Ignalinos atominės jėgainės paveldas

Nors net iki dabar Lietuvos energetinė ateitis mūsų politikų akyse susieta su branduoline energetika, ji negali užtikrinti nei visiškos nepriklausomybes, nei krašto energetinio saugumo.  Atominė energija visuomenei pateikiama kaip patogi ir racionali alternatyva išspręsti Lietuvos energijos problemas. Vis dėlto, po šia paviršutiniška, gražiai nuspalvinta žieve glūdi dvi didžiulės ir sunkiai išsprendžiamos problemos. Viena problema yra surišta su milžinisku finansų sutelkimu NAE statybai ir susidariusių skolų grąžinimu, kita – su išlaidomis, susijusiomis su branduolinio kuro ir kitų radijo aktyvių atliekų daugelio šimtų metų apsauga.

Lietuva, kaip valstybė, neturi ir deja neturės ateityje savų lėšų pastatyti naują atominę jėgainę. Energetikos ministerija jau paskelbė kvietimą dalyvauti viešajame pirkime, kuriuo kviečia investuotojus finansuoti 51 proc. statybos išlaidų, taip pat perimti tokios jėgainės valdymą. Lietuvos Vyriausybė tikisi, kad investuotojų atsiras, nes Lietuva siūlo jiems Baltijos regiono elektros rinką.  Jeigu toks investuotojas ir atsiras, jis taip pat norės gauti stambias palūkanas už dešimties milijardų litų investiciją. Akivaizdu, kad dešimt metų, kol bus statoma NAE,  palūkanas už šias investicijas turės mokėti Lietuvos vartotojas, nors statoma elektrinė dar nepagamins nei vieno vato elektros. Skaičiuojant, kad Lietuvos vartotojai naudos apie 9 -10 teravatų elektros energijos, vien palūkanų išlaidoms padengti kiekvienas vartotojas turės papildomai sumokėti apie 10 centų antkainį už kiekvieną sunaudojamą kilovatvalandę. Pats kapitalo grąžinimas, kuris užtruktų apie 20 metų, pridėtų dar apie penkis centus. Panašios išlaidos susidarys ir už Lietuvos partnerių investicijas, nors ne visai aišku, ar šios išlaidos pasirodys bendroje visų mokesčių formoje, ar bus surenkamas kaip mokestis už sunaudotą energiją. Bet kokiu atveju, pridėtiniai mokesčiai prie dabartines elektros energijos kainos pakils mažiausiai 15 – 20 centų už vieną kilovatvalandę. Greičiausiai bus pridėtas ir papildomas administracinis antkainis, kaip kad jau yra daroma dabar. Pastačius naują atominę, prie šių palūkanų ir paskolos grąžinimo kaštų, reikės pridėti ir pačios elektros gamybos kaštus, užsieniečio operatoriaus uždarbį, elektros persiuntimo išlaidas, statinio ir įrangos amortizaciją, kuro kaštus, remontą, valstybinius mokesčius, draudimą ir pan. Susumavus visas išlaidas, Lietuvos vartotojo išlaidos už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę greičiausiai gerokai viršys 50 centų. Tačiau tai – tik išankstinės apčiuopiamos investicijų kainos už NAE įrengimą ir jos eksploataciją.  

Daug sudėtingesnis yra branduolinio kuro ir kitų atliekų apsaugos pridėtinių išlaidų įvertinimas, kurias taip pat turės, vienokiu arba kitokiu būdu, padengti elektros vartotojai pridėtiniais tarifais arba valstybinių mokesčių forma. Pabrėžtina, kad pasibaigus pirmai branduolinio kuro kasečių veiklai naujame reaktoriuje, jų apsaugos problemos, o taip pat su jomis susijusios išlaidos prisidės prie jau esamų IAE radiokatyvių atliekų ir jų apsaugos.  Nelaimei, branduolinio kurio ir kitų atliekų apsauga tęsiasi kelis šimtmečius, jų apsauga sudėtingėja – dėl didėjančio atliekų skaičiaus, griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų vis sunkiau pašalinti arba palaidoti atgyvenusius reaktorius.   Atgyvenusių reaktorių demontavime, nugriovime ir radiacijos paliestų griuvėsių palaidojime, pasaulis turi labai mažai patirties. Nedaug informacijos randama žiniasklaidoje ir, suprantama, beveik nieko negirdime apie išvardintas problemas iš pačių energetikų. Iki šiol nesukurtas visuotinai priimtas branduolinės energijos saugumo apibrėžimas, šiuo klausimu yra daug spekuliacijų. Taigi išlaidos, susijusios su ilgalaike pastatų dispozicija, reaktorių atliekų utilizavimu bei jų apsauga, yra neaptartos. Radiokatyvios atliekos be abejones pareikalaus daugiaamžės apsaugos ir didelių kasmetinių išlaidų, kurios užtikrintų saugią aplinką tiek gyventojams, tiek gamtai. Vienaip ar kitaip, naudojimasis atomine energija šiandien, amžiams pažabos ateinančias kartas didžiulėmis išlaidomis. Klausimas yra tik kiek ilgai ir kas tas dideles išlaidas galės padengti.                            

Skelbiami statistiniai tyrimai nurodo, kad atominė energija daugumai Lietuvos gyventojų yra priimtina. Atominė energija pristatoma kaip nebrangios energijos šaltinis, neteršiantis aplinkos. Sovietmečiu pastatyta ir dabar jau sustabdyta IAE, buvo statoma kaip didžiulis elektros šaltinis, turintis aptarnauti visą šiaurės rytų regioną, apimantį Karaliaučiaus kraštą, Baltijos valstybes ir dalinai Gudiją. IAE buvo pastatyta SSRS pinigais, naudojantis Rusijos technologijomis bei įvežtais į Lietuvą statybininkais.  Dėl šių priežasčių IAE personalas, iki Lietuvos nepriklausomybes atstatymo, buvo 95% kitataučiai – dauguma rusai.  Kadangi visas RBMK reaktorius buvo pagamintas Rusijoje, branduolinio kuro kasetės buvo irgi  Rusijos gamybos.  Išnaudotos kasetės turėjo būti išvežamos į Rusiją ilgalaikiam palaidojimui. Lietuvai atstačius nepriklausomybę, atsakomybė už visą IAE perėjo į jos rankas – elektros gamyba, saugumas, branduolinio kuro, remonto ir eksploatavimo dalių pirkimas branduolinių atliekų utilizavimas ir t. t.  Branduolinės kuro kasetės ir remonto įranga IAE reikalams turėjo būti perkamos tik iš Rusijos, nes tokių niekas kitas negamino. Tačiau Rusija, kiek žinoma, nesidomėjo branduolinių atliekų priėmimu iš atkurtos Lietuvos. Neaišku, ar iš vis Lietuvos energetikai derėjosi dėl tokių atliekų gražinimo Rusijai, nes, pagal IAE buvusį direktorių V. Ševaldiną, jų gražinimas būtų susijęs su nemažomis išlaidomis. Be to, nežinoma, ar Europos Sąjunga būtų sutikusi tai kad ir dalinai finansuoti. Susidarė labai patogi ir palanki situacija Rusijai – jiems nereikės rūpintis kasečių iš Lietuvos palaidojimu, o šį darbą pelningai atliks Rusijos firma Lietuvos teritorijoje už Europos Sąjungos ir Lietuvos pinigus!  

Pagal Lietuvos žiniasklaidą šiuo metu IAE teritorijoje yra 22 tūkst. panaudotų radioaktyvių branduolinio kuro kasečių.  Iš jų 18 tūkst. mirksta aušinamame baseine 5 metrų vandens gylyje, o likusios jau penkeri metai laikomos pirmame ir antrame reaktoriuje (antrame reaktoriuje nuo 2009 m. pabaigos). Kiekviena kasetė yra 3,64 metro ilgio ir 13,6 mm skresmens vamzdziai, pripildyti prisodrintu uranu. Panaudotos kasetės kelia grėsmę tiek žmonėms, tiek pačiai aplinkai, nes jose esantis uranas yra aukštos radiacijos (kasečių panaudojimas reaktoriuje baigiasi išnaudojus vos 5 proc. ten sukauptos radiacinės energijos).    Pagal dabartinį planą, po penkerių metu reaktoriuose esančios kasetės turėtų būti perkeltos i aušinamą baseiną, o baseine esančios ir jau šiek tiek radioaktyviai atšalusios, turėtų būti patalpintos apsaugotoje teritorijoje, specialiuose 70 tonų sveriančiuose gelžbetoniniuose sarkofaguose 30-50 metų laikotarpiui. Sarkofagai turės būti nuolat sekami dėl galimo šilumos poveikio, radiacijos lygio pasikeitimo ir paties sarfokago ar panaudotų kasečių suirimo lygio. Vėliau, priklausomai nuo sarkofago suirimo stovio, kas 30-50 metų kasetės turės būti perkeliamos į naujus sarkofagus. Toks branduolinių atliekų perlaidojimas turės tęstis net kelis šimtmečius, jeigu ne ilgiau, nebent atsiras galimybė jas kur nors ir kaip nors iš esmės neutralizuoti. Pastebėtina, kad baseine panardintų kasečių perkelimas į sarfokagus iki šiol neįvykdytas, nes vėluojama su jų statybos pradžia. Pirmame reaktoriuje kasetės mirksta jau beveik šešerius metus, dėl ko šio reaktoriaus demontavimo darbai negali būti pradėti.  

Žiniasklaidoje taip pat skelbiama, kad aukšto radioaktyvumo atliekos, pvz. viso reaktoriaus įranga ir įvairūs kiti agregatai, turintys didesnį nei leistina radioaktyvumą, bus sandėliuojamos didžiuliame betoniniame pastate, kurio statyba taip pat vėluoja. Statinį numatoma užbaigti šiais arba kitais metais, nors pagal naujai paskirtą IAE direktorių O. Čiukšį, tas gali užsitęsti net iki 2013 m.   Sustabdytoje IAE reikės laikui bėgant susidoroti su visa ten esančia įranga, pastatais ir aplinka. Visa tai galima skirstyti į keturias grupes: 1) panaudotas branduolinis kuras, 2) reaktoriaus iranga, bei stipriai paliesti radiacijos pastatų segmentai,  3) iranga ir pastatų dalys, kurioms radiacija neturėjo daug poveikio, ir 4) vietovės aplinka kurioje stovejo IAE.  Kadangi niekas iki šiol nebuvo griaunama, atliekos nesudarė didelio tūrio, todėl jas buvo galima patalpinti vienoje nedideleje betonineje patalpoje. Visos atominės jėgainės nugriovimas, didelio tūrio atliekų hermetiškas palaidojimas sarfokaguose ir nuolatinis radijacijos sekimas, pareikalaus kruopštaus planavimo, didelių išlaidų apsaugos statiniams, procesų sekos sudarymo pastatų ir įrangos ardymui, medžiagų atskyrimui ir ju sandėliavimui.  Apie šių darbų planavimą ir jų apimtis iki šiol nieko nepasisekė sužinoti ir neaisku ar iš viso reikalingų atlikti darbų vertinimas buvo, ar yra daromas.Bendrai paėmus, atominės elektrinės uždarymo scenarijai gali būti įvairūs, bet visi jie brangūs ir ilgai trunkantys. Svarbiausi reikalavimai – per visą uždarytos atominės jegainės    gyvavimo laikotarpį ji neturi kelti pavojaus gyventojams ir aplinkai, o bet kokia grėsmė po to iš viso turi būti panaikinta. Pats brangiausias galutino IAE likvidavimo variantas yra, kad buvusioje atominės elektrinės vietoje liktų tik žalia pieva be jokių radiacijos atliekų žymenų. Tai būtų jeigu radioaktyvių atliekų palaidojimas būtų  atliktas keliolikos kilometrų gylio žemės grežiniuose. Yra ir kitų variantų. Galimas branduolinio kuro ir radioaktyviausių medžiagų laidojimas žemės paviršiuje esančiuose talpintuvuose, arba jų išvežimas į užsienio kapinynus, Galimas pastatų dezaktyvavimas ir tik jų dalinis nugriovimas, visos vietovės dideliu perimetru atitvėrimas ir draudimas gyventi ir naudoti žemę ūkinei veiklai apibrėžtoje tertorijoje, arba, pašalinus branduolinio kuro atliekas, užlieti visą IAE pastatų teritoriją stora betono danga, ar pan. 

Intriguojantis variantas būtų pasiūlyti Baltarusijai perimti visą Ignalinos jegainę ir jos aplinką, bei už tai gauti iš Baltarusijos lietuviškų žemių plotus, pvz. Gervečius, Ašmeną ar kita. Taip Baltarusija isigytų jiems pageidaujamą ir gerai veikiančią atominę elektrinę.   Jie galetu ja operuoti be varžymų, nes neturi jokių isipareigojimų šiuo reikalu ES.  Savo ruožtu Lietuva atsipalaiduotų nuo įsipareigojimų ir didelių išlaidų ne tik nugriauti visą IAE, bet ir teikti ilagaamžę apsaugą radiacinems atliekoms.

Europos Sajunga IAE uždarymui iki šiol yra paskyrusi virš vieno mlrd.eurų. IAE pasirašė 2005 m.su vokiečių firma NUKEM 123 mln. eurų vertės sutartį dėl radioaktyvių atliekų tvarkymo bei apsaugos komplekso statybos, o su NUKEM – GNS konsorciumu – dėl  branduolinio kuro saugyklos įrengimo (už 92.7 mln. eurų). Pastaroji sutartis 2006 m. buvo išplėsta be jokio konkurso iki 171.6 mln. eurų.  Veliau, 2009 m. šias firmas, su kuriomis IAE  turi 1.18 mlrd. litų darbu sutartis, nupirko Rusijos firma  „Atomstroyexport“. Saugyklų statyba vėluoja jau tris metus. NUKEM visus darbus patikėjusi kitai firmai -„Rangai IV“, o ši imone siuo metu reorganizuojama, kad išvengtų bankroto. Statybos darbai, teigiama, pradėti tik pernai metų pabaigoje, paaiškinant, kad delsimas įvyko dėl leidimų statyboms vėlavimo. Pagal Energetikos  viceministro  Švedo informaciją,  NUKEM Technologies pateikia vis naujų pretenzijų dėl projekto kainos. Neoficialiomis žiniomis, reikalaujama 60% priedo. Pirmus sarfokagus žadama užbaigti statyti  2011 metais, nors kiti mano, kad tai neivyks iki 2012-13 metų. Kiek yra žinoma, jiems už Lietuvos užsakytus darbus jau yra pilnai užmokėta, tačiau neaišku ar bankroto ar kitais atvejais ši įmonė bus įpareigota bet ką pateikti. Sarfokagų nebuvimas talpinti iš baseino išimtas branduolines kasetes is pirmojo ir antrojo reaktoriaus, apkrauna Lietuva didžiulėmis išlaidomis.  Jų priežiūra kainuoja Lietuvos mokesčių mokėtojams beveik tiek pat kiek ir veikiančių reaktorių priežiūra. Pakrautuose reaktoriuose ir toliau tebevyksta lėta branduolinė reakcija, kurios metu išskiriami milžiniški šilumos kiekiai.  Todėl abu reaktoriai yra ir turės būti nuolat aušinami dar daugelį metų. Ironiška yra tai, kad nors abu reaktoriai lyg ir veikia, bet, kadangi turbinos išjungtos, elektra negaminama.  

Sustabdyta IAE tapo viena iš didžiausių elektros energijos ir dujų vartotojų Lietuvoje.  IAE direktorius prognozuoja apie 180 mln kWh elektros energijos poreikį per metus (tiek kiek Kauno hidroelektrine pagamina dirbdama visu galingumu), be to reikės  ir 60 mln. m3 dujų. Sunaudotos elektros vertė šių metų kainomis bus apie 80 mln. litų, o dujų vertė – apie 54 mln. litų.  Jėgainėje 2010 m. liks dirbti 2,5 tūkst. specialistų, o 2011 m. ir vėliau – apie 1,9 tūkst. darbuotojų. Jie, pagal V. Ševaldiną, reikalingi sustabdytiems reaktoriams aptarnauti, bei nuolat stebėti jų radioaktyvumo bei šilumos stovį. Panaudotą radioaktyvų branduolinį kurą, atėjus laikui, iškrauti ir perkelti į apsauginius talpintuvus taip pat reikalingi specialistai, kaip ir perdirbti ir užkonservuoti skystas radioaktyviasias atliekas. Į šių specialistų pareigas taip pat įeina radiacinė kontrolė, jėgainės stebėjimai 30 km spinduliu. Pirmasis darbų etapas turėtų būti užbaigtas iki 2017-2019 m., tai yra tol, kol iš abiejų reaktorių bus pašalintas visas branduolinis kuras. Vėliau, maždaug 2020 dešimtmetyje bus ardoma ir nukenksminama pagrindinė IAE įranga, kuri buvo paveikta radiacijos. Šios atliekos bus pakuojamos ir sandėliuojamos saugyklose, kurios greičiausiai bus pastatytos elektrinės teritorijoje.Liekančiu dirbti IAE specialistų metinis algos vidurkis yra 44 tūkst. litų, arba apie 110 mln. litu metams. Tolimesnės išlaidos bus reikalingos padengti medžiagų supirkimą ir subrangovų darbus.  V.Ševaldinas mano, kad  uždarytos IAE išlaidos sieks apie 400 mln. litų metams ir tai tęsis apie 25 metus. Tad bendri  uždarymo darbai šiame laikotarpyje sieks tarp 10 ir 12 mlrd. litų. Tačiau V.Ševaldino pateikta informacija neapima viso IAE demontavimo, komplekso Pastatų nugriovimo, didžiulio radiacinio laužo palaidojimo, ir žemes atgaivinimo darbų. Dėl aplinkosaugos reikalavimų, jie gali užtrukti tarp penkiu ir dešimties metų, priklausomai nuo finansavimo lygio.  Ševaldinas atsargiai ir su pakankama atsarga vertina reaktorių išmontavimo išlaidas, nes RBMK reaktorių demontavime niekas neturi patirties ir nežinoma su kokiomis problemomis teks susidurti. Jos gali lengvai padvigubinti metines išlaidas prasidejus griovimo darbams.  Tad labai tikėtina Lietuvos 1999 metų energijos strategijos dokumente padaryta prognozė, kad šios išlaidos gali siekti net 40 mlrd. litų.Iki šiol 80 proc. demontavimo išlaidų dengė ES, o likusias 20 proc.- Lietuva. Tačiau, bent šiuo metu, net ir Ševaldinas abejoja, ar ES tęs tolimesnį Ignalinos uždarymo darbų finansavimą.  Jo negavus, darbų užbaigimo grafikai gali žymiai užsitęsti.  Pati IAE pinigų dabar ne tik neužsidirba, bet  yra net valstybės išlaikoma, nors atrodo finansų šiam reikalui valdžios institucijos nėra sukaupusios. 

IAE finansavimas, dėl panaudoto kuro ir radiacinių medžiagų saugos, turi pirmos kategorijos statusą.  Tai reiškia, jog IAE išlaidos bus apmokamos pirmiau nei kiti žemesnės kategorijos valstybės finansiniai įsipareigojimai.  Lietuva yra pirma pasaulio valstybė atsisakiusi atominės energetikos, tačiau Vyriausybė tikisi, kad tokia padėtis truks tik nepilną dešimtmetį. 2018-2020 m. Lietuva planuoja vėl tapti branduolinės energetikos šalimi. Šalia uždarytos IAE, manoma, iškils nauja moderni ir 16-18 mlrd litų  kainuojanti atominė jėgainė.  Tačiau labai retai minimos laukiamos šimtmetinės radiacinių atliekų apsaugos problemos ir su tai susijusios gana stambios išlaidos neproduktyviems tikslamsŠių šimtmetinių apsaugos problemų ir didelių išlaidų akivaizdoje kyla klausimas – ar galima ir ar būtina užkrauti ant Lietuvos piliečių pečių dar vieną sunkiai pakeliamą mokesčių arba aukštų elektros tarifų naštą, tik tam, kad Lietuva vėl taptu atomine šalimi?  Visų pirma, Lietuvos poreikiams patenkinti nebūtinai reikia didžiulės atominės elektrinės, pagaminančios daug daugiau elektros nei Lietuva gali sunaudoti.

Nors Lietuvos energijos vairuotojai teigia, kad Lietuvos energijos poreikiai ateityje bus žymiai didesni, dabartinis pasaulinis ekonominis nuosmukis, bei prognozės ateičiai sunkiai pateisina žymesnį energijos panaudojimo augimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Turint elektros perteklių, ji parduodama atviroje rinkoje žymiai pigiau, nes pagamintos energijos negalima padėti į šalį kaip duonos kepalą vėlesniam panaudojimui. Taip buvo IAE veikimo laikotarpiu, kai energijos perteklius buvo parduodamas Baltarusijai ar Rusijai mažesne kaina nei gamybos savikaina. O kad IAE pelningai veiktų Lietuvos vartotojas turejo padengti nepelningą elektros pardavimą, mokant aukštesnes kainas už sunaudotą elektrą.  Antra – didžiulė atominė elektrinė reikalauja laikyti paruošties rezerve maždaug panašios galios elektrinę, kuri galėtų per labai trumpą laiką perimti elektros generavimą, iškilus reikalui stabdyti atominės elektrinės veikimą. Tokia rezervinė elektrinė pareikalauja maždaug tiek pat lėšų palaikyti elektrinę parengties būvyje, kaip ir pačios atomines jėgainės operacinės išlaidos. Jos gali siekti 150 ir 200 mln. litų metams, arba apie du papildomus centus už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę. Su tokiomis išlaidomis nesusiduriama turint mišrius ir smulkesnius elektros energijos šaltinius. Trečia – vietinių darbo jėgos išteklių panaudojimas, statant naują atominę, bus minimalus, nes statybininkų vadovybė, technologinis peronalas, bei didžiuma specializuotų statybos darbininkų bus svetimtaučiai.  Jų visuma duos mažai ekonominės naudos Lietuvai. Ketvirta – naujos atominės atidarymas  dar labiau pasunkins ir pabrangins naujai besikaupiančių branduolinių atliekų apsaugos išlaidas.

Stebina kiek nedaug dėmesio Lietuvos energijos planuotojai ir valstybės institucijos skiria mažiau kainuojančioms ir be ilgalaikių įsipareigojimų mišrios elektros gamybos ir koordinuoto Baltijos elektros žiedo alternatyvoms. Sekant Danijos, Vokietijos, Švedijos pavyzdzius, atsinaujinatys energijos šaltiniai, kaip pvz. biokuras, suskystintos dujos, vėjas ir saulė, hidroenergija, geoterminiai šaltiniai, net ir mažos atominės elektrines be radiacinių atliekų, teikia žymiai geresnį ir praktiškenį būdą užtikrinti energetinę ir ekonominę nepriklausomybę, bei skatinti vietinių gyventojų įdarbinimą. Sunkiai suprantamas, bei viešumoje beveik nesvarstytas, įsiparegojimas daryti skolintais pinigais didžiules ir abejotinai apsimokančias investicijas ir apkrauti sunkiomis ekonominėmis, bei aplinkosaugos naštomis ne tik esančias, bet ir ateinančias kartas.  Tokio masto investicijos, bei alternatyvos turėtų buti išsamiai nagrinėjamos Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, pasitelkiant nevyriausybinių organizacijų ir suinteresuotų piliečių požiūrius, pateiktos plačiai diskusijai visuomenei ir galų gale referendumu patikrintos, kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmestina.Siekiant energetinio saugumo ir nepriklausomybės, Lietuva turetų siekti tapti mišrios energetikos šalimi – konvencinės ir alternatyvios. To siekia ir ES, reikalaudama kad visos ES šalys iki 2020 metų generuotų bent 20 proc. savo energijos poreikių iš atsinaujinančių šalrinių, kurie nepalieka brangių ir daugiaamžių atliekų palaidojimo  ir apsaugos problemų. Lietuvos siekis pastatyti atomine elektrine, kuri pagamintų daug daugiau nei jos poreikiams reikia elektros, prieštarauja ir slopina aternatyvių šaltinių išvystymą, kurie galėtų konkuruoti su branduolinės bazės elektros gamyba. Tikėkime, kad prieš darant galutiniį sprendimą, Lietuva ne tik paviešins visas alternatyvas, bet ir pateiks jas visos tautos sprendimui.

Apibendrinant:

1.       Numatoma statyti atominė elektrinė tenkinti Lietuvos gyventojų elektros energijos poreikius yra, visas išlaidas sudėjus, brangiausia investicija iš visų kitų galimų pasirinkimų.

2.       Numatyta naujos atominės elektrinės galia yra daug didesnė, nei Lietuvai reikalinga. Numatomas elektros pertekliaus eksportas, atsiradus Karaliaučiaus ar Baltarusijos atominėms jėgainėms, neatneš numatomo pelno, nes elektra bus sunkiai realizuojama.

3.       Nauja atominė elektrinė užkraus didžiulę finansinę naštą Lietuvos elektros vartotojams. Atominės elektrinės statybos laikotarpiu atsiras 15 ir 20 centų priemoka už kiekvieną sunaudotą elektros energijos kilovatvalandę.

4.       Atominei elektrinei pradėjus veikti, didelės rezervinės galios laikymas gali pareikalauti dar apie 2 papildomų centų priemoką už kiekvieną panaudotą elektros energijos kilovatvalandę, neįskaitant užsienio investitoriaus pelno antkainio.

5.       Neaisku, kokią įsidarbinimo galimbę Lietuvos piliečiai turės naujos atominės elektrines statybos bei elektros gamybos laikotarpiuose.  Tačiau visai nebūtų keista, kad investuotojas,   turintis 51 proc. akcijų ir kaip jegainės operatorius, atsakingas už atominės veikimą ir elektros gamybą, pagrindinai naudos importuotą vadovybę ir savus patyrusius specialistus svarbesnių technologijų bei sistemų priežiūrai, labai panašiai kaip IAE vadovybė darė prieš nepriklausomybės atstatymą, o ir lenkų valdoma Mazeikių nafta tą daro šiandien.

6.       Visuomenei mažai žinoma, kad branduolinių atliekų sutvarkymas ir apsauga yra daugelio šimtmetčių problema, galinti ilgalaikiai daugiau kainuoti nei pati atominės jegainės statyba. Šias išlaidas turės apmokėti Lietuvos energijos vartotojai žymiai padidintomis kainomis už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę.  Nauja atominė elektrinė, pasibaigus jos veiklai, tik padvigubins nuostolingas išlaidas, kurios jau patiriamos uždarius IAE elektrinę. 

7.       Tokio masto investicijos, jų alternatyvos, bei pasekmės dėl radioaktyvių atliekų turi būti pakartotinai nagrinėjamos Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, išsamia diskusija visuomenėje  ir galutinai referendumo keliu turėtų būti nusprendžiama kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmestina.

Žurnalas ENERGIJOS ERDVĖ, 2010 m. Nr.2

 

 

© 2009-2024 NEFAS | Visos teisės saugomos. Sprendimas: gale.lt