Atsiradus naujoms galimybėms – taikyti atsinaujinančių energetinių šaltinių sprendimus, vėl teiravomės apie galimybę įdiegti visam daugiabučiui vakuuminius saulės kolektorius karšto vandens ruošimui ir gavome atsakymą, kad dabartinis monopolistas – centralizuotos šilumos tiekėjas – turės nuostolių (nes daug investavo į centralizuotus karšto vandens tinklus), tad nemato galimybės tai leisti (tokie mat įstatymai). Dar daugiau – netrukus įsigaliojo įstatymas, lyg ir leidžiantis daugiabučių gyventojams pasirinkti karšto vandens tiekimą, tačiau du monopolistai – šilumos ir šalto vandens tiekėjai – daro viską, kad būtų pasirinktas būdas, kada ir šilumos ir karšto vandens tiekėjas būtų tas pats (taip vadinamas I karšto vandens tiekimo būdas). Įstatymų sumanytojai, liepdami nuo liepos mėnesio pasirinkti karšto vandens tiekėją, būk tai norėjo suvaldyti „gyvatuko“ (karšto vandens cirkuliacijos) mokesčio kilimą, tačiau šilumos tiekimo monopolistai tikrai sugalvos, kaip papildomai apmokestinti gyventojus panaikinus „gyvatuko“ permokas ( pavyzdžiui, žadama nepasirinkusiems taip vadinamo I karšto vandens tiekimo būdo, imti mokečius už karšto vandens ruošimui naudojamo boilerio nuomą, o visiems kitiems žadama įvesti karšto vandens skaitliukų aptarnavimo mokestį).
Pagal epizodinę daugiabučių bendrijų apklausą tik apie 7-10 proc. daugiabučių dar bando aiškintis, kaip išvengti monopolistų pinklių (pavyzdžiui šalto vandens tiekėjai nepripažįsta dabar veikiančių karšto vandens skaitiklių ir reikalauja už tą dalį šalto vandens, kuris bus panaudotas karšto vandens ruošimui, atsiskaityti pagal vieną namo įvado skaitliuką). Kiti tiesiog nepajėgia kovoti su monopolistais ir sako, kad „laukia jau kitos valdžios kitų (tai yra protingų) sprendimų“. Įsiklausykite valdžioje esantieji!
Pasyvaus namo koncepcija pagimdė ir daugiabučių namų apšiltinimo idėją – apsikalkime storomis sienomis, užsikamšykime visais įmanomai būdais langus, duris, ventiliacijos angas ir gyvensime šiltai (tik ar laimingai?). Kokie daugiabučių namų apšiltinimo variantai bebūtų – ar tai A.Kubiliaus ar R.Kuodžio versijos – daugiabučių gyventojams tai nėra patrauklu.
Jei dar nesusidarėte savo nuomonės, kodėl tai nepatrauklu (ar gal net nepriimtina) – apibendrinu:
1. Daugelis nepritaria siūlomam renovacijos modeliui, ne todėl kad brangu, o todėl kad nesutvarkyta teisinė bazė – nėra atskirta šilumos gamintojai nuo šilumos tiekėjų, tad ir kiek bestorintum namų sienas, monopolistas vis tiek ras būdų kainas kelti greičiau, nei atsipirks investicija. Tai rodo ir dabar užsisukusi diskusija ar išnuomoti dar 20-čiai metų Vilniaus šilumos tinklus. Jei išnuomosime – įstatymai pradės ginti tikras ir tariamas investicijas (o už pastarasias ir užmokės prievartiniai centralizuoto šildymo vartotojai).
2. Sutikime, kad daugeliui iš mūsų nesinori riboti savo poreikių, bet dauguma pritartų protingo taupymo koncepcijai, kada yra lengvai paaiškinamas tiek investicijų dydis ir gal būt net ir atsipirkimo laikas. Sakau gal būt , nes yra ir kiti motyvavimo principai, tai ir nepriklausomybė nuo vieno energijos tiekėjo (čia turima omenyje centralizuotą šildymo tiekimą), gamtos resursų tausojimas (pritaikyti alternatyviąją energetiką daugiabučiams) , tiek ir investicijų taupymo būdai (jau yra pakankamai empyrinių skaičiavimų, kad saulės kolektorių, šilumos siurblių, bei kitų alternatyviosios energetikos elementų įdiegimas daugiabučiui namui atsietų per pus pigiau nei sienų apšiltinimas, galutiniame variante duotų tą patį energijos taupymo efektą, o ir atsipirkimo laikas būtų iki 4-rių metų). Aktyvaus namo koncepcija, kada siūloma diegti visas galimas atsinaujinančios energijos rūšis, aprūpinant namus energija – štai kur yra realus energijos taupymas ir mūsų ateities vizija.
Išvados lyg ir aiškios – susitvarkome įstatyminę bazę (atskirai energijos gamyba, energijos perdavimas ir energijos pardavimai), tvarkome (tvardome) monopolijas, o užsispyrusiems piniguočiams (ir jų lobistams) primename, kad ir LEO uždarėme ir kitus anksčiau ar vėliau uždarysime… Įvykdžius minėtas priemones ir renovacija ir kitos energijos taupymo priemonės tikrai turės prasmę.
Pabaigai pasvajokime. Įsirengė Jonas mažą vėjo elektrinėlę (2 kW), o valdžia leido pasistatyti elektros skaitliuką, besisukantį į abi puses. Kai nėra vėjo Jonas perka elektrą iš tiekėjo, o kai atsiranda energijos perteklius, ją grąžina į tinklą ir skaitliukas sukasi atgal. Tiekėjas bando kelti tarifą, vartotojas bando padidinti savo elektros malūnėlio galią – abi pusės pradeda skaičiuoti, kas ir kiek praranda pinigėlių. Gal čia idilija? Anaiptol, pasidairykime pas kaimynus.
Skaitytojo laiškas
Vilnius 2010-06-17