Keistas Lietuvos Konstitucijos 30-mečio paminėjimas.

Jau kurį laiką per LRT televiziją rodomi reportažai atkurtos Lietuvos Konstitucijos trisdešimtmečiui paminėti. Pirmenybė teikiama ne dabartinės Konstitucijos, kurios tekstas buvo parengtas SUTARIMU ir kuris patvirtintas Aukščiausioje Taryboje ir šiai Konstitucijai pritarė referendumu visa tauta, o to Konstitucijos projekto, kuris Lietuvoje turėjo sukurti seimokratinę konstitucinę santvarką (reprezentacinis prezidentas, minimali Seimo priimtų teisės aktų vetavimo galimybė), paminėjimui. Minėto projekto pagrindinis kūrėjas Kęstutis Lapinskas vis apgailestauja dėl to, kad tas projektas nebuvo patvirtintas, o tokios seimokratinės santvarkos priešininkus laiko vos ne valstybės priešais, norėjusiais Lietuvoje įvesti diktatūrą. Reportažuose  neapsieita ir be jau mada tapusių niekuo nepagrįstų kaltinimų Vytautui Landsbergiui.

Prisiminkime įvykių seką. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje buvo įsteigta Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisija. Jos pirmininku buvo A. Taurantas, o pavaduotoju Stasys Malkevičius. Pastarasis ir ėmėsi organizacinių Konstitucijos teksto parengimo darbų. Buvo patvirtinta Konstitucijos rengimo grupė ir ši ėmėsi darbo. Rašant Konstitucijos projektą greitai atsirado takoskyra tarp visiškai seimokratinės konstitucinės santvarkos Lietuvoje šalininkų, tokių, kaip K. Lapinskas, A. Taurantas bei dar kelių parlamentarų ir tų, kurie manė, kad ruošiamoje Konstitucijoje turi būti surastas balansas tarp parlamentinės ir prezidentinės valdžių. Pastarąją nuomonę išsakė ir gynė Egidijus Jarašiūnas, Zita Sličytė, Liudvikas Narcizas Rasimavičius ir kiti. Pasitarę nutarėme, kad turi atsirasti alternatyvus Konstitucijos projektas ir šio darbo ėmėsi E. Jarašiūnas. Didėlės įtakos tokiam mūsų apsisprendimui turėjo atskirais straipsniais ir dalimis priiminėjamas ir pagaliau priimtas Aukščiausiosios Tarybos darbo reglamentas. Reglamente numatyti įvairių dydžių kvorumai įstatymams priimti pavertė parlamentą begalinių ginčų bala, kas ir privedė prie pirmalaikių Seimo rinkimų. Aiškiai matėsi, kad toks chaosas gali įsivyrauti ir taip iš esmės sužlugdyti Lietuvos valstybės valdymą. Tuo metu E. Jarašiūnas jau buvo paruošęs kitą pusiau parlamentinės, pusiau prezidentinės konstitucinės santvarkos Lietuvoje projektą. Kiekviena pusė kietai laikėsi savojo, tad nei vienas iš šių projektų nustatyta tvarka Aukščiausioje Taryboje nebuvo patvirtintas. Taip nutiko dėl anksčiau paminėto parlamento reglamento, kuris tuometinės Aukščiausios Tarybos darbą iš esmės buvo paralyžavęs.

Beliko ieškoti SUTARIMO. Aukščiausiosios Tarybos teisininkai Juozas Žilys ir Vytautas Sinkevičius per trumpą laiką iš šių abiejų projektų paruošė vieną darbinį Konstitucijos teksto variantą, kuriam pritarė abi pusės. Tuo pačiu metu susikūrė  neformali, t. y. Aukščiausiosios Tarybos jokiu nutarimu netvirtinta, bet sudaryta bendru SUTARIMU grupė, kurioje dirbo V. Andriukaitis, E. Jarašiūnas, K. Lapinskas, V. Landsbergis, R. Ozolas, P. Giniotas, E. Vilkas, J. Žilys, V. Sinkevičius, L. N. Rasimavičius, A. Taurantas ir Š. Adomavičius, kurie  sėdo prie to teisininkų paruošto darbinio Konstitucijos projekto peržiūros. Žodis po žodžio, straipsnis po straipsnio, skirsnis po skirsnio buvo susitarta juos priimti, pakeisti ar papildyti, ir tai padaryta po aštrių diskusijų ir net karštų priešpriešų. Atsiradus situacijai, kada atrodė, kad jau sutarimo nebus, aktyviai įsikišdavo V. Landsbergis ir nebuvo atvejo, kad nebūtų  priimtas jo siūlomas kompromisas. Taip, atsirado iš esmės naujas būsimos Konstitucijos tekstas, tos Konstitucijos, kuri SUTARIMU buvo patvirtinta toje neformalioje dvylikos asmenų grupėje, kuri buvo patvirtinta Aukščiausioje Taryboje ir vėliau visos tautos referendume. Šia Konstitucija vadovaujamės jau trisdešimt su viršum metų. Konstitucijos suderinimo grupės darbe aktyviai reiškėsi Romualdas Ozolas, kuris kiekvieną posėdį įrašinėjo į audiokasetes ir jos yra atiduotos į Valstybės archyvą. Norintieji daugiau sužinoti apie kiekvieno iš šios grupės dalyvio poziciją ruošiant Konstitucijos tekstą – turėtų ten kreiptis. Tą turėjo padaryti ir minimų reportažų kūrėjai ar jų konsultantai.

Sunku pasakyti, kaip Lietuva būtų gyvenusi pagal  A. Tauranto ar K. Lapinsko seimokratinės valdžios modelį, tačiau pagrįstai galime tvirtinti, kad šiandien tiek Seimas, tiek Vyriausybė, tiek Prezidentas turi pakankamai galių stabilumui Lietuvoje užtikrinti. Prezidentas turi galimybę vetuoti Seimo nutarimus, teikti įstatymų projektus, tuo tarpu Seimas gali „prižiūrėti“ prezidento veiklą (prisiminkime R. Pakso atvejį). Jeigu ir atsiranda tarp šių institucijų trintis – tai tikrai ne Konstitucijos brokas. Viename iš minėtų reportažų visiškai be jokio pagrindo tvirtinama, kad E. Jarašiūno paruoštos Konstitucijos projekte buvo siekimų įtvirtinti Lietuvoje diktatūrą. Tai manipuliatyvi dezinformacija. Juk šiandien Prezidento ir Seimo „galios“ yra pilnai subalansuotos.

Nepagrįstai vienas iš kalbėtojų kažkuriame reportaže aiškina, kad tai jis sutrukdęs Lietuvoje įtvirtinti nuostatą, jog Lietuva yra (tik) lietuviams. Mat, Konstitucijos preambulėje nurodyta, kad valstybę sukūrė Lietuvių Tauta, o jo manymu turi būti Lietuvos tauta. Privalu prisiminti, kad Lietuva savo valstybingumą 1918 m. atkūrė vadovaudamasi visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Tokia teise pasinaudojo ir buvo visuotinai pripažinta ne kuri nors kita, o Lietuvių tauta. Šiai titulinei tautai atkūrus ar atstačius valstybinę nepriklausomybę, kitų tautybių Lietuvos piliečiai pasidarė ne lietuvių tautos, o visos pilietinės Lietuvos tautos nariais. Tas ir nurodyta preambulėje ar Konstitucijos tekste. Beje, prie preambulės teksto daug prisidėjo S. Malkevičius kartu su vienu iš savo gerų pažįstamų, kurio pavardės dabar neatmenu. Jie paruošė pirminį tekstą, o kad būtų tvirčiau, parodė jį poetui Justinui Marcinkevičiui. Tas kažkiek pataisė ir taip atsirado bendras tekstas. Rodomo filmo neobjektyvumas pasireiškia ir tuo, kad leidžiama išsikalbėti tokiems, kurie kuriant Konstitucijos tekstą visiškai nedalyvavo, o tų, kuriems mėtomi niekuo nepagrįsti  kaltinimai, net nepaklausiama – lyg jie jau būtų mirę.

Taigi, jeigu LRT reportažų kūrėjai turėjo užduotį parodyti seimokratinės santvarkos šalininkus ir mesti niekuo nepagrįstus kaltininkus tokios santvarkos priešininkams, jie savo užduotį įvykdė. Jei buvo norėta parodyti dabartinės Konstitucijos sukūrimo istoriją –  tai akivaizdi dezinformacija.

Straipsnio autorius Liudvikas Narcizas Rasimavičius-Rasimas yra Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš dabar veikiančios Konstitucijos kūrėjų.

Kas čia ne taip?

Stebint energetikų diskusijas kas rengs, įsirengs saulės ar vėjo jėgaines, o gal nesugebės jų įsirengti, prisiminiau  jau tikrai senoką pokalbį su vienu amerikiečiu, atvykusiu pasižvalgyti po Lietuvą. Tuo metu Amerikoje plito judėjimas „Of Grid“, atsirado žmonių, norinčių būti visiškai nepriklausomais nuo centralizuotų tinklų, įskaitant net ir kelius. Nuošaliose vietose įsirengdavo sodybas, bandė panaudoti visas galimas natūralias energijos taupymo priemones, įsirenginėjo saulės, vėjo ar net vandens pagalba varomas elektros generavimo priemones. Kūrėsi bendruomenės, besidalijančios energetiniais resursais apeinant centralizuotus tinklus. Taip ir buvo beatsirandantys tikrai nepriklausomi energijos tiekėjai. Ką valdžia pradėjo daryti – ogi pirmiausiai į tas nuošalias vietas savo lėšomis nutiesė asfaltuotus kelius, o vėliau atsirado ir centralizuotos elektros energijos linijos. Taip po truputį „TINKLAI susigražino galią“, bet visus tinklų plėtros darbus jie atliko savo lėšomis.

Kad būtų dar aiškiau apie „ TINKLŲ galią“, pateiksiu ir lietuviškų pavyzdžių iš kitos veiklos – raktų gamintojus (bent jau Vilniuje) sujungus į vientisą tinklą kainos pakilo ir dabar net mažiausias raktelis pašto dėžutei visur kainuoja 6 eurus. Panaši padėtis ir su restoranų, kavinių, picerijų tinklais – ten kainos irgi vienodai aukštos!

Grįžkime vėl prie aktualesnės temos – energetikos. Prieš pora savaičių per televiziją mačiau keistoką reportažą – solidus ūkininkas už savo lėšas pastatė bažnyčią, taip pat įsirengė saulės elektrinę, bet oficialiai tiekti elektrą bažnyčiai, pasirodo, nevalia, nes bažnyčia tai jau „verslo objektas“, ten savos elektros tiekti negalima. Taigi, ūkininko elektrinės pagamintą elektros perteklių pasiėmė TINKLAS. Panaši padėtis ir su  nutolusiomis elektrinėmis, ten nesunaudotą energiją irgi pasisavina TINKLAS, o dar nulupa ir mokestį „už pasaugotą energiją“. Tai kas čia ne taip? Beje, žinau bent porą atvejų, kai negavę leidimo jungtis prie tinklo (buvo reikalaujama patiems investuoti į tinklo plėtrą), žmonės pertekline elektra dalijasi su kaimynais. Ir vėl – kas čia ne taip?

Jau prasideda šildymo sezonas, daugelis jėgainių turi ir elektros generavimo priemones, bet nesu girdėjęs, kad mūsų energetikos įmonės būtų padėjusios pagerinti (padidinti) tų generatorių parametrus. Ir vėl – kas čia ne taip?

Bandykime apie energetiką kalbėti suprantamai

     Buvo daug aiškinimų, kaip elektros biržos veikimą palyginti su bulvių pardavimu turguje. Deja, čia dalykai nėra palyginami. Pabandysiu viską paaiškinti suprantamai, nors profesionalai gal ir ras prie ko prikibti.

     Pirmiausiai aptarkime elektros generavimo (gaminimo) būdus. Tai –  saulės jėgainės (SJ), vėjo jėgainės, hidroelektrinės ir hidroakumuliacinės elektrinės, iškastinį kurą (dujas, mazutą, anglį) naudojančias jėgaines, biokurą, biodujas ir degias atliekas naudojančias jėgaines. Yra dar ir branduolinės (atominės) jėgainės, bet kadangi Lietuvoje tokios generacijos neturime, apie „atominius“ reikalus pakalbėsime atskirai.

     Dabar pabandykime minėtas jėgaines sąlyginai suklasifikuoti pagal pagamintos energijos pigumą, gamybos pulsavimus (saulė, debesys, diena, naktis, vėjas, štilis ir t.t.) ir kitus parametrus.

    1.  Saulės jėgainės:  Pigi, nedidelės investicijos, gamtai palanki, prognozuojama pulsacija (diena-naktis), turėtų sistemoje būti nepertraukiamai.

    2.  Vėjo jėgainės: Investicijos didesnės, bet ir galingumai didesni, gamtai palanki, neprognozuojama pulsacija, tačiau prižiūrint sistemos stabilumą, lengvai stabdoma ir lengvai atkuriama generacija.

    3.  Hidro jėgainės: Didelės investicijos, bet ilgainiui elektra tampa pigia. Šiuo metu visas hidroelektrines kompiuterinių technologijų pagalba galima paversti ir elektros kaupimo (akumuliacijos) įrenginiais (deja, Lietuvoje visas mažąsias HJ bandoma naikinti!?).

    4.  Iškastinį kurą naudojančios jėgainės: Investicijos vidutinės, galima stabili generacija, tinkanti palaikyti pastovų minimalų elektros energijos sistemos darbą, tačiau dauguma jėgainių, išskyrus dujas naudojančias, neturi galimybės jas paleisti per ypač trumpą laiką. Svarbu tokias jėgaines turėti kuo arčiau didelių miestų, nes jos gamina ir šilumą. Dujas naudojantis Elektrėnų devintasis kombinuoto ciklo blokas (tikrai pastatytas ne vietoje), galimai jau turi galimybę staigiai pasileisti, nes tai būtina, norint konkuruoti elektros biržoje, o jei tokia galimybė neįdiegta – šansai dalyvauti atviroje elektros biržoje labai sumažėja.

    5.  Biokurą naudojančios jėgainės: investicijos vidutinės, galima stabili elektros energijos generacija, tačiau tokių jėgainių pagrindinė produkcija – šiluma, tad jos paleidžiamos tik šaltojo sezono metu. Beje, nemaža dalis tokių jėgainių išvis neturi elektros generavimo įrenginių.

     Taigi, visas jėgaines sąlyginai suskirstėme pagal prioritetus. Belieka trumpai aptarti ir elektros energijos tinklo sudedamąsias dalis. Pirmoji dalis – perdavimo tinklas, prižiūrimas Litgrid“, Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriaus. Jis palaiko stabilų (subalansuotą) šalies elektros energetikos sistemos darbą, valdo įsigytus elektros energijos srautus, sudaro sąlygas (!) konkurencijai atviroje elektros rinkoje ir atsako už sistemos patikimumą. Antroji dalis – skirstomasis tinklas, prižiūrimas Energijos skirstymo operatoriaus ESO. Jis atsakingas už elektros energijos patiekimą vartotojams. Daugeliui ne visai aišku, kas gi yra tas „Ignitis“? Tai Akcinė bendrovė „Ignitis grupė“, prižiūrima Finansų ministerijos, kuri atlieka visuomeninio elektros energijos tiekėjo (turinčio ir savą generaciją) funkcijas, o pastaruoju metu turi (atitinkamai įformintą) ir nepriklausomo elektros tiekėjo operatoriaus licenciją. Viską prižiūri Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT). 

      Panagrinėkime hipotetinį nepriklausomą „salos energetinės sistemos“ modelį. Veikia bazinę elektros energiją gaminanti Iškastinio kuro (dujų) jėgainė, užtikrinanti apie 20 proc. salos energijos poreikio. Veikia saulės (1) ir vėjo (2) jėgainės, hidroelektrinės (3) dirba kaupimo režimu, tai yra kaupia vandenį pagal savo baseinų galimybes. Viršijus sistemos poreikį, stabdoma dalis vėjo jėgainių. Nusilpus vėjui, įjungiama galingiausia hidroelektrinė, o nakties metu padidinama bazinę elektros energiją gaminančios jėgainės generacija. Dar trūkstant energijos ji perkama per patikimai veikiančias jungtis iš už salos ribų esančių generavimo šaltinių. Perkama už tokią kainą, už kurią ten parduoda atliekamą energiją. Visa tai organizuoja ir prižiūri kažkoks, panašus į LitGrid, operatorius.  Šiame, šiek kiek idiliniame, pavyzdyje vartotojui užtikrinama pigiausia energija, jeigu operatorius nėra pelno siekiantis subjektas.

    O kas vyksta realybėje? Lietuva turi pakankamai elektrą generuojančių įrengimų, bet jie yra arba per didelės galios (Elektrėnų devinto kombinuoto ciklo bloko galia – 455 MW) arba nemodernizuoti, tai yra, esant poreikiui, neatitinka elektros biržos reikalavimų nedelsiant pradėti elektros energijos generavimą. Galimai buvo galvojama (planuojama, strateguojama, etc.) jog bus galima pasikliauti pigia skandinaviška elektra per Nord Pool jungtį, bet skandinavai, atsiradus galimybei, dabar dalį savo elektros (brangiau) parduoda anglams. Jungtis su Lenkija yra naudojama tik sistemos stabilumui, perkant tik balansavimui reikalingus elektros kiekius. Veikiausiai mūsų problema yra tinkamos baziniam generavimui jėgainės nebuvimas.

     Norisi dabar pakomentuoti tas dejones, kad „oi, oi, anuomet atsisakėme statytis savo branduolinę (atominę) jėgainę“. Saugią atominę jėgainę suomiai pagaliau, ir tik po 18 metų, žada paleisti šį rudenį, o lietuvių pasirinkta japonų „Hitachi“ firma po Fukušimos avarijos savo jėgainės technologiją ir specialistus galutinai sukompromitavo. Taigi, net ir nutarus tą jėgainę statyti, jos šiuo momentu tikrai dar neturėtume. Kita vertus, įvykiai apie Zaporižios atominę elektrinę rodo tendenciją, kad net saugios jėgainės gali būti panaudotos gana efektyviam šantažui. Gal dėl to šiuo metu tik rusai stato, ar siūlosi statyti tas atomines. Tiek to, manykim, kad turim tą atominę, pagal projektą – 1200 MW galios ir ji užtikrina mums bazinę 1200 MW generaciją, nes mažinti jų galią tokių jėgainių pagal rinkos poreikį tiesiog neįmanoma. Turėtume tuomet elektros energijos kainą didesnę net už prancūzus (jie naudoja apie 70 proc. elektros pagamintos branduolinėse jėgainėse). Apimant net tris Baltijos valstybes, tokio elektros kiekio dabar niekas nepirktų, tačiau, likus rusiškame BRELL tinkle, problema „būtų išspręsta“. Saulės ir vėjo elektrinių technologijos tiek ištobulėjo ir atpigo, kad net suomiai dabar beveik visas savo atomines laiko rezerve. Pagaliau net vokiečiai, šių dienų energetinės krizės, sukeltos putinistų rusijos, akivaizdoje vis tik žada laikytis savo branduolinių jėgainių uždarymo grafiko.

    Bet, grįžkime prie mūsų reikalų. Vaizdingumo dėlei, pasirinkime Agata Kristi personažą Puaro, kuris jau turi surinkęs pakankamai faktinės medžiagos ir žada visus buvusius ir esamus energetikos ministrus su jų patarėjais uždaryti į vieną, aklinai konsteblių saugomą, erdvę ir per parą nustatyti kalčiausius. Faktų daugybė: Ignalinos AE uždarymas; kažkokie mazuto rezervuarai prie Gariūnų; Venesuelos sieringos naftos Elektrėnuose naudojimo fiasko; Leo.lt ir Visagino AE projektas, pradanginęs Lietuvai apie 3 mlrd. eurų; dar ir privatūs asmenys supirkę apie Ignaliną žemę, o žlungant Visagino AE projektui, tapę aršiausiais to projekto priešininkais ir referendumo rezultato iniciatoriais; sprendimas galingą dujinę jėgainę statyti Elektrėnuose, o ne Vilniuje, juk tiekti šildymą dideliam miestui yra žymiai efektyviau, nei šildyti ežerą (nejaugi Vilniaus valdžia ir jos šilumininkai buvo labiau kompetentingi?). Kas dar: net viena po kitos septynios energetinio ūkio strategijos (priimtos Seimo!); energetinio ūkio nesibaigianti pertvarka, darant energetikos įmones akcinėmis bendrovėmis, siekiančiomis pelno (!?); dažnio keitimo įrenginių optimalios įrengimo vietos „neradimas“, ko gero norint tuos įrenginius pritaikyti net ir Astravo AE elektros tiekimui; pagaliau nenoras pertvarkyti Vilniaus TE-3 į modernią nedidelės galios (pvz. 100 MV) dujinę jėgainę, kuri dabar būtų žymiai palengvinusi visos energetinės sistemos darbą, esant įvairių rūšių elektros generacijai. O dar vėjininkų, saulininkų ir kitų interesų turinčių grupių „rungtynės“, irgi žinant, kad energetinė sistema, turinti kuo įvairesnių generavimo šaltinių, veiks patikimiau. Deja, net įžvalgusis Puaro, visa tai apmąstęs, nutarė šios bylos nesiimti.

     Grįžkime į realybę. Aukštų energetikos pareigūnų viešas nerišlus kalbėjimas tikrai verčia susirūpinti, kaip šiomis sąlygomis spręsti energijos kainų šuolių eliminavimą. Padorioje valstybėje energija turi būti įperkama. Vyriausybė turi visus svertus suvaldyti krizę. Jeigu Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) nesugeba arba nepajėgi išsiaiškinti Nord Pool biržos veiklos principų, stiprinkime ją FNTT, STT ar dar kitais pareigūnais. Jeigu reikia dar vienos energetikos strategijos, kalbėkime ir apie tai ir veikime. Pagaliau, pripažinkime klaidas ir kuo skubiau jas taisykime. Visi žinome, kas sukėlė šią energetinę krizę, bet ir čia mes turime laimėti! Gal tuomet ir „kaltųjų“ nereikės ieškoti.

Apie administracinius etninio tapatumo keitimus Lietuvoje

Pasaulyje buvo sunaikinta milijonai žmonų vadovaujantis vien klasių kovos ar vienos apibendrintos tautinės priklausomybės (germanai, slavai) viršenybe prieš kitas tautas. Deja, šiomis dienomis tiek valstybių mastu, tiek jų viduje atgimsta etnonacionalizmas. Rusijoje, o kai kur ir vakaruose, jis jau virsta etnonacizmu ar tiesiog etnofašizmu. Jo esmė yra ta, kad viena tauta ar jos dalis tariasi turinti galią  teisine ar net karine prievarta keisti šalių ar kraštų pavadinimus, keisti ten gyvenančių žmonių etninę-tautinę tapatybę. Tam pateisinti ieškoma įvairiausių priežasčių, net buvusių ankstyvoje istorijoje pavadinimų ir t.t. Jei kažkada tikrai egzistavo Kyjivo Rusia – šiandieniniai rusai reikalauja Ukrainos pavadinimą pakeisti į „Rosija“ (Ruskij mir – Rusų pasaulis), o ukrainiečių etnosą tiesiog padaryti rusais. Nepaklususius – sunaikinti!

O ir Lietuvoje visu ryškumu atsiskleidžia etnonacionalizmas siekiant pertvarkyti per pastaruosius šimtmečius susiklosčiusių ir niekam blogo nedarančių žmonių etnotapatybę. Kam ir kodėl užkliuvo Suvalkijos pavadinimas ir ten gyvenančių žmonių etninė suvalkiečio tapatybė? Vieninteliu logišku paaiškinimu galėtų būti mūsų kaimynės šių dienų „nepatogumas“ bei noras ištrinti iš žmonių atminties istorinį faktą, kad pusė Suvalkijos krašto teritorijos yra Lietuvoje, o kita pusė Lenkijoje kartu su Suvalkų miestu, dar visai neseniai (istoriniu požiūriu) buvusiu pačiu lietuviškiausiu miestu Rusijos Suvalkų gubernijoje. Argi kas nors šiandien tokį Suvalkijos krašto ir miesto padalinimą laiko nelegaliu? Niekas! Yra, kaip yra.

Bandymai pagrįsti Lietuvos teritorijoje esančios Suvalkijos dalies pavadinimo pakeitimą tuo, kad, girdi – carinė Rusija sukūrė Suvalkijos guberniją, todėl ten gyvenantieji pasidarė suvalkiečiais – neturi jokio pagrindo. Istoriografijoje randame, kad ten gyvenę žmonės save suvalkais (net ne suvalkiečiais) vadino kur kas anksčiau. Suvalkų gubernijos vėlesnis įkūrimas tik atspindėjo to laikmečio faktinę padėtį. Visiškai netikęs argumentas, kad Suvalkijos teritorijos istorinis pavadinimas buvo Sūduva. Visų pirma buvo ne Sūduva, o Sūda, bet apie kokį gilios istorijos laikotarpį kalbame? Sūda apėmė ne tik dabartinės visos Suvalkijos, bet ir dalies Dzūkijos teritorijas. Tada dar tik formavosi baltiškasis etnosas. Tose teritorijoje gyvenę baltai rašytiniuose šaltiniuose vadinami jotvingiais, poleksėnais ar sūdais. Pagal 1422 m. Melno sutartį  Sūdos teritoriją pasidalino Kryžiuočių Prūsija, Lenkija ir Lietuva. Šiandien – tai bent lingvistiškai  asimiliuota Lenkijos Palenkės vaivadija. Pagaliau, jei vadovaujantis tokia logika, reikia atstatyti senuosius istorinius, vos ne akmens amžiuje egzistavusius dabartinės Lietuvos etninių kraštų pavadinimus, Dzūkija turėtų vadintis Dainava, Aukštaitija – Deltuva, o dabartiniai žemaičiai – kuršiais.

Kas tie suvalkiečiai tyrinėjo ir moksliškai pagrindė savo išvadas to krašto žemietis medikas antropologas, Lietuvos Mokslų akademijos narys, habilituotas daktaras, profesorius Gintautas Čėsnys. Štai kai kurios išvados („Suvalkija“, 1997 Nr. 2.p.3-4):  „Suvalkija tapo kovų arena. Žmonių retėjo, kai kurios vietovės tapo dykromis. Per Suvalkiją traukėsi dalis Didįjį sukilimą pralaimėjusių prūsų, jie paliko pėdsakus gyventojų genų fone. Trečia, aprimus karams Užnemunė vėl buvo tirščiau apgyvendinta. Iš kur kėlėsi nauji gyventojai? Iš dešinio Nemuno kranto nuo vidurupio iki pat Baltijos. Trumpiausias biologinis atstumas suvalkiečius skiria nuo dzūkų ir žemaičių. Galėjo būti ir vėlesnių migracijų iš Prūsijos. Dabartinis žmonių tipas susiklostė į šių dviejų (prūsų ir jotvingių) genčių foną įsiliejant persikėlėliams iš dešiniojo Nemuno kranto. Ypač prūsiškasis dėmuo lėmė tai, kad mūsų tarmė liko labai archaiška“

Taigi, visiškai be jokios būtinybės, o tik siekiant painioti, kiršyti ar net skaldyti Lietuvių tautą, siekiama keisti paskutiniais šimtmečiais susiklosčiusias istorines realijas ir etninius lietuvių tapatumus. Juk tai ne tik teritorijos pavadinimo pakeitimas, tai labai arti etnonacistinės ideologijos. Tai siekis prievartiniais administraciniais aktais pakeisti žmonių etninę, o ypač savo atsiradimu ir šnekos bei charakterio bruožais išskirtinę suvalkiečių etninę tapatybę. Ar atsiklausė kas Prienų, Kalvarijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, Šakių, o pagal lingvistinius požymius ir Jurbarko kraštų žmonių, jog jie sutinka per pavadinimo pakeitimą priimti seniai išmirusių giminaičių, jau seniai „nabašnykų – sūdų“ mentalitetą, ar jie sutinka ištrinti iš savo atminties, kad jų senoliai, proseneliai, tėvai ir jie patys buvo suvalkiečiai, ar jie sutinka su tuo, kad administracinės prievartos būdu taptų Sūdais ar Sūduviais? Neapsimeskime, kad nežinome, jog idėjos keisti etninę ar net tautinę priklausomybę administraciniais aktais ar kitaip, tupi tamaševskininkų, jedinkininkų ir kitų, net Lenkijos ateitį planuojančių vienoje slavus apjungsiančioje Rusijos valstybėje, galvose. Pats laikas ir Teisingumo ministerijoje šį pavasarį atidarinėti langus, kad išsivėdintų ten susikaupusias etnonacionalizmo idėjas.

2022 m. balandžio 13 d. Palanga

NORS TEMIDĖ AKLA – JI VISKĄ GIRDI

Pagrindinių Rusijos kuriamų legendų apie karą Ukrainoje dekonstravimas

Nors skleidžiama Rusijos valdžios propaganda bei jos kuriamos karo veiksmus pateisinančios legendos jau buvo žinomos anksčiau, dabar tai tapo medžiaga tarptautinės baudžiamosios teisės procesui, kuri bus nuosekliai nagrinėjami prokurorų ir gynybos teisininkų.  

Kalbuosi su Liudviku Narcizu Rasimu, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru, teisininku, Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo darbo grupės nariu, sutarties su Rusija delegacijos  nariu.

– Vykstant Rusijos pradėtam karui Ukrainoje, inicijuotas tarptautinis tyrimas dėl karo nusikaltimų. Nors apie tai kalbėti anksti, ar pastebite, kad abi pusės tam ruošiasi?

Žvangant ginklams Temidė tyli – tai lotyniškos patarlės pirmieji žodžiai. Kol vyksta kariniai veiksmai, paprastai nė viena pusė negali objektyviai įvertinti šio griaunančio, naikinančio proceso rezultatų. Kad ir kaip tai beskambėtų, visgi karai irgi turi savo taisykles. Kariaujančios pusės turi savo pareigas. Tai – vienos seniausių tarptautinės teisės taisyklių. Deja, iš dabar gaunamų pranešimų matome, jog, Rusijos įsivaizdavimu, tarptautinės teisės taisyklės jiems negalioja.  Visgi matau ženklų, kad tarptautiniuose teismuose gindamasi Rusija savo poziciją grįs jau seniai ir Vakaruose „kalama“ propaganda. Kaip teisininkas tikiu, kad kaltieji atsakys ir tam jau dabar dedamos pastangos: pradėti rinkti įrodymai, dokumentuojami įvykiai, tarptautiniai prokurorai lankosi karo zonoje. Šiuolaikiniame pasaulyje medžiagos itin daug dėl esamų technologijų, tai iš esmės palengvins šį procesą. Visgi šiuo metu kalbėti apie tokio proceso galimus rezultatus dar negalime.

– Kad ir kaip bebūtų Rusijos pusė jau senokai platina savą įvykių versiją.

Žinoma, kad taip. Padoriam pasauliui patikėti Rusija bus sunku. Dabar Rusijai bus svarbu pateikti tokią savo gynybos versiją, kuria būtų patogu remtis karinio konflikto faktu vis dar „abejojančioms“ valstybėms.  Jei atvirai, Rusija jau seniai bando pateikti savo versiją, kurią dėl įvairių ekonominių, vidaus politinių priežasčių abejojančioms valstybėms būtų patogu priimti. Abejojančių (susilaikiusių) valstybių sąrašas aiškus, tai atsispindi JTO balsavime dėl Rusijos pasmerkimo.

– Rusija šiuo metu bando įtikinti, jog sugriuvus Sovietų Sąjungai, Borisui Jelcinui ir Eduardui Ševardnadzei „užsienis pažadėjo“, jok nebus geopolitinio perversmo, o NATO nesiplės į rytus. Teigiama, kad yra tai patvirtinančių dokumentų (derybų protokolų),  ir štai šių duotų garantijų nebuvo laikomasi.

Tiesa yra tokia: sugriuvus Sovietų Sąjungai vyko daug užsienio kolegų pokalbių, daug derybų ir su B. Jelcinu, ir su E. Ševardnadze. Tačiau pati situacija tuometinėje Rusijoje privertė ir jos tuometinius lyderius keisti išankstinius nusistatymus. Pavyzdžiui, sudarant sutartį su Lietuva, B. Jelcinas, atstovaudamas Rusiją, pasirašė sutartį, kurioje aiškiai abi šalys susitarė: tiek Lietuva, tiek Rusija gali laisvai pasirinkti valstybines sąjungas, tame tarpe ir gynybines. Žodinių pokalbių stenogramos, jei net tokios ir yra, yra paneigtos, nes šalių pozicijos buvo aiškiai įtvirtintos sutartyje. 

Vakarai nedavė jokių garantijų dėl NATO plėtros ribų. Nebuvo tokio dalyko. Priešingai, ne Vakarai, o Rusija atplėšė Krymą, atplėšė Osetiją, Abchaziją,  sukūrė kvazi valstybėles Donecką, Luhanską, Padniestrę. Ir tada šalia esančios valstybės, matydamos tokią Rusijos vykdomą politiką, objektyviai vertindamos savo situaciją, ieškojo ir ieško įvairų būdų galimai Rusijos agresijai atremti. Akivaizdu – NATO plėtrą iššaukė agresyvi Rusijos politika.

– O kaip teisiniu požiūriu vertinti tai, kad Rusija manosi turinti teisę spręsti kitų valstybių valstybingumo klausimus?

Jūs ir atkreipėte dėmesį, kad net ir mūsų supratimas per 30 metų tapo visiškai vakarietiškas. Viena suvereni valstybė negali nuspręsti kitos suverenios valstybės likimo. Deja, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo visko. To meto derybose įvairios kalbos buvo galimos dėl tuo metu vyravusio sovietinio mentaliteto – tokį kalbėjimo toną uždavė griūvanti Sovietų sąjunga ir jos išauginti politokratai-polit-technologai.  Tuometinė Rusijos visuomenė norėjo keistis, neaiškiems reikalavimams nepritarė ir tai lėmė ir Rusijos lyderių laikysenos pasikeitimą. Visa tai aiškiai atsispindėjo pasirašytuose tarptautiniuose dokumentuose, dvišalėse sutartyse.

– Rusija skundžiasi, kad Vakarai tęsė provokacijas Ukrainoje. Skatino Ukrainą rinktis, kuriuo keliu eiti – ar jie su Vakarais, ar su Rytais.

Bėda tame, kad Rusija pati negali savęs niekam priskirti – ar jie Rytai, ar jie Vakarai, dar kartais save įvardina Euroazijos dalimi. Rusijos valdžia nedalyvauja ir negali dalyvauti kitų valstybių apsisprendimuose. Čia ir glūdi gili takoskyra. Ukraina, jos gyventojai pasirinko savo kelią, jie pasuko vakarietiškų vertybių keliu ir Rusija negali su tuo susitaikyti.

– Rusija taip pat kaltina, jog V. Janukovyčiui atsisakius pasirašyti asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga (2013 m.), Briuselis kerštaudamas neva suorganizavo Maidaną.

 Ukrainiečių tauta pasirinko vakarietišką vystymosi kelią. O tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius pasirinko kitą kelią – kelią į savos valstybės plėšimą (prisiminkime kad ir „auksinį batoną“, rastą itin prabangiuose jo rūmuose) ir pagaliau – smurtą. Tai ir iššaukė Maidaną ir visus įvykius Ukrainoje tuo metu.  Pradėjus šaudyti į beginklę minią, pats Ukrainos prezidentas išsigando pasekmių ir, padedant Rusijos specialiosioms tarnyboms, pats pabėgo į Rusiją. Paskui buvo surengti demokratiniai rinkimai. Todėl tarptautinė bendruomenė Ukrainos valdžią, jos vyriausybę pripažino. Po rinkimų Ukrainą valdė demokratiškai išrinkta valdžia. Buvo užtikrinta ir valdžios kaita, ko, deja, negalima pasakyti apie Rusiją.

Tarptautinė teisė pripažįsta tautų, piliečių teisę į sukilimą, nuverčiant jiems nepageidautinus vadovus, asmenis. Jei po tokių įvykių ir tuo metu įvykusių vadovų teismų, nuteisimo, pabėgimų, įvyksta demokratiniai rinkimai ir valstybė toliau funkcionuoja, visos šios vyriausybės yra pripažįstamos tarptautinėje bendruomenėje. Pasaulyje yra daug pavyzdžių kada ir kaip atsikratoma nepageidaujamų „tautos valdytojų“. Diktatoriaus Franko valdoma Ispanija išbuvo iki diktatoriaus mirties 1975 metais,  Nikolau Čaušesku diktatūra jam baigėsi tragiškai 1989 m. gruodį karinio tribunolo sprendimu. Čilė, nors turėjo daug problemų, vis tik atsikratė diktatoriaus Augusto Chosė Ramono Pinočeto Ugartė ir tapo demokratine šalimi. Pagaliau, jeigu ne aktyvi Rusijos laikysena ir Baltarusijoje taikiu būdu būtų pakeistas diktatorius į demokratiškai išrinktą vadovą, bet tai kėlė neapsakytą siaubą Kremliaus vadovybei.

   – Dažnai skamba kaltinimai dėl rusų kalbos statuso Ukrainoje. Toks panašus susierzinimas seniau buvo eskaluojamas ir Baltijos šalyse. Ukraina kaltinama rusų tautybės žmonių diskriminavimu, vadindama rusus antžmogiais.

     Rusų kalbos statusą kaip ir visose valstybėse, kurios buvo okupuotos ar pačios įsijungė į SSSR, nustatė ir prievarta įvedinėjo pati Sovietų sąjunga. Šis rusų kalbos sureikšminimas yra atėjęs iš sovietinių laikų. Tai buvo priespaudos priemonė – net ir dabar prisimename tas situacijas iš sovietinių laikų – „kalbėkite žmonių kalba“ (rus. govorite po liudsky), suprask, kitos kalbos nėra laikomos žmonių kalbomis, išskyrus rusų kalbą.

Nėra tokio dalyko kaip pasaulinis rusų kalbos statusas. Bet kokios kalbos statusą apsprendžia pačios valstybės savo viduje, jos apsisprendžia dėl visų naudojamų kalbų ir jų statuso valstybių vidaus gyvenime. Deja, dabar bėgantys iš  griaunamo Charkivo rusakalbiai gyventojai negali patikėti, jog juos nori išvaduoti nuo „rusofobų“ priespaudos.

O dėl pavadinimų, apsivardžiavimų.  Sakyčiau, priešingai – Rusijos valdžia pradėjo kampaniją, kuria vadino ukrainiečius „atskilusiais rusais“, „chocholais“, o galop net narkomanais, naciais ir fašistais. Pagaliau, ar tai yra pagrindas pradėti agresiją prieš kitą suverenią valstybę?

– Kaltina Ukrainą, kad neva jie nenorėjo matyti rusų Kryme.

Visų pirma mes visi pamirštame, kad Krymas nėra nei rusų, nei ukrainiečių. Kryme gyvena visai kita etninė tauta – Krymo totoriai. Remiantis tarptautinės teisės normomis, iš tiesų ne rusai, o totoriai turi teisę įgyvendinti tautų apsisprendimo teisę. Todėl net tokio klausimo kėlimas atrodo teisiškai nepagrįstas, bet visi suprantame, kad čia politiniai dalykai. Atplėšdami Krymą iš Ukrainos, iš tiesų pirmiausiai Rusija sulaužė savo įsipareigojimą Ukrainai saugoti jos teritorinį vientisumą ir sienas.

Vėliau sekę Minsko susitarimai yra surašyti taip, kad faktiškai nė viena pusė, nepažeidus susitarimų, tų susitarimų įgyvendinti negalėjo. Pavyzdžiui, buvo susitarta, kad ginčytinų taip vadinamų LNR ir DNR darinių sienų nuo Rusijos kontrolė turėjo būti perduota ukrainiečiams ir kad tose teritorijose turėjo veikti Ukrainos teisė (tame tarpe ir Ukrainos rinkimų teisė). O kaip tai įgyvendinti, jei taip vadinamuose LNR ir DNR dariniuose veikia perrengta Rusijos kariuomenė, kuri karts nuo karto vis bando plėsti užgrobtą teritoriją. Šiame konflikte per 8 metus žuvo 14 tūkstančių karių. Panašią strategiją Rusija naudoja ir Sakartvele, ten tik mažiau mirčių, bet demarkacinė linija vis stumiama į šalies gilumą.

– Rusija teigia, kad Vakarų valstybės visada vykdė priešišką politiką jos atžvilgiu. Niekada neieškojo bendrų taškų, nesiekė įtraukti Rusijos į Europos saugumo architektūrą.

     Vakarai norėjo ir net įtraukė Rusiją į bendrą Europos saugumo architektūrą – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją ESBO (angl. OSCE). Net ir NATO bandė įvairiais formatais bendradarbiauti  – tuo sukeldamos net pačių rusų tarpe gan didelį nusistebėjimą tokiu atvirumu. Vis dėlto Rusijos supratimas buvo ir liko kitoks – jei taisyklės nėra kuriamos pačios Rusijos, jų laikytis sunku, ypač jei turi kitokių planų savo kaimynių atžvilgiu. Dabar karo įkarštyje, kiek girdime, pati Rusija mėtosi grasinimais NATO valstybėms, taigi ir Baltijos šalių žmonėms, o ir visam pasauliui. Nekreipti dėmesio į tokius grasinimus būtų neleistinas aplaidumas.

– Ukraina taip pat kaltinama ir dėl grasinimo branduoliniu ginklu.

Ukraina savo branduolinio ginklo arsenalo (likusio jos jurisdikcijoje po SSSR iširimo) atsisakė po 1994 m. pasirašyto Budapešto memorandumo. Šį memorandumą pasirašiusios  JAV, Didžioji Britanija ir Rusija įsipareigojo mainais už tai, kad ši šalis atsisakys branduolinio ginklo, užtikrinti ir ginti Ukrainos teritorinį vientisumą – o kaip įvyko realybėje?!

    Ukraina niekam negrasino branduoliniu ginklu. Po Krymo aneksijos 2014 m. kovą tuometinis Ukrainos gynybos ministras V.Heletėjus tik apgailestavo, kad jei Ukraina būtų išlikusi branduoline valstybe, Rusija nebūtų drįsusi atplėšti Krymo. Šiuo metu nei viena žvalgyba neturi jokių duomenų, kad Ukraina ką nors veikia ta linkme. Deja, Rusijos kariauna jau apšaudo Ukrainos branduolines jėgaines, tuo sukeldamos neabejotiną grėsme visam pasauliui.

Ko mums tikėtis dabar?

Ukraina bet kuriuo atveju laimės. Pasaulis pagaliau pradeda suprasti, kad kova prieš bet kokią diktatūrą, ypač diktatorių naudojamą karinę jėgą yra neatidėliotina būtinybė. Bus ir Didysis Tribunolas. Deja, datos kada jis vyks, kol kas nežinome.

L.N. Rasimą kalbino Povilas Venciūnas. 2022 m. kovo 7 d., Klaipėda.

Kodėl jie, o gal ir mes,  pikti?

     Mums reikia pas gydytoją, bet per internetą galime užsiregistruoti tik po mėnesio. Bandome skambinti, bet ten mums atsiliepęs „automatas“ šaltu balsu informuoja, kad pokalbiai bus užrašyti, o toliau girdime muzikėlę ir raginimą palaukti… kol nusibos! Pikta! Tas pats paskambinus į mokesčių inspekciją, šilumos ar elektros tiekėjams, telefonų operatoriams ar net bankams. Su bankais dar gražiau – kartas nuo karto tie „vargšeliai“ kelia paslaugų tarifus, nes bankuose sukaupti milijardiniai mūsų žmonių pinigai, o juos juk sunku saugoti. Šiukštu net paklausti, kada gi jie pradės mokėti palūkanas.

     Pikti esame ir dėl energetinės politikos. Gerovės valstybėje šiluma, elektra ir vanduo yra valstybės rūpestis – energija turi būti įperkama, todėl tai turėtų būti valdžios paslauga (kai energijos kaina apskaičiuojama tik įvertinus būtinąsias aptarnavimo paslaugas), o ne kaip gerai rinkoje kotiruojama prekė. Daug kam nesuprantama, kai mūsų dujininkai, pirkę dujas žemesnėmis kainomis, dabar jas pardavinėja „rinkos“ kainomis. Daug kam nesuprantama ir prievartinis stūmimas prie „nepriklausomų“ elektros tiekėjų (dabar jų liko tik keturi), nors mūsų šalyje dar nėra elektros energijos pakankamo generavimo, nors visi supranta, kad didžiąją elektros dalį perkame iš rytų šalių ir visi mato, kad elektros energija iš ten neadekvačiai brangsta.  

     Yra ir kitos pakraipos „piktukų“ – valdžia užtvėrė su koncertina jų „verslus“, arba kėsinamasi į jų įprastą (išlaikytinio) gyvenimo būdą. Bet apie šiek tiek plačiau.

     Patricijai ir plebėjai – truputį prakutę (pasilavinę) individai žino ir supranta šiuos terminus. Įmantrios temos – žmogaus kūno neliečiamybės suabsoliutinimas (antivakserių pagrindinis argumentas), madingu tapęs „savęs pažinimo“ skatinimas, dabar plačiai peršamas įvairios pakraipos guru, ar net „dvasios mokytojų“, diskusijos apie bazines išmokas – štai kas „aktualu“.  O ir socialinis supratimas, kad kažkas „juo“ pasirūpins ir veda prie „plebėjų“ (naudoju šį terminą tik labai sąlyginai) atsiradimo, tinginčio mokytis, neigiančio mokslo pasiekimus ir net pykstančių ant tų, kurie nesupranta „laisvo žmogaus kančių, pažinusio SAVE, besikalbančio su SAVIMI, o tas SAVAS jam vis kartoja – nedirbk, nesimokyk, prieštarauk, būk visada piktas“… Bet brandžią visuomenę ir valstybę sugeba kurti tik išsilavinusi tauta ir mums tikrai nereikia nei plebėjų nei patricijų.

     „Mums buvo gera… Bet mus paaukojo dėl vertybinių dalykų!“– Ar tikrai? O kiek prisidėjo Lietuva prie jūsų verslo vystymo? –  „Na, dabar tai juk jau pamiršta, gal tik kažkada medalį gavome…“

Čia pamąstymai, išgirdus vieno verslininko piktus žodžius, kurį tikrai būtų galima laikyti patricijumi.

    Taigi, ir valdantiesiems, ir norintiems jais tapti reiktų gerai įsiklausyti – ko mes iš JŲ tikimės.

Vėl žiūrim ką turim

Visi tikėjosi, kad atsigavus nuo pandemijos smūgių ekonomika stabilizuosis. Bet… Rusija valdo dujas ir sugebėjo pakelti jų kainas į kosmosą! Kinija – „pasaulio fabrikas“, jau pradeda diktuoti savo sąlygas (arba įvaryti baimę) daugeliui valstybių. Dėl išilgėjusių tiekimo grandinių vėl didėja ekonomikos nestabilumas ir, deja, klimato tarša. Agresyvusis rytų kaimynas irgi neprideda tikėjimo šviesesne ateitimi.

Krizių valdymo specialistai primygtinai rekomenduoja peržiūrėti ekonomikos strategijas, trumpinti tiekimo grandines, ieškoti naujų sprendimų. Ką daro pasaulis, tame tarpe ir Lietuva – ogi visi šaukte šaukia – nieko nekeiskime, palikime, kaip buvo, nes pražūsime! Bet krizės dar tik ateina!

Dar dirbdamas vienoje užsienio kompanijoje buvau gerokai nustebintas, kai centro vadovai nutarė keisti vienos firmos, mūsų darbuotojų pastangomis jau gerai įsitvirtinusios rinkoje, gaminius kitos firmos gaminiais. Argumentacija buvo paprasta – jūsų vadybininkai jau „apsnūdo“, reikia juos pramankštinti, nes kai tikrai bus bėdų versle, jie niekaip nepajėgs tuos sunkumus įveikti. Vėliau supratau, kad tai – verslo klasika.

Atrodytų keistai, bet gal reiktų pasimokyti ir iš Putino Rusijos. Atsiradus Vakarų sankcijoms, ką ji darė? Ogi pradėjo „importo pakeitimo“ kampaniją, arba, paprasčiau kalbant, peržiūrėjo savo vidaus resursus ir net sutrumpino taip vadinamas „tiekimo grandines“. Čia irgi daug vietos interpretacijoms artėjant krizėms.

Kazachstanas – dar vienas galvos skausmas verslui. Visi tikėjo valstybės stabilumu, nors tai autoritarinio valdymo valstybės klasikinis modelis. Tiek pinigų sukišta, net kripto valiutų kasėjai tikėjosi, kad rado saugią vietelę. Ir ką – ten net be teismo šaudo žmones – bet pinigai juk ten? Padorus verslas turėtų kuo greičiau iš ten dingti, bet ar taip bus? Atsakingi verslai, morali politika – vien tik žodžiai? SUSIMĄSTYKIME!

Prūsijos bumerangas

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje būsimi nugalėtojai aptarinėjo Vokietijos su 1937 m. sienomis likimą, J. Stalinas buvo pačiame savo galybės Olimpe, JAV prezidentas buvo  nepagydomos ligos tiek nukamuotas, kad lyg apžavėtas tik klausėsi J. Stalino kalbų, o Didžiosios Britanijos lyderis su savo nuomone likdavo mažumoje. Tuomet, pradžioje Jaltoje, vėliau Berlyno priemiestyje Potsdame buvo nulemtas Prūsijos valstybės, įėjusios į Vokietijos sudėtį autonomijos teisėmis, likimas. Du trečdaliai jos teritorijos buvo nutarta atiduoti Lenkijai, o trečdalį jos teritorijos su Karaliaučiaus miestu Stalinas pasiprašė palikti jam. Raudonoji armija jau buvo visoje Prūsijos teritorijoje, tad jis ir buvo padėties šeimininkas. Taip Lenkijai ir Rusijai atiteko tos žemės, kurias pati Vokietija vadino  Prūsijos Lietuva.

Nežiūrint JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių vykdytos principingos politikos nepripažinti Baltijos valstybių prievartinio pavertimo SSRS teritorijos dalimi, Prūsijos valstybės panaikinimą minėtos šalys paliko J. Stalino malonei, mat pastarasis pažadėjo, kad kai tik bus galimybė, surengti jose laisvus rinkimus. Tik 1990 metais tokių rinkimų (savo iniciatyva) sulaukė Baltijos valstybės. Po rinkimų pasiekus, kad SSRS (vėliau Rusija) išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijų ir pripažinus jų nepriklausomybių atstatymą, kaip tik pasirodė Prūsijos valstybės panaikinimo pasekmės tiek Baltijos valstybėms, tiek patiems Vakarams.  Rusijai vis agresyvėjant, Baltijos valstybės pasijuto lyg supiltos į plono stiklo NATO apsaugos butelį su siauru Suvalkų koridoriaus kakleliu. Kokia bebūtų stipri Lenkija, kaip greitai į pagalbą Baltijos valstybėms skubėtų amerikiečiai, britai, vokiečiai ar kitų NATO šalių kariuomenės, jos akivaizdžiai strigtų tame siaurame žemės ruože. Pagaliau tai priklausytų ir nuo Lenkijos valdžios gerų norų tokias pajėgas praleisti. Šis senas mūsų kaimynas šiandien stiprus, bet pilnas nuotaikų kaitos ir reikalavimų. Tai akivaizdu.

Prūsijos valstybės panaikinimas oficialiai buvo aiškinimas tuo, … „kad iš tos teritorijos niekados nekiltų karo Europoje pavojus“… Šiandien toks buvęs JAV ir Jungtinės Karalystės  vadovų naivumas, nuolaidžiaujant J. Stalino nuomonei ir siekiams, bumerangu sugrįžta ne tik į visą Baltijos jūros regioną, bet ir visą Vakarų pasaulį. Kito taip militarizuoto krašto kaip Rusijos valdoma buvusios Prūsijos dalis Europoje nėra. Dabar tai stiprus valstybės, siekiančios Europoje sukurti naują-seną rusišką tvarką, koziris.

Rusijos vadovas savo istorinėse interpeliacijose-manipuliacijose vėl neigia Baltijos valstybių okupacijos faktą. Jis remiasi ir lietuvių istorikų kažkada išsakyta nuomone (SSRS i Litva v gody Vtoroi mirovoi voiny. 2006.) Tokių „ rėmėjų“ rasime ir šiandien, net valstybės valdymo ir įstatymų kūrimo srityse. Baltijos Valstybės tik todėl atstatė savo nepriklausomybes, kad vadovavosi Vakarų didžiųjų valstybių pripažinta ir remiama  teisine pozicija, jog jų tapimas SSRS teritorijos dalimi neturi teisinio pagrindo, tad Baltijos šalys siekė ne „išeiti“ iš Sovietų Sąjungos sudėties, o siekė, kad Sovietų Sąjunga išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių, kas ir buvo pasiekta.

Ar šiandien yra „ rėmėjų“ pakeisti Baltijos valstybių politinę vienybę? Yra! Įsivaizduokime,  kaip šiandien Krymo,  Donbaso, Luhansko, Kazachijos šiaurinių teritorijų ir etc. problematikos požiūriu  būtume atrodę priėmus dabar Seimui siūlomą lenkiškai-rusišką Tautinių mažumų įstatymą? Klaipėda įgytų specifinių kolektyvinių politinių teisių, kaip  buvusių okupantų palikuonių ir kolonistų rusų tautinės diasporos (mažumos?) gyvenamas miestas?!  Didesnės dovanos Rusijos vadovybei sunku įsivaizduoti, greitai ten galėtų atsirasti dar vienas „luhanskas“

Siekiama mus atitraukti nuo vienybės su vienintele mums broliška latvių tauta. Šiandien Lietuvoje dirbtinai keliama asmenvardžių rašybos valstybiniuose dokumentuose problema puikiai išspręsta Latvijoje. Vardas ar pavardė visų pirma turi būti teisingai ištartas, o tik po to užrašomas. Tad dokumentuose turi būti visų pirma sudaryta galimybė užrašytą vardą ar pavardę teisingai ištarti. Latviai tokią galimybę turi. O mes kuriame trijų raidžių problemą ir siekiame, „kad ir nežmoniškai, bi tik kitoniškai“, bet būtinai skirtingai nei latviai padarė ir tai pas juos pilnai pasiteisino. Latvija su nerimu stebi oficialius bandymus Lietuvos teritorijoje vėl naudoti pilsuckinės okupacijos metu primestus vietovardžių pavadinimus. Beje, tiek vakarinės slaviškos valstybės elitas, tiek Rusijos vadovas lyg susitarę neigia kažkada jų įvykdytas Lietuvos teritorijų okupacijas. Šių metų sausio 9 dieną per LRT radiją jau skelbiame, kad Vilniaus okupacija – lietuvių sugalvotas mitas. Kas tai?

Mes iki šiol nežinome,  su kuo kalbėjosi ar net kokius nurodymus davė prezidentūroje apsilankęs Rusijos ambasadorius. Girdime, o gal  jau Ženevoje ir oficialiai aptarinėjama, kad Baltijos valstybes reikia padaryti neutraliomis NATO šalimis ar, dėl sunkios jų apgynimo galimybės dėl Suvalkų koridoriaus, šalinti jas iš NATO kaip buvusias SSRS respublikas. Tad pats laikas vėl kuo garsiau priminti, kad Baltijos valstybės nebuvo sąjunginėmis SSRS respublikomis, o buvo SSRS okupuotos, kad ne jos, o SSRS išėjo iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijos. Šiandien šalims, be abejo kaltoms dėl Suvalkų koridoriaus atsiradimo panaikinant Prūsijos valstybę, atsiranda juridinė prievolė ginti Baltijos valstybes nuo buvusių okupantų užmačių. Bene vienintelė atgrasymo galimybė yra pastovus JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, dėl kurių trumparegiško veikimo ir atsirado tas nelemtas koridorius, bei kitų šalių karinis buvimas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Vargšė Prūsų žemė, šiandien vėl turinti tokius karingus šeimininkus, grasinančius visai Europai.

Pareiškimas

Birželio 30 dieną LRT Panoramos laidoje kalbintas Vytenis Andriukaitis, neigdamas Vytauto Landsbergio, kaip atkurtos valstybės vadovo statusą, du kartus minėjo mano pavardę nurodydamas, kad renkant Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką aš sakiau, kad renkame ne Valstybės, o Parlamento vadovą. Rinkome Parlamento vadovą, tas tiesa , tačiau greitai pastebėjome, kad atkuriant valstybės institucijas reikalingas valstybės vadovas. Tokios pareigybės įsteigimui, kaip ir labai daug kur kitur, besipriešinant persivadinusios kompartijos atstovams ar prie jų pritapusiems – faktiškai valstybės vadovo pareigas ėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, tuo metu aukščiausias valstybės pareigūnas.  Ir visiškai nesvarbu – buvo tas konkrečiai įrašyta Laikinajame Pagrindiniame įstatyme ar ne – lėmė faktinės aplinkybės. Jį tokiu vadovu pripažino tarptautinė bendruomenė visiškai neatsižvelgdama į pono V. Andriukaičio nuomonę. Pagaliau, nustatant statusą svarbu ne kaip turėjo būti, bet tai, kaip buvo. Ir Lietuvoje ir Pasaulyje atkurtos valstybės vadovu  akivaizdžiai buvo laikomas Vytautas Landsbergis ir niekas tam neprieštaravo. Akivaizdūs faktai neįrodinėjami, o patvirtinami. Negražus V. Andriukaičio manipuliavimas  mano pavarde ir žodžiais, pasakytais visai kitoje situacijoje , o laidos vedėjui net nesureagavus, ar kalbinamas asmuo įsitikinęs, kad teisingai cituoja kito asmens žodžius ir net neužsiminęs, kad paklaus minimo žmogaus jo nuomonės  –  esu priverstas prašyti šį pareiškimą viešai paskelbti artimiausioje Panoramos laidoje.

Su pagarba, Liudvikas Narcizas Rasimas- Rasimavičius

2021-o6-30

Apie Skiepų pasą

Valdžios atstovai neranda „imuniteto paso – žaliosios kortelės – skiepų paso“ esmės ir pasimeta  aktualijų sraute, ieškodami imuniteto apibūdinimo ar jo dokumentinio fiksavimo, moralinių ar dar kažkokių aspektų.

Skiepų pasas (gali būti ir kitas pavadinimas), norinčiam piliečiui jį turėti, yra vieta, kur konstatuojamas faktas, kad asmeniui tada ir tada buvo atliktos visos (visokios) vakcinacijos, pradedant gripo, apsaugos nuo erkinio encefalito, pneumonijos, covid, tuberkuliozės  ar dar nuo ko nors. Galima įvesti ir persirgtų ligų, po kurių atsiranda imunitetas, fakto konstatavimą.

Lengviausiai toks pasas galėtų būti realizuojamas elektroniniu variantu kaip e-sveikata paciento kortelės dalis (skiepų blokas ar platforma), pradžiai pildant tik aktualius skiepus ar persirgimus, o vėliau papildant naujais ar net senesniais skiepijimo faktais (galimas ir mokamas variantas). Svarbu užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir tikrinantiems leisti matyti tik tą segmentą, kurį LT ar net ES teisės aktai leis.

Akivaizdu, kad čia vėluojame. Belieka kuo skubiau įpareigoti Registrų centrą e-sveikata paciento kortelėje įdiegti papildomą skiepų bloką, o apie skiepų ar persirgimų imuniteto lygį (trukmę) einamuoju laikotarpiu turėtų spręsti specialistai (LT ar ES bendro sutarimo lygiu).Asmenims turėtų būti sudarytos galimybės atsispausdinti iš skiepų bloko jam aktualią informaciją, o tai ir būtų taip vadinama „žalioji korta“.

Beje, prisiminkime koks buvo praėjusios kadencijos valdančiųjų  pasimetimas, kai prasidėjus pandemijai, užuot tobulinus Civilinės saugos įstatymą, jie pradėjo kurti įvairiausius naujadarus, valdymo struktūras. Taip ir čia – neišradinėkime kažką naujo, o tik turimą e-sveikata informaciją susisteminkime. Tai galėtų būti ir siūlymas kitoms ES valstybėms.

© 2009-2022 NEFAS | Visos teisės saugomos. Sprendimas: gale.lt