Lietuvos Konstitucijoje Prezidento, Seimo, Vyriausybės galios yra taip sudėliotos, kad vieni be kitų negali apseiti. Yra Seimas, yra Vyriausybė, o Prezidento galios padalintos jiems po lygiai. Nežiūrint mūsų Konstitucinio Teismo kažkada konjunktūriniais tikslais paskelbtos išvados – kad Lietuva yra parlamentinė valstybė su prezidentinio valdymo elementais – iš tiesų tais pačiais argumentais galima būtų paskelbti ir priešingai. Atmeskime bet kokias nuomones. Lietuva yra tiek pat parlamentinė, kiek ir prezidentinė respublika. Visa šios sąrangos esmė ir yra tokia, kad nė vienas iš jų negali gauti daugiau galių, kiek duota. Seimo nariai privalo suprasti, jog ir jie, ir Prezidentas yra rinkti tų pačių rinkėjų, tačiau skirtingomis proporcijomis. Skirtumas tas, kad privalomus sprendimus Seimo nariai priima kolektyviai, o Prezidentas – individualiai.
Seimo narių tarpusavio susitarimai Prezidentui privalomi tik tiek, kiek tai numatyta Konstitucijoje, nors protingas Prezidentas visados atsižvelgs į tai, kas darosi parlamente. Konstitucijoje nėra normų, kaip sudaromos koalicijos ar sutartys tarp partijų, nėra nustatyta, kas yra „politinės tarybos“, kuo vadovaujantis skirstomos pelningos ir ne taip pelningos ministerijos. Konstitucijoje net nėra numatyta, kad Ministras pirmininkas turi būti Seimo narys ar partijos vadovas. Taigi, visais atvejais reikia Prezidentui tartis su Seimu, o Seimui su Prezidentu. Jeigu gerai susitariama – Vyriausybė gali būti net ir nepartinė, o tokios Vyriausybės programa sėkmingai patvirtinta Seime. Žinoma, tai teorinės prielaidos, bet dažnai visuomenės supriešinimo ar politinių lūžių atvejais, būtent teorija ir būna vienintelė išeitis susitarimams. Renkant Prezidentą būtina į tai atsižvelgti. Prezidentui be visų kitų moralinių vertybių, reikia būti geru vidaus politikos žinovu, jis pats neturėtų spausti Seimo ir žinoma nesiduotų jo spaudžiamas.
Nežiūrint vidaus ir užsienio jėgų spaudimo pakeisti šią sistemą, išskirti Lietuvą iš kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos, tokie mėginimai nebuvo vainikuoti sėkme, todėl santykiai su tarpvalstybiniu dariniu – Europos Sąjunga Lietuvos Prezidento darbe ir toliau išliks labai svarbūs. Jau dabar ryškėja tendencijos valstybių sąjungą versi tautų sąjunga tuo pačiu niveliuojant ne tik įstatymus, bet ir žmonių papročius. Okupuotos Baltijos šalys jau buvo panašaus „rusiško“ eksperimento dalyvėmis – visa, kas rusiška ar slaviška buvo puikus internacionalizmas, o kas ne – bjaurus nacionalizmas. Patyrėme daug sužalojimų, bet sukurti sovietinio žmogaus su bendra sovietine kultūra ir mentalitetu vis tik nepavyko. O ten bandymai tęsiasi – toliau kuriamas „rusiško“ mentaliteto internacionalistas – euroazijietis. Pasirodo, tokių internacionalistų – euroazijiečių šiandien turime jau ir Lietuvoje istorikų, verslininkų, sportininkų ir net politikų tarpe.
Europos Sąjungoje norima eiti panašiu keliu ir naujojo europiečio mentalitetą sukurti parlamentine balsų dauguma. Kokių tik paikybių Europos parlamente šiandien neprisigalvojama. O juk europietis tai visų pirma Vakarų krikščionis, net ir tas, kuris Dievu netiki. Taip, yra begalės bendrų Europos sąjungos tautų papročių ir pažiūrų bendrumų, bet noras sukurti vieną visų Europos tautų pažiūrą ar paprotį yra pražūtingas ir niekam nereikalingas darbas, kylantis iš paiko europarlamentarų gyvenimo. Jis galų gale baigsis tuo, kad bus atsisakyta tokio parlamento su savo keistomis direktyvomis ir sukurtas kitas, neįsivaizduojamai pigesnis ir svarbiausia, efektyvesnis Europos tautų sąjungos valdymo mechanizmas, nelendant į atskiros valstybės gyvenimą ten, kur nereikia , tame tarpe į amžiais susiformavusius ir niekam blogo nedarančius tautinius papročius. Tą išsakyti galės tik toks Prezidentas, kuris be kalbos barjero galės tiesiogiai, dažnai akis į akį pasikalbėti su kitų šalių vadovais. Būtina, kad mūsų prezidentas susikalbėtų bent keliomis Europos Sąjungos tautų kalbomis, kad būtų žinomas politikas, kuriuo verta pasitikėti. Reikia pripažinti, kad ši savybė yra viena pagrindinių savybių – susikalbėti ir priversti įsiklausyti.
Yra principų, kurių niekas, juo labiau Lietuvos Prezidentas, negali atsisakyti. Tai – skaudi okupacijos tema ir krašto teritorijos vieningumas. Šiandien visos tautinės valstybės skaičiuoja visur išsibarsčiusios savo tautos atstovus ir bando pririšti prie savo teritorijos. Yra ir tokių valstybių, kurios tą tendenciją naudoja tęsiant savąją ekspansionizmo politiką. Tokių kaimynų turi ir Lietuva. Pasiremkime konkrečiais pavyzdžiais. Štai jau keli kandidatai į prezidentus aiškiai išsakė, kad būtina gerinti santykius su kaimynais. O kuo tie santykiai yra blogi? Tiek Rusija, tiek Lenkija neigia, kad buvo okupavę visą ar dalį Lietuvos teritorijos. Ar vardan santykių gerinimo reikia sakyti, kad iki šiol mes buvome neteisūs ir jokių okupacijų nebuvo? Štai Lenkija ir Rusija oficialiai sako, kad Lietuvoje turi būti priimtas toks Tautinių mažumų įstatymas, kuris tam tikras teritorijas ar miestus padarytų kitokius, negu visoje Lietuvoje. Tos valstybės, šiuo atveju deja dirbdamos išvien, nori įteisinti savo vykdytų okupacijų pasekmes, pradžiai bent gatvių ar vietovardžių rašyboje grąžinti okupacinę tokių užrašų rašymo jurisdikciją. O lenko korta? Ar gali būti Lietuvos prezidentu asmuo pasirašęs, kad visada bus lojalus Lenkijai? Ko gero, kad besivystant Rusijos – Ukrainos, ar net Rusijos ir viso Vakarų pasaulio konfliktui, mūsų strateginis partneris ir kaimynas Lenkija geriau supras Lietuvos poziciją tautinių bendrijų klausimu. Čia labai svarbi ir Prezidento pozicija.
Pastarųjų savaičių ir net dienų įvykiai rodo, kad renkamajam Prezidentui atsiranda naujų reikalavimų ir iššūkių. Susirūpinimą kelia nepakankamas kariuomenės finansavimas. Geru „pavyzdžiu“ galėtų būti Ukraina – paaiškėjo, jog ji tiesiog neturi morališkai ir techniškai patikimos kariuomenės! Taigi, Lietuvos valstybės vadovams apvažiuoti esamas kariuomenės dislokavimo vietas – nepakanka. Kokia ginkluotė mums būtina, kokia mūsų savanorių, šaulių veiklos koncepcija, finansavimas, kariuomenės santykiai su gyventojais? Kaip galėtų būti vykdoma mobilizacija? Čia be tvirtos Prezidento – Vyriausiojo kariuomenės vado pozicijos neapsieisime.
Veikianti Prezidentė įvardijo abejones dėl Darbo partijos, o jau anksčiau minėtas neaiškus darinys „politinė taryba“ pradėjo skelbti visokius ultimatumas Prezidentei! Argi ir kitų šalių vadovai informaciją gauna tik iš vieno šaltinio? Ar jie privalo tokia informacija dalintis su nekonstituciniais dariniais, tokiais kaip „politinė taryba“? Pavyzdžiui, ar mūsų Seimo pirmininkė pasidalina su Ministru pirmininku informacija, kurią ji gauna iš V. Uspaschik, jam grįžus iš Maskvos? Tačiau kas kitas, jeigu ne Prezidentas turi taip sutvarkyti Valstybės Saugumo departamento darbą, kad aukščiausi valstybės vadovai gautų tinkamą ir kvalifikuotą informaciją iš patikimų „pirmų lūpų“.
Prokuratūra ką tik nutarė nekelti bylos dėl per rusiškus televizijos kanalus platinamos karo ir neapykantos propagandos, arba bent kad būtų uždraustas tų kanalų retransliavimas. Vėl prokuratūra tampa aukščiausia Lietuvos valdžia – tik ji vienintelė gali nuspręsti kam ir kada kelti bylas. Prokuratūrai verkiant reikia esminių reformų! Ji kaip ir daugelyje pasaulio šalių turi tapti teisminio proceso viena iš dalių, atstovaujanti valstybės interesus (kita dalis – advokatūra, atstovaujanti kitos suinteresuotos dalies interesus), o bylas turėtų būti leidžiama kelti tiek policijai, tiek STT, tiek VSD ir žinoma pačiai prokuratūrai. Čia vėl yra labai svarbi Prezidento pozicija, netgi ir atsakomybė, juolab kad net ir mūsų teismų sistemai reikia pertvarkų.
Peržvelgus pretendentų sąrašus matosi kokių prieštaravimų saistomi asmenys šiandien siekia būti Lietuvos prezidentais. Deja, Lietuva yra nepadariusi daug svarbių darbų – norėtųsi kad išrinktasis Prezidentas inicijuotų atlikti bent jau čia išvardintus. Ir žinoma nesinorėtų, kad būtų išrinktas Prezidentu asmuo, kuris vardan geresnių santykių būtų nuolankus kaimynų vasalas.