Vis neapleidžia mintis, kad kažkas yra ne taip, kad valdžios ir „energetikos žiniuonių“ pažadai, veiksmai ir jų rezultatai nesutampa neatsitiktinai. Atrodo, kad kažko svarbaus nepastebime ir teks gailėtis, kad pražiopsosime kryžkelę, kurioje Lietuva dar turi šansą pasirinkti savą energetikos vystymo kelią. Prašokus teisingą kelią kiekvienas vėlesnis žingsnis tik tolins mus nuo jo, nuo nepriklausomos ir suverenios valstybės energetinės sistemos.
Paprasčiausia būtų išsiaiškinti, ar mūsų nepastabumas yra įgimtas bruožas, ar vis dėlto kažkas dėl jo yra suinteresuotas. Tačiau dažnai mums kelią pastoja įvairūs mitai apie energetiką. Štai pora iš jų:
– pirmasis mitas – energetika yra toks sudėtingas dalykas, kad jį gali suprasti tik labai dideli šios srities specialistai ir tik jie gali paaiškinti, kaip ir kas yra iš tikrųjų, kodėl viskas ateityje gali būti tik taip ir ne kitaip;
– antrasis mitas – nors mes visi esame priklausomi nuo energetikos, mokame už ją savo pinigus, tai esanti labai neįdomi tema ir apie ją kalbėti neverta;
Toks vandens drumstimas kelią įtarimą, kad čia gali būti gaudomos labai didelės žuvys. Pabandykime bent pažiūrėti, kokį laimikį galima ištraukti iš mūsų „energetikos kūdros“?
Kaip mes ėjome?
Norėdami išvynioti šį susipynusį lietuviškos energetikos kamuolį, turėtume susirasti kokį nors siūlo galą.
Neseniai žiniasklaidoje pasirodė maža žinutė, kad yra rengiama elektros energijos avarinio rezervo sutartis, kurią turėtų pasirašyti „Lietuvos energija“ ir kitų šalių energetinės įmonės, dabar dirbančios vieningoje sistemoje. Ši žinia, kaip ir daugelis pranešimų apie energetiką, nerado jokio susidomėjimo tarp žurnalistų ir akies mirksniu dingo iš akiračio.
Tikriausiai atsitiktinumas, tačiau informacija apie naujas Lietuvos energetikų sutartis su Vieninga energetine sistema pasirodė tuo momentu, kai Lietuvoje buvo tarpuvaldis. A. Kubiliaus vyriausybė buvo dar nesuformuota, o G. Kirkilo jau krovėsi lagaminus, žodžiu, labai palankus metas greitai susitvarkyti problemiškus reikalus.
Juo labiau kad patirtis rodo, jog Rusijos energetikai nepraleidžia progos pasinaudoti tokiomis situacijomis ir kiekvienu patogiu momentu stengiasi primesti Lietuvai kuo daugiau įsipareigojimų, kad apsunkintų mūsų galimybes vykdyti savarankišką energetinę politiką.
Grįžkime prie elektros energijos avarinio rezervo sutarties. Ši sutartis apie techninius dalykus – su formulėmis, parametrais ir kitais ne kiekvienam suprantamais dalykais, bet jos esmė yra ta, kad ją pasirašiusios šalys žengia dar vieną žingsnį sujungti savo energetines sistemas į vieningą tinklą. Dispečerinių darbuotojai kartu treniruojasi likviduoti krizines situacijas, paruošiamos instrukcijos ir kt. Žodžiu, po tokio įdirbio kiekvienas Rusijos Vieningos sistemos energetikas galės gąsdinti: matote, kaip viskas baisu ir sudėtinga dėl tų avarijų, kas gi jus, vargšelius, išgelbės, jei mėginsite nuo mūsų pabėgti?
Įdomu, kad ši sutartis atrodo kažkokia neišbaigta, trūksta įsipareigojimų ir atsakomybės. Regis, ji yra dalis kažko didesnio. Patempkime už šio siūlo ir pažiūrėkime, ką ištrauksime.O ištraukiame tokius organizmus kaip BRELL ir IPS/UPS, na, su jais ir dar BALTSO, UCTE.
BRELL – Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinių sistemų darinys, kurį 2001 metais po premjero R. Pakso sparneliu Vilniuje išperėjo ponas Čiubaisas, o IPS/UPS, tai Integruota energetinė sistema/Vieninga energetinė sistema. Kodėl IPS/UPS taip vadinasi, šiandien sunku pasakyti, nes iš principo tai nuo sovietų laikų likusi vieninga sistema, koordinuojama iš Maskvos. Bet rusai visuomet mėgo žodžių žaismu sudaryti tikrovės neatitinkantį įspūdį.
Jei pradėjome šnekėti apie žaisliukus Baltijos šalims, būtina pasakyti, kad joms buvo leista susikurti ir dar mažesnį junginuką BALTSO – atseit trijų Baltijos sesių energetinį junginį. Buvo net bandymų atjungti Baltijos energetines sistemas nuo sovietinio monstro – 1996–1998 metais buvo vykdoma „Baltijos žiedo“ (Baltic Ring) studija, kurios pagrindinis tikslas – išnagrinėti elektros rinkos, kuri atsirastų nutiesus elektros žiedą aplink Baltijos jūrą sukūrimo galimybes. Vienas iš nagrinėjamų scenarijų – Baltijos energetikos sistemų sinchroninis darbas su UCTE. Kaip ir galima buvo tikėtis, studija parodė, kad sinchroniniam Baltijos šalių sujungimui su Vakarų elektros sistema būtini didžiuliai energetikos sistemų pertvarkymai.
BALTSO
Kaip pamename, tuomet pasirodė geradarė Rusijos Vieninga energetinė sistema su vilionėmis Baltijos sesėms nesprukti iš sovietinių tinklų. Energetikai buvo nieko prieš, bet Vyriausybė nesutiko, ir „energetikams“ teko „tempti gumą“.
1999 metais Lietuvai buvo bandyta įbrukti susitarimą dėl lygiagretaus energetikos sistemų darbo. Šioje iš pirmo žvilgsnio nekaltoje sutartyje, po kuria parašus turėjo padėti ne valstybės vadovai, o tik įmonės (Lietuvos energijos) direktorius, buvo įrašytas vienas, bet esminis įsipareigojimas – panorėjusi iš jos pasitraukti šalis turėtų kompensuoti nuostolius visoms likusioms jo dalyvėms. T. y. po tokio dokumento pasirašymo Lietuva, sugalvojusi pasitraukti iš sovietinio tipo energetinės sistemos ir prisijungti prie Vakarų Europos ar Skandinavijos, turėtų, pvz., baltarusiams nutiesti naujas elektros linijas, gal dar naują elektrinę pastatyti, gal dar ką, žodžiu, padaryti viską, kad Rusija, Baltarusija, Latvija, Estija jaustųsi lyg niekas nepasikeitę. Bet liekantieji sistemoje gali niekada nepasijusti pakankamai kompensuoti, o Lietuva gali niekada neatsiskirti. Ir priežastis čia ne baltarusių godumas, o Rusijos nenoras atiduoti per Lietuvos žemę nutiesto elektros laido, jungiančio Kaliningrado anklavą su motina Rusija.
1999 metais konservatorių, G.Vagnoriaus, vyriausybė uždraudė Lietuvos įmonei pasirašyti tokius įsipareigojimus, todėl tik į valdžią atėjus rusams tinkamesnei R. Pakso vyriausybei 2001 m. vasarį vėl su ta pačia sutartimi į Lietuvą nepatingėjo atvykti net pats Rusijos energetinės bendrovės „JES Rossii“ valdybos pirmininkas Anatolijus Čiubaisas. Kad būtų tikriau, prie jo prisijungė ir K. Prunskienė su V. Uspaskichu. Šį kartą sutartį prastumti pasisekė, tik įvyko vienas nesklandumas – konservatorių frakcijos iniciatyva buvo nutarta pakeisti punktą dėl įsipareigojimų kompensuoti nuostolius pasitraukiant iš sutarties.
Tuomet energetikai ėmė dievagotis, jog susitarimas reikalingas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, o nepasirašius minėto susitarimo, Rusija sudarys kliūčių Lietuvai eksportuojant elektros energiją per Baltarusiją į Vidurio Europą.
2001-02-07 Seime vyko K. Prunskienės iniciatyva organizuotas Lietuvos ir Rusijos pasitarimas ekonominio bendradarbiavimo klausimais. Iš kairės Seimo narė K.Prunskienė, antras iš dešinės Rusijos ambasadorius Lietuvoje J.Zubakovas, Rusijos delegacijos narys A.Čiubaisas, Rusijos pramonininkų verslininkų sąjungos prezidentas A.Volskis.
Taigi šiokia tokia sutartis, prijungianti Lietuvą prie Vieningos energetinės sistemos, buvo sutvarkyta. Ką dar galėjo Rusija padaryti, kad mes neatsijungtume, jei tiesmukai teisiniais metodais nepavyko „išdurti“?
Reikėjo pasiekti, kad nebūtų techninių galimybių tai padaryti ir žmonių tai atlikti.
1999 metais „Lietuvos energijos“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“ sutarė, kad prie UCTE reikia jungtis kartu ir laišku kreipėsi į UCTE prezidentą bei Lenkijos „Polskie Sieci Elektroenergetyczne“ prezidentą dėl techninių ir organizacinių sąlygų Baltijos šalių elektros energetikos sistemų sinchroniniam prisijungimui prie UCTE.
Į jį UCTE Prezidentas 2000 metų kovo 6 d. atsakė, jog yra kliūčių, trukdančių sinchroniškai prisijungti prie UCTE sistemos. Be to, sujungimas su UCTE pareikalautų Baltijos energetikos sistemų atskyrimo nuo vieningos Rusijos ir Baltarusijos energetikos sistemos, iškiltų elektros energijos Kaliningrado sričiai tiekimo klausimas. Suabejota, ar Baltijos šalių prisijungimas viena linija prie UCTE sistemos patenkins patikimumo reikalavimus. Žodžiu, begalė problemų ir pasiteisinimų, kodėl Lietuvos energetika turi priklausyti nuo Maskvos kontrolės.
Taip išsisukinėjant laikas bėgo, bėgo, kol pasikeitė vyriausybė – premjeru tapo R. Paksas, o čia, kaip sakoma, korta ir pradėjo eiti. Pirmiausia ši vyriausybė nutraukė derybas dėl elektros tilto į Lenkiją. Po to kur buvęs kur nebuvęs atsiranda Čiubaisas su pasiūlymu, kurio mūsų energetikai negali atsisakyti – ir štai 2001 metais jau sukurtas BRELL. O tų pačių metų spalį susitikę Rusijos Prezidentas V. Putinas ir Europos Sąjungos Pirmininkas Guy Verhofstadt pažymi, kad Rusijos ir Europos elektros linijų sujungimas atitinka abipusius interesus. Tai nedelsiant buvo įkūnyta sprendimu atlikti tyrimus ir paruošti techninį ekonominį UCTE ir IPS/UPS susijungimo pagrindimą.
Daug nelaukdama NVS Elektroenergetinė taryba 2002 metų pradžioje pareiškia suinteresuotumą susijungti su Vakarų Europos energetine sąjunga UCTE. Gražu, kad šis NVS organas kartu praneša ir apie Baltijos energetinių sistemų norą jungtis į bendrą krūvą – vieningą energetinę sistemą. Tad mechanizmas paleidžiamas.
Lietuvoje tuo metu įvyksta pora įvykių, kurie vėliau suvaidins tam tikrą vaidmenį mūsų istorijoje. 2002 metų pradžioje buvęs „Kauno energijos“ direktorius R. Juozaitis tapo visos „Lietuvos energijos“ vadovu, o metų viduryje gimė UAB „ADIFIKA” – nedidelė, į akis nekrintanti įmonėlė.
Lietuvoje vis dar sudaromas įspūdis, kad mes ir toliau bandome kurti savarankišką energetiką, kad siekiame tiesiogiai susijungti su Europa. Ta proga 2002 metų balandį Baltijos operatorių iniciatyva net buvo atliktas Baltijos energetikos sistemos atsidalijimo nuo IPS/UPS energetikos sistemos eksperimentas.
Išanalizavus duomenis 2002 metų lapkričio 6 d. sudarytas Lietuvos elektrinių reguliavimo sistemų pertvarkymo pagal UCTE reikalavimus priemonių planas, kurį Lietuvos elektrinės numato užbaigti 2010 metais. Tik yra viena svarbi detalė – pagal bandymo rezultatus nustatyta, kad Baltijos energetikos sistemos gali dirbti stabiliai izoliuotu režimu, tačiau dėl didelių vienetinių galių ir didelės instaliuotų galių koncentracijos ilgesniam laikui toks darbo režimas neužtikrina patikimo elektros energijos tiekimo ir saugumo. Taigi peršasi išvada – eksperimentuoti galime, bet tokia lietuviškos energetikos sistema ilgesnį laikotarpį savarankiškai neišgyvens – reikia būti prie ko nors prisijungusiems.
Tuo pačiu metu UCTE specialistai pradeda pirminę galimų srautų analizę, kurie susidarytų sujungus Rusijos energetiką su Europa sinchroniniu būdu, ir 2003 metais padaro išvadą, jog šių sistemų sujungimo galimybės abejonių nekelia. Ir rusiškasis Vieningos energetinės sistemos lokomotyvas juda toliau į Vakarus ir tempia visą Baltijos energetinę sistemą paskui save – 2003 metais NVS Elektroenergetinės tarybos pirmininkas Čiubaisas su UCTE prezidentu M. Fuksu pasirašo protokolą, kuriame patvirtinamas sprendimas atlikti sistemų sujungimo tyrimus. Liepos mėnesį vakarų Ukrainos energetinė sistema (vadinamoji „Buštuno ŠEC sala“) pradeda sinchroninį darbą su Vakarų Europos energetine sistema UCTE.
Tuo metu, kai Rusijos vieninga sistema vykdo realius susijungimo veiksmus, Lietuvos vyriausybė vis tiria ir tiria linijos į Vakarus statybos pagrįstumą. 2003 metų sausio mėn. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) užsakymu atliktas tyrimas, konsultuojantis Lenkijos ir Lietuvos Vyriausybes apie galimybes įgyvendinti šių valstybių elektros energijos tinklų sujungimą.
Tačiau negalime sakyti, kad visiškai niekas Lietuvoje nesiima praktinių veiksmų. Iš ankščiau minėtos įmonės UAB „Adifika“ ir valstybei priklausančios įmonės „Kauno energija“ gimsta „Energijos realizacijos centras“ (ERC). Kitaip nei Lietuvos energija ir mūsų vyriausybė, jis be jokių ilgų tyrimų neria į elektros energijos varinėjimo per Lietuvos sieną verslą. 2003 03 07 jis gauna nepriklausomo elektros energijos tiekėjo licenciją ir kaipmat laimi konkursą tarpininkauti parduodant perteklinę elektros energiją, pagamintą Ignalinos atominėje elektrinėje. Apie energetikų Juozaičių ir Seimo nario konservatoriaus Ramūno Garbaravičiaus sąsajas su šiuo verslu yra jau nemažai rašyta, todėl norėtųsi tik pasidomėti, kas sukūrė sąlygas tokiai veiklai? Kodėl tokia sėkminga įmonė atsirado būtent šiuo metu?
Politikos tęstinumas
Trumpam grįžkime į 2000 metų balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. posėdį – pirmininkauja A. Kubilius, svarstomas klausimas „Dėl eksportuojamos elektros energijos kainos“, pranešėjas Ūkio ministras V. Milaknis. Nusprendžiama pritarti Ūkio ministerijos pasiūlymui, kad sudaromose elektros energijos eksporto sutartyse eksportuojamos elektros energijos, pagamintos valstybės įmonėje Ignalinos atominėje elektrinėje, kaina būtų ne mažesnė negu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka apskaičiuotos trumpalaikės ribinės sąnaudos. Taigi, V. Milaknis pateikė, A. Kubilius pasirašė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas patvirtino metodiką, o Kauno „energetikai – konservatoriai“ jos pagrindu užkūrė verslą.
Kitais žodžiais tariant, anksčiau valstybė nustatydavo žemiausią kainą, kuria galima į užsienį parduoti Ignalinos AE elektrą, o nuo tol kaina priklauso tik nuo skaičiukų, įrašytų į formulę. Reikiamus skaičiukus parinkti galima visada, jei yra noras ir suinteresuotumas. Tad pasrūva pigi lietuviška elektra į Rusijos Vieningąją energetinę sistemą, o pinigai į sėkmingai ir laiku įkurtas įmones.
Kelkimės į 2004-uosius metus. Tai metai, kai žmogus, žadėjęs Nobelio premiją tam, kuris įrodys, kad Lietuva gali išgyventi be Tarybų Sąjungos, gali iš arti matyti jos stojimą į NATO ir Europos Sąjungą.
Tikriausiai atsitiktinai iki stojimo į NATO kovo mėnesio 29 dieną ir į ES – gegužės mėnesio 1 dieną, buvo spėta patvarkyti dar keletą reikaliukų, kurių tikslas – politiškai atsiskyrusią nuo Rusijos Lietuvą palikti visiškai priklausomą nuo jos energetikos.
2004 m. sausio 23 dieną su LR Vyriausybės palaiminimu OAO „Gazprom“ parduodama 34 % valstybei priklausančių AB „Lietuvos dujos“ akcijų. Kad nekiltų triukšmas, sutartyje buvo numatyta, jog OAO „Gazprom“ tieks gamtines dujas apimtimis, ne mažesnėmis kaip 70 % nuo bendro Lietuvos vartotojų poreikio. Lietuva už popierinius Gazpromo pažadus atidavė Rusijai realų dujų vamzdyną – realų svertą veikti Lietuvai tiekiamų dujų kainą. Kuo toks „pelningas“ Lietuvai sandoris baigėsi, jau pajutome. Bet tai telieka pono A. Brazausko sąžinės reikalas. Šiuo atveju domina tik tai, kad nukirtome šaką, ant kurios Lietuvos energetinės strategijos kūrėjai tikėjosi atsisėsti uždarę Ignalinos AE.
2004 m. vasario mėn., kaip rašo Rusijos šaltiniai, vykdant NVS energetinės tarybos sprendimus suvienytomis Baltarusijos, Moldavijos, Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių energetinių kompanijų jėgomis, žinoma, jautriai koordinuojant ОАО «СО-ЦДУ ЕЭС» buvo organizuotas darnus darbas ruošiant Europos ir NVS (kartu su Baltijos šalimis) energetinių sistemų sujungimo techninį ekonominį pagrindimą.
Darbas vyko sklandžiai, mat čia ne kokie „vietiniai“ Lietuvos ar Baltijos šalių interesai, o Rusijos valdžios duotas vienas iš svarbiausių uždavinių savajai Vieningajai energetinei sistemai (ОАО РАО «ЕЭС России»). Tikslas – bendras Rusijos, NVS ir Baltijos šalių sinchronizavimas ir prisijungimas prie Europos energetinės sistemos UCTE.
Tikriausiai neblogai mūsų energetikai pasidarbavo bendram „Jedinaja energetičeskaja sistema Rosiji“ labui, nes jau tų pačių metų pabaigoje Taline vykusioje „Basrec“ energetikos konferencijoje Europos komisijos Transeuropinių energetikos ir transporto tinklų vadovas Giunteris Hanreichas pareiškė, jog Lietuvos ir Lenkijos projekto ateitį lems Rusijos ir Europos sąjungos energetikos sistemų sujungimo galimybių studijų rezultatai. Nuo jų priklausys, ar reikės sujunginėti Lietuvos ir Lenkijos energetikos sistemas. Abejonių dėl linijos projekto tikslingumo kilo todėl, kad elektros linijų tarp Lietuvos ir Lenkijos galingumas gali būti per mažas, tad kol kas, iki bus išsiaiškinta, esą nieko neverta daryti. Numatomą Rusijos ir ES energetikos sistemų sujungimo galimybių studiją , kuri bus finansuojama iš ES „Tacis“ programos lėšų, ketinama parengti tik 2006 m. Simptomiška, kad Lietuvos atstovai apie tai, jog Lietuvos ir Lenkijos projekto ateitis susieta su kitu projektu, sužinojo tik šioje konferencijoje. Sakoma, kad jie bandė pasipiktinti ir net grasinosi aiškintis, kodėl Lietuva nieko nežinojo apie galimybę dar ilgam likti be tiesioginės energetinės jungties su Vakarais. Nors kuo baigėsi ši audra stiklinėje, girdėti neteko.
Tiesa, nuo 2004 m. atsirado galimybė kalbėti ir apie mažąjį Baltijos žiedą – Skandinavijos ir Baltijos šalis, bet gal ir dėl to, kad mūsų energetikai labai susikoncentravo ties Rusijos kuruojamu projektu, elektros linijos Lietuva–Lenkija pažanga buvo labai lėta. Tokia lėta, kad net „lėtiesiems“ estams ir suomiams trūko kantrybė ir 2004 m. balandžio mėn. buvo sukurta „Nordic Energy Link“ bendrovė, skirta sujungti povandeniniu kabeliu „Estlink“ Estijos ir Suomijos elektros tinklus. Lietuviai taip pat sudalyvavo šiame projekte, bet, kaip toliau parodė istorija, tik tam, kad savo teisę į elektros eksportą perleistų „draugams“.
Mūsų rytų kaimynai toliau tvarko savo struktūras Lietuvoje – 2004 lapkričio mėn. 10 d. Energijos realizacijos centras (ERC) pereina į Rusijos elektros energijos eksporto-importo operatoriaus „Inter RAO JES“ rankas.
Kaip aiškino „Inter RAO JES“ atstovas Ivanas Abramovas, tai įvyko todėl, kad „Lietuvos energetikos sistema turi didelę reikšmę Rusijai, ypač dėl elektros tiekimo Kaliningrado sričiai, todėl labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą tiek elektros energijos prekybos, tiek bendrų investicijų projektų Lietuvoje srityse“.
Lietuva, sujaudinta tokiu rusiškos įmonės ERC rūpesčiu savo tautiečiais, atiduoda išskirtines elektros energijos prekybos su Rusija teises. Tai yra už kiek jie pirks, už tiek ir parduosime, nes pasirinkimo neturime.
Nuo 2005 iki 2008 metų Lietuvos energetikos glaudimąsi prie Rusijos vieningosios energetinės sistemos galima apibūdinti kaip rutiną.
2005 Balandžio 19 ОАО «СО – ЦДУ ЕЭС» (Россия), НЭК «Укрэнерго» (Украина), ГПО «Белэнерго» (Беларусь), Moldelectrica (Молдова), Latvenergo (Латвия), Lietuvos Energija (Литва), Eesti Energia (Эстония), АО «KEGOC» (Казахстан) kaip vieninga IPS/UPS grupė pasirašo sutartį rengti techninį
ekonominį pagrindimą susijungimui su UCTE. Darbus koordinuoja, žinoma, vieningos energetinės sistemos centrinis dispečerinis centras Maskvoje.
Ūkio ministerijos sekretorius A. Ignotas Maskvoje ir Briuselyje asmeniškai dalyvauja šio projekto – „Sinchroninio Vieningos energetinės sistemos ir UCTE energetinių sistemų sujungimo techninio-ekonominio pagrindimo“ – svarstymuose.
Matyt, jo dalyvavimas nenuėjo veltui, nes lapkričio mėnesio 11 dieną Ūkio ministerija išplatina ministerijos sekretoriaus ir IPS/UPS sujungimo su UCTE studijos rengimo tarybos nario Aniceto Ignoto žodžius:
„Rusijos ir Europos Sąjungos energetikos sistemų sujungimas sukurtų bendrą energetikos rinką, kurioje būtų užtikrinti vienodai aukšti kokybės ir gamtosaugos reikalavimai. Lietuvai šis projektas reikšmingas tuo, kad mūsų energetikos sistema įsijungtų į bendrą ES energetikos sistemą, tačiau kartu išliktų sąsajų ir su Rusijos sistema“.
Suprask, ir vilkai sotūs, ir avys sveikos – ir Rusijos įtakoje liksime, ir įsivaizduosime, kad su Europa susijungėme. Tiesa, elektros laidai eis per Baltarusiją ar Ukrainą, bet užtat kaip pigiai „prasisuksime“!
Tais pačiais metais Europos Sąjunga vienu iš savo prioritetų paskelbia Transeuropinio Energetinio Tinklo (TEN-E) kūrimą. Šis tinklas, sukūręs Baltijos Žiedą, anot ES, turėtų ištraukti Lietuvą iš „energetinės salos“. Tik įdomu, kad čia minimas žiedas skiriasi nuo to, apie kurį mes pratę girdėti. Jį turėtų sudaryti Norvegija, Švedija, Suomija, Danija, Vokietija, Lenkija, Baltijos šalys ir Rusija.
