Žurnalistai ir visuomenės veikėjai iki šiol džiaugiasi kone visų žiniasklaidos priemonių paskelbtomis įtakingiausių asmenybių lentelėmis. Lyg grandinine reakcija visur nuvilnija ir interviu su laimėtojais, tie patys žurnalistai skuba kalbinti vieni kitus, politikus, visuomenės veikėjus. Ir nors visi suprantame, kad tai elementari viešųjų ryšių akcija, siekianti iš nieko sukurti naujienas, formuoti nuomonių advokatus, galų gale ir sau uodegas pasikelti – kartais užsibūname toje kreivų veidrodžių karalystėje. Tad pakalbėkime apie įtaką.
Įtakingas – darantis didelę įtaką kitiems, įtaigus – sugebantis daryti didelę įtaigą kitiems. Įtaigumas dažniausiai būna išskirtinis asmenybės bruožas (ar net prigimtinė dovana), tuo tarpu įtakingumą reikia išsikovoti, laimint rinkimus, arba įkopus ar būti išriktu į „geras“ pareigas.
Politiko karjeros viršūnė – būti įtakingu, suprasti valstybės vystymosi esmę, daryti sprendimus ar įstatymų pakeitimus, tinkančius tai žmonių grupei, kurią jis, tikrai ar menamai, atstovauja. Deja, tokių asmenybių iki šiol Lietuva turėjo labai mažai.
Palikime politikus nuošaly, nors turime pavyzdžių, kaip puikiai jais galima manipuliuoti dedant pinigus į išgerto konjako dėžutes. Beje, dabar jau susizgribta, kad mūsų įstatymai yra nepaprastai atlaidūs visokių tokių „dėžučių“ dalintojams ir ėmėjams. Taip po truputį priartėjome, ką „mūsuose“ dažniausiai laikome „įtakingais“ – arba siekiama valdžios (pareigų) kur galima „pasidaryti“ pinigų ir turėti savų „įtakos“ agentų, arba jau turima pinigų ir reikia „įtakos“ agentų, norint padidinti savo pinigus (arba plėsti, apsaugoti savo verslą ir trukdyti kitiems). O vienas radijo klausytojas per kažkokią laidą yra tiesiai pasakęs, kad įtakingiausiu žmogumi Lietuvoje laikytų asmenį, nugvelbusį KGB archyvus.
Atidžiau pasigilinus, galime įtarti „įtakos“ agentų veiklą daugelyje sričių, ypač teisėkūroje. Yra įtarimų, kad ir Seime galimai jau yra apsišvietusių „įtakos“ agentų, neva atstovaujančių vėjo energetikams ar net vienai nedraugiškai mums valstybei.
Dar giliau pasidairius atrandi ir „įtakos“ zonas, kurios gana kruopščiai pasidalintos. Prisiminkime neseniai paviešintą vieno buvusio įtakingu aukšto valstybės tarnautojo dviprasmišką posakį – Aš juos visus laikau už konkolų!. Yra ir angliškas posakis – If you‘ve got them by balls their hearts and minds will follow“ (laisvas vertimas: Jei sugriebsite juos už konkolų, jų širdys bei protai bus priklausomi). Taigi, terminas „įtakingas“ ir pas mus, ir užsienyje ne visada apibūdina teigiamą asmenybę, o dažnai tapatinamas ir su korupcija. Galop, mes dėl to tikriausiai neseniai praradome porą įtakingų vadybininkų, veikusių kultūros ir maisto priežiūros srityse.
Pasamprotaukime, kas yra įtakingas verslininkas? Gal tas, kuriam kažkodėl leista daugiau už kitus (pavyzdžiui, valstybinėje žemėje griauti stadionus ir ten statyti viešbučius ir gyvenamuosius namus)? Kas yra įtakingas žurnalistas? Gal vis dėlto geriau žurnalistą vadinti principingu ir profesionaliu? Kas yra įtakingas istorikas? Ar tas, kurio atrasti istoriniai faktai yra neginčijami, ar tas, kuris domėjosi kiek viduramžiais Lietuvos miestelėnų laikė kačių? Gal paprasčiau būtų naudoti kitą visiškai pelnytai užtarnautą epitetą – tiesiog populiarus istorikas. Kas yra įtakingas banko atstovas, įtakingas teisėjas ar įtakingas prokuroras? Paprasčiau būtų tokio termino nenaudoti, nei komentuoti ką tai galėtų reikšti.
Baigiantis vasarai dažnai žiniasklaidai pritrūksta temų, gerų ar blogų naujienų, tad atsirado iškilių asmenybių paieškos tema. Ir tai nėra blogai, nes tokių žmonių tikrai turime nemažai. Problema čia ta, kad tokių žmonių apibūdinimui galima buvo parinkti tikslesnius (nedviprasmiškus) apibūdinimus, pavyzdžiui populiarus, principingas, profesionalus, įtaigus ar tiesiog autoritetingas. O blogai yra tai, kad terminas „įtakingas“ jau lipdomas daugeliui asmenybių, kurios nieko bendra su įtaka neturi ir geriau jau neturėtų.
Dar viena pastabėlė. Ar neatsitiks taip, kaip kad atsitiko su kitu terminu, įvardintu net Konstitucijoje – „tautinės bendrijos“. Šį terminą ir žiniasklaida, ir politikai bando keisti „tautinių mažumų“ terminu, kas sukuria daug daug dirbtinų ir kartais tikrai didelių problemų. Tad su visais terminais reiktų elgtis atsargiai, nes, šiuo atveju, Lietuvoje tautinei mažumai galėtume priskirti nebent karaimus, o pajuokavus, gal dar atrastume ir kitą mažumą – žaliavalgius.