Ar laimėsime branduolinį karą su Rusija ?

Kitas žingsnis – branduolinė intervencija prieš Lietuvą. Pradėta dviejų labai galingų – eksperimentinių atominių elektrinių statyba Lietuvos pašonėje. Viena – Kaliningrado srityje,  ant Nemuno kranto, per 50 km. nuo Jurbarko ir  Šilutės. Kita – Baltarusijoje, ant  Neries kranto, 50 km. į Rytus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Tai ne tik ekologinė intervencija, kelianti pavojų tautos išlikimui, apie kurią per Lietuvos televiziją neseniai su nerimu kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus, siūlydamas kreiptis pagalbos į tarptautinę bendruomenę, tai ir  politinė intervencija, kelianti pavojų Lietuvos valstybingumui. Tai tolygu branduolinio karo pakelbimui, kur laimėtojas aiškus, jei tik Lietuva pasiduos provokacijai, t.y. – įsitrauks į branduolines lenktynes. Laimės Rusija. Jos gaminama elektra bus nepalyginamai pigesnė nei mūsų. Visagino AE bus nekonkurentabili. Laikas pamiršti apie pigią Ignalinos atominės elektrinės (IAE) elektrą, kai į tarifą nebuvo traukiami nei statybos nei uždarymo kaštai. Mūsiškės, brangios elektros nepirks net mūsų Visagino atominės elektrinės statybos partneriai. Tiek Estija ir Latvija, tiek Lenkija turės pasirinkimą Skandinavijos ir Europos rinkose. Pasirinkimo neturės tik Lietuvos vartotojas, kuris turės ne tik padengti valstybės skolas, padarytas investuojant į Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą, bet ir užtikrinti jos išlaikymą – gamins ji elektrą, ar stovės be darbo. 

Rusijos politika šiandien, ko gero, labiausiai suinteresuota, kad Lietuva pati užkibtų  ant provokacijos kabliuko. Klausantis oficialių pasisakymų, galima daryti prielaidą, kad patys ruošiamės kišti galvą į kilpą ir kuo skubiau, o Rusija, žinoma, nepavėluos ją užveržti. Užteks pasistatyti Visagine atominę elektrinę su 1000 – 1500 MW galios reaktoriumi, nereikės karinės intervencijos, kad grižtume ten iš kur su dideliu vargu ištrūkome. Rusija, valdydama avarinį rezervą, manipuliuodama elektros kainomis, valdys VAE ir Lietuvos energetiką, o tuo pačiu ir mūsų politinę sistemą. Laimėti šį karą neturime jokių galimybių, tačiau nepralaimėti galime. Reikia atsisakyti, kol dar nevėlu, mūsų branduolinių ambicijų, nebedalyvauti branduolinėse lenktynėse. Laikas paaiškinti visuomenei, kad VAE mūsų  energetikos problemų nesprendžia. Ne elektros energijos stygius, kurio nėra ir dar ilgai nebus, o energetinės žaliavos, tiekiamos tik iš Rusijos, daro mus priklausomais nuo jos. Už dujas mokame pusantro karto brangiau, nei europiečiai. Niekas netrukdys Rusijai pakelti kainas iki tokio lygio, kuris mus uždusins. Nuo to neišgelbės VAE. Ne todėl, kad ji gali atsirasti ne anksčiau, kaip po 10 – 15 metų, bet todėl, kad šiluminės energijos Lietuvoje suvartojama žymiai daugiau nei elektros, o jai pagaminti reikalingos dujos, kad Elektrėnuose pradėta Lietuvos elektrinės modernizacija  remiasi gamtinių dujų vartojimo plėtra.  

Pagrindinis vyriausybės rūpestis turėtų būti ne elektros gamyba, o gamtinių dujų tiekimo alternatyvos paieška, elektros jungčių su Skandinavija ir Europa realizavimas, alternatyvios energetikos (vėjo, bio, agroenergetikos) skatinimas, inžinierinių tinklų modernizavimas ir plėtra. Pigią elektrą galėsime turėti tik turėdami elektros jungtis su kaimynais, bei galėdami pasirinkti gamintoją ir tiekėją, t.y. dalyvaudami Baltijos valstybių, Skandinavijos, Europos ir Rusijos elektros rinkose. Reikėtų paminėti, kad panaudojant šiuolaikines technologijas, galima žymiai greičiau ir pigiau realizuoti suskystintų gamtinių dujų tiekimo jūra problemą ir taip išspręsti energetinės nepriklausomybės problemas, nei pastatyti VAE. Atsisakius branduolinių ambicijų, išsilaisvinusių lėšų užteks viskam. Tam, kad  sušvelninus galimas ekologines pasekmes, kurios tikėtinos Rusijai įgyvendinus savo planus, reikia diplomatinių pastangų.

Atsisakius mūsų branduolinių sumanymų, palengvėtų derybos. Reikia siekti, kad  eksperimentinės branduolinės jėgainės nebūtų statomos prie upių, tekančių per kitų valstybių teritorijas ar netoli stambių gyvenviečių,  priklausančių kitoms valstybėms, be jų sutikimo. Tai būtų kreipimosi į tarptautines institucijas esmė. Žinoma, tiek Rusija, tiek Baltarusija gali nekreipti dėmesio į tarptautinės bendruomenės kritiką, nes jos nėra ratifikavusios Energetikos chartijos. Derybose su šiomis šalimis reikėtų naudoti svertus, įgalinančius susitarti taikiomis priemonėmis.Tariantis dėl galimybės pakeisti numatytų branduolinių jėgainių statybos vietą, reikėtų įvertinti  Baltarusijos norą dalyvauti bendrame suskystintų gamtinių dujų projekte bei Rusijos – naudotis mūsų elektros perdavimo tinklu, Rusijoje pagamintos elektros energijos tranzitui. Tik išvengę branduolinių varžybų, galėsime išvengti neprognozuojamų ekologinių, ekonominių bei politinių pasėkmių. Stebina mūsų vyriausybės, manančios, kad pasistatę VAE tapsim nepriklausomi nuo Rusijos energetikos,  naivumas. Atvirkščiai. Jei realizuosim vyriausybės planus, liksim ilgiems dešimtmečiams Rusijos energetinės sistemos sudėtine dalimi, Rusijos, o ne Europos elektros standartų erdvėje.

Stebina tai, kad vengiama viešų diskusijų. Nesitariama nei su politikais, nei su specialistais. Neatsiklausiama visuomenės nuomonės dėl sprendimų galinčių pakenkti mūsų šalies valstybingumui ir nepriklausomybei. Atsakomybę už pasekmes turės prisiimti parlamentinės partijos.

Mintys po konferencijos

Konferencijoje buvo gvildenama daug temų, tačiau labiausiai buvo akcentuojami ekonominiai energetikos aspektai, kai kurios ateities įžvalgos. Akivaizdžiai dominavo ir branduolinės energetikos brangumo faktorius, kada ekonominiais skaičiavimais įvertinama ir statybų pakankamai ilga trukmė, uždarymo kaštai, kuro atliekų tvarkymas, sandėliavimas, perdirbimas ir kita. 

Pokalbių metu užsienio ekspertams buvo neaišku, kodėl trys Baltijos šalys, turinčios tas pačias energetinės priklausomybės problemas, iki šiol nepasirašę kokios nors Energetinės chartijos, neįkūrę bendros organizacijos (holdingo), kuris dar kartą išnagrinėtų viso regiono energetikos perspektyvą – gal tuomet būtų sudėliotos kitos prerogatyvos ir kitas jų vykdymo eiliškumas, pavyzdžiui dujotiekio sujungimas su kontinentinės ES tinklais, elektros energetikos tarpsisteminės jungtys, Baltijos šalių elektros energetikos bendras sinchronizavimas su galimybe sinchroniškai jungtis prie kontinentinės ES tinklų, suskystintų dujų importo infrastruktūros įdiegimas, alternatyviosios  energetikos maksimalus išnaudojimas, o tada, jei dar bus būtinybė ir dar liks pinigų, gal ir kokį branduolinį energetikos objektą suręsti. Akivaizdu kad Baltijos šalis daugelis įsivaizduoja kaip vientisą ekonominį regioną ir tai mus kartais šokiruoja, tačiau Energetinė Baltijos šalių chartija, ko gero, nebloga mintis. 

Suneramino ir valdžios vyrų atviravimas per spaudos konferenciją, kai jau ne pirmą kartą pristatoma, kad lyg ir „nieko tokio“, kad kokius penkiolika metų po VAE paleidimo mokėsime už elektrą brangiau, bet po to elektra tikrai bus pigi. Tai ko gero ir yra tas investuotojo pritraukimo scenarijus. Pamąstykime – VAE statyba užtruks 10 metų (optimistinis scenarijus), plius tie 15 brangesnės elektros metų – o tai visa Lietuvos žmonių karta! Kas gali garantuoti, kad po 25 metų kažkas tą mūsų elektrėlę atpigins? Ar tai jau paskutinė „galimybė“ Lietuvai išsibėgioti, išsilakioti? Ponai, o gal visos ateinančios naujos kartos likimas nusipelnė būti patikrintas referendumu? 

Pabaigai norisi pakalbėti apie simbolius, kurie žmonių sąmonei nuo žilos senovės turi svarbią reikšmę. Menininkai, kurdami statinius, simbolius, prekės ženklus ar logo, kartais labai teisingai (nors gal ir nesąmoningai) įdeda į juos tam tikrą prasmę (vienas iš tokių pavyzdžių – rimtai įstaigai įsiūlytas pakreiptų langų pastato projektas). Minėtos konferencijos plenariniame posėdyje ekrane iškilmingai mirksėjo dviejų pagrindinių konferencijos rėmėjų logo, tai  rusiško kapitalo įmonės „INTER RAO Lietuva“ logo, su ryškios saulės simboliu (o Saulė, kaip žinoma, teka iš Rytų) ir VAE logo su išskrendančia gervele… Tolesnius pamąstymus palieku gerbiamam skaitytojui.

Lietuva prieš Lietuvą?

Toliau ministras kalba apie energetinį saugumą, kuris atsiras kartu su pradėsiančia veikti VAE. Kadangi elektrinė statoma toje pačioje vietoje, kaip ir senoji, kadangi planuojama ir panaši jėgainės galia, kadangi Lit-Pol jungties nuolatinės srovės intarpas planuojamas statyti Alytuje ( o ne Visagine), neabejotinai galima tvirtinti, kad liekame Rusijos elektros energijos reguliavimo sistemoje ir tai sistemai pastatome dar vieną galingą jėgainę. Gal ministras painioja energetinės sistemos stabilumą su energetiniu saugumu?  Liekant  Rusijos energetinio reguliavimo zonoje tikrai galime tikėtis didesnio energetinės sistemos stabilumo, tačiau energetinio saugumo čia tikrai nesimato. Jeigu ministras nėra pakankamai informuotas ta tema – siūlyčiau pasiskaityti  Strategijų ir tarptautinių studijų centro CSIS sudiją „Skaidrumo stoka Rusijos energetikos versle“ (Lack of Transparency in Russian Energy Trade. The risks to Europe. Author Keith C.Smith. Center for Strategic & International Studies,  July 2010).

Deja, ko gero, skaidrumo stokojama ir pas mus. Energetikos ministerijos keistoka pozicija, savotiškai  sudaranti sąlygas stabdyti paruoštą ir įregistruotą Seime „Atsinaujinančios energetikos įstatymą“, kelia pagrįstą klausimą, ar taip neruošiama dirva tam gerajam VAE investuotojui?  Kažkokių aplinkybių (machinacijų?) dėka mes, lyginant su kaimynais, brangiausiai mokame už elektrą, dujas, degalus. Taigi ir lietuviška produkcija negali būti pakankamai konkurencinga ir tik mūsų verslininkų sumanumo dėka galime šį tą eksportuoti. Tačiau ar ilgai – vien jau tik kalbant apie „didingus“ ir Lietuvai sunkiai pakeliamus projektus išsibėgios ir verslininkai ir neverslininkai. Būkime realistai, kurkime realius projektus. Nejaugi Lietuva kovoja prieš Lietuvą?

Latvijos energetikų bėdos

Latvijos žiniasklaida (Diena,Vesti Segodnia) vis dar plačiai aptarinėja aukštų  Latvenergo vadovų suėmimą. Įdomu, kad šiuos KNAB (Perspėjimo ir kovos su korupcija biuro) veiksmus komentavo ir pats Latvijos prezidentas, net kiek abejodamas, ar buvo pakankamai gerai pasiruošta šiems suėmimams ir ar nepritrūks surinktos medžiagos kaltinimams.

Įdomi detalė yra ir tai, kad minėto biuro tyrimai apima virš penkių metų laikotarpį ir kad pagrindiniai kaltinimai yra tarpininkų ir konsultantų tinklo apie Latvenergo sukūrimas, kuris užsiiminėjo „viešaisiais pirkimais“ saviems ir taip plaudavo  pinigus, ar mokėdavo už būtas ir nebūtas konsultacijas. Kita vertus KNAB pavyko įrodyti tik apie 1,5 milijono eurų vagystę, o tai rodo, kad dar ne viskas „perprasta“ vykdant tyrimus.

Lietuvai kaimyninės šalies energetikų bėdos galėtų būti įdomios tuo, kad ilguoju periodu ir čia galėjo vykti panašūs dalykai, o tuo metu galėjo pritrūkti „politinės valios“  mūsų teisėsaugai vykdyti panašius tyrimus.

Ar nuo to galo pradedame?

Atsiradus naujoms galimybėms – taikyti atsinaujinančių energetinių šaltinių sprendimus, vėl teiravomės apie galimybę įdiegti  visam daugiabučiui vakuuminius saulės kolektorius karšto vandens ruošimui ir gavome atsakymą, kad dabartinis monopolistas – centralizuotos šilumos tiekėjas – turės nuostolių (nes daug investavo į centralizuotus karšto vandens tinklus), tad nemato galimybės tai leisti (tokie mat įstatymai). Dar daugiau – netrukus įsigaliojo įstatymas, lyg ir leidžiantis daugiabučių gyventojams pasirinkti karšto vandens tiekimą, tačiau du monopolistai – šilumos ir šalto vandens tiekėjai – daro viską, kad būtų pasirinktas būdas, kada ir šilumos ir karšto vandens tiekėjas būtų tas pats (taip vadinamas I karšto vandens tiekimo būdas). Įstatymų sumanytojai, liepdami nuo liepos mėnesio pasirinkti karšto vandens tiekėją, būk tai norėjo suvaldyti „gyvatuko“ (karšto vandens cirkuliacijos) mokesčio kilimą, tačiau šilumos tiekimo monopolistai tikrai sugalvos, kaip papildomai apmokestinti gyventojus panaikinus „gyvatuko“ permokas ( pavyzdžiui, žadama nepasirinkusiems taip vadinamo I karšto vandens tiekimo būdo, imti mokečius už karšto vandens ruošimui naudojamo boilerio nuomą, o visiems kitiems žadama įvesti karšto vandens skaitliukų aptarnavimo mokestį).

Pagal epizodinę daugiabučių bendrijų apklausą tik apie 7-10 proc. daugiabučių dar bando aiškintis, kaip išvengti monopolistų pinklių (pavyzdžiui šalto vandens tiekėjai nepripažįsta dabar veikiančių karšto vandens skaitiklių ir reikalauja už tą dalį šalto vandens, kuris bus panaudotas karšto vandens ruošimui, atsiskaityti pagal vieną namo įvado skaitliuką). Kiti tiesiog nepajėgia kovoti su monopolistais ir  sako, kad „laukia jau  kitos valdžios kitų (tai yra protingų) sprendimų“. Įsiklausykite valdžioje esantieji!

Pasyvaus namo koncepcija pagimdė ir daugiabučių namų apšiltinimo idėją – apsikalkime storomis sienomis, užsikamšykime visais įmanomai būdais langus, duris, ventiliacijos angas ir gyvensime šiltai (tik ar laimingai?). Kokie daugiabučių namų apšiltinimo variantai bebūtų – ar tai A.Kubiliaus ar R.Kuodžio versijos – daugiabučių gyventojams tai nėra patrauklu.

Jei dar nesusidarėte savo nuomonės, kodėl tai nepatrauklu (ar gal net nepriimtina) – apibendrinu: 

1. Daugelis nepritaria siūlomam  renovacijos modeliui, ne todėl kad brangu, o todėl kad nesutvarkyta teisinė bazė – nėra atskirta šilumos gamintojai nuo šilumos tiekėjų, tad  ir kiek bestorintum  namų sienas, monopolistas vis tiek ras būdų  kainas kelti greičiau, nei atsipirks investicija. Tai rodo ir dabar užsisukusi diskusija ar išnuomoti dar 20-čiai metų Vilniaus šilumos tinklus. Jei išnuomosime – įstatymai pradės ginti tikras ir tariamas investicijas (o už pastarasias ir užmokės prievartiniai centralizuoto šildymo vartotojai). 

2. Sutikime, kad daugeliui iš mūsų nesinori riboti savo poreikių, bet dauguma pritartų protingo taupymo koncepcijai, kada yra lengvai paaiškinamas tiek investicijų dydis ir gal būt net ir atsipirkimo laikas. Sakau gal būt , nes yra ir kiti motyvavimo principai, tai ir nepriklausomybė nuo vieno energijos tiekėjo (čia turima omenyje centralizuotą šildymo tiekimą), gamtos resursų tausojimas (pritaikyti alternatyviąją energetiką daugiabučiams) , tiek ir investicijų taupymo būdai (jau yra pakankamai empyrinių skaičiavimų, kad saulės kolektorių, šilumos siurblių, bei kitų alternatyviosios energetikos elementų įdiegimas daugiabučiui namui atsietų per pus pigiau nei sienų apšiltinimas, galutiniame variante duotų tą patį energijos taupymo efektą, o ir atsipirkimo laikas būtų iki 4-rių metų). Aktyvaus namo koncepcija, kada siūloma diegti visas galimas atsinaujinančios energijos rūšis, aprūpinant namus energija – štai kur yra realus energijos taupymas ir mūsų ateities vizija.  

Išvados lyg ir aiškios – susitvarkome įstatyminę bazę (atskirai energijos gamyba, energijos perdavimas ir energijos pardavimai), tvarkome (tvardome) monopolijas, o užsispyrusiems piniguočiams (ir jų lobistams) primename, kad ir LEO uždarėme ir kitus anksčiau ar vėliau uždarysime… Įvykdžius minėtas priemones ir renovacija ir kitos energijos taupymo priemonės tikrai turės prasmę.

Pabaigai pasvajokime. Įsirengė Jonas mažą vėjo elektrinėlę (2 kW), o valdžia leido pasistatyti elektros skaitliuką, besisukantį į abi puses. Kai nėra vėjo Jonas perka elektrą iš tiekėjo, o kai atsiranda energijos perteklius, ją grąžina į tinklą ir skaitliukas sukasi atgal. Tiekėjas bando kelti tarifą, vartotojas bando padidinti savo elektros malūnėlio galią – abi pusės pradeda skaičiuoti, kas ir kiek praranda pinigėlių. Gal čia idilija? Anaiptol, pasidairykime pas kaimynus. 

Skaitytojo laiškas

Vilnius 2010-06-17

Siūlymai valstybės ir vyriausybės vadovams

   Energetinę nepriklausomybę mums gali užtikrinti ne vien tik elektros gamyba (VAE ar kitose jėgainėse), bet ir dujos, kurios gali būti naudojamos tiek šilumos, tiek elektros energijos gamybai. Alternatyvus dujų tiekimas turėtų būti pirminis prioritetas – taigi prioritetai turi būti sukeisti, juolab, kad po 10 -15 metų, kai bus pastatyta VAE, ji bus moraliai pasenusi  ir nekonkurentabili Europos rinkose. Tuomet, ko gero, dominuos jau IV kartos reaktoriai, ar “kasetinai” mini reaktoriai.  

2. Priimti radikalų sprendimą ir uždarytos IAE atžvilgiu. Pradėti derybas su Baltarusija dėl teritorinių mainų. Pasiūlyti Baltarusijai perimti IAE su jos teritorija, mainais į lietuvių apgyventas žemes, atitinkamai koreguojant tarpvalstybinę sieną. Išsiderėti lengvatines elektros tiekimo sąlygas. Tai leis:  

– išspręsti socialinę Visagino gyventojų problemą. Suteikus IAE darbuotojams, gyvenantiems Visagine, galimybę palengvintai įgyti vizą, jie galės tęsti darbą pagal specialybę IAE. 

  išspręsti apsirūpinimo pigia elektra klausimą. 

– sutaupyti lėšas skirtas IAE vegetavimui, uždarymui bei radioaktyvių atliekų laidojimui. 

   išvengti radioaktyvios taršos Neries upėje, bei sumažinti radiacijos pavojų Vilniui, planuojamos eksperimentinės baltarusiškos AE avarijos atveju. Geriau tegul IAE ir toliau šildo bei teršia Drukšių ežerą, o  ne visą Lietuvą, per Neries upę ir Nemuną.  

   integruoti Lietuvos pasienyje gyvenančius lietuvius į Lietuvos valstybę. 

Kliūčių iš ES neturėtų būti. Jos reikalavimą uždaryti IAE įvykdėme. Liko tik iš Lietuvos pašalinti radioaktyvias atliekas. Tam ES neturėtų prieštarauti.       

Petras Giniotas,     

Stasys Malkevičius,     

Liudvikas Narcizas Rasimas.      

 2010 05 31      Klaipėda.

Propagandinis menas

Žinant, kad tada SSRS sieną saugojo NKVD kariuomenė, pasižymėjusi ne tik Katynėje, bet ir naikinant Lietuvos partizanus, ar žmonių į Sibirą trėmimuose, šios karių skulptūrinės grupės viešas propagandinis eksponavimas  istoriškai  yra mūsų valstybei labai pavojingas, nepaisant net vykusiai pasinaudotų estetinių priemonių. Kitiems skulptūrinių grupių autoriams Bernardui Bučui, Petrui Vaivadai, pastačiusiems ant tilto skulptūrinę grupę „Žemės ūkis“, Napaleonui Petruliui ir Broniui Vyšniauskui -„Statyba ir pramonė“, Juozui Mikėnui ir Juozui Kėdainiui –„Besimokantis jaunimas“, reikėjo priderinti savo darbus prie kitų skulptūrinių grupių, o taip pat suderinti  su techniškai tobulesniu naujuoju tiltu bei jo aplinka.Tačiau to padaryti jiems nepavyko. Net sovietmečiu I. D. Černiachovskio tilto puošyba buvo daugiausia vertinama kaip auklėjamasis- propagandinis kūrinys, o ne kaip estetinis monumentalus darbas.

Šiandien bent kiek daugiau meno istorijoje ir mene prakutęs žmogus pats mato, kad tilto puošyba, kaip visuma nėra estetiškai vykusi. Argi plytos į ranką įspraudimas apibendrina statybą, o elektrokūjis – pramonę? Ką turėtų reikšti lyg išmaldai į priekį atkišta ranka? Tikrai išraiškingos skulptūrų galvos, bet jos uždėtos lyg ant atskirai nulipdytų figūrų. Tai tik  pozavusių žmonių galvų pavykę portretai ir nieko daugiau. Arba P. Bučo nulipdytas žemės ūkio mechanizatorius. Ta skulptūra juk neturi monumentaliam kūriniui būdingų apibendrinimų. Taigi, I.D.Černiachovskio tilto puošyba kaip visuma estetiniu požiūriu yra menkavertė, o istoriniu- propagandinis melas. Skulptūras pakeitus net laukų rieduliais- tilto estetinė vertė tik pagerėtų, o funkcionalioji – liktų nepakitusi. Jeigu tilto konstrukcijas  nuspręs vėl pastoviai dažyti žaliai, natūraliai sugrįš ir  senasis Žaliojo vardas.

Sovietinio propagandinio meno Lietuvoje gynėjai bando užtrinti ryšį tarp meno kūrinio ir epochos, kurioje tie kūriniai gimė. Dar daugiau, propagandinius paminklus tiems, kurie mūsų valstybę griovė ar išdavė, norima paversti valstybės viešam eksponavimui skirtais ir saugomais objektais. Juk turime nemažai pavyzdžių, kada okupacijos atsikračiusiose šalyse, arba autokratinius režimus pakeitus demokratiniais, sukurti ir viešai eksponuojami kūriniai niekaip nevertinami be istorinio konteksto. Iki šiol griežtai laikomasi nuomonės, kad menininkai ne tik turi pasirinkti ką ir kada kurti, bet ir kontroliuoti savo ryšius su autokratiniais režimais, juo labiau okupaciniais.

 Praeityje sukurti kūriniai nėra indulgencija kūrėjo viešai reiškiamoms nedemokratinėms pažiūroms, o jų sukurtas meno kūrinys nėra autonomiškas socialinių ir politinių reiškinių atžvilgiu, todėl ir visuomenėje negali būti  vertinamas tik dėl paties savęs. Dėl tokių priežasčių griuvo paminklai demokratijos priešams Augusto Pinochet (1915-2006) Čilėje, ar Francesko Franco (1892-1975) Ispanijoje, nors nemaža dalis visuomenės juos tada laikė išgelbėtojais, o paminklus kūrė tos visuomenės skonį atitikę menininkai. Kaip žinia skonis dėl savo reliatyvumo nėra estetinis dėsnis , tad pasikeitus kūrinių adresatui pasitelkiamas loginis kūrinių vertinimas, kuris remiasi – kad ir  kam nors skaudu būtų – tik tiesa ir kūrinio moralumu. Kažkada buvę gelbėtojai iš tikro pasirodo yra buvę budeliais. Dingus kūrinio adresatui neišvengiamai dingsta ir jam skirti kūriniai. Paminklai irgi. Jie jau nekelia ir negali kelti demokratinės visuomenės estetinio pasitenkinimo. Jų vieta vadovėliuose ar muziejuose, o menkaverčiai „kūriniai“ tiesiog sunaikinami.

O koks požiūris demokratiniuose kraštuose į pačius tokio propagandinio meno kūrėjus ar  į jų ryšius su nedemokratiniais režimais? Štai Vokietijoje ir pasaulyje visuotinai pripažinta kino režisierė Berta Helene Amalie Riefenstahl (1902-2003), naudojusi ir pseudonimą „Leni“, po karo buvo nuteista ir kalėjo už estetinį – propogandinį kino meno kūrimą t. y. už melą kine, kada tuo melu, peržiūrėjęs jos sukurtą labai įtaigų ir didžiulio poveikio turintį filmą „ Valios triumfas“, patikėjo net prieškarinės Prancūzijos premjieras Eduardo Deladiero ir jis „Leni“- Riefenstahl  už šį filmą net apdovanojo. Deja, po karo  už šį filmą „Leni“ Prancūzijoje ir kalėjo, o Vokietijos federacijos pareigūnai ją kaltino net tada, kada ji jau buvo perkopusi šimto metų ribą.

Kitas pavyzdys, kurį būtina pateikti prieš nagrinėjant Juozo Mikėno paminklo Petrui Cvirkai Vilniuje tolesnį viešą eksponavimą, tai norvegų požiūris į savo šalies nepriklausomybę ir demokratiją.  Knut Hamsun – Pedersen ( 1859-1952) už 1917 m. išleistą knygą „Žemės palaima“ (palygink P. Cvirkos „Žemė maitintoja“, kurią kai kurių literatūrologų manymu jis sukūrė nusižiūrėjęs į „Žemės palaima“ knygą)  1920 m. gavo Nobelio premiją. Sukūręs ir daugiau vertingų kūrinių šis Nobelio premijos turėtojas nusprendė turįs teisę siūlyti norvegams eiti nacionalsocializmo keliu ir gyvenime vadovautis fašistinėmis idėjomis. Būtent už tai 1948 metais jis buvo paskelbtas Tėvynės išdaviku ir net jį rėmusi žmona neišvengė kalėjimo bausmės. Tas tikrai talentingas pasaulinio masto kūrėjas savo vienišas kalinio dienas užbaigė Gimstado ligoninėje. Norvegams laisvė ir demokratija yra kur kas svarbiau už jų tautiečio kūrinius. Knut Hamsun – Pedersen kūriniai laisvai spausdinami ir skaitomi iki šiol, kaip kad ir kiekvienas interneto vartotojas gali laisvai pasižiūrėti „Leni“- Riefenstahl filmus, ar kitą  jos kūrybą.

Petras Cvirka dar iki Lietuvos okupacijos savo šalies laisvės ar žmogaus teisių nevertino. Visaip liaupsindamas socializmą Rusijoje, jis nuėjo kur kas toliau, negu didysis norvegas, pasiūlęs savo tautiečiams tik nacionalsocializmo kelią. Galima teigti, kad P. Cvirka, ypač po 1939 metų, atvirai ruošė Lietuvos visuomenę SSRS okupacijai ir pats to siekė, o po 1940 m. birželio l5 d. tapo  aktyviausiu okupantų rėmėju ir talkininku. Vien per du pirmuosius okupacijos mėnesius jis parašė apie dvidešimtis straipsnių, šlovinančių okupantus. Liepos 21 d. pasakė kalbą reikalaudamas, kad Lietuva taptų Sovietų Sąjungos respublika, dalyvavo Maskvoje SSRS AT VII sesijoje. Ne be jo įsikišimo žurnalo „ Akademikas“ redaktorius Vladas Nausėda buvo atleistas iš darbo , o 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Šiaurės Uralą. Pagal okupantų nurodymus jis Rašytojų sąjungą pavertė lietuvių kultūros sovietinimo židiniu, viešose kalbose reikalavo stiprinti komunistinį literatūros partiškumą. Gerovės vaikymąsi moralinių vertybių sąskaita P. Cvirka geriausiai pademonstravo karo metu. Pajutęs materialinius sunkumus Rusijoje, jis per Literatūros draugiją Brukline rūpinosi išvykti iš Rusijos į JAV ir tik „saviškių“ budrumas tam sutrukdė. Sovietų pergalė prieš vokiečius į Lietuvą vėl sugrąžino sovietmetį. Vyko ginkluotas  pasipriešinimas okupantams, o pastarieji masiškai trėmė į Sibirą Lietuvos žmones. P.Cvirka liko klusniu okupantų talkininku. Jis pasisakė už dešimties rašytojų pašalinimą iš LTSR rašytojų sąjungos. Dauguma iš jų vėliau buvo represuoti. P.Cvirka buvo pagrindiniu kaltinimo liudytoju 1946 metais sufabrikuotoje politinėje byloje prieš Kazį Jakubėną. Nelaimingasis atsidūrė Karagandos lageriuose, o vėliau buvo neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas.

Štai tokiam savo geram draugui P.Cvirkai pagerbti, kaip sakė ir rašė skulptorius Juozas Mikėnas, jis 1950 m. pradėjo projektuoti paminklą. Po dešimties nulipdytų eskizų, įvertinus sąlygotą šiam paminklui skirtos vietos apšvietimą, J. Mikėnui tikrai pavyko tiek siluetu, tiek rankų išdėstymu, tiek būdingu to laikotarpio drapiruotės išdėstymu  pateikti Petro Cvirkos, kaip išdavusio savo šalį, „žymaus“ partinio – politinio veikėjo  paminklinį apibendrinimą. Okupacijos laikų propagandinių meno paminklų savo šalies naikintojams ir išdavikams viešas eksponavimas, bei puoselėjimas daro labai dviprasmiškas mūsų kalbas apie 1940 m. įvykdytą SSRS agresiją ir tos agresijos pasekmes, daro žalą jaunimui, o okupantų palikuonims teikia imperijos sugrįžimo viltį. Mūsų šalies išdavikų palikuonims tai sudaro nebaudžiamumo įspūdį ,o daliai kitų žmonių sukelia pagrįstas abejones nepriklausomos valstybės ateitimi. Taip neturi būti. Minėti sovietinio propagandinio meno kūriniai nedelsiant turi būti pašalinti. SSRS įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos septyniasdešimtmetis – tam pati tinkamiausia proga.

Ignalinos atominės jėgainės paveldas

Nors net iki dabar Lietuvos energetinė ateitis mūsų politikų akyse susieta su branduoline energetika, ji negali užtikrinti nei visiškos nepriklausomybes, nei krašto energetinio saugumo.  Atominė energija visuomenei pateikiama kaip patogi ir racionali alternatyva išspręsti Lietuvos energijos problemas. Vis dėlto, po šia paviršutiniška, gražiai nuspalvinta žieve glūdi dvi didžiulės ir sunkiai išsprendžiamos problemos. Viena problema yra surišta su milžinisku finansų sutelkimu NAE statybai ir susidariusių skolų grąžinimu, kita – su išlaidomis, susijusiomis su branduolinio kuro ir kitų radijo aktyvių atliekų daugelio šimtų metų apsauga.

Lietuva, kaip valstybė, neturi ir deja neturės ateityje savų lėšų pastatyti naują atominę jėgainę. Energetikos ministerija jau paskelbė kvietimą dalyvauti viešajame pirkime, kuriuo kviečia investuotojus finansuoti 51 proc. statybos išlaidų, taip pat perimti tokios jėgainės valdymą. Lietuvos Vyriausybė tikisi, kad investuotojų atsiras, nes Lietuva siūlo jiems Baltijos regiono elektros rinką.  Jeigu toks investuotojas ir atsiras, jis taip pat norės gauti stambias palūkanas už dešimties milijardų litų investiciją. Akivaizdu, kad dešimt metų, kol bus statoma NAE,  palūkanas už šias investicijas turės mokėti Lietuvos vartotojas, nors statoma elektrinė dar nepagamins nei vieno vato elektros. Skaičiuojant, kad Lietuvos vartotojai naudos apie 9 -10 teravatų elektros energijos, vien palūkanų išlaidoms padengti kiekvienas vartotojas turės papildomai sumokėti apie 10 centų antkainį už kiekvieną sunaudojamą kilovatvalandę. Pats kapitalo grąžinimas, kuris užtruktų apie 20 metų, pridėtų dar apie penkis centus. Panašios išlaidos susidarys ir už Lietuvos partnerių investicijas, nors ne visai aišku, ar šios išlaidos pasirodys bendroje visų mokesčių formoje, ar bus surenkamas kaip mokestis už sunaudotą energiją. Bet kokiu atveju, pridėtiniai mokesčiai prie dabartines elektros energijos kainos pakils mažiausiai 15 – 20 centų už vieną kilovatvalandę. Greičiausiai bus pridėtas ir papildomas administracinis antkainis, kaip kad jau yra daroma dabar. Pastačius naują atominę, prie šių palūkanų ir paskolos grąžinimo kaštų, reikės pridėti ir pačios elektros gamybos kaštus, užsieniečio operatoriaus uždarbį, elektros persiuntimo išlaidas, statinio ir įrangos amortizaciją, kuro kaštus, remontą, valstybinius mokesčius, draudimą ir pan. Susumavus visas išlaidas, Lietuvos vartotojo išlaidos už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę greičiausiai gerokai viršys 50 centų. Tačiau tai – tik išankstinės apčiuopiamos investicijų kainos už NAE įrengimą ir jos eksploataciją.  

Daug sudėtingesnis yra branduolinio kuro ir kitų atliekų apsaugos pridėtinių išlaidų įvertinimas, kurias taip pat turės, vienokiu arba kitokiu būdu, padengti elektros vartotojai pridėtiniais tarifais arba valstybinių mokesčių forma. Pabrėžtina, kad pasibaigus pirmai branduolinio kuro kasečių veiklai naujame reaktoriuje, jų apsaugos problemos, o taip pat su jomis susijusios išlaidos prisidės prie jau esamų IAE radiokatyvių atliekų ir jų apsaugos.  Nelaimei, branduolinio kurio ir kitų atliekų apsauga tęsiasi kelis šimtmečius, jų apsauga sudėtingėja – dėl didėjančio atliekų skaičiaus, griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų vis sunkiau pašalinti arba palaidoti atgyvenusius reaktorius.   Atgyvenusių reaktorių demontavime, nugriovime ir radiacijos paliestų griuvėsių palaidojime, pasaulis turi labai mažai patirties. Nedaug informacijos randama žiniasklaidoje ir, suprantama, beveik nieko negirdime apie išvardintas problemas iš pačių energetikų. Iki šiol nesukurtas visuotinai priimtas branduolinės energijos saugumo apibrėžimas, šiuo klausimu yra daug spekuliacijų. Taigi išlaidos, susijusios su ilgalaike pastatų dispozicija, reaktorių atliekų utilizavimu bei jų apsauga, yra neaptartos. Radiokatyvios atliekos be abejones pareikalaus daugiaamžės apsaugos ir didelių kasmetinių išlaidų, kurios užtikrintų saugią aplinką tiek gyventojams, tiek gamtai. Vienaip ar kitaip, naudojimasis atomine energija šiandien, amžiams pažabos ateinančias kartas didžiulėmis išlaidomis. Klausimas yra tik kiek ilgai ir kas tas dideles išlaidas galės padengti.                            

Skelbiami statistiniai tyrimai nurodo, kad atominė energija daugumai Lietuvos gyventojų yra priimtina. Atominė energija pristatoma kaip nebrangios energijos šaltinis, neteršiantis aplinkos. Sovietmečiu pastatyta ir dabar jau sustabdyta IAE, buvo statoma kaip didžiulis elektros šaltinis, turintis aptarnauti visą šiaurės rytų regioną, apimantį Karaliaučiaus kraštą, Baltijos valstybes ir dalinai Gudiją. IAE buvo pastatyta SSRS pinigais, naudojantis Rusijos technologijomis bei įvežtais į Lietuvą statybininkais.  Dėl šių priežasčių IAE personalas, iki Lietuvos nepriklausomybes atstatymo, buvo 95% kitataučiai – dauguma rusai.  Kadangi visas RBMK reaktorius buvo pagamintas Rusijoje, branduolinio kuro kasetės buvo irgi  Rusijos gamybos.  Išnaudotos kasetės turėjo būti išvežamos į Rusiją ilgalaikiam palaidojimui. Lietuvai atstačius nepriklausomybę, atsakomybė už visą IAE perėjo į jos rankas – elektros gamyba, saugumas, branduolinio kuro, remonto ir eksploatavimo dalių pirkimas branduolinių atliekų utilizavimas ir t. t.  Branduolinės kuro kasetės ir remonto įranga IAE reikalams turėjo būti perkamos tik iš Rusijos, nes tokių niekas kitas negamino. Tačiau Rusija, kiek žinoma, nesidomėjo branduolinių atliekų priėmimu iš atkurtos Lietuvos. Neaišku, ar iš vis Lietuvos energetikai derėjosi dėl tokių atliekų gražinimo Rusijai, nes, pagal IAE buvusį direktorių V. Ševaldiną, jų gražinimas būtų susijęs su nemažomis išlaidomis. Be to, nežinoma, ar Europos Sąjunga būtų sutikusi tai kad ir dalinai finansuoti. Susidarė labai patogi ir palanki situacija Rusijai – jiems nereikės rūpintis kasečių iš Lietuvos palaidojimu, o šį darbą pelningai atliks Rusijos firma Lietuvos teritorijoje už Europos Sąjungos ir Lietuvos pinigus!  

Pagal Lietuvos žiniasklaidą šiuo metu IAE teritorijoje yra 22 tūkst. panaudotų radioaktyvių branduolinio kuro kasečių.  Iš jų 18 tūkst. mirksta aušinamame baseine 5 metrų vandens gylyje, o likusios jau penkeri metai laikomos pirmame ir antrame reaktoriuje (antrame reaktoriuje nuo 2009 m. pabaigos). Kiekviena kasetė yra 3,64 metro ilgio ir 13,6 mm skresmens vamzdziai, pripildyti prisodrintu uranu. Panaudotos kasetės kelia grėsmę tiek žmonėms, tiek pačiai aplinkai, nes jose esantis uranas yra aukštos radiacijos (kasečių panaudojimas reaktoriuje baigiasi išnaudojus vos 5 proc. ten sukauptos radiacinės energijos).    Pagal dabartinį planą, po penkerių metu reaktoriuose esančios kasetės turėtų būti perkeltos i aušinamą baseiną, o baseine esančios ir jau šiek tiek radioaktyviai atšalusios, turėtų būti patalpintos apsaugotoje teritorijoje, specialiuose 70 tonų sveriančiuose gelžbetoniniuose sarkofaguose 30-50 metų laikotarpiui. Sarkofagai turės būti nuolat sekami dėl galimo šilumos poveikio, radiacijos lygio pasikeitimo ir paties sarfokago ar panaudotų kasečių suirimo lygio. Vėliau, priklausomai nuo sarkofago suirimo stovio, kas 30-50 metų kasetės turės būti perkeliamos į naujus sarkofagus. Toks branduolinių atliekų perlaidojimas turės tęstis net kelis šimtmečius, jeigu ne ilgiau, nebent atsiras galimybė jas kur nors ir kaip nors iš esmės neutralizuoti. Pastebėtina, kad baseine panardintų kasečių perkelimas į sarfokagus iki šiol neįvykdytas, nes vėluojama su jų statybos pradžia. Pirmame reaktoriuje kasetės mirksta jau beveik šešerius metus, dėl ko šio reaktoriaus demontavimo darbai negali būti pradėti.  

Žiniasklaidoje taip pat skelbiama, kad aukšto radioaktyvumo atliekos, pvz. viso reaktoriaus įranga ir įvairūs kiti agregatai, turintys didesnį nei leistina radioaktyvumą, bus sandėliuojamos didžiuliame betoniniame pastate, kurio statyba taip pat vėluoja. Statinį numatoma užbaigti šiais arba kitais metais, nors pagal naujai paskirtą IAE direktorių O. Čiukšį, tas gali užsitęsti net iki 2013 m.   Sustabdytoje IAE reikės laikui bėgant susidoroti su visa ten esančia įranga, pastatais ir aplinka. Visa tai galima skirstyti į keturias grupes: 1) panaudotas branduolinis kuras, 2) reaktoriaus iranga, bei stipriai paliesti radiacijos pastatų segmentai,  3) iranga ir pastatų dalys, kurioms radiacija neturėjo daug poveikio, ir 4) vietovės aplinka kurioje stovejo IAE.  Kadangi niekas iki šiol nebuvo griaunama, atliekos nesudarė didelio tūrio, todėl jas buvo galima patalpinti vienoje nedideleje betonineje patalpoje. Visos atominės jėgainės nugriovimas, didelio tūrio atliekų hermetiškas palaidojimas sarfokaguose ir nuolatinis radijacijos sekimas, pareikalaus kruopštaus planavimo, didelių išlaidų apsaugos statiniams, procesų sekos sudarymo pastatų ir įrangos ardymui, medžiagų atskyrimui ir ju sandėliavimui.  Apie šių darbų planavimą ir jų apimtis iki šiol nieko nepasisekė sužinoti ir neaisku ar iš viso reikalingų atlikti darbų vertinimas buvo, ar yra daromas.Bendrai paėmus, atominės elektrinės uždarymo scenarijai gali būti įvairūs, bet visi jie brangūs ir ilgai trunkantys. Svarbiausi reikalavimai – per visą uždarytos atominės jegainės    gyvavimo laikotarpį ji neturi kelti pavojaus gyventojams ir aplinkai, o bet kokia grėsmė po to iš viso turi būti panaikinta. Pats brangiausias galutino IAE likvidavimo variantas yra, kad buvusioje atominės elektrinės vietoje liktų tik žalia pieva be jokių radiacijos atliekų žymenų. Tai būtų jeigu radioaktyvių atliekų palaidojimas būtų  atliktas keliolikos kilometrų gylio žemės grežiniuose. Yra ir kitų variantų. Galimas branduolinio kuro ir radioaktyviausių medžiagų laidojimas žemės paviršiuje esančiuose talpintuvuose, arba jų išvežimas į užsienio kapinynus, Galimas pastatų dezaktyvavimas ir tik jų dalinis nugriovimas, visos vietovės dideliu perimetru atitvėrimas ir draudimas gyventi ir naudoti žemę ūkinei veiklai apibrėžtoje tertorijoje, arba, pašalinus branduolinio kuro atliekas, užlieti visą IAE pastatų teritoriją stora betono danga, ar pan. 

Intriguojantis variantas būtų pasiūlyti Baltarusijai perimti visą Ignalinos jegainę ir jos aplinką, bei už tai gauti iš Baltarusijos lietuviškų žemių plotus, pvz. Gervečius, Ašmeną ar kita. Taip Baltarusija isigytų jiems pageidaujamą ir gerai veikiančią atominę elektrinę.   Jie galetu ja operuoti be varžymų, nes neturi jokių isipareigojimų šiuo reikalu ES.  Savo ruožtu Lietuva atsipalaiduotų nuo įsipareigojimų ir didelių išlaidų ne tik nugriauti visą IAE, bet ir teikti ilagaamžę apsaugą radiacinems atliekoms.

Europos Sajunga IAE uždarymui iki šiol yra paskyrusi virš vieno mlrd.eurų. IAE pasirašė 2005 m.su vokiečių firma NUKEM 123 mln. eurų vertės sutartį dėl radioaktyvių atliekų tvarkymo bei apsaugos komplekso statybos, o su NUKEM – GNS konsorciumu – dėl  branduolinio kuro saugyklos įrengimo (už 92.7 mln. eurų). Pastaroji sutartis 2006 m. buvo išplėsta be jokio konkurso iki 171.6 mln. eurų.  Veliau, 2009 m. šias firmas, su kuriomis IAE  turi 1.18 mlrd. litų darbu sutartis, nupirko Rusijos firma  „Atomstroyexport“. Saugyklų statyba vėluoja jau tris metus. NUKEM visus darbus patikėjusi kitai firmai -„Rangai IV“, o ši imone siuo metu reorganizuojama, kad išvengtų bankroto. Statybos darbai, teigiama, pradėti tik pernai metų pabaigoje, paaiškinant, kad delsimas įvyko dėl leidimų statyboms vėlavimo. Pagal Energetikos  viceministro  Švedo informaciją,  NUKEM Technologies pateikia vis naujų pretenzijų dėl projekto kainos. Neoficialiomis žiniomis, reikalaujama 60% priedo. Pirmus sarfokagus žadama užbaigti statyti  2011 metais, nors kiti mano, kad tai neivyks iki 2012-13 metų. Kiek yra žinoma, jiems už Lietuvos užsakytus darbus jau yra pilnai užmokėta, tačiau neaišku ar bankroto ar kitais atvejais ši įmonė bus įpareigota bet ką pateikti. Sarfokagų nebuvimas talpinti iš baseino išimtas branduolines kasetes is pirmojo ir antrojo reaktoriaus, apkrauna Lietuva didžiulėmis išlaidomis.  Jų priežiūra kainuoja Lietuvos mokesčių mokėtojams beveik tiek pat kiek ir veikiančių reaktorių priežiūra. Pakrautuose reaktoriuose ir toliau tebevyksta lėta branduolinė reakcija, kurios metu išskiriami milžiniški šilumos kiekiai.  Todėl abu reaktoriai yra ir turės būti nuolat aušinami dar daugelį metų. Ironiška yra tai, kad nors abu reaktoriai lyg ir veikia, bet, kadangi turbinos išjungtos, elektra negaminama.  

Sustabdyta IAE tapo viena iš didžiausių elektros energijos ir dujų vartotojų Lietuvoje.  IAE direktorius prognozuoja apie 180 mln kWh elektros energijos poreikį per metus (tiek kiek Kauno hidroelektrine pagamina dirbdama visu galingumu), be to reikės  ir 60 mln. m3 dujų. Sunaudotos elektros vertė šių metų kainomis bus apie 80 mln. litų, o dujų vertė – apie 54 mln. litų.  Jėgainėje 2010 m. liks dirbti 2,5 tūkst. specialistų, o 2011 m. ir vėliau – apie 1,9 tūkst. darbuotojų. Jie, pagal V. Ševaldiną, reikalingi sustabdytiems reaktoriams aptarnauti, bei nuolat stebėti jų radioaktyvumo bei šilumos stovį. Panaudotą radioaktyvų branduolinį kurą, atėjus laikui, iškrauti ir perkelti į apsauginius talpintuvus taip pat reikalingi specialistai, kaip ir perdirbti ir užkonservuoti skystas radioaktyviasias atliekas. Į šių specialistų pareigas taip pat įeina radiacinė kontrolė, jėgainės stebėjimai 30 km spinduliu. Pirmasis darbų etapas turėtų būti užbaigtas iki 2017-2019 m., tai yra tol, kol iš abiejų reaktorių bus pašalintas visas branduolinis kuras. Vėliau, maždaug 2020 dešimtmetyje bus ardoma ir nukenksminama pagrindinė IAE įranga, kuri buvo paveikta radiacijos. Šios atliekos bus pakuojamos ir sandėliuojamos saugyklose, kurios greičiausiai bus pastatytos elektrinės teritorijoje.Liekančiu dirbti IAE specialistų metinis algos vidurkis yra 44 tūkst. litų, arba apie 110 mln. litu metams. Tolimesnės išlaidos bus reikalingos padengti medžiagų supirkimą ir subrangovų darbus.  V.Ševaldinas mano, kad  uždarytos IAE išlaidos sieks apie 400 mln. litų metams ir tai tęsis apie 25 metus. Tad bendri  uždarymo darbai šiame laikotarpyje sieks tarp 10 ir 12 mlrd. litų. Tačiau V.Ševaldino pateikta informacija neapima viso IAE demontavimo, komplekso Pastatų nugriovimo, didžiulio radiacinio laužo palaidojimo, ir žemes atgaivinimo darbų. Dėl aplinkosaugos reikalavimų, jie gali užtrukti tarp penkiu ir dešimties metų, priklausomai nuo finansavimo lygio.  Ševaldinas atsargiai ir su pakankama atsarga vertina reaktorių išmontavimo išlaidas, nes RBMK reaktorių demontavime niekas neturi patirties ir nežinoma su kokiomis problemomis teks susidurti. Jos gali lengvai padvigubinti metines išlaidas prasidejus griovimo darbams.  Tad labai tikėtina Lietuvos 1999 metų energijos strategijos dokumente padaryta prognozė, kad šios išlaidos gali siekti net 40 mlrd. litų.Iki šiol 80 proc. demontavimo išlaidų dengė ES, o likusias 20 proc.- Lietuva. Tačiau, bent šiuo metu, net ir Ševaldinas abejoja, ar ES tęs tolimesnį Ignalinos uždarymo darbų finansavimą.  Jo negavus, darbų užbaigimo grafikai gali žymiai užsitęsti.  Pati IAE pinigų dabar ne tik neužsidirba, bet  yra net valstybės išlaikoma, nors atrodo finansų šiam reikalui valdžios institucijos nėra sukaupusios. 

IAE finansavimas, dėl panaudoto kuro ir radiacinių medžiagų saugos, turi pirmos kategorijos statusą.  Tai reiškia, jog IAE išlaidos bus apmokamos pirmiau nei kiti žemesnės kategorijos valstybės finansiniai įsipareigojimai.  Lietuva yra pirma pasaulio valstybė atsisakiusi atominės energetikos, tačiau Vyriausybė tikisi, kad tokia padėtis truks tik nepilną dešimtmetį. 2018-2020 m. Lietuva planuoja vėl tapti branduolinės energetikos šalimi. Šalia uždarytos IAE, manoma, iškils nauja moderni ir 16-18 mlrd litų  kainuojanti atominė jėgainė.  Tačiau labai retai minimos laukiamos šimtmetinės radiacinių atliekų apsaugos problemos ir su tai susijusios gana stambios išlaidos neproduktyviems tikslamsŠių šimtmetinių apsaugos problemų ir didelių išlaidų akivaizdoje kyla klausimas – ar galima ir ar būtina užkrauti ant Lietuvos piliečių pečių dar vieną sunkiai pakeliamą mokesčių arba aukštų elektros tarifų naštą, tik tam, kad Lietuva vėl taptu atomine šalimi?  Visų pirma, Lietuvos poreikiams patenkinti nebūtinai reikia didžiulės atominės elektrinės, pagaminančios daug daugiau elektros nei Lietuva gali sunaudoti.

Nors Lietuvos energijos vairuotojai teigia, kad Lietuvos energijos poreikiai ateityje bus žymiai didesni, dabartinis pasaulinis ekonominis nuosmukis, bei prognozės ateičiai sunkiai pateisina žymesnį energijos panaudojimo augimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Turint elektros perteklių, ji parduodama atviroje rinkoje žymiai pigiau, nes pagamintos energijos negalima padėti į šalį kaip duonos kepalą vėlesniam panaudojimui. Taip buvo IAE veikimo laikotarpiu, kai energijos perteklius buvo parduodamas Baltarusijai ar Rusijai mažesne kaina nei gamybos savikaina. O kad IAE pelningai veiktų Lietuvos vartotojas turejo padengti nepelningą elektros pardavimą, mokant aukštesnes kainas už sunaudotą elektrą.  Antra – didžiulė atominė elektrinė reikalauja laikyti paruošties rezerve maždaug panašios galios elektrinę, kuri galėtų per labai trumpą laiką perimti elektros generavimą, iškilus reikalui stabdyti atominės elektrinės veikimą. Tokia rezervinė elektrinė pareikalauja maždaug tiek pat lėšų palaikyti elektrinę parengties būvyje, kaip ir pačios atomines jėgainės operacinės išlaidos. Jos gali siekti 150 ir 200 mln. litų metams, arba apie du papildomus centus už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę. Su tokiomis išlaidomis nesusiduriama turint mišrius ir smulkesnius elektros energijos šaltinius. Trečia – vietinių darbo jėgos išteklių panaudojimas, statant naują atominę, bus minimalus, nes statybininkų vadovybė, technologinis peronalas, bei didžiuma specializuotų statybos darbininkų bus svetimtaučiai.  Jų visuma duos mažai ekonominės naudos Lietuvai. Ketvirta – naujos atominės atidarymas  dar labiau pasunkins ir pabrangins naujai besikaupiančių branduolinių atliekų apsaugos išlaidas.

Stebina kiek nedaug dėmesio Lietuvos energijos planuotojai ir valstybės institucijos skiria mažiau kainuojančioms ir be ilgalaikių įsipareigojimų mišrios elektros gamybos ir koordinuoto Baltijos elektros žiedo alternatyvoms. Sekant Danijos, Vokietijos, Švedijos pavyzdzius, atsinaujinatys energijos šaltiniai, kaip pvz. biokuras, suskystintos dujos, vėjas ir saulė, hidroenergija, geoterminiai šaltiniai, net ir mažos atominės elektrines be radiacinių atliekų, teikia žymiai geresnį ir praktiškenį būdą užtikrinti energetinę ir ekonominę nepriklausomybę, bei skatinti vietinių gyventojų įdarbinimą. Sunkiai suprantamas, bei viešumoje beveik nesvarstytas, įsiparegojimas daryti skolintais pinigais didžiules ir abejotinai apsimokančias investicijas ir apkrauti sunkiomis ekonominėmis, bei aplinkosaugos naštomis ne tik esančias, bet ir ateinančias kartas.  Tokio masto investicijos, bei alternatyvos turėtų buti išsamiai nagrinėjamos Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, pasitelkiant nevyriausybinių organizacijų ir suinteresuotų piliečių požiūrius, pateiktos plačiai diskusijai visuomenei ir galų gale referendumu patikrintos, kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmestina.Siekiant energetinio saugumo ir nepriklausomybės, Lietuva turetų siekti tapti mišrios energetikos šalimi – konvencinės ir alternatyvios. To siekia ir ES, reikalaudama kad visos ES šalys iki 2020 metų generuotų bent 20 proc. savo energijos poreikių iš atsinaujinančių šalrinių, kurie nepalieka brangių ir daugiaamžių atliekų palaidojimo  ir apsaugos problemų. Lietuvos siekis pastatyti atomine elektrine, kuri pagamintų daug daugiau nei jos poreikiams reikia elektros, prieštarauja ir slopina aternatyvių šaltinių išvystymą, kurie galėtų konkuruoti su branduolinės bazės elektros gamyba. Tikėkime, kad prieš darant galutiniį sprendimą, Lietuva ne tik paviešins visas alternatyvas, bet ir pateiks jas visos tautos sprendimui.

Apibendrinant:

1.       Numatoma statyti atominė elektrinė tenkinti Lietuvos gyventojų elektros energijos poreikius yra, visas išlaidas sudėjus, brangiausia investicija iš visų kitų galimų pasirinkimų.

2.       Numatyta naujos atominės elektrinės galia yra daug didesnė, nei Lietuvai reikalinga. Numatomas elektros pertekliaus eksportas, atsiradus Karaliaučiaus ar Baltarusijos atominėms jėgainėms, neatneš numatomo pelno, nes elektra bus sunkiai realizuojama.

3.       Nauja atominė elektrinė užkraus didžiulę finansinę naštą Lietuvos elektros vartotojams. Atominės elektrinės statybos laikotarpiu atsiras 15 ir 20 centų priemoka už kiekvieną sunaudotą elektros energijos kilovatvalandę.

4.       Atominei elektrinei pradėjus veikti, didelės rezervinės galios laikymas gali pareikalauti dar apie 2 papildomų centų priemoką už kiekvieną panaudotą elektros energijos kilovatvalandę, neįskaitant užsienio investitoriaus pelno antkainio.

5.       Neaisku, kokią įsidarbinimo galimbę Lietuvos piliečiai turės naujos atominės elektrines statybos bei elektros gamybos laikotarpiuose.  Tačiau visai nebūtų keista, kad investuotojas,   turintis 51 proc. akcijų ir kaip jegainės operatorius, atsakingas už atominės veikimą ir elektros gamybą, pagrindinai naudos importuotą vadovybę ir savus patyrusius specialistus svarbesnių technologijų bei sistemų priežiūrai, labai panašiai kaip IAE vadovybė darė prieš nepriklausomybės atstatymą, o ir lenkų valdoma Mazeikių nafta tą daro šiandien.

6.       Visuomenei mažai žinoma, kad branduolinių atliekų sutvarkymas ir apsauga yra daugelio šimtmetčių problema, galinti ilgalaikiai daugiau kainuoti nei pati atominės jegainės statyba. Šias išlaidas turės apmokėti Lietuvos energijos vartotojai žymiai padidintomis kainomis už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę.  Nauja atominė elektrinė, pasibaigus jos veiklai, tik padvigubins nuostolingas išlaidas, kurios jau patiriamos uždarius IAE elektrinę. 

7.       Tokio masto investicijos, jų alternatyvos, bei pasekmės dėl radioaktyvių atliekų turi būti pakartotinai nagrinėjamos Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, išsamia diskusija visuomenėje  ir galutinai referendumo keliu turėtų būti nusprendžiama kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmestina.

Žurnalas ENERGIJOS ERDVĖ, 2010 m. Nr.2

 

 

Pamąstymai apie didelius ir mažus dalykus

Kita vertus, panagrinėkime kai kurių atsinaujinančios energijos (AE) vystymo grupių interesus. Vėjininkams rūpi tik kuo daugiau pristatyti vėjo elektrinių, o sistemos stabilumo klausimus lai sprendžia kiti. Jiems svarbus tik stabilus energijos supirkimo tarifas. Šiluminininkams taip pat rūpi tik pigesnės savikainos šiluma ir jos pelningas pardavimas, tad planuojamų statyti kogeneracinių jėgainių energetinis santykis yra suderintas (sutartas?) maždaug toks: jėgainės gamins 92 proc. šilumos ir 8 proc. elektros. Ir vėl sistemos balansavimo ir stabilumo reikalai ir kita – ne jų rūpestis. Saulės energetikos vystytojai jau dabar džiaugiasi beveik suderintais aukštais jų gaminamos elektros energijos tarifais, tikėdamiesi neblogai uždirbti. Žemdirbiai tyliai jau pasidalino ES paramos pinigus ir žada pristatyti vėjo elektrinių, ar net šiluminių elektrinių deginančių biokurą, gauti lengvatinius supirkimo tarifus ir didžiuotis prieš tuos, kurie nesugebėjo gauti (suspėti gauti) ES pinigėlių.

Čia viskas lyg ir būtų gerai, jeigu ne viena vienintelė problemėlė – elektros beveik negalima, kaip kokio sūrio krauti į sandėlį, ją reikia tuoj pat ir, racionaliausia, čia pat sunaudoti. Jeigu AE elektros gamintojai būtų įpareigoti bent dalį energijos sunaudoti patys, atsirastų papildomų verslų – perteklinę energiją galima būtų panaudoti daugeliui dalykų, kur galimas nepastovus, besikeičiantis energijos naudojimas. Tai ir pašarų ar kuro džiovinimas, stočių elektromobiliams užkrauti steigimas, vandens baseinų kaimo turizmo sodybose šildymas ir t.t.Teisybės dėlei čia ir atsiranda ta problema, kurią lengvai paaiškina ir „sprendžia“  NAE statybos entuziastai – po 8-9 metų atsiras galinga atominė elektrinė, vėl pilnu pajėgumu veiks „stabilumo žiedas“ rytų kryptimi, todėl visą perteklinę elektrą įprasta žema kaina supirks mūsų kaimynas. Tik ar tai nereikš AE vystymosi galo?

Norėčiau palieti dar vieną problemą, apie kurią vengiama kalbėti – tai energijos taupymo klausimai. Žurnalo „Energijos erdvė“ 2010 Nr.1 numeryje mokslininkas lengvai įrodė, kad net nedidelė vėjo elektrinė (1.5 kWh) leidžia vidutinio individualaus namo gyventojams sutaupyti 20-30 proc. elektros energijos. Akivaizdu, kad ir karšto vandens ruošimas naudojant saulės kolektorius taip pat leidžia sutaupyti apie 50 proc. metinių sąnaudų, skiriamų karšto vandens ruošimui. Nors AEĮ projekte yra bandoma įtraukti nuostatą, kad naujai statomi gyvenamieji namai turės prievolę įsirengti bent vieno tipo atsinaujinančios energijos šaltinį, dabar centralizuotos šilumos vartotojai skubiai verčiami pasirinkti karšto vandens tiekėją. Gal vertėtų kuriam laikui sustabdyti minėtą įstatymo nuostatą ir kartu su planuojama pastatų renovacija ant daugiabučių stogų įrenginėti ir saulės kolektorius. Praktikos ir patirties čia jau pakankamai, bent jau pas kaimynus.

Mažosios atsinaujinančios energetikos diegimas , susijęs su energijos taupymu, ir turėtų būti tas prioritetas, kuris leistų pradėti persilaužimą tiek ir plačiame AE diegime, tiek darbo vietų kūrime, tiek ir pasitikėjimo valstybe stiprinime. Eiliniam Lietuvos gyventojui tikrai yra labai svarbi ir gamtos apsauga ir maksimaliai galimas nepriklausomumo nuo centralizuotų energetinių resursų siekimas, todėl galima tikėtis, kad investuotojų šioje srityje atsiras nemažai.

Kita vertus, mažosios energetikos gaminių, kurie būtų pagaminti Lietuvoje, yra mažai ir tai turėtų būti ta sritis, kurią valdžia turėtų ypač skatinti. Daugelyje šalių, tame tarpe ir priklausiančių ES, yra įdiegtas labai logiškas skatinimo mechanizmas – asmuo, įdiegęs vietinės gamybos mažosios atsinaujinančios energetikos gaminius dažniausiai yra skatinamas, išmokant apibrėžto dydžio kompensacijas, o įmonė, ar smulkus verslininkas, užsiimantis šių gaminių gamyba ar jų diegimu, turi apčiuopiamų mokestinių lengvatų. Čia ir yra tas tikrasis smulkaus verslo skatinimo būdas. Mūsų „valdiški“ ekonomistai niekaip nepereina į „aukštesnę klasę“ – mokesčių mokėtojus reikia užsiauginti, į juos investuojant, o ne iš karto buhalteriškai skaičiuoti, kiek valstybė praras mokesčių, jei kas nors jų iš, pradedant verslą, mokesčių mokės mažiau. O gaminti mažas vėjo elektrines, bei jiems reikalingą įvairią elektroninę įrangą, mažus generatorius, vertikalias ar horizontalias vėjo turbinas, saulės kolektorius, o gal net variklius elektromobiliams ar kita, esant geroms paskatoms, tikrai atsiras norinčių. Pridėjus dar visus potencialius tų mažosios energetikos gaminių diegėjus atsirastų tikrai nemažai naujų darbo vietų.

Cenzūra Lietuvoje

Laiškas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei  Irenai Degutienei ir LRT generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui   

Kaip ir daugelis žmonių rytais per Lietuvos radiją klausydamiesi Lietuvos dienraščių apžvalgų pastebėjome, kad rytinėse Lietuvos radijo ir televizijos spaudos apžvalgose dingo informacija apie dienraštyje „Lietuvos žinios“ spausdinamus straipsnius. Analogiškai pasielgta ir Lietuvos televizijos rytinėje laidoje „Labas rytas“. Kodėl taip atsitiko tapo aišku  2010 m. kovo 25 d., kai LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas  R.Paleckis, atsakydamas į Lietuvos radijo klausytojų klausimus, pranešė, jog dienraščio „Lietuvos žinių“ straipsniai nebeskaitomi Lietuvos televizijoje ir radijuje, nes laikraštis „Lietuvos žinios“ žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimu yra kelis kartus pažeidęs Etikos kodeksą bei pripažintas nesilaikantis profesinės etikos ir priskirtas nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.

Pasidomėję internete apie minėtos Etikos komisijos darbą atkreipėme dėmesį, kad ši komisija iš esmės nagrinėja žurnalistų ir žurnalistinės valdininkijos skundus vieni kitiems, kurių sprendimai, savaime suprantama, negali būti pagrindu represyviai mažinti dienraštyje „Lietuvos žinios“ spausdinamų straipsnių poveikį Lietuvos (ir ne tik) žmonėms, monopolizuoti masinės informacijos priemones, nes tai ir yra cenzūra, ką draudžia ir Visuotinė žmogaus teisų deklaracija, ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir  1999 metais priimtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.

Draudimas per Lietuvos nacionalinę radiją ir televiziją skelbti esamus ar būsimus minėto dienraščio straipsnius yra ne kas kita, kaip dienraščio „Lietuvos žinios“ įtraukimas į draudžiamų skelbti leidinių sąrašą, ką  atsakydamas į radijo klausytojo klausimą oficialiai patvirtino p. R. Paleckis. O tai klasikinis cenzūros įvedimo faktas. Betrūksta, kad atsirastų nurodymas šį laikraštį pervesti į „specfondus“, kaip tai buvo Glavlito laikais.Toks draudimas paliečia ir buvusius, ar būsimus straipsnių autorius, kurių aprašomi dalykai liečia pačią LRT vadovybę, arba labai nepatiko LEO sukūrėjams, Ignalinos AE uždarymo pinigų pradangintojams, elektros energijos spekuliantams, kontrabandininkams ir jų gynėjams,  istorijos falsifikatoriams ir t.t. Nepaneigiama, kad šiame laikraštyje spausdinama tai, ko kratosi ar tiesiog bijo spausdinti kiti laikraščiai.

Taigi, akivaizdus cenzūros jam įvedimas be įstatyminio pagrindo, o tik prisidengiant Etikos komisijos pagrįstais ar ne nutarimais yra labai rimtas pasikėsinimas į Lietuvos konstitucinę santvarką. Rimtesnis, negu kas nors galvoja. Padaryta didžiulė žala visuomenei,  žmogaus teisėms ir demokratiniams procesams Lietuvoje.Mes, kaip vieni iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos  galutinio teksto rengėjų kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimą,  Nacionalinio radijo ir televizijos vadovybę nedelsiant nutraukti žmogaus teisių ribojimus visiems lygiai gauti informaciją ir nutraukti dienraščiui „Lietuvos žinios“ įvestą cenzūrą. 

Nuoširdžiai ir pagarbiai,  Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo deputatai, signatarai  Petras Giniota ir Liudvikas N. Rasimavičius- Rasimas