Valstybinė kalba

Bendrinė lietuvių kalba galutinai susiformavo prieškaryje. Vienas iš pagrindinių kalbos normintojų buvo kalbininkas Jonas Jablonskis (1860.12.30–1930.02.23), kuris taip pat reikšmingai prisidėjo pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos mokyklose, valstybinėse įstaigose ir literatūroje. Jis taip pat galutinai pritaikė raidyną, leidžiantį pagal sutartą raidžių tarseną atkurti kalbą. Valstybės Prezidentas Antanas Smetona irgi didelį dėmesį skyrė bendrinės kalbos gryninimui nuo slavizmų, germanizmų, polonizmų ir kitų svetimybių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę lietuvių kalba tapo valstybine kalba ir tai įrašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (piliečių priimtos 1992 m. spalio 25 d. referendume) 14 straipsnyje.

Kam reikalinga valstybinė kalba? Valstybei ji reikalinga tam, kad visi teisės aktai, nutarimai, teismų sprendimai, finansiniai bei mokestinių reikalavimai ir kita būtų vienodai suprantami,  aiškinami ir vykdomi. Kalba yra gyva, ji vystosi, atsiranda nauji žodžiai, terminai, tad būtina ir tam tikra kalbos priežiūra, vėl gi dėl ką tik išvardintų priežasčių. Pateiksiu tik porą pavyzdžių, kai neaiškiai suformuluoti nutarimai pridarė valstybei ne tik moralinių, politinių bet ir finansinių nuostolių.

Ką tik baigėsi Lietuvos savivaldybių rinkimai ir visi dar prisimena kolizijas, atsiradusias skaitant teismo sprendimus, kuriuose, dėl padarytų nusižengimų, teismai  kai kuriems piliečiams uždraudė eiti valstybės tarnautojo pareigas. Painiojosi Vyriausioji rinkimų komisija, net teismai painiojosi, aiškindami savo pačių nutarimus, tad  viskas baigėsi tuo, kad buvo pakartotini rinkimai, kurie nemažai kainavo… Dar vienas rimtesnis pavyzdys. Konstitucijos teksto keitimo tvarka yra plačiai aptarta skyriuje „Konstitucijos keitimas“ ir nors „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ (6 straipsnis, pirmas sakinys), tačiau Konstitucinio Teismo iniciatyva, aiškinant vieno žodžio prasmę, buvo pakeista viso Konstitucijos straipsnio prasmė. Cituoju visą Konstitucijos 12 straipsnį: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas“. Šio straipsnio antrajame sakinyje paryškintas žodis „atskiras“ buvo visiškai sutapatintas su žodžiu „išskirtinis,“ nors konstitucijos teksto kūrėjai, o ir kalbininkai abejoja šių dviejų žodžių reikšmės tapatumu. Vėl kolizija, referendumai, milijoninės išlaidos. Nors aš nesu daugybinės pilietybės šalininkas, nes pirminę Lietuvos pilietybę turėjęs pilietis, atsisakęs kitos šalies pilietybės, bet kada lengvai atsikurtų buvusią Lietuvos pilietybę, bet čia kalbame apie valstybinę kalbą, jos svarbą ir pakankamą lituanistinę (specialistų) priežiūrą. Valstybinės kalbos ignoravimas yra pavojingas net pačiam krašto valstybingumui. Deja, jau girdisi nuomonių, kad svarbu tik susikalbėti, o kokia kalba – nesvarbu. Tam ryžtingai priešinasi ir valstybinės kalbos inspektoriai. Prisiminkime, ne taip dar seniai buvo reikalaujama „govorite po ruski“ arba dar „mandagiau“ – „govorite po liudski“.

Sužinojau, kad yra ruošiamas Konstitucinis lietuvių kalbos įstatymas. Keista, nes paprastai Konstituciniai įstatymai priimami, kai pačioje konstitucijoje nėra apie tai užsiminta, pavyzdžiui tai buvo, kai mes stojome į Europos Sąjungą. Mes gi apie valstybinę kalbą turime trumpą ir aiškų 14 Konstitucijos straipsnį. Norint jį pakeisti reikia keisti Konstituciją, o ne kurti kažkokius antikonstitucinius įstatymus. Kita vertus, iš bendrinės kalbos pamažu dingsta daug gražių ir prasmingų žodžių, tad tarmių atgaivinimas šnekamoje kalboje būtų lyg aruodas, iš kurio galima būtų papildyti mūsų bendrinę kalbą. Taigi, mokytojai, kalbininkai- mokslininkai tikrai turi ką veikti.

© 2009-2024 NEFAS | Visos teisės saugomos. Sprendimas: gale.lt