Mums reikia pas gydytoją, bet per internetą galime užsiregistruoti tik po mėnesio. Bandome skambinti, bet ten mums atsiliepęs „automatas“ šaltu balsu informuoja, kad pokalbiai bus užrašyti, o toliau girdime muzikėlę ir raginimą palaukti… kol nusibos! Pikta! Tas pats paskambinus į mokesčių inspekciją, šilumos ar elektros tiekėjams, telefonų operatoriams ar net bankams. Su bankais dar gražiau – kartas nuo karto tie „vargšeliai“ kelia paslaugų tarifus, nes bankuose sukaupti milijardiniai mūsų žmonių pinigai, o juos juk sunku saugoti. Šiukštu net paklausti, kada gi jie pradės mokėti palūkanas.
Pikti esame ir dėl energetinės politikos. Gerovės valstybėje šiluma, elektra ir vanduo yra valstybės rūpestis – energija turi būti įperkama, todėl tai turėtų būti valdžios paslauga (kai energijos kaina apskaičiuojama tik įvertinus būtinąsias aptarnavimo paslaugas), o ne kaip gerai rinkoje kotiruojama prekė. Daug kam nesuprantama, kai mūsų dujininkai, pirkę dujas žemesnėmis kainomis, dabar jas pardavinėja „rinkos“ kainomis. Daug kam nesuprantama ir prievartinis stūmimas prie „nepriklausomų“ elektros tiekėjų (dabar jų liko tik keturi), nors mūsų šalyje dar nėra elektros energijos pakankamo generavimo, nors visi supranta, kad didžiąją elektros dalį perkame iš rytų šalių ir visi mato, kad elektros energija iš ten neadekvačiai brangsta.
Yra ir kitos pakraipos „piktukų“ – valdžia užtvėrė su koncertina jų „verslus“, arba kėsinamasi į jų įprastą (išlaikytinio) gyvenimo būdą. Bet apie šiek tiek plačiau.
Patricijai ir plebėjai – truputį prakutę (pasilavinę) individai žino ir supranta šiuos terminus. Įmantrios temos – žmogaus kūno neliečiamybės suabsoliutinimas (antivakserių pagrindinis argumentas), madingu tapęs „savęs pažinimo“ skatinimas, dabar plačiai peršamas įvairios pakraipos guru, ar net „dvasios mokytojų“, diskusijos apie bazines išmokas – štai kas „aktualu“. O ir socialinis supratimas, kad kažkas „juo“ pasirūpins ir veda prie „plebėjų“ (naudoju šį terminą tik labai sąlyginai) atsiradimo, tinginčio mokytis, neigiančio mokslo pasiekimus ir net pykstančių ant tų, kurie nesupranta „laisvo žmogaus kančių, pažinusio SAVE, besikalbančio su SAVIMI, o tas SAVAS jam vis kartoja – nedirbk, nesimokyk, prieštarauk, būk visada piktas“… Bet brandžią visuomenę ir valstybę sugeba kurti tik išsilavinusi tauta ir mums tikrai nereikia nei plebėjų nei patricijų.
„Mums buvo gera… Bet mus paaukojo dėl vertybinių dalykų!“– Ar tikrai? O kiek prisidėjo Lietuva prie jūsų verslo vystymo? – „Na, dabar tai juk jau pamiršta, gal tik kažkada medalį gavome…“
Čia pamąstymai, išgirdus vieno verslininko piktus žodžius, kurį tikrai būtų galima laikyti patricijumi.
Taigi, ir valdantiesiems, ir norintiems jais tapti reiktų gerai įsiklausyti – ko mes iš JŲ tikimės.