Evoliucija

Daug įdomių minčių paskleista neseniai Tarpatlantinio ryšių centro (The Center for Transatlantic Relations) Vašingtone organizuotoje konferencijoje „Po Fukušimos…“ Amerikoje labai rimtai peržiūrima branduolinės energetikos sauga, nes manoma, kad absoliučiai išvengti avarijų neįmanoma. Net kosmoso įsisavinimo programose, kur dirba puikiausi Amerikos specialistai, vis tik buvo skaudžių nesėkmių, todėl, nors ir JAV neatsisako branduolinės energetikos, planuojama įdiegti priemones padidinančias jėgainių saugą ir ypač didelis dėmesys skiriamas gyventojų apsaugai. Planuojama didinti branduolinių jėgainių apsauginę zoną (galimai net iki 50 km spinduliu aplink jėgainę) ir investuotojai ar jėgainių savininkai privalės sukaupti taip vadinamą „branduolinį rezervą“, užtikrinantį gyventojų perkėlimą į naujas nuolatines gyvenimo vietas. Visa tai akivaizdžiai brangina branduolinių jėgainių eksploatavimą ir didina jų savininkų atsakomybę. Prisiminus, kad Černobilio avarijai likviduoti buvo pasiųsta apie 800 tūkst. karių ir rezervistų, o ir Fukušimoje neapsieita be kariuomenės, šalis statanti ar eksploatuojanti branduolinius reaktorius turi turėti ir pakankamą karinį potencialą.

Įtikinamai buvo pristatyta ir investuotojų į branduolines jėgaines koncepcija. Norima kad projektas atsipirktų per 10 metų, todėl jau pradėjus statybą iš karto reiktų dengti skolinto kapitalo palūkanas (apie 8 proc.) ir kitas išlaidas, o tam būtina iš karto branginti elektros energijos tarifą ir riboti atvirą rinką. Antra būtina sąlyga – apie 20 proc. projekto vertės lėšų turėtų būti laikoma depozite, kad užsakovui nepajėgus toliau vykdyti, finansuoti, ar panorus stabdyti projektą, būtų galima su mažesniais nuostoliais „išeiti iš projekto“. Taigi šalis, planuojanti statyti branduolinius reaktorius, susidurs su naujais iššūkiais.  Aptartos problemos, bei argumentai, apsunkinantys branduolinių jėgainių statymą  labai praverstų Lietuvai, jei ji tikrai norėtų priešintis atominių elektrinių apsupčiai. Deja sunku patikėti, kad dabartinis valdžios elitas į tai įsiklausys.

Po įvykusios avarijos Fukušimoje daugelis ekspertų prognozavo, kad senosios technologijos reaktoriai galėtų atpigti, o jų gamintojai sieks, kad branduolinė energetika nebūtų stabdoma. Gal tuo ir būtų galima paaiškinti mūsų energetikos ministro paskelbtas optimistines žinias apie strateginius investuotojus. Palyginus su šių dienų aktualijomis galima sakyti, kad žmonėms nustojus pirkti agurkus (dėl baimės užsikrėsti paslaptinga liga),  Sekmokas siunčiamas pirkti pigių agurkų…

Amerikos Westinghause firma neoficialiai įvardijama, kaip labiausiai tikėtinas VAE strateginis investuotojas, tikrai galėtų turėti interesų Rytų Europoje, ypač jeigu jai pavyktų laimėti čekų, lenkų ir lietuvių projektus. Neseniai Druskininkuose vykusioje konferencijoje apie mažuosius branduolinius reaktorius Westinghause atstovai pristatė AP-1000 branduolinį reaktorių ir naują branduolinių jėgainių įrengimo koncepciją – kuo daugiau branduolinių jėgainių agregatų gaminti gamykloje (net 350 MW ir galingesnius reaktorius), taigi įrengti  tokio lygio gamyklą kur nors Rytų Europoje (pvz., Čekijoje) tikrai galėtų būti patraukli idėja.

Įdomi ir Prezidentūros pozicija. Prezidentė neseniai pareiškė, kad nenorėtų, kad sandoris su amerikiečiais pasibaigtų taip, kaip kad pasibaigė su Williams. Kas tai? Ar pagrįstos abejonės, kad „gerų, turtingų bei pelno nesiekiančių“ investuotojų nebūna, tiesiog nenoras susidėti su amerikiečiais, ar nepasitikėjimas tuo, ką daro Sekmokas (ar Kubilius).  

Belieka tikėti, kad sveikas protas ir sveika ekonominė logika laimės, o atominiai berniukai baigs rengti įvairias brangias studijas ir statyti virtualias branduolines jėgaines, švaistydami, deja, realius mūsų visų pinigus. Kojomis balsuojanti (migruojanti) Lietuva tai mato ir daro savo sprendimus…

Akademikas Jurgis Vilemas, pristatęs vieną rimčiausių pranešimų diskusijoje, oficialiais skaičiais įrodė, kad branduolinis renesansas šiuo metu tėra tik skambūs žodžiai. Pasak p. Vilemo galia, kurią generuoja reaktoriai, didėja, tačiau jų skaičius – ne. Įdomu tai, kad net iki įvykių Japonijos Fukušimos elektrinėje branduolinė energetika buvo sparčiai plėtojama tik Rusijoje ir Tolimuosiuose rytuose, o štai Europos Sąjungos šalyse bei JAV stebimas didžiausias sąstingis. Nuo 2000-tųjų metų Europoje buvo pradėtos statyti tik dvi atominės elektrinės – Suomijoje ir Prancūzijoje. Akademikas pristatydamas savo pranešimą atkreipė dėmesį, kad vis dėlto Lietuvoje per daug optimistiškai vertinami naujos atominės elektrinės statybos kaštai. Pasak p. Vilemo investuotojai neinvestuoja į jokius projektus, jei grąžos tikimasi tik po 60 metų, investicijos galimos tik tada, jei grąža pradeda grįžti ilgiausiai po 10-15 metų.

Taigi tikėtina, kad naujos atominės elektrinės generuojama elektra tikrai nebus tokia pigi, kaip tikisi Lietuvos valdžia, ką jau dabar įrodo statomų elektrinių kaštų analizė, o taip pat ir statomų elektrinių sutartys su investuotojais. Akademikas pabrėžė, kad jau šiuo metu aišku, jog elektros energijos poreikių augimo tempas yra gerokai mažesnis, nei buvo prognozuota netolimoje praeityje. Iškilę branduolinės energetikos saugumo klausimai po įvykių Japonijoje, tik priminė, kad likviduoti galimos avarijos pasekmes gali būti daug brangiau, negu pastatyti atominę elektrinę. Be to, pačiai valstybei vienu ar kitokiu atveju tenka savarankiškai susidoroti su galimos avarijos pasekmėmis. Akademikas savo pranešimą pabaigė pristatydamas labai įdomų faktą, kad šiuo metu 45 procentai visų pasaulio atominių elektrinių dirba su Rusijoje pagamintu uranu (urano konversija). J.Vilemo nuomone viltis apie branduolinę energetiką reikėtų atidėti porai dešimtmečių, o dabar užleisti vietą šiuo metu ypatingai vystomai kitai sričiai – alternatyviai energetikai, kuri Europoje kaip tik šiuo metu ir išgyvena renesansą. 

 Lietuvos energetikos instituto vadovas Eugenijus Ušpuras savo pranešime apžvelgė atominės elektrinės krizę Japonijoje, kuri tapo pagrindu branduolinio saugumo peržiūrai kitoms veikiančioms elektrinėms. Šiuo metu pradėta vykdyti tikslinė Europos atominių elektrinių saugos ribų peržiūra per Fukušimos įvykių prizmę. Pasak p. Ušpuro iki šių metų birželio pabaigos bus paruoštos programos, pagal kurias bus vykdomi streso (nepalankiausių aplinkybių) bandymai veikiančiose atominės elektrinėse. Nepalankiausių aplinkybių bandymų rezultatai turės būti visuomenei pristatyti dar po šešerių mėnesių. Lietuvos energetikos instituto vadovas savo pranešime taip pat akcentavo, kad branduolinė avarija „bet kur“ reiškia, kad ji vyksta visur. Todėl turi būti ypatingai atsakingai įvertinami saugumo klausimai.  

Belgijos ambasadorius Christian Oscar Madeleine Verdonk papasakojo apie branduolinės energetikos situaciją Belgijoje. Atkreipė dėmesį, kad, kaip ir visur, Belgijos visuomenės nuomonė po įvykių Japonijoje pasikeitė į neigiamą pusę, tačiau tai veikiausiai emocijos, kurios ilgainiui gali atslūgti. Šiuo metu Belgijoje veikia tik laikinoji vyriausybė, todėl ankstesni sprendimai uždaryti atomines elektrines iki 2025 metų, lieka neaiškūs. Atkreipė dėmesį, kad renesansas vyksta alternatyvioje energetikoje, nes noras investuoti į šią sritį padidėjo net 30 procentų. Vis dėlto, Belgijos ambasadorius prognozuoti branduolinės energetikos renesanso nesiryžo.  

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Arūnas Molis teigė, kad branduolinės energetikos vystymą lems politinis požiūris.  Dėstytojo nuomone branduoline energetika turėtų atsigauti tik ilguoju laikotarpiu.  

Diskusiją moderavęs Seimo narys Petras Auštrevičius bandė diskusijos pranešimus žaismingai apibendrinti sportine terminologija – visi pranešėjai buvo arba neutralūs, arba pasisakė už branduolinės energetikos renesansą, taigi 4:0 branduolinės energetikos naudai. Vis dėlto, taip ir liko neaišku, ką politikas turėjo mintyje – ar branduolinę energetiką apskritai, ar Lietuvos visuomenei brukamą poziciją dėl naujos atominės elektrinės statybos, ar su branduoline energetika susijusias problemas, galinčias skaudžiai atsiliepti ne tik lietuvių piniginėms, bet gal būt net tautos išlikimui apskritai.

Jau Kirkilo vyriausybė padarė lemtingą klaidą. Pagrindiniu energetikos prioritetu buvo pasirinkta VAE statyba. Tą pačią klaidą tęsia ir A. Kubiliaus kabinetas, nors atsirado reali galimybė išspręsti problemą iš esmės, t.y.realizuoti alternatyvų suskystintų gamtinių dujų tiekimo projektą. Reikia tik sukeisti prioritetus, visas jėgas ir lėšas perkelti į gamtinių dujų tiekimo bei sandėliavimo dalykus. Būtina atsisakyti ne tik VAE projekto, bet ir tuščio lėšų švaistymo įvairioms abejotino reikalingumo studijoms ir struktūroms išlaikyti.  Atsiradus alternatyvai atpigs dujos. Pasinaudodami tuo ir „Lietuvos elektrinės“ energetiniu potencialu, kuris maždaug po metų išaugs iki 2200 MW galios, bei dalyvaudami Europos, Skandinavijos, Baltijos, Rusijos energijos rinkose, mes daugiau nei dešimtmečiui užsitikrinsime elektros energija ir nedalyvaudami rizikingame VAE projekte. Beje, tokią nuomonę išsako ir akademikas Jurgis Vilemas, dr. Stasys Bačkaitis bei daugelis kitų specialistų. Įtraukę „Lietuvos elektrinę“ į bazinės elektrinės režimą mes išnaudosime milžinišką energetinį dabar beveik nedirbančios elektrinės potencialą elektros gamybai. Be to, sutvarkius mūsų perdavimo tinklą, minėta elektrinė, kartu su Kruonio HAE, pelningai galės prekiauti balansavimui skirta elektra su šalimis turinčiomis galingus vėjo elektrinių parkus. Tuo tarpu, mūsų Vyriausybė ir toliau intensyvina strateginio investuotojo į VAE statybas paieškas. 

Fokušimos tragedija išryškino šią mūsų energetinės politikos klaidą, parodė, kad mes savo aklu užsispyrimu išprovokavome tai ką turime šiandien. Rusija negalėdama realizuoti karinės intervencijos, pasirinko branduolinę, o pagrindą tam davėme mes su savo branduolinėmis ambicijomis. Šiandien, dviejų jau pradėtų statyti rusiškų atominių elektrinių Lietuvos pašonėje bei Fokušimos avarijos akivaizdoje, mūsų valstybė buvo priversta kreiptis į tarptautinę bendruomenę su prašymu tarptautiniu mastu riboti tokių objektų statybą šalia didelių miestų, šalia kitų valstybių sienų be jų sutikimo, bei boikotuoti prekybą tokių elektrinių gaminama elektra. Tačiau kokią moralinę teisę tokius reikalavimus teikti turime mes, visam pasauliui išreklamavę savo planus statyti panašią elektrinę Visagine, ant Baltarusijos sienos. Rusai ir baltarusiai tik pasijuoks, nes mūsų elektrinė numatyta statyti tik 30 km. nuo Daugpilio, antro pagal dydį ir svarbą Latvijos miesto. Be to, kaip pranešė vietinė spauda, „INTER RAO LIETUVA“ – rusiško kapitalo įmonė reziduojanti Lietuvoje jau pasirašė tarptautinę sutartį (matyt turėdama mūsų Vyriausybės įgaliojimus tam ?!) su savo motinine firma Rusijoje „INTER RAO JES ROSSII“ dėl Lietuvos įsipareigojimų nuo 2017 m. pirkti elektros energiją iš naujai pastatytos Kaliningrado srityje Baltijos AE. Jei tai teisybė, tad apie kokį prekybos rusiška elektra blokavimą galime kalbėti Europos Sąjungoje po tokios sutarties pasirašymo? Iš esmės toji sutartis reiškia mūsų pritarimą Rusijos planams. Lietuvai lieka tik viena išeitis – pareikšti pasauliui, kad Fokušimos tragedijos akivaizdoje atsisakome savo branduolinių sumanymų ir analogiškų sprendimų laukiame iš kaimynų.

Jei iki Fokušimos tragedijos dar galima buvo ginčytis dėl to ar bus Lietuva daugiau ar mažiau priklausoma nuo Rusijos pasistačiusi VAE, šiandien šis ginčas nebetenka prasmės. Fokušimos atvejis parodė, kad branduolinė energetika nėra 100 proc. saugi, kad įvykus avarijai reaktoriuje, procesų nebesuvaldo net aukščiausios kvalifikacijos specialistų komanda. Žinoma galima tvirtinti, kad Lietuvoje cunamis neįmanomas, o seisminis aktyvumas nežymus, nors nereikėtų pamiršti 2004 m. įvykusį žemės drebėjimą Kaliningrado srityje, kurį pajuto ir vakarų Lietuvos gyventojai, bei 1909 m. Baltarusijoje Astravos rajone (t.y. ten kur numatoma nauja baltarusių AE) įvykusio 7 balų  žemės drebėjimo. Galima būtų pastebėti, kad ne tik žemės drebėjimai, bet ir kitokio pobūdžio intervencija į branduolinį reaktorių būtų tragiški mūsų mažai tautai. Pavyzdžiui teroristo raketa. Branduolinis reaktorius būtų puikiausias taikinys. Net nuolatos budintys 3 NATO naikintuvai neišgelbės mūsų nuo šio pavojaus. Puikiai pamenu, kai į įsibrovusį į mūsų teritoriją rusų žvalgybinį lėktuvą NATO sargai sureagavo tik po to, kai šis prisiskraidęs nukrito ir sudužo mūsų teritorijoje. 

Černobilio ir Fokušimos tragedijos verčia paklausti mūsų politikų, susirgusių branduoline manija, kur evakuosite mus Lietuvos žmones nelaimės atveju? Nebent į Mėnulį, nes Lietuvoje vietos neliks, o gal į Sibirą? Ten vietos lietuviams visada užteko.Tik ar tai nebus per sunki atsakomybės našta prieš istoriją. Niekas nesuteikė jums ponai politikai teisės žaisti su Tautos likimu. Prašom atsipeikėti.

Visi lyg užmiršta vieną tiesą – visos AE avarijos, įvykusios visame pasaulyje ir buvo tos pamokos, kurios vystė branduolinės energetikos teoriją ir praktiką. Daugelis įvykusių avarijų, nesėkmingų bandymų ar tyrimų yra aprašyti ir yra specialistų atidžiai išanalizuoti. Tačiau apie buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje įvykusias avarijas pasaulis sužinojo tik po 1990 metų ir tai ne apie visas. Įvertinus avarijų pasekmes vien Oziorsko gamykloje Majak (Čeliabinsko sritis, Rusija) įvykusias 1948, 1949, 1957 ir 1967 metais, buvusi Sovietų Sąjunga pirmavo nukentėjusių nuo branduolinės veiklos gyventojų skaičiumi – virš 60 tūkst. žmonių, o po Černobilio avarijos 1986 m. – tapo absoliučiai pirmaujanti. Ar tiek branduolinių avarijų patyrusi šalis išmoko gaminti saugiausius branduolinius reaktorius, planuojamus statyti tiek Karaliaučiuje, tiek Baltarusijoje, galės išbandyti tiek Lietuva, tiek aplinkinės jos kaimynės.  

Avarija Japonijos Fukušimos branduolinėje jėgainėje vėl patvirtino, kad žmogiškasis faktorius, likviduojant avariją, yra esminis. Jeigu tikėti informacija, skelbta žiniasklaidoje, jėgainės  personalo veiksmai pirmosios dienos po avarijos metu buvo nusikalstamai pasyvūs ir neprofesionalūs. Gal šie spėjimai ir yra nepagrįsti, tačiau net ir tik 0,005 proc. padidėjęs natūralus radiacinis fonas Lietuvoje perspėja, kad branduolinės energetikos klaidos vienaip ar kitaip paliečia visus pasaulio gyventojus. Ką dar moko Fukušima pamokos? Siekiant maksimalaus saugumo – senąsias branduolines jėgaines reikėtų uždaryti, tačiau tokių pasenusių ir veikiančių jėgainių pasaulyje yra nemažai.  Pavyzdžiui, JAV virš 50 proc. branduolinių jėgainių yra pastatytos prieš 30 metų, Europoje tokių jėgainių yra 20 proc., o nusenusių jėgainių skaičius deja kasmet didėja.  

Remiantis TATENA informacija, 2009 metais pasaulyje buvo paleistos dvi branduolinės jėgainės, o uždarytos trys (įskaitant ir Ignalinos AE). Šiuo metu pasaulyje statomos 31 jėgainės (Bulgarijos AE statybos laikomos žlugusiomis), iš kurių 15 statomos Azijoje. Branduolinių jėgainių gamintojai, po Japonijos įvykių pajutę pavojų savo verslui, suka žvilgsnius į Aziją, o ypač į Jungtinius Arabų Emyratus – jei ten statomi salos miestai, tai greičiausiai atsiras pinigų ir atominėms elektrinėms. O Rusija parodė savo branduolinės energetikos „marketinginį šedevrą“ – jau antra dieną po Fukušimos bėdų pompastiškai pasirašė sutartį dėl Astravo branduolinės Baltarusijoje statybos. 

Deja, didžiulis noras statyti naujas branduolines jėgaines po Japonijos tragedijos turėtų truputį pradėti blėsti. Tą rodo atbundantys pilietiniai judėjimai, reikalaujantys saugios energetikos, Vokietijoje, Švedijoje, JAV bei daugelyje kitų šalių ir, kaip bebūtų keista, net Lietuvoje. Jei ta tendencija vystysis, esamos (deja, jau pasenosios) branduolinės energetikos technologijos turės užleisti vietą naujoms – tiek paremtoms naujomis  branduolinėmis idėjomis (IV branduolinių reaktorių kartai), tiek atsinaujinančios energetikos ir informacinių technologijų naujovėms. O senąsias branduolines reiks atsargiai ir švelniai nukaršinti, kaip ir dera elgtis su visais senoliais.  

Nors daugelio šalių vadovai yra sunermę dėl branduolinės energetikos ateities po įvykių Japonijos Fukušimos – Dajiči atominėje jėgainėje, mūsų premjero viešai išsakytas noras tęsti VAE projektą ir Rusijos vadovą paskubino pasirašyti sutartį su Baltarusija dėl Astravos branduolinės jėgainės statybos. Pasirašydamas sutartį Vladimiras Putinas pareikšė, kad rusų gamybos eksperimentinis (?) reaktorius yra ypatingai saugus, nes jame, kaip niekur kitur bus įdiegta „pasyvioji apsauga“, kuri net be žmogaus įsikišimo, esant ekstremalioms sąlygoms, saugiai išjungs reaktorius. Visos Lietuvos „apjuosimas“  branduoliniais reaktoriais iš esmės yra rusų provokacija – jeigu net lietuviai nesaugo savo teritorijos (vien dėl įvykių Fukušimos – Dajiči atominėje jėgainėje buvo evakuota virš 200 tūkst. gyventojų), rusai niekuo nerizikuoja, statydami eksperimentinius reaktorius svetimose tertorijose. 

Kalbos apie ypač saugias, draugiškas gamtai ir žmonėms branduolines jėgaines tėra mitas. Reaktorių aušinimas (ar tai būtų Drukšių ežero šildymas, ar Nemuno ir Neries vandens panaudojimas vykdant aušinimą per milžiniškas aušintuves) yra toks pats gamtos resursų žalojimas, kaip ir naudojant iškastinį kurą. Prancūzija, turinti daugiausiai ES branduolinių jėgainių, vasaros laikotarpiu dėl perkaitusio upių vandens dažnai priversta jas stabdyti. Branduolinio kuro atliekos šimtmečiams teršia gamtą daugiau, nei bet kuri atlieka. Sudėtingos jėgainių apsaugos sistemos reikalauja ir daug priežiūros, o priežiūrą atlieka žmonės, kurie, geriausiu atveju, mokosi iš vis atsirandančių branduolinės energetikos klaidų. Gamta taip pat visur „mėgsta siurprizus“ – praeitos žiemos apledėjimai ypač Rusijoje stipriai sutrikdė elektros energijos tiekimą. O jei naujųjų jėganių aušyklų išmetami dideli vandens garų kiekiai apledėjimu sutrikdys kurios nors jėgainės skirstyklos darbą, gal nereiks ir cunamio –  pasekmės bus tos pačios, kaip ir Japonijoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad mokslininkai mano, kad netolimos ateities saugiausia branduoline jėgaine galėtų būti nedidelės galios jėgainė, įrengta po žeme (taip vadinami IV kartos branduoliniai reaktoriai).

Eskaluojama idėja apie energetinę nepriklausomybę ir nuosavą (bet pastatytą suradus „labai gerą, lojalų ir turtingą“ investuotoją) branduolinę jėgainę, kuri veiks BRELL (Baltarusijos, Rusijos Estijos Latvijos ir Lietuvos energetinė sistema) tinkle, labiau primena kompartijos kažkada kartotą šūkį – „Ekonominis suverenitetas Tarybų Sąjungos sudėtyje“. Deja, atidžiai įsižiūrėjus ir analizuojant dabartinės valdžios siūlomus strateginius sprendimus, matosi beveik tas pats – „Energetinis suverenitetas Rusijos elektros energetikos sistemoje“. Atvirai kalbant mūsų energetikos strategų sąvokos yra taip painiojamos, kad kartais negali suprasti, apie ką kalbama. Energetinė nepriklausomybė, energetinis saugumas, energetinis stabilumas, energetinis skaidrumas, energetinis patikimumas ir dar daug sąvokų naudojama vienu metu, tad sunku net suvokti ko iš tiesų siekiama. O esmė yra tai, kad turime išsiaiškinti, ar mes savo energetinį ūkį galime savarankiškai tvarkyti ir su kuo norėtume derinti sistemų stabilumo, rezervavimo ar dažnio klausimus. Dabar, kol dar neturime didelės galios generavimo šaltinio (būsimos VAE), visa tai tvarkyti yra žymiai papraščiau. Žinoma tą galėtų daryti energetikos specialistai. Taip pat reiktų teisingai tvarkyti energetikos paramos finansinius srautus, ypač pajamas, gaunamas iš VIAP. Teisingiausia būtų VIAP rinkliavą prilyginti akcizui ir apskaityti valstybės biudžete, tuomet tokių atvejų, kai Energetikos ministras savo nuožiūra skirsto VIAP lėšas, tikrai nebūtų.

 Įvertinus susiklosčiusią padėtį, kai visas pasaulis yra sunerimęs dėl branduolinės energetikos patikimumo, su švariu „munduru“ ir dar švaresne sąžine turėtume stabdyti „VAE idėją“, o jei mes stabdome savo branduolinės jėgainės statybą, to galime ir turime reikalauti tiek iš Baltarusijos, tiek ir iš Rusijos. Juk žmonių saugumas, tautos išlikimo garantija yra svarbiau už kelių žmonių, esančių valdžioje, ambicijas. O alternatyvų apsirūpinti energija yra pakankamai.

NuScale Power  atstovas vienintelis jau konferencijoje įvardijo 45 MW galios reaktoriaus licencijavimo terminą – 2015 m. ir net siūlė jį užsisakyti. Visi kiti mažųjų branduolinių reaktorių vystytojai buvo žymiai atsargesni ir tikino, kad mažieji reaktoriai rinkoje pasirodys po 2020 m. Specialistų nuomone pirmasis komercinis mažasis reaktorius galėtų būti KAERI 100 MW Smart (Pietų Korėja) reaktorius, kuris rinkoje galėtų pasirodyti dar šį dešimtmetį.

Westinghouse Electric Company atstovai pasiūlė tiesiog dabar užsakyti jų gamybos AP1000 (1000 MW) reaktorių, kurį jie pasirengę įrengti Visagine. Papildomiems energijos poreikiams vėliau gali būti statomi ir mažesnės galios reaktoriai. Nors Lietuvoje oficialiai neatskleidžiama konkurso dėl atominio reaktoriaus statybos Visagine dalyvių, patys Westinghouse Electric Company atstovai neoficialiai prisipažino dalyvavę šiame konkurse.  

Čekijos Branduolinių tyrimų instituto direktorius vystymui p. Josef Misak pareiškė, kad jėgainės su III+ klasės reaktoriumi įrengimas pradedant nuo jos planavimo, licencijavimo iki visiško jos paleidimo gali užtrukti nuo 13 iki 17 metų, todėl iš tiesų svarbiausia teisingai ir tiksliai nuspėti ne dabartinį energijos poreikius, o poreikius, kurie bus po 15 – 17 metų. Kaip yra skelbta spaudoje Čekijos Temelino atominės jėgainės plėtros projektas buvo sustabdytas mažiausiai metams, kai Vokietija nutarė pratęsti savo atominių elektinių darbą ir po 2020 metų, taigi elektros energijos trūkumo net po minėtos datos nesijaus, o čekai plėsdami jėgainę tikėjosi daug energijos eksportuoti į Vokietiją ir Austriją.

Čekijos atstovo nuomone mažiesiems branduoliniams reaktoriams neturėtų būti taikomi tokie patys standartai, kurie taikomi dabartinės kartos reaktoriams. Standartų peržiūrėjimas be abejo būtų ir lūžis kalbant apie mažųjų reaktorių licencijavimo procesus. Konferencijos mažoji sensacija buvo tai, kai paaiškėjo, kad mūsų kaimynai lenkai intensyviai tiria mažųjų reaktorių konstravimo aspektus ir net ragina Lietuvą prie to prisidėti.

Dauguma kalbintų konferencijoje dalyvavusių verslininkų pabrėžė, kad jiems energijos reikia dabar ir artimiausiais metais, o ne po 15 – 17 metų, todėl akivaizdus alternatyviosios energetikos vystymo stabdymas „vardan atominės“, o tai taip pat buvo analizuota ir pristatyta konferencijos pranešimuose, yra nepriimtinas.

Įdomu tai, kad Lietuvos Pramonininkų konfederacijos ir žurnalo „Energijos erdvė“ organizuotoje konferencijoje atsisakė dalyvauti Energetikos ministras bei šios institucijos atstovai, nors neseniai InterRAO organizuotoje konferencijoje dalyvavo in corpore, o ten, kaip žinia, ant Lietuvos žemėlapio buvo braižomos energetinės trasos, užtikrinančios Baltyjskaja AE energijos eksportą.