Pareiškimas

Birželio 30 dieną LRT Panoramos laidoje kalbintas Vytenis Andriukaitis, neigdamas Vytauto Landsbergio, kaip atkurtos valstybės vadovo statusą, du kartus minėjo mano pavardę nurodydamas, kad renkant Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką aš sakiau, kad renkame ne Valstybės, o Parlamento vadovą. Rinkome Parlamento vadovą, tas tiesa , tačiau greitai pastebėjome, kad atkuriant valstybės institucijas reikalingas valstybės vadovas. Tokios pareigybės įsteigimui, kaip ir labai daug kur kitur, besipriešinant persivadinusios kompartijos atstovams ar prie jų pritapusiems – faktiškai valstybės vadovo pareigas ėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, tuo metu aukščiausias valstybės pareigūnas.  Ir visiškai nesvarbu – buvo tas konkrečiai įrašyta Laikinajame Pagrindiniame įstatyme ar ne – lėmė faktinės aplinkybės. Jį tokiu vadovu pripažino tarptautinė bendruomenė visiškai neatsižvelgdama į pono V. Andriukaičio nuomonę. Pagaliau, nustatant statusą svarbu ne kaip turėjo būti, bet tai, kaip buvo. Ir Lietuvoje ir Pasaulyje atkurtos valstybės vadovu  akivaizdžiai buvo laikomas Vytautas Landsbergis ir niekas tam neprieštaravo. Akivaizdūs faktai neįrodinėjami, o patvirtinami. Negražus V. Andriukaičio manipuliavimas  mano pavarde ir žodžiais, pasakytais visai kitoje situacijoje , o laidos vedėjui net nesureagavus, ar kalbinamas asmuo įsitikinęs, kad teisingai cituoja kito asmens žodžius ir net neužsiminęs, kad paklaus minimo žmogaus jo nuomonės  –  esu priverstas prašyti šį pareiškimą viešai paskelbti artimiausioje Panoramos laidoje.

Su pagarba, Liudvikas Narcizas Rasimas- Rasimavičius

2021-o6-30

Apie Skiepų pasą

Valdžios atstovai neranda „imuniteto paso – žaliosios kortelės – skiepų paso“ esmės ir pasimeta  aktualijų sraute, ieškodami imuniteto apibūdinimo ar jo dokumentinio fiksavimo, moralinių ar dar kažkokių aspektų.

Skiepų pasas (gali būti ir kitas pavadinimas), norinčiam piliečiui jį turėti, yra vieta, kur konstatuojamas faktas, kad asmeniui tada ir tada buvo atliktos visos (visokios) vakcinacijos, pradedant gripo, apsaugos nuo erkinio encefalito, pneumonijos, covid, tuberkuliozės  ar dar nuo ko nors. Galima įvesti ir persirgtų ligų, po kurių atsiranda imunitetas, fakto konstatavimą.

Lengviausiai toks pasas galėtų būti realizuojamas elektroniniu variantu kaip e-sveikata paciento kortelės dalis (skiepų blokas ar platforma), pradžiai pildant tik aktualius skiepus ar persirgimus, o vėliau papildant naujais ar net senesniais skiepijimo faktais (galimas ir mokamas variantas). Svarbu užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir tikrinantiems leisti matyti tik tą segmentą, kurį LT ar net ES teisės aktai leis.

Akivaizdu, kad čia vėluojame. Belieka kuo skubiau įpareigoti Registrų centrą e-sveikata paciento kortelėje įdiegti papildomą skiepų bloką, o apie skiepų ar persirgimų imuniteto lygį (trukmę) einamuoju laikotarpiu turėtų spręsti specialistai (LT ar ES bendro sutarimo lygiu).Asmenims turėtų būti sudarytos galimybės atsispausdinti iš skiepų bloko jam aktualią informaciją, o tai ir būtų taip vadinama „žalioji korta“.

Beje, prisiminkime koks buvo praėjusios kadencijos valdančiųjų  pasimetimas, kai prasidėjus pandemijai, užuot tobulinus Civilinės saugos įstatymą, jie pradėjo kurti įvairiausius naujadarus, valdymo struktūras. Taip ir čia – neišradinėkime kažką naujo, o tik turimą e-sveikata informaciją susisteminkime. Tai galėtų būti ir siūlymas kitoms ES valstybėms.

Tautinės mažumos ir tautinės (kalbinės) bendrijos

1938 m. kovo 17 d. ir 1940 m. birželio 14 d. ultimatumų Lietuvai mutacija

Taip jau atsitiko, kad lietuvių istorinių-etninių žemių dalis su ten gyvenančiais lietuviais atsidūrė kitų kaimyninių valstybių  jurisdikcijoje. Etninės tautų žemės – vienas iš pagrindinių reikalavimų pripažįstant ten gyvenančius tautinėmis mažumomis. Dar tik pradėjus praktiškai įgyvendinti Tautų apsisprendimo teisę jos tėvas JAV prezidentas V. Vilsonas (W. Wilson) savo tezėse Europai įspėjo atsikuriančią Lenkiją nesigviešti Ukrainai ir kitoms tautoms priklausančių žemių. To, žinoma, išvengta nebuvo, bet „etninių žemių“ sąvoka pasidarė tarptautinės teisės terminu, o įvairus kitakalbių, apgyvendintų ar apsigyvenusių savo noru kitų tautų etninėse žemėse teisių reguliavimas sugulė į nacionalinius įstatymus, tarptautines konvencijas, paprotinius principus.

 Niurnbergo proceso metu buvo atskirai įvertinti ir okupantų apgyvendintų kolonistų statusas.   Esmė tokia: mažosios tautos savo istorinėse žemėse, kurios atiteko kitoms valstybėms, net tada, kai savo istorinėse-etninėse žemėse sudaro mažumą – turi turėti tam tikras grupines politines teises.  Tačiau tokių žemių kolonistai  apsisprendimo teisės niekada neįgyja. Taigi, kolonistai negali būti traktuojami kaip tautinė mažuma, ypač tada, kai egzistuoja kažkada šias žemes okupavusi valstybė. Neturėdami apsisprendimo teisės jie negali jokiu balsavimu, referendumais, plebiscitais prašyti prijungti jų apgyventas (kolonizuotas) žemes prie savo tėvyne laikomo buvusio okupanto valstybės. Kolonistai neįgyja reikalavimo teisės į kolektyvines politines teises. Kalbėjimas viena kuria kalba irgi nepadaro šių žmonių tautine mažuma. Jie yra kalbinė mažuma, nes viena kalba gali kalbėti ir kitų tautybių žmonės. Lietuvių tautos etninės žemės su ten gyvenančiais lietuviais, bet esančios šiandien kitos valstybės jurisdikcijoje, yra ten gyvenanti lietuvių tautinė mažuma, o jų statusas priklauso nuo valstybių nacionalinės teisės ir tarptautinių susitarimų.

Vykstant 1940 m. svetimos jėgos panaikinto Lietuvos valstybės suvereniteto atstatymo procesui SSRS visaip grasino atimti Klaipėdą, kartu su panaikintos autonominės Prūsijos valstybės dalimi, neva (?!) sąjungininkų administruoti perduotą Rusijai ir todėl esantį rusišką miestą. Buvo pretenduojama ir tuometinį rusakalbiais apgyvendintą Sniečkaus miestą su atomine elektrine prijungiant jį prie SSRS, o aplink Vilnių kūrėsi autonomininkų institucijos, planavusios „per apsisprendimo teisę“ sukurti tame krašte autonominę sritį ir vėliau irgi prisijungti prie SSRS.

Buvo visaip skatinamas ir žemaičių separatizmas įteigiant kad jie nėra Lietuvos piliečiai,  Kaliningrade išspausdinti pirmieji žemaičių pasai, išleista nieko bendro su istorijos mokslu neturinti Žemaitijos istorija. Bet juk tai seniai atpažįstamas „skaldyk ir valdyk“ principas, o lenkų lyderiu Lietuvoje save laikantis  Lenkų rinkimų akcijos lyderis kursavo tarp  Varšuvos ir Maskvos.  Nežiūrint Tilžės akto (Prūsų lietuvių tautos tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priimta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalavusi prijungti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos), po jo sekusio dešiniojo Nemuno kranto žemių su Klaipėdos miestu išjungimo iš nugalėtos pirmajame pasauliniame kare Vokietijos jurisdikcijos tais motyvais, kad tai etninės lietuvių žemės, nežiūrint labai palankaus Lietuvai 1925 m. optacinio (savanoriškos pilietybės pasirinkimo) plebiscito šioje Mažosios Lietuvos dalyje, nežiūrint tai, kad pagaliau pati Vokietija sutiko su šio krašto ir miesto priklausymu Lietuvai ir 1928 m. ratifikavo sienos su Lietuva sutartį, nežiūrint to, kad Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos 1939 m. buvo ultimatyvus ir Niurnbergo proceso metu kvalifikuotas, kaip nusikaltimas, nežiūrint to, kad prieš derybas dėl Vokietijos ateities po antrojo pasaulinio karo sąjungininkai sutarė ,kad kalba eis apie 1937 m. Vokietijos teritoriją, tai yra tada, kada Klaipėdos kraštas buvo suvereni Lietuvos dalis – Rusija tiesiogiai ir netiesiogiai gąsdina galima kitokia šio miesto ateitimi, kitaip sakant nori išlaukti patogaus momento, o jį per stumiamą Tautinių mažumų įstatymą jau mūsų Seimas galimai ir ruošia.

Rašant Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo labai kruopščiai išnagrinėta kitų šalių praktika tautinių mažumų klausimais, atskiru nutarimu paliktas galioti sovietinis Tautinių mažumų įstatymas, iki to laiko, kai kitais įstatymais bus išspręsti Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams iškylantieji klausimai . Buvo nutarta, kad Lietuvos valstybė yra unitarinė, kurioje veikia vienoda viešoji tvarka, ji negali būti daloma į atskirus dalinius, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kad Lietuvoje nėra kitoms tautoms priklausančių etninių žemių, todėl Konstitucijoje ir nėra tautinių mažumų, o yra tautinės bendrijos (diasporos) arba, suprantamai išsireiškus – kalbinės mažumos ir nekalbama apie SSRS apgyvendintus kolonistus. Tai yra – visi gyventojai turi vienodas žmogaus teises, kurios vienodai taikomos nepriklausomai nuo to, kuriai tautybei žmogus pats save priskiria, kitaip sakant Lietuvoje nėra tokių tautinių grupių, kurios tiesiogiai aptartos Tautinių mažumų konvencijoje. Lietuva šią konvenciją ratifikavo  todėl, kad remiantis ja galėtų gintis nuo iš kitų valstybių inspiruotų reikalavimų kolonistus paversti tautinėmis mažumomis ir taip de facto Lietuvoje įkurti atskirus autonominius darinius, arba siūlymų – nekreipti dėmesio kada, kaip ir iš kur tie kitakalbiai atsirado, o remtis tik kiek procentų toje vietovėje jų yra.

Deja, paruoštas Seime įsikūrusios labai agresyvios grupės „kas ne su mumis, tas prieš mus“ Tautinių mažumų įstatymas kaip tik ir atspindi ne Lietuvos, o šalia esančių valstybių interesus.  Tie, kurie atidžiai stebėjo išimtinai šią grupuotę remiančius socialinius tinklus ir tuo pačiu blokuojant kitą nuomonę, ne be pagrindo manė, kad tai kažkieno iš šalies organizuotas kišimasis į rinkimus Lietuvoje. O ir jos siūlymai priimti vienus at kitus teisės aktus – išimtinai Lietuvos visuomenės kiršinimas ir deja, labai primenantis kremlinę demagoginę mokyklą. Taip pat, niekas iš šios grupuotės politikų žmonėms nesugeba paaiškinti, kodėl Lietuva privalo ratifikuoti akivaizdžiai nesuprantamai suformuluotą Stambulo konvenciją, nors žmogaus teisių, tame tarpe moterų, vaikų, lyčių lygybės ar kitų socialinių grupių apsaugos įstatymai Lietuvoje priimti ir veikia. Vietoje to, įžeidžiančiai pristatoma, kad, girdi, konvencijos atmetimas parodys Lietuvos visuomenės nesubrendimą. Ir tai kalba „politikai“, kuriems patiems tos brandos trūksta. Grupuotės siūlymai ateičiai yra išvestiniai, prieštaraujantys jau ratifikuotų ar siūlomų ratifikuoti Konvencijų prasmei.

Seime sudaryta koalicinė sutartis irgi negali būti pagrindas remti tokius šiandien visuomenę skaldančius teisės aktus. Tokios koalicinės sutartys, suprantama, partijų bendradarbiavimui yra svarbus vidinis dokumentas, bet tai negali tapti „buldozeriu“, kuris dažniausiai ir priveda prie koalicijų žlugimo.

Beveik visą gyvenimą darbavęsis Klaipėdoje mačiau, kaip miestas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Jeigu įmonių darbininkų susirinkimuose pasirodydavo nors vienas rusakalbis, visi privalėjo kalbėti rusiškai. Buvo įkurta daug tiesiogiai Maskvai priklausančių įmonių – laivų statyklų, žvejybinių organizacijų, prekybos uostas ir kitų, kur tiesiog buvo ribojamas galimas lietuvių darbuotojų skaičius. Nors Lietuvos aukštosios mokyklos ruošė ir šiose įmonėse galinčius dirbti specialistus, deja, specialistus į jas siuntė iš Rusijos, jie visų pirma gaudavo „jauniesiems specialistams“ pastatytus butus. Net vaikų darželiuose tokios „specialistės“  vaikus mokė tarpusavyje kalbėtis rusiškai,  buvo atsiradęs lietuvis – pirmasis kompartijos sekretorius, kuris kur bebūtų kalbėjo tik rusiškai. Taip buvo kolonizuojamas ir rusinamas miestas. Tas pats ir su atominės elektrinės miestu. Atstačius nepriklausomybę dauguma kolonistų pasiliko gyventi Lietuvoje. Pilietybės priėmimas ar ne, jų statuso nekeičia. Net atvykęs pas juos Rusijos pilietis- giminaitis, Lietuvoje turi visas žmogaus teises. Jie kolonistai, o ne tautinė mažuma ir visiškai nesvarbu, kiek procentų jų toje vietovėje begyventų. Tai tarptautinė praktika, tai Niurnbergo tribunolo Pasaulio valstybių forume patvirtintų  principų, kurie yra universalūs ir net veikia atgal – esminė dalis agresoriams sutramdyti . Antraip išsipildytų imperinių valstybių svajonės: užėmei teritorija, apgyvendinai savo kolonistais, išlaukei, kad ir ilgai palankaus momento ir tą teritoriją „apsisprendusių tautiečių prašymu“ prisijungei. Taip mes kažkada buvome praradę Vilnių, taip Ukraina prarado Krymą ir kitas teritorijas.

Po 1990 m. kovo 11-tos dienos į kitataučius Lietuvos gyventojus oficialiai buvo kreipiamasi tik kaip į tautinių bendrijų narius. Per plebiscitą „Dėl demokratinės nepriklausomos Lietuvos valstybės“ dalis biuletenių buvo atspausdinta rusiškai ir lenkiškai tam, kad nebūtume kaltinami, jog balsavo nežinia už ką, kas ir taip buvo mėginta daryti.

Kokia būtinybe priimti Tautinių mažumų įstatymą aiškina jo pristatytojai? Visų pirma tuo, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl galima nepaisyti Lietuvos konstitucijos teiginių, kad Lietuvos teritorija nėra daloma į jokius darinius, kad Lietuvoje lietuvių kalba yra valstybinė. Minėta konvencija kaip tik nurodo, kas gali būti laikoma tautine mažuma. Tokių atitikmenų Lietuvoje nėra! Gerai įsiskaitykite, todėl ir norima priimti iš esmės dviem kaimyninėms valstybėms  palankius ir Konvenciją „ papildančius“ tautinių bendrijų ir tautinių mažumų apibrėžimus ( čia vėl kyšo kremlinės demagoginės mokyklos ausys). Minėta Konvencija niekaip neįpareigoja ją ratifikavusias šalis priimti Tautinių mažumų įstatymus, ypač tada, kai norima apeiti esminį klausimą – kas tie, kurie pretenduoja būti tautine mažuma, kokia jų kilmė, kaip jie čia atsirado? Taigi, šis įstatymo pristatytojų išvestinis argumentas, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl reikia įstatymo – neturi  teisinio pagrindo. Toks  įstatymo projektas aplamai negali būti Seime svarstomas.

Aiškinama, kad būtina išspręsti nelietuviškų asmenvardžių Lietuvos oficialiuose dokumentuose rašymą, kada ten yra lietuvių alfabete nenaudojamų raidžių, siūloma išspręsti gatvių pavadinimų rašymą kelioms kalboms, siūloma išspręsti gimtosios kalbos vartojimą viešajame gyvenime, reguliuoti tautybės nustatymo klausimus. Po to, kada mūsų moterys pradėjo tekėti už užsieniečių, pasirinktų pavardžių rašybos Lietuvos dokumentuose klausimai tikrai pasidarė aktualūs. Tam, kad priėmusių sutuoktinių pavardes, pavyzdžiui, Kreautret, Jefferson, Repargue ir jas užrašius lietuviškajame pase pareigūnas galėtų ištarti taip, kaip jos skamba prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis – reikia mokėti tris kalbas. Jeigu lietuviškame pase šias pavardes užrašysime pagal skambėjimą lietuviškomis raidėmis Kerotre, Džeferson, Remarke – jų vyrų šalyse irgi iškils ta pati problema. Ji nėra naujair puikiai išspręsta kitose šalyse, nežeminant savos valstybinės kalbos, nekeičiant savo alfabeto, niekuo nežeminant paso turėtojo. Tai pavardės užrašymas  valstybine kalba pagal skambėjimą ir antrame lapo puslapyje taip, kaip rašoma angliškai, vokiškai ar prancūziškai ir etc. Galimas ir kitas variantas: jeigu asmenvardyje yra daugiau garsų, negu raidžių arba jos nevienodai tariamos – pirmajame dokumento puslapyje asmenvardis užrašomas originaliai ir tame pačiame puslapyje pateikiama lietuviška tarimo transkripcija. Užtenka esančiose įstatyminėse normose padaryti nedidelius pakeitimus ar papildymus.

Vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašyba irgi išspręsta. Ant valstybinius standartus atitinkančių lentelių (iškabų) ir ant valstybinių bei savivaldybių pastatų šie pavadinimai užrašomi valstybine kalba, o ant privačių – jau savininkų reikalas. Svarbu, kad nebūtų klaidinančių užrašų, pavydžiui, Upės gatvė, o privatininkas rašo – Riečnaja.  Pavadinimai neverčiami. Lietuvoje yra tik Vilniaus, Kauno ir kt. miestų ir vietovardžių pavadinimai. Tas, kas nori vadinti ir rašyti Wilno, Kowno, tą gali daryti tik už Lietuvos sienų . Beje, taip elgiamės ir mes.

Ar kas nors draudžia Lietuvoje tarpusavyje kalbėtis rusiškai, lenkiškai, prancūziškai, angliškai ir t.t.? Jeigu tik pašnekovas su tuo sutinka ir supranta – prašau! Tą galima daryti ir įstaigose, jeigu tik darbuotojas tą kalbą supranta ir ją moka. Tai ir yra gimtosios kalbos naudojimas viešajame gyvenime. Bet juk norima tam tikrose Lietuvos teritorijose kitakalbiams suteikti reikalavimo teisę – kalbėkite rusiškai, kalbėkite lenkiškai, lietuviškai nesuprantu…

Žmogus yra tos tautybės, kuriai jis pats, o ne kažkas kitas, save priskiria. Jokie siekiai surašinėjimais ar kaip kitaip įpiršti žmogui tautybę – bergždžias reikalas. Šiandien tai tik paties žmogaus apsisprendimo, kuriai tautai jis save priskiria, reikalas. Ir toks apsisprendimas plačiai vyksta. Štai skaičiau, kaip per prezidento rinkimų kompaniją ukrainietė aiškino, kad jos vaikai save laiko lietuviais, pažįstu ne vieną turintį rusišką pavardę, kurie irgi save ir savo vaikus laiko lietuviais. Taip jie gauna titulinės tautos kolektyvines teises.

Lenkų ar „po prostu“ kalbos Lietuvoje irgi atėjo ne vienu keliu. Visas Vilniaus apylinkes aplankęs ir aprašęs L. V. Kondratavičius-Sirokomlė (1823 – 1862) , kuriose rado gyvenančius tik lietuvius ir rusinus taip aiškina šios kalbos atsiradimą:  mišriose šeimose „ kur motina lietuvė, vaikai mokomi lietuviškai arba sulenkėja, nes lenkų kalbai čia dažnai tenka tarpininkės vaidmuo. Neretai mišriose šeimose ir vyras su žmona, nemokėdami vienas kito kalbos, susikalba tik lenkiškai. Šitaip ir vyksta jaunosios kartos lenkėjimo procesas tose vietose, kur Lietuvos rusinai susiduria su tikraisiais lietuviais“. Bergždžias darbas būtų tvirtinti, kad šiandien Lietuvoje nėra tikrų lenkų, kaip ir ginčytis, kad nėra lenkų kalba kalbančių lietuvių. Ne ši kalba lemia, kuriai  tautai, lenkų ar lietuvių, šiandien jie save priskiria, ar jie yra lenkų tautos atstovai Lietuvoje, ar namuose lenkiškai  kalbantieji lietuvių tautos atstovai. Daug kas dar tik ruošiasi į tai atsakyti. Siūlomas Tautinių mažumų įstatymas būtų priemonė tokį procesą sutrukdyti įperšant savaip suprantamą tautybės pasirinkimo klausimą, jį paverčiant de facto autonomijų sukūrimui tam tikroje Lietuvos teritorijoje.

Rusakalbių atstovai gindami galimybę okupantų paliktų kolonistų bendriją (diasporą) paversti tautine mažuma ir taip įgauti kai kurių grupinių apsisprendimo teisių, aiškina, kad jiems bendrų žmogaus teisių per maža, o tokio įstatymo priėmimas Lietuvą padarytų daugiau demokratišką. Taip ir norisi pasakyti, kad laikas atprasti visur, kur tik apsistojama, mokyti tos žemės šeimininkus, kaip reikia demokratiškai gyventi. Tai, beje, bendras panslavistinių idėjų puoselėtojų bruožas dar labai matomas ir mūsų vakarinių kaimynų slaviškoje valstybėje. Demokratijos vardan demokratijos nebūna. Už to paprastai slepiami visai kiti siekiai. Rusija savo kolonistais apgyvendino ne tik okupuotas Baltijos valstybes, bet ir taip vadinamas Vidurio Azijos respublikas. Po SSRS griūties rusų kolonistai iš šių šalių buvo tiesiog išmesti, dažnai vietiniams gyventojams prieš juos panaudojant ir fizinę jėgą. Išvytieji, deja, pačioje savo tėvynėje nebūdavo svetingai priimami, vargo ar net iki šiol vargsta dėl pilietybės atstatymo. Lietuvoje gi rusakalbiams kolonistams ryžomės suteikti teisę į Lietuvos pilietybę, jeigu to jie norės. Šiandien jiems niekas nedraudžia gatvėse, kavinėse ar įstaigose tarpusavyje kalbėti gimtąja kalba, jie turi savas vidurinio lavinimo mokyklas, tarnauja valstybinėse įstaigose, užima aukštus postus policijoje, kariuomenėje, dirba teisėjais ir prokurorais. Ir ten jiems niekas nedraudžia tarpusavyje kalbėtis gimtąja kalba. Tai ir yra gimtosios kalbos naudojimo viešajame gyvenime esmė. Na, o noras susirašinėti gimtąja kalba su įstaigomis, kur oficialiai naudojama valstybinė kalba – yra kultūros, o ne teisės dalykas. Vieni tokį raštą sugrąžins, kiti susiras vertėją ir atsakys valstybine kalba, kiti dar pridės vertimą į pareiškėjo kalbą. Ir visais atvejais bus pasielgta demokratiškai. 

Šiandien Kremliaus vykdoma politika savo kaimynų atžvilgiu  yra agresyvi. Ieškoma visokiausių dingčių  įsikišti į jų rinkimus, valdyti socialinius tinklus ir žurnalistų grupes, kelti nerimą, oficialiai grasinama ginti rusakalbių teises atplėšiant ištisas teritorijas.  Siūlomame įstatyme priėmus normą, kad iki tam tikro procento padidėjus rusakalbių skaičiui tame regione jie pasidaro tautine mažuma (pilietybė čia neturi lemiamos reikšmės) – tokia padėtimi bus agresyviai pasinaudota. Tad, štai kodėl tų slaviškų kaimynų šių dienų siekiai primena tai, ko buvo siekiama 1938 m. ir 1940 m. pateiktais ultimatumais. Kodėl jiems atstovauja jau minėtos agresyvios grupuotės nariai? Pasvarstykime, ar išsitatuiravęs rankas Bormano ar kurią nors šalį užgrobusio generolo portretais vokietis galėtų tapti toje šalyje ministru? Tikrai ne, nes tokie visam gyvenimui sąmoningai įsispausti ženklai parodo ir kas yra tokio žmogaus galvoje.

Pandemija – kurie duomenys svarbiausi?

Pagaliau turime pandemijos ir karantino valdymo schemą! Viskas paprasta, kaip du kart du, nes viskas priklauso tik nuo vieno rodiklio – korono ligos atvejų skaičius 100 tūkstančių gyventojų per paskutines dvi savaites ir tuomet tampa aišku, kokiame segmente – A, B ar C esame, o tada pasiskaitai ir renkiesi – važiuoti pas močiutę dar nevalia, o į kirpyklą jau leista. Bet ar aritmetikos lygio rodiklis yra pakankamas?

Aksioma „du kart du – keturi“ abejoja beveik visi vaikai iki 7 metų, tačiau mokykloje jiems „įkalama“, kad tai absoliuti tiesa. Tačiau išėję į gyvenimą, o ypač dar pasimokę, sužino, kad be aritmetikos yra ir kitų mokslų, leidžiančių tiksliau prognozuoti ateities įvykius ar galimybes. Be tikimybių, lošimo teorijų yra dar daug socialinių, psichologinių, ekonominių, gamtinių, geografinių ir dar tūkstantis kitų faktorių, įtakojančių mūsų ateitį, tame tarpe ir pandemijas. Akivaizdu, kad vakcinavimo intensyvumas irgi yra svarbus faktorius.

Neabejoju, kad einame teisinga kryptimi. Gydytojų skiepijimas palengvina ir pagerina medicinines paslaugas, mokytojų skiepijimas leidžia neprarasti jaunos kartos ugdymo. Matome verslo (ypač didesnių fabrikų) iniciatyvas patiems tikrintis savo dirbančiųjų užsikrėtimu koronu lygį ir tą reiktų valdžiai intensyviai skatinti. Ir taip toliau…

Vis tik pagrindinis kovos su pandemija rodiklis – mirčių skaičius. Jei  mūsų visų pastangomis jos sumažės iki natūralaus lygio, tai visi karantinai bus beprasmiai.

Pandemija – su ir be jos

Pandemija – mūsų pagrindinis rūpestis, o tiksliau – visos žmonijos rūpestis. Pasaulyje virš šimto milijonų užsikrėtusių, virš dviejų milijonų mirusių! Instinktyviai paskaičiuoji mirusiųjų ir užsikrėtusiųjų procentą ir nustembi – ir pasaulio mastu, ir Lietuvoje beveik toks pats procentas! Įvairios šalys taikė ir taiko skirtingas metodikas, bandančias slopinti pandemiją, bet, deja, rezultatas įtartinai visur toks pats.

Bet aš noriu būti optimistas, juk artėja visuotinas vakcinavimas, tad „šviesa tunelio gale“ lyg ir matosi.

Vakcinos! Skiepai! Vienos šalys metė milžiniškus resursus vakcinų kūrėjams, kitos nutarė pasinaudoti savo geografine padėtimi, arba vakcinas „suveikti“ pasinaudojant laisvosios rinkos principais – aš moku daugiau. Vis tik tikiu, kad  karų išvengsime, bet neramių požymių yra.  Visi pradėjo „pulti“ AstraZeneca vakciną, lyg ir netinkančią kai kurioms amžiaus grupėms, nes ji pigiausia ir neturi taip vadinamos „šalčio grandinės“ uodegos. Kas tuomet pirks brangesnes!

Yra ir kitų „dyvų“. Štai mažai mokslo pasauliui žinoma laboratorija sukūrė pačią efektyviausią, siekiančią net 97 proc.,  Sputnik vakciną ją išbandžiusi tik ant kelių tūkstančių kareivių. Ar čia jiems tiesiog pavyko, kaip „aklai vištai“ surastas grūdas, ar tą „mažylį virusiuką“ pastarieji tyrinėjo jau žymiai žymiai anksčiau?

Vengrija ypatingais skiepais jau „čiepija“ savo gyventojus, prancūzai irgi jau domisi… Ką ten prancūzai, pats J. Borelis (Josep Borrell – ES įgaliotinis užsienio reikalams), apkerėtas Kremliaus šviesuolių,  jau beveik visai ES  suderėjo tą „bendrakeleivį“(– viena iš sputnik žodžio vertimo reikšmių). Vis tik, gal dar leiskime bent jau Džeimsui Bondai, jei jau nėra kam, pasidomėti kas ten kaip su tais, pretenduojančiais į bendrakeleivius.

Bet aš tikrai noriu būti optimistas! Gydytojai, slaugytojai jau beveik suskiepyti, dabar mokytojų eilė. Pagerės sveikatos įstaigų darbas, atsivers mokyklos. Tikiu ir „atleidžiamu“ prof. S.Čaplinsku, kad reiks išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą su tuo  „nematomu blogiuku“, tikiu ir premjere I. Šimonyte, kuri net  padėkojo mums visiems už supratimą dėl įvestų karantinų. Padėką priimu, bet Karantinas tikrai visus užkniso, tad INGRIDA, būkite drąsesnė priimant ryžtingus sprendimus!

Pamąstymai apie naujosios valdžios galimybes

Apie pandemijos (su)valdymą.

Pirmiausia yra pasitikėjimas valdžia. Veryga atėjo į valdžią kaip kovotojas su alkoholizmu, tačiau daugelis abejojo jo skelbiama informacija apie labiausiai nusigėrusią tautą. Taigi, daug kas abejojo ir jo tarnybų skelbiama informacija apie Covid-19. Keistas suskirstymas amžiaus grupėmis, milžiniškomis teritorijomis dar labiau stiprino nepasitikėjimą teikiama informacija. Abejonių kėlė ir teikiama informacija apie užsikrėtimus praėjusių rinkimų metu.

Kita „problema – bėda“  tapo pasirinktas keistas pandemijos valdymo modelis. Atsirado diktatorius (lyg ir fiureris, tikriausiai pagal rytietišką polittechnologų modelį), kuris turėjo draudimais valdyti situaciją ir tuo pačiu ruošti dirvą sekančių rinkimų laimėjimams, tačiau pamiršo vykdytojus, kurie ir turėjo atlikinėti eilinius neatidėliotinus darbus. Taigi visi laukė nurodymų, nes vietinė iniciatyva tapo „ideologiškai netoleruotina“.

Tačiau pagrindinė šio fiasko problema buvo (ir yra) tai, kad nebuvo įveiklintas Civilinės saugos įstatymas, kuriame taip pat yra kovos su įvairiomis pandemijomis skyrius. Deja, įstatymas buvo (ir vis dar liko) netobulas, bet jį reikėjo jau tada staigiai tobulinti ir įgalinti visas tarnybas ir visas savivaldybes  veikti pagal jį. Kita vertus, minėtas įstatymas turi įsigalioti ir atsitikus stichinėms nelaimėms ar net branduolinei nelaimei. Įstatymo tobulinimas – naujosios valdžios pirmaeilis darbas. Deja, dėl išplitusios pandemijos greitai visa tai įgyvendinti būtų sunku, tad gal pirmiausiai turėtų atsirasti kiekvienoje savivaldybėje visuomenės sveikatos centro kompetentingi darbuotojai, kurie ir padėtų išaiškinti bei izoliuoti lokalius epidemijos židinius.

Energetikos problemos

Dabar visi įvardintų pagrindinę problemą energetikoje – kaip ignoruoti baltarusių norą „iškišti“ į vakarų rinkas savo elektrą, generuojamą nesaugios Astravo AE. Taip, tai aktuali problema, bet…

Gruodžio 10 dieną pradėtas pirmas elektros rinkos liberalizavimo etapas buitiniams vartotojams, kurių metinis elektros energijos suvartojimas objekte ne mažesnis, kaip 5000 kWh.  Nuo 2022.01.01 limitas bus sumažintas iki 1000 kWh/metams, o dar po metų, t.y. nuo 2023 metų – visiems. Taigi, visiems siūloma skubiai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, o nepasirinkusiems bus taikomos baudos (padidintos elektros energijos kainos). Tačiau jau pasirinkusieji  tą „nepriklausomą“ tiekėją signalizuoja, kad jie už elektrą irgi mokės daugiau!

Su vakarais pakankamo elektros energijos perdavimo ryšio ir laisvos elektros prekybos beveik nėra, latviai elektrą gaminasi patys (naudodami ir Independence dujas), estai irgi turi pakankamą vidaus generaciją,  Lietuvoje tuo tarpu generuojama tik „pulsuojanti“ (vėjo, saulės) elektra, o pakankamos išlyginamosios generacijos kaip ir nėra. Mes vis dar susieti su BRELLu, tai yra Rusijos šiaurės vakarų elektros energetine sistema, taigi, tiems „nepriklausomiems“ tiekėjams elektrą belieka pirkti iš Rusijos, o per ją ir iš Baltarusijos (įskaitant ir latvių teikiamas paslaugas).

Faktiškai nėra ir tikrai nepriklausomos elektros biržos, taigi, visų „nepriklausomų“ tiekėjų siūloma elektra yra brangesnė už dabar tiekiamą elektros energijos kainą. Kita vertus, biržą reikia sukurt ir tik tada gąsdinti baudomis.  Taip pat neaišku, kokios baudos (tai yra padidinta elektros kaina) bus taikomos ir kaip bus skaičiuojamos  „nepaklusniems“  (nespėjusiems  ar nesupratusiems iš ko rinktis) elektros vartotojams, kaip ir kas visa tai prižiūrės, kur nueis taip surinktos  piniginės įplaukos.

Iš visa tai, kas išdėstyta akivaizdžiai matosi du dalykai. Pirma – buitinius elektros vartotojus „stumiama“ pirkti baltarusišką elektrą (!?).  Antra – visa tai prieštarauja dabar plačiai proteguojamam Gerovės valstybės modeliui, kur energijos (šilumos, vandens, elektros) tiekimas turėtų būti paslauga, o ne pelno siekimo objektas.

Mokymo(si) sistemų sinergija

Viduriniojo mokslo įstaigos stengiasi išimtinai ruošti mokinius siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, lyginant su kitais kraštais, ten apie 60 proc. baigusiųjų vidurinę grandį moksleivių renkasi profesinį išsilavinimą, tai yra nori turėti amatą.

Esmė – vidurinės grandies mokymo programos (įskaitant ir profesines mokyklas) bei aukštesnio mokslo programos turėtų būti sudarytos taip, kad jau įsigijęs amatą (specialybę) jaunuolis, esant jo norui, mokslus galėtų tęsti aukštesnės pakopos mokykloje, tai yra būtų tam tikroms specialybėms ar specializacijoms sudaryta atskirų mokyklų grandinėlė. Visa tai leistų tiek jaunam žmogui, tiek jo tėvams nebijoti, kad jų atžala „liks be mokslo“.

Prieš susisteminant išsilavinimo grandinėles, tai yra sugrupuojant mokyklas iki aukščiausio lygio, reiktų atsižvelgti į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus regionus ir verslo tuose regionuose poreikius. Visuose išvardintuose regionuose galima būtų vystyti atskiras mokslo šakų specializacijas. Pagrindiniai universitetai turėtų likti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, įvertinant, kad ir jie turės savas sąsajos grandinėles su žemesnio lygio mokyklomis.

Kultūrinės raidos kryptys

Jau tikrai laikas atsiriboti nuo „Vyšnių sodo“, „Boriso Godunovo“ ar dar ko nors panašaus – deja, nors tai ir nostalgiška rytuose besimokiusiems kultūrininkams, bet tai jau praeitis. Belieka tikėti, kad naujasis ministras atskirs kas yra Kremliaus peršama propaganda, o kas yra tikroji kultūra.

Norėčiau užsiminti ir apie visiškai apleistą sritį – kultūrinius ryšius su etniškai artima Latvija. Artimos kultūros tautos, turi žymiai glaudžiau bendradarbiauti, tuo tarpu, matydami tik trumpus ir abejotinus ekonominius interesus, tautos, turinčios seniausias Europos kalbas, tolsta.

Namų renovavimas ir kita

Daugiabučių, o gal net ir individualių namų renovacija pagal esančias tendencijas užruks dešimtmečius. Reikia ieškoti naujų būdų, o gal net ir idėjų.

Ruošiantis renovacijai pirmiausiai reikia atsisakyti visokių nereikalingų projektų. Turėtų būti svarbūs du rodikliai – namo stabilumas, tai yra tvirtas namo konstruktyvas  (namas negriūva) ir renovuotinų namų pastatymo metai (pvz. prieš 30 metų ir dar anksčiau). Toliau pagal tipinius projektus parenkamas apšiltinimo variantas, naudojant Lietuvoje gaminamas apšiltinimo medžiagas (gal net ir iš kanapių pluošto). Valstybės įsikišimas į renovacijos procesą galėtų būti apšiltinimo medžiagų gamybos dotavimas, jei tos medžiagos naudojamos pagal suprastintas procedūras atrinktiems renovuoti namams. Pagal valstybės galimybes galėtų būti dotuojami ir kiti darbai, ypač atsinaujinančios energetikos elementų diegimas. Vietinių resursų naudojimas taip pat būtų teigiamas poveikis tiek mūsų žemės ūkiui, tiek ir pramonei.

Dar viena sritis, reikalaujanti skubaus reglamentavimo – tai daugiabučių namų statyboje naudojamas terminas „dalinė apdaila“. Projektų vystytojai  statomus namus tik iš išorės apdailina, nudažo, o viduje lieka tik „dėžutės“, tai yra nebūna nei elektros, santechnikos vamdžių instaliavimas, neįrengiami ar net laiptai tarp aukštų. Taip nekilnojamo turto pirkėjas dažniausiai apsigauna, manydamas, kad pigiai nusipirko butą, kotedžą ar net namą, nors paaiškėja, kad pilna apdaila kainuoja panašiai tiek, kiek ir nusipirkta „dėžutė“.

Apie tiekimo grandinių trumpinimą

Jau seniai įrodyta kad „masto“ ekonomika ir tarptautiniai prekybos tinklai sugeba užsidirbti maksimalius pelnus, tuo tarpu ciklinė ekonomika ir trumpos tiekimo grandinės niekaip nedera su dideliais (ir finansiškai galingais) prekybos tinklais.  Čia nusimato gana rimtas konfliktas ir ne tik Lietuvoje.

Tiekimo grandinių trumpinimą galėtume pradėti skatinant ūkininkus tiesiogiai pardavinėti savo produkciją. Schemos čia paprastos: ūkininkas –artimiausias turgelis (įrengtas su tam tikra valdžios parama), arba internetinė prekyba, arba net produkcijos pristatymas užsakovui ir taip toliau. Pavydžių kad tokia prekyba jau vyksta – apstu, reikia tik dar ir nedidelių paskatų, pavyzdžiui  įvedant didiesiems tinklams pradžioje kad ir  nedidelį tinklo mokestį, o surinktos lėšos būtų naudojamas sudaryti trumpesnes tiekimo grandines. Čia pasiūlymai tik mažam segmentui, bet nuo mažų darbų ir lengviausia pradėti. Žinoma, laukia ir dideli darbai – pandemija parodė, kad tampa net pavojinga tikintis, kad viską galima nusipirkti tik Kinijoje.

Apie gerąsias investicijas

Žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad policija, investavusi į TRIKOJUS vieną milijoną eurų jau surinko net penkis milijonus eurų baudų – čia tai bent investicija! Šaunuoliai, investuokite dar – valstybės  iždas pasipildys milijonais neklaužadų pinigėlių.

O jei rimtai – gal jau laikas laikytis visiems suprantamų taisyklių? Gal čia ir yra mūsų sėkmės raktas!?

Prisiekiu ginti

    „Prisiekiu ginti Lietuvos teritorinį vientisumą…“  girdėjome iš priesaiką priimančio Prezidento lūpų, tą girdėjome iš priesaiką priimančių Seimo narių lūpų, tačiau kai per televiziją šnekėjo kandidatai į ministrus, jų programinės nuostatos rodė, kad jie pasiruošę ne tik šį, bet ir kitus Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką grindžiamus principus pažeisti. Jie atvirai kalbėjo apie lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statuso pakeitimą,  per naujai patvirtintą vyriausybės programą siekti valstybės teritorijos federalizavimo, priimant Tautinių mažumų įstatymą. Jau šiandien tik vienoje šalies teritorijos dalyje rodoma kitos valstybės televizinės laidos, skirtos tik išskirtinei teritorijai. Mes visi norėtume matyti tas laidas. Dar daugiau – reikalaujama, kad šioje teritorijoje kandidatai į seniūnus mokėtų ir lenkų kalbą. Suprantama, kad renkantieji gali pasirinkti tarp mokančio ir nemokančio lenkiškai, bet išskirti tam tikrą teritoriją, kur matoma ne sava, o tik svetimos šalies televizija arba kalbos mokėjimo dalykai, taikomi tik šiai teritorijai – jau akivaizdus Konstitucijos ir duotos priesaikos pažeidimas.

     Paskelbus Kovo 11-osios aktą į Lietuvoje gyvenančius kitataučius  buvo kreipiamasi jau ne kaip į Tautines mažumas, o kaip į Tautines bendrijas, nežiūrint to, kad buvo paliktas sovietinis 1989 m. Tautinių mažumų įstatymas. Jis nustojo galioti 2010 m. sausio 1 d. Panašiai nustojo galioti ir kiti sovietiniai įstatymai. Vieni dėl to, kad buvo priimti nauji, kiti todėl, kad jų nereikėjo. Nereikėjo ir Tautinių mažumų įstatymo, nes Lietuvoje nebuvo jokios kitos valstybės etninių žemų. Lietuvis neturėjo ir iki šiol neturi jokių didesnių teisių už save laikančiu rusu, baltarusiu, ukrainiečiu, lenku ar vokiečiu.

     Taip, Lietuvoje yra didoka grupė piliečių save laikančiųjų lenkais, bet „…kokiai tautybei priklausyti – asmeninis apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo taisyklių, atsižvelgiant į pasirinktą tautybę“ (KT 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Ir nors daugelio mokslininkų nuomone šios grupės žmonės yra ne Lenkijos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų palikuonys ir dabar yra Lietuvos piliečiai – jiems Lenkija dalina lenko kortą, kas reiškia –„ visų pirma Lenkija“. Ar žinoma, kiek tokių kortų turėtojų yra Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje?

    Jeigu jau norima Lietuvos piliečio pase parašyti pavardę ne lietuviškomis raidėmis –būtina tame pačiame lape labai aiškiai parašyti lietuviškomis raidėmis tarimo transkripciją, mat vienam garsui pas mus skiriama viena raidė. Svarbu, kad paėmus tokį dokumentą asmenvardžius būtų galima tinkamai ištarti. Teisingas ištarimas taip pat yra asmens tapatumą nusakantis dalykas.

     Dabar apie valstybinę kalbą, kurios siekiama atsisakyti net taksi vairuotojų tarpe. Lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Ji saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką. Įstatymų leidėjas privalo numatyti lietuvių kalbos apsaugos priemones ir jas įgyvendinančias institucijas. Lietuvių kalba privalo būti vartojama visose viešojo aptarnavimo srityse, įstaigose, savivaldybėse. Įmonės ir organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Kitose gyvenimo srityse asmenys gali nevaržomai vartoti kitas kalbas. Asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Visi Lietuvos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei lietuvių nacijai, ar būtų kitokios etninės kilmės, pagal Konstituciją yra lygūs, taigi negalima teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės.

     Tautinėms bendrijoms (diasporoms) veikti pas mus jokių trukdžių nėra. Kita vertus, kitokios etninės kilmės piliečiai per valstybinės kalbos mokėjimą turi integruotis į pilietinę Lietuvos visuomenę, tuo tarpu lenkų ar rusų kalbos Lietuvoje yra atneštinės.

     Deja matome, kad žemesniais, negu Konstitucija, teisės aktais , ar vyriausybės programomis, bandoma siekti pakeisti konstitucine santvarka pagrįstus principus.  Pavyzdžiui, priėmus  siūlomą Tautinių mažumų įstatymą Lietuva oficialiai pripažintų, kad valdo kitoms tautoms priklausomas etnines žemes. Ar suprantame, kur tas nuvestų? Ar patys norime sukurti savą Padniestrę, Donbasą?

Ar prie tų durų protestuojama ? Liudvikas N. Rasimas

Šiandien Lietuvoje energetiką valdo ir projektuoja ne Energetikos ministerija, o Valstybinė įmonė Ignitis . Ji ne kartą kritikuota dėl savo veiklos, šiandien jau skelbiasi „ tarptautine“. Kaip tai atsitiko? Kas su tuo sutiko, sutinka ar net palaiko? Suprantama, kad  tai vis dar pagrindinis Ignitis akcininkas – Finansų ministerija.

Gali kiek nori derėtis  energetikos ministras, bet nebūdamas Igničio akcijų valdytoju – jis bejėgis. Jo prižiūrimi LitGrid ir kitos struktūros yra tik galimybė atverti kuo daugiau kelių Igničiui – pinigus surenka juk ši struktūra. Net Prezidentas nieko negali padaryti, nes Ignitis veikia pagal bendroves reguliuojančias  teisines normas. Šiandien, tai jau valstybė – valstybėje, veikianti pagal painias sutartis, pagrįstas elektros tinklų pralaidumo schemas. Jau dabar aišku, kad ten susispietusi grupuotė ruošiasi per privatizaciją, saulės elektrinių akcionavimą ir taip toliau visiškai išeiti iš Lietuvos jurisdikcijos. Manykime, kad finansų ministrui rūpi tik įmonės pelnas, tuomet Igničiui „leista“ įžūliai to siekti. Taigi, tik nuo Igničio priklauso ar fiziškai atsijungti nuo Baltarusijos, ar ne, praleisti (pirkti) „astravinę“ elektrą, ar ne, juk pelnas čia lemiamas argumentas. Ne kartą įvairiais būdais buvo bandoma atkreipti visų valdžių dėmesį, kad būtinas visų Igničio  ir visų energetikos įmonių pirmtakių sudarytų sutarčių auditas ir jų įvertinimas Valstybės saugumo požiūriu. Deja…

Kodėl Į Lietuvą mes jau patys nežiūrime, kaip į atskirą valstybę, o pagal rusišką požiūrį, pastarųjų jau įpirštą ir ES, vėl matome kaip PRIBALTIKOS dalį? Latviai yra teisūs, sakydami, kad jai Lietuvoje priimti įstatymai negalioja, taigi, ir latvių priimti sprendimai turėtų negalioti Lietuvoje. Prie Baltijos jūros esančios ES šalys tikrai yra nepriklausomos valstybės! Visos skirtingu metu įsivedė (ar dar neįsivedė) eurą, skirtingai vykdoma energetikos pertvarka. Etapais vykdomas ir europinės vėžės projektas. Lietuva čia  pirmauja, nes mes esame arčiausiai prie šalies, turinčios tokią vėžę. Taigi, būtų visai logiška ir prisijungimą prie kontinentinės Europos energetinių tinklų vykdyti etapais. Lietuva šiandien techniškai tą gali padaryti nelaukiant 2025 metų ir čia reikia tik politinės valios!

Taigi, gal su protestais stovime ne prie tų durų ir ar tikrai žinome ko norime?

Kaukių balius, o kas toliau?

Po nuostabaus veido kaukių madų demonstravimo, kurį atliko aukščiausią prabą atitinkantys „manekenai“, pagaliau viskas pajudėjo! Pradėjome tikrinti medikus, po truputį ir jiems atsirado (gal net ir su Tapino pagalba – ŠAUNUOLIAI!) apsaugos priemonių, o ir „Covi-19“ patikra pagaliau tampa po truputį prieinama.

Išmušė ir Premjero valanda. Jis ramiu veidu, atsisėdęs prieš kamerą (panašiai juk taip daro ir Putinas!) paruošė įrašą, kurį išplatino televizijos. Ten jis įtikino pensininkus ir visą Lietuvos liaudį, kad viskas bus GERAI! Pensijas mokėsime, visi gaus algas (kada nors), nes pasiskolinti milijardai jau plaukia…

Gal ir plaukia, bet ir mūsų Vyriausybė plaukia, deja, pasroviui, gal tik visuomenės pastumdoma, pakritikuojama šį tą nuveikia reikiama linkme. Gal taip ir  turi būti – pagaliau diletantai ministrai (vienas kitas, gal ne visi) irgi šį tą išmoksta, bet kodėl, karantino sąlygomis, vis dar nieko nedaroma pagal Civilinės saugos įstatymus?

Tai va!  Pinigai plaukia, tik kur jie nusės? Čia, tikriausiai, būsiu nepopuliarus, nes siūlysiu mažinti karantino griežtumą. Žinoma, tai reiktų daryti protingai, bet žmonės juk patys turi užsidirbi, o ne laukti tik valdžios centukų, nes „didelius eurus“ jau raitojasi rankoves pasiimti  stambieji  verslai. Deja, žiaurus, bet turintis prasmę posakis „… gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas!“ .Juk jei  pats nesistengsi, vargu ar ir kiti padės (palyginkime: pensininkai, mes jus norime apsaugoti, bet veido kaukes siūdinkitės patys).

Trumpas žvilgsnis į ateitį. Virusas jaukia mums įprasto pasaulio supratimą, taigi ir mūsų planus, greičiausiai keis ir mūsų įpročius. Akivaizdu, kad reiks trumpinti „tiekimo grandines“. Elementarios medicininės apsaugos ir civilinės apsaugos priemonės turėtų būti gaminamos vietoje, trumpinamos turėtų būti ir maisto realizavimo grandinės ir čia net diletantai ( tai yra ne profesionalai) galėtų šį tą nuveikti.

Manau, kad reiktų  skatinti statybų sektorių ir  kuo daugiau naudoti vietinės gamybos medžiagas. Ypač svarbu kritiškai pažvelgti į daugiabučių namų renovavimo sritį. Pagalvokime, ar yra svarbu atlikinėti atskirų namų energetinio efektyvumo, o juo labiau renovavimo projektus, juk net trečios klasės mokinukui aišku, kad apsivilkus žieminę striukę bus šilčiau. Taigi, vienas kitas daugiabutis gal ir bus nepasiekęs tų „energetinių parametrų“, bet pati namų renovacija netruks 50 metų! Belieka tik pradėti vietinę šiltinimo medžiagų gamybą, o valstybės dotacijas, skirtas renovacijai ir skirti tiems gamintojams. Pareiškus daugiabučiams norą renovuotis, jie gautų didžiumą medžiagų pusvelčiui, gal tada nereiktų ir gana sudėtingų kreditavimo sąlygų per vieną ar kitą banką.

Deja, mūsų energetikos sektorius juda nežinia kur. Net mažąsias saulės elektrines „Ignitis“ perima į savo glėbį. Aplamai, būsiu kritiškas – Ignitis akivaizdžiai tampa „Fiks-ničiu“ (atsiprašau už tokį naujadarą). Elektros kainos brangsta be jokio paaiškinimo, jungimasis prie Europos energetinės sistemos tik imituojamas (neįrenginėjami būtini energijos generavimo objektai), kažkodėl  bendrovės pinigai plaukia į užsienį abejotinų objektų įsigijimui.  Tuo tarpu akivaizdu, kad fiziškai atsijungus nuo rusiškos energetinės sistemos ir dėl Astravo būtų ramiau.

Alternatyviosios energetikos ir ciklinės ekonomikos  sinergija Lietuvoje irgi turi nuostabias perspektyvas, bet su „Fiks-ničio“ strategijomis čia tikrai jau ne pakeliui.

Lietuvai reikia permainų, reikia idėjų, reikia naujo požiūrio į daug ką, tame tarpe taip pat ir į politikus, ar verslą. Juk negalima naudojantis KARANTINAIS siekti  žmogaus teisių ribojimų, įstatymų ignoravimo, kaip deja, jau beveik nutiko Vengrijoje…

Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?

Laikas nuo laiko televizijos ekranų titruose prabėga žinutė, kad į Klaipėdos uostą įplaukia rusiškų suskystintų dujų krovinys, kurių kaina žemesnė, nei dujų, esančių vamzdynuose. Ar pajutome, kad dujų kaina krito? Uosto direkcija džiaugiasi galimybe surinkti tokios laivybos rinkliavas. O kaip atrodo mūsų valstybė, pirkdama tokias dempingines dujas ? Gal jos naudojamos mūsų miestų transporte ar gamindamos elektrą suka mūsų elektrinių turbinas? Ne! Jas vežasi estai, todėl jų visuomeninis transportas jau daug kur nemokamas. Jas pas save vežasi ir latviai, gamina elektrą ir ją parduodami lietuviams gerai uždirba. Kodėl tokiomis pigiomis dujomis elektros negamina patys lietuviai, o energetikai užsiima „monkės“ bizniu?

Kam naudojami tokio biznio didžiuliai pelnai? Ar kas nors nagrinėja tokio nusikalstamai sabotažinio elgesio priežastis verslui, gyventojams, visai valstybei? Juk dempingavimas tai ekonomikos narkotikai. Pradžioje pigu, gera, o kai jau prie to pripratinama – darysi kas bus pasakyta, nes jau visą šalies organizmą būsime patys prie to priderinę. Užtenka pakelti kainą. Tad kas sodina Lietuvą ant rusiškos energetinės adatos?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?“