Dar 18 amžiuje Prancūzų revoliucija pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką, bet tik bolševikinė Rusija Lenino Dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma. JAV prezidentas Prinstono universiteto profesorius Thomas Woodrow Wilsonas savo 14 punktų pareiškimu Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tauta savo etninėse žemėse gali sukurti valstybę ir jose nustatyti savą tvarką. Matomai ne be Ignacijaus Pederewskio Baltųjų Rūmų muzikinių vakarų vadovo poveikio, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas, vienok nurodyta labai svarbi sąlyga, kad Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes. Iš prie tų keturiolikos punktų pridėtų žemėlapių ir kitos dokumentacijos matosi, kad tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai ir etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais. Tą patvirtino ir Versalio sutartis po ko Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių. Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo – kurti valstybes savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse ir taip tarp kaimynų prasidėjo tarpusavio karai.
Minima tautų apsisprendimo teisė neprarado savo reikšmės ir šiandieninėje Europos Sąjungoje. Europos teisė, reguliuojanti tautinių mažumų padėtį iš esmės remiasi etninių žemių principu (baskai, katalonai, sorbai ir etc.), o tautinių bendrijų padėtį – žmogaus teisėmis. Kad ir kokios senos būtų kitataučių kolonijos pvz. Vokietijoje ar Prancūzijoje, jų teisės ribojamos kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos ir kitokiomis žmogaus teisėmis, bet išskirtinės politinės teisės nesuteikiamos. Šiandien Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje, o ir kitur, reikalauja suteikti politinį tautinės mažumos statusą ir pavyzdžiu nurodo lietuvių padėtį Lenkijoje, slėpdami, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai ar baltarusiai Lenkijoje kompaktiškai gyvena savo etninėse žemėse atitekusiose Lenkijos valstybei, o Lietuvoje lenkai gyvena lietuvių etninėse žemėse. Tai esminis skirtumas.
Taip, Lietuvoje kompaktiškomis kolonijomis prieš šimtus metų pagal Didžiojo kunigaikščio kvietimus ir skelbiamas privilegijas buvo apgyvendinti ar patys apsigyveno vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai. Pagal Lietuvos Statutą lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, o Statuto veikimas panaikintas tik 1840 m. Nenorime ginčyti, kad šiandien Lietuvoje nėra kompaktiškai lenkais save laikančių žmonių apgyvendintų teritorijų, bet jų noras pasitelkus savo tautinės valstybės valdininkus tas teritorijas skelbti etninėmis lenkų žemėmis neturi jokio teisinio, o juo labiau moralinio pagrindo. Net 1922 m. L. Želigovskio užimta teritorija pačių lenkų prie Lenkijos buvo prijungta, kaip Vidurio Lietuvos, o ne Lenkijos žemės. Dar ir šiandien Lenkijos mokslo žmonės, tyrinėdami tuteišų (vietinių) kalbą, papročius ar namų buitį nesutaria, kaip ši lenkiška prokalbė tapo sala lietuvių etninėse žemėse. Vieni mano, kad tai belaisvių ar karalių svitų palikuonys, kiti, kad nutautėję baltarusiai ar lietuviai, bet tai nekeičia jų, kaip kolonistų, gyvenančių kitos tautos etninėse žemėse statuso, o tuo pačiu kaip tautinės bendrijos, bet jokiu būdu ne tautinės mažumos, teisinės padėties. Šiandien Lenkijos atstovų per lenkiškų kortų turėtojus ar Lenkų partiją Lietuvoje reikalavimai savo esme nėra pavardžių ar dvigubų gatvių pavadinimų rašybos reikalavimai. Tai reikalavimai tam tikrą tarpukaryje kolonizuotą Lietuvos teritorijos dalį paversti kitokia, lyg ji būtų Lenkijos dalis, su kitokiu švietimu, su gyventojų įsipareigojimais būti lojaliais Lenkijai, su baltiškų vietovardžių pakeitimu lenkiškais, su kitokiu valstybinės lietuvių kalbos statusu. Ir to siekiama pasitelkus galingą valstybinę propagandos mašiną, kurios tikslas, pasiremiant tautinių mažumų Europoje teisėmis, sukurti Lietuvoje tik Lenkijai naudingą naujadarą. Ar supranta Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos politikai, kad šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų?
Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta – jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas. Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai? Vietovardžiai dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kada net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta. Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus vakaruose net už Vyslos (Karwen, Labun, Persante ir etc.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį. Neabejoju, kad tamaševskininkų tikslai Lietuvoje yra visai kiti, negu skelbiasi. Lenkijos diplomatinė „ post factum“ įteisinimo maniera, lenkiškos tvarkos faktiškas įvedimas svetimose teritorijose, kitų valstybių vidaus reikalų pavertimas Lenkijos reikalais šiandien ypač gerai matomas, o tai liečia ne tik Lietuvos – Lenkijos santykius.