Evoliucija

Lenkijos Žaliųjų partijos pirmininkas Dariuš Šved (Dariusz Szwed) informavo, kad virš 56 proc. lenkų nepalaiko branduolinės energetikos plėtros, o vietovėje, kur planuojama statyti branduolinę jėgainę, pasisakančių prieš kiekis viršija 67 proc. Prieš branduolinių jėgainių statybą Lenkijoje pasisako ir jų kaimynai vokiečiai. D. Šved nuomone, šiuo metu yra kur kas svarbiau telkti resursus Baltijos jūros šalių energetiniam žiedui, nors šia linkme mažai dirbama.

 Kaliningrado srities anti-atominio judėjimo aktyvisto Michail Kostiajev nuomone, Kaliningrado sritis yra pilnai apsirūpinusi elektros energija, o Baltyjskaja AE projektas yra politinis, jo viešinimui skirta net 3 mln. rublių. Mano, kad tokiems projektams reikalingas referendumas.

 „Atgajos“ projektų vadovas Linas Vainius konferėncijos metu taip pat priminė, kad Visagino AE yra Lietuvos socialdemokratų inicijuotas projektas, kurį dabar tęsia dešinieji, tad visi politikai turi prisiimti visą atsakomybę dėl tokio grandiozinio projekto vykdymo. Nors jau yra pasirašyta ketinimų sutartis su Hitachi (ir nutraukus ją Lietuva jau turėtų pakankamai didelių nuostolių – red. pastaba), vis tik jei projektas bus pradėtas vykdyti, sutarties šalys turi detaliai pasidalinti ne tik naudą, bet ir atsakomybę, pavyzdžiui, Estija sumoka už projekto riziką, Latvija priima dalį branduolinio kuro atliekų, o Lietuva lieka atsakinga už Visagino AE eksploataciją. Raktas dėl Baltyjskaja AE projekto yra lietuvių rankose – juk kaliningradiečiai savo projektui planuoja naudoti Lietuvos infrastruktūrą.

 Europos parlamento Žaliųjų aljanso vicepirmininkė Rebeka Harms (Rebecca Harms) perteikė savo įspūdžius iš ką tik įvykusių kelionių į Japoniją ir Suomiją. Po Fukušimos įvykių šalyje yra labai įtempta padėtis, visuomenė jaučiasi taip, lyg ką tik pasibaigė branduolinis karas. Visuomenė nepatenkinta, nes manoma, kad informacija apie realius Fukušimos avarijos padarinius yra slepiama. Japonijoje vyksta daugiatūkstantiniai protestai, reikalaujantys visiškai uždaryti visus branduolinius reaktorius (šiuo metu iš 54 Japonijos branduolinių reaktorių dirba tik 5-6 reaktoriai). Tikimasi, kad pagrindines Fukušimos avarijos pasekmes bus galima likviduoti per 30 metų ir tai kainuos apie 7 mlrd. JAV dolerių. Suomiai taip pat negali pasigirti naujos AE statybų eiga – projektas pabrango 2 kartus, vėluoja 5 metus, jo užbaigimui tikimasi ženklios valstybės paramos. Europos Sąjungoje šiuo metu statomi tik du branduoliniai reaktoriai, vienas jų – Suomijoje, kitas – Prancūzijoje, abu šie projektai labai vėluoja. Nors aktyvėja visuomenės judėjimai prieš branduolinę energetiką ir už atsinaujinančią energetiką, Europos Sąjungos parlamente šiuo klausimu vis dar nėra vieningos nuomonės. Europarlamentarė R. Harms tai aiškina tuo, kad vis tik nemaža dalis europarlamentarų yra glaudžiai susiję su branduolinių reaktorių verslu. Panašią nuomonę išsakė ir europarlamentaras Justas Paleckis.

Seimo narys ir Seimo Atominės komisijos pirmininko pavaduotojas Rimantas Sinkevičius mano, kad 2007 m. priimtą Energetikos strategiją reikia skubiai peržiūrėti. Pagrindinis klausimas – ar tikrai išsaugosime tvarią aplinką? Kokie bus Visagino AE ekonominiai rodikliai – elektros energijos kaina, kaip veiks rinka, ar tikrai veiks parinktas verslo modelis? Seimo nariui atrodo, kad dabartinė valdančioji dauguma turi tik vieną tikslą – įtvirtinti negrįžtamą procesą Visagino AE projekte, o, ar yra alternatyvos, kiek tai kainuos Lietuvai – nesvarbu. Kokią įtaką turės elektros energijos rinkai jungtys su Lenkija, Švedija, ar tikėtinai atpigusios dujos, po suskystintų dujų terminalo įrengimo? Tokių apskaičiavimų iki šiol nėra.

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius konferencijoje išsamiai nagrinėjo Visagino AE projekto teigiamas ir neigiamas puses. Ta tema publikuotas ir M. Nagevičiaus straipsnis „Energijos erdvė“ žurnale (Nr.2012-1/12).

 Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis teigė, kad Visagino AE projektas Lietuvai yra labai rizikingas, nes, jo nuomone, akivaizdžiai yra padidintas elektros energijos poreikis,  Lietuva ir taip turi daug skolų ir yra baimių, kad bus užstatytas visas Lietuvos energetinis ūkis. Profesoriaus nuomone, šiuo metu yra žymiai svarbiau sutvarkyti šilumos ūkį, o ne statyti branduolinę jėgainę, kuri šildys Drūkšių ežerą.

 Konferencija priėmė rezoliuciją, raginančią peržiūrėti energetikos strategiją ir dėl svarbių energetinių projektų vykdymo rengti referendumus (plačiau: www.lzsp.lt)

 Konferenciją moderavo Linas Balsys, Žaliosios politikos instituto prezidentas.

Tai ir įvyko neseniai Briuselyje vykusiame ES Vadovų Tarybos posėdyje, kur  Latvijos ūkio ministras Daniels Pavluts pareiškė, kad Latvija nesiekia atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos, nes ten jai būsią saugiau. Ši žinia griauna taip sunkiai prasidėjusį Baltijos šalių realų jungimąsi prie ENTSO–E  bei komplikuoja naujos VAE projektą – likus BRELL elektros energetinėje sistemoje  naujosios  branduolinės jėgainės darbo ritmas priklausys nuo rusų dispečerių gerų norų.

Daugiausiai diskusijose kalbėjęs p. Sergejus Bojarkinas teigė, kad tiek Baltijskaja AE, tiek to paties tipo planuojama statyti AE Baltarusijoje yra visiškai saugios, atitinkančios trečios kartos reaktorių reikalavimus, ko negalima pasakyti dėl Lietuvos pasirinktų Hitachi reaktorių. Pranešėjas taip pat bandė įrodyti, kad visi derinimai atitinka tiek TATENA reikalavimus, tiek ir tarpvalstybinius santykius. Problema pagal jį yra tik viena – Lietuva nenori dalykiškai bendrauti šiuo svarbiu klausimu. Jis patikino, kad Baltiskoje AE pradės veikti 2016 m., o jos pagamintos elektros energijos savikaina bus 3 USD ct/kWh, atlikusią nuo Kaliningrado poreikių elektrą pirks Lenkija, Latvija ir Vokietija. Paklaustas dėl sinchronizacijos su ES vakarų valstybių sistema, S. Bojarkinas patikino, kad  nematąs jokių problemų, jei visas regionas sinchronizuosis su kontinentinės ES energetine sistema, planuojama, kad Kaliningradas irgi pereis į tą sistemą. Kalbėtojas sudarė visažinio žmogaus įsūdį, todėl kažkas iš auditorijos net pajuokavo – jeigu mūsų Energetikos ministras turėtų tokią iškalbą – visi lietuviai jau seniai būtų sutikę atominę elektrinę statyti Gedimino kalne.

Kiek kitokį įspūdį paliko Rusijos Branduolinio saugos instituto pirmasis direktoriaus pavaduotojas Rafaelis Arutyunianas, kalbėjęs apie saugumo problemas – arogancijos ir demagogijos mišinys, kalbėjimo stilius, kuris jau gerokai primirštas Lietuvoje. Pagal pranešėją – visi mes neišmanėliai, nemokantys pasinaudoti tiek elementariomis žiniomis, tiek plačia informacija internete, kur nurodoma, kad branduolinė energija yra pati pati saugiausia, švariausia ir pigiausia.

Į disusiją buvo atvykę Seimo nariai Birutė Vėsaitė, Algimantas Dambrava ir Kazimieras Uoka, o prie durų laukė jaunimas su plakatais prieš „Rosatom“ planus mūsų regione.

Kažkur prieš karą Lietuvos kaime buvo galima praktiškai susipažinti su tokiu reiškiniu, kurį dabar vadintume „malūno ekonomika“. Kaip papasakojo vienas senolis, tai – labai paprasta ir visiems suprantama malūnininko ir jo paslaugų pirkėjo – ūkininko santykių forma. Ūkininkas, atvežęs į malūną grūdus, gaudavo tokią miltų dalį, kad jam apsimokėjo naudotis malūno paslaugomis, o ir malūnininkui likdavo miltų tiek, kad šiam apsimokėjo tuo verslu verstis. Prisiminęs Prienuose veikusį malūną ir patį jo savininką Syrovą, senolis pasakojo, kad malūnininkas pats kišdavęs ranką į ūkininko atvežtų grūdų maišą ir taip nustatydavo grūdų drėgmę bei kokybę, o tada, pagal ant sienos pakabintą lentelę, nustatydavo miltų išeigą. Taip abi sandorio pusės gaudavo miltų ir galėjo su jais elgtis kaip tinkami – kepti pyragus ar tiesiog miltus parduoti.

Visagino Atominės elektrinės generalinis direktorius Rimantas Vaitkus, konferencijoje kalbėdamas apie naujos branduolinės jėgainės veiklos modelį, taip pat nurodė, kad atominės elektrinės valdyme turėtų veikti panašus modelis: atominei elektrinei vadovautų penki akcininkai (ar kažkas panašaus), kurie pagal akcijų dydį gaus naujosios jėgainės pagamintos elektros energijos kiekį už savikainą, o gautą elektros energiją galėtų parduoti jau tuo metu veiksiančioje atviroje ES elektros rinkoje. Pasak Rimanto Vaitkaus, šis modelis yra panašus į suomių verslininkų aptartą modelį (taip vadinamą „Mankulos“ modelį), pagal kurį privačios verslo struktūros, sudėjusios pinigus į naują atominės elektrinės statybą Suomijoje, dar pridėję ir už jos statybų pabrangimą, žada pasidalinti pagamintą elektrą. Naujos Visagine planuojamos statyti atominės elektrinės akcininkais turėtų būti Lietuva, kuriai priklausytų 34 proc. akcijų, strateginis investuotojas, o taip pat Lenkija, Latvija ir Estija, kurių akcijų kiekis dar iki šiol nėra aptartas. Skaičiuojama, kad naujos Lietuvos atominės elektrinės projekto dydis gali siekti 27,1 mlrd. litų.

Ar veiks „Mankulos-Malūno“ modelis Lietuvoje dabar tikrai sunku pasakyti, nes tarp Suomijos ir Lietuvos susiklosčiusios situacijos yra ir esminių skirtumų. Suomijoje investuotojai yra privačios kompanijos, mūsų atveju – tai keturios valstybės ir vienas privatus strateginis investuotojas, Suomijoje jau veikia laisva elektros energijos rinka, o investavusios į projektą įmonės tikisi energiją naudoti saviems poreikiams, Lietuvoje – laisva elektros energijos rinka su prieigomis į ES elektros energijos rinką yra tik popieriuje. Koks bus strateginio investuotojo akcijų dydis – 51 proc. ar  mažiau, taip pat yra labai svarbu. Galų gale kam ir kaip atiteks branduolinių atliekų tvarkymo pareiga? Deja, RimantoVaitkaus pranešime apie tai nebuvo aiškiai užsiminta.

Konferencijoje pasisakęs „Hitachi-GE Nuclear Energy“ valdybos pirmininkas Shozo Saito daugiau kalbėjo apie kompanijos prieraišumą atsakingo verslo principams, nei apie konkretaus Visagino Atominės elektrinės projekto vykdymą,  o „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Maurickas, lyg ir norėdamas įrodyti Visagino AE statybos svarbą, nurodė, kad apie 8 mlrd. litų, kuriuos Lietuvoje sumokama už energiją, kasmet iškeliauja užsienin. Bet, kaip jau minėta aukščiau, pastačius atominę elektrinę, Lietuva iš jos turės tik 34 proc. elektros energijos, taigi vėl pinigai už energiją plauks į užsienį, tik gal kitomis kryptimis. Taip vėl tapo neaiškus naujos atominės jėgainės būtinumo pagrindimas.

Dalykiškai konferencijoje buvo pristatyta Lietuvos suskystintų dujų terminalo projekto eiga (pranešėjas „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius Rokas Masiulis), o „LitBioma“ asociacijos prezidentas Remigijus Lapinskas vėl ir vėl prašė atkreipti dėmesį, kad energetiniame Lietuvos balanse šiuo metu yra ypač svarbu susitvarkyti su šilumos gamyba, dujas keičiant biokuru, kurio Lietuvoje yra pakankamai. Pasak Remigijaus Lapinsko, tai būtų ir pinigų, mokamų už energetines žaliavas, grąžinimas į Lietuvą, o taip pat ir mažiausiai 10 tūkst. darbo vietų sukūrimas.

 Konferncijoje nagrinėtos temos vertė susimastyti – įvardinta tiek darbų, kuriuos būtina atlikti kuo greičiau ir kuo efektyviau. Deja lėšų, reikalingų viską sujungti, atjungti ar pastatyti niekas nesudėjo. Nėra aišku, ar viską sudėjus mes iš viso išgalėsime pakelti tokią naštą. Taigi ekonominis konferencijos aspektas nebuvo nagrinėtas, nors tokių ambicijų, kaip būtų galima tikėtis iš konferencijos pavadinimo „Nepriklausoma energetika – stipri ekonomika“, būta.

O baigiamoji konferencijos diskusija paliko prastoką įvaizdį – moderatorius uždavinėjo klausimus ministrui A. Sekmokui ir pats į juos atsakinėjo, tuo tarpu ministras sugebėjo tik pasidžiaugti, kad dar yra žiniasklaidos, kuri jo klausosi. Kita vertus per pertraukėles konferencijos dalyviai taip pat stebėjosi konferencijos pranešėjų euforija pristatant būtinumą statyti branduolinę jėgainę. Matėsi, kad dėl to ir klausimų nelabai kas norėjo uždavinėti.

Tuo tarpu World Nucler News (www.world-nucler-news.org) dar spalio 7 dieną pranešė, kad galų gale pasibaigė virš keturių metų trukęs teismų maratonas, kuriame Hitachi kompanija (mūsų vyriausybės pasirinktas strateginis investuotojas statyti Visagino AE) bylinėjosi su japonų kompanija Chubu Electric Power dėl ABWR reaktoriaus žemo slėgio turbinos blogos kokybės. Chubu Electric Power kompanija įrodė, kad Hitachi gamybos turbina jiems padarė didelių nuostolių dėl remonto ir prastovų, bei prisiteisė 1,17 mlrd. USD (World Nucler News informacija). Ko gero ilgas bylinėjimasis ir jo pabaiga mūsų vyriausybės pasirinktam  investuotojui nėra maloni.

 Šiuo metu veikia 5 Hitachi gamybos ABWR tipo reaktoriai ir kaip informuoja Bellona (http://www.bellona.org/articles/articles_2011/hitachi_lithuania  ) ir kiti reaktoriai dėl įvairių priežasčių (taisymo, valdymo trukdžių ir kita) dirba tik 50 proc. savo darbo laiko. O tuo tarpu spalio mėnesį atvykę Hitachi atstovai, pradėdami savo viešųjų ryšių programą, įtikinamai kalbėjo apie sėkmingą kompanijos veiklą ir jų verslo pradžią Lietuvoje, bei pabrėžė, kad firma čia investuos ir į kitus energetinius projektus. Aišku apie problemas su ABWR neužsiminė nei jie, nei vietinė žiniasklaida. Galima suprasti mūsų dabartinės vyriausybės vadovus, susidarius „palankioms“ aplinkybėms po kovo 11 dienos įvykių Fukušimos branduolinėje jėgainėje, pigiai nusipirkti VAE reaktorius ir kita, tačiau kaip rodo paprasta gyvenimiška patirtis – pigus daiktas retai būna tinkamas daiktas.

Naujos III+ kartos reaktoriai jau ne už kalnų. Štai 2011 m. spalio 13 d. agentūra  REUTERS pranešė, kad JAV Branduolinio reguliavimo komisija (Nuclear Regulatory Commission – NRC) tiki, kad kompanijos Westinghouse Electric reaktorius AP1000 tikrai bus 2012 metais sertifikuotas, tuo tarpu naujojo GE – Hitachi Nuclear Energy konstrukcijos reaktoriaus ESBWR sertifikavimas nukeltas. Nors NRC atstovas Scott Burnell nurodė, kad tai atlikta, norint galutinai ištirti Fukušimos avarijos pasekmes, vis tik tai dar vienas akmenukas į kompanijos Hitachi vartus.

Spalio mėnesį pasigirdo dar viena energetinė naujiena – neseniai per Žinių radiją Premjeras pareiškė, kad veikiant jungtims su Lenkija, Švedija, bei per Estiją su Suomija, Baltijos šalių elektros energetinė sistema tikrai bus sinchronizuota su Vakarų Europos energetine sistema. Tai tikrai turėtų būti gera naujiena, juolab kad to reikalauja ir Seimo priimti dokumentai. Bet tuomet reikia pradėti konsultacijas kur perkelti jau suprojektuotą Alytuje nuolatinės srovės intarpą? Taigi dar viena galimybė galimybių studijai…

Prof. V.Jankauskas konferencijoje priminė Europos komisijos nutarimus, kad nuo 2014 m. turi būti užbaigtas vidinės ES elektros rinkos formavimas, o nuo 2015 m. ES turi būti be „energetinių salų“. Jo nuomone dabar Baltijos šalyse egzistuojančios 9 jungtys su Rusija ir Baltarusija yra privalumas, bei galimybė Lietuvai tapti elektros energijos tranzito šalimi. Jo nuomone taip pat yra daug požymių, kad Rusija greitai prisijungs prie vieningos Europos energetinio tinklo, tad ir greitu laiku turėtų baigtis diskusijos apie tai, kurioje energetinėje sistemoje bus Lietuva. Teisybės dėlei profesorius paminėjo, kad Briuselyje rusai yra įkūrę pakankamai stiprią lobistinę grupę, užsiimančią energetikos klausimais ir bendros energetinės sistemos idėja gali būti jų sukurpta (Palaikyti labai brangią ir tuo pačiu nukeltą į neapibrėžtą ateitį idėją Rusijai naudinga – red. pastaba). EK taip pat aktyviai dirba „super“ energetinių tinklų koncepcijos kūrime, tačiau tai daugiau idėjų generavimo lygis.

Prof. J.Vilemas pareiškė, kad Lietuva yra tiesiog per maža, neturinti nei ekonominių išgalių, nei specialistų  įgyvendinti tokį sudėtingą projektą – VAE. Be to pasirinktas nuo Fukušimos jėgainės likęs ABWR (verdančio vandens) reaktorius, kuriame panaudoto kuro aušykla yra tinkamai neapgaubta gelžbetonio gaubtu yra nepakankamai saugus, nes tokios panaudoto kuro saugyklos  ir sudarė prielaidas įvykti sprogimams senojoje Fukušimos jėgainėje, bei radioaktyvių medžiagų atsiradimui aplink jėgainę. Prelegentas siūlė atidėti VAE idėją vėlesniam laikui, nes mūsų valstybei, turinčiai pakankamai daug skolų, yra daug paprastesnių ir žymiai pigesnių, bei ekonomiškai pagrįstų būdų apsirūpinti reikiama energija.

Vis tik V. Poderys, AB „Litgrid“ generalinis direktorius, išdrįso ( o gal jam buvo leista – kas supaisys valdžios žaidimus) dalyvauti konferencijoje ir kalbėjo apie perdavimo tinklo galimybių išsiplėtimą atsiradus jungtimis su Lenkija ir Švedija. Taip pat jis pažymėjo, kad šiuo metu visi energijos perdavimo reikalai vykdomi pagal BRELL taisykles (BRELL – Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinis susitarimas).

V.Lukoševičius pabrėžė, kad energetika turi vystytis visomis įmanomomis kryptimis, o pigiausia ir efektyviausia sritis – kompleksinis biokuro panaudojimas. Kogeneracinės nedidelės elektrinės, esant decentralizuotam energetikos ūkiui, pilnai gali atlikti ir stabilizavimo ir parametrų palaikymo funkcijas. Deja šios srities vystymuisi akivaizdžiai trukdo elektros energijos importas, tad būtina energijos importui pradėti taikyti mokesčius. Biokuro ir jo panaudojimo vystymas leistų įkurti labai daug darbo vietų ir realiai užtikrintų energetinį saugumą – vieną didelę jėgainę užblokuoti, sustabdyti ar pažeisti yra žymiai lengviau, nei šimtą mažų jėgainių.

Vėjininkai iškėlė vieną problemą, kuri iki šio laiko buvo neaptariama. Kruonio HAE pastačius VAE, vėl taps branduolinės jėgainės pirmo rezervo įmone ir norai ją panaudoti nestabilios vėjo energijos stabilizavimui akivaizdžiai kertasi su VAE eksploatavimu.

Konferencijoje buvo aptartos ir kitos problemos, pavyzdžiui energijos taupymo, atviros Baltijos šalių ir Skandinavijos elektros rinkos problemos ir  kita. Vis tik daugelis konferencijos dalyvių abejoja VAE statybos būtinumu, o kai kas jau atvirai mano, kad visame tame, prisidengus kolektyvine atsakomybe, gali atsirasti ir nusikaltimo tautai požymių. Atrodo, kad mus vėl valdo „energetikai“…