Evoliucija

1791 m. gegužės 3 d. bendrame „Dviejų tautų respublikos“ Seime priimtą  „Valdžios įstatymą“ konstitucija pagal šių dienų terminologiją galima vadinti tik sąlyginai.. Mat ir kiti šio seimo teisės aktai, liečiantieji bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo vadinami konstitucijomis. Vis tik šis „Valdžios įstatymas-konstitucija“ yra svarbus ne tik bandymu dvi iki tol egzistavusias valstybes paversti vieninga unitarine valstybe, kiek tokio bandymo pasekmėmis. Kada pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe – Lietuvos valdančio elito atstovai niekaip negalėjo su tuo sutikti. Lenkijos bandymai padėtį švelninti, „konstituciją“ išversti į lietuvių kalbą ir tų pačių metų spalio 22 d. priimti Lietuvos elito reikalaujamą „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, teisės prasme niekas nuo to nepasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų. Žinoma, kad ne be Rusijos politinės įtakos ir atviro jėgos demonstravimo, Lietuvos elitas atsidūrė tarp dviejų pasirinkimų – pasidaryti lenkais arba priimti kad ir žeminančias Rusijos sąlygas, bet išlaikyti lygias teises su lenkais „Dviejų tautų respublikoje“. Kadangi tam trukdė Gegužės 3 d. Konstitucija, ją 1793 m. Gardino Seime panaikino. Visi vėliau sekę įvykiai buvo  dviejų tautų skirtingų požiūrių į vieningumą ir lygybę  pasekmė. Abi tautos prarado savo valstybingumą ir valstybes. Tad kaip iki to buvo nueita? Kokia buvo vienybė ir lygybė Lietuvos- Lenkijos santykiuose?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO“

Pasibaigė Vasario 16-osios minėjimas, išsivažinėjo svečiai. Pasirodė eilė straipsnių, raginančių elgtis europietiškiau, nurodoma, nuo ko priklausys Lietuvos ir Lenkijos santykiai, pasidžiaugta, kad pagaliau po krūvos metų  kaimynų Prezidentas apsilankė Lietuvoje. Tad kas vyko per tuos metus? Tiek lietuviai, tiek lenkai masiškai pradėjo važinėti vieni pas kitus, pažino vieni kitus, įsitikino, kad ir vieni ir kiti yra verti pagarbos, kad ramiai galima kalbėtis visomis temomis be išankstinio nusistatymo, žodžiu – prasidėjo geras abiejų šalių piliečių bendravimas. Verslo santykiai per tuos metus irgi vystėsi kuo puikiausiai. Lenkija per Alytaus elektros keitiklį įsiliejo į Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinką, nuperka iš Švedijos į Lietuvą atitekėjusią elektrą, lietuvių kapitalas įsitvirtina Lenkijoje, o lenkų –  Lietuvoje. Ką čia viską beišvardinsi. Aišku viena – tas demonstratyvus viršūnių nevažiavimas vienas pas kitą – nei paprastiems piliečiams, nei verslininkams nieko nereiškė. Tą galiu patvirtinti ir aš pats savo asmeniniais susitikimai tiek su žmonėmis, tiek su meno ar politikos atstovais. Štai kalbėdamasis su buvusiu valdžioje politiku teisininku visiškai sutarėme, kad geri valstybių santykiai galimi tik tada, kada vienos valstybės jurisdikcija neperžengia kitos valstybės ribų, t. y. kada viena valstybė jokia forma nesikėsina į kitos valstybės suverenitetą, o savo vidaus teisės aktų nebando primesti kitiems, t. y. nebando savo jurisdikciją taikyti ir kitoje valstybėje. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Suverenitetas ir valstybių tarpusavio santykiai“

Liaudies patirtis byloja: kur du pešasi, laimi trečias.

Iš ties, daug kas yra matęs, kada susipešusiems dėl mėsgalio šuniukams iš jų panosės gardų kąsnelį nugvelbia netoliese pasirodęs katinas. O šioje pasakoje kultūringoji Anna, gerai viską „susirokavojusi“, pati sau, o gal ir kitų paraginta, sumanė gudrų planą ir pasiūlė savo darželio vaikams pastatyti smėlio dėžėje bunkeriuką.

Kol vaikai statė bunkeriukus, lyg ir susipyko Soliukas ir Romaniukas ir pradėjo peštis dėl labai gražaus raitelio figūrėlės, kurią paliko šalia smėlio dėžės. Kiti vaikai buvo užsiėmę jiems primestu žaidimu, tad į peštukus nekreipė dėmesio. Čia, kur buvęs, kur nebuvęs, pasimaišė Visdarvaldas ir tą figūrėlę nušvilpė.

Pastebėję, kad neliko raitelio, Soliukas ir Romaniukas staiga nustojo peštis, o sugėdinti, kad besivaidydami prarado raitelį, atsakė, kad nieko tokio – žaidžiant daug kas nutinka. Bet juk tai tik žaidimas, o taip „vsio zakonno“ (beje, taip mėgo sakyti ir vienas buvęs sekretorius). Anna taip pat nurimo ir džiaugėsi – jos planas puikiai pavyko – viskas lyg pagal polittehnologijų vadovėlį – skaldyk ir valdyk! Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Pasaka – ne pasaka kaip kultūringoji Anna visus sukiršino“

Kultūros viceministrė neseniai pranešė džiugią naujieną – pagaliau Lukiškių aikštė bus sutvarkyta, nes ir tautos valia buvo tokia. Jokių Vyčių, tik partizanų bunkerį imituojanti kalvelė! Tai ir vilniečių pergalė prieš visą Lietuvą, nes provincialai gal tik kartą kitą galės čia atvykti, o va, vilniečiai galės kasdien čia lankytis, pagulėti ant kalvelės, o gal ir šachmatais sužaisti.

Dar viena pilietė, save laikanti filosofe, žurnalistės paklausta per „Info TV“ pareiškė, kad nugalėjo demokratija, nes tauta sutiko su pateiktomis sąlygomis ir nubalsavo. Jei šį balsavimą kas nors paneigs, bus suduotas baisus smūgis mūsų demokratijai. Kada ir kaip tauta sutiko – nepasakė. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Žiūrim ką turim.“

Karys – raitelis ir žirgas per amžius besikaunantis už Tėvynės laisvę yra unikalus ir garbingiausias mūsų valstybės simbolis. Senovėje eiklūs lietuvių raiteliai mūšiuose ne kartą triuškinę priešą (1208 m. ir kt.).

Ta gynybinė ir visuotinė pareiga baltų ir Lietuvos visuomenės ryškiai subrandinta XIII-XV a.  kai teko iš visų pusių gintis prieš svetimas pasaulines Kryžiuočių ordino ir jo talkininkų agresyviąsias jėgas. Tai atspindi ir 1387 m. pagal senąją baltų-lietuvių tradiciją visuotinai surašytoje Lietuvos valdovo (Jogailos) privilegijoje: „kada reikėtų persekioti priešus, bėgančius iš Lietuvos, tai į tokį persekiojimą, paprastai vadinamą vyčiu, įpareigojami vykti ne tik kariai, bet ir kiekvienas, galįs nešioti karo ginklą“. Taigi vytis – gynybinis veiksmas, virtęs ir herbiniu, garbingu valdovo, kario įvaizdžiu, suskambėjęs Saulės, Durbės, Žalgirio ir kitose pergalėse. Vėlesni amžiai išryškino naujas Totorių, Turkų, Maskvėnų ir kt. agresyvias pastangas, kai Vyčiai atliko savo vaidmenį. Toliau skaityti „Romas Batūra. Vytis – tūkstantmetė Lietuvos gynyba, valstybingumas ir Laisvė“

Kultūros viceministrė, kalbėdama per televiziją ragina tuos, kurie vylėsi, kad Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas visų epochų kovotojams už Lietuvos laisvę, ką jų nuomone geriausiai simbolizavo Vytis – susitaikyti su pralaimėjimu, kaip tai susitaiko pralaimėję Seimo ar Prezidento rinkimus. Atrodo – toks pasiūlymas rimtas, vienok jo negalima priimti dėl to, kad rinkimai buvo pakeisti iš anksto surežisuotu balsavimu, o atrinktas projektas neatitinka to, dėl ko turėjo vykti rinkimai. Su tuo negalima susitaikyti ir štai dėl ko.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kam atiteko Lukiškių aikštė?“

Pradėkime tvarkyti mūsų švietimo sistemą „nuo apačios“. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad vidurinio mokslo įstaigos stengiasi išimtinai ruošti mokinius siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, lyginant su kitais kraštais, ten apie 60 proc. baigusiųjų vidurinę grandį moksleivių renkasi profesinį išsilavinimą, tai yra nori turėti amatą. Esmė čia yra tai, kad vidurinės grandies mokymo programos ir aukštesnio mokslo programos turėtų būti sudarytos taip, kad jau įsigijęs amatą (specialybę) jaunuolis, esant jo norui arba įgijus gyvenimo patirties, mokslus galėtų tęsti aukštesnės pakopos mokykloje, tai yra būtų tam tikroms specialybėms ar specializacijoms sudaryta atskirų mokyklų grandinėlė. Visa tai leistų tiek jaunam žmogui, tiek jo tėvams nebijoti, kad jų atžala „liks be mokslo“. Prieš susisteminant išsilavinimo grandinėles, tai yra sugrupuojant mokyklas iki aukščiausio lygio, reiktų atsižvelgti į regionų ir verslo tuose regionuose poreikius. Jau yra nuomonių, kad Lietuvoje reiktų vystyti keturis regionus: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Visuose išvardintuose regionuose galima būtų vystyti kai kurias mokslo šakų specializacijas, tačiau reiktų vengti kokio nors komandinio požiūrio. Tuo tarpu pagrindinės aukštosios mokyklos – universitetai turėtų likti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, įvertinant, kad ir jos turės savas sąsajos grandinėles su žemesnio lygio mokyklomis. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Trys idėjos Lietuvai“

Tikroje demokratinėje valstybėje joks ministras nedrįsta  priešintis tiesiogiai ar per savo išrinktus  atstovus piliečių išreikštai nuomonei . Demokratinė valstybė remiasi piliečiu. Koks pilietis – tokia ir valstybė. Pilietiškumo neigimas, kurį akivaizdžiai vykdo kultūros ministrė ir jos aplinka (pataikūnai), bando įrodyti, kad valstybės ir jos piliečių likimas priklauso nuo ministrų, o ne priešingai. Tą ji pademonstravo televizijos laidoje „ Dėmesio centre aptariant „neva“ specialistų atrinktus Lukiškių aikštės paminklus. Vėl bandoma apeiti visuotinai priimtą ir net teisėje įtvirtintą kūrybos procesą, taikomą  viešajam naudojimui: užsakovas – menininkas- kūrinys- suvokėjas.

Užsakovas – ne minia, kaip tai bando kalbėti paminklo, būtent paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje priešininkai, o pilietinė Lietuvos visuomenė susivienijusi į pilietines organizacijas, o taip pat demokratiškai išrinkti atstovai Seime. Štai jų užsakymas: „ Lukiškių aikštėje turi iškilti PAMINKLAS kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę „. Dauguma valstybių sostinių tokius paminklus turi. Vilnius – ne. Nenoras pastatyti tokį paminklą – Vilniaus, kaip Lietuvos valstybės sostinės neigimas. Kas tą daro? Ogi mūsų vyriausybė, per kultūros ministeriją ir  ministrę, nepagrįstai perėmusi  paminklo užsakovų – Lietuvos pilietinės visuomenės teises.  Demagogiškai  bandoma kad ir gerą ar net labai gerą Lukiškių aikštės sutvarkymą jau laikyti paminklu kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę. Prisiminkime, kiek per demagoginį maišymą sąvokų, reikalavimų, prašymų yra sunaikinta pilietinių iniciatyvų, o ir pačių demokratijų visumoje? Kur link traukia ši ministrė? Ar tik ji?  Štai jos siūlymas, kad būsimą aikštės sutvarkymo projektą penkiasdešimt procentų nulems komisija, o kitą penkiasdešimt procentų internetu balsavusi visuomenė – yra tiesiog demagogiški.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Vytis ne Vilniuje?“