NORS TEMIDĖ AKLA – JI VISKĄ GIRDI

Pagrindinių Rusijos kuriamų legendų apie karą Ukrainoje dekonstravimas

Nors skleidžiama Rusijos valdžios propaganda bei jos kuriamos karo veiksmus pateisinančios legendos jau buvo žinomos anksčiau, dabar tai tapo medžiaga tarptautinės baudžiamosios teisės procesui, kuri bus nuosekliai nagrinėjami prokurorų ir gynybos teisininkų.  

Kalbuosi su Liudviku Narcizu Rasimu, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru, teisininku, Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo darbo grupės nariu, sutarties su Rusija delegacijos  nariu.

– Vykstant Rusijos pradėtam karui Ukrainoje, inicijuotas tarptautinis tyrimas dėl karo nusikaltimų. Nors apie tai kalbėti anksti, ar pastebite, kad abi pusės tam ruošiasi?

Žvangant ginklams Temidė tyli – tai lotyniškos patarlės pirmieji žodžiai. Kol vyksta kariniai veiksmai, paprastai nė viena pusė negali objektyviai įvertinti šio griaunančio, naikinančio proceso rezultatų. Kad ir kaip tai beskambėtų, visgi karai irgi turi savo taisykles. Kariaujančios pusės turi savo pareigas. Tai – vienos seniausių tarptautinės teisės taisyklių. Deja, iš dabar gaunamų pranešimų matome, jog, Rusijos įsivaizdavimu, tarptautinės teisės taisyklės jiems negalioja.  Visgi matau ženklų, kad tarptautiniuose teismuose gindamasi Rusija savo poziciją grįs jau seniai ir Vakaruose „kalama“ propaganda. Kaip teisininkas tikiu, kad kaltieji atsakys ir tam jau dabar dedamos pastangos: pradėti rinkti įrodymai, dokumentuojami įvykiai, tarptautiniai prokurorai lankosi karo zonoje. Šiuolaikiniame pasaulyje medžiagos itin daug dėl esamų technologijų, tai iš esmės palengvins šį procesą. Visgi šiuo metu kalbėti apie tokio proceso galimus rezultatus dar negalime.

– Kad ir kaip bebūtų Rusijos pusė jau senokai platina savą įvykių versiją.

Žinoma, kad taip. Padoriam pasauliui patikėti Rusija bus sunku. Dabar Rusijai bus svarbu pateikti tokią savo gynybos versiją, kuria būtų patogu remtis karinio konflikto faktu vis dar „abejojančioms“ valstybėms.  Jei atvirai, Rusija jau seniai bando pateikti savo versiją, kurią dėl įvairių ekonominių, vidaus politinių priežasčių abejojančioms valstybėms būtų patogu priimti. Abejojančių (susilaikiusių) valstybių sąrašas aiškus, tai atsispindi JTO balsavime dėl Rusijos pasmerkimo.

– Rusija šiuo metu bando įtikinti, jog sugriuvus Sovietų Sąjungai, Borisui Jelcinui ir Eduardui Ševardnadzei „užsienis pažadėjo“, jok nebus geopolitinio perversmo, o NATO nesiplės į rytus. Teigiama, kad yra tai patvirtinančių dokumentų (derybų protokolų),  ir štai šių duotų garantijų nebuvo laikomasi.

Tiesa yra tokia: sugriuvus Sovietų Sąjungai vyko daug užsienio kolegų pokalbių, daug derybų ir su B. Jelcinu, ir su E. Ševardnadze. Tačiau pati situacija tuometinėje Rusijoje privertė ir jos tuometinius lyderius keisti išankstinius nusistatymus. Pavyzdžiui, sudarant sutartį su Lietuva, B. Jelcinas, atstovaudamas Rusiją, pasirašė sutartį, kurioje aiškiai abi šalys susitarė: tiek Lietuva, tiek Rusija gali laisvai pasirinkti valstybines sąjungas, tame tarpe ir gynybines. Žodinių pokalbių stenogramos, jei net tokios ir yra, yra paneigtos, nes šalių pozicijos buvo aiškiai įtvirtintos sutartyje. 

Vakarai nedavė jokių garantijų dėl NATO plėtros ribų. Nebuvo tokio dalyko. Priešingai, ne Vakarai, o Rusija atplėšė Krymą, atplėšė Osetiją, Abchaziją,  sukūrė kvazi valstybėles Donecką, Luhanską, Padniestrę. Ir tada šalia esančios valstybės, matydamos tokią Rusijos vykdomą politiką, objektyviai vertindamos savo situaciją, ieškojo ir ieško įvairų būdų galimai Rusijos agresijai atremti. Akivaizdu – NATO plėtrą iššaukė agresyvi Rusijos politika.

– O kaip teisiniu požiūriu vertinti tai, kad Rusija manosi turinti teisę spręsti kitų valstybių valstybingumo klausimus?

Jūs ir atkreipėte dėmesį, kad net ir mūsų supratimas per 30 metų tapo visiškai vakarietiškas. Viena suvereni valstybė negali nuspręsti kitos suverenios valstybės likimo. Deja, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo visko. To meto derybose įvairios kalbos buvo galimos dėl tuo metu vyravusio sovietinio mentaliteto – tokį kalbėjimo toną uždavė griūvanti Sovietų sąjunga ir jos išauginti politokratai-polit-technologai.  Tuometinė Rusijos visuomenė norėjo keistis, neaiškiems reikalavimams nepritarė ir tai lėmė ir Rusijos lyderių laikysenos pasikeitimą. Visa tai aiškiai atsispindėjo pasirašytuose tarptautiniuose dokumentuose, dvišalėse sutartyse.

– Rusija skundžiasi, kad Vakarai tęsė provokacijas Ukrainoje. Skatino Ukrainą rinktis, kuriuo keliu eiti – ar jie su Vakarais, ar su Rytais.

Bėda tame, kad Rusija pati negali savęs niekam priskirti – ar jie Rytai, ar jie Vakarai, dar kartais save įvardina Euroazijos dalimi. Rusijos valdžia nedalyvauja ir negali dalyvauti kitų valstybių apsisprendimuose. Čia ir glūdi gili takoskyra. Ukraina, jos gyventojai pasirinko savo kelią, jie pasuko vakarietiškų vertybių keliu ir Rusija negali su tuo susitaikyti.

– Rusija taip pat kaltina, jog V. Janukovyčiui atsisakius pasirašyti asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga (2013 m.), Briuselis kerštaudamas neva suorganizavo Maidaną.

 Ukrainiečių tauta pasirinko vakarietišką vystymosi kelią. O tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius pasirinko kitą kelią – kelią į savos valstybės plėšimą (prisiminkime kad ir „auksinį batoną“, rastą itin prabangiuose jo rūmuose) ir pagaliau – smurtą. Tai ir iššaukė Maidaną ir visus įvykius Ukrainoje tuo metu.  Pradėjus šaudyti į beginklę minią, pats Ukrainos prezidentas išsigando pasekmių ir, padedant Rusijos specialiosioms tarnyboms, pats pabėgo į Rusiją. Paskui buvo surengti demokratiniai rinkimai. Todėl tarptautinė bendruomenė Ukrainos valdžią, jos vyriausybę pripažino. Po rinkimų Ukrainą valdė demokratiškai išrinkta valdžia. Buvo užtikrinta ir valdžios kaita, ko, deja, negalima pasakyti apie Rusiją.

Tarptautinė teisė pripažįsta tautų, piliečių teisę į sukilimą, nuverčiant jiems nepageidautinus vadovus, asmenis. Jei po tokių įvykių ir tuo metu įvykusių vadovų teismų, nuteisimo, pabėgimų, įvyksta demokratiniai rinkimai ir valstybė toliau funkcionuoja, visos šios vyriausybės yra pripažįstamos tarptautinėje bendruomenėje. Pasaulyje yra daug pavyzdžių kada ir kaip atsikratoma nepageidaujamų „tautos valdytojų“. Diktatoriaus Franko valdoma Ispanija išbuvo iki diktatoriaus mirties 1975 metais,  Nikolau Čaušesku diktatūra jam baigėsi tragiškai 1989 m. gruodį karinio tribunolo sprendimu. Čilė, nors turėjo daug problemų, vis tik atsikratė diktatoriaus Augusto Chosė Ramono Pinočeto Ugartė ir tapo demokratine šalimi. Pagaliau, jeigu ne aktyvi Rusijos laikysena ir Baltarusijoje taikiu būdu būtų pakeistas diktatorius į demokratiškai išrinktą vadovą, bet tai kėlė neapsakytą siaubą Kremliaus vadovybei.

   – Dažnai skamba kaltinimai dėl rusų kalbos statuso Ukrainoje. Toks panašus susierzinimas seniau buvo eskaluojamas ir Baltijos šalyse. Ukraina kaltinama rusų tautybės žmonių diskriminavimu, vadindama rusus antžmogiais.

     Rusų kalbos statusą kaip ir visose valstybėse, kurios buvo okupuotos ar pačios įsijungė į SSSR, nustatė ir prievarta įvedinėjo pati Sovietų sąjunga. Šis rusų kalbos sureikšminimas yra atėjęs iš sovietinių laikų. Tai buvo priespaudos priemonė – net ir dabar prisimename tas situacijas iš sovietinių laikų – „kalbėkite žmonių kalba“ (rus. govorite po liudsky), suprask, kitos kalbos nėra laikomos žmonių kalbomis, išskyrus rusų kalbą.

Nėra tokio dalyko kaip pasaulinis rusų kalbos statusas. Bet kokios kalbos statusą apsprendžia pačios valstybės savo viduje, jos apsisprendžia dėl visų naudojamų kalbų ir jų statuso valstybių vidaus gyvenime. Deja, dabar bėgantys iš  griaunamo Charkivo rusakalbiai gyventojai negali patikėti, jog juos nori išvaduoti nuo „rusofobų“ priespaudos.

O dėl pavadinimų, apsivardžiavimų.  Sakyčiau, priešingai – Rusijos valdžia pradėjo kampaniją, kuria vadino ukrainiečius „atskilusiais rusais“, „chocholais“, o galop net narkomanais, naciais ir fašistais. Pagaliau, ar tai yra pagrindas pradėti agresiją prieš kitą suverenią valstybę?

– Kaltina Ukrainą, kad neva jie nenorėjo matyti rusų Kryme.

Visų pirma mes visi pamirštame, kad Krymas nėra nei rusų, nei ukrainiečių. Kryme gyvena visai kita etninė tauta – Krymo totoriai. Remiantis tarptautinės teisės normomis, iš tiesų ne rusai, o totoriai turi teisę įgyvendinti tautų apsisprendimo teisę. Todėl net tokio klausimo kėlimas atrodo teisiškai nepagrįstas, bet visi suprantame, kad čia politiniai dalykai. Atplėšdami Krymą iš Ukrainos, iš tiesų pirmiausiai Rusija sulaužė savo įsipareigojimą Ukrainai saugoti jos teritorinį vientisumą ir sienas.

Vėliau sekę Minsko susitarimai yra surašyti taip, kad faktiškai nė viena pusė, nepažeidus susitarimų, tų susitarimų įgyvendinti negalėjo. Pavyzdžiui, buvo susitarta, kad ginčytinų taip vadinamų LNR ir DNR darinių sienų nuo Rusijos kontrolė turėjo būti perduota ukrainiečiams ir kad tose teritorijose turėjo veikti Ukrainos teisė (tame tarpe ir Ukrainos rinkimų teisė). O kaip tai įgyvendinti, jei taip vadinamuose LNR ir DNR dariniuose veikia perrengta Rusijos kariuomenė, kuri karts nuo karto vis bando plėsti užgrobtą teritoriją. Šiame konflikte per 8 metus žuvo 14 tūkstančių karių. Panašią strategiją Rusija naudoja ir Sakartvele, ten tik mažiau mirčių, bet demarkacinė linija vis stumiama į šalies gilumą.

– Rusija teigia, kad Vakarų valstybės visada vykdė priešišką politiką jos atžvilgiu. Niekada neieškojo bendrų taškų, nesiekė įtraukti Rusijos į Europos saugumo architektūrą.

     Vakarai norėjo ir net įtraukė Rusiją į bendrą Europos saugumo architektūrą – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją ESBO (angl. OSCE). Net ir NATO bandė įvairiais formatais bendradarbiauti  – tuo sukeldamos net pačių rusų tarpe gan didelį nusistebėjimą tokiu atvirumu. Vis dėlto Rusijos supratimas buvo ir liko kitoks – jei taisyklės nėra kuriamos pačios Rusijos, jų laikytis sunku, ypač jei turi kitokių planų savo kaimynių atžvilgiu. Dabar karo įkarštyje, kiek girdime, pati Rusija mėtosi grasinimais NATO valstybėms, taigi ir Baltijos šalių žmonėms, o ir visam pasauliui. Nekreipti dėmesio į tokius grasinimus būtų neleistinas aplaidumas.

– Ukraina taip pat kaltinama ir dėl grasinimo branduoliniu ginklu.

Ukraina savo branduolinio ginklo arsenalo (likusio jos jurisdikcijoje po SSSR iširimo) atsisakė po 1994 m. pasirašyto Budapešto memorandumo. Šį memorandumą pasirašiusios  JAV, Didžioji Britanija ir Rusija įsipareigojo mainais už tai, kad ši šalis atsisakys branduolinio ginklo, užtikrinti ir ginti Ukrainos teritorinį vientisumą – o kaip įvyko realybėje?!

    Ukraina niekam negrasino branduoliniu ginklu. Po Krymo aneksijos 2014 m. kovą tuometinis Ukrainos gynybos ministras V.Heletėjus tik apgailestavo, kad jei Ukraina būtų išlikusi branduoline valstybe, Rusija nebūtų drįsusi atplėšti Krymo. Šiuo metu nei viena žvalgyba neturi jokių duomenų, kad Ukraina ką nors veikia ta linkme. Deja, Rusijos kariauna jau apšaudo Ukrainos branduolines jėgaines, tuo sukeldamos neabejotiną grėsme visam pasauliui.

Ko mums tikėtis dabar?

Ukraina bet kuriuo atveju laimės. Pasaulis pagaliau pradeda suprasti, kad kova prieš bet kokią diktatūrą, ypač diktatorių naudojamą karinę jėgą yra neatidėliotina būtinybė. Bus ir Didysis Tribunolas. Deja, datos kada jis vyks, kol kas nežinome.

L.N. Rasimą kalbino Povilas Venciūnas. 2022 m. kovo 7 d., Klaipėda.

© 2009-2024 NEFAS | Visos teisės saugomos. Sprendimas: gale.lt