Kategorija: Kronika

Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių savo regione, eksportuojant biokurą (tai dažniausiai malkos ir kiti gaminiai medienos pagrindu), nors jau visiems aišku, kad šiluma, pagaminta naudojant dujas yra tris kartus brangesnė, nei naudojant biokurą. Kita vertus, šilumininkų skelbiama koncepcija, kad kogeneracinės jėgainės (kurių plėtra yra neišvengiama) gamintų tik 8 proc. elektros energijos (vietoje galimų 30-35 proc.) ir dirbtų tik gamindamos šilumą, taip pat yra keista ir suprantama tik kaip noras „nekonkuruoti“ su galimai ateityje atsirasiančia AE.

Estija gal vėl galėtų būti pavyzdžiu – ten „Estijos energija“ rūpinasi visų energijos rūšių vystymu. O gal pas mus jokių problemų, derinant visus energetikos sektorius, nėra?

Dabar svarbiausi dalykai yra skaidrumas ir korupcijos prevencija. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) vykdymui prie elektros kainos pridedamas tarifas 4,73 ct.  kiekvienai  kilovatvalandei, bei surinktų lėšų panaudojimas taip pat vis dar nėra pilnai paaiškintas. Niekas neabejoja, kad energetikoje ir ypač elektros energetikoje reikia daug investicijų, tačiau turi būti aišku, kas jau dabar ir kodėl dotuojama iš VIAP lėšų, kokie projektai bus vykdomi panaudojant VIAP lėšas, o kas bus daroma iš atskirų energetikos rinkos dalyvių pelno.

Deja vis dar neaiškūs IAE uždarymo lėšų panaudojimo mąstai, bei galimos  pinigų plovimo schemos. Ir čia verkiant reikia ir skaidrumo ir įvertinimo.

Neseniai paskelbtas nutarimas palikti perdavimo sistemos operatoriaus (Lietuvos energijos) pavaldume Kauno HE ir Kruonio HAE, lyg ir sustiprintų operatoriaus instrumentus, naudojamus stabilizuojant sistemą, tačiau jau pasigirsta garsų, kad, esant kokiame pavaldume, minėti energiją generuojantieji objektai negalėtų būti modernizuojami, nes tam trukdo ES direktyvos. Taip pat jaučiasi, kad po truputį grįžta senojo mąstymo energetikai, ypač nenorintieji pakankamos ir krašto poreikius atitinkančios alternatyviosios energetikos plėtros. Jų iniciatyva bandoma įbrukti naujai ruošiamam Seime „Alternatyviosios energetikos įstatymui“ kuo daugiau apribojimų.

Nei kiek neabejoju švediško pasveikinimo nuoširdumu ir prasme – tikrai ir mes ir jūs po IAE uždarymo esame saugesni (nesutinkantiems su tuo siūlau pavartyti internete informaciją apie Černobilio užterštas teritorijas). Sutinku ir su estiško pasveikinimo racionalumu – pats laikas būti realistais. Svarbiausia dabar yra tai, kad mums duotas dar vienas šansas būti energetikos srityje nepriklausomiems.

Ką tik paskelbtas naujos atominės elektrinės (NAE) investuotojo konkursas rodo tik Lietuvos ambicijas, o ne energetinės nepriklausomybės vizijos pradžią. 1300 MW galios reaktorius akivaizdžiai per didelis  trims Baltijos šalims, jeigu jos vis dar nori būti nepriklausomos nuo DD, nes be jo valios turėti stabilią energetinę sistemą būtų sunku. Kita vertus, sugundyti investuotoją tik sąlyginai paruošta statybų aikštele ir pažadais ir kad elektros energija šiame regione bus paklausi ir pakankamai brangi tikrai nebus lengva. Prisiminkime ir prieškarinės Lietuvos klaidas, kada neapgalvotai buvo įsileisti monopolistai – tai švediškų degtukų monopolis, ar Kėdainių eklektrinės konfesinė sutartis.

Optimistiškiausiomis  prielaidomis NAE galėtų pradėti veikti apie 2020 metus, tačiau tiek Europos, tiek Amerikos ekspertai linkę prognozuoti galimą NAE veikimo pradžią ne anksčiau kaip 2025 metais. Jeigu  beatominiame laikotarpyje tikrai veiks laisva elektros rinka, atsiras suplanuotos Lenkijos, Švedijos, Suomijos jungtys, nebus trukdoma alternatyvioji energetika ( 500 MW vėjo jėgainių Lietuvoje – baisiausias sapnas, kurio  net susapnuoti bijo taip vadinami energetikai-politikai), Baltijos šalys išmoks sinchronizuoti bendrą energetinę sistemą ( o tai privalu), atsiras sumanieji tinklai, energetinis žiedas aplink Baltiją, sunku tikėti ar tikrai teisingai planuojame savo energetinę strategiją.

Prieš du metus LEO sumanytojai iš mūsų atėmė eurą. Dabar elektros kainų kilimas vėl eurą stumia tolyn, tad gal pirmoje eilėje, prieš keldami ambicingus planus, susitvarkykime savo ūkio reikalus. O jie atrodo tokie paprasti, nors iššūkiai dideli – visi privalo mokėti mokesčius, nustoti vogti (nors ir labai gudriai sukurptų schemų pagalba) ir jokių „indulgencijų“ dalijimo!

Konferencijoje buvo ir pastebėjimų, raginimų glaudžiau bendradarbiauti Lietuvai, Latvijai bei Estijai kuriant vieningą Baltijos šalių rinką. Pavyzdžiui šiuo metu Lietuva ir Estija jau kuria prielaidas dirbti pagal Nord Pool Spot biržos principus, tuo tarpu Latvija jau trys metai taiko kitą modelį. Taigi bendra rinka neveiks, jei bet kuri šalis neprisitaikys prie bendrų reikalavimų, o ką tuomet kalbėti apie Paneuropinę elektros rinką, veikiančią pagal ENTSO-E asociacijos principus. Pagrindiniai reikalavimai įsijungti į ENTSO-E yra atskirų šalių (mūsų atveju –trijų Baltijos šalių) gebėjimas užtikrinti vidaus energetinės sistemos stabilumą ir gebėjimą, iškilus būtinybei,  greitai padėti kaimyniniams regionams.

Kita vertus, net ir pradėjus pilnai funkcionuoti Skandinavijos ir trijų Baltijos šalių elektros rinkai, dar nereikš, kad ši rinka jau atitinka visos ES elektros energijos laisvų pardavimų principus. Negalima sujungti sistemų, jeigu jos veikia skirtingais režimais. Čia turi keistis ne tik techniniai ar ekonominiai sprendiniai, bet ir mąstymas.Kalbant apie naujos atominės elektrinės (NAE) perspektyvas, nors ir pritariama statybų idėjai, tačiau lieka vienas ( o gal vienintelis) klausimas – tai pinigai. Investuotojas turi aiškiai matyti stabilų energijos poreikį, subalansuotas kainas, patrauklias investavimo sąlygas ne tik elektrinės statybai, bet ir visam verslui, todėl net bankų atstovai negalėjo patvirtinti, ar NAE projektas juos tikrai sudomintų, bei vardijo kitus juos dominančius prioritetus.

Deja tik pokalbiuose prie kavos puodelio buvo užsiminta ir apie Kaliningrado srities energetikos planus statyti atominę elektrinę ir kartu su dujotiekiu kloti ir elektros kabelius, į vieną pusę jungiančius sritį su Vokietija, o į kitą pusę – su Leningrado sritimi.

Hyperion pareigūnas p.John Deal žiniasklaidai pranešė, kad jau dabar yra virš šimto užsakymų, kurie bus įvykdyti apie 2018-2020 metus, o į rinką su visa informacija kompanija ateis apie 2013 metus. Mažieji atominiai reaktoriai nebus konkurentai kitiems reaktorių gamintojams, pavyzdžiui Westinghouse ar B&W MPover reaktoriams, nes tai visai kitų parametrų reaktoriai ir visai kitai rinkai.

Hyperion reaktoriai daugiausiai bus naudojami decentralizuotam energijos tiekimui, pav. kariniams reikalams, kalnakasyboje, aprūpinimui energija atskirų gamyklų, nuotėkų valymo kompleksų ar kitų įrengimų. Reaktoriai bus naudingi dirbant kartu su vėjo elektrinėmis, nes galės užtikrinti bazinį energijos tiekimą. Kadangi mini reaktoriai gamins ir šilumą, energetikoje atsiras įvairių neįtikėtinų mažųjų reaktorių pritaikymo galimybių. Viena iš jų „Eko miesto“ idėjos įgyvendinimas.

Išskaidytas energijos naudojimas gali turėti ir naujų pritaikymo sferų dėl senėjančios energetikos infrastruktūros. Pavyzdžiui norint taikyti sumaniųjų tinklų (smart grid) principus, reikia rekonstruoti, renovuoti energetinius tinklus, o tai nėra paprasta. Gali būti kad ekonomiškai galėtų būti naudingiau ir greičiau energijos poreikį kai kuriuose regionuose spręsti mini reaktorių pagalba.

Pagal p.Deal informaciją Hyperion tikisi gauti visus reikiamus leidimus ir sertifikatus, taip pat kreiptis į Atominės Įrangos Inspekciją (Nuclear Installation Imspectorate)  „sekančių metų bėgyje“.Planuojama reaktoriaus kaina yra apie 30 mil. USD, elektros generavimo kaina būtų mažiau kaip 10 ct (USD)/kWh, o bendra  instaliuoto kilovato kaina, įvertinus reaktoriaus ir visos įmonės statymo kaštus turėtų būti iki 2000 USD/kW.

Tokioje mini reaktoriaus įmonėje galėtų dirbti iki 100 darbuotojų. Mažų gabaritų reaktorių (d 1.5m, h 2.0m) lengvai galima transportuoti bet kuria transporto priemone. Reaktorius gamins energiją 8-10 metų (priklausomai nuo pritaikymo), po to jį reikės grąžinti į gamyklą perkrovimui. Taigi jokių atliekų tvarkymo įsipareigojimų užsakovui.    

Ieškoma alternatyvų. Gal iš tiesų eikime prie mažųjų hidroelektrinių vystymo, nes dar apie 1995 metus buvo paruoštas planas atkurti visas sovietmečiu sunaikintas užtvankas, atstatant ikikarinį Lietuvos kraštovaizdį ir įrengiant mažas hidroelektrines, tuo pačiu papildant energetiką atsinaujinančiais resursais. Tačiau tuoj pat skelbiamas naujas Aplinkos ministerijos verdiktas – nuo šiol draudžiama įrenginėti hidroįrenginius net dvejuose šimtuose Lietuvos upių (anksčiau toks draudimas galiojo 162 upėse!). „Tai kiek gi Lietuvoje upių? Ar dar liko kelios, kur galima ką nors įrengti?“- šnibžda nesusipratėliai verslininkai,-„Tai gal einame su vėjo jėgainėmis toliau nuo jūros?“

Kuo toliau nuo jūros, tuo vėjo jėgainėms dar daugiau problemų . Čia ne  paukšteliai, čia gyvena žmonės, o jiems kraštovaizdžio pasikeitimai, neįprasta veikla, šešėliavimas, mirgėjimas, vibracija, triukšmas, infragarsas ir taip toliau, veikia dirginančiai, mažina psichologinį stabilumą. Nepamirškite ir kas pirmauja Europoje su savižudybėmis. Štai kiek argumentų turi Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas, pristatydamas „problemą“, tačiau visus ramina – statyti vėjo jėgaines leis, jei bus laikomasi sanitarinių zonų naujų reikalavimų (250 m.), sugriežtintų triukšmo ir kitų normų. „Taigi turint 3 ha žemės įsirengti vėjo jėgainę bus keblu?“- lyg ir klausia neramusis investuotojas. „Gali būti, gali būti, tačiau Lietuvoje yra žmonių, turinčių didesnius žemės plotus…“- pasigirsta atsakymas.

Mūsų kaimynų, Lenkijos, Latvijos, Danijos ir kitų šalių patirtis ir sprendimai mums netinka, nes čia Lietuva. „Ir kodėl mums taip nesiseka?“ – tarsi klausia visų mūsų gerbiamas Rūpintojėlis.Čia mūsų pasakos liūdnosios dalies pabaiga, bei gerosios dalies pradžia. 

Ir atėjo Premjero dvasia. Ir pasakė: „Neliūdėkite, juk mes jau statome ATOMINĘ, ir paukšteliai išliks, ir žmonėms šešėliavimas nekenks – pliki basi maudysimės auksinėje elektroje …“ 

Ši pasaka atsirado pavarčius Seimo Aplinkos apsaugos komiteto 2009 m. rugsėjo 16 d. posėdžio medžiagą. 

Problemos ryškėja tuo metu, kai branduolinės energetikos pramonė pradėjo kurti pažadėtus labiau saugius naujos kartos  branduolinius reaktorius, kurie išspręstų šiuo metu pasauliui labai svarbią CO2 emisijos mažinimo problemą. Areva kaltina suomius vėlavusius užsakyti reaktorių, savo ruožtu Suomijos atstovai kaltina Areva, nes ji  neatsakingai pasirinkusi subrangovus ir dėl to atsirado krūva problemų.

Kokios bebūtų vėlavimo priežastys, verslas stebi ir nuogąstauja  ar bus sutartu laiku pakankamai energijos ir ar bus galima vykdyti gamtosauginius įsipareigojimus.Areva praeitą savaitę pareiškė, kad nevykdys reaktoriaus užbaigimo darbų, kol nėra susitarta su suomiais dėl jų naujų sąmatinių pasiūlymų, bei modifikacijų. Taigi statyti atomines net suomiams nėra taip paprasta ar pigu.

Minima informacija labai aktuali ir Lietuvai, norinčiai turėti savo atominę elektrinę ir dabar laukiančiai labai rimtų konsultantų verdikto. Net Lietuvos Prezidentė ne visada yra nuosekli, kalbant apie lietuvišką AE. Aplankiusi Švediją pirmenybę teikia alternatyviajai energetikai, aplankiusi Lenkiją jau pritaria AE statybai, kalbant su danais vėl atsigręžia į atsinaujinančius energijos šaltinius, o aplankiusi Prancūziją vėl pirmenybę teikia branduolinei energetikai.

Rugpjūčio 19 dieną Lietuvos energetikos veteranų susirinkime nutarta kreiptis į šalies aukščiausius vadovus, norint atkreipti dėmesį, kad jų patarimų įvairiais energetikos klausimais vis mažiau klausomasi, bei  norima prašyti vėl pasikliauti jų, energetikos veteranų, žiniomis ir patirtimi. Pareiškimą pasirašė Vytautas Gritėnas ir Viktoras Merkys, tačiau manoma, kad tikrieji pareiškimo sumanytojai – valdžią šioje srityje beprarandą veikėjai.

Pareiškime trumpai peržvelgtas Lietuvos energetinio ūkio vystymosi kelias nuo 1918 metų, pabarti nevykę tarpukario koncesininkai, bei politikai trukdę statyti Kruonio HAE, paaimanuota dėl Ignalinos AE uždarymo. Tačiau neminima tai, kad per 18 nepriklausomybės metų taip ir nebuvo net jokių planų atsijungti nuo Rusijos energetinės sistemos, nesumažintas  jungčių su kaimyninėmis šalimis skaičius, o Klaipėdos kraštas iki šiol maitinamas per Kaliningrado sritį. Neužsiminta ir apie liaupses įkūrus LEO, neužsiminta ir apie planingą alternatyviosios energetikos žlugdymą. Galų gale neužsiminta  ir apie sritis energetikoje, kur dabar,  jų nuomone, daromi netinkami pakeitimai.  Pavyzdžiui diegiama bendra Baltijos šalių rinka, bandoma laikytis ES direktyvų atskiriant energijos gamybą nuo perdavimo ir paskirstymo tinklų, ardomas LEO – ar tai gerai, ar tai blogai, kai tas  daroma be jų?

Aiškėja, nors visi tai seniai žino net iš pasakų, kad Lietuvoje liūtams gyventi neįmanoma. Leo LT gęsta…Ar tai reiškia, kad energetikos chaosas baigiasi, o chaoso ir  permainų metu galiojęs principas „griebk ką gali“ irgi baigiasi? Kaip norėtųsi tuo tikėti!

Kai mes mokome savo pradinukus, jiems nei už gerus darbelius, nei už blogus darbelius pažymių nerašome, norime išugdyti juose pačiuose ir atsakomybės ir pasididžiavimo jausmą. Deja atrodo, kad kažkada buvę pradinukai, o dabar jau Leo LT sumanytojai, bei kūrėjai, atsakomybės ir pasididžiavimo mokėsi kitoje vertybių sistemoje, todėl jų darbelius reiktų įvertinti. Tik nežinia, kas tą pažymį rašys – prokuratūra, Seimas, visuomenė? O jei to nebus padaryta – patys liksime pradinukais…

Spaudoje vėl pasirodė gąsdinančių antraščių apie keliskart brangstančią elektrą uždarius IAE. Padėtis iš tiesų nėra labai paprasta, juolab kad laiko pasiruošti priimti naujus energetikos iššūkius lieka vis mažiau. Priimtų, bei visuomenei suprantamai paiškintų sprendimų taip pat nėra daug – kažkokie metmenys (projektų projektai) apie laisvą elektros rinką, kažkokios diskusijos apie alternatyviąją energetiką (bei kuriamą Alternatyviosios energetikos įstatymą) ir sudaro sąlygas įvairioms spekuliacijoms ( o gal ir viešųjų ryšių akcijoms) apie elektros energijos brangimą. Įvertinus, kad toks neaiškumas, sprendimų vilkinimas, visuomenės neinformavimas galėtų būti naudingas ko gero  tik vienai įmonei – Energijos relizavimo centrui (ERC), darosi neramu dėl mūsų institucijų atsakingumo.  Akivaizdus faktas, kad duotuoju metu yra svarbu ir verslui ir visuomenei  gauti signalą – alternatyviąjai energetikai (AE) žalią gatvę – visų galimų AE ribojimų panaikinimas, skatinimo išskaidirinimas, elektros kainos formavimo sudedamųjų komponenčių viešas aptarimas. Jei ir brangs elektra, mums reikia žinoti, ką daro valdžia, kad tas kainų brangimas truks neilgai ir kad mes nevykdome kokių nors firmų užsakymus. Ir nereikia mūsų gąsdinti, reikia dirbti savo krašto žmonių labui!