Kategorija: Paraštės

Žurnalistai ir visuomenės veikėjai iki šiol džiaugiasi kone visų žiniasklaidos priemonių paskelbtomis įtakingiausių asmenybių lentelėmis. Lyg grandinine reakcija visur nuvilnija ir interviu su laimėtojais,  tie patys žurnalistai skuba kalbinti vieni kitus, politikus, visuomenės veikėjus. Ir nors visi suprantame, kad tai elementari viešųjų ryšių akcija, siekianti iš nieko sukurti naujienas, formuoti nuomonių advokatus, galų gale ir sau uodegas pasikelti – kartais užsibūname toje kreivų veidrodžių karalystėje. Tad pakalbėkime apie įtaką.

Įtakingas – darantis didelę įtaką kitiems, įtaigus – sugebantis daryti didelę įtaigą kitiems. Įtaigumas dažniausiai būna išskirtinis asmenybės bruožas (ar net prigimtinė dovana), tuo tarpu  įtakingumą reikia išsikovoti, laimint rinkimus, arba įkopus ar būti išriktu į „geras“ pareigas.

Toliau skaityti „Bronius A.Rasimas. Apie įtakinguosius”

Išvažiuojant iš sostinės matosi daug sporto aikštelių, pilna jaunimo. Tolstant, jau matosi teniso,  skvošo aikštelės, dar toliau žirgų maniežai ar net golfo laukai. Visur puikiai ir saugiai įrengti dviračių takai, juose rieda daug dviratininkų… Deja tai ne Vilnius, tai kelionės automobiliu iš Stokholmo akimirka – vasarą, po eilinės
darbo dienos.

O Vilniuje visi džiaugiasi ką tik praėjusiu architektų konkursu, kur „Žalgirio“ stadiono vietoje, jį nugriovus ir pristačius viešbučių ir gyvenamųjų namų, likęs sklypelis bus paverstas kažkokiu kalvelių koridoriumi, sujungsiančiu naująjį kvartalą su Vilniaus senamiesčiu. Neturiu jokių pretenzijų architektams. Gal ten ir labai profesionaliai bus atlikti darbai, tačiau visa tai iš esmės dar vieno stadiono pakasynos! Tai tikri „kolektyviniai“ darbai, kuriais iškilūs verslininkai net giriasi, arba teigia – nieko asmeniško, tai tik verslas. Be rezultatų, ko gero, liko ir tyrimai „įsisavinant“ lėšas Lietuvos amžiaus statyboje – Vilniaus stadione. Kyla įtarimai, kad ir čia vyravo „kolektyviniai“ interesai (norai) nieko nerasti.

Toliau skaityti „Bronius A.Rasimas. Raizgalynė”

Lietuvos Konstitucijoje Prezidento, Seimo, Vyriausybės galios yra taip sudėliotos, kad vieni be kitų negali apseiti. Yra Seimas, yra Vyriausybė, o Prezidento galios padalintos jiems po lygiai. Nežiūrint mūsų Konstitucinio Teismo kažkada konjunktūriniais tikslais paskelbtos išvados – kad Lietuva yra parlamentinė valstybė su prezidentinio valdymo elementais – iš tiesų tais pačiais argumentais galima būtų paskelbti ir priešingai. Atmeskime bet kokias nuomones. Lietuva yra tiek pat parlamentinė, kiek ir prezidentinė respublika. Visa šios sąrangos esmė ir yra tokia, kad nė vienas iš jų negali gauti daugiau galių, kiek duota. Seimo nariai privalo suprasti, jog ir jie, ir Prezidentas yra rinkti tų pačių rinkėjų, tačiau skirtingomis proporcijomis. Skirtumas tas, kad privalomus sprendimus Seimo nariai priima kolektyviai, o Prezidentas – individualiai. Toliau skaityti „Prezidentas”

Rusija  į Krymą įvedė kariuomenę ir organizuoja prisijungimo prie jos referendumą- rinkimus. O juk kažkada ir Vilnius nuo Lietuvos buvo atplėštas panašiai, o vėliau ir pati Lietuva prijungta prie SSRS. Svetima kariuomenė, rinkimai ar referendumai ir prijungimas prie kariuomenę įvedusios šalies. Ar kitos šalys tokių manipuliacijų „tautos valia“ nėra patyrusios? Labai panašias paraleles aprašo Andrejus Zubovas: 1938 m. kovas, Austrija. Norėdamas išspręsti „vienos tautos valia“ paremtą Austrijos – Vokietijos  sujungimą, Austrijos kancleris Kurtas Aloizas fon Šušnigas 1938 m. kovo 13 dieną šiuo klausimu nutaria skelbti referendumą. Bet nacionalsocialistai to bijo. O jeigu austrai nebalsuos? Kanclerį Šušingą priverčia atsistatydinti,  į jo vietą prezidentas paskiria vietinį tautininkų lyderį Artūrą Zeiss- Inkvartą, o vokiečių kariuomenė jau dislokuojama visoje Austrijoje, kurią pakvietė naujasis kancleris, apie ką jis pats sužino tik iš laikraščių. Austrijos kariuomenė kapituliuoja. Žmonės arba bėga į Šveicariją, arba išsigandę sėdi namuose, arba susitaiko su primesta „tautos valia“ ir sveikina vokiečių kariuomenę. Referendumas abiejose šalyse vyksta 1938 m. balandžio 10 d.  –  Vokietijoje kariuomenės įvedimą palaiko 99,75 procentų, o Austrijoje 99,08 procentų gyventojų. 1938 m. spalio 1 d. „vienos tautos valia“ prie Reicho prijungiami čekų Sudetai, 1939 m. kovo 22 d.- lietuviška Klaipėdos sritis. Visur buvo aiškinama, kad reikia ginti vokiečių teises. Toliau skaityti „Vienų vieni”

Aš visada buvau už Tautos teises ir už viską, kas iš to išplaukia. Tačiau jokiomis aplinkybėmis negaliu sutikti kai prisidengiant Tautos teisėmis į referendumą naudojama apgaulė.

Iš pateikto Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kurį paruošė ir pasirašė visi referendumo iniciatoriai ir kas sudaro referendumui teikiamą vienui vienintelį klausimą, kurio jau niekas, tame tarpe ir Seimas pakeisti negali – akivaizdžiai matomi keturi ir užslėptas penktas klausimas. Tik nedidelė žmonių dalis į visus šiuos penkis klausimus gali vienareikšmiai atsakyti Taip arba Ne. Tie, kurie bus už tai, kad negalima žemės parduoti užsieniečiams , bet bus prieš tai, kad dėl iškasenų būtų rengiamas referendumas, – laisvai savo valios pareikšti negalės. Taip referendumo rengėjai pažeidžia svarbiausią žmogaus teisę – laisvai išreikšti savo valią. Žmogus privalės balsuoti Taip, priverstas nekreipti dėmesio į savo valią (norą) kitais klausimais, arba turės aplamai nedalyvauti referendume. Tai grubiausias žmogaus teisių pažeidimas, apgulės būdu trukdant balsuotojui pareikšti tikrąją valią ar net dalyvauti referendume. Toliau skaityti „Pažeidžiamos žmogaus teisės”

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio nuostatos, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu neatsiejami nuo to, kad tik surinkus 300 tūkstančių parašų pasitvirtina, jog tie klausimai yra iš tiesų labai svarbūs. Akivaizdi netiesa, kad tiek parašų surinkti neįmanoma. Toliau skaityti „Referendumo komplikacijos”

Ne tik Europos Sąjungos parlamente, bet ir visur kur tik gali, lenkų rinkimų akcijos atstovai skelbiasi esantys Lietuvos teritorijos autochtonai ir todėl jie nėra  istorijos bėgyje susikūrusi lenkiška tautinė bendruomenė, o pirminiai krašto gyventojai, taigi – lenkų tautinė mažuma, todėl Lietuvoje jie turi turėti išskirtines teises. Ar tikrai taip yra? Ar tikrai Lietuvos teritorijoje atskirai nuo  lenkų tautos gyveno jos dalis, o gal tie, kurie istorijos bėgyje prarado savo kalbą ir šiandien kalba lenkiškai, puoselėja lenkų kultūrą vis tik yra lietuvių tautos dalis, kaip lietuvių- baltų , o ne lenkų autochtonai?
Jau buvo rašyta, kad tautines mažumas nuo tautinių bendruomenių teisine prasme skiria tai, kad tautinė mažuma neginčijamai gyvena savo etninėse žemėse, turi autochtoninę teritoriją, o tautinės bendruomenės atsiranda kaip kolonistai, kaip prievarta ar sava valia pasirinkę kitos tautos kalbą, papročius ar tautybę. Pirmųjų teisės išplaukia iš visuotinai pripažintų tautų teisių, antrųjų – iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių. Nuo seniausių laikų autochtonines teritorijas turi kurdai, kašubai, katalonai, baskai, flamandai, velsiečiai, galisai, sorbai ir kt. Tą patvirtina tų teritorijų archeologiniai radiniai, architektūra, papročiai, vietovardžiai, upėvardžiai, kai kada antropologija, dažnai ir sava kalba, bet ne būtinai. Žodžiu – duomenų visuma, kad tam tikroje teritorijoje gyveno savita žmonių populiacija ir jie yra tos teritorijos pirminiai gyventojai – autochtonai. Toliau skaityti „Autochtonai”

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei
p. Loretai Graužinienei

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
p. Algirdui Butkevičiui

Gyvenu Lietuvos ir Latvijos pasienyje, todėl gerai matau Latvijos tiek valstybinę (visuomeninę), tiek komercines televizijas. Lapkričio 18 dieną su įdomumu per kaimynų televiziją stebėjau renginius, skirtus 95-ųjų Latvijos Nepriklausomybės metinių paminėjimui. Tribūnoje mačiau mūsų kariuomenės vadą, kartu su Vokietijos, Danijos, Švedijos, D.Britanijos, JAV ir kitais kariais žygiavo ir Lietuvos kariai. Latvijos radijas ir televizijos pranešė apie gautus sveikinimus, tame tarpe ir iš Lietuvos vadovų.

Lietuvos televizijos laidose apie tai, kad Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną – užsiminta nebuvo. O kai neseniai Lenkija taip pat šventė Nepriklausomybės dieną, tiek LRT, tiek komercinės televizijos rodė reportažus iš tos  šalies šventės.

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas pasveikino savo kolegą Latvijoje švenčiant 95-asias Latvijos Nepriklausomybės metines. Turbūt sveikino ne tik savo, bet ir Lietuvos žmonių vardu. Ar mes neturime to žinoti? Lietuvos žurnalistai (o gal net žiniasklaidos vadovai) mano, kad neturime.

Tą pačią dieną Prezidentė pareiškė užuojautą Vladimirui Putinui dėl lėktuvo avarijos Kazanėje ir didelio žuvusiųjų skaičiaus. Mūsų televizijos tą paskelbė. Kai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Latvijos Prezidentą Audrį Bėrzinį 95-ųjų Latvijos Nepriklausomybės metinių proga, Lietuvos žurnalistai manė, kad Lietuvos žmonės to neturi žinoti, juo labiau matyti, kaip mūsų kariai žygiuoja Rygos gatvėmis. Kas čia vyksta? Beje, nebuvo jokios žinios ir apie Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės sveikinimus.

Apie tai, kad atvyko Rusijos artistai – buvo skelbiama dešimt kartų per dieną. Net tai, kad Piteryje buvo išasfaltuota 100 metrų gatvės – kaip didžiausią naujieną skelbė mūsų žurnalistai ir rodė televizija. Esu net asmeniškai sakęs p. A. Siaurusevičiui, kad norėdamas pamatyti, kaip prie mūsų Seimo keliamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos, kai švenčia savo šventes Estija – turiu įsijungti Latvijos televiziją. Matomai Latvijos Saimo Europos reikalų komitetas ir kiti komitetai neleidžia žurnalistams nuo žmonių nuslėpti (ar nutylėti) tai, kas būtina žinoti. Reikalavimas pranešti, kur ir kam mūsų vardu siunčiami sveikinimai, kur reprezentuojama Lietuva – nėra ir negali būti vien žurnalistinės laisvės reikalu. 

                  
 2013 m. lapkritis 18 d. Palanga

Parlamentinės kontrolės – kaip Tautos atstovų kontrolės viskam, kas vyksta valstybėje – teorinės ištakos atsirado ginčuose tarp skirtingų teisės supratimo teorijų. Tai ir Montesquie samprotavimai apie įstatymų dvasią, tai ir Žano Žako Ruso „Išpažintyje“ išdėstyti asmeniški konfliktai tarp to, kas kilnu ir kas žema,  kartu tai sugretinant su politika. Tai ir Georgo Vilhelmo Fridricho Hegelio mintys apie laisvą piliečių būklę labai besiskiriančios nuo prancūzų „žmogaus ir piliečio teisės“ sampratos. Ir tai vyksta iki mūsų dienų per Wilhelmą von Humboldtą, Ernestą Blochą Giovanni Saroti,  Paulių Džonsoną. Pagaliau prisiminkime Mykolo Riomerio, Petro Leono, Vytauto Radžvilos ir kitų filosofų ginčus apie valstybę, teisę, gėrį ir blogį. Toliau skaityti „Parlamentinė kontrolė”

Dar 18 amžiuje Prancūzų revoliucija pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką, bet tik bolševikinė Rusija Lenino Dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma. JAV prezidentas Prinstono universiteto profesorius Thomas Woodrow Wilsonas savo 14 punktų pareiškimu Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tauta savo etninėse žemėse gali sukurti valstybę ir jose nustatyti savą tvarką. Matomai ne be Ignacijaus Pederewskio Baltųjų Rūmų muzikinių vakarų vadovo poveikio, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas, vienok nurodyta labai svarbi sąlyga, kad Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes. Iš prie tų keturiolikos punktų pridėtų žemėlapių ir kitos dokumentacijos matosi, kad tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai ir etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais. Tą patvirtino ir Versalio sutartis po ko Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių. Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo – kurti valstybes savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse ir taip tarp kaimynų prasidėjo tarpusavio karai. Toliau skaityti „Lietuva ir etninės žemės”