Evoliucija

Laikas nuo laiko televizijos ekranų titruose prabėga žinutė, kad į Klaipėdos uostą įplaukia rusiškų suskystintų dujų krovinys, kurių kaina žemesnė, nei dujų, esančių vamzdynuose. Ar pajutome, kad dujų kaina krito? Uosto direkcija džiaugiasi galimybe surinkti tokios laivybos rinkliavas. O kaip atrodo mūsų valstybė, pirkdama tokias dempingines dujas ? Gal jos naudojamos mūsų miestų transporte ar gamindamos elektrą suka mūsų elektrinių turbinas? Ne! Jas vežasi estai, todėl jų visuomeninis transportas jau daug kur nemokamas. Jas pas save vežasi ir latviai, gamina elektrą ir ją parduodami lietuviams gerai uždirba. Kodėl tokiomis pigiomis dujomis elektros negamina patys lietuviai, o energetikai užsiima „monkės“ bizniu?

Kam naudojami tokio biznio didžiuliai pelnai? Ar kas nors nagrinėja tokio nusikalstamai sabotažinio elgesio priežastis verslui, gyventojams, visai valstybei? Juk dempingavimas tai ekonomikos narkotikai. Pradžioje pigu, gera, o kai jau prie to pripratinama – darysi kas bus pasakyta, nes jau visą šalies organizmą būsime patys prie to priderinę. Užtenka pakelti kainą. Tad kas sodina Lietuvą ant rusiškos energetinės adatos?

Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kilus pasipiktinimui, liepos 25 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Kultūros ministras net nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl tai padarė. Akivaizdu, kad taip nepasiruošus eiti viešumon yra visiškai nesusigaudančio biurokrato pernelyg didelis pasitikėjimas savimi,  o gal net ir diletantizmas. Už kultūros sektorių atsakingų institucijų yra apsčiai – ir Seimo Kultūros komisija, ir Kultūros ministerija, aibės smulkių įstaigėlių, tačiau neturime apčiuopiamos kultūros politikos, akivaizdu, kad neturime ir kultūros strategų. 

O jei jau visai atvirai – kultūros politika Lietuvoje yra visiškai apleista. Esu tikras, kad ir politikai, ir ministerijoje dirbantys biurokratai atneštų bent kelis didelius prirašytus segtuvus, baksnotų į mistines lenteles – čia viskas gerai! Tačiau faktas, kad nei aiškų krypčių, nei formuluojamų tikslų ar uždavinių nėra, o jei ir yra, tai jie visiškai nesuprantami nei patiems kultūros biurokratams, nei meno profesionalams, nei kultūros sociumui, o galų gale ir plačiai visuomenei. 

„Tu skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad nevertas laisvės kas negina jos”– užrašas ant Laisvės varpo.              

Jau 29 metai kaip gyvenam laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje ramų, okupanto nevaržomą gyvenimą. Tuo tarpu, laisvės varpas perspėja mus, kad Laisvę reikia ne tik išsikovoti,  bet ir apginti ją. Tačiau kaip, kodėl ir nuo ko, ypač jei mūsų niekas nepuola? O gal grąsina ar šantažuoja, o gal yra didelės grėsmės tikimybė? Valstybė visų rūšių grėsmes turi būti pasiruošusi atremti.

Nepsiruošimas, ypač elektros – energetikos sektoriuje gali būti labai skaudus. Likti be elektros, ypač politinio šantažo akivaizdoje, tolygu prarasti nepriklausomybę, o tuo pačiu ir laisvę.

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Artėjanti Astravo atominės elektrinės statybų pabaiga vis rimčiau verčia sunerimti, kaip tam pasiruošusi Lietuva. Esamo ir buvusių Energetikos ministrų pasisakymai, konferencijos, prieštaringos specialistų nuomonės, lietuviškųjų elektros tinklų Astravo link statyba ir stiprinimas, pagaliau planai 15-20 procentų branginti elektrą, o net ir šilumą, aiškiai rodo, jog energetikos dirvonai Lietuvoje  pavirto brūzgynais, kuriuose pelno medžioklė vyksta be jokios atsakomybės ir aiškių taisyklių. Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?

Nors Lietuva priėmė įstatymą, kad į jos rinką elektra negali patekti iš tų trečiųjų šalių, kuriose ji gaminama sukeliant grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, bet teisės aktų veikimas energetikoje turi ir savo specifiką. Įstatyminiai draudimai ar leidimai veikia tik tiek, kiek leidžia techninės galimybės. Minėto įstatymo įgyvendinimui techniškai šiandien dar nepadaryta nieko, tad jis yra tik popierius, kuriuo mojuojama dezinformuojant visuomenę.

Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas  iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo  BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!

Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per  teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias  brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo.