Parlamentinės kontrolės – kaip Tautos atstovų kontrolės viskam, kas vyksta valstybėje – teorinės ištakos atsirado ginčuose tarp skirtingų teisės supratimo teorijų. Tai ir Montesquie samprotavimai apie įstatymų dvasią, tai ir Žano Žako Ruso „Išpažintyje“ išdėstyti asmeniški konfliktai tarp to, kas kilnu ir kas žema, kartu tai sugretinant su politika. Tai ir Georgo Vilhelmo Fridricho Hegelio mintys apie laisvą piliečių būklę labai besiskiriančios nuo prancūzų „žmogaus ir piliečio teisės“ sampratos. Ir tai vyksta iki mūsų dienų per Wilhelmą von Humboldtą, Ernestą Blochą Giovanni Saroti, Paulių Džonsoną. Pagaliau prisiminkime Mykolo Riomerio, Petro Leono, Vytauto Radžvilos ir kitų filosofų ginčus apie valstybę, teisę, gėrį ir blogį.
Šiandien demokratinėse visuomenėse jau tvirtai įsigalėjusi nuomonė, kad skirtingos teisės ir politikos supratimo teorijos ne tik gali, bet ir turi laisvai egzistuoti. Politinė mintis apie susivienijusių žmonių, kaip Tautos, suverenias galias, pasireiškiančias per demokratiškai išrinktus savo atstovus, turint tikslą tikrinti bei sužinoti ar leidžiant įstatymus paveikti bet ką, kas kėsinasi į šias Suvereno teises ir taip kontroliuoti bet kokių institucijų veiksmus yra tokia pat reikšminga žmonijai, kaip teoriniai samprotavimai ir technologiniai atradimai, dažniausiai atsirandantieji iš skirtingų minčių apie tą patį daiktą.
Pas mus Tautos suverenitetas įgyvendinamas per parlamentinę (Seimo) kontrolę, kas yra neatskiriama ir konstitutyvi demokratijos dalis. Dingus tokios kontrolės galimybei arba jas uzurpavus kitiems dariniams, – iš viešojo gyvenimo dingsta ir Tautos suvereniteto atstovavimas, taigi ir parlamentinė demokratija. Seimo nario, kaip atstovaujančio aukščiausią Tautos suverenitetą, galios išplaukia iš jo pareigų visomis priemonėmis apginti savo Tautos įgaliotinio sukurtą demokratinės respublikos ir jos konstitucinės santvarkos modelį. Tą jie privalo daryti tiek pavieniui, tiek ir susibūrę į parlamentinius darinius. Kada tyrimu siekiama patikrinti, ar nėra kėsinamasi į demokratinę santvarką, ar nėra kėsinamasi į Tautos suverenias galias, tai yra sužinoti, ar kas nors valstybėje net tos pačios valstybės vardu nedirba prieš valstybę, kad ir skleidžiant dezinformaciją ar nuslepiant tiesą – niekas, absoliučiai niekas negali to sutrukdyti. Kaip Tautos suverenitetas negali būti skaidomas, taip ir Seimo nario įgaliojimai, kuriuos jis pagal Konstituciją gauna pilna apimti, – negali būti ribojami (LR Konstitucijos 3 ir 4 straipsniai). To negali daryti net Seimas , nes Seimo paskirtis yra pagal savo paties taisykles sudaryti visas sąlygas Seimo nariui atstovauti Tautai pavieniui, parlamentinuose konstituciniuose dariniuose arba Seime, kaip visumoje, t. y. įstatymų leidžiamojoje valdžioje. Seimo, kaip institucijos, t. y. valdžios galias riboja LR Konstitucija (5 str.), Seimo nario, kaip Tautos atstovo – vykdančio aukščiausią suverenią galią (LR Konstitucijos 4 str.) – galių Konstitucija neriboja ir negali riboti, nes suverenitetas ir iš jo išplaukiančios galios yra ne tik tai, kas yra sukurta, bet ir tai, kas dar bus, kas turi būti sukurta, t. y. aukščiau jau esamų įstatymų.
Štai tokios būtų teorinės ir Konstitucija paremtos prielaidos parlamentinei kontrolei, kurią suprantame kaip galimybę kiekvienam Seimo nariui žinoti viską, kas vyksta valstybėje. Suprantama, tokio sužinojimo mechanizmą turi nusistatyti Seimas, nes parlamentai dirba pagal savas taisykles. Slapti dalykai turi būti slapti, bet jeigu sužinoma, kad jie egzistuoja – slaptumo skraistė visada gali būti nutraukta, jeigu Tautos atstovas to reikalauja. Pagaliau pagal mūsų Konstituciją tik Seimas leidžia įstatymus, nors į įstatymų leidybą šiandien agresyviai nori įsiveržti Konstitucinis Teismas. Taigi, parlamentinė kontrolė suprantama ir kaip įstatymų leidimas, tame tarpe net ir Konstitucijos pakeitimai. Per tai Seimo nariai gali kontroliuoti ir kitas valdžias – Teismus ir Vyriausybę su Prezidentu. Žinoma, reikia skirti politinės valdžios išplėtimą nuo valdžios politizavimo. Demokratinėje santvarkoje bet kurių sprendimų perdavimas parlamentams negali būti niekuo ribojamas, bet jų priimtų sprendimų vykdymas ir įgyvendinimas būtinai turi būti depolitizuotas. Pavyzdžiui, paimkime kad ir rungimosi principus teismuose, kas reiškia, kad skirtingus interesus turintiems proceso dalyviams turi būti suteiktos vienodos galimybės teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies teikiamus įrodymus ir t.t. Tokio rungimosi būdų yra net keletas – tai klasikinis, mišrusis ar inkvizicinis šiuolaikine prasme. Tik nuo parlamento priklauso, kokį rungimosi būdą įrašyti procesiniuose įstatymuose. Tai politinis sprendimas, bet nurodinėti, kaip tą rungimosi procesą vykdyti – parlamentas jau negali. Įsitikinęs, kad pasiūlytas modelis mūsų sąlygomis veikia blogai, parlamentas bet kada gali jį pakeisti kitu. Tai ir yra Teismų, kaip Valdžios, kontrolė visiškai neprisiliečiant prie Teismų nepriklausomumo. Taip atskiriamas politinio žaidimo organizatorius nuo žaidėjų, privalomai žaidžiančių pagal organizatoriaus nustatytas taisykles.
Jau prieš keletą metų iš Seimo tribūnos buvo kalbėta, kad mūsiškė įstatymų leidybos technika turi daug trūkumų. Neišvengiamai tas atsiliepia ir parlamentinei kontrolei. Matome, kaip parlamentarai nusileidžia tiems, kurie „apsėsti įstatymų darymo manija“ ir priiminėja pastarųjų paruoštus ir pasiūlytus įstatymus, labai miglotai suvokdami, ką ir kam tai daro, kokios bus pasekmės. Blogiausia, kai įstatymų leidimo iniciatyva faktiškai perleidžiama tiems, kurie būtinai nori turėti „savo“ ir būtinai savo pačių ir patiems sau paruoštą įstatymą. Taip elgėsi notarai, advokatai, teisėjai, žemėtvarkininkai, miškininkai ir t.t. Štai dabar tokį nežinia kam įstatymą pasiruošė lenkų rinkimų akcija su kai kuriais rusų bendruomenės atstovais, sumaišydami visiškai skirtingus tautinės bendrijos ir tautinės mažumos teisinius statusus ir net savaip aiškindami Europos teisę. Tokio įstatymo priėmimas būtų ne kas kita, kaip okupacijos pasekmių įteisinimas t.y. pasiryžimas pvz. Klaipėdoje, Visagine ir kitur viešuosius užrašus sugrąžinti tokius, kokius buvo nustatę okupantai.
Akivaizdžiai matoma, kad įstatymų leidyboje šiandien nepagrįstai ir labai pavojingai nepaisoma išorinių pavojų. Priimant įstatymus neaiškiai suvokiama jų veikimo apimtys ir ribos nuo ko priklauso tiek sprendimų kaina, tiek persijungimas iš Seimo komitetų valdžios į konstitucinę viso Seimo balsų daugumos valdžią. Svarbūs įstatymai priimami specialiai sulaukus „blogo matomumo“, Seimo nariams aiškiai nesuvokiant, kokie iš tikro dalykai Seime sprendžiami. Susižavėjimas komitetų darbu, kuriuose neabejotinai nedidelė dalis parlamentarų klausimus gali išnagrinėti geriausiai ir vėliau patarti kitiems, kaip balsuoti – tikrai efektingas būdas, bet iš tikrųjų pasirodo paneigiantis esminę balsavimo reikšmę. Lietuva akivaizdžiai visur pavėluoja. Kuo daugiau komitetų ir komisijų, tuo lėtesnis sprendimų priėmimo tempas, tuo mažiau asmeninės parlamentarų atsakomybės, tuo didesnė galimybė paveikti iš šalies ir tokie šalutiniai poveikiai reiškia ne tik brangaus laiko praradimą, bet ir visišką parlamentinio darbo išderinimą. Komisijoms išviešėjus greitai pasiekiama riba, už kurios dingsta asmeninė atsakomybė, t. y. pareiga. Parlamentarų teisės neatleidžia nuo pareigos atstovauti Tautos suverenitetą, o pareigos neatsiejamos nuo pareigingumo suvokiant, kad darbas „už dyką“ savaime yra vertybė ir atpildas už tai, ką turi. Tai liečia ir valstybės tarnautojus, o svarbiausia teisininkus.
Šiandieninė akivaizdi justicijos krizė visų pirma reiškia etinę jos darbuotojų krizę. Tas pats ir Seime. Įstatymų leidyba, kaip parlamentinė kontrolė Seimo nariams visų pirma reiškia balsų skaičių Seime, o paprastam žmogui – teisingumą. Jeigu politikas tikrai galvoja ir širdyje turi etinių principų, tai ir jo darbai greičiausiai bus moralūs, net jeigu kartais jis ir suklystų. Amoralus politikas, kuris net nenutuokia, kad iš viso reikia turėti „principų“ , elgiasi „pagal aplinkybes“, vien savo naudos paisydamas, o nemoralus ir tyčia vien šunybes krės. Jau buvo kalbėta, kad siekiant apsisaugoti nuo nemoralių ir amoralių parlamentarų krečiamų šunybių žmonės turi eiti ne į teismus, o prie balsavimo urnų. Tuo tarpu susispietę į frakcijas Seimo nariai, tvarkant įstatymus, savo tiesioginio darbo neturėtų nuolat perkelti į Konstitucinį Teismą. Deja šiandien tai daroma net nesusimąstant, kokius klausimus ši institucija gali svarstyti, o kurių ne. Taip gimdoma visagalė teisminė teisė. Kokia ji pavojinga perspėja ir žinomas JAV valstybės ir teisės teoretikas Paulius Džonsonas nurodydamas, kad Konstituciniai teisėjai visada nori parlamentus paversti vien partijų žaidimams skirtu teatru. Septyniasdešimtaisiais metais pajutę valdžios skonį jie buvo pradėję ardyti ne tik teisiškai pagrįstą JAV Kongreso įtakos sferą, bet ir prezidento valdžią, kišdamiesi net į ekonomikos tvarkymą. Jie visaip trukdė vykdomajai valdžiai mažinti viešojo sektoriaus apimtį ir kaštus. Tokių nutarimų bendras poveikis trukdė stabdyti vyriausybinių išlaidų didėjimą, verslo efektyvumą ir pasitikėjimo juo erdvę. Atrodo, kad P.Džonsonas lyg ir aprašo mūsų Konstitucinio teismo sprendimus. Kitas irgi visuotinai pripažintas teoretikas Giovanni Saroti primena demokratinių šalių parlamentarams, kad parlamentinė demokratija tikrai nėra pasenusi. Teismai ir teisėjai neturi duoti parlamentams blogų konstitucinių patarimų, nes jų klaidingi patarimai šioje gadynėje virsta katastrofomis. Pas mus rimtame žurnale buvo pasirodę keli straipsniai, kad parlamentinę demokratiją jau keičia teisminė demokratija. Straipsnių autoriai – buvę Konstitucinio Teismo teisėjai. Ar ne todėl bet kokia Konstitucinio Teismo kritika teisininkų bendruomenės elitui sukelia isterišką šoką iki plūdimosi tame pačiame žurnale. O juk visiškai nesunku šiandien nupiešti schemą, kaip šios bendruomenės elitas, per turimas galimybes tiesiogiai ir netiesiogiai siūlyti savus atstovus į visas komandines valstybės valdymo aukštumas, per teisės departamentus ministerijose, Vyriausybėje, Seime gali valdyti ar gal jau net valdo šalį. Mačiau Seimo teisės departamento teisininkų išvadą: „ Įstatymo nuostatos prieštarauja formuojamai Konstitucinio teismo doktrinai“. Ar suprantate, iš kur jie gavo nurodymus ir ką tai reiškia?
Taigi, parlamentinė kontrolė turi prasidėti visų pirma nuo justicijos, nebijant sugrąžinti prokuratūrą procesiniam teismų pavaldumui, nebijant iškilusius įstatymų konstitucingumo klausimus pavesti spręsti bylą nagrinėjantiems teismams, o Konstitucinio Teismo nutarimus, ypač ekonominiais klausimais, būtina „akceptuoti arba ne“ Seime. Siekiant apsaugoti aukščiausius šalies pareigūnus ir Seimo narius nuo galimos dezinformacijos, būtina skubiai reorganizuoti VSD į politinę policiją, būtina sugrąžinti visiems teismams vieną Aukščiausiąją valdžią. Dabar jie tokios neturi, taigi nėra ir tikrosios teisminės valdžios, nes valdžios be aukščiausiosios valdžios – nebūna. Matomai pribrendo ir būtinybė nebijoti nustatyti kitokią į Seimą rinkimų tvarką bei kitokią rinkimų komisiją. Akivaizdu, kad proporcinis atstovavimas dešimtimis metų neleidžia Lietuvoje susidaryti nei dvipartinei sistemai, nei absoliučiai daugumai. Deja dabar parlamentas pradeda tapti visų partijų savanaudžių daugumos bala.
2013 m. spalis 15 d., Klaipėda
Literatūra:
- Petras Leonas; Teisės filosofijos istorija. Teisinės minties palikimas. Vilnius „Mintis,“ 1995
- Mykolas Riomeris ; Suverenitetas. Vilnius, 1995
- Paul Johnson; A history of the modern word . Weindeklfeld and Nicholson , London, 1984
- G. Saroti; The Theory of Democracy Revisited. Chatam, 1987
- Ernst von Aster; Filosofijos istorija. Alma litera, Vilnius, 1995
- George H. Sabine ir Thomas L. Thorson; Politinių teorijų istorija. Margi raštai. Vilnius, 2008