Vėl žiūrim ką turim

Visi tikėjosi, kad atsigavus nuo pandemijos smūgių ekonomika stabilizuosis. Bet… Rusija valdo dujas ir sugebėjo pakelti jų kainas į kosmosą! Kinija – „pasaulio fabrikas“, jau pradeda diktuoti savo sąlygas (arba įvaryti baimę) daugeliui valstybių. Dėl išilgėjusių tiekimo grandinių vėl didėja ekonomikos nestabilumas ir, deja, klimato tarša. Agresyvusis rytų kaimynas irgi neprideda tikėjimo šviesesne ateitimi.

Krizių valdymo specialistai primygtinai rekomenduoja peržiūrėti ekonomikos strategijas, trumpinti tiekimo grandines, ieškoti naujų sprendimų. Ką daro pasaulis, tame tarpe ir Lietuva – ogi visi šaukte šaukia – nieko nekeiskime, palikime, kaip buvo, nes pražūsime! Bet krizės dar tik ateina!

Dar dirbdamas vienoje užsienio kompanijoje buvau gerokai nustebintas, kai centro vadovai nutarė keisti vienos firmos, mūsų darbuotojų pastangomis jau gerai įsitvirtinusios rinkoje, gaminius kitos firmos gaminiais. Argumentacija buvo paprasta – jūsų vadybininkai jau „apsnūdo“, reikia juos pramankštinti, nes kai tikrai bus bėdų versle, jie niekaip nepajėgs tuos sunkumus įveikti. Vėliau supratau, kad tai – verslo klasika.

Atrodytų keistai, bet gal reiktų pasimokyti ir iš Putino Rusijos. Atsiradus Vakarų sankcijoms, ką ji darė? Ogi pradėjo „importo pakeitimo“ kampaniją, arba, paprasčiau kalbant, peržiūrėjo savo vidaus resursus ir net sutrumpino taip vadinamas „tiekimo grandines“. Čia irgi daug vietos interpretacijoms artėjant krizėms.

Kazachstanas – dar vienas galvos skausmas verslui. Visi tikėjo valstybės stabilumu, nors tai autoritarinio valdymo valstybės klasikinis modelis. Tiek pinigų sukišta, net kripto valiutų kasėjai tikėjosi, kad rado saugią vietelę. Ir ką – ten net be teismo šaudo žmones – bet pinigai juk ten? Padorus verslas turėtų kuo greičiau iš ten dingti, bet ar taip bus? Atsakingi verslai, morali politika – vien tik žodžiai? SUSIMĄSTYKIME!

Prūsijos bumerangas

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje būsimi nugalėtojai aptarinėjo Vokietijos su 1937 m. sienomis likimą, J. Stalinas buvo pačiame savo galybės Olimpe, JAV prezidentas buvo  nepagydomos ligos tiek nukamuotas, kad lyg apžavėtas tik klausėsi J. Stalino kalbų, o Didžiosios Britanijos lyderis su savo nuomone likdavo mažumoje. Tuomet, pradžioje Jaltoje, vėliau Berlyno priemiestyje Potsdame buvo nulemtas Prūsijos valstybės, įėjusios į Vokietijos sudėtį autonomijos teisėmis, likimas. Du trečdaliai jos teritorijos buvo nutarta atiduoti Lenkijai, o trečdalį jos teritorijos su Karaliaučiaus miestu Stalinas pasiprašė palikti jam. Raudonoji armija jau buvo visoje Prūsijos teritorijoje, tad jis ir buvo padėties šeimininkas. Taip Lenkijai ir Rusijai atiteko tos žemės, kurias pati Vokietija vadino  Prūsijos Lietuva.

Nežiūrint JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių vykdytos principingos politikos nepripažinti Baltijos valstybių prievartinio pavertimo SSRS teritorijos dalimi, Prūsijos valstybės panaikinimą minėtos šalys paliko J. Stalino malonei, mat pastarasis pažadėjo, kad kai tik bus galimybė, surengti jose laisvus rinkimus. Tik 1990 metais tokių rinkimų (savo iniciatyva) sulaukė Baltijos valstybės. Po rinkimų pasiekus, kad SSRS (vėliau Rusija) išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijų ir pripažinus jų nepriklausomybių atstatymą, kaip tik pasirodė Prūsijos valstybės panaikinimo pasekmės tiek Baltijos valstybėms, tiek patiems Vakarams.  Rusijai vis agresyvėjant, Baltijos valstybės pasijuto lyg supiltos į plono stiklo NATO apsaugos butelį su siauru Suvalkų koridoriaus kakleliu. Kokia bebūtų stipri Lenkija, kaip greitai į pagalbą Baltijos valstybėms skubėtų amerikiečiai, britai, vokiečiai ar kitų NATO šalių kariuomenės, jos akivaizdžiai strigtų tame siaurame žemės ruože. Pagaliau tai priklausytų ir nuo Lenkijos valdžios gerų norų tokias pajėgas praleisti. Šis senas mūsų kaimynas šiandien stiprus, bet pilnas nuotaikų kaitos ir reikalavimų. Tai akivaizdu.

Prūsijos valstybės panaikinimas oficialiai buvo aiškinimas tuo, … „kad iš tos teritorijos niekados nekiltų karo Europoje pavojus“… Šiandien toks buvęs JAV ir Jungtinės Karalystės  vadovų naivumas, nuolaidžiaujant J. Stalino nuomonei ir siekiams, bumerangu sugrįžta ne tik į visą Baltijos jūros regioną, bet ir visą Vakarų pasaulį. Kito taip militarizuoto krašto kaip Rusijos valdoma buvusios Prūsijos dalis Europoje nėra. Dabar tai stiprus valstybės, siekiančios Europoje sukurti naują-seną rusišką tvarką, koziris.

Rusijos vadovas savo istorinėse interpeliacijose-manipuliacijose vėl neigia Baltijos valstybių okupacijos faktą. Jis remiasi ir lietuvių istorikų kažkada išsakyta nuomone (SSRS i Litva v gody Vtoroi mirovoi voiny. 2006.) Tokių „ rėmėjų“ rasime ir šiandien, net valstybės valdymo ir įstatymų kūrimo srityse. Baltijos Valstybės tik todėl atstatė savo nepriklausomybes, kad vadovavosi Vakarų didžiųjų valstybių pripažinta ir remiama  teisine pozicija, jog jų tapimas SSRS teritorijos dalimi neturi teisinio pagrindo, tad Baltijos šalys siekė ne „išeiti“ iš Sovietų Sąjungos sudėties, o siekė, kad Sovietų Sąjunga išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių, kas ir buvo pasiekta.

Ar šiandien yra „ rėmėjų“ pakeisti Baltijos valstybių politinę vienybę? Yra! Įsivaizduokime,  kaip šiandien Krymo,  Donbaso, Luhansko, Kazachijos šiaurinių teritorijų ir etc. problematikos požiūriu  būtume atrodę priėmus dabar Seimui siūlomą lenkiškai-rusišką Tautinių mažumų įstatymą? Klaipėda įgytų specifinių kolektyvinių politinių teisių, kaip  buvusių okupantų palikuonių ir kolonistų rusų tautinės diasporos (mažumos?) gyvenamas miestas?!  Didesnės dovanos Rusijos vadovybei sunku įsivaizduoti, greitai ten galėtų atsirasti dar vienas „luhanskas“

Siekiama mus atitraukti nuo vienybės su vienintele mums broliška latvių tauta. Šiandien Lietuvoje dirbtinai keliama asmenvardžių rašybos valstybiniuose dokumentuose problema puikiai išspręsta Latvijoje. Vardas ar pavardė visų pirma turi būti teisingai ištartas, o tik po to užrašomas. Tad dokumentuose turi būti visų pirma sudaryta galimybė užrašytą vardą ar pavardę teisingai ištarti. Latviai tokią galimybę turi. O mes kuriame trijų raidžių problemą ir siekiame, „kad ir nežmoniškai, bi tik kitoniškai“, bet būtinai skirtingai nei latviai padarė ir tai pas juos pilnai pasiteisino. Latvija su nerimu stebi oficialius bandymus Lietuvos teritorijoje vėl naudoti pilsuckinės okupacijos metu primestus vietovardžių pavadinimus. Beje, tiek vakarinės slaviškos valstybės elitas, tiek Rusijos vadovas lyg susitarę neigia kažkada jų įvykdytas Lietuvos teritorijų okupacijas. Šių metų sausio 9 dieną per LRT radiją jau skelbiame, kad Vilniaus okupacija – lietuvių sugalvotas mitas. Kas tai?

Mes iki šiol nežinome,  su kuo kalbėjosi ar net kokius nurodymus davė prezidentūroje apsilankęs Rusijos ambasadorius. Girdime, o gal  jau Ženevoje ir oficialiai aptarinėjama, kad Baltijos valstybes reikia padaryti neutraliomis NATO šalimis ar, dėl sunkios jų apgynimo galimybės dėl Suvalkų koridoriaus, šalinti jas iš NATO kaip buvusias SSRS respublikas. Tad pats laikas vėl kuo garsiau priminti, kad Baltijos valstybės nebuvo sąjunginėmis SSRS respublikomis, o buvo SSRS okupuotos, kad ne jos, o SSRS išėjo iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijos. Šiandien šalims, be abejo kaltoms dėl Suvalkų koridoriaus atsiradimo panaikinant Prūsijos valstybę, atsiranda juridinė prievolė ginti Baltijos valstybes nuo buvusių okupantų užmačių. Bene vienintelė atgrasymo galimybė yra pastovus JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, dėl kurių trumparegiško veikimo ir atsirado tas nelemtas koridorius, bei kitų šalių karinis buvimas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Vargšė Prūsų žemė, šiandien vėl turinti tokius karingus šeimininkus, grasinančius visai Europai.

Pareiškimas

Birželio 30 dieną LRT Panoramos laidoje kalbintas Vytenis Andriukaitis, neigdamas Vytauto Landsbergio, kaip atkurtos valstybės vadovo statusą, du kartus minėjo mano pavardę nurodydamas, kad renkant Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką aš sakiau, kad renkame ne Valstybės, o Parlamento vadovą. Rinkome Parlamento vadovą, tas tiesa , tačiau greitai pastebėjome, kad atkuriant valstybės institucijas reikalingas valstybės vadovas. Tokios pareigybės įsteigimui, kaip ir labai daug kur kitur, besipriešinant persivadinusios kompartijos atstovams ar prie jų pritapusiems – faktiškai valstybės vadovo pareigas ėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, tuo metu aukščiausias valstybės pareigūnas.  Ir visiškai nesvarbu – buvo tas konkrečiai įrašyta Laikinajame Pagrindiniame įstatyme ar ne – lėmė faktinės aplinkybės. Jį tokiu vadovu pripažino tarptautinė bendruomenė visiškai neatsižvelgdama į pono V. Andriukaičio nuomonę. Pagaliau, nustatant statusą svarbu ne kaip turėjo būti, bet tai, kaip buvo. Ir Lietuvoje ir Pasaulyje atkurtos valstybės vadovu  akivaizdžiai buvo laikomas Vytautas Landsbergis ir niekas tam neprieštaravo. Akivaizdūs faktai neįrodinėjami, o patvirtinami. Negražus V. Andriukaičio manipuliavimas  mano pavarde ir žodžiais, pasakytais visai kitoje situacijoje , o laidos vedėjui net nesureagavus, ar kalbinamas asmuo įsitikinęs, kad teisingai cituoja kito asmens žodžius ir net neužsiminęs, kad paklaus minimo žmogaus jo nuomonės  –  esu priverstas prašyti šį pareiškimą viešai paskelbti artimiausioje Panoramos laidoje.

Su pagarba, Liudvikas Narcizas Rasimas- Rasimavičius

2021-o6-30

Apie Skiepų pasą

Valdžios atstovai neranda „imuniteto paso – žaliosios kortelės – skiepų paso“ esmės ir pasimeta  aktualijų sraute, ieškodami imuniteto apibūdinimo ar jo dokumentinio fiksavimo, moralinių ar dar kažkokių aspektų.

Skiepų pasas (gali būti ir kitas pavadinimas), norinčiam piliečiui jį turėti, yra vieta, kur konstatuojamas faktas, kad asmeniui tada ir tada buvo atliktos visos (visokios) vakcinacijos, pradedant gripo, apsaugos nuo erkinio encefalito, pneumonijos, covid, tuberkuliozės  ar dar nuo ko nors. Galima įvesti ir persirgtų ligų, po kurių atsiranda imunitetas, fakto konstatavimą.

Lengviausiai toks pasas galėtų būti realizuojamas elektroniniu variantu kaip e-sveikata paciento kortelės dalis (skiepų blokas ar platforma), pradžiai pildant tik aktualius skiepus ar persirgimus, o vėliau papildant naujais ar net senesniais skiepijimo faktais (galimas ir mokamas variantas). Svarbu užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir tikrinantiems leisti matyti tik tą segmentą, kurį LT ar net ES teisės aktai leis.

Akivaizdu, kad čia vėluojame. Belieka kuo skubiau įpareigoti Registrų centrą e-sveikata paciento kortelėje įdiegti papildomą skiepų bloką, o apie skiepų ar persirgimų imuniteto lygį (trukmę) einamuoju laikotarpiu turėtų spręsti specialistai (LT ar ES bendro sutarimo lygiu).Asmenims turėtų būti sudarytos galimybės atsispausdinti iš skiepų bloko jam aktualią informaciją, o tai ir būtų taip vadinama „žalioji korta“.

Beje, prisiminkime koks buvo praėjusios kadencijos valdančiųjų  pasimetimas, kai prasidėjus pandemijai, užuot tobulinus Civilinės saugos įstatymą, jie pradėjo kurti įvairiausius naujadarus, valdymo struktūras. Taip ir čia – neišradinėkime kažką naujo, o tik turimą e-sveikata informaciją susisteminkime. Tai galėtų būti ir siūlymas kitoms ES valstybėms.

Tautinės mažumos ir tautinės (kalbinės) bendrijos

1938 m. kovo 17 d. ir 1940 m. birželio 14 d. ultimatumų Lietuvai mutacija

Taip jau atsitiko, kad lietuvių istorinių-etninių žemių dalis su ten gyvenančiais lietuviais atsidūrė kitų kaimyninių valstybių  jurisdikcijoje. Etninės tautų žemės – vienas iš pagrindinių reikalavimų pripažįstant ten gyvenančius tautinėmis mažumomis. Dar tik pradėjus praktiškai įgyvendinti Tautų apsisprendimo teisę jos tėvas JAV prezidentas V. Vilsonas (W. Wilson) savo tezėse Europai įspėjo atsikuriančią Lenkiją nesigviešti Ukrainai ir kitoms tautoms priklausančių žemių. To, žinoma, išvengta nebuvo, bet „etninių žemių“ sąvoka pasidarė tarptautinės teisės terminu, o įvairus kitakalbių, apgyvendintų ar apsigyvenusių savo noru kitų tautų etninėse žemėse teisių reguliavimas sugulė į nacionalinius įstatymus, tarptautines konvencijas, paprotinius principus.

 Niurnbergo proceso metu buvo atskirai įvertinti ir okupantų apgyvendintų kolonistų statusas.   Esmė tokia: mažosios tautos savo istorinėse žemėse, kurios atiteko kitoms valstybėms, net tada, kai savo istorinėse-etninėse žemėse sudaro mažumą – turi turėti tam tikras grupines politines teises.  Tačiau tokių žemių kolonistai  apsisprendimo teisės niekada neįgyja. Taigi, kolonistai negali būti traktuojami kaip tautinė mažuma, ypač tada, kai egzistuoja kažkada šias žemes okupavusi valstybė. Neturėdami apsisprendimo teisės jie negali jokiu balsavimu, referendumais, plebiscitais prašyti prijungti jų apgyventas (kolonizuotas) žemes prie savo tėvyne laikomo buvusio okupanto valstybės. Kolonistai neįgyja reikalavimo teisės į kolektyvines politines teises. Kalbėjimas viena kuria kalba irgi nepadaro šių žmonių tautine mažuma. Jie yra kalbinė mažuma, nes viena kalba gali kalbėti ir kitų tautybių žmonės. Lietuvių tautos etninės žemės su ten gyvenančiais lietuviais, bet esančios šiandien kitos valstybės jurisdikcijoje, yra ten gyvenanti lietuvių tautinė mažuma, o jų statusas priklauso nuo valstybių nacionalinės teisės ir tarptautinių susitarimų.

Vykstant 1940 m. svetimos jėgos panaikinto Lietuvos valstybės suvereniteto atstatymo procesui SSRS visaip grasino atimti Klaipėdą, kartu su panaikintos autonominės Prūsijos valstybės dalimi, neva (?!) sąjungininkų administruoti perduotą Rusijai ir todėl esantį rusišką miestą. Buvo pretenduojama ir tuometinį rusakalbiais apgyvendintą Sniečkaus miestą su atomine elektrine prijungiant jį prie SSRS, o aplink Vilnių kūrėsi autonomininkų institucijos, planavusios „per apsisprendimo teisę“ sukurti tame krašte autonominę sritį ir vėliau irgi prisijungti prie SSRS.

Buvo visaip skatinamas ir žemaičių separatizmas įteigiant kad jie nėra Lietuvos piliečiai,  Kaliningrade išspausdinti pirmieji žemaičių pasai, išleista nieko bendro su istorijos mokslu neturinti Žemaitijos istorija. Bet juk tai seniai atpažįstamas „skaldyk ir valdyk“ principas, o lenkų lyderiu Lietuvoje save laikantis  Lenkų rinkimų akcijos lyderis kursavo tarp  Varšuvos ir Maskvos.  Nežiūrint Tilžės akto (Prūsų lietuvių tautos tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priimta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalavusi prijungti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos), po jo sekusio dešiniojo Nemuno kranto žemių su Klaipėdos miestu išjungimo iš nugalėtos pirmajame pasauliniame kare Vokietijos jurisdikcijos tais motyvais, kad tai etninės lietuvių žemės, nežiūrint labai palankaus Lietuvai 1925 m. optacinio (savanoriškos pilietybės pasirinkimo) plebiscito šioje Mažosios Lietuvos dalyje, nežiūrint tai, kad pagaliau pati Vokietija sutiko su šio krašto ir miesto priklausymu Lietuvai ir 1928 m. ratifikavo sienos su Lietuva sutartį, nežiūrint to, kad Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos 1939 m. buvo ultimatyvus ir Niurnbergo proceso metu kvalifikuotas, kaip nusikaltimas, nežiūrint to, kad prieš derybas dėl Vokietijos ateities po antrojo pasaulinio karo sąjungininkai sutarė ,kad kalba eis apie 1937 m. Vokietijos teritoriją, tai yra tada, kada Klaipėdos kraštas buvo suvereni Lietuvos dalis – Rusija tiesiogiai ir netiesiogiai gąsdina galima kitokia šio miesto ateitimi, kitaip sakant nori išlaukti patogaus momento, o jį per stumiamą Tautinių mažumų įstatymą jau mūsų Seimas galimai ir ruošia.

Rašant Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo labai kruopščiai išnagrinėta kitų šalių praktika tautinių mažumų klausimais, atskiru nutarimu paliktas galioti sovietinis Tautinių mažumų įstatymas, iki to laiko, kai kitais įstatymais bus išspręsti Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams iškylantieji klausimai . Buvo nutarta, kad Lietuvos valstybė yra unitarinė, kurioje veikia vienoda viešoji tvarka, ji negali būti daloma į atskirus dalinius, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kad Lietuvoje nėra kitoms tautoms priklausančių etninių žemių, todėl Konstitucijoje ir nėra tautinių mažumų, o yra tautinės bendrijos (diasporos) arba, suprantamai išsireiškus – kalbinės mažumos ir nekalbama apie SSRS apgyvendintus kolonistus. Tai yra – visi gyventojai turi vienodas žmogaus teises, kurios vienodai taikomos nepriklausomai nuo to, kuriai tautybei žmogus pats save priskiria, kitaip sakant Lietuvoje nėra tokių tautinių grupių, kurios tiesiogiai aptartos Tautinių mažumų konvencijoje. Lietuva šią konvenciją ratifikavo  todėl, kad remiantis ja galėtų gintis nuo iš kitų valstybių inspiruotų reikalavimų kolonistus paversti tautinėmis mažumomis ir taip de facto Lietuvoje įkurti atskirus autonominius darinius, arba siūlymų – nekreipti dėmesio kada, kaip ir iš kur tie kitakalbiai atsirado, o remtis tik kiek procentų toje vietovėje jų yra.

Deja, paruoštas Seime įsikūrusios labai agresyvios grupės „kas ne su mumis, tas prieš mus“ Tautinių mažumų įstatymas kaip tik ir atspindi ne Lietuvos, o šalia esančių valstybių interesus.  Tie, kurie atidžiai stebėjo išimtinai šią grupuotę remiančius socialinius tinklus ir tuo pačiu blokuojant kitą nuomonę, ne be pagrindo manė, kad tai kažkieno iš šalies organizuotas kišimasis į rinkimus Lietuvoje. O ir jos siūlymai priimti vienus at kitus teisės aktus – išimtinai Lietuvos visuomenės kiršinimas ir deja, labai primenantis kremlinę demagoginę mokyklą. Taip pat, niekas iš šios grupuotės politikų žmonėms nesugeba paaiškinti, kodėl Lietuva privalo ratifikuoti akivaizdžiai nesuprantamai suformuluotą Stambulo konvenciją, nors žmogaus teisių, tame tarpe moterų, vaikų, lyčių lygybės ar kitų socialinių grupių apsaugos įstatymai Lietuvoje priimti ir veikia. Vietoje to, įžeidžiančiai pristatoma, kad, girdi, konvencijos atmetimas parodys Lietuvos visuomenės nesubrendimą. Ir tai kalba „politikai“, kuriems patiems tos brandos trūksta. Grupuotės siūlymai ateičiai yra išvestiniai, prieštaraujantys jau ratifikuotų ar siūlomų ratifikuoti Konvencijų prasmei.

Seime sudaryta koalicinė sutartis irgi negali būti pagrindas remti tokius šiandien visuomenę skaldančius teisės aktus. Tokios koalicinės sutartys, suprantama, partijų bendradarbiavimui yra svarbus vidinis dokumentas, bet tai negali tapti „buldozeriu“, kuris dažniausiai ir priveda prie koalicijų žlugimo.

Beveik visą gyvenimą darbavęsis Klaipėdoje mačiau, kaip miestas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Jeigu įmonių darbininkų susirinkimuose pasirodydavo nors vienas rusakalbis, visi privalėjo kalbėti rusiškai. Buvo įkurta daug tiesiogiai Maskvai priklausančių įmonių – laivų statyklų, žvejybinių organizacijų, prekybos uostas ir kitų, kur tiesiog buvo ribojamas galimas lietuvių darbuotojų skaičius. Nors Lietuvos aukštosios mokyklos ruošė ir šiose įmonėse galinčius dirbti specialistus, deja, specialistus į jas siuntė iš Rusijos, jie visų pirma gaudavo „jauniesiems specialistams“ pastatytus butus. Net vaikų darželiuose tokios „specialistės“  vaikus mokė tarpusavyje kalbėtis rusiškai,  buvo atsiradęs lietuvis – pirmasis kompartijos sekretorius, kuris kur bebūtų kalbėjo tik rusiškai. Taip buvo kolonizuojamas ir rusinamas miestas. Tas pats ir su atominės elektrinės miestu. Atstačius nepriklausomybę dauguma kolonistų pasiliko gyventi Lietuvoje. Pilietybės priėmimas ar ne, jų statuso nekeičia. Net atvykęs pas juos Rusijos pilietis- giminaitis, Lietuvoje turi visas žmogaus teises. Jie kolonistai, o ne tautinė mažuma ir visiškai nesvarbu, kiek procentų jų toje vietovėje begyventų. Tai tarptautinė praktika, tai Niurnbergo tribunolo Pasaulio valstybių forume patvirtintų  principų, kurie yra universalūs ir net veikia atgal – esminė dalis agresoriams sutramdyti . Antraip išsipildytų imperinių valstybių svajonės: užėmei teritorija, apgyvendinai savo kolonistais, išlaukei, kad ir ilgai palankaus momento ir tą teritoriją „apsisprendusių tautiečių prašymu“ prisijungei. Taip mes kažkada buvome praradę Vilnių, taip Ukraina prarado Krymą ir kitas teritorijas.

Po 1990 m. kovo 11-tos dienos į kitataučius Lietuvos gyventojus oficialiai buvo kreipiamasi tik kaip į tautinių bendrijų narius. Per plebiscitą „Dėl demokratinės nepriklausomos Lietuvos valstybės“ dalis biuletenių buvo atspausdinta rusiškai ir lenkiškai tam, kad nebūtume kaltinami, jog balsavo nežinia už ką, kas ir taip buvo mėginta daryti.

Kokia būtinybe priimti Tautinių mažumų įstatymą aiškina jo pristatytojai? Visų pirma tuo, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl galima nepaisyti Lietuvos konstitucijos teiginių, kad Lietuvos teritorija nėra daloma į jokius darinius, kad Lietuvoje lietuvių kalba yra valstybinė. Minėta konvencija kaip tik nurodo, kas gali būti laikoma tautine mažuma. Tokių atitikmenų Lietuvoje nėra! Gerai įsiskaitykite, todėl ir norima priimti iš esmės dviem kaimyninėms valstybėms  palankius ir Konvenciją „ papildančius“ tautinių bendrijų ir tautinių mažumų apibrėžimus ( čia vėl kyšo kremlinės demagoginės mokyklos ausys). Minėta Konvencija niekaip neįpareigoja ją ratifikavusias šalis priimti Tautinių mažumų įstatymus, ypač tada, kai norima apeiti esminį klausimą – kas tie, kurie pretenduoja būti tautine mažuma, kokia jų kilmė, kaip jie čia atsirado? Taigi, šis įstatymo pristatytojų išvestinis argumentas, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl reikia įstatymo – neturi  teisinio pagrindo. Toks  įstatymo projektas aplamai negali būti Seime svarstomas.

Aiškinama, kad būtina išspręsti nelietuviškų asmenvardžių Lietuvos oficialiuose dokumentuose rašymą, kada ten yra lietuvių alfabete nenaudojamų raidžių, siūloma išspręsti gatvių pavadinimų rašymą kelioms kalboms, siūloma išspręsti gimtosios kalbos vartojimą viešajame gyvenime, reguliuoti tautybės nustatymo klausimus. Po to, kada mūsų moterys pradėjo tekėti už užsieniečių, pasirinktų pavardžių rašybos Lietuvos dokumentuose klausimai tikrai pasidarė aktualūs. Tam, kad priėmusių sutuoktinių pavardes, pavyzdžiui, Kreautret, Jefferson, Repargue ir jas užrašius lietuviškajame pase pareigūnas galėtų ištarti taip, kaip jos skamba prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis – reikia mokėti tris kalbas. Jeigu lietuviškame pase šias pavardes užrašysime pagal skambėjimą lietuviškomis raidėmis Kerotre, Džeferson, Remarke – jų vyrų šalyse irgi iškils ta pati problema. Ji nėra naujair puikiai išspręsta kitose šalyse, nežeminant savos valstybinės kalbos, nekeičiant savo alfabeto, niekuo nežeminant paso turėtojo. Tai pavardės užrašymas  valstybine kalba pagal skambėjimą ir antrame lapo puslapyje taip, kaip rašoma angliškai, vokiškai ar prancūziškai ir etc. Galimas ir kitas variantas: jeigu asmenvardyje yra daugiau garsų, negu raidžių arba jos nevienodai tariamos – pirmajame dokumento puslapyje asmenvardis užrašomas originaliai ir tame pačiame puslapyje pateikiama lietuviška tarimo transkripcija. Užtenka esančiose įstatyminėse normose padaryti nedidelius pakeitimus ar papildymus.

Vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašyba irgi išspręsta. Ant valstybinius standartus atitinkančių lentelių (iškabų) ir ant valstybinių bei savivaldybių pastatų šie pavadinimai užrašomi valstybine kalba, o ant privačių – jau savininkų reikalas. Svarbu, kad nebūtų klaidinančių užrašų, pavydžiui, Upės gatvė, o privatininkas rašo – Riečnaja.  Pavadinimai neverčiami. Lietuvoje yra tik Vilniaus, Kauno ir kt. miestų ir vietovardžių pavadinimai. Tas, kas nori vadinti ir rašyti Wilno, Kowno, tą gali daryti tik už Lietuvos sienų . Beje, taip elgiamės ir mes.

Ar kas nors draudžia Lietuvoje tarpusavyje kalbėtis rusiškai, lenkiškai, prancūziškai, angliškai ir t.t.? Jeigu tik pašnekovas su tuo sutinka ir supranta – prašau! Tą galima daryti ir įstaigose, jeigu tik darbuotojas tą kalbą supranta ir ją moka. Tai ir yra gimtosios kalbos naudojimas viešajame gyvenime. Bet juk norima tam tikrose Lietuvos teritorijose kitakalbiams suteikti reikalavimo teisę – kalbėkite rusiškai, kalbėkite lenkiškai, lietuviškai nesuprantu…

Žmogus yra tos tautybės, kuriai jis pats, o ne kažkas kitas, save priskiria. Jokie siekiai surašinėjimais ar kaip kitaip įpiršti žmogui tautybę – bergždžias reikalas. Šiandien tai tik paties žmogaus apsisprendimo, kuriai tautai jis save priskiria, reikalas. Ir toks apsisprendimas plačiai vyksta. Štai skaičiau, kaip per prezidento rinkimų kompaniją ukrainietė aiškino, kad jos vaikai save laiko lietuviais, pažįstu ne vieną turintį rusišką pavardę, kurie irgi save ir savo vaikus laiko lietuviais. Taip jie gauna titulinės tautos kolektyvines teises.

Lenkų ar „po prostu“ kalbos Lietuvoje irgi atėjo ne vienu keliu. Visas Vilniaus apylinkes aplankęs ir aprašęs L. V. Kondratavičius-Sirokomlė (1823 – 1862) , kuriose rado gyvenančius tik lietuvius ir rusinus taip aiškina šios kalbos atsiradimą:  mišriose šeimose „ kur motina lietuvė, vaikai mokomi lietuviškai arba sulenkėja, nes lenkų kalbai čia dažnai tenka tarpininkės vaidmuo. Neretai mišriose šeimose ir vyras su žmona, nemokėdami vienas kito kalbos, susikalba tik lenkiškai. Šitaip ir vyksta jaunosios kartos lenkėjimo procesas tose vietose, kur Lietuvos rusinai susiduria su tikraisiais lietuviais“. Bergždžias darbas būtų tvirtinti, kad šiandien Lietuvoje nėra tikrų lenkų, kaip ir ginčytis, kad nėra lenkų kalba kalbančių lietuvių. Ne ši kalba lemia, kuriai  tautai, lenkų ar lietuvių, šiandien jie save priskiria, ar jie yra lenkų tautos atstovai Lietuvoje, ar namuose lenkiškai  kalbantieji lietuvių tautos atstovai. Daug kas dar tik ruošiasi į tai atsakyti. Siūlomas Tautinių mažumų įstatymas būtų priemonė tokį procesą sutrukdyti įperšant savaip suprantamą tautybės pasirinkimo klausimą, jį paverčiant de facto autonomijų sukūrimui tam tikroje Lietuvos teritorijoje.

Rusakalbių atstovai gindami galimybę okupantų paliktų kolonistų bendriją (diasporą) paversti tautine mažuma ir taip įgauti kai kurių grupinių apsisprendimo teisių, aiškina, kad jiems bendrų žmogaus teisių per maža, o tokio įstatymo priėmimas Lietuvą padarytų daugiau demokratišką. Taip ir norisi pasakyti, kad laikas atprasti visur, kur tik apsistojama, mokyti tos žemės šeimininkus, kaip reikia demokratiškai gyventi. Tai, beje, bendras panslavistinių idėjų puoselėtojų bruožas dar labai matomas ir mūsų vakarinių kaimynų slaviškoje valstybėje. Demokratijos vardan demokratijos nebūna. Už to paprastai slepiami visai kiti siekiai. Rusija savo kolonistais apgyvendino ne tik okupuotas Baltijos valstybes, bet ir taip vadinamas Vidurio Azijos respublikas. Po SSRS griūties rusų kolonistai iš šių šalių buvo tiesiog išmesti, dažnai vietiniams gyventojams prieš juos panaudojant ir fizinę jėgą. Išvytieji, deja, pačioje savo tėvynėje nebūdavo svetingai priimami, vargo ar net iki šiol vargsta dėl pilietybės atstatymo. Lietuvoje gi rusakalbiams kolonistams ryžomės suteikti teisę į Lietuvos pilietybę, jeigu to jie norės. Šiandien jiems niekas nedraudžia gatvėse, kavinėse ar įstaigose tarpusavyje kalbėti gimtąja kalba, jie turi savas vidurinio lavinimo mokyklas, tarnauja valstybinėse įstaigose, užima aukštus postus policijoje, kariuomenėje, dirba teisėjais ir prokurorais. Ir ten jiems niekas nedraudžia tarpusavyje kalbėtis gimtąja kalba. Tai ir yra gimtosios kalbos naudojimo viešajame gyvenime esmė. Na, o noras susirašinėti gimtąja kalba su įstaigomis, kur oficialiai naudojama valstybinė kalba – yra kultūros, o ne teisės dalykas. Vieni tokį raštą sugrąžins, kiti susiras vertėją ir atsakys valstybine kalba, kiti dar pridės vertimą į pareiškėjo kalbą. Ir visais atvejais bus pasielgta demokratiškai. 

Šiandien Kremliaus vykdoma politika savo kaimynų atžvilgiu  yra agresyvi. Ieškoma visokiausių dingčių  įsikišti į jų rinkimus, valdyti socialinius tinklus ir žurnalistų grupes, kelti nerimą, oficialiai grasinama ginti rusakalbių teises atplėšiant ištisas teritorijas.  Siūlomame įstatyme priėmus normą, kad iki tam tikro procento padidėjus rusakalbių skaičiui tame regione jie pasidaro tautine mažuma (pilietybė čia neturi lemiamos reikšmės) – tokia padėtimi bus agresyviai pasinaudota. Tad, štai kodėl tų slaviškų kaimynų šių dienų siekiai primena tai, ko buvo siekiama 1938 m. ir 1940 m. pateiktais ultimatumais. Kodėl jiems atstovauja jau minėtos agresyvios grupuotės nariai? Pasvarstykime, ar išsitatuiravęs rankas Bormano ar kurią nors šalį užgrobusio generolo portretais vokietis galėtų tapti toje šalyje ministru? Tikrai ne, nes tokie visam gyvenimui sąmoningai įsispausti ženklai parodo ir kas yra tokio žmogaus galvoje.

Pandemija – kurie duomenys svarbiausi?

Pagaliau turime pandemijos ir karantino valdymo schemą! Viskas paprasta, kaip du kart du, nes viskas priklauso tik nuo vieno rodiklio – korono ligos atvejų skaičius 100 tūkstančių gyventojų per paskutines dvi savaites ir tuomet tampa aišku, kokiame segmente – A, B ar C esame, o tada pasiskaitai ir renkiesi – važiuoti pas močiutę dar nevalia, o į kirpyklą jau leista. Bet ar aritmetikos lygio rodiklis yra pakankamas?

Aksioma „du kart du – keturi“ abejoja beveik visi vaikai iki 7 metų, tačiau mokykloje jiems „įkalama“, kad tai absoliuti tiesa. Tačiau išėję į gyvenimą, o ypač dar pasimokę, sužino, kad be aritmetikos yra ir kitų mokslų, leidžiančių tiksliau prognozuoti ateities įvykius ar galimybes. Be tikimybių, lošimo teorijų yra dar daug socialinių, psichologinių, ekonominių, gamtinių, geografinių ir dar tūkstantis kitų faktorių, įtakojančių mūsų ateitį, tame tarpe ir pandemijas. Akivaizdu, kad vakcinavimo intensyvumas irgi yra svarbus faktorius.

Neabejoju, kad einame teisinga kryptimi. Gydytojų skiepijimas palengvina ir pagerina medicinines paslaugas, mokytojų skiepijimas leidžia neprarasti jaunos kartos ugdymo. Matome verslo (ypač didesnių fabrikų) iniciatyvas patiems tikrintis savo dirbančiųjų užsikrėtimu koronu lygį ir tą reiktų valdžiai intensyviai skatinti. Ir taip toliau…

Vis tik pagrindinis kovos su pandemija rodiklis – mirčių skaičius. Jei  mūsų visų pastangomis jos sumažės iki natūralaus lygio, tai visi karantinai bus beprasmiai.

Pandemija – su ir be jos

Pandemija – mūsų pagrindinis rūpestis, o tiksliau – visos žmonijos rūpestis. Pasaulyje virš šimto milijonų užsikrėtusių, virš dviejų milijonų mirusių! Instinktyviai paskaičiuoji mirusiųjų ir užsikrėtusiųjų procentą ir nustembi – ir pasaulio mastu, ir Lietuvoje beveik toks pats procentas! Įvairios šalys taikė ir taiko skirtingas metodikas, bandančias slopinti pandemiją, bet, deja, rezultatas įtartinai visur toks pats.

Bet aš noriu būti optimistas, juk artėja visuotinas vakcinavimas, tad „šviesa tunelio gale“ lyg ir matosi.

Vakcinos! Skiepai! Vienos šalys metė milžiniškus resursus vakcinų kūrėjams, kitos nutarė pasinaudoti savo geografine padėtimi, arba vakcinas „suveikti“ pasinaudojant laisvosios rinkos principais – aš moku daugiau. Vis tik tikiu, kad  karų išvengsime, bet neramių požymių yra.  Visi pradėjo „pulti“ AstraZeneca vakciną, lyg ir netinkančią kai kurioms amžiaus grupėms, nes ji pigiausia ir neturi taip vadinamos „šalčio grandinės“ uodegos. Kas tuomet pirks brangesnes!

Yra ir kitų „dyvų“. Štai mažai mokslo pasauliui žinoma laboratorija sukūrė pačią efektyviausią, siekiančią net 97 proc.,  Sputnik vakciną ją išbandžiusi tik ant kelių tūkstančių kareivių. Ar čia jiems tiesiog pavyko, kaip „aklai vištai“ surastas grūdas, ar tą „mažylį virusiuką“ pastarieji tyrinėjo jau žymiai žymiai anksčiau?

Vengrija ypatingais skiepais jau „čiepija“ savo gyventojus, prancūzai irgi jau domisi… Ką ten prancūzai, pats J. Borelis (Josep Borrell – ES įgaliotinis užsienio reikalams), apkerėtas Kremliaus šviesuolių,  jau beveik visai ES  suderėjo tą „bendrakeleivį“(– viena iš sputnik žodžio vertimo reikšmių). Vis tik, gal dar leiskime bent jau Džeimsui Bondai, jei jau nėra kam, pasidomėti kas ten kaip su tais, pretenduojančiais į bendrakeleivius.

Bet aš tikrai noriu būti optimistas! Gydytojai, slaugytojai jau beveik suskiepyti, dabar mokytojų eilė. Pagerės sveikatos įstaigų darbas, atsivers mokyklos. Tikiu ir „atleidžiamu“ prof. S.Čaplinsku, kad reiks išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą su tuo  „nematomu blogiuku“, tikiu ir premjere I. Šimonyte, kuri net  padėkojo mums visiems už supratimą dėl įvestų karantinų. Padėką priimu, bet Karantinas tikrai visus užkniso, tad INGRIDA, būkite drąsesnė priimant ryžtingus sprendimus!

Pamąstymai apie naujosios valdžios galimybes

Apie pandemijos (su)valdymą.

Pirmiausia yra pasitikėjimas valdžia. Veryga atėjo į valdžią kaip kovotojas su alkoholizmu, tačiau daugelis abejojo jo skelbiama informacija apie labiausiai nusigėrusią tautą. Taigi, daug kas abejojo ir jo tarnybų skelbiama informacija apie Covid-19. Keistas suskirstymas amžiaus grupėmis, milžiniškomis teritorijomis dar labiau stiprino nepasitikėjimą teikiama informacija. Abejonių kėlė ir teikiama informacija apie užsikrėtimus praėjusių rinkimų metu.

Kita „problema – bėda“  tapo pasirinktas keistas pandemijos valdymo modelis. Atsirado diktatorius (lyg ir fiureris, tikriausiai pagal rytietišką polittechnologų modelį), kuris turėjo draudimais valdyti situaciją ir tuo pačiu ruošti dirvą sekančių rinkimų laimėjimams, tačiau pamiršo vykdytojus, kurie ir turėjo atlikinėti eilinius neatidėliotinus darbus. Taigi visi laukė nurodymų, nes vietinė iniciatyva tapo „ideologiškai netoleruotina“.

Tačiau pagrindinė šio fiasko problema buvo (ir yra) tai, kad nebuvo įveiklintas Civilinės saugos įstatymas, kuriame taip pat yra kovos su įvairiomis pandemijomis skyrius. Deja, įstatymas buvo (ir vis dar liko) netobulas, bet jį reikėjo jau tada staigiai tobulinti ir įgalinti visas tarnybas ir visas savivaldybes  veikti pagal jį. Kita vertus, minėtas įstatymas turi įsigalioti ir atsitikus stichinėms nelaimėms ar net branduolinei nelaimei. Įstatymo tobulinimas – naujosios valdžios pirmaeilis darbas. Deja, dėl išplitusios pandemijos greitai visa tai įgyvendinti būtų sunku, tad gal pirmiausiai turėtų atsirasti kiekvienoje savivaldybėje visuomenės sveikatos centro kompetentingi darbuotojai, kurie ir padėtų išaiškinti bei izoliuoti lokalius epidemijos židinius.

Energetikos problemos

Dabar visi įvardintų pagrindinę problemą energetikoje – kaip ignoruoti baltarusių norą „iškišti“ į vakarų rinkas savo elektrą, generuojamą nesaugios Astravo AE. Taip, tai aktuali problema, bet…

Gruodžio 10 dieną pradėtas pirmas elektros rinkos liberalizavimo etapas buitiniams vartotojams, kurių metinis elektros energijos suvartojimas objekte ne mažesnis, kaip 5000 kWh.  Nuo 2022.01.01 limitas bus sumažintas iki 1000 kWh/metams, o dar po metų, t.y. nuo 2023 metų – visiems. Taigi, visiems siūloma skubiai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, o nepasirinkusiems bus taikomos baudos (padidintos elektros energijos kainos). Tačiau jau pasirinkusieji  tą „nepriklausomą“ tiekėją signalizuoja, kad jie už elektrą irgi mokės daugiau!

Su vakarais pakankamo elektros energijos perdavimo ryšio ir laisvos elektros prekybos beveik nėra, latviai elektrą gaminasi patys (naudodami ir Independence dujas), estai irgi turi pakankamą vidaus generaciją,  Lietuvoje tuo tarpu generuojama tik „pulsuojanti“ (vėjo, saulės) elektra, o pakankamos išlyginamosios generacijos kaip ir nėra. Mes vis dar susieti su BRELLu, tai yra Rusijos šiaurės vakarų elektros energetine sistema, taigi, tiems „nepriklausomiems“ tiekėjams elektrą belieka pirkti iš Rusijos, o per ją ir iš Baltarusijos (įskaitant ir latvių teikiamas paslaugas).

Faktiškai nėra ir tikrai nepriklausomos elektros biržos, taigi, visų „nepriklausomų“ tiekėjų siūloma elektra yra brangesnė už dabar tiekiamą elektros energijos kainą. Kita vertus, biržą reikia sukurt ir tik tada gąsdinti baudomis.  Taip pat neaišku, kokios baudos (tai yra padidinta elektros kaina) bus taikomos ir kaip bus skaičiuojamos  „nepaklusniems“  (nespėjusiems  ar nesupratusiems iš ko rinktis) elektros vartotojams, kaip ir kas visa tai prižiūrės, kur nueis taip surinktos  piniginės įplaukos.

Iš visa tai, kas išdėstyta akivaizdžiai matosi du dalykai. Pirma – buitinius elektros vartotojus „stumiama“ pirkti baltarusišką elektrą (!?).  Antra – visa tai prieštarauja dabar plačiai proteguojamam Gerovės valstybės modeliui, kur energijos (šilumos, vandens, elektros) tiekimas turėtų būti paslauga, o ne pelno siekimo objektas.

Mokymo(si) sistemų sinergija

Viduriniojo mokslo įstaigos stengiasi išimtinai ruošti mokinius siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, lyginant su kitais kraštais, ten apie 60 proc. baigusiųjų vidurinę grandį moksleivių renkasi profesinį išsilavinimą, tai yra nori turėti amatą.

Esmė – vidurinės grandies mokymo programos (įskaitant ir profesines mokyklas) bei aukštesnio mokslo programos turėtų būti sudarytos taip, kad jau įsigijęs amatą (specialybę) jaunuolis, esant jo norui, mokslus galėtų tęsti aukštesnės pakopos mokykloje, tai yra būtų tam tikroms specialybėms ar specializacijoms sudaryta atskirų mokyklų grandinėlė. Visa tai leistų tiek jaunam žmogui, tiek jo tėvams nebijoti, kad jų atžala „liks be mokslo“.

Prieš susisteminant išsilavinimo grandinėles, tai yra sugrupuojant mokyklas iki aukščiausio lygio, reiktų atsižvelgti į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus regionus ir verslo tuose regionuose poreikius. Visuose išvardintuose regionuose galima būtų vystyti atskiras mokslo šakų specializacijas. Pagrindiniai universitetai turėtų likti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, įvertinant, kad ir jie turės savas sąsajos grandinėles su žemesnio lygio mokyklomis.

Kultūrinės raidos kryptys

Jau tikrai laikas atsiriboti nuo „Vyšnių sodo“, „Boriso Godunovo“ ar dar ko nors panašaus – deja, nors tai ir nostalgiška rytuose besimokiusiems kultūrininkams, bet tai jau praeitis. Belieka tikėti, kad naujasis ministras atskirs kas yra Kremliaus peršama propaganda, o kas yra tikroji kultūra.

Norėčiau užsiminti ir apie visiškai apleistą sritį – kultūrinius ryšius su etniškai artima Latvija. Artimos kultūros tautos, turi žymiai glaudžiau bendradarbiauti, tuo tarpu, matydami tik trumpus ir abejotinus ekonominius interesus, tautos, turinčios seniausias Europos kalbas, tolsta.

Namų renovavimas ir kita

Daugiabučių, o gal net ir individualių namų renovacija pagal esančias tendencijas užruks dešimtmečius. Reikia ieškoti naujų būdų, o gal net ir idėjų.

Ruošiantis renovacijai pirmiausiai reikia atsisakyti visokių nereikalingų projektų. Turėtų būti svarbūs du rodikliai – namo stabilumas, tai yra tvirtas namo konstruktyvas  (namas negriūva) ir renovuotinų namų pastatymo metai (pvz. prieš 30 metų ir dar anksčiau). Toliau pagal tipinius projektus parenkamas apšiltinimo variantas, naudojant Lietuvoje gaminamas apšiltinimo medžiagas (gal net ir iš kanapių pluošto). Valstybės įsikišimas į renovacijos procesą galėtų būti apšiltinimo medžiagų gamybos dotavimas, jei tos medžiagos naudojamos pagal suprastintas procedūras atrinktiems renovuoti namams. Pagal valstybės galimybes galėtų būti dotuojami ir kiti darbai, ypač atsinaujinančios energetikos elementų diegimas. Vietinių resursų naudojimas taip pat būtų teigiamas poveikis tiek mūsų žemės ūkiui, tiek ir pramonei.

Dar viena sritis, reikalaujanti skubaus reglamentavimo – tai daugiabučių namų statyboje naudojamas terminas „dalinė apdaila“. Projektų vystytojai  statomus namus tik iš išorės apdailina, nudažo, o viduje lieka tik „dėžutės“, tai yra nebūna nei elektros, santechnikos vamdžių instaliavimas, neįrengiami ar net laiptai tarp aukštų. Taip nekilnojamo turto pirkėjas dažniausiai apsigauna, manydamas, kad pigiai nusipirko butą, kotedžą ar net namą, nors paaiškėja, kad pilna apdaila kainuoja panašiai tiek, kiek ir nusipirkta „dėžutė“.

Apie tiekimo grandinių trumpinimą

Jau seniai įrodyta kad „masto“ ekonomika ir tarptautiniai prekybos tinklai sugeba užsidirbti maksimalius pelnus, tuo tarpu ciklinė ekonomika ir trumpos tiekimo grandinės niekaip nedera su dideliais (ir finansiškai galingais) prekybos tinklais.  Čia nusimato gana rimtas konfliktas ir ne tik Lietuvoje.

Tiekimo grandinių trumpinimą galėtume pradėti skatinant ūkininkus tiesiogiai pardavinėti savo produkciją. Schemos čia paprastos: ūkininkas –artimiausias turgelis (įrengtas su tam tikra valdžios parama), arba internetinė prekyba, arba net produkcijos pristatymas užsakovui ir taip toliau. Pavydžių kad tokia prekyba jau vyksta – apstu, reikia tik dar ir nedidelių paskatų, pavyzdžiui  įvedant didiesiems tinklams pradžioje kad ir  nedidelį tinklo mokestį, o surinktos lėšos būtų naudojamas sudaryti trumpesnes tiekimo grandines. Čia pasiūlymai tik mažam segmentui, bet nuo mažų darbų ir lengviausia pradėti. Žinoma, laukia ir dideli darbai – pandemija parodė, kad tampa net pavojinga tikintis, kad viską galima nusipirkti tik Kinijoje.

Apie gerąsias investicijas

Žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad policija, investavusi į TRIKOJUS vieną milijoną eurų jau surinko net penkis milijonus eurų baudų – čia tai bent investicija! Šaunuoliai, investuokite dar – valstybės  iždas pasipildys milijonais neklaužadų pinigėlių.

O jei rimtai – gal jau laikas laikytis visiems suprantamų taisyklių? Gal čia ir yra mūsų sėkmės raktas!?

Prisiekiu ginti

    „Prisiekiu ginti Lietuvos teritorinį vientisumą…“  girdėjome iš priesaiką priimančio Prezidento lūpų, tą girdėjome iš priesaiką priimančių Seimo narių lūpų, tačiau kai per televiziją šnekėjo kandidatai į ministrus, jų programinės nuostatos rodė, kad jie pasiruošę ne tik šį, bet ir kitus Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką grindžiamus principus pažeisti. Jie atvirai kalbėjo apie lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statuso pakeitimą,  per naujai patvirtintą vyriausybės programą siekti valstybės teritorijos federalizavimo, priimant Tautinių mažumų įstatymą. Jau šiandien tik vienoje šalies teritorijos dalyje rodoma kitos valstybės televizinės laidos, skirtos tik išskirtinei teritorijai. Mes visi norėtume matyti tas laidas. Dar daugiau – reikalaujama, kad šioje teritorijoje kandidatai į seniūnus mokėtų ir lenkų kalbą. Suprantama, kad renkantieji gali pasirinkti tarp mokančio ir nemokančio lenkiškai, bet išskirti tam tikrą teritoriją, kur matoma ne sava, o tik svetimos šalies televizija arba kalbos mokėjimo dalykai, taikomi tik šiai teritorijai – jau akivaizdus Konstitucijos ir duotos priesaikos pažeidimas.

     Paskelbus Kovo 11-osios aktą į Lietuvoje gyvenančius kitataučius  buvo kreipiamasi jau ne kaip į Tautines mažumas, o kaip į Tautines bendrijas, nežiūrint to, kad buvo paliktas sovietinis 1989 m. Tautinių mažumų įstatymas. Jis nustojo galioti 2010 m. sausio 1 d. Panašiai nustojo galioti ir kiti sovietiniai įstatymai. Vieni dėl to, kad buvo priimti nauji, kiti todėl, kad jų nereikėjo. Nereikėjo ir Tautinių mažumų įstatymo, nes Lietuvoje nebuvo jokios kitos valstybės etninių žemų. Lietuvis neturėjo ir iki šiol neturi jokių didesnių teisių už save laikančiu rusu, baltarusiu, ukrainiečiu, lenku ar vokiečiu.

     Taip, Lietuvoje yra didoka grupė piliečių save laikančiųjų lenkais, bet „…kokiai tautybei priklausyti – asmeninis apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo taisyklių, atsižvelgiant į pasirinktą tautybę“ (KT 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Ir nors daugelio mokslininkų nuomone šios grupės žmonės yra ne Lenkijos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų palikuonys ir dabar yra Lietuvos piliečiai – jiems Lenkija dalina lenko kortą, kas reiškia –„ visų pirma Lenkija“. Ar žinoma, kiek tokių kortų turėtojų yra Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje?

    Jeigu jau norima Lietuvos piliečio pase parašyti pavardę ne lietuviškomis raidėmis –būtina tame pačiame lape labai aiškiai parašyti lietuviškomis raidėmis tarimo transkripciją, mat vienam garsui pas mus skiriama viena raidė. Svarbu, kad paėmus tokį dokumentą asmenvardžius būtų galima tinkamai ištarti. Teisingas ištarimas taip pat yra asmens tapatumą nusakantis dalykas.

     Dabar apie valstybinę kalbą, kurios siekiama atsisakyti net taksi vairuotojų tarpe. Lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Ji saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką. Įstatymų leidėjas privalo numatyti lietuvių kalbos apsaugos priemones ir jas įgyvendinančias institucijas. Lietuvių kalba privalo būti vartojama visose viešojo aptarnavimo srityse, įstaigose, savivaldybėse. Įmonės ir organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Kitose gyvenimo srityse asmenys gali nevaržomai vartoti kitas kalbas. Asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Visi Lietuvos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei lietuvių nacijai, ar būtų kitokios etninės kilmės, pagal Konstituciją yra lygūs, taigi negalima teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės.

     Tautinėms bendrijoms (diasporoms) veikti pas mus jokių trukdžių nėra. Kita vertus, kitokios etninės kilmės piliečiai per valstybinės kalbos mokėjimą turi integruotis į pilietinę Lietuvos visuomenę, tuo tarpu lenkų ar rusų kalbos Lietuvoje yra atneštinės.

     Deja matome, kad žemesniais, negu Konstitucija, teisės aktais , ar vyriausybės programomis, bandoma siekti pakeisti konstitucine santvarka pagrįstus principus.  Pavyzdžiui, priėmus  siūlomą Tautinių mažumų įstatymą Lietuva oficialiai pripažintų, kad valdo kitoms tautoms priklausomas etnines žemes. Ar suprantame, kur tas nuvestų? Ar patys norime sukurti savą Padniestrę, Donbasą?

Kodėl slepiamos tikrosios problemos energetikoje ?

Per forumą energetikos klausimais (DELFI televizija, 2020-11-09) tyčia ar per nežinojimą buvo apeitas kito svarbaus žaidėjo energetikoje, surenkančio visų Lietuvos žmonių pinigus už elektros naudojimą ir jų tolimesnį panaudojimą, klausimas. Tai valstybinė įmonė IGNITIS, valdoma Lietuvos finansų ministerijos, kuri galimai nutiesė juridinius tinklus Astravo atominės elektrinės  pagamintos elektros prekybai Lietuvoje.

Iš pelno nesiekiančios įmonės ji paversta tarptautine pelno siekiančia įmone. Dar daugiau – atidavus  mūsų  už elektrą  sunešus pinigus ir privatiems akcininkas, kurie iš esmės ir yra tie patys IGNITIS „veikėjai“, įkyriai nurodinėja mums visiems sudarinėti kitas elektros pirkimo sutartis, kitaip sakant siunčia mus į turgų pirkti elektros, kai tokio turgaus dar nėra! Čia kaip pasakoje – nueik nežinia kur ir pirk nežinia ką, o jei nerasi tų „nepriklausomų“ elektros pardavėjų, žinok mes tau net pabranginsime elektrą!

 Lietuva savos generacijos elektros pardavimui beveik neturi. Suprantama, kad visi tie nauji nepriklausomi elektros pardavėjai, patys ar per tarpines schemas, pasiruošę prekiauti Rusijos ar Astravo, ko gero, pradžiai dempinguojama elektra. IGNITIS įmonės nurodymai sudarinėti tokias sutartis iki gruodžio 10 d. akivaizdžiai labiau derinti su Astravo AE paleidimu, o ne su ES reikalavimais – ten siūlomas pakankamai ilgas pereinamasis laikotarpis.  Žmonės,  pamatę apgavystes, įsivels į teismų maratoną. Tokios sutartys jau dabar gali turėti ilgalaikes pasekmes siekiant atkurti savą elektros gamybą.

BŪTINA:

1. Paskelbti, kad elektros energijos tiekimas Lietuvoje, siekiančioje GEROVĖS VALSTYBĖS statuso, yra  ne verslas, o paslauga. Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba elektros kainodarą turėtų taip pat prižiūrėti, kaip kad yra prižiūrimos šilumos kainos ir kiti energetiniai resursai.

2. Skubiai išpirkti iš nusipirkusių asmenų IGNITIS akcijas.

3. Susispietusius IGNITIS įmonėje „prekeivius“ pakeisti energetikos specialistais.

4. Atšaukti IGNITIS vadovų nurodymus gyventojams iki gruodžio 10 d. sudarinėti naujas elektros tiekimo sutartis.

5. Sugražinti IGNITIS įmonę į ne pelno siekiančios valstybinės įmonės statusą.

6. Pasikonsultuoti su latviais ir estais, kodėl jiems „Independence“ dujas naudoti elektros gamybai apsimoka, o lietuviams ne?