Apie administracinius etninio tapatumo keitimus Lietuvoje

Pasaulyje buvo sunaikinta milijonai žmonų vadovaujantis vien klasių kovos ar vienos apibendrintos tautinės priklausomybės (germanai, slavai) viršenybe prieš kitas tautas. Deja, šiomis dienomis tiek valstybių mastu, tiek jų viduje atgimsta etnonacionalizmas. Rusijoje, o kai kur ir vakaruose, jis jau virsta etnonacizmu ar tiesiog etnofašizmu. Jo esmė yra ta, kad viena tauta ar jos dalis tariasi turinti galią  teisine ar net karine prievarta keisti šalių ar kraštų pavadinimus, keisti ten gyvenančių žmonių etninę-tautinę tapatybę. Tam pateisinti ieškoma įvairiausių priežasčių, net buvusių ankstyvoje istorijoje pavadinimų ir t.t. Jei kažkada tikrai egzistavo Kyjivo Rusia – šiandieniniai rusai reikalauja Ukrainos pavadinimą pakeisti į „Rosija“ (Ruskij mir – Rusų pasaulis), o ukrainiečių etnosą tiesiog padaryti rusais. Nepaklususius – sunaikinti!

O ir Lietuvoje visu ryškumu atsiskleidžia etnonacionalizmas siekiant pertvarkyti per pastaruosius šimtmečius susiklosčiusių ir niekam blogo nedarančių žmonių etnotapatybę. Kam ir kodėl užkliuvo Suvalkijos pavadinimas ir ten gyvenančių žmonių etninė suvalkiečio tapatybė? Vieninteliu logišku paaiškinimu galėtų būti mūsų kaimynės šių dienų „nepatogumas“ bei noras ištrinti iš žmonių atminties istorinį faktą, kad pusė Suvalkijos krašto teritorijos yra Lietuvoje, o kita pusė Lenkijoje kartu su Suvalkų miestu, dar visai neseniai (istoriniu požiūriu) buvusiu pačiu lietuviškiausiu miestu Rusijos Suvalkų gubernijoje. Argi kas nors šiandien tokį Suvalkijos krašto ir miesto padalinimą laiko nelegaliu? Niekas! Yra, kaip yra.

Bandymai pagrįsti Lietuvos teritorijoje esančios Suvalkijos dalies pavadinimo pakeitimą tuo, kad, girdi – carinė Rusija sukūrė Suvalkijos guberniją, todėl ten gyvenantieji pasidarė suvalkiečiais – neturi jokio pagrindo. Istoriografijoje randame, kad ten gyvenę žmonės save suvalkais (net ne suvalkiečiais) vadino kur kas anksčiau. Suvalkų gubernijos vėlesnis įkūrimas tik atspindėjo to laikmečio faktinę padėtį. Visiškai netikęs argumentas, kad Suvalkijos teritorijos istorinis pavadinimas buvo Sūduva. Visų pirma buvo ne Sūduva, o Sūda, bet apie kokį gilios istorijos laikotarpį kalbame? Sūda apėmė ne tik dabartinės visos Suvalkijos, bet ir dalies Dzūkijos teritorijas. Tada dar tik formavosi baltiškasis etnosas. Tose teritorijoje gyvenę baltai rašytiniuose šaltiniuose vadinami jotvingiais, poleksėnais ar sūdais. Pagal 1422 m. Melno sutartį  Sūdos teritoriją pasidalino Kryžiuočių Prūsija, Lenkija ir Lietuva. Šiandien – tai bent lingvistiškai  asimiliuota Lenkijos Palenkės vaivadija. Pagaliau, jei vadovaujantis tokia logika, reikia atstatyti senuosius istorinius, vos ne akmens amžiuje egzistavusius dabartinės Lietuvos etninių kraštų pavadinimus, Dzūkija turėtų vadintis Dainava, Aukštaitija – Deltuva, o dabartiniai žemaičiai – kuršiais.

Kas tie suvalkiečiai tyrinėjo ir moksliškai pagrindė savo išvadas to krašto žemietis medikas antropologas, Lietuvos Mokslų akademijos narys, habilituotas daktaras, profesorius Gintautas Čėsnys. Štai kai kurios išvados („Suvalkija“, 1997 Nr. 2.p.3-4):  „Suvalkija tapo kovų arena. Žmonių retėjo, kai kurios vietovės tapo dykromis. Per Suvalkiją traukėsi dalis Didįjį sukilimą pralaimėjusių prūsų, jie paliko pėdsakus gyventojų genų fone. Trečia, aprimus karams Užnemunė vėl buvo tirščiau apgyvendinta. Iš kur kėlėsi nauji gyventojai? Iš dešinio Nemuno kranto nuo vidurupio iki pat Baltijos. Trumpiausias biologinis atstumas suvalkiečius skiria nuo dzūkų ir žemaičių. Galėjo būti ir vėlesnių migracijų iš Prūsijos. Dabartinis žmonių tipas susiklostė į šių dviejų (prūsų ir jotvingių) genčių foną įsiliejant persikėlėliams iš dešiniojo Nemuno kranto. Ypač prūsiškasis dėmuo lėmė tai, kad mūsų tarmė liko labai archaiška“

Taigi, visiškai be jokios būtinybės, o tik siekiant painioti, kiršyti ar net skaldyti Lietuvių tautą, siekiama keisti paskutiniais šimtmečiais susiklosčiusias istorines realijas ir etninius lietuvių tapatumus. Juk tai ne tik teritorijos pavadinimo pakeitimas, tai labai arti etnonacistinės ideologijos. Tai siekis prievartiniais administraciniais aktais pakeisti žmonių etninę, o ypač savo atsiradimu ir šnekos bei charakterio bruožais išskirtinę suvalkiečių etninę tapatybę. Ar atsiklausė kas Prienų, Kalvarijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, Šakių, o pagal lingvistinius požymius ir Jurbarko kraštų žmonių, jog jie sutinka per pavadinimo pakeitimą priimti seniai išmirusių giminaičių, jau seniai „nabašnykų – sūdų“ mentalitetą, ar jie sutinka ištrinti iš savo atminties, kad jų senoliai, proseneliai, tėvai ir jie patys buvo suvalkiečiai, ar jie sutinka su tuo, kad administracinės prievartos būdu taptų Sūdais ar Sūduviais? Neapsimeskime, kad nežinome, jog idėjos keisti etninę ar net tautinę priklausomybę administraciniais aktais ar kitaip, tupi tamaševskininkų, jedinkininkų ir kitų, net Lenkijos ateitį planuojančių vienoje slavus apjungsiančioje Rusijos valstybėje, galvose. Pats laikas ir Teisingumo ministerijoje šį pavasarį atidarinėti langus, kad išsivėdintų ten susikaupusias etnonacionalizmo idėjas.

2022 m. balandžio 13 d. Palanga

NORS TEMIDĖ AKLA – JI VISKĄ GIRDI

Pagrindinių Rusijos kuriamų legendų apie karą Ukrainoje dekonstravimas

Nors skleidžiama Rusijos valdžios propaganda bei jos kuriamos karo veiksmus pateisinančios legendos jau buvo žinomos anksčiau, dabar tai tapo medžiaga tarptautinės baudžiamosios teisės procesui, kuri bus nuosekliai nagrinėjami prokurorų ir gynybos teisininkų.  

Kalbuosi su Liudviku Narcizu Rasimu, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru, teisininku, Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo darbo grupės nariu, sutarties su Rusija delegacijos  nariu.

– Vykstant Rusijos pradėtam karui Ukrainoje, inicijuotas tarptautinis tyrimas dėl karo nusikaltimų. Nors apie tai kalbėti anksti, ar pastebite, kad abi pusės tam ruošiasi?

Žvangant ginklams Temidė tyli – tai lotyniškos patarlės pirmieji žodžiai. Kol vyksta kariniai veiksmai, paprastai nė viena pusė negali objektyviai įvertinti šio griaunančio, naikinančio proceso rezultatų. Kad ir kaip tai beskambėtų, visgi karai irgi turi savo taisykles. Kariaujančios pusės turi savo pareigas. Tai – vienos seniausių tarptautinės teisės taisyklių. Deja, iš dabar gaunamų pranešimų matome, jog, Rusijos įsivaizdavimu, tarptautinės teisės taisyklės jiems negalioja.  Visgi matau ženklų, kad tarptautiniuose teismuose gindamasi Rusija savo poziciją grįs jau seniai ir Vakaruose „kalama“ propaganda. Kaip teisininkas tikiu, kad kaltieji atsakys ir tam jau dabar dedamos pastangos: pradėti rinkti įrodymai, dokumentuojami įvykiai, tarptautiniai prokurorai lankosi karo zonoje. Šiuolaikiniame pasaulyje medžiagos itin daug dėl esamų technologijų, tai iš esmės palengvins šį procesą. Visgi šiuo metu kalbėti apie tokio proceso galimus rezultatus dar negalime.

– Kad ir kaip bebūtų Rusijos pusė jau senokai platina savą įvykių versiją.

Žinoma, kad taip. Padoriam pasauliui patikėti Rusija bus sunku. Dabar Rusijai bus svarbu pateikti tokią savo gynybos versiją, kuria būtų patogu remtis karinio konflikto faktu vis dar „abejojančioms“ valstybėms.  Jei atvirai, Rusija jau seniai bando pateikti savo versiją, kurią dėl įvairių ekonominių, vidaus politinių priežasčių abejojančioms valstybėms būtų patogu priimti. Abejojančių (susilaikiusių) valstybių sąrašas aiškus, tai atsispindi JTO balsavime dėl Rusijos pasmerkimo.

– Rusija šiuo metu bando įtikinti, jog sugriuvus Sovietų Sąjungai, Borisui Jelcinui ir Eduardui Ševardnadzei „užsienis pažadėjo“, jok nebus geopolitinio perversmo, o NATO nesiplės į rytus. Teigiama, kad yra tai patvirtinančių dokumentų (derybų protokolų),  ir štai šių duotų garantijų nebuvo laikomasi.

Tiesa yra tokia: sugriuvus Sovietų Sąjungai vyko daug užsienio kolegų pokalbių, daug derybų ir su B. Jelcinu, ir su E. Ševardnadze. Tačiau pati situacija tuometinėje Rusijoje privertė ir jos tuometinius lyderius keisti išankstinius nusistatymus. Pavyzdžiui, sudarant sutartį su Lietuva, B. Jelcinas, atstovaudamas Rusiją, pasirašė sutartį, kurioje aiškiai abi šalys susitarė: tiek Lietuva, tiek Rusija gali laisvai pasirinkti valstybines sąjungas, tame tarpe ir gynybines. Žodinių pokalbių stenogramos, jei net tokios ir yra, yra paneigtos, nes šalių pozicijos buvo aiškiai įtvirtintos sutartyje. 

Vakarai nedavė jokių garantijų dėl NATO plėtros ribų. Nebuvo tokio dalyko. Priešingai, ne Vakarai, o Rusija atplėšė Krymą, atplėšė Osetiją, Abchaziją,  sukūrė kvazi valstybėles Donecką, Luhanską, Padniestrę. Ir tada šalia esančios valstybės, matydamos tokią Rusijos vykdomą politiką, objektyviai vertindamos savo situaciją, ieškojo ir ieško įvairų būdų galimai Rusijos agresijai atremti. Akivaizdu – NATO plėtrą iššaukė agresyvi Rusijos politika.

– O kaip teisiniu požiūriu vertinti tai, kad Rusija manosi turinti teisę spręsti kitų valstybių valstybingumo klausimus?

Jūs ir atkreipėte dėmesį, kad net ir mūsų supratimas per 30 metų tapo visiškai vakarietiškas. Viena suvereni valstybė negali nuspręsti kitos suverenios valstybės likimo. Deja, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo visko. To meto derybose įvairios kalbos buvo galimos dėl tuo metu vyravusio sovietinio mentaliteto – tokį kalbėjimo toną uždavė griūvanti Sovietų sąjunga ir jos išauginti politokratai-polit-technologai.  Tuometinė Rusijos visuomenė norėjo keistis, neaiškiems reikalavimams nepritarė ir tai lėmė ir Rusijos lyderių laikysenos pasikeitimą. Visa tai aiškiai atsispindėjo pasirašytuose tarptautiniuose dokumentuose, dvišalėse sutartyse.

– Rusija skundžiasi, kad Vakarai tęsė provokacijas Ukrainoje. Skatino Ukrainą rinktis, kuriuo keliu eiti – ar jie su Vakarais, ar su Rytais.

Bėda tame, kad Rusija pati negali savęs niekam priskirti – ar jie Rytai, ar jie Vakarai, dar kartais save įvardina Euroazijos dalimi. Rusijos valdžia nedalyvauja ir negali dalyvauti kitų valstybių apsisprendimuose. Čia ir glūdi gili takoskyra. Ukraina, jos gyventojai pasirinko savo kelią, jie pasuko vakarietiškų vertybių keliu ir Rusija negali su tuo susitaikyti.

– Rusija taip pat kaltina, jog V. Janukovyčiui atsisakius pasirašyti asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga (2013 m.), Briuselis kerštaudamas neva suorganizavo Maidaną.

 Ukrainiečių tauta pasirinko vakarietišką vystymosi kelią. O tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius pasirinko kitą kelią – kelią į savos valstybės plėšimą (prisiminkime kad ir „auksinį batoną“, rastą itin prabangiuose jo rūmuose) ir pagaliau – smurtą. Tai ir iššaukė Maidaną ir visus įvykius Ukrainoje tuo metu.  Pradėjus šaudyti į beginklę minią, pats Ukrainos prezidentas išsigando pasekmių ir, padedant Rusijos specialiosioms tarnyboms, pats pabėgo į Rusiją. Paskui buvo surengti demokratiniai rinkimai. Todėl tarptautinė bendruomenė Ukrainos valdžią, jos vyriausybę pripažino. Po rinkimų Ukrainą valdė demokratiškai išrinkta valdžia. Buvo užtikrinta ir valdžios kaita, ko, deja, negalima pasakyti apie Rusiją.

Tarptautinė teisė pripažįsta tautų, piliečių teisę į sukilimą, nuverčiant jiems nepageidautinus vadovus, asmenis. Jei po tokių įvykių ir tuo metu įvykusių vadovų teismų, nuteisimo, pabėgimų, įvyksta demokratiniai rinkimai ir valstybė toliau funkcionuoja, visos šios vyriausybės yra pripažįstamos tarptautinėje bendruomenėje. Pasaulyje yra daug pavyzdžių kada ir kaip atsikratoma nepageidaujamų „tautos valdytojų“. Diktatoriaus Franko valdoma Ispanija išbuvo iki diktatoriaus mirties 1975 metais,  Nikolau Čaušesku diktatūra jam baigėsi tragiškai 1989 m. gruodį karinio tribunolo sprendimu. Čilė, nors turėjo daug problemų, vis tik atsikratė diktatoriaus Augusto Chosė Ramono Pinočeto Ugartė ir tapo demokratine šalimi. Pagaliau, jeigu ne aktyvi Rusijos laikysena ir Baltarusijoje taikiu būdu būtų pakeistas diktatorius į demokratiškai išrinktą vadovą, bet tai kėlė neapsakytą siaubą Kremliaus vadovybei.

   – Dažnai skamba kaltinimai dėl rusų kalbos statuso Ukrainoje. Toks panašus susierzinimas seniau buvo eskaluojamas ir Baltijos šalyse. Ukraina kaltinama rusų tautybės žmonių diskriminavimu, vadindama rusus antžmogiais.

     Rusų kalbos statusą kaip ir visose valstybėse, kurios buvo okupuotos ar pačios įsijungė į SSSR, nustatė ir prievarta įvedinėjo pati Sovietų sąjunga. Šis rusų kalbos sureikšminimas yra atėjęs iš sovietinių laikų. Tai buvo priespaudos priemonė – net ir dabar prisimename tas situacijas iš sovietinių laikų – „kalbėkite žmonių kalba“ (rus. govorite po liudsky), suprask, kitos kalbos nėra laikomos žmonių kalbomis, išskyrus rusų kalbą.

Nėra tokio dalyko kaip pasaulinis rusų kalbos statusas. Bet kokios kalbos statusą apsprendžia pačios valstybės savo viduje, jos apsisprendžia dėl visų naudojamų kalbų ir jų statuso valstybių vidaus gyvenime. Deja, dabar bėgantys iš  griaunamo Charkivo rusakalbiai gyventojai negali patikėti, jog juos nori išvaduoti nuo „rusofobų“ priespaudos.

O dėl pavadinimų, apsivardžiavimų.  Sakyčiau, priešingai – Rusijos valdžia pradėjo kampaniją, kuria vadino ukrainiečius „atskilusiais rusais“, „chocholais“, o galop net narkomanais, naciais ir fašistais. Pagaliau, ar tai yra pagrindas pradėti agresiją prieš kitą suverenią valstybę?

– Kaltina Ukrainą, kad neva jie nenorėjo matyti rusų Kryme.

Visų pirma mes visi pamirštame, kad Krymas nėra nei rusų, nei ukrainiečių. Kryme gyvena visai kita etninė tauta – Krymo totoriai. Remiantis tarptautinės teisės normomis, iš tiesų ne rusai, o totoriai turi teisę įgyvendinti tautų apsisprendimo teisę. Todėl net tokio klausimo kėlimas atrodo teisiškai nepagrįstas, bet visi suprantame, kad čia politiniai dalykai. Atplėšdami Krymą iš Ukrainos, iš tiesų pirmiausiai Rusija sulaužė savo įsipareigojimą Ukrainai saugoti jos teritorinį vientisumą ir sienas.

Vėliau sekę Minsko susitarimai yra surašyti taip, kad faktiškai nė viena pusė, nepažeidus susitarimų, tų susitarimų įgyvendinti negalėjo. Pavyzdžiui, buvo susitarta, kad ginčytinų taip vadinamų LNR ir DNR darinių sienų nuo Rusijos kontrolė turėjo būti perduota ukrainiečiams ir kad tose teritorijose turėjo veikti Ukrainos teisė (tame tarpe ir Ukrainos rinkimų teisė). O kaip tai įgyvendinti, jei taip vadinamuose LNR ir DNR dariniuose veikia perrengta Rusijos kariuomenė, kuri karts nuo karto vis bando plėsti užgrobtą teritoriją. Šiame konflikte per 8 metus žuvo 14 tūkstančių karių. Panašią strategiją Rusija naudoja ir Sakartvele, ten tik mažiau mirčių, bet demarkacinė linija vis stumiama į šalies gilumą.

– Rusija teigia, kad Vakarų valstybės visada vykdė priešišką politiką jos atžvilgiu. Niekada neieškojo bendrų taškų, nesiekė įtraukti Rusijos į Europos saugumo architektūrą.

     Vakarai norėjo ir net įtraukė Rusiją į bendrą Europos saugumo architektūrą – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją ESBO (angl. OSCE). Net ir NATO bandė įvairiais formatais bendradarbiauti  – tuo sukeldamos net pačių rusų tarpe gan didelį nusistebėjimą tokiu atvirumu. Vis dėlto Rusijos supratimas buvo ir liko kitoks – jei taisyklės nėra kuriamos pačios Rusijos, jų laikytis sunku, ypač jei turi kitokių planų savo kaimynių atžvilgiu. Dabar karo įkarštyje, kiek girdime, pati Rusija mėtosi grasinimais NATO valstybėms, taigi ir Baltijos šalių žmonėms, o ir visam pasauliui. Nekreipti dėmesio į tokius grasinimus būtų neleistinas aplaidumas.

– Ukraina taip pat kaltinama ir dėl grasinimo branduoliniu ginklu.

Ukraina savo branduolinio ginklo arsenalo (likusio jos jurisdikcijoje po SSSR iširimo) atsisakė po 1994 m. pasirašyto Budapešto memorandumo. Šį memorandumą pasirašiusios  JAV, Didžioji Britanija ir Rusija įsipareigojo mainais už tai, kad ši šalis atsisakys branduolinio ginklo, užtikrinti ir ginti Ukrainos teritorinį vientisumą – o kaip įvyko realybėje?!

    Ukraina niekam negrasino branduoliniu ginklu. Po Krymo aneksijos 2014 m. kovą tuometinis Ukrainos gynybos ministras V.Heletėjus tik apgailestavo, kad jei Ukraina būtų išlikusi branduoline valstybe, Rusija nebūtų drįsusi atplėšti Krymo. Šiuo metu nei viena žvalgyba neturi jokių duomenų, kad Ukraina ką nors veikia ta linkme. Deja, Rusijos kariauna jau apšaudo Ukrainos branduolines jėgaines, tuo sukeldamos neabejotiną grėsme visam pasauliui.

Ko mums tikėtis dabar?

Ukraina bet kuriuo atveju laimės. Pasaulis pagaliau pradeda suprasti, kad kova prieš bet kokią diktatūrą, ypač diktatorių naudojamą karinę jėgą yra neatidėliotina būtinybė. Bus ir Didysis Tribunolas. Deja, datos kada jis vyks, kol kas nežinome.

L.N. Rasimą kalbino Povilas Venciūnas. 2022 m. kovo 7 d., Klaipėda.

Kodėl jie, o gal ir mes,  pikti?

     Mums reikia pas gydytoją, bet per internetą galime užsiregistruoti tik po mėnesio. Bandome skambinti, bet ten mums atsiliepęs „automatas“ šaltu balsu informuoja, kad pokalbiai bus užrašyti, o toliau girdime muzikėlę ir raginimą palaukti… kol nusibos! Pikta! Tas pats paskambinus į mokesčių inspekciją, šilumos ar elektros tiekėjams, telefonų operatoriams ar net bankams. Su bankais dar gražiau – kartas nuo karto tie „vargšeliai“ kelia paslaugų tarifus, nes bankuose sukaupti milijardiniai mūsų žmonių pinigai, o juos juk sunku saugoti. Šiukštu net paklausti, kada gi jie pradės mokėti palūkanas.

     Pikti esame ir dėl energetinės politikos. Gerovės valstybėje šiluma, elektra ir vanduo yra valstybės rūpestis – energija turi būti įperkama, todėl tai turėtų būti valdžios paslauga (kai energijos kaina apskaičiuojama tik įvertinus būtinąsias aptarnavimo paslaugas), o ne kaip gerai rinkoje kotiruojama prekė. Daug kam nesuprantama, kai mūsų dujininkai, pirkę dujas žemesnėmis kainomis, dabar jas pardavinėja „rinkos“ kainomis. Daug kam nesuprantama ir prievartinis stūmimas prie „nepriklausomų“ elektros tiekėjų (dabar jų liko tik keturi), nors mūsų šalyje dar nėra elektros energijos pakankamo generavimo, nors visi supranta, kad didžiąją elektros dalį perkame iš rytų šalių ir visi mato, kad elektros energija iš ten neadekvačiai brangsta.  

     Yra ir kitos pakraipos „piktukų“ – valdžia užtvėrė su koncertina jų „verslus“, arba kėsinamasi į jų įprastą (išlaikytinio) gyvenimo būdą. Bet apie šiek tiek plačiau.

     Patricijai ir plebėjai – truputį prakutę (pasilavinę) individai žino ir supranta šiuos terminus. Įmantrios temos – žmogaus kūno neliečiamybės suabsoliutinimas (antivakserių pagrindinis argumentas), madingu tapęs „savęs pažinimo“ skatinimas, dabar plačiai peršamas įvairios pakraipos guru, ar net „dvasios mokytojų“, diskusijos apie bazines išmokas – štai kas „aktualu“.  O ir socialinis supratimas, kad kažkas „juo“ pasirūpins ir veda prie „plebėjų“ (naudoju šį terminą tik labai sąlyginai) atsiradimo, tinginčio mokytis, neigiančio mokslo pasiekimus ir net pykstančių ant tų, kurie nesupranta „laisvo žmogaus kančių, pažinusio SAVE, besikalbančio su SAVIMI, o tas SAVAS jam vis kartoja – nedirbk, nesimokyk, prieštarauk, būk visada piktas“… Bet brandžią visuomenę ir valstybę sugeba kurti tik išsilavinusi tauta ir mums tikrai nereikia nei plebėjų nei patricijų.

     „Mums buvo gera… Bet mus paaukojo dėl vertybinių dalykų!“– Ar tikrai? O kiek prisidėjo Lietuva prie jūsų verslo vystymo? –  „Na, dabar tai juk jau pamiršta, gal tik kažkada medalį gavome…“

Čia pamąstymai, išgirdus vieno verslininko piktus žodžius, kurį tikrai būtų galima laikyti patricijumi.

    Taigi, ir valdantiesiems, ir norintiems jais tapti reiktų gerai įsiklausyti – ko mes iš JŲ tikimės.

Vėl žiūrim ką turim

Visi tikėjosi, kad atsigavus nuo pandemijos smūgių ekonomika stabilizuosis. Bet… Rusija valdo dujas ir sugebėjo pakelti jų kainas į kosmosą! Kinija – „pasaulio fabrikas“, jau pradeda diktuoti savo sąlygas (arba įvaryti baimę) daugeliui valstybių. Dėl išilgėjusių tiekimo grandinių vėl didėja ekonomikos nestabilumas ir, deja, klimato tarša. Agresyvusis rytų kaimynas irgi neprideda tikėjimo šviesesne ateitimi.

Krizių valdymo specialistai primygtinai rekomenduoja peržiūrėti ekonomikos strategijas, trumpinti tiekimo grandines, ieškoti naujų sprendimų. Ką daro pasaulis, tame tarpe ir Lietuva – ogi visi šaukte šaukia – nieko nekeiskime, palikime, kaip buvo, nes pražūsime! Bet krizės dar tik ateina!

Dar dirbdamas vienoje užsienio kompanijoje buvau gerokai nustebintas, kai centro vadovai nutarė keisti vienos firmos, mūsų darbuotojų pastangomis jau gerai įsitvirtinusios rinkoje, gaminius kitos firmos gaminiais. Argumentacija buvo paprasta – jūsų vadybininkai jau „apsnūdo“, reikia juos pramankštinti, nes kai tikrai bus bėdų versle, jie niekaip nepajėgs tuos sunkumus įveikti. Vėliau supratau, kad tai – verslo klasika.

Atrodytų keistai, bet gal reiktų pasimokyti ir iš Putino Rusijos. Atsiradus Vakarų sankcijoms, ką ji darė? Ogi pradėjo „importo pakeitimo“ kampaniją, arba, paprasčiau kalbant, peržiūrėjo savo vidaus resursus ir net sutrumpino taip vadinamas „tiekimo grandines“. Čia irgi daug vietos interpretacijoms artėjant krizėms.

Kazachstanas – dar vienas galvos skausmas verslui. Visi tikėjo valstybės stabilumu, nors tai autoritarinio valdymo valstybės klasikinis modelis. Tiek pinigų sukišta, net kripto valiutų kasėjai tikėjosi, kad rado saugią vietelę. Ir ką – ten net be teismo šaudo žmones – bet pinigai juk ten? Padorus verslas turėtų kuo greičiau iš ten dingti, bet ar taip bus? Atsakingi verslai, morali politika – vien tik žodžiai? SUSIMĄSTYKIME!

Prūsijos bumerangas

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje būsimi nugalėtojai aptarinėjo Vokietijos su 1937 m. sienomis likimą, J. Stalinas buvo pačiame savo galybės Olimpe, JAV prezidentas buvo  nepagydomos ligos tiek nukamuotas, kad lyg apžavėtas tik klausėsi J. Stalino kalbų, o Didžiosios Britanijos lyderis su savo nuomone likdavo mažumoje. Tuomet, pradžioje Jaltoje, vėliau Berlyno priemiestyje Potsdame buvo nulemtas Prūsijos valstybės, įėjusios į Vokietijos sudėtį autonomijos teisėmis, likimas. Du trečdaliai jos teritorijos buvo nutarta atiduoti Lenkijai, o trečdalį jos teritorijos su Karaliaučiaus miestu Stalinas pasiprašė palikti jam. Raudonoji armija jau buvo visoje Prūsijos teritorijoje, tad jis ir buvo padėties šeimininkas. Taip Lenkijai ir Rusijai atiteko tos žemės, kurias pati Vokietija vadino  Prūsijos Lietuva.

Nežiūrint JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių vykdytos principingos politikos nepripažinti Baltijos valstybių prievartinio pavertimo SSRS teritorijos dalimi, Prūsijos valstybės panaikinimą minėtos šalys paliko J. Stalino malonei, mat pastarasis pažadėjo, kad kai tik bus galimybė, surengti jose laisvus rinkimus. Tik 1990 metais tokių rinkimų (savo iniciatyva) sulaukė Baltijos valstybės. Po rinkimų pasiekus, kad SSRS (vėliau Rusija) išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijų ir pripažinus jų nepriklausomybių atstatymą, kaip tik pasirodė Prūsijos valstybės panaikinimo pasekmės tiek Baltijos valstybėms, tiek patiems Vakarams.  Rusijai vis agresyvėjant, Baltijos valstybės pasijuto lyg supiltos į plono stiklo NATO apsaugos butelį su siauru Suvalkų koridoriaus kakleliu. Kokia bebūtų stipri Lenkija, kaip greitai į pagalbą Baltijos valstybėms skubėtų amerikiečiai, britai, vokiečiai ar kitų NATO šalių kariuomenės, jos akivaizdžiai strigtų tame siaurame žemės ruože. Pagaliau tai priklausytų ir nuo Lenkijos valdžios gerų norų tokias pajėgas praleisti. Šis senas mūsų kaimynas šiandien stiprus, bet pilnas nuotaikų kaitos ir reikalavimų. Tai akivaizdu.

Prūsijos valstybės panaikinimas oficialiai buvo aiškinimas tuo, … „kad iš tos teritorijos niekados nekiltų karo Europoje pavojus“… Šiandien toks buvęs JAV ir Jungtinės Karalystės  vadovų naivumas, nuolaidžiaujant J. Stalino nuomonei ir siekiams, bumerangu sugrįžta ne tik į visą Baltijos jūros regioną, bet ir visą Vakarų pasaulį. Kito taip militarizuoto krašto kaip Rusijos valdoma buvusios Prūsijos dalis Europoje nėra. Dabar tai stiprus valstybės, siekiančios Europoje sukurti naują-seną rusišką tvarką, koziris.

Rusijos vadovas savo istorinėse interpeliacijose-manipuliacijose vėl neigia Baltijos valstybių okupacijos faktą. Jis remiasi ir lietuvių istorikų kažkada išsakyta nuomone (SSRS i Litva v gody Vtoroi mirovoi voiny. 2006.) Tokių „ rėmėjų“ rasime ir šiandien, net valstybės valdymo ir įstatymų kūrimo srityse. Baltijos Valstybės tik todėl atstatė savo nepriklausomybes, kad vadovavosi Vakarų didžiųjų valstybių pripažinta ir remiama  teisine pozicija, jog jų tapimas SSRS teritorijos dalimi neturi teisinio pagrindo, tad Baltijos šalys siekė ne „išeiti“ iš Sovietų Sąjungos sudėties, o siekė, kad Sovietų Sąjunga išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių, kas ir buvo pasiekta.

Ar šiandien yra „ rėmėjų“ pakeisti Baltijos valstybių politinę vienybę? Yra! Įsivaizduokime,  kaip šiandien Krymo,  Donbaso, Luhansko, Kazachijos šiaurinių teritorijų ir etc. problematikos požiūriu  būtume atrodę priėmus dabar Seimui siūlomą lenkiškai-rusišką Tautinių mažumų įstatymą? Klaipėda įgytų specifinių kolektyvinių politinių teisių, kaip  buvusių okupantų palikuonių ir kolonistų rusų tautinės diasporos (mažumos?) gyvenamas miestas?!  Didesnės dovanos Rusijos vadovybei sunku įsivaizduoti, greitai ten galėtų atsirasti dar vienas „luhanskas“

Siekiama mus atitraukti nuo vienybės su vienintele mums broliška latvių tauta. Šiandien Lietuvoje dirbtinai keliama asmenvardžių rašybos valstybiniuose dokumentuose problema puikiai išspręsta Latvijoje. Vardas ar pavardė visų pirma turi būti teisingai ištartas, o tik po to užrašomas. Tad dokumentuose turi būti visų pirma sudaryta galimybė užrašytą vardą ar pavardę teisingai ištarti. Latviai tokią galimybę turi. O mes kuriame trijų raidžių problemą ir siekiame, „kad ir nežmoniškai, bi tik kitoniškai“, bet būtinai skirtingai nei latviai padarė ir tai pas juos pilnai pasiteisino. Latvija su nerimu stebi oficialius bandymus Lietuvos teritorijoje vėl naudoti pilsuckinės okupacijos metu primestus vietovardžių pavadinimus. Beje, tiek vakarinės slaviškos valstybės elitas, tiek Rusijos vadovas lyg susitarę neigia kažkada jų įvykdytas Lietuvos teritorijų okupacijas. Šių metų sausio 9 dieną per LRT radiją jau skelbiame, kad Vilniaus okupacija – lietuvių sugalvotas mitas. Kas tai?

Mes iki šiol nežinome,  su kuo kalbėjosi ar net kokius nurodymus davė prezidentūroje apsilankęs Rusijos ambasadorius. Girdime, o gal  jau Ženevoje ir oficialiai aptarinėjama, kad Baltijos valstybes reikia padaryti neutraliomis NATO šalimis ar, dėl sunkios jų apgynimo galimybės dėl Suvalkų koridoriaus, šalinti jas iš NATO kaip buvusias SSRS respublikas. Tad pats laikas vėl kuo garsiau priminti, kad Baltijos valstybės nebuvo sąjunginėmis SSRS respublikomis, o buvo SSRS okupuotos, kad ne jos, o SSRS išėjo iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijos. Šiandien šalims, be abejo kaltoms dėl Suvalkų koridoriaus atsiradimo panaikinant Prūsijos valstybę, atsiranda juridinė prievolė ginti Baltijos valstybes nuo buvusių okupantų užmačių. Bene vienintelė atgrasymo galimybė yra pastovus JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, dėl kurių trumparegiško veikimo ir atsirado tas nelemtas koridorius, bei kitų šalių karinis buvimas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Vargšė Prūsų žemė, šiandien vėl turinti tokius karingus šeimininkus, grasinančius visai Europai.

Pareiškimas

Birželio 30 dieną LRT Panoramos laidoje kalbintas Vytenis Andriukaitis, neigdamas Vytauto Landsbergio, kaip atkurtos valstybės vadovo statusą, du kartus minėjo mano pavardę nurodydamas, kad renkant Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką aš sakiau, kad renkame ne Valstybės, o Parlamento vadovą. Rinkome Parlamento vadovą, tas tiesa , tačiau greitai pastebėjome, kad atkuriant valstybės institucijas reikalingas valstybės vadovas. Tokios pareigybės įsteigimui, kaip ir labai daug kur kitur, besipriešinant persivadinusios kompartijos atstovams ar prie jų pritapusiems – faktiškai valstybės vadovo pareigas ėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, tuo metu aukščiausias valstybės pareigūnas.  Ir visiškai nesvarbu – buvo tas konkrečiai įrašyta Laikinajame Pagrindiniame įstatyme ar ne – lėmė faktinės aplinkybės. Jį tokiu vadovu pripažino tarptautinė bendruomenė visiškai neatsižvelgdama į pono V. Andriukaičio nuomonę. Pagaliau, nustatant statusą svarbu ne kaip turėjo būti, bet tai, kaip buvo. Ir Lietuvoje ir Pasaulyje atkurtos valstybės vadovu  akivaizdžiai buvo laikomas Vytautas Landsbergis ir niekas tam neprieštaravo. Akivaizdūs faktai neįrodinėjami, o patvirtinami. Negražus V. Andriukaičio manipuliavimas  mano pavarde ir žodžiais, pasakytais visai kitoje situacijoje , o laidos vedėjui net nesureagavus, ar kalbinamas asmuo įsitikinęs, kad teisingai cituoja kito asmens žodžius ir net neužsiminęs, kad paklaus minimo žmogaus jo nuomonės  –  esu priverstas prašyti šį pareiškimą viešai paskelbti artimiausioje Panoramos laidoje.

Su pagarba, Liudvikas Narcizas Rasimas- Rasimavičius

2021-o6-30

Apie Skiepų pasą

Valdžios atstovai neranda „imuniteto paso – žaliosios kortelės – skiepų paso“ esmės ir pasimeta  aktualijų sraute, ieškodami imuniteto apibūdinimo ar jo dokumentinio fiksavimo, moralinių ar dar kažkokių aspektų.

Skiepų pasas (gali būti ir kitas pavadinimas), norinčiam piliečiui jį turėti, yra vieta, kur konstatuojamas faktas, kad asmeniui tada ir tada buvo atliktos visos (visokios) vakcinacijos, pradedant gripo, apsaugos nuo erkinio encefalito, pneumonijos, covid, tuberkuliozės  ar dar nuo ko nors. Galima įvesti ir persirgtų ligų, po kurių atsiranda imunitetas, fakto konstatavimą.

Lengviausiai toks pasas galėtų būti realizuojamas elektroniniu variantu kaip e-sveikata paciento kortelės dalis (skiepų blokas ar platforma), pradžiai pildant tik aktualius skiepus ar persirgimus, o vėliau papildant naujais ar net senesniais skiepijimo faktais (galimas ir mokamas variantas). Svarbu užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir tikrinantiems leisti matyti tik tą segmentą, kurį LT ar net ES teisės aktai leis.

Akivaizdu, kad čia vėluojame. Belieka kuo skubiau įpareigoti Registrų centrą e-sveikata paciento kortelėje įdiegti papildomą skiepų bloką, o apie skiepų ar persirgimų imuniteto lygį (trukmę) einamuoju laikotarpiu turėtų spręsti specialistai (LT ar ES bendro sutarimo lygiu).Asmenims turėtų būti sudarytos galimybės atsispausdinti iš skiepų bloko jam aktualią informaciją, o tai ir būtų taip vadinama „žalioji korta“.

Beje, prisiminkime koks buvo praėjusios kadencijos valdančiųjų  pasimetimas, kai prasidėjus pandemijai, užuot tobulinus Civilinės saugos įstatymą, jie pradėjo kurti įvairiausius naujadarus, valdymo struktūras. Taip ir čia – neišradinėkime kažką naujo, o tik turimą e-sveikata informaciją susisteminkime. Tai galėtų būti ir siūlymas kitoms ES valstybėms.

Tautinės mažumos ir tautinės (kalbinės) bendrijos

1938 m. kovo 17 d. ir 1940 m. birželio 14 d. ultimatumų Lietuvai mutacija

Taip jau atsitiko, kad lietuvių istorinių-etninių žemių dalis su ten gyvenančiais lietuviais atsidūrė kitų kaimyninių valstybių  jurisdikcijoje. Etninės tautų žemės – vienas iš pagrindinių reikalavimų pripažįstant ten gyvenančius tautinėmis mažumomis. Dar tik pradėjus praktiškai įgyvendinti Tautų apsisprendimo teisę jos tėvas JAV prezidentas V. Vilsonas (W. Wilson) savo tezėse Europai įspėjo atsikuriančią Lenkiją nesigviešti Ukrainai ir kitoms tautoms priklausančių žemių. To, žinoma, išvengta nebuvo, bet „etninių žemių“ sąvoka pasidarė tarptautinės teisės terminu, o įvairus kitakalbių, apgyvendintų ar apsigyvenusių savo noru kitų tautų etninėse žemėse teisių reguliavimas sugulė į nacionalinius įstatymus, tarptautines konvencijas, paprotinius principus.

 Niurnbergo proceso metu buvo atskirai įvertinti ir okupantų apgyvendintų kolonistų statusas.   Esmė tokia: mažosios tautos savo istorinėse žemėse, kurios atiteko kitoms valstybėms, net tada, kai savo istorinėse-etninėse žemėse sudaro mažumą – turi turėti tam tikras grupines politines teises.  Tačiau tokių žemių kolonistai  apsisprendimo teisės niekada neįgyja. Taigi, kolonistai negali būti traktuojami kaip tautinė mažuma, ypač tada, kai egzistuoja kažkada šias žemes okupavusi valstybė. Neturėdami apsisprendimo teisės jie negali jokiu balsavimu, referendumais, plebiscitais prašyti prijungti jų apgyventas (kolonizuotas) žemes prie savo tėvyne laikomo buvusio okupanto valstybės. Kolonistai neįgyja reikalavimo teisės į kolektyvines politines teises. Kalbėjimas viena kuria kalba irgi nepadaro šių žmonių tautine mažuma. Jie yra kalbinė mažuma, nes viena kalba gali kalbėti ir kitų tautybių žmonės. Lietuvių tautos etninės žemės su ten gyvenančiais lietuviais, bet esančios šiandien kitos valstybės jurisdikcijoje, yra ten gyvenanti lietuvių tautinė mažuma, o jų statusas priklauso nuo valstybių nacionalinės teisės ir tarptautinių susitarimų.

Vykstant 1940 m. svetimos jėgos panaikinto Lietuvos valstybės suvereniteto atstatymo procesui SSRS visaip grasino atimti Klaipėdą, kartu su panaikintos autonominės Prūsijos valstybės dalimi, neva (?!) sąjungininkų administruoti perduotą Rusijai ir todėl esantį rusišką miestą. Buvo pretenduojama ir tuometinį rusakalbiais apgyvendintą Sniečkaus miestą su atomine elektrine prijungiant jį prie SSRS, o aplink Vilnių kūrėsi autonomininkų institucijos, planavusios „per apsisprendimo teisę“ sukurti tame krašte autonominę sritį ir vėliau irgi prisijungti prie SSRS.

Buvo visaip skatinamas ir žemaičių separatizmas įteigiant kad jie nėra Lietuvos piliečiai,  Kaliningrade išspausdinti pirmieji žemaičių pasai, išleista nieko bendro su istorijos mokslu neturinti Žemaitijos istorija. Bet juk tai seniai atpažįstamas „skaldyk ir valdyk“ principas, o lenkų lyderiu Lietuvoje save laikantis  Lenkų rinkimų akcijos lyderis kursavo tarp  Varšuvos ir Maskvos.  Nežiūrint Tilžės akto (Prūsų lietuvių tautos tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priimta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalavusi prijungti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos), po jo sekusio dešiniojo Nemuno kranto žemių su Klaipėdos miestu išjungimo iš nugalėtos pirmajame pasauliniame kare Vokietijos jurisdikcijos tais motyvais, kad tai etninės lietuvių žemės, nežiūrint labai palankaus Lietuvai 1925 m. optacinio (savanoriškos pilietybės pasirinkimo) plebiscito šioje Mažosios Lietuvos dalyje, nežiūrint tai, kad pagaliau pati Vokietija sutiko su šio krašto ir miesto priklausymu Lietuvai ir 1928 m. ratifikavo sienos su Lietuva sutartį, nežiūrint to, kad Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos 1939 m. buvo ultimatyvus ir Niurnbergo proceso metu kvalifikuotas, kaip nusikaltimas, nežiūrint to, kad prieš derybas dėl Vokietijos ateities po antrojo pasaulinio karo sąjungininkai sutarė ,kad kalba eis apie 1937 m. Vokietijos teritoriją, tai yra tada, kada Klaipėdos kraštas buvo suvereni Lietuvos dalis – Rusija tiesiogiai ir netiesiogiai gąsdina galima kitokia šio miesto ateitimi, kitaip sakant nori išlaukti patogaus momento, o jį per stumiamą Tautinių mažumų įstatymą jau mūsų Seimas galimai ir ruošia.

Rašant Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo labai kruopščiai išnagrinėta kitų šalių praktika tautinių mažumų klausimais, atskiru nutarimu paliktas galioti sovietinis Tautinių mažumų įstatymas, iki to laiko, kai kitais įstatymais bus išspręsti Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams iškylantieji klausimai . Buvo nutarta, kad Lietuvos valstybė yra unitarinė, kurioje veikia vienoda viešoji tvarka, ji negali būti daloma į atskirus dalinius, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kad Lietuvoje nėra kitoms tautoms priklausančių etninių žemių, todėl Konstitucijoje ir nėra tautinių mažumų, o yra tautinės bendrijos (diasporos) arba, suprantamai išsireiškus – kalbinės mažumos ir nekalbama apie SSRS apgyvendintus kolonistus. Tai yra – visi gyventojai turi vienodas žmogaus teises, kurios vienodai taikomos nepriklausomai nuo to, kuriai tautybei žmogus pats save priskiria, kitaip sakant Lietuvoje nėra tokių tautinių grupių, kurios tiesiogiai aptartos Tautinių mažumų konvencijoje. Lietuva šią konvenciją ratifikavo  todėl, kad remiantis ja galėtų gintis nuo iš kitų valstybių inspiruotų reikalavimų kolonistus paversti tautinėmis mažumomis ir taip de facto Lietuvoje įkurti atskirus autonominius darinius, arba siūlymų – nekreipti dėmesio kada, kaip ir iš kur tie kitakalbiai atsirado, o remtis tik kiek procentų toje vietovėje jų yra.

Deja, paruoštas Seime įsikūrusios labai agresyvios grupės „kas ne su mumis, tas prieš mus“ Tautinių mažumų įstatymas kaip tik ir atspindi ne Lietuvos, o šalia esančių valstybių interesus.  Tie, kurie atidžiai stebėjo išimtinai šią grupuotę remiančius socialinius tinklus ir tuo pačiu blokuojant kitą nuomonę, ne be pagrindo manė, kad tai kažkieno iš šalies organizuotas kišimasis į rinkimus Lietuvoje. O ir jos siūlymai priimti vienus at kitus teisės aktus – išimtinai Lietuvos visuomenės kiršinimas ir deja, labai primenantis kremlinę demagoginę mokyklą. Taip pat, niekas iš šios grupuotės politikų žmonėms nesugeba paaiškinti, kodėl Lietuva privalo ratifikuoti akivaizdžiai nesuprantamai suformuluotą Stambulo konvenciją, nors žmogaus teisių, tame tarpe moterų, vaikų, lyčių lygybės ar kitų socialinių grupių apsaugos įstatymai Lietuvoje priimti ir veikia. Vietoje to, įžeidžiančiai pristatoma, kad, girdi, konvencijos atmetimas parodys Lietuvos visuomenės nesubrendimą. Ir tai kalba „politikai“, kuriems patiems tos brandos trūksta. Grupuotės siūlymai ateičiai yra išvestiniai, prieštaraujantys jau ratifikuotų ar siūlomų ratifikuoti Konvencijų prasmei.

Seime sudaryta koalicinė sutartis irgi negali būti pagrindas remti tokius šiandien visuomenę skaldančius teisės aktus. Tokios koalicinės sutartys, suprantama, partijų bendradarbiavimui yra svarbus vidinis dokumentas, bet tai negali tapti „buldozeriu“, kuris dažniausiai ir priveda prie koalicijų žlugimo.

Beveik visą gyvenimą darbavęsis Klaipėdoje mačiau, kaip miestas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Jeigu įmonių darbininkų susirinkimuose pasirodydavo nors vienas rusakalbis, visi privalėjo kalbėti rusiškai. Buvo įkurta daug tiesiogiai Maskvai priklausančių įmonių – laivų statyklų, žvejybinių organizacijų, prekybos uostas ir kitų, kur tiesiog buvo ribojamas galimas lietuvių darbuotojų skaičius. Nors Lietuvos aukštosios mokyklos ruošė ir šiose įmonėse galinčius dirbti specialistus, deja, specialistus į jas siuntė iš Rusijos, jie visų pirma gaudavo „jauniesiems specialistams“ pastatytus butus. Net vaikų darželiuose tokios „specialistės“  vaikus mokė tarpusavyje kalbėtis rusiškai,  buvo atsiradęs lietuvis – pirmasis kompartijos sekretorius, kuris kur bebūtų kalbėjo tik rusiškai. Taip buvo kolonizuojamas ir rusinamas miestas. Tas pats ir su atominės elektrinės miestu. Atstačius nepriklausomybę dauguma kolonistų pasiliko gyventi Lietuvoje. Pilietybės priėmimas ar ne, jų statuso nekeičia. Net atvykęs pas juos Rusijos pilietis- giminaitis, Lietuvoje turi visas žmogaus teises. Jie kolonistai, o ne tautinė mažuma ir visiškai nesvarbu, kiek procentų jų toje vietovėje begyventų. Tai tarptautinė praktika, tai Niurnbergo tribunolo Pasaulio valstybių forume patvirtintų  principų, kurie yra universalūs ir net veikia atgal – esminė dalis agresoriams sutramdyti . Antraip išsipildytų imperinių valstybių svajonės: užėmei teritorija, apgyvendinai savo kolonistais, išlaukei, kad ir ilgai palankaus momento ir tą teritoriją „apsisprendusių tautiečių prašymu“ prisijungei. Taip mes kažkada buvome praradę Vilnių, taip Ukraina prarado Krymą ir kitas teritorijas.

Po 1990 m. kovo 11-tos dienos į kitataučius Lietuvos gyventojus oficialiai buvo kreipiamasi tik kaip į tautinių bendrijų narius. Per plebiscitą „Dėl demokratinės nepriklausomos Lietuvos valstybės“ dalis biuletenių buvo atspausdinta rusiškai ir lenkiškai tam, kad nebūtume kaltinami, jog balsavo nežinia už ką, kas ir taip buvo mėginta daryti.

Kokia būtinybe priimti Tautinių mažumų įstatymą aiškina jo pristatytojai? Visų pirma tuo, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl galima nepaisyti Lietuvos konstitucijos teiginių, kad Lietuvos teritorija nėra daloma į jokius darinius, kad Lietuvoje lietuvių kalba yra valstybinė. Minėta konvencija kaip tik nurodo, kas gali būti laikoma tautine mažuma. Tokių atitikmenų Lietuvoje nėra! Gerai įsiskaitykite, todėl ir norima priimti iš esmės dviem kaimyninėms valstybėms  palankius ir Konvenciją „ papildančius“ tautinių bendrijų ir tautinių mažumų apibrėžimus ( čia vėl kyšo kremlinės demagoginės mokyklos ausys). Minėta Konvencija niekaip neįpareigoja ją ratifikavusias šalis priimti Tautinių mažumų įstatymus, ypač tada, kai norima apeiti esminį klausimą – kas tie, kurie pretenduoja būti tautine mažuma, kokia jų kilmė, kaip jie čia atsirado? Taigi, šis įstatymo pristatytojų išvestinis argumentas, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl reikia įstatymo – neturi  teisinio pagrindo. Toks  įstatymo projektas aplamai negali būti Seime svarstomas.

Aiškinama, kad būtina išspręsti nelietuviškų asmenvardžių Lietuvos oficialiuose dokumentuose rašymą, kada ten yra lietuvių alfabete nenaudojamų raidžių, siūloma išspręsti gatvių pavadinimų rašymą kelioms kalboms, siūloma išspręsti gimtosios kalbos vartojimą viešajame gyvenime, reguliuoti tautybės nustatymo klausimus. Po to, kada mūsų moterys pradėjo tekėti už užsieniečių, pasirinktų pavardžių rašybos Lietuvos dokumentuose klausimai tikrai pasidarė aktualūs. Tam, kad priėmusių sutuoktinių pavardes, pavyzdžiui, Kreautret, Jefferson, Repargue ir jas užrašius lietuviškajame pase pareigūnas galėtų ištarti taip, kaip jos skamba prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis – reikia mokėti tris kalbas. Jeigu lietuviškame pase šias pavardes užrašysime pagal skambėjimą lietuviškomis raidėmis Kerotre, Džeferson, Remarke – jų vyrų šalyse irgi iškils ta pati problema. Ji nėra naujair puikiai išspręsta kitose šalyse, nežeminant savos valstybinės kalbos, nekeičiant savo alfabeto, niekuo nežeminant paso turėtojo. Tai pavardės užrašymas  valstybine kalba pagal skambėjimą ir antrame lapo puslapyje taip, kaip rašoma angliškai, vokiškai ar prancūziškai ir etc. Galimas ir kitas variantas: jeigu asmenvardyje yra daugiau garsų, negu raidžių arba jos nevienodai tariamos – pirmajame dokumento puslapyje asmenvardis užrašomas originaliai ir tame pačiame puslapyje pateikiama lietuviška tarimo transkripcija. Užtenka esančiose įstatyminėse normose padaryti nedidelius pakeitimus ar papildymus.

Vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašyba irgi išspręsta. Ant valstybinius standartus atitinkančių lentelių (iškabų) ir ant valstybinių bei savivaldybių pastatų šie pavadinimai užrašomi valstybine kalba, o ant privačių – jau savininkų reikalas. Svarbu, kad nebūtų klaidinančių užrašų, pavydžiui, Upės gatvė, o privatininkas rašo – Riečnaja.  Pavadinimai neverčiami. Lietuvoje yra tik Vilniaus, Kauno ir kt. miestų ir vietovardžių pavadinimai. Tas, kas nori vadinti ir rašyti Wilno, Kowno, tą gali daryti tik už Lietuvos sienų . Beje, taip elgiamės ir mes.

Ar kas nors draudžia Lietuvoje tarpusavyje kalbėtis rusiškai, lenkiškai, prancūziškai, angliškai ir t.t.? Jeigu tik pašnekovas su tuo sutinka ir supranta – prašau! Tą galima daryti ir įstaigose, jeigu tik darbuotojas tą kalbą supranta ir ją moka. Tai ir yra gimtosios kalbos naudojimas viešajame gyvenime. Bet juk norima tam tikrose Lietuvos teritorijose kitakalbiams suteikti reikalavimo teisę – kalbėkite rusiškai, kalbėkite lenkiškai, lietuviškai nesuprantu…

Žmogus yra tos tautybės, kuriai jis pats, o ne kažkas kitas, save priskiria. Jokie siekiai surašinėjimais ar kaip kitaip įpiršti žmogui tautybę – bergždžias reikalas. Šiandien tai tik paties žmogaus apsisprendimo, kuriai tautai jis save priskiria, reikalas. Ir toks apsisprendimas plačiai vyksta. Štai skaičiau, kaip per prezidento rinkimų kompaniją ukrainietė aiškino, kad jos vaikai save laiko lietuviais, pažįstu ne vieną turintį rusišką pavardę, kurie irgi save ir savo vaikus laiko lietuviais. Taip jie gauna titulinės tautos kolektyvines teises.

Lenkų ar „po prostu“ kalbos Lietuvoje irgi atėjo ne vienu keliu. Visas Vilniaus apylinkes aplankęs ir aprašęs L. V. Kondratavičius-Sirokomlė (1823 – 1862) , kuriose rado gyvenančius tik lietuvius ir rusinus taip aiškina šios kalbos atsiradimą:  mišriose šeimose „ kur motina lietuvė, vaikai mokomi lietuviškai arba sulenkėja, nes lenkų kalbai čia dažnai tenka tarpininkės vaidmuo. Neretai mišriose šeimose ir vyras su žmona, nemokėdami vienas kito kalbos, susikalba tik lenkiškai. Šitaip ir vyksta jaunosios kartos lenkėjimo procesas tose vietose, kur Lietuvos rusinai susiduria su tikraisiais lietuviais“. Bergždžias darbas būtų tvirtinti, kad šiandien Lietuvoje nėra tikrų lenkų, kaip ir ginčytis, kad nėra lenkų kalba kalbančių lietuvių. Ne ši kalba lemia, kuriai  tautai, lenkų ar lietuvių, šiandien jie save priskiria, ar jie yra lenkų tautos atstovai Lietuvoje, ar namuose lenkiškai  kalbantieji lietuvių tautos atstovai. Daug kas dar tik ruošiasi į tai atsakyti. Siūlomas Tautinių mažumų įstatymas būtų priemonė tokį procesą sutrukdyti įperšant savaip suprantamą tautybės pasirinkimo klausimą, jį paverčiant de facto autonomijų sukūrimui tam tikroje Lietuvos teritorijoje.

Rusakalbių atstovai gindami galimybę okupantų paliktų kolonistų bendriją (diasporą) paversti tautine mažuma ir taip įgauti kai kurių grupinių apsisprendimo teisių, aiškina, kad jiems bendrų žmogaus teisių per maža, o tokio įstatymo priėmimas Lietuvą padarytų daugiau demokratišką. Taip ir norisi pasakyti, kad laikas atprasti visur, kur tik apsistojama, mokyti tos žemės šeimininkus, kaip reikia demokratiškai gyventi. Tai, beje, bendras panslavistinių idėjų puoselėtojų bruožas dar labai matomas ir mūsų vakarinių kaimynų slaviškoje valstybėje. Demokratijos vardan demokratijos nebūna. Už to paprastai slepiami visai kiti siekiai. Rusija savo kolonistais apgyvendino ne tik okupuotas Baltijos valstybes, bet ir taip vadinamas Vidurio Azijos respublikas. Po SSRS griūties rusų kolonistai iš šių šalių buvo tiesiog išmesti, dažnai vietiniams gyventojams prieš juos panaudojant ir fizinę jėgą. Išvytieji, deja, pačioje savo tėvynėje nebūdavo svetingai priimami, vargo ar net iki šiol vargsta dėl pilietybės atstatymo. Lietuvoje gi rusakalbiams kolonistams ryžomės suteikti teisę į Lietuvos pilietybę, jeigu to jie norės. Šiandien jiems niekas nedraudžia gatvėse, kavinėse ar įstaigose tarpusavyje kalbėti gimtąja kalba, jie turi savas vidurinio lavinimo mokyklas, tarnauja valstybinėse įstaigose, užima aukštus postus policijoje, kariuomenėje, dirba teisėjais ir prokurorais. Ir ten jiems niekas nedraudžia tarpusavyje kalbėtis gimtąja kalba. Tai ir yra gimtosios kalbos naudojimo viešajame gyvenime esmė. Na, o noras susirašinėti gimtąja kalba su įstaigomis, kur oficialiai naudojama valstybinė kalba – yra kultūros, o ne teisės dalykas. Vieni tokį raštą sugrąžins, kiti susiras vertėją ir atsakys valstybine kalba, kiti dar pridės vertimą į pareiškėjo kalbą. Ir visais atvejais bus pasielgta demokratiškai. 

Šiandien Kremliaus vykdoma politika savo kaimynų atžvilgiu  yra agresyvi. Ieškoma visokiausių dingčių  įsikišti į jų rinkimus, valdyti socialinius tinklus ir žurnalistų grupes, kelti nerimą, oficialiai grasinama ginti rusakalbių teises atplėšiant ištisas teritorijas.  Siūlomame įstatyme priėmus normą, kad iki tam tikro procento padidėjus rusakalbių skaičiui tame regione jie pasidaro tautine mažuma (pilietybė čia neturi lemiamos reikšmės) – tokia padėtimi bus agresyviai pasinaudota. Tad, štai kodėl tų slaviškų kaimynų šių dienų siekiai primena tai, ko buvo siekiama 1938 m. ir 1940 m. pateiktais ultimatumais. Kodėl jiems atstovauja jau minėtos agresyvios grupuotės nariai? Pasvarstykime, ar išsitatuiravęs rankas Bormano ar kurią nors šalį užgrobusio generolo portretais vokietis galėtų tapti toje šalyje ministru? Tikrai ne, nes tokie visam gyvenimui sąmoningai įsispausti ženklai parodo ir kas yra tokio žmogaus galvoje.

Pandemija – kurie duomenys svarbiausi?

Pagaliau turime pandemijos ir karantino valdymo schemą! Viskas paprasta, kaip du kart du, nes viskas priklauso tik nuo vieno rodiklio – korono ligos atvejų skaičius 100 tūkstančių gyventojų per paskutines dvi savaites ir tuomet tampa aišku, kokiame segmente – A, B ar C esame, o tada pasiskaitai ir renkiesi – važiuoti pas močiutę dar nevalia, o į kirpyklą jau leista. Bet ar aritmetikos lygio rodiklis yra pakankamas?

Aksioma „du kart du – keturi“ abejoja beveik visi vaikai iki 7 metų, tačiau mokykloje jiems „įkalama“, kad tai absoliuti tiesa. Tačiau išėję į gyvenimą, o ypač dar pasimokę, sužino, kad be aritmetikos yra ir kitų mokslų, leidžiančių tiksliau prognozuoti ateities įvykius ar galimybes. Be tikimybių, lošimo teorijų yra dar daug socialinių, psichologinių, ekonominių, gamtinių, geografinių ir dar tūkstantis kitų faktorių, įtakojančių mūsų ateitį, tame tarpe ir pandemijas. Akivaizdu, kad vakcinavimo intensyvumas irgi yra svarbus faktorius.

Neabejoju, kad einame teisinga kryptimi. Gydytojų skiepijimas palengvina ir pagerina medicinines paslaugas, mokytojų skiepijimas leidžia neprarasti jaunos kartos ugdymo. Matome verslo (ypač didesnių fabrikų) iniciatyvas patiems tikrintis savo dirbančiųjų užsikrėtimu koronu lygį ir tą reiktų valdžiai intensyviai skatinti. Ir taip toliau…

Vis tik pagrindinis kovos su pandemija rodiklis – mirčių skaičius. Jei  mūsų visų pastangomis jos sumažės iki natūralaus lygio, tai visi karantinai bus beprasmiai.

Pandemija – su ir be jos

Pandemija – mūsų pagrindinis rūpestis, o tiksliau – visos žmonijos rūpestis. Pasaulyje virš šimto milijonų užsikrėtusių, virš dviejų milijonų mirusių! Instinktyviai paskaičiuoji mirusiųjų ir užsikrėtusiųjų procentą ir nustembi – ir pasaulio mastu, ir Lietuvoje beveik toks pats procentas! Įvairios šalys taikė ir taiko skirtingas metodikas, bandančias slopinti pandemiją, bet, deja, rezultatas įtartinai visur toks pats.

Bet aš noriu būti optimistas, juk artėja visuotinas vakcinavimas, tad „šviesa tunelio gale“ lyg ir matosi.

Vakcinos! Skiepai! Vienos šalys metė milžiniškus resursus vakcinų kūrėjams, kitos nutarė pasinaudoti savo geografine padėtimi, arba vakcinas „suveikti“ pasinaudojant laisvosios rinkos principais – aš moku daugiau. Vis tik tikiu, kad  karų išvengsime, bet neramių požymių yra.  Visi pradėjo „pulti“ AstraZeneca vakciną, lyg ir netinkančią kai kurioms amžiaus grupėms, nes ji pigiausia ir neturi taip vadinamos „šalčio grandinės“ uodegos. Kas tuomet pirks brangesnes!

Yra ir kitų „dyvų“. Štai mažai mokslo pasauliui žinoma laboratorija sukūrė pačią efektyviausią, siekiančią net 97 proc.,  Sputnik vakciną ją išbandžiusi tik ant kelių tūkstančių kareivių. Ar čia jiems tiesiog pavyko, kaip „aklai vištai“ surastas grūdas, ar tą „mažylį virusiuką“ pastarieji tyrinėjo jau žymiai žymiai anksčiau?

Vengrija ypatingais skiepais jau „čiepija“ savo gyventojus, prancūzai irgi jau domisi… Ką ten prancūzai, pats J. Borelis (Josep Borrell – ES įgaliotinis užsienio reikalams), apkerėtas Kremliaus šviesuolių,  jau beveik visai ES  suderėjo tą „bendrakeleivį“(– viena iš sputnik žodžio vertimo reikšmių). Vis tik, gal dar leiskime bent jau Džeimsui Bondai, jei jau nėra kam, pasidomėti kas ten kaip su tais, pretenduojančiais į bendrakeleivius.

Bet aš tikrai noriu būti optimistas! Gydytojai, slaugytojai jau beveik suskiepyti, dabar mokytojų eilė. Pagerės sveikatos įstaigų darbas, atsivers mokyklos. Tikiu ir „atleidžiamu“ prof. S.Čaplinsku, kad reiks išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą su tuo  „nematomu blogiuku“, tikiu ir premjere I. Šimonyte, kuri net  padėkojo mums visiems už supratimą dėl įvestų karantinų. Padėką priimu, bet Karantinas tikrai visus užkniso, tad INGRIDA, būkite drąsesnė priimant ryžtingus sprendimus!

© 2009-2022 NEFAS | Visos teisės saugomos. Sprendimas: gale.lt