Kodėl slepiamos tikrosios problemos energetikoje ?

Per forumą energetikos klausimais (DELFI televizija, 2020-11-09) tyčia ar per nežinojimą buvo apeitas kito svarbaus žaidėjo energetikoje, surenkančio visų Lietuvos žmonių pinigus už elektros naudojimą ir jų tolimesnį panaudojimą, klausimas. Tai valstybinė įmonė IGNITIS, valdoma Lietuvos finansų ministerijos, kuri galimai nutiesė juridinius tinklus Astravo atominės elektrinės  pagamintos elektros prekybai Lietuvoje.

Iš pelno nesiekiančios įmonės ji paversta tarptautine pelno siekiančia įmone. Dar daugiau – atidavus  mūsų  už elektrą  sunešus pinigus ir privatiems akcininkas, kurie iš esmės ir yra tie patys IGNITIS „veikėjai“, įkyriai nurodinėja mums visiems sudarinėti kitas elektros pirkimo sutartis, kitaip sakant siunčia mus į turgų pirkti elektros, kai tokio turgaus dar nėra! Čia kaip pasakoje – nueik nežinia kur ir pirk nežinia ką, o jei nerasi tų „nepriklausomų“ elektros pardavėjų, žinok mes tau net pabranginsime elektrą!

 Lietuva savos generacijos elektros pardavimui beveik neturi. Suprantama, kad visi tie nauji nepriklausomi elektros pardavėjai, patys ar per tarpines schemas, pasiruošę prekiauti Rusijos ar Astravo, ko gero, pradžiai dempinguojama elektra. IGNITIS įmonės nurodymai sudarinėti tokias sutartis iki gruodžio 10 d. akivaizdžiai labiau derinti su Astravo AE paleidimu, o ne su ES reikalavimais – ten siūlomas pakankamai ilgas pereinamasis laikotarpis.  Žmonės,  pamatę apgavystes, įsivels į teismų maratoną. Tokios sutartys jau dabar gali turėti ilgalaikes pasekmes siekiant atkurti savą elektros gamybą.

BŪTINA:

1. Paskelbti, kad elektros energijos tiekimas Lietuvoje, siekiančioje GEROVĖS VALSTYBĖS statuso, yra  ne verslas, o paslauga. Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba elektros kainodarą turėtų taip pat prižiūrėti, kaip kad yra prižiūrimos šilumos kainos ir kiti energetiniai resursai.

2. Skubiai išpirkti iš nusipirkusių asmenų IGNITIS akcijas.

3. Susispietusius IGNITIS įmonėje „prekeivius“ pakeisti energetikos specialistais.

4. Atšaukti IGNITIS vadovų nurodymus gyventojams iki gruodžio 10 d. sudarinėti naujas elektros tiekimo sutartis.

5. Sugražinti IGNITIS įmonę į ne pelno siekiančios valstybinės įmonės statusą.

6. Pasikonsultuoti su latviais ir estais, kodėl jiems „Independence“ dujas naudoti elektros gamybai apsimoka, o lietuviams ne?

Ar prie tų durų protestuojama ? Liudvikas N. Rasimas

Šiandien Lietuvoje energetiką valdo ir projektuoja ne Energetikos ministerija, o Valstybinė įmonė Ignitis . Ji ne kartą kritikuota dėl savo veiklos, šiandien jau skelbiasi „ tarptautine“. Kaip tai atsitiko? Kas su tuo sutiko, sutinka ar net palaiko? Suprantama, kad  tai vis dar pagrindinis Ignitis akcininkas – Finansų ministerija.

Gali kiek nori derėtis  energetikos ministras, bet nebūdamas Igničio akcijų valdytoju – jis bejėgis. Jo prižiūrimi LitGrid ir kitos struktūros yra tik galimybė atverti kuo daugiau kelių Igničiui – pinigus surenka juk ši struktūra. Net Prezidentas nieko negali padaryti, nes Ignitis veikia pagal bendroves reguliuojančias  teisines normas. Šiandien, tai jau valstybė – valstybėje, veikianti pagal painias sutartis, pagrįstas elektros tinklų pralaidumo schemas. Jau dabar aišku, kad ten susispietusi grupuotė ruošiasi per privatizaciją, saulės elektrinių akcionavimą ir taip toliau visiškai išeiti iš Lietuvos jurisdikcijos. Manykime, kad finansų ministrui rūpi tik įmonės pelnas, tuomet Igničiui „leista“ įžūliai to siekti. Taigi, tik nuo Igničio priklauso ar fiziškai atsijungti nuo Baltarusijos, ar ne, praleisti (pirkti) „astravinę“ elektrą, ar ne, juk pelnas čia lemiamas argumentas. Ne kartą įvairiais būdais buvo bandoma atkreipti visų valdžių dėmesį, kad būtinas visų Igničio  ir visų energetikos įmonių pirmtakių sudarytų sutarčių auditas ir jų įvertinimas Valstybės saugumo požiūriu. Deja…

Kodėl Į Lietuvą mes jau patys nežiūrime, kaip į atskirą valstybę, o pagal rusišką požiūrį, pastarųjų jau įpirštą ir ES, vėl matome kaip PRIBALTIKOS dalį? Latviai yra teisūs, sakydami, kad jai Lietuvoje priimti įstatymai negalioja, taigi, ir latvių priimti sprendimai turėtų negalioti Lietuvoje. Prie Baltijos jūros esančios ES šalys tikrai yra nepriklausomos valstybės! Visos skirtingu metu įsivedė (ar dar neįsivedė) eurą, skirtingai vykdoma energetikos pertvarka. Etapais vykdomas ir europinės vėžės projektas. Lietuva čia  pirmauja, nes mes esame arčiausiai prie šalies, turinčios tokią vėžę. Taigi, būtų visai logiška ir prisijungimą prie kontinentinės Europos energetinių tinklų vykdyti etapais. Lietuva šiandien techniškai tą gali padaryti nelaukiant 2025 metų ir čia reikia tik politinės valios!

Taigi, gal su protestais stovime ne prie tų durų ir ar tikrai žinome ko norime?

Kaukių balius, o kas toliau?

Po nuostabaus veido kaukių madų demonstravimo, kurį atliko aukščiausią prabą atitinkantys „manekenai“, pagaliau viskas pajudėjo! Pradėjome tikrinti medikus, po truputį ir jiems atsirado (gal net ir su Tapino pagalba – ŠAUNUOLIAI!) apsaugos priemonių, o ir „Covi-19“ patikra pagaliau tampa po truputį prieinama.

Išmušė ir Premjero valanda. Jis ramiu veidu, atsisėdęs prieš kamerą (panašiai juk taip daro ir Putinas!) paruošė įrašą, kurį išplatino televizijos. Ten jis įtikino pensininkus ir visą Lietuvos liaudį, kad viskas bus GERAI! Pensijas mokėsime, visi gaus algas (kada nors), nes pasiskolinti milijardai jau plaukia…

Gal ir plaukia, bet ir mūsų Vyriausybė plaukia, deja, pasroviui, gal tik visuomenės pastumdoma, pakritikuojama šį tą nuveikia reikiama linkme. Gal taip ir  turi būti – pagaliau diletantai ministrai (vienas kitas, gal ne visi) irgi šį tą išmoksta, bet kodėl, karantino sąlygomis, vis dar nieko nedaroma pagal Civilinės saugos įstatymus?

Tai va!  Pinigai plaukia, tik kur jie nusės? Čia, tikriausiai, būsiu nepopuliarus, nes siūlysiu mažinti karantino griežtumą. Žinoma, tai reiktų daryti protingai, bet žmonės juk patys turi užsidirbi, o ne laukti tik valdžios centukų, nes „didelius eurus“ jau raitojasi rankoves pasiimti  stambieji  verslai. Deja, žiaurus, bet turintis prasmę posakis „… gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas!“ .Juk jei  pats nesistengsi, vargu ar ir kiti padės (palyginkime: pensininkai, mes jus norime apsaugoti, bet veido kaukes siūdinkitės patys).

Trumpas žvilgsnis į ateitį. Virusas jaukia mums įprasto pasaulio supratimą, taigi ir mūsų planus, greičiausiai keis ir mūsų įpročius. Akivaizdu, kad reiks trumpinti „tiekimo grandines“. Elementarios medicininės apsaugos ir civilinės apsaugos priemonės turėtų būti gaminamos vietoje, trumpinamos turėtų būti ir maisto realizavimo grandinės ir čia net diletantai ( tai yra ne profesionalai) galėtų šį tą nuveikti.

Manau, kad reiktų  skatinti statybų sektorių ir  kuo daugiau naudoti vietinės gamybos medžiagas. Ypač svarbu kritiškai pažvelgti į daugiabučių namų renovavimo sritį. Pagalvokime, ar yra svarbu atlikinėti atskirų namų energetinio efektyvumo, o juo labiau renovavimo projektus, juk net trečios klasės mokinukui aišku, kad apsivilkus žieminę striukę bus šilčiau. Taigi, vienas kitas daugiabutis gal ir bus nepasiekęs tų „energetinių parametrų“, bet pati namų renovacija netruks 50 metų! Belieka tik pradėti vietinę šiltinimo medžiagų gamybą, o valstybės dotacijas, skirtas renovacijai ir skirti tiems gamintojams. Pareiškus daugiabučiams norą renovuotis, jie gautų didžiumą medžiagų pusvelčiui, gal tada nereiktų ir gana sudėtingų kreditavimo sąlygų per vieną ar kitą banką.

Deja, mūsų energetikos sektorius juda nežinia kur. Net mažąsias saulės elektrines „Ignitis“ perima į savo glėbį. Aplamai, būsiu kritiškas – Ignitis akivaizdžiai tampa „Fiks-ničiu“ (atsiprašau už tokį naujadarą). Elektros kainos brangsta be jokio paaiškinimo, jungimasis prie Europos energetinės sistemos tik imituojamas (neįrenginėjami būtini energijos generavimo objektai), kažkodėl  bendrovės pinigai plaukia į užsienį abejotinų objektų įsigijimui.  Tuo tarpu akivaizdu, kad fiziškai atsijungus nuo rusiškos energetinės sistemos ir dėl Astravo būtų ramiau.

Alternatyviosios energetikos ir ciklinės ekonomikos  sinergija Lietuvoje irgi turi nuostabias perspektyvas, bet su „Fiks-ničio“ strategijomis čia tikrai jau ne pakeliui.

Lietuvai reikia permainų, reikia idėjų, reikia naujo požiūrio į daug ką, tame tarpe taip pat ir į politikus, ar verslą. Juk negalima naudojantis KARANTINAIS siekti  žmogaus teisių ribojimų, įstatymų ignoravimo, kaip deja, jau beveik nutiko Vengrijoje…

Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?

Laikas nuo laiko televizijos ekranų titruose prabėga žinutė, kad į Klaipėdos uostą įplaukia rusiškų suskystintų dujų krovinys, kurių kaina žemesnė, nei dujų, esančių vamzdynuose. Ar pajutome, kad dujų kaina krito? Uosto direkcija džiaugiasi galimybe surinkti tokios laivybos rinkliavas. O kaip atrodo mūsų valstybė, pirkdama tokias dempingines dujas ? Gal jos naudojamos mūsų miestų transporte ar gamindamos elektrą suka mūsų elektrinių turbinas? Ne! Jas vežasi estai, todėl jų visuomeninis transportas jau daug kur nemokamas. Jas pas save vežasi ir latviai, gamina elektrą ir ją parduodami lietuviams gerai uždirba. Kodėl tokiomis pigiomis dujomis elektros negamina patys lietuviai, o energetikai užsiima „monkės“ bizniu?

Kam naudojami tokio biznio didžiuliai pelnai? Ar kas nors nagrinėja tokio nusikalstamai sabotažinio elgesio priežastis verslui, gyventojams, visai valstybei? Juk dempingavimas tai ekonomikos narkotikai. Pradžioje pigu, gera, o kai jau prie to pripratinama – darysi kas bus pasakyta, nes jau visą šalies organizmą būsime patys prie to priderinę. Užtenka pakelti kainą. Tad kas sodina Lietuvą ant rusiškos energetinės adatos?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?“

AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?

Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kilus pasipiktinimui, liepos 25 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Kultūros ministras net nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl tai padarė. Akivaizdu, kad taip nepasiruošus eiti viešumon yra visiškai nesusigaudančio biurokrato pernelyg didelis pasitikėjimas savimi,  o gal net ir diletantizmas. Už kultūros sektorių atsakingų institucijų yra apsčiai – ir Seimo Kultūros komisija, ir Kultūros ministerija, aibės smulkių įstaigėlių, tačiau neturime apčiuopiamos kultūros politikos, akivaizdu, kad neturime ir kultūros strategų. 

O jei jau visai atvirai – kultūros politika Lietuvoje yra visiškai apleista. Esu tikras, kad ir politikai, ir ministerijoje dirbantys biurokratai atneštų bent kelis didelius prirašytus segtuvus, baksnotų į mistines lenteles – čia viskas gerai! Tačiau faktas, kad nei aiškų krypčių, nei formuluojamų tikslų ar uždavinių nėra, o jei ir yra, tai jie visiškai nesuprantami nei patiems kultūros biurokratams, nei meno profesionalams, nei kultūros sociumui, o galų gale ir plačiai visuomenei. 

Toliau skaityti „AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?“

Dr. Stasys Malkevičius. Lietuvi, tavo iškovota laisvė yra pavojuje!

Tu skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad nevertas laisvės kas negina jos“– užrašas ant Laisvės varpo.              

Jau 29 metai kaip gyvenam laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje ramų, okupanto nevaržomą gyvenimą. Tuo tarpu, laisvės varpas perspėja mus, kad Laisvę reikia ne tik išsikovoti,  bet ir apginti ją. Tačiau kaip, kodėl ir nuo ko, ypač jei mūsų niekas nepuola? O gal grąsina ar šantažuoja, o gal yra didelės grėsmės tikimybė? Valstybė visų rūšių grėsmes turi būti pasiruošusi atremti.

Nepsiruošimas, ypač elektros – energetikos sektoriuje gali būti labai skaudus. Likti be elektros, ypač politinio šantažo akivaizdoje, tolygu prarasti nepriklausomybę, o tuo pačiu ir laisvę.

Toliau skaityti „Dr. Stasys Malkevičius. Lietuvi, tavo iškovota laisvė yra pavojuje!“

Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?“

Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas

Artėjanti Astravo atominės elektrinės statybų pabaiga vis rimčiau verčia sunerimti, kaip tam pasiruošusi Lietuva. Esamo ir buvusių Energetikos ministrų pasisakymai, konferencijos, prieštaringos specialistų nuomonės, lietuviškųjų elektros tinklų Astravo link statyba ir stiprinimas, pagaliau planai 15-20 procentų branginti elektrą, o net ir šilumą, aiškiai rodo, jog energetikos dirvonai Lietuvoje  pavirto brūzgynais, kuriuose pelno medžioklė vyksta be jokios atsakomybės ir aiškių taisyklių. Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?

Nors Lietuva priėmė įstatymą, kad į jos rinką elektra negali patekti iš tų trečiųjų šalių, kuriose ji gaminama sukeliant grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, bet teisės aktų veikimas energetikoje turi ir savo specifiką. Įstatyminiai draudimai ar leidimai veikia tik tiek, kiek leidžia techninės galimybės. Minėto įstatymo įgyvendinimui techniškai šiandien dar nepadaryta nieko, tad jis yra tik popierius, kuriuo mojuojama dezinformuojant visuomenę.

Toliau skaityti „Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas“

Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.

Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas  iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo  BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!

Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per  teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias  brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.“

Liudvikas N. Rasimas – Rasimavičius. Lukiškių aikštė ir Lietuva

Kada dar SSRS okupacijos sąlygomis vyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau tapusią Atkuriamuoju Seimu – be įsipareigojimo atstatyti Lietuvos nepriklausomybę iš rinkėjų gavome įpareigojimą ir atstatyti tai, kas okupantų buvo sunaikinta – policiją, kariuomenę, karinį laivyną, diplomatines tarnybas ir visa, kas reikalinga nepriklausomos valstybės gyvenime, o įtvirtinant nepriklausomybę pastatyti tai, ko Lietuva dėl okupacijų negalėjo padaryti. Tame tarpe ir meninėmis priemonėmis atkuriant ar sukuriant naujus nepriklausomos valstybės simbolius bei teisinėmis priemonėmis užtikrinti, kad iš jų jokia dingstim nebūtų tyčiojamasi. Tokių dalykų užsakovu buvo Suverenas –  lietuvių tauta.

Zigmo Sierakausko žiedas ant Gedimino kalne surastų palaikų rankos dar kartą patvirtino, koks svarbus Lietuvos valstybės istorijoje yra Vilnius ir jo Lukiškių aikštė – kaip valstybingumo ir kovos už laisvę simboliai. Ir visai nesvarbu, kiek amžių bėgyje Vilniuje buvo rusėnų, vokiečių, žydų ar lenkų kolonijų, kiek kartų Lukiškių aikštėje šurmuliavo Kaziuko turgūs. Vilnius – buvęs ir esamas mūsų valstybės politinis ir kultūrinis centras, kas įtvirtinta ir vasario 16-osios bei kovo 11-osios valstybingumo susigrąžinimo aktuose. Tai įtvirtinta ir visose Lietuvos valstybės konstitucijose. Lukiškių aikštėje buvo žudomi būtent Lietuvos 1863 metų sukilimo vadai ir dalyviai, prieš šią aikštę esančiame pastate buvo sušaudyta daug Lietuvos partizanų ir kitų pasipriešinimo okupantams dalyvių, o už jo aukštai, ant Tauro kalno dar carinės priespaudos laikas lietuviai išpirko sklypą, kad ten būtų pastatyti lietuvių Tautos namai. Taigi Vilnius ir jo Lukiškių aikštė yra valstybingumo simboliai, o ne šiaip sau miestas ar buvusi turgaus aikštė. Deja, Vilniuje nėra vietos, kokias turi daugelio valstybių sostinės, kur atėjęs nesvarbu kokio amžiaus ar išsilavinimo žmogus pamatytų aiškius ir visiems suprantamus kultūros objektuose įprasmintus nepriklausomos savo valstybės ar kovos už jos laisvę simbolius, pajustų pasididžiavimą savo valstybe, suprastų, kad stovi savo valstybės sostinės svarbiausioje aikštėje. Nekelia abejonių, kad čia, Lukiškių aikštėje būtų buvusi pastatyta Laisvės statula ar kiti suprantami ir įtaigūs kultūriniai objektai valstybingumui išreikšti, jeigu tik iš Lietuvos karine jėga ir klasta sostinė nebūtų  atplėšta. Vilniaus okupantai visaip stengėsi sunaikinti Lietuvos valstybingumo ir kultūros ženklus. Nuo Žaliojo tilto buvo nuplėšta net carinei valdžiai nekliudžiusi Vytis. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas – Rasimavičius. Lukiškių aikštė ir Lietuva“