Pasaulyje buvo sunaikinta milijonai žmonų vadovaujantis vien klasių kovos ar vienos apibendrintos tautinės priklausomybės (germanai, slavai) viršenybe prieš kitas tautas. Deja, šiomis dienomis tiek valstybių mastu, tiek jų viduje atgimsta etnonacionalizmas. Rusijoje, o kai kur ir vakaruose, jis jau virsta etnonacizmu ar tiesiog etnofašizmu. Jo esmė yra ta, kad viena tauta ar jos dalis tariasi turinti galią teisine ar net karine prievarta keisti šalių ar kraštų pavadinimus, keisti ten gyvenančių žmonių etninę-tautinę tapatybę. Tam pateisinti ieškoma įvairiausių priežasčių, net buvusių ankstyvoje istorijoje pavadinimų ir t.t. Jei kažkada tikrai egzistavo Kyjivo Rusia – šiandieniniai rusai reikalauja Ukrainos pavadinimą pakeisti į „Rosija“ (Ruskij mir – Rusų pasaulis), o ukrainiečių etnosą tiesiog padaryti rusais. Nepaklususius – sunaikinti!
O ir Lietuvoje visu ryškumu atsiskleidžia etnonacionalizmas siekiant pertvarkyti per pastaruosius šimtmečius susiklosčiusių ir niekam blogo nedarančių žmonių etnotapatybę. Kam ir kodėl užkliuvo Suvalkijos pavadinimas ir ten gyvenančių žmonių etninė suvalkiečio tapatybė? Vieninteliu logišku paaiškinimu galėtų būti mūsų kaimynės šių dienų „nepatogumas“ bei noras ištrinti iš žmonių atminties istorinį faktą, kad pusė Suvalkijos krašto teritorijos yra Lietuvoje, o kita pusė Lenkijoje kartu su Suvalkų miestu, dar visai neseniai (istoriniu požiūriu) buvusiu pačiu lietuviškiausiu miestu Rusijos Suvalkų gubernijoje. Argi kas nors šiandien tokį Suvalkijos krašto ir miesto padalinimą laiko nelegaliu? Niekas! Yra, kaip yra.
Bandymai pagrįsti Lietuvos teritorijoje esančios Suvalkijos dalies pavadinimo pakeitimą tuo, kad, girdi – carinė Rusija sukūrė Suvalkijos guberniją, todėl ten gyvenantieji pasidarė suvalkiečiais – neturi jokio pagrindo. Istoriografijoje randame, kad ten gyvenę žmonės save suvalkais (net ne suvalkiečiais) vadino kur kas anksčiau. Suvalkų gubernijos vėlesnis įkūrimas tik atspindėjo to laikmečio faktinę padėtį. Visiškai netikęs argumentas, kad Suvalkijos teritorijos istorinis pavadinimas buvo Sūduva. Visų pirma buvo ne Sūduva, o Sūda, bet apie kokį gilios istorijos laikotarpį kalbame? Sūda apėmė ne tik dabartinės visos Suvalkijos, bet ir dalies Dzūkijos teritorijas. Tada dar tik formavosi baltiškasis etnosas. Tose teritorijoje gyvenę baltai rašytiniuose šaltiniuose vadinami jotvingiais, poleksėnais ar sūdais. Pagal 1422 m. Melno sutartį Sūdos teritoriją pasidalino Kryžiuočių Prūsija, Lenkija ir Lietuva. Šiandien – tai bent lingvistiškai asimiliuota Lenkijos Palenkės vaivadija. Pagaliau, jei vadovaujantis tokia logika, reikia atstatyti senuosius istorinius, vos ne akmens amžiuje egzistavusius dabartinės Lietuvos etninių kraštų pavadinimus, Dzūkija turėtų vadintis Dainava, Aukštaitija – Deltuva, o dabartiniai žemaičiai – kuršiais.
Kas tie suvalkiečiai tyrinėjo ir moksliškai pagrindė savo išvadas to krašto žemietis medikas antropologas, Lietuvos Mokslų akademijos narys, habilituotas daktaras, profesorius Gintautas Čėsnys. Štai kai kurios išvados („Suvalkija“, 1997 Nr. 2.p.3-4): „Suvalkija tapo kovų arena. Žmonių retėjo, kai kurios vietovės tapo dykromis. Per Suvalkiją traukėsi dalis Didįjį sukilimą pralaimėjusių prūsų, jie paliko pėdsakus gyventojų genų fone. Trečia, aprimus karams Užnemunė vėl buvo tirščiau apgyvendinta. Iš kur kėlėsi nauji gyventojai? Iš dešinio Nemuno kranto nuo vidurupio iki pat Baltijos. Trumpiausias biologinis atstumas suvalkiečius skiria nuo dzūkų ir žemaičių. Galėjo būti ir vėlesnių migracijų iš Prūsijos. Dabartinis žmonių tipas susiklostė į šių dviejų (prūsų ir jotvingių) genčių foną įsiliejant persikėlėliams iš dešiniojo Nemuno kranto. Ypač prūsiškasis dėmuo lėmė tai, kad mūsų tarmė liko labai archaiška“
Taigi, visiškai be jokios būtinybės, o tik siekiant painioti, kiršyti ar net skaldyti Lietuvių tautą, siekiama keisti paskutiniais šimtmečiais susiklosčiusias istorines realijas ir etninius lietuvių tapatumus. Juk tai ne tik teritorijos pavadinimo pakeitimas, tai labai arti etnonacistinės ideologijos. Tai siekis prievartiniais administraciniais aktais pakeisti žmonių etninę, o ypač savo atsiradimu ir šnekos bei charakterio bruožais išskirtinę suvalkiečių etninę tapatybę. Ar atsiklausė kas Prienų, Kalvarijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, Šakių, o pagal lingvistinius požymius ir Jurbarko kraštų žmonių, jog jie sutinka per pavadinimo pakeitimą priimti seniai išmirusių giminaičių, jau seniai „nabašnykų – sūdų“ mentalitetą, ar jie sutinka ištrinti iš savo atminties, kad jų senoliai, proseneliai, tėvai ir jie patys buvo suvalkiečiai, ar jie sutinka su tuo, kad administracinės prievartos būdu taptų Sūdais ar Sūduviais? Neapsimeskime, kad nežinome, jog idėjos keisti etninę ar net tautinę priklausomybę administraciniais aktais ar kitaip, tupi tamaševskininkų, jedinkininkų ir kitų, net Lenkijos ateitį planuojančių vienoje slavus apjungsiančioje Rusijos valstybėje, galvose. Pats laikas ir Teisingumo ministerijoje šį pavasarį atidarinėti langus, kad išsivėdintų ten susikaupusias etnonacionalizmo idėjas.
2022 m. balandžio 13 d. Palanga