Kas suinteresuoti Visagino atomine?

Tad kas labiausiai suinteresuoti, kad viskas būtų taip, kaip buvo? Ignalinos atominė elektrinė gamino daug perteklinės energijos. Ji tekėjo vienintele reikšminga jungtimi į Rusijos vieningą energetinę sistemą IPS/UPS. Valstybė nustatydavo žemiausią kainą, kuria buvo galima į užsienį parduoti Ignalinos elektrą. Tuo metu, tik atvirkštiniu procesu, Lietuvoje dirbo ir dujų importo tarpininkai.  Nutarta šia Stela Vitea – Dujotekanos patirtimi pasinaudoti, juo labiau, kad tarpininkavimas parduodant perteklinę elektrą irgi galėtų būti partijų  (vadovybės) finansavimo šaltiniu. 2000 m. balandžio 26 d. Lietuvos Vyriausybėje jau svarstomas klausimas „Dėl eksportuojamos elektros energijos kainos.“ Pranešėjas – Ūkio ministras V.Milaknis. Jam pritaria E. Makelis, K.Masiulis, G.Balčiūnas, V.Ušackas, F.Kšanas, V.Junevičius, R.Stanikūnas, A.Kubilius. Nusprendžiama pritarti Ūkio ministro pasiūlymui, kad Ignalinos atominėje elektrinėje elektros kaina būtų ne mažesnė, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka apskaičiuotos trumpalaikės ribinės sąnaudos. O tai jau teorija. Po to Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas V.Jankauskas patvirtina tokią metodiką, kur kaina priklauso nuo į formulę įrašomų sunkiai patikrinamų skaičių. Juos galima parinkti ir pagal norą, ir pagal suinteresuotumą. Tada Kauno energetikai jau gali kurti panašų į Dujotekanos verslą – pigi lietuviška elektra teka į Rusijos vieningąją energetinę sistemą, pinigai į tarpininkų kasą. Mat 2002 metų pradžioje Garbaravičiams artimas „Kauno energija“ direktorius R.Juozaitis paskiriamas „ Lietuvos energija“ vadovu. Po kelių mėnesių užregistruojama nedidukė UAB „Adifika“. Po to įkuriama įmonė „Elektros realizavimo centras“, vėliau jos apsijungia ir laimėję konkursą tampa perteklinės Ignalinos atominės elektrinės energijos pardavėjais. Pasinaudojant buvusia UAB „Adifika“ 2004 m. lapkričio 10 d. Energijos realizacijos centras (ERC) pereina į Rusijos elektros energijos eksporto – importo operatoriaus „ Inter RAO JES“ rankas, o tai reiškė, kad Lietuva savanoriškai perdavė savo, kaip pardavėjo, teises pirkėjui. Už kiek pirkėjas pirks, už tiek pardavėjas ir privalės parduoti.

 

Šiame tarpininkavimo biznyje dalyvauja daug politikų, o artėjantis Ignalinos atominės elektrinės uždarymas  rodo, kad bizniui ateina galas. Štai tada 2005 m. liepos 20 d. Kintuose gimsta Konservatorių partijos vadovo A. Kubiliaus ir iždininko R. Garbaravičiaus pasirašytas politinis memorandumas, jog uždarius Ignalinos atominę elektrinę, toje pačioje vietoje būtų pastatyta nauja atominė elektrinė. Pokalbyje su klaipėdiečiais tam pritarė ir Prezidento V. Adamkaus patarėjas Januška, o po kurio laiko ir pats Prezidentas V. Adamkus pareiškė, kad Lietuva turi likti branduoline valstybe. Prezidentas A. M. Brazauskas tvirtos nuomonės – statyti ar ne branduolinę elektrinę – neturėjo ir nepareiškė, tačiau buvusi premjerė D. Prunskienė tokios elektrinės statybos idėją entuziastingai parėmė. Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, europarlamentaras V. Landsbergis savo nuomonės nepareiškė iki šiol. Branduolinės elektrinės statybai pritarė ir G.Kirkilas, todėl jam būnant Vyriausybės vadovu, aktyviai talkininkaujant opozicijos lyderiui A. Kubiliui ir kitiems, Visagino atominei elektrinei pastatyti sukuriamas  LEO1. Po šio darinio baigties (kurio sukūrimas, mano ir kitų teisininkų nuomone, padarė valstybei didžiulę moralinę ir piniginę žalą) perteklinės energijos pardavinėjimo (tarpininkavimo) verslo nebuvo atsisakyta. Vykdant Lietuvos energetinio ūkio pertvarką jau sukurtas ir laukia Seimo pritarimo naujas darinys – LEO2 (VAE). Iš oficialiai parodytų schemų matosi, kad jis dar baisesnis už LEO1 ir siekia pajungti savo nuosavybėn visą Lietuvos energetinį ūkį, o bankams sudaryti galimybę netesybų atveju perimti savo nuosavybėn dar ir Lietuvos miškus. Tada suprantamas ir p.G.Nausėdos aktyvus dalyvavimas propaguojant Visagino atominę elektrinę. Simtomatiška, kad išsigandus akivaizdžiai matomo Rusijos suinteresuotumo atstatyti iškritusį atominį generatorių jos energetiniame žiede, šiandien jau rusų kapitalo įmonė Energijos realizavimo centras (ERC) kontrolę iš „Inter RAO JES“ perduodamas UAB „ Scaent Baltic“, o jos akcijas valdo Švedijoje registruota „Scaent AB“. Tik jos vadovas vėl – J. Garbaravičius. 

Ar yra alternatyva? Žiūrint kam? Sukūrusieji Energijos realizavimo centrą ir vėliau atidavę jį Rusijai, šiandien Lietuvoje imituoja elektros rinkos dalyvį, prekiauja elektra po 14 centų už kilovatvalandę. Mes tuo tarpu mokame 43-45 centus. Kas tai? Nejaugi tik jie alternatyvos nemato?

valstybei alternatyva Atominei elektrinei yra. Visų pirma reikia sutvarkyti elektros tinklus taip, kad niekam neapsimokėtų kur nors ar ką nors atjunginėti, tai yra net atjungus išorės tiekimus, Lietuvoje elektros lemputė turi degti. Tokie, o ir kiti darbai sukurtų daugybę darbo vietų, o pinigai tokiems darbams galėtų būti ir tie, kurie sudaro skirtumą tarp 14 ir 45 centų. Tai milžiniški pinigai. Vienas mūsų sumokėtas centas jau duoda 100 milijonų. Per du metus pastatytas suskystintų dujų terminalas leistų Elektrėnų naujajam blokui dirbi rentabiliai, stabiliai ir ilgam aprūpinti Lietuvą elektra. Dar pridėjus galimybę rekonstruoti senosios elektrinės pakuras susmulkinto biokuro dulkių deginimui – atsirastų elektros ir eksportui. Panaudojus naujausias technologijas iš Elektrėnų galimas ir Kauno bei Vilniaus miestų šildymas. Ir vėl darbo vietos ir būdas racionaliai naudoti bankuose laikomus žmonių pinigus. O dar vėjas, saulė, regioninės kogeneracinės elektrinės, galimybės naudoti dvigubos krypties (žaliuosius) elektros skaitiklius sukurtai atsinaujinančiai elektrai teikti į tinklus ar patiems ją naudoti. O Kruonio galimybės racionaliau naudoti vėjo elektrą taip pat kurtų daug darbo vietų. Beja kalbama, kad vienas Kruonio HAE blokas jau išnuomuotas ?! Jeigu tai tiesa, būtina kuo skubiau ištirti aplinkybes ir  faktus paskelbti, arba viešai paneigti tuos visus gandus. Na o susitvarkius, nesunkiai, t. y. nustačius importo kvotas, galima apsiginti ir nuo dempinginės kitų šalių elektros. Tik taip atsiras konkurencija ir tikra elektros rinka. Išnyks tokios baisios pirkimo (gaminimo) ir vartojimo elektros kainų „žirklės“. Ateityje pagal poreikį į Lietuvą ateis ir mažieji branduoliniai reaktoriai, lengvai ir saugiai (net nuo teroristų) pastatomi numatomose pramonės koncentracijos vietose ir gal jau kitas energetikos ministras supras, kad ketvirtos kartos branduoliniai mini reaktoriai – joks branduolinis ginklas. 

Tad kodėl visos tokios alternatyvos, kurias Lietuvai siūlo ne tik savi, bet ir užsienio specialistai – nesvarstomos ar arogantiškai atmetamos? Atsakymo reikia ieškoti ir korupcinėje partijų (vadovybės) finansavimo sistemoje (pav.kaip kad ir noras pasilikti VRM pavaldume finansinių nusikaltimų tyrimą). Čia žodį visų pirma turi tarti eiliniai, bet sąžiningi visų be išimties partijų nariai. Tada tikrai pasikeis ir požiūris į Visagino AE, kaip ir į galimybes apsirūpinti sava elektros energija be jos. O gal pirmojo LEO sumanytojai, šiandien pabėgę į užsienį ir savo verslo valdymą ten perkėlę, vis dar reiškia pretenzijas?

Prašo lygių galimybių

Biodujos – tai specifinis produktas, kuris išgaunamas iš organinės (tiek žmogaus, tiek gyvūninės) kilmės atliekų. Susidarantys biodujų kiekiai (kiaulidėse, skerdyklose, sąvartynuose ir pan.) santykinai nėra dideli, energetiniu požiūriu visos Lietuvos atžvilgiu jie nėra naudingi, todėl neturi būti finansuojami prioriteto tvarka. Gamintojas, vystantis gyvulininkystės kompleksus tikrai neplės gyvulių skaičiaus vien dėl didesnio išgaunamų biodujų kiekio, nes tai nėra jo pagrindinė veikla. Pabrėžtina, kad biodujų išgavimas yra daugiau susijęs su susidariusių atliekų tvarkymu (aplinkos kokybės gerinimu), o ne su energijos gamyba bei vartojimo efektyvumo bei atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo didinimu. Biokuras – atvirkščiai – tai alternatyva importuojamam iškastiniam kurui. Biokuro naudojimas Lietuvos energetikos sistemoje galėtų ženkliai mažinti iškastinio kuro sunaudojimą, taip pat mažintų šilumos, elektros energijos gamybos savikainą.

Tai, kad Ūkio ministerijos patvirtintas projektų finansavimo aprašas bei jo metodikos nėra tinkamai paruoštos taip pat liudija ir tai, kad pagal jame nustatytą metodiką prioritetinį finansavimą šiuo metu gauna tik biodujų gamintojai. Daugelyje šalių iš viso negalima pradėti verslo (gamybos), jei yra teršiama aplinka. Tai yra verslininko, o ne visuomenės atsakomybė, susiskaičiuoti su verslo organizavimu susijusius kaštus ir organizuoti verslą taip, kad nenukentėtų aplinka. Deja, šiuo metu galiojantis projektų finansavimo aprašas skatina verslus, kurie teršia aplinką, nes susidariusių atliekų sutvarkymas yra organizuojamas ne verslininko rizika, o ES struktūrinių fondų paramos pinigais. Akivaizdu, kad tokia praktika yra ydinga, nes ES struktūrinė parama privalo pirmiausia tenkinti viešuosius interesus, o ne atskirus verslo interesus. Tikimasi, kad Ūkio ministras peržiūrės šiuo metu patvirtintą projektų finansavimo tvarką ir ją pataisys taip, kad skirstoma ES paramos dalis bus naudojama ne siauriems verslo interesams tenkinti, o plačiam visuomenės ratui aktualių problemų sprendimui – pigesnio (alternatyvaus) kuro panaudojimas energijos gamybai, infrastruktūros pritaikymas, jos plėtojimas ir pan. Taip pat rimtai svarstytina, ar projektų energetikos srityje finansavimo klausimai neturėtų būti perduoti Energetikos ministerijai.

Ar laimėsime branduolinį karą su Rusija ?

Kitas žingsnis – branduolinė intervencija prieš Lietuvą. Pradėta dviejų labai galingų – eksperimentinių atominių elektrinių statyba Lietuvos pašonėje. Viena – Kaliningrado srityje,  ant Nemuno kranto, per 50 km. nuo Jurbarko ir  Šilutės. Kita – Baltarusijoje, ant  Neries kranto, 50 km. į Rytus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Tai ne tik ekologinė intervencija, kelianti pavojų tautos išlikimui, apie kurią per Lietuvos televiziją neseniai su nerimu kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus, siūlydamas kreiptis pagalbos į tarptautinę bendruomenę, tai ir  politinė intervencija, kelianti pavojų Lietuvos valstybingumui. Tai tolygu branduolinio karo pakelbimui, kur laimėtojas aiškus, jei tik Lietuva pasiduos provokacijai, t.y. – įsitrauks į branduolines lenktynes. Laimės Rusija. Jos gaminama elektra bus nepalyginamai pigesnė nei mūsų. Visagino AE bus nekonkurentabili. Laikas pamiršti apie pigią Ignalinos atominės elektrinės (IAE) elektrą, kai į tarifą nebuvo traukiami nei statybos nei uždarymo kaštai. Mūsiškės, brangios elektros nepirks net mūsų Visagino atominės elektrinės statybos partneriai. Tiek Estija ir Latvija, tiek Lenkija turės pasirinkimą Skandinavijos ir Europos rinkose. Pasirinkimo neturės tik Lietuvos vartotojas, kuris turės ne tik padengti valstybės skolas, padarytas investuojant į Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą, bet ir užtikrinti jos išlaikymą – gamins ji elektrą, ar stovės be darbo. 

Rusijos politika šiandien, ko gero, labiausiai suinteresuota, kad Lietuva pati užkibtų  ant provokacijos kabliuko. Klausantis oficialių pasisakymų, galima daryti prielaidą, kad patys ruošiamės kišti galvą į kilpą ir kuo skubiau, o Rusija, žinoma, nepavėluos ją užveržti. Užteks pasistatyti Visagine atominę elektrinę su 1000 – 1500 MW galios reaktoriumi, nereikės karinės intervencijos, kad grižtume ten iš kur su dideliu vargu ištrūkome. Rusija, valdydama avarinį rezervą, manipuliuodama elektros kainomis, valdys VAE ir Lietuvos energetiką, o tuo pačiu ir mūsų politinę sistemą. Laimėti šį karą neturime jokių galimybių, tačiau nepralaimėti galime. Reikia atsisakyti, kol dar nevėlu, mūsų branduolinių ambicijų, nebedalyvauti branduolinėse lenktynėse. Laikas paaiškinti visuomenei, kad VAE mūsų  energetikos problemų nesprendžia. Ne elektros energijos stygius, kurio nėra ir dar ilgai nebus, o energetinės žaliavos, tiekiamos tik iš Rusijos, daro mus priklausomais nuo jos. Už dujas mokame pusantro karto brangiau, nei europiečiai. Niekas netrukdys Rusijai pakelti kainas iki tokio lygio, kuris mus uždusins. Nuo to neišgelbės VAE. Ne todėl, kad ji gali atsirasti ne anksčiau, kaip po 10 – 15 metų, bet todėl, kad šiluminės energijos Lietuvoje suvartojama žymiai daugiau nei elektros, o jai pagaminti reikalingos dujos, kad Elektrėnuose pradėta Lietuvos elektrinės modernizacija  remiasi gamtinių dujų vartojimo plėtra.  

Pagrindinis vyriausybės rūpestis turėtų būti ne elektros gamyba, o gamtinių dujų tiekimo alternatyvos paieška, elektros jungčių su Skandinavija ir Europa realizavimas, alternatyvios energetikos (vėjo, bio, agroenergetikos) skatinimas, inžinierinių tinklų modernizavimas ir plėtra. Pigią elektrą galėsime turėti tik turėdami elektros jungtis su kaimynais, bei galėdami pasirinkti gamintoją ir tiekėją, t.y. dalyvaudami Baltijos valstybių, Skandinavijos, Europos ir Rusijos elektros rinkose. Reikėtų paminėti, kad panaudojant šiuolaikines technologijas, galima žymiai greičiau ir pigiau realizuoti suskystintų gamtinių dujų tiekimo jūra problemą ir taip išspręsti energetinės nepriklausomybės problemas, nei pastatyti VAE. Atsisakius branduolinių ambicijų, išsilaisvinusių lėšų užteks viskam. Tam, kad  sušvelninus galimas ekologines pasekmes, kurios tikėtinos Rusijai įgyvendinus savo planus, reikia diplomatinių pastangų.

Atsisakius mūsų branduolinių sumanymų, palengvėtų derybos. Reikia siekti, kad  eksperimentinės branduolinės jėgainės nebūtų statomos prie upių, tekančių per kitų valstybių teritorijas ar netoli stambių gyvenviečių,  priklausančių kitoms valstybėms, be jų sutikimo. Tai būtų kreipimosi į tarptautines institucijas esmė. Žinoma, tiek Rusija, tiek Baltarusija gali nekreipti dėmesio į tarptautinės bendruomenės kritiką, nes jos nėra ratifikavusios Energetikos chartijos. Derybose su šiomis šalimis reikėtų naudoti svertus, įgalinančius susitarti taikiomis priemonėmis.Tariantis dėl galimybės pakeisti numatytų branduolinių jėgainių statybos vietą, reikėtų įvertinti  Baltarusijos norą dalyvauti bendrame suskystintų gamtinių dujų projekte bei Rusijos – naudotis mūsų elektros perdavimo tinklu, Rusijoje pagamintos elektros energijos tranzitui. Tik išvengę branduolinių varžybų, galėsime išvengti neprognozuojamų ekologinių, ekonominių bei politinių pasėkmių. Stebina mūsų vyriausybės, manančios, kad pasistatę VAE tapsim nepriklausomi nuo Rusijos energetikos,  naivumas. Atvirkščiai. Jei realizuosim vyriausybės planus, liksim ilgiems dešimtmečiams Rusijos energetinės sistemos sudėtine dalimi, Rusijos, o ne Europos elektros standartų erdvėje.

Stebina tai, kad vengiama viešų diskusijų. Nesitariama nei su politikais, nei su specialistais. Neatsiklausiama visuomenės nuomonės dėl sprendimų galinčių pakenkti mūsų šalies valstybingumui ir nepriklausomybei. Atsakomybę už pasekmes turės prisiimti parlamentinės partijos.

Ar nuo to galo pradedame?

Atsiradus naujoms galimybėms – taikyti atsinaujinančių energetinių šaltinių sprendimus, vėl teiravomės apie galimybę įdiegti  visam daugiabučiui vakuuminius saulės kolektorius karšto vandens ruošimui ir gavome atsakymą, kad dabartinis monopolistas – centralizuotos šilumos tiekėjas – turės nuostolių (nes daug investavo į centralizuotus karšto vandens tinklus), tad nemato galimybės tai leisti (tokie mat įstatymai). Dar daugiau – netrukus įsigaliojo įstatymas, lyg ir leidžiantis daugiabučių gyventojams pasirinkti karšto vandens tiekimą, tačiau du monopolistai – šilumos ir šalto vandens tiekėjai – daro viską, kad būtų pasirinktas būdas, kada ir šilumos ir karšto vandens tiekėjas būtų tas pats (taip vadinamas I karšto vandens tiekimo būdas). Įstatymų sumanytojai, liepdami nuo liepos mėnesio pasirinkti karšto vandens tiekėją, būk tai norėjo suvaldyti „gyvatuko“ (karšto vandens cirkuliacijos) mokesčio kilimą, tačiau šilumos tiekimo monopolistai tikrai sugalvos, kaip papildomai apmokestinti gyventojus panaikinus „gyvatuko“ permokas ( pavyzdžiui, žadama nepasirinkusiems taip vadinamo I karšto vandens tiekimo būdo, imti mokečius už karšto vandens ruošimui naudojamo boilerio nuomą, o visiems kitiems žadama įvesti karšto vandens skaitliukų aptarnavimo mokestį).

Pagal epizodinę daugiabučių bendrijų apklausą tik apie 7-10 proc. daugiabučių dar bando aiškintis, kaip išvengti monopolistų pinklių (pavyzdžiui šalto vandens tiekėjai nepripažįsta dabar veikiančių karšto vandens skaitiklių ir reikalauja už tą dalį šalto vandens, kuris bus panaudotas karšto vandens ruošimui, atsiskaityti pagal vieną namo įvado skaitliuką). Kiti tiesiog nepajėgia kovoti su monopolistais ir  sako, kad „laukia jau  kitos valdžios kitų (tai yra protingų) sprendimų“. Įsiklausykite valdžioje esantieji!

Pasyvaus namo koncepcija pagimdė ir daugiabučių namų apšiltinimo idėją – apsikalkime storomis sienomis, užsikamšykime visais įmanomai būdais langus, duris, ventiliacijos angas ir gyvensime šiltai (tik ar laimingai?). Kokie daugiabučių namų apšiltinimo variantai bebūtų – ar tai A.Kubiliaus ar R.Kuodžio versijos – daugiabučių gyventojams tai nėra patrauklu.

Jei dar nesusidarėte savo nuomonės, kodėl tai nepatrauklu (ar gal net nepriimtina) – apibendrinu: 

1. Daugelis nepritaria siūlomam  renovacijos modeliui, ne todėl kad brangu, o todėl kad nesutvarkyta teisinė bazė – nėra atskirta šilumos gamintojai nuo šilumos tiekėjų, tad  ir kiek bestorintum  namų sienas, monopolistas vis tiek ras būdų  kainas kelti greičiau, nei atsipirks investicija. Tai rodo ir dabar užsisukusi diskusija ar išnuomoti dar 20-čiai metų Vilniaus šilumos tinklus. Jei išnuomosime – įstatymai pradės ginti tikras ir tariamas investicijas (o už pastarasias ir užmokės prievartiniai centralizuoto šildymo vartotojai). 

2. Sutikime, kad daugeliui iš mūsų nesinori riboti savo poreikių, bet dauguma pritartų protingo taupymo koncepcijai, kada yra lengvai paaiškinamas tiek investicijų dydis ir gal būt net ir atsipirkimo laikas. Sakau gal būt , nes yra ir kiti motyvavimo principai, tai ir nepriklausomybė nuo vieno energijos tiekėjo (čia turima omenyje centralizuotą šildymo tiekimą), gamtos resursų tausojimas (pritaikyti alternatyviąją energetiką daugiabučiams) , tiek ir investicijų taupymo būdai (jau yra pakankamai empyrinių skaičiavimų, kad saulės kolektorių, šilumos siurblių, bei kitų alternatyviosios energetikos elementų įdiegimas daugiabučiui namui atsietų per pus pigiau nei sienų apšiltinimas, galutiniame variante duotų tą patį energijos taupymo efektą, o ir atsipirkimo laikas būtų iki 4-rių metų). Aktyvaus namo koncepcija, kada siūloma diegti visas galimas atsinaujinančios energijos rūšis, aprūpinant namus energija – štai kur yra realus energijos taupymas ir mūsų ateities vizija.  

Išvados lyg ir aiškios – susitvarkome įstatyminę bazę (atskirai energijos gamyba, energijos perdavimas ir energijos pardavimai), tvarkome (tvardome) monopolijas, o užsispyrusiems piniguočiams (ir jų lobistams) primename, kad ir LEO uždarėme ir kitus anksčiau ar vėliau uždarysime… Įvykdžius minėtas priemones ir renovacija ir kitos energijos taupymo priemonės tikrai turės prasmę.

Pabaigai pasvajokime. Įsirengė Jonas mažą vėjo elektrinėlę (2 kW), o valdžia leido pasistatyti elektros skaitliuką, besisukantį į abi puses. Kai nėra vėjo Jonas perka elektrą iš tiekėjo, o kai atsiranda energijos perteklius, ją grąžina į tinklą ir skaitliukas sukasi atgal. Tiekėjas bando kelti tarifą, vartotojas bando padidinti savo elektros malūnėlio galią – abi pusės pradeda skaičiuoti, kas ir kiek praranda pinigėlių. Gal čia idilija? Anaiptol, pasidairykime pas kaimynus. 

Skaitytojo laiškas

Vilnius 2010-06-17

Siūlymai valstybės ir vyriausybės vadovams

   Energetinę nepriklausomybę mums gali užtikrinti ne vien tik elektros gamyba (VAE ar kitose jėgainėse), bet ir dujos, kurios gali būti naudojamos tiek šilumos, tiek elektros energijos gamybai. Alternatyvus dujų tiekimas turėtų būti pirminis prioritetas – taigi prioritetai turi būti sukeisti, juolab, kad po 10 -15 metų, kai bus pastatyta VAE, ji bus moraliai pasenusi  ir nekonkurentabili Europos rinkose. Tuomet, ko gero, dominuos jau IV kartos reaktoriai, ar “kasetinai” mini reaktoriai.  

2. Priimti radikalų sprendimą ir uždarytos IAE atžvilgiu. Pradėti derybas su Baltarusija dėl teritorinių mainų. Pasiūlyti Baltarusijai perimti IAE su jos teritorija, mainais į lietuvių apgyventas žemes, atitinkamai koreguojant tarpvalstybinę sieną. Išsiderėti lengvatines elektros tiekimo sąlygas. Tai leis:  

– išspręsti socialinę Visagino gyventojų problemą. Suteikus IAE darbuotojams, gyvenantiems Visagine, galimybę palengvintai įgyti vizą, jie galės tęsti darbą pagal specialybę IAE. 

  išspręsti apsirūpinimo pigia elektra klausimą. 

– sutaupyti lėšas skirtas IAE vegetavimui, uždarymui bei radioaktyvių atliekų laidojimui. 

   išvengti radioaktyvios taršos Neries upėje, bei sumažinti radiacijos pavojų Vilniui, planuojamos eksperimentinės baltarusiškos AE avarijos atveju. Geriau tegul IAE ir toliau šildo bei teršia Drukšių ežerą, o  ne visą Lietuvą, per Neries upę ir Nemuną.  

   integruoti Lietuvos pasienyje gyvenančius lietuvius į Lietuvos valstybę. 

Kliūčių iš ES neturėtų būti. Jos reikalavimą uždaryti IAE įvykdėme. Liko tik iš Lietuvos pašalinti radioaktyvias atliekas. Tam ES neturėtų prieštarauti.       

Petras Giniotas,     

Stasys Malkevičius,     

Liudvikas Narcizas Rasimas.      

 2010 05 31      Klaipėda.

Ignalinos atominės jėgainės paveldas

Nors net iki dabar Lietuvos energetinė ateitis mūsų politikų akyse susieta su branduoline energetika, ji negali užtikrinti nei visiškos nepriklausomybes, nei krašto energetinio saugumo.  Atominė energija visuomenei pateikiama kaip patogi ir racionali alternatyva išspręsti Lietuvos energijos problemas. Vis dėlto, po šia paviršutiniška, gražiai nuspalvinta žieve glūdi dvi didžiulės ir sunkiai išsprendžiamos problemos. Viena problema yra surišta su milžinisku finansų sutelkimu NAE statybai ir susidariusių skolų grąžinimu, kita – su išlaidomis, susijusiomis su branduolinio kuro ir kitų radijo aktyvių atliekų daugelio šimtų metų apsauga.

Lietuva, kaip valstybė, neturi ir deja neturės ateityje savų lėšų pastatyti naują atominę jėgainę. Energetikos ministerija jau paskelbė kvietimą dalyvauti viešajame pirkime, kuriuo kviečia investuotojus finansuoti 51 proc. statybos išlaidų, taip pat perimti tokios jėgainės valdymą. Lietuvos Vyriausybė tikisi, kad investuotojų atsiras, nes Lietuva siūlo jiems Baltijos regiono elektros rinką.  Jeigu toks investuotojas ir atsiras, jis taip pat norės gauti stambias palūkanas už dešimties milijardų litų investiciją. Akivaizdu, kad dešimt metų, kol bus statoma NAE,  palūkanas už šias investicijas turės mokėti Lietuvos vartotojas, nors statoma elektrinė dar nepagamins nei vieno vato elektros. Skaičiuojant, kad Lietuvos vartotojai naudos apie 9 -10 teravatų elektros energijos, vien palūkanų išlaidoms padengti kiekvienas vartotojas turės papildomai sumokėti apie 10 centų antkainį už kiekvieną sunaudojamą kilovatvalandę. Pats kapitalo grąžinimas, kuris užtruktų apie 20 metų, pridėtų dar apie penkis centus. Panašios išlaidos susidarys ir už Lietuvos partnerių investicijas, nors ne visai aišku, ar šios išlaidos pasirodys bendroje visų mokesčių formoje, ar bus surenkamas kaip mokestis už sunaudotą energiją. Bet kokiu atveju, pridėtiniai mokesčiai prie dabartines elektros energijos kainos pakils mažiausiai 15 – 20 centų už vieną kilovatvalandę. Greičiausiai bus pridėtas ir papildomas administracinis antkainis, kaip kad jau yra daroma dabar. Pastačius naują atominę, prie šių palūkanų ir paskolos grąžinimo kaštų, reikės pridėti ir pačios elektros gamybos kaštus, užsieniečio operatoriaus uždarbį, elektros persiuntimo išlaidas, statinio ir įrangos amortizaciją, kuro kaštus, remontą, valstybinius mokesčius, draudimą ir pan. Susumavus visas išlaidas, Lietuvos vartotojo išlaidos už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę greičiausiai gerokai viršys 50 centų. Tačiau tai – tik išankstinės apčiuopiamos investicijų kainos už NAE įrengimą ir jos eksploataciją.  

Daug sudėtingesnis yra branduolinio kuro ir kitų atliekų apsaugos pridėtinių išlaidų įvertinimas, kurias taip pat turės, vienokiu arba kitokiu būdu, padengti elektros vartotojai pridėtiniais tarifais arba valstybinių mokesčių forma. Pabrėžtina, kad pasibaigus pirmai branduolinio kuro kasečių veiklai naujame reaktoriuje, jų apsaugos problemos, o taip pat su jomis susijusios išlaidos prisidės prie jau esamų IAE radiokatyvių atliekų ir jų apsaugos.  Nelaimei, branduolinio kurio ir kitų atliekų apsauga tęsiasi kelis šimtmečius, jų apsauga sudėtingėja – dėl didėjančio atliekų skaičiaus, griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų vis sunkiau pašalinti arba palaidoti atgyvenusius reaktorius.   Atgyvenusių reaktorių demontavime, nugriovime ir radiacijos paliestų griuvėsių palaidojime, pasaulis turi labai mažai patirties. Nedaug informacijos randama žiniasklaidoje ir, suprantama, beveik nieko negirdime apie išvardintas problemas iš pačių energetikų. Iki šiol nesukurtas visuotinai priimtas branduolinės energijos saugumo apibrėžimas, šiuo klausimu yra daug spekuliacijų. Taigi išlaidos, susijusios su ilgalaike pastatų dispozicija, reaktorių atliekų utilizavimu bei jų apsauga, yra neaptartos. Radiokatyvios atliekos be abejones pareikalaus daugiaamžės apsaugos ir didelių kasmetinių išlaidų, kurios užtikrintų saugią aplinką tiek gyventojams, tiek gamtai. Vienaip ar kitaip, naudojimasis atomine energija šiandien, amžiams pažabos ateinančias kartas didžiulėmis išlaidomis. Klausimas yra tik kiek ilgai ir kas tas dideles išlaidas galės padengti.                            

Skelbiami statistiniai tyrimai nurodo, kad atominė energija daugumai Lietuvos gyventojų yra priimtina. Atominė energija pristatoma kaip nebrangios energijos šaltinis, neteršiantis aplinkos. Sovietmečiu pastatyta ir dabar jau sustabdyta IAE, buvo statoma kaip didžiulis elektros šaltinis, turintis aptarnauti visą šiaurės rytų regioną, apimantį Karaliaučiaus kraštą, Baltijos valstybes ir dalinai Gudiją. IAE buvo pastatyta SSRS pinigais, naudojantis Rusijos technologijomis bei įvežtais į Lietuvą statybininkais.  Dėl šių priežasčių IAE personalas, iki Lietuvos nepriklausomybes atstatymo, buvo 95% kitataučiai – dauguma rusai.  Kadangi visas RBMK reaktorius buvo pagamintas Rusijoje, branduolinio kuro kasetės buvo irgi  Rusijos gamybos.  Išnaudotos kasetės turėjo būti išvežamos į Rusiją ilgalaikiam palaidojimui. Lietuvai atstačius nepriklausomybę, atsakomybė už visą IAE perėjo į jos rankas – elektros gamyba, saugumas, branduolinio kuro, remonto ir eksploatavimo dalių pirkimas branduolinių atliekų utilizavimas ir t. t.  Branduolinės kuro kasetės ir remonto įranga IAE reikalams turėjo būti perkamos tik iš Rusijos, nes tokių niekas kitas negamino. Tačiau Rusija, kiek žinoma, nesidomėjo branduolinių atliekų priėmimu iš atkurtos Lietuvos. Neaišku, ar iš vis Lietuvos energetikai derėjosi dėl tokių atliekų gražinimo Rusijai, nes, pagal IAE buvusį direktorių V. Ševaldiną, jų gražinimas būtų susijęs su nemažomis išlaidomis. Be to, nežinoma, ar Europos Sąjunga būtų sutikusi tai kad ir dalinai finansuoti. Susidarė labai patogi ir palanki situacija Rusijai – jiems nereikės rūpintis kasečių iš Lietuvos palaidojimu, o šį darbą pelningai atliks Rusijos firma Lietuvos teritorijoje už Europos Sąjungos ir Lietuvos pinigus!  

Pagal Lietuvos žiniasklaidą šiuo metu IAE teritorijoje yra 22 tūkst. panaudotų radioaktyvių branduolinio kuro kasečių.  Iš jų 18 tūkst. mirksta aušinamame baseine 5 metrų vandens gylyje, o likusios jau penkeri metai laikomos pirmame ir antrame reaktoriuje (antrame reaktoriuje nuo 2009 m. pabaigos). Kiekviena kasetė yra 3,64 metro ilgio ir 13,6 mm skresmens vamzdziai, pripildyti prisodrintu uranu. Panaudotos kasetės kelia grėsmę tiek žmonėms, tiek pačiai aplinkai, nes jose esantis uranas yra aukštos radiacijos (kasečių panaudojimas reaktoriuje baigiasi išnaudojus vos 5 proc. ten sukauptos radiacinės energijos).    Pagal dabartinį planą, po penkerių metu reaktoriuose esančios kasetės turėtų būti perkeltos i aušinamą baseiną, o baseine esančios ir jau šiek tiek radioaktyviai atšalusios, turėtų būti patalpintos apsaugotoje teritorijoje, specialiuose 70 tonų sveriančiuose gelžbetoniniuose sarkofaguose 30-50 metų laikotarpiui. Sarkofagai turės būti nuolat sekami dėl galimo šilumos poveikio, radiacijos lygio pasikeitimo ir paties sarfokago ar panaudotų kasečių suirimo lygio. Vėliau, priklausomai nuo sarkofago suirimo stovio, kas 30-50 metų kasetės turės būti perkeliamos į naujus sarkofagus. Toks branduolinių atliekų perlaidojimas turės tęstis net kelis šimtmečius, jeigu ne ilgiau, nebent atsiras galimybė jas kur nors ir kaip nors iš esmės neutralizuoti. Pastebėtina, kad baseine panardintų kasečių perkelimas į sarfokagus iki šiol neįvykdytas, nes vėluojama su jų statybos pradžia. Pirmame reaktoriuje kasetės mirksta jau beveik šešerius metus, dėl ko šio reaktoriaus demontavimo darbai negali būti pradėti.  

Žiniasklaidoje taip pat skelbiama, kad aukšto radioaktyvumo atliekos, pvz. viso reaktoriaus įranga ir įvairūs kiti agregatai, turintys didesnį nei leistina radioaktyvumą, bus sandėliuojamos didžiuliame betoniniame pastate, kurio statyba taip pat vėluoja. Statinį numatoma užbaigti šiais arba kitais metais, nors pagal naujai paskirtą IAE direktorių O. Čiukšį, tas gali užsitęsti net iki 2013 m.   Sustabdytoje IAE reikės laikui bėgant susidoroti su visa ten esančia įranga, pastatais ir aplinka. Visa tai galima skirstyti į keturias grupes: 1) panaudotas branduolinis kuras, 2) reaktoriaus iranga, bei stipriai paliesti radiacijos pastatų segmentai,  3) iranga ir pastatų dalys, kurioms radiacija neturėjo daug poveikio, ir 4) vietovės aplinka kurioje stovejo IAE.  Kadangi niekas iki šiol nebuvo griaunama, atliekos nesudarė didelio tūrio, todėl jas buvo galima patalpinti vienoje nedideleje betonineje patalpoje. Visos atominės jėgainės nugriovimas, didelio tūrio atliekų hermetiškas palaidojimas sarfokaguose ir nuolatinis radijacijos sekimas, pareikalaus kruopštaus planavimo, didelių išlaidų apsaugos statiniams, procesų sekos sudarymo pastatų ir įrangos ardymui, medžiagų atskyrimui ir ju sandėliavimui.  Apie šių darbų planavimą ir jų apimtis iki šiol nieko nepasisekė sužinoti ir neaisku ar iš viso reikalingų atlikti darbų vertinimas buvo, ar yra daromas.Bendrai paėmus, atominės elektrinės uždarymo scenarijai gali būti įvairūs, bet visi jie brangūs ir ilgai trunkantys. Svarbiausi reikalavimai – per visą uždarytos atominės jegainės    gyvavimo laikotarpį ji neturi kelti pavojaus gyventojams ir aplinkai, o bet kokia grėsmė po to iš viso turi būti panaikinta. Pats brangiausias galutino IAE likvidavimo variantas yra, kad buvusioje atominės elektrinės vietoje liktų tik žalia pieva be jokių radiacijos atliekų žymenų. Tai būtų jeigu radioaktyvių atliekų palaidojimas būtų  atliktas keliolikos kilometrų gylio žemės grežiniuose. Yra ir kitų variantų. Galimas branduolinio kuro ir radioaktyviausių medžiagų laidojimas žemės paviršiuje esančiuose talpintuvuose, arba jų išvežimas į užsienio kapinynus, Galimas pastatų dezaktyvavimas ir tik jų dalinis nugriovimas, visos vietovės dideliu perimetru atitvėrimas ir draudimas gyventi ir naudoti žemę ūkinei veiklai apibrėžtoje tertorijoje, arba, pašalinus branduolinio kuro atliekas, užlieti visą IAE pastatų teritoriją stora betono danga, ar pan. 

Intriguojantis variantas būtų pasiūlyti Baltarusijai perimti visą Ignalinos jegainę ir jos aplinką, bei už tai gauti iš Baltarusijos lietuviškų žemių plotus, pvz. Gervečius, Ašmeną ar kita. Taip Baltarusija isigytų jiems pageidaujamą ir gerai veikiančią atominę elektrinę.   Jie galetu ja operuoti be varžymų, nes neturi jokių isipareigojimų šiuo reikalu ES.  Savo ruožtu Lietuva atsipalaiduotų nuo įsipareigojimų ir didelių išlaidų ne tik nugriauti visą IAE, bet ir teikti ilagaamžę apsaugą radiacinems atliekoms.

Europos Sajunga IAE uždarymui iki šiol yra paskyrusi virš vieno mlrd.eurų. IAE pasirašė 2005 m.su vokiečių firma NUKEM 123 mln. eurų vertės sutartį dėl radioaktyvių atliekų tvarkymo bei apsaugos komplekso statybos, o su NUKEM – GNS konsorciumu – dėl  branduolinio kuro saugyklos įrengimo (už 92.7 mln. eurų). Pastaroji sutartis 2006 m. buvo išplėsta be jokio konkurso iki 171.6 mln. eurų.  Veliau, 2009 m. šias firmas, su kuriomis IAE  turi 1.18 mlrd. litų darbu sutartis, nupirko Rusijos firma  „Atomstroyexport“. Saugyklų statyba vėluoja jau tris metus. NUKEM visus darbus patikėjusi kitai firmai -„Rangai IV“, o ši imone siuo metu reorganizuojama, kad išvengtų bankroto. Statybos darbai, teigiama, pradėti tik pernai metų pabaigoje, paaiškinant, kad delsimas įvyko dėl leidimų statyboms vėlavimo. Pagal Energetikos  viceministro  Švedo informaciją,  NUKEM Technologies pateikia vis naujų pretenzijų dėl projekto kainos. Neoficialiomis žiniomis, reikalaujama 60% priedo. Pirmus sarfokagus žadama užbaigti statyti  2011 metais, nors kiti mano, kad tai neivyks iki 2012-13 metų. Kiek yra žinoma, jiems už Lietuvos užsakytus darbus jau yra pilnai užmokėta, tačiau neaišku ar bankroto ar kitais atvejais ši įmonė bus įpareigota bet ką pateikti. Sarfokagų nebuvimas talpinti iš baseino išimtas branduolines kasetes is pirmojo ir antrojo reaktoriaus, apkrauna Lietuva didžiulėmis išlaidomis.  Jų priežiūra kainuoja Lietuvos mokesčių mokėtojams beveik tiek pat kiek ir veikiančių reaktorių priežiūra. Pakrautuose reaktoriuose ir toliau tebevyksta lėta branduolinė reakcija, kurios metu išskiriami milžiniški šilumos kiekiai.  Todėl abu reaktoriai yra ir turės būti nuolat aušinami dar daugelį metų. Ironiška yra tai, kad nors abu reaktoriai lyg ir veikia, bet, kadangi turbinos išjungtos, elektra negaminama.  

Sustabdyta IAE tapo viena iš didžiausių elektros energijos ir dujų vartotojų Lietuvoje.  IAE direktorius prognozuoja apie 180 mln kWh elektros energijos poreikį per metus (tiek kiek Kauno hidroelektrine pagamina dirbdama visu galingumu), be to reikės  ir 60 mln. m3 dujų. Sunaudotos elektros vertė šių metų kainomis bus apie 80 mln. litų, o dujų vertė – apie 54 mln. litų.  Jėgainėje 2010 m. liks dirbti 2,5 tūkst. specialistų, o 2011 m. ir vėliau – apie 1,9 tūkst. darbuotojų. Jie, pagal V. Ševaldiną, reikalingi sustabdytiems reaktoriams aptarnauti, bei nuolat stebėti jų radioaktyvumo bei šilumos stovį. Panaudotą radioaktyvų branduolinį kurą, atėjus laikui, iškrauti ir perkelti į apsauginius talpintuvus taip pat reikalingi specialistai, kaip ir perdirbti ir užkonservuoti skystas radioaktyviasias atliekas. Į šių specialistų pareigas taip pat įeina radiacinė kontrolė, jėgainės stebėjimai 30 km spinduliu. Pirmasis darbų etapas turėtų būti užbaigtas iki 2017-2019 m., tai yra tol, kol iš abiejų reaktorių bus pašalintas visas branduolinis kuras. Vėliau, maždaug 2020 dešimtmetyje bus ardoma ir nukenksminama pagrindinė IAE įranga, kuri buvo paveikta radiacijos. Šios atliekos bus pakuojamos ir sandėliuojamos saugyklose, kurios greičiausiai bus pastatytos elektrinės teritorijoje.Liekančiu dirbti IAE specialistų metinis algos vidurkis yra 44 tūkst. litų, arba apie 110 mln. litu metams. Tolimesnės išlaidos bus reikalingos padengti medžiagų supirkimą ir subrangovų darbus.  V.Ševaldinas mano, kad  uždarytos IAE išlaidos sieks apie 400 mln. litų metams ir tai tęsis apie 25 metus. Tad bendri  uždarymo darbai šiame laikotarpyje sieks tarp 10 ir 12 mlrd. litų. Tačiau V.Ševaldino pateikta informacija neapima viso IAE demontavimo, komplekso Pastatų nugriovimo, didžiulio radiacinio laužo palaidojimo, ir žemes atgaivinimo darbų. Dėl aplinkosaugos reikalavimų, jie gali užtrukti tarp penkiu ir dešimties metų, priklausomai nuo finansavimo lygio.  Ševaldinas atsargiai ir su pakankama atsarga vertina reaktorių išmontavimo išlaidas, nes RBMK reaktorių demontavime niekas neturi patirties ir nežinoma su kokiomis problemomis teks susidurti. Jos gali lengvai padvigubinti metines išlaidas prasidejus griovimo darbams.  Tad labai tikėtina Lietuvos 1999 metų energijos strategijos dokumente padaryta prognozė, kad šios išlaidos gali siekti net 40 mlrd. litų.Iki šiol 80 proc. demontavimo išlaidų dengė ES, o likusias 20 proc.- Lietuva. Tačiau, bent šiuo metu, net ir Ševaldinas abejoja, ar ES tęs tolimesnį Ignalinos uždarymo darbų finansavimą.  Jo negavus, darbų užbaigimo grafikai gali žymiai užsitęsti.  Pati IAE pinigų dabar ne tik neužsidirba, bet  yra net valstybės išlaikoma, nors atrodo finansų šiam reikalui valdžios institucijos nėra sukaupusios. 

IAE finansavimas, dėl panaudoto kuro ir radiacinių medžiagų saugos, turi pirmos kategorijos statusą.  Tai reiškia, jog IAE išlaidos bus apmokamos pirmiau nei kiti žemesnės kategorijos valstybės finansiniai įsipareigojimai.  Lietuva yra pirma pasaulio valstybė atsisakiusi atominės energetikos, tačiau Vyriausybė tikisi, kad tokia padėtis truks tik nepilną dešimtmetį. 2018-2020 m. Lietuva planuoja vėl tapti branduolinės energetikos šalimi. Šalia uždarytos IAE, manoma, iškils nauja moderni ir 16-18 mlrd litų  kainuojanti atominė jėgainė.  Tačiau labai retai minimos laukiamos šimtmetinės radiacinių atliekų apsaugos problemos ir su tai susijusios gana stambios išlaidos neproduktyviems tikslamsŠių šimtmetinių apsaugos problemų ir didelių išlaidų akivaizdoje kyla klausimas – ar galima ir ar būtina užkrauti ant Lietuvos piliečių pečių dar vieną sunkiai pakeliamą mokesčių arba aukštų elektros tarifų naštą, tik tam, kad Lietuva vėl taptu atomine šalimi?  Visų pirma, Lietuvos poreikiams patenkinti nebūtinai reikia didžiulės atominės elektrinės, pagaminančios daug daugiau elektros nei Lietuva gali sunaudoti.

Nors Lietuvos energijos vairuotojai teigia, kad Lietuvos energijos poreikiai ateityje bus žymiai didesni, dabartinis pasaulinis ekonominis nuosmukis, bei prognozės ateičiai sunkiai pateisina žymesnį energijos panaudojimo augimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Turint elektros perteklių, ji parduodama atviroje rinkoje žymiai pigiau, nes pagamintos energijos negalima padėti į šalį kaip duonos kepalą vėlesniam panaudojimui. Taip buvo IAE veikimo laikotarpiu, kai energijos perteklius buvo parduodamas Baltarusijai ar Rusijai mažesne kaina nei gamybos savikaina. O kad IAE pelningai veiktų Lietuvos vartotojas turejo padengti nepelningą elektros pardavimą, mokant aukštesnes kainas už sunaudotą elektrą.  Antra – didžiulė atominė elektrinė reikalauja laikyti paruošties rezerve maždaug panašios galios elektrinę, kuri galėtų per labai trumpą laiką perimti elektros generavimą, iškilus reikalui stabdyti atominės elektrinės veikimą. Tokia rezervinė elektrinė pareikalauja maždaug tiek pat lėšų palaikyti elektrinę parengties būvyje, kaip ir pačios atomines jėgainės operacinės išlaidos. Jos gali siekti 150 ir 200 mln. litų metams, arba apie du papildomus centus už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę. Su tokiomis išlaidomis nesusiduriama turint mišrius ir smulkesnius elektros energijos šaltinius. Trečia – vietinių darbo jėgos išteklių panaudojimas, statant naują atominę, bus minimalus, nes statybininkų vadovybė, technologinis peronalas, bei didžiuma specializuotų statybos darbininkų bus svetimtaučiai.  Jų visuma duos mažai ekonominės naudos Lietuvai. Ketvirta – naujos atominės atidarymas  dar labiau pasunkins ir pabrangins naujai besikaupiančių branduolinių atliekų apsaugos išlaidas.

Stebina kiek nedaug dėmesio Lietuvos energijos planuotojai ir valstybės institucijos skiria mažiau kainuojančioms ir be ilgalaikių įsipareigojimų mišrios elektros gamybos ir koordinuoto Baltijos elektros žiedo alternatyvoms. Sekant Danijos, Vokietijos, Švedijos pavyzdzius, atsinaujinatys energijos šaltiniai, kaip pvz. biokuras, suskystintos dujos, vėjas ir saulė, hidroenergija, geoterminiai šaltiniai, net ir mažos atominės elektrines be radiacinių atliekų, teikia žymiai geresnį ir praktiškenį būdą užtikrinti energetinę ir ekonominę nepriklausomybę, bei skatinti vietinių gyventojų įdarbinimą. Sunkiai suprantamas, bei viešumoje beveik nesvarstytas, įsiparegojimas daryti skolintais pinigais didžiules ir abejotinai apsimokančias investicijas ir apkrauti sunkiomis ekonominėmis, bei aplinkosaugos naštomis ne tik esančias, bet ir ateinančias kartas.  Tokio masto investicijos, bei alternatyvos turėtų buti išsamiai nagrinėjamos Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, pasitelkiant nevyriausybinių organizacijų ir suinteresuotų piliečių požiūrius, pateiktos plačiai diskusijai visuomenei ir galų gale referendumu patikrintos, kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmestina.Siekiant energetinio saugumo ir nepriklausomybės, Lietuva turetų siekti tapti mišrios energetikos šalimi – konvencinės ir alternatyvios. To siekia ir ES, reikalaudama kad visos ES šalys iki 2020 metų generuotų bent 20 proc. savo energijos poreikių iš atsinaujinančių šalrinių, kurie nepalieka brangių ir daugiaamžių atliekų palaidojimo  ir apsaugos problemų. Lietuvos siekis pastatyti atomine elektrine, kuri pagamintų daug daugiau nei jos poreikiams reikia elektros, prieštarauja ir slopina aternatyvių šaltinių išvystymą, kurie galėtų konkuruoti su branduolinės bazės elektros gamyba. Tikėkime, kad prieš darant galutiniį sprendimą, Lietuva ne tik paviešins visas alternatyvas, bet ir pateiks jas visos tautos sprendimui.

Apibendrinant:

1.       Numatoma statyti atominė elektrinė tenkinti Lietuvos gyventojų elektros energijos poreikius yra, visas išlaidas sudėjus, brangiausia investicija iš visų kitų galimų pasirinkimų.

2.       Numatyta naujos atominės elektrinės galia yra daug didesnė, nei Lietuvai reikalinga. Numatomas elektros pertekliaus eksportas, atsiradus Karaliaučiaus ar Baltarusijos atominėms jėgainėms, neatneš numatomo pelno, nes elektra bus sunkiai realizuojama.

3.       Nauja atominė elektrinė užkraus didžiulę finansinę naštą Lietuvos elektros vartotojams. Atominės elektrinės statybos laikotarpiu atsiras 15 ir 20 centų priemoka už kiekvieną sunaudotą elektros energijos kilovatvalandę.

4.       Atominei elektrinei pradėjus veikti, didelės rezervinės galios laikymas gali pareikalauti dar apie 2 papildomų centų priemoką už kiekvieną panaudotą elektros energijos kilovatvalandę, neįskaitant užsienio investitoriaus pelno antkainio.

5.       Neaisku, kokią įsidarbinimo galimbę Lietuvos piliečiai turės naujos atominės elektrines statybos bei elektros gamybos laikotarpiuose.  Tačiau visai nebūtų keista, kad investuotojas,   turintis 51 proc. akcijų ir kaip jegainės operatorius, atsakingas už atominės veikimą ir elektros gamybą, pagrindinai naudos importuotą vadovybę ir savus patyrusius specialistus svarbesnių technologijų bei sistemų priežiūrai, labai panašiai kaip IAE vadovybė darė prieš nepriklausomybės atstatymą, o ir lenkų valdoma Mazeikių nafta tą daro šiandien.

6.       Visuomenei mažai žinoma, kad branduolinių atliekų sutvarkymas ir apsauga yra daugelio šimtmetčių problema, galinti ilgalaikiai daugiau kainuoti nei pati atominės jegainės statyba. Šias išlaidas turės apmokėti Lietuvos energijos vartotojai žymiai padidintomis kainomis už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę.  Nauja atominė elektrinė, pasibaigus jos veiklai, tik padvigubins nuostolingas išlaidas, kurios jau patiriamos uždarius IAE elektrinę. 

7.       Tokio masto investicijos, jų alternatyvos, bei pasekmės dėl radioaktyvių atliekų turi būti pakartotinai nagrinėjamos Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, išsamia diskusija visuomenėje  ir galutinai referendumo keliu turėtų būti nusprendžiama kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmestina.

Žurnalas ENERGIJOS ERDVĖ, 2010 m. Nr.2

 

 

Pamąstymai apie didelius ir mažus dalykus

Kita vertus, panagrinėkime kai kurių atsinaujinančios energijos (AE) vystymo grupių interesus. Vėjininkams rūpi tik kuo daugiau pristatyti vėjo elektrinių, o sistemos stabilumo klausimus lai sprendžia kiti. Jiems svarbus tik stabilus energijos supirkimo tarifas. Šiluminininkams taip pat rūpi tik pigesnės savikainos šiluma ir jos pelningas pardavimas, tad planuojamų statyti kogeneracinių jėgainių energetinis santykis yra suderintas (sutartas?) maždaug toks: jėgainės gamins 92 proc. šilumos ir 8 proc. elektros. Ir vėl sistemos balansavimo ir stabilumo reikalai ir kita – ne jų rūpestis. Saulės energetikos vystytojai jau dabar džiaugiasi beveik suderintais aukštais jų gaminamos elektros energijos tarifais, tikėdamiesi neblogai uždirbti. Žemdirbiai tyliai jau pasidalino ES paramos pinigus ir žada pristatyti vėjo elektrinių, ar net šiluminių elektrinių deginančių biokurą, gauti lengvatinius supirkimo tarifus ir didžiuotis prieš tuos, kurie nesugebėjo gauti (suspėti gauti) ES pinigėlių.

Čia viskas lyg ir būtų gerai, jeigu ne viena vienintelė problemėlė – elektros beveik negalima, kaip kokio sūrio krauti į sandėlį, ją reikia tuoj pat ir, racionaliausia, čia pat sunaudoti. Jeigu AE elektros gamintojai būtų įpareigoti bent dalį energijos sunaudoti patys, atsirastų papildomų verslų – perteklinę energiją galima būtų panaudoti daugeliui dalykų, kur galimas nepastovus, besikeičiantis energijos naudojimas. Tai ir pašarų ar kuro džiovinimas, stočių elektromobiliams užkrauti steigimas, vandens baseinų kaimo turizmo sodybose šildymas ir t.t.Teisybės dėlei čia ir atsiranda ta problema, kurią lengvai paaiškina ir „sprendžia“  NAE statybos entuziastai – po 8-9 metų atsiras galinga atominė elektrinė, vėl pilnu pajėgumu veiks „stabilumo žiedas“ rytų kryptimi, todėl visą perteklinę elektrą įprasta žema kaina supirks mūsų kaimynas. Tik ar tai nereikš AE vystymosi galo?

Norėčiau palieti dar vieną problemą, apie kurią vengiama kalbėti – tai energijos taupymo klausimai. Žurnalo „Energijos erdvė“ 2010 Nr.1 numeryje mokslininkas lengvai įrodė, kad net nedidelė vėjo elektrinė (1.5 kWh) leidžia vidutinio individualaus namo gyventojams sutaupyti 20-30 proc. elektros energijos. Akivaizdu, kad ir karšto vandens ruošimas naudojant saulės kolektorius taip pat leidžia sutaupyti apie 50 proc. metinių sąnaudų, skiriamų karšto vandens ruošimui. Nors AEĮ projekte yra bandoma įtraukti nuostatą, kad naujai statomi gyvenamieji namai turės prievolę įsirengti bent vieno tipo atsinaujinančios energijos šaltinį, dabar centralizuotos šilumos vartotojai skubiai verčiami pasirinkti karšto vandens tiekėją. Gal vertėtų kuriam laikui sustabdyti minėtą įstatymo nuostatą ir kartu su planuojama pastatų renovacija ant daugiabučių stogų įrenginėti ir saulės kolektorius. Praktikos ir patirties čia jau pakankamai, bent jau pas kaimynus.

Mažosios atsinaujinančios energetikos diegimas , susijęs su energijos taupymu, ir turėtų būti tas prioritetas, kuris leistų pradėti persilaužimą tiek ir plačiame AE diegime, tiek darbo vietų kūrime, tiek ir pasitikėjimo valstybe stiprinime. Eiliniam Lietuvos gyventojui tikrai yra labai svarbi ir gamtos apsauga ir maksimaliai galimas nepriklausomumo nuo centralizuotų energetinių resursų siekimas, todėl galima tikėtis, kad investuotojų šioje srityje atsiras nemažai.

Kita vertus, mažosios energetikos gaminių, kurie būtų pagaminti Lietuvoje, yra mažai ir tai turėtų būti ta sritis, kurią valdžia turėtų ypač skatinti. Daugelyje šalių, tame tarpe ir priklausiančių ES, yra įdiegtas labai logiškas skatinimo mechanizmas – asmuo, įdiegęs vietinės gamybos mažosios atsinaujinančios energetikos gaminius dažniausiai yra skatinamas, išmokant apibrėžto dydžio kompensacijas, o įmonė, ar smulkus verslininkas, užsiimantis šių gaminių gamyba ar jų diegimu, turi apčiuopiamų mokestinių lengvatų. Čia ir yra tas tikrasis smulkaus verslo skatinimo būdas. Mūsų „valdiški“ ekonomistai niekaip nepereina į „aukštesnę klasę“ – mokesčių mokėtojus reikia užsiauginti, į juos investuojant, o ne iš karto buhalteriškai skaičiuoti, kiek valstybė praras mokesčių, jei kas nors jų iš, pradedant verslą, mokesčių mokės mažiau. O gaminti mažas vėjo elektrines, bei jiems reikalingą įvairią elektroninę įrangą, mažus generatorius, vertikalias ar horizontalias vėjo turbinas, saulės kolektorius, o gal net variklius elektromobiliams ar kita, esant geroms paskatoms, tikrai atsiras norinčių. Pridėjus dar visus potencialius tų mažosios energetikos gaminių diegėjus atsirastų tikrai nemažai naujų darbo vietų.

Iššūkiai Europos elektros tinklų plėtrai

Dabartinėje Europos Sąjungos ambicingoje energetikos politikoje svarbiausi yra trys tikslai:

  • Sumažinti anglies dvideginio išlakas į atmosferą ir taip sustabdyti pasaulio klimato kaitą;
  • Užtikrinti patikimą energijos tiekimą, ribojant jo priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro (naftos, dujų) ir stiprinant solidarumą tarp Europos Sąjungos narių krizinėse situacijose;
  • Užbaigti elektros ir dujų vidaus rinkų pertvarką, jas integruojant į vieną bendrą Europos rinką ir sujungiant ją su kaimyniniais regionais (Viduržemio jūros šalimis, Rusija).

Įgyvendinant tokią politiką Europos energijos ūkyje elektrai ir elektros sistemų elektros tinklams teks strateginis vaidmuo. Elektros naudojimas leidžia padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Pramonės procesų elektrifikavimas sumažina energijos suvartojimą tiek patalpų šildymui, tiek vėdinimui. Elektromobiliai žymiai sumažins naftos vartojimą, bet padidins elektros paklausą. Todėl prognozuojama, kad 2020 m. dvidešimt septyniose Europos Sąjungos šalyse energijos paklausa, lyginant su šiandiena, žymiai sumažės. Tačiau elektros paklausa turės didėti, nors ne taip sparčiai, kaip dabar, – nemažiau kaip po vieną procentą kasmet. Taigi, elektros dalis bendrame energijos balanse didės.  Europos Sąjungos energetikos politika skatina išnaudoti visus elektros privalumus. Pirmiausia, reikia panaudoti visas beanglines (angl. low carbon) elektros gamybos technologijas – hidroenergiją, vėjo, geoterminę, saulės bei branduolinę energiją. Ateityje, turbūt po 2020 m., kai bus pasiektas anglies dvideginio šalinimo ir saugojimo technologijų pramoninis lygis, galime įsivaizduoti Europos elektros energetiką be anglies dvideginio išlakų. Tokią viziją pasiūlė Europos elektros energetikos sąjunga (angl.  EURELECTRIC). Europos Sąjungoje 2005 m. iškastiniu kuru kūrenamos elektrinės pagamino 54,6 proc. elektros (anglies – 28 proc., dujų – 21 proc.), elektrinės be anglies dvideginio išlakų –  45,4 proc. (atominės – 30,2 proc., hidroelektrinės – 10,4 proc.). Atsinaujinančių energijos išteklių elektrinės (be hidroelektrinių) pagamino tik 4,8 proc. elektros. Taigi, laukiant 2020 m. reikės milžiniškų investicijų į atsinaujinančių energijos išteklių elektrines, nes du trečdaliai elektros turės būti pagaminama be anglies dvideginio išlakų – vienas trečdalis iš atsinaujinančių energijos išteklių, įskaitant ir hidroelektrines, ir vienas trečdalis iš atominių elektrinių. 2020 m. Europos Sąjungoje planuojama iš atsinaujinančių energijos išteklių apie 13 proc. elektros gaminti vėjo elektrinėse (2005 m. jos gamino tik 1,9 proc.). 2020 m. Europos metinė elektros gamyba pasieks apie 4000 TWh (2005 m. buvo 3300 TWh). Taigi, 2020 m. vėjo elektrinės turės pagaminti apie 500 TWh elektros. Kadangi vėjo elektrinių didžiausios apkrovos metinė trukmė siekia tik 2000-2500 valandų, tai per metus pagaminti 500 TWh reikės 200-250 GW suminės galios vėjo elektrinių. Europos Sąjungos visų elektrinių suminė įrengta galia sieks apie 1000 GW.Tokios laukiamos drastiškos permainos elektros gamyboje reikalauja žymių pokyčių Europos elektros energetikos sistemose. Deja, į tai kreipiamas nepakankamas politikų dėmesys tiek visos Europos Sąjungos, tiek nacionaliniame lygyje. Kodėl reikia žymių pokyčių elektros sistemose? Pagal Europos energetikos politiką tokie pokyčiai būtini dėl trijų priežasčių:

  • Didžiulių elektros kiekių integracija į Europos elektros sistemas, kuriose atsinaujinančios energijos išteklių elektrinės elektrą gamina su pertrūkiais (pvz., vėjas ne visą laiką pučia);
  • Europos Sąjungos narių tarpusavio ir kaimyninių regionų solidarumo didinimas teikiant pagalbą elektros sistemų sutrikimų atvejais;
  • Bendros Europos elektros rinkos sukūrimas.

Europos Komisija skelbia, kad tarpsisteminių elektros jungčių plėtros tikslas – didinti Europoje konkurenciją tarp elektros rinkos dalyvių. Europos perdavimo sistemų operatoriai mano, kad svarbiausias tarpsisteminių jungčių plėtros rezultatas – sumažinta sisteminių avarijų rizika. Tą patvirtino 2006 m. lapkritį įvykusi avarija Europoje, 2003 metų avarijos Italijoje, Šiaurės rytų JAV ir Kanadoje, dėl kurių milijonai gyventojų buvo likę be elektros keliolika valandų. Be to, kai daugėja vėjo elektrinių elektros tinkluose, tarpsisteminių jungčių plėtra yra svarbi priemonė užtikrinti elektros tiekimo ir paklausos balansą – kuo daugiau jungčių, tuo kitos elektrinės gali geriau kompensuoti vėjo elektrinių kintančią elektros gamybą. Neteisinga yra plintanti idėja, kad elektros perdavimo tinklų plėtra tampa nereikalinga dėl elektros gamybos paskirstymo. Yra priešingai. Sunkiai nuspėjama vėjo elektrinių elektros gamyba, kurios atsargų negalima sukaupti, reikalauja tarpsisteminių jungčių plėtros, proporcingai didėjant vėjo elektrinių gamybai Europos elektros tinkluose. Tik taip galima patikimai apsirūpinti elektra.

Tarpsistemines elektros jungtis reikia plėtoti ir už Europos energetikos sistemų ribų dviem kryptimis – aplink Viduržemio jūros baseiną, remiant Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono projektus, ir į rytus, su Rusijos energetikos sistema, taip sudarant galimybę Baltijos šalių elektros mainams su Lenkija ir Skandinavijos šalimis. Tai pabrėžia ir CIGRE prezidentas.Pagaliau svarbu pasiekti didesnį Europos elektros tinklų veiksmingumą, gerinant esamų įrenginių galimybių išnaudojimą, didėjant elektros sistemų sudėtingumui, bei blogai nuspėjamai decentralizuotos elektros gamybai. Tam taip pat reikalinga tarpsisteminių jungčių plėtra. Kokių reikia technologinių naujovių pasitinkant naujus elektros sistemų iššūkius? Reikalingos technologinės naujovės nėra kuo nors ypatingos Europai, tačiau jos gali būti skirtingos priklausomai nuo regiono bei įgyvendinamos politikos. CIGRE prezidentas nurodo dvi svarbiausias kryptis:

  • Tarpsisteminių jungčių plėtra ir jų stiprinimas tarp svarbiausių jungtinių energetikos sistemų kontinente ir tarp kontinentų (Europa-Azija ar Europa-Afrika);
  • išmaniųjų elektros tinklų (angl. smart grids) plėtra.

Stiprinant ir plėtojant tarpsisteminius elektros ryšius kontinente reikės plėtoti dideles hibridines elektros perdavimo sistemas. Tai bus kintamos srovės (AC) jungtys, kurios sudaro energetikos sistemų pagrindą, ir aukštos įtampos nuolatinės srovės (DC) linijos. Nuolatinės srovės linijos  būtinos, kertant natūralias kliūtis – kalnagūbrius ar jūras, kai jų kabeliai klojami po žeme ar po vandeniu. Kol kas labai aukštos įtampos kintamos srovės kabeliai pasaulyje nėra ilgesni kaip 40 km. Be to, nuolatinės srovės linijos, teisingiau – jų keitikliai, leidžia valdyti galių srautus.Europa vargiai paseks Kinija ar Indija, kurios ketina plėtoti labai aukštų įtampų oro linijas (virš 1000 kilovoltų AC ar 800 kV DC), nes Europoje atstumai yra mažesni, o aplinka jautresnė labai aukštos įtampos konstrukcijoms. CIGRE prezidentas mano, kad ateinančiais dešimtmečiais aukštos įtampos AC elektros linijų su dujine izoliacija technologijos gali rasti pritaikymą, kai susidūrus su aplinkosauginėmis problemomis reikės perduoti energiją gana toli (virš 50 km). Kita kryptis – išmaniųjų elektros tinklų plėtra. Tai – vis didėjančios decentralizuotos elektros gamybos dalies iš atsinaujinančių energijos išteklių, taip pat poreikio nuolat užtikrinti efektyvų gamybos ir paklausos balansą pasekmė.

Elektros tinklų intelektualizacija prasidėjo XX amžiaus septintajame dešimtmetyje sparčiai tobulėjant informacinėms ir komunikacinėms technologijoms, jas pradėjus naudoti įrenginių valdymui, automatizavimui ir apsaugų sistemoms elektros perdavimo tinkluose. Visiškai decentralizuotos elektros gamybos skirstomuose elektros tinkluose plėtra keičia tų elektros tinklų esmę ir funkcijas. Iki šiol jų paskirtis buvo tik perduoti elektrą vartotojams, paprastai – vieninteliu taku. Dabar jie tampa aktyviais, t.y. tam tikromis sąlygomis, priklausomai nuo elektros gamybos ir apkrovos, jie gali elektrą tiekti ne tik vietiniams vartotojams, bet ir į aukštesnės įtampos tinklus. Tokia skirstomųjų elektros tinklų plėtra pareikalaus sumanesnės integracijos, tokios, kokia jau yra aukštos įtampos elektros perdavimo tinkluose. Be to, visiškas elektros rinkos atvėrimas visiems vartotojams ves į išmaniųjų elektros apskaitos įtaisų (angl. smart metering devices) įrengimą gyventojams, siekiant išnaudoti jų sumanumą veiksmingam elektros vartojimui.Pagaliau, tarpsisteminių elektros mainų padidėjimas visoje Europoje tiek dėl elektros rinkų integracijos, tiek dėl didesnio atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros, bei siekis didesnio solidarumo tarp Europos Sąjungos narių, ypač kritinėse situacijose, reikalaus didesnio Europos energetikos sistemų darbo koordinavimo.

Tuo tikslu buvusios Europos perdavimo sistemų operatorių asociacijos ETSO, UCTE, NORDEL, BALTSO, UKTSOA, ATSOI 2009 m. birželį nutraukė savo veiklą. Jas pakeitė 2008 m. įkurta ENTSO-E – Europos perdavimo sistemų operatorių organizacija elektrai (angl. European Network of Transmission System Operators for Electricity). Tikimasi, kad tas koordinavimas turės būti įgyvendintas didinant perdavimo sistemų išmanumo integravimą, bent Europos kontinentinėje dalyje, įsteigiant elektros perdavimo koordinavimo Europos centrą. Jis neturėtų pakeisti esamų nacionalinių energetikos sistemų valdymo centrų, tačiau turėtų jiems padėti geriau koordinuoti energijos srautų tarp energetikos sistemų valdymą. Europos Sąjungos ambicinga energetikos politika turi tikslą užtikrinti patikimą apsirūpinimą energija ir kovoti su klimato kaita. Ją įgyvendinant elektros svarba vis didės Europos energetikoje tiek mobilizuojant visus mažų anglies dvideginio išlakų elektros gamybos būdus, tiek didinant energijos vartojimo efektyvumą. Tokia elektros energetikos plėtra reikalauja didelių permainų pačiuose elektros tinkluose. Tos permainos turi pasireikšti per didelių jungtinių energetikos sistemų ryšių ir išmaniųjų elektros tinklų, ypač žemesnių įtampų (skirstomųjų), plėtrą. Tarptautinė didelių elektros sistemų taryba (CIGRE) turės atlikti svarbų vaidmenį tiek Europoje, tiek pasaulyje skatindama naujoves, kurios leistų realizuoti tokias permainas.Lietuvos energetikos sistemos jungčių su Lenkija ir Švedija, taip pat savų elektros tinklų plėtra svarbi tiek didinant apsirūpinimo elektra patikimumą, tiek plėtojant vėjo elektrinių statybą, tiek naujai atominei elektrinei. Iš kitos pusės, kaimynams susijungti su Lietuva bus naudinga, jei Lietuva turės patikimą elektros gamybą.

Energetinio saugumo problemos ir jų spendimo būdai

Lietuvos energetika tebėra  visiškai priklausoma nuo dujų tiekimo. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę ši priklausomybė padidės maždaug dvigubai. Dujos energetikos reikmėms Lietuvai tegali būti tiekiamos iš vienintelio tiekėjo  (Gazprom) ir vieninteliu,  jau gerokai susidėvėjusiu vamzdžiu per Baltarusiją. Lietuvos dujotakiai nesujungti su Lenkijos-Europos dujų tiekimo tinklais. Lietuva neturi nei suskystintų dujų terminalo, nei požeminės dujų saugyklos.  Patikimam dujų tiekimui,  kartu su tarpsisteminių jungčių projektais, reikalinga įgyvendinti ir požeminės dujų saugyklos Syderiuose projektą,  bei alternatyvaus tiekimo galimybę galinčio suteikti suskystintų dujų terminalo projektą. Kartu su tiekimo infrastruktūros plėtra, reikia sukurti efektyviai  funkcionuojančias regioninės ir tarp-regioninės  elektros energijos ir dujų prekybos rinkas.  

Kita Lietuvos energetinio nesaugumo problema – tebesantis elektros energetikos sistemos, jos perdavimo tinklų, energijos srautų  ir generavimo dažnių valdymo, integruotumas  į Rusijos elektros energetikos sistemą. Todėl energetinis saugumas elektros energetikos sektoriuje tegali būti išspręstas tik kryptingos sisteminės  integracijos pagrindais, o ne daliniais sprendimais.  Strateginis uždavinys – elektros energetikos sistemą integruoti į žemyninės Europos elektros energijos perdavimo koordinavimo  sistemą (sutrumpinai vadinamą UCTE) sinchroniniam veikimui joje ir visaverčiam dalyvavimui  Europos perdavimo sistemų operatorių sąjungos (sutrumpintai vadinamos ENTSO-E) veikloje.  Nemažiau svarbus strateginis uždavinys Lietuvos energetiniam saugumui – užtikrinti dujų naudojimo poreikio elektros ir šilumos gamybos reikmėms sumažinim1 apie 2,5 karto, per realiai įmanomos trukmės (tarkime dešimties  metų)  laikotarpį. Šio uždavinio įgyvendinimui reikalinga išnaudoti atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių potencialą, taip pat atkurti ir branduolinę energetiką. 

Dar vienas strateginis uždavinys – energijos naudojimo efektyvumo ir energijos taupymo potencialo išnaudojimas. Lietuva yra viena iš labiausiai Europos Sąjungoje šilumą švaistančių šalių – kasmet Lietuvoje pro “kiauras” daugiabučių gyvenamųjų sienas gyventojai vėjais išleidžiama apie  pusę milijardo litų. Todėl pagrindines pastangas valstybė turi nukreipti žymiai spartesniam masinio pastatų, ypač daugiabučių gyvenamųjų namų, energetinio modernizavimo programos įgyvendinimui.  Minėto uždavinio įgyvendinimo aptarimas būtų atskiro straipsnio tema.

Būtina spartesnė atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtra

 Europos parlamento ir ES Tarybos direktyva 2008/0016 dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtros nustato užduotį Lietuvai padidinti atsinaujinančių šaltinių energiją nuo 15 proc. 2005 metais  iki 23 proc. 2020 metais. Tam, kad ši  užduotis būtų įvykdyta,  atsinaujinančių šaltinių naudojimą transporto, šilumos ir elektros energijos sektoriuose reikia padidinti bent 1,5 karto. Centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje šilumos gamybai šiuo metu naudojama apie  77 proc. dujų,  5 proc.  mazuto ir tik  18 proc. šilumos pagaminama naudojant biokurą. 2001-2008 m. biokuro naudojimo šilumos sektoriuje didėjimo tempas buvo labai menkas –  vidutiniškai vos 2 proc. per metus (bet ne 2 proc. punktai!). Lietuvos atsinaujinančių šaltinių panaudojimo užduočiai įvykdyti kasmetinį biokuro panaudojimo prieaugį reikia padidinti apie 2,5 karto.  Tai leistų iki 2020 metų biomasės panaudojimo apimtį padidinti  nuo 157 ktne iki bendro turimų  šio kuro  išteklių  – 570 ktne, t.y. 3,5 karto.  Biokurą deginančiose katilinėse  vidutinė  šilumos kaina apie  49 proc. mažesnė už dujas deginančiose katilinėse. Panaudojus dabar neišnaudojamą  biokuro potencialą centralizuoto  šilumos teikimo sektoriuje atsinaujinančių šaltinių dalį nuo 18 iki 70 proc. (atitinkamai dujų kuro dalį  sumažinus iki 28 proc.), šilumos gamintojų išlaidos kurui ir vartotojų išlaido šildymui būtų mažesnės 20 procentų. Be to, dabar kasmet Gazprom‘ui už šilumai gaminti sunaudotas dujas sumokamą apie 1 mlrd. Lt. Išnaudojus turimą biokuro potencialą šią sumą būtų galima sumažinti perpus. Tie pinigai liktų Lietuvoje. Gaminant daugiau šilumos biokurą deginančiose kogeneracinėse  katilinėse, kartu  būtų pagaminama ir daugiau  elektros energijos nenaudojant dujų.    

Elektros energijos gamybos sektoriuje panaudojamų pagrindinių  generavimo pajėgumų panaudojimas šiuo metu pasiskirsto taip: Ignalinos atominėje elektrinėje – 74 proc.,  dujomis ir mazutu kūrenamose šiluminėse elektrinėse    21 proc., atsinaujinančius šaltinius naudojančiose jėgainėse  – 5 proc. Apie 2/3 atsinaujinančių šaltinių energijos pagamina hidroelektrinės, mažiau kaip ketvirtadalį  – vėjo jėgainės ir dešimtadalį – biomasę naudojančios jėgainės. Iškastinio kuro naudojimą elektros energijos gamyboje palaipsniui mažinti padės vėjo energetikos plėtra. Tačiau  esminį iškastinio kuro naudojimo elektros energijos  gamybai Lietuvoje sumažinimą  iki 2020 m. įmanoma pasiekti  tik panaudojus branduolinę energiją.   

Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, 2010 metais didesnį importinio iškastinio kuro poreikį teįmanoma kompensuoti elektros energijos importu. 2010 m. mažiau kaip  pusę viso šaliai reikalingo metinio elektros energijos kiekio (apie 5,1 GWh) numatoma pagaminti įvairiose Lietuvos elektrinėse, o kitą pusę (apie 6 GWh) importuoti iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Estijos ir Suomijos. Pusę visos  Lietuvoje planuojamos pagaminti elektros energijos (2,5 GWh) numatoma pagaminti dujas ir mazutą galinčioje deginti Lietuvos elektrinėje  Elektrėnuose. Joje, kaip ir vėjo jėgainėse pagamintos  perdavimo į  tinklus kaina bus didžiausia – apie 30 ct/kWh.  Ši kaina sumažės tik 2012 m. su Europos Sąjungos finansine parama pastačius Lietuvos elektrinėje  naują 400 MW galios kombinuoto ciklo turbinos bloką. Kitose Lietuvos elektrinėse (išskyrus Panevėžio)  gaminamos energijos kaina 2010 m. bus nuo  16 ir 20 ct/kWh, o numatoma iš užsienio importuojamos energijos  kaina apie – 15 ct/kWh.  Skaičiuojama, kad nuo naujųjų metų elektros energija gyventojams pabrangs vidutiniškai 11-12  ct/kWh.   

Pagrindinės branduolinės energetikos plėtros problemos 

 Lietuva planuoja statyti atominę elektrinę, tačiau  tokiai investicijai stokoja nuosavo kapitalo. Todėl naująją elektrinę gali pastatyti tik  užsienio investuotojas, kurio konkursą skelbia  Vyriausybė. Kaip jau minėjome, atominė elektrinė leistų labai ženkliai sumažinti elektros energijos generavimo priklausomybę nuo brangaus dujinio kuro. Tačiau atominės elektrinės projektas turi būti vystomas taip, kad užtikrintų strategiškai svarbų elektros perdavimo sistemos  (EPS) perjungimą iš sinchroninio veikimo Rusijos sistemoje į sinchroninį veikimą  UCTE sistemoje. Tai ne tik energetinio, bet ir nacionalinio saugumo interesas. Lietuvos-Baltijos valstybių EPS prisijungimui prie UCTE sistemos sinchroniniam darbui būtina  ne tik įrengti sinchroniškai su pastarąja veikiančias jungtis, bet ir užtikrinti, kad naujo didelės  galios generavimo šaltinio (branduolinio reaktoriaus bloko) galia būtų proporcinga  sistemos pajėgumui ir kad būtų užtikrintos galios rezervavimo galimybės toje pačioje sinchronišku dažniu veikiančioje energijos perdavimo sistemoje. Todėl nerimta, neatsakinga ir nesąžininga kalbėti apie naująją atominę elektrinę atsietai nuo maksimalios vienetinio bloko galios,  nutylint kurioje sinchroniškai  funkcionuojančioje energijos perdavimo sistemoje elektrinė veiks, iš kur ir kokiu būdu bus užtikrinti pirminiai  galios rezervai, bei dinaminis sistemos pastovumas.Lietuvos atominės elektrinės maksimalią vienetinio bloko (reaktoriaus) galią riboja nedidelė  Baltijos valstybių (net ir kartu su Karaliaučiaus sritimi) EPS maksimali galia (maksimalus  suminis apkrovimas), kuri artimiausioje ateityje neviršys 6 GW. Todėl ir vieno reaktoriaus bloko didžiausias galingumas turės neviršyti Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje nustatytą 800 MW dydį. Priešingu atveju Baltijos EPS prisijungti  prie UCTE sinchroniškam veikimui negalėtų.

Ligšioliniai   „Lietuvos energijos“ planai pasirinkti iki 1300 MW galios reaktorių ir statyti asinchroniškai veiksiančią  jungtį su Lenkija (su pastoviosios srovės intarpu – dažnių keitikliu Alytuje) prieštarauja Lietuvos įstatymuose įtvirtintai strateginei Lietuvos EPS sinchroninio prisijungimo prie UCTE dažnių valdymo sistemos sąlygai.  Taigi, esminis  klausimas dėl galimo naujosios atominės elektrinės projekto indėlio į energetinį saugumą yra šis: kurioje sinchroniškai veikiančioje sistemoje – Europos ar Rusijos –  sistemoje naujoji atominė elektrinė galės veikti? Kitaip tariant, ar Lietuvos elektros energetikos sistema su naująja elektrine bus integruota į žemyninės Europos elektros perdavimo valdymo sistemą, ar bus priversta pasilikti Rusijos sistemoje. Kitaip tariant, klausimas kyla dėl to ar naujosios atominės elektrinės statyba sustiprins Lietuvos nacionalinį saugumą, ar priešingai – nacionalinio  saugumo interesams padarys nepataisomą žalą. Todėl sprendimai dėl naujosios atominės elektrinės parametrų turi būti priimti kompleksiškai, perdavimo  sistemos europinės integracijos techninių sprendimų kontekste ir aiškiai atsakyti į šiuos klausimus.  

Turint visa tai omenyje, Lietuvai reikia tokio potencialaus strateginio Vakarų investuotojo, kuris būtų suinteresuotas ne tik statyti Lietuvoje atominę elektrinę, bet ir dalyvauti įgyvendinant Baltijos EPS sinchronizaciją su UCTE, padėti užtikrinti tinkamus naujosios elektrinės pirminius galios  rezervus, bei elektrinės veikimą Europos dažnių sistemoje. Strateginiam investuotojui kontrolinis akcijų paketas galėtų būti perleistas tik prisiimant minėtas sąlygas tenkinančius įsipareigojimus.   Dabar Baltijos regione realiai planuojamos jau dvi – Lietuvos ir Karaliaučiaus srities atominės elektrinės. Vadinamąjį Baltijos elektrinės Karaliaučiaus srityje projektą reikėtų laikyti gana realiu, kadangi Rusija pati gamina reaktorių, pati gali sutelkti 51 proc. kontroliniam  investiciniam paketui reikalingas nuosavas lėšas.  Abiejų elektrinių pagamintą energiją numatyta tiekti Europos Sąjungos elektros energijos rinkai. Elektros energijos poreikiai šioje rinkoje yra pakankami, kad abi elektrinės galėtų sėkmingai veikti. Tačiau Baltijos elektrinė gali kelti Lietuvai ekologinę grėsmę, kadangi ją ketinama statyti prie pat  sienos su Lietuva, kur reaktoriaus aušinimo vandenys gali greitai patekti į Šešupę ar Nemuną.  Rusijos gaminamo reaktoriaus galia yra 1150 MW. Tokios galios reaktorius keliolika kartų   viršytų regiono EPS pajėgumui proporcingą galią. Jo pirminiai galios  rezervai  gali būti užtikrinti tik jėgainę integravus į daug kartų didesnės galios sistemą. Todėl dėl didelės vienetinės galios reaktoriaus Baltijos elektrinė susiduria su didesne nei Lietuvos atveju elektros perdavimo sistemos stabilumo problema. Pagrindinis klausimas tas pats kaip ir Lietuvos elektrinės projekto atveju – į kurią dažnių valdymo sistemą ją numatoma integruoti  – į Rusijos RAO JeES, ar Europos – UCTE?    

Kadangi Lietuva, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis yra tvirtai nusprendusi savo  EPS sinchroniškai sujungti su UCTE sistema, ji turėtų siūlyti ir  Rusijai tuo pat metu planuoti ir Karaliaučiaus srities  EPS sinchronišką  prisijungimą prie tos sistemos. Tokiu būdu būtų lengviausiai išsprendžiami tarpsisteminių jungčių  plėtros ir regiono energijos perdavimo sistemų  dinaminio stabilumo problemos. Tik bendradarbiaujant Lietuvai, Rusijai, Lenkijai ir Vokietijai reikalingus principinius sprendimus būtų galima priimti ir sėkmingai  įgyvendinti. 

Parengta pagal „Apžvalga” publikaciją

Energetinė politika

Jeigu naudosime akademinius išsireiškimus, tai politika yra ne kas kita, kaip darbai, nukreipti esamai padėčiai išsaugoti, arba  darbai, siekiant esamą padėtį pakeisti. Tie, kurie tuo užsiima ir yra politikai. Tai liečia ir energetiką.Ikiokupacinė Lietuvos energetika nebuvo vieningos Rusijos ( SSRS) energetinės sistemos dalimi. Tokia pasidarė tik vėliau, taigi, kaip okupacijos pasekmė. Sudarant Lietuvos – Rusijos tarptautinius santykius reguliuojančią sutartį buvo įrašyta , kad sutarties šalys padės viena kitai likviduoti tas pasekmes. Tai kertinis juridinis dokumentas tarpusavio energetiniams santykiams sutvarkyti. Antras kertinis juridinis dokumentas- Konstitucinis įstatymas dėl nesijungimo į postsovietinę erdvę jokiais pavidalais. Tai liečia ir energetiką.

Kada aukščiausią mokslinį laipsnį turintį L. Ašmantą kviečia į televiziją, ar klausinėja laikraščių žurnalistai, jie neslepia, kad kalba su juo ir kaip su buvusiu ministru, taigi ir kaip su politiku, kokių jis pats prašo neprileisti prie energetikos nei iš tolo. Ir iš tikro jis yra puikus branduolinės fizikos specialistas, bet energetinių sistemų specialistu , t. y. energetiku jis nėra. Tuo, žinoma, nenorima pasakyti, kad energetikoje jis nenusimano, vienok kur kas geriau L. Ašmantas galėtų paaiškint, ar Ignalinos atominė elektrinė buvo pastatyta tik elektros gamybai ar ir kariniams tikslams? Tą manau jis tikrai žino. Gal tada būtų aiškiau, kodėl ji uždaroma? Pastarieji jo vieši pasisakymai, kad  Lietuvos energetinei sistemai geriausia būti Rusijos IPS/UPS dalimi, antraip Rusijai ar kitiems dalyviams tektų sumokėti milžiniškus pinigus už savarankiškumą- atitinka Rusijos energetinę politiką ir yra politiniai (pagal V. Jankauską –  „…labai politizuoti“).

Labai aktyviai publikacijose esamą padėtį remia ir A. Bačiauskas, įrodinėdamas, kad tik kartu su Rusija (IPS/UPS) Lietuva gali tapti Europos energetinės sąjungos (ENTSO-E) dalyve. Kadangi galimi ir kitokie sprendimai- tokia minėto asmens pozicija yra politinė ir šiandien atitinka Rusijos energetinę politiką. Už panašią energetinę politiką, būtent POLITIKĄ, yra pasisakę ar tiesiog ją vykdę  A. Stumbras, R. Juozaitis, D. Mikalajūnas, V. Paškevičius , A. Ignotas, net V. Milaknis, sudarydamas sąlygas  iš esmės pakeisti Ignalinos gaminamos elektros kainų nustatymą. Visa tai paskatino ERC atsiradimą Lietuvoje ir jo patekimą į „Inter RAO JES „ rankas.

Taigi, buvusiųjų noras neleisti net artyn naujųjų energetikos politikų kaip tik ir yra politika, siekiant išlaikyti okupacines energetinės priklausomybės pasekmes, t. y. status quo. Šiandien ji pilnai atitinka ir Rusijos vykdomą energetinę politiką. Būtent POLITIKĄ.

© 2009-2024 NEFAS | Visos teisės saugomos. Sprendimas: gale.lt