Lietuvos energetika tebėra visiškai priklausoma nuo dujų tiekimo. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę ši priklausomybė padidės maždaug dvigubai. Dujos energetikos reikmėms Lietuvai tegali būti tiekiamos iš vienintelio tiekėjo (Gazprom) ir vieninteliu, jau gerokai susidėvėjusiu vamzdžiu per Baltarusiją. Lietuvos dujotakiai nesujungti su Lenkijos-Europos dujų tiekimo tinklais. Lietuva neturi nei suskystintų dujų terminalo, nei požeminės dujų saugyklos. Patikimam dujų tiekimui, kartu su tarpsisteminių jungčių projektais, reikalinga įgyvendinti ir požeminės dujų saugyklos Syderiuose projektą, bei alternatyvaus tiekimo galimybę galinčio suteikti suskystintų dujų terminalo projektą. Kartu su tiekimo infrastruktūros plėtra, reikia sukurti efektyviai funkcionuojančias regioninės ir tarp-regioninės elektros energijos ir dujų prekybos rinkas.
Kita Lietuvos energetinio nesaugumo problema – tebesantis elektros energetikos sistemos, jos perdavimo tinklų, energijos srautų ir generavimo dažnių valdymo, integruotumas į Rusijos elektros energetikos sistemą. Todėl energetinis saugumas elektros energetikos sektoriuje tegali būti išspręstas tik kryptingos sisteminės integracijos pagrindais, o ne daliniais sprendimais. Strateginis uždavinys – elektros energetikos sistemą integruoti į žemyninės Europos elektros energijos perdavimo koordinavimo sistemą (sutrumpinai vadinamą UCTE) sinchroniniam veikimui joje ir visaverčiam dalyvavimui Europos perdavimo sistemų operatorių sąjungos (sutrumpintai vadinamos ENTSO-E) veikloje. Nemažiau svarbus strateginis uždavinys Lietuvos energetiniam saugumui – užtikrinti dujų naudojimo poreikio elektros ir šilumos gamybos reikmėms sumažinim1 apie 2,5 karto, per realiai įmanomos trukmės (tarkime dešimties metų) laikotarpį. Šio uždavinio įgyvendinimui reikalinga išnaudoti atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių potencialą, taip pat atkurti ir branduolinę energetiką.
Dar vienas strateginis uždavinys – energijos naudojimo efektyvumo ir energijos taupymo potencialo išnaudojimas. Lietuva yra viena iš labiausiai Europos Sąjungoje šilumą švaistančių šalių – kasmet Lietuvoje pro “kiauras” daugiabučių gyvenamųjų sienas gyventojai vėjais išleidžiama apie pusę milijardo litų. Todėl pagrindines pastangas valstybė turi nukreipti žymiai spartesniam masinio pastatų, ypač daugiabučių gyvenamųjų namų, energetinio modernizavimo programos įgyvendinimui. Minėto uždavinio įgyvendinimo aptarimas būtų atskiro straipsnio tema.
Būtina spartesnė atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtra
Europos parlamento ir ES Tarybos direktyva 2008/0016 dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtros nustato užduotį Lietuvai padidinti atsinaujinančių šaltinių energiją nuo 15 proc. 2005 metais iki 23 proc. 2020 metais. Tam, kad ši užduotis būtų įvykdyta, atsinaujinančių šaltinių naudojimą transporto, šilumos ir elektros energijos sektoriuose reikia padidinti bent 1,5 karto. Centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje šilumos gamybai šiuo metu naudojama apie 77 proc. dujų, 5 proc. mazuto ir tik 18 proc. šilumos pagaminama naudojant biokurą. 2001-2008 m. biokuro naudojimo šilumos sektoriuje didėjimo tempas buvo labai menkas – vidutiniškai vos 2 proc. per metus (bet ne 2 proc. punktai!). Lietuvos atsinaujinančių šaltinių panaudojimo užduočiai įvykdyti kasmetinį biokuro panaudojimo prieaugį reikia padidinti apie 2,5 karto. Tai leistų iki 2020 metų biomasės panaudojimo apimtį padidinti nuo 157 ktne iki bendro turimų šio kuro išteklių – 570 ktne, t.y. 3,5 karto. Biokurą deginančiose katilinėse vidutinė šilumos kaina apie 49 proc. mažesnė už dujas deginančiose katilinėse. Panaudojus dabar neišnaudojamą biokuro potencialą centralizuoto šilumos teikimo sektoriuje atsinaujinančių šaltinių dalį nuo 18 iki 70 proc. (atitinkamai dujų kuro dalį sumažinus iki 28 proc.), šilumos gamintojų išlaidos kurui ir vartotojų išlaido šildymui būtų mažesnės 20 procentų. Be to, dabar kasmet Gazprom‘ui už šilumai gaminti sunaudotas dujas sumokamą apie 1 mlrd. Lt. Išnaudojus turimą biokuro potencialą šią sumą būtų galima sumažinti perpus. Tie pinigai liktų Lietuvoje. Gaminant daugiau šilumos biokurą deginančiose kogeneracinėse katilinėse, kartu būtų pagaminama ir daugiau elektros energijos nenaudojant dujų.
Elektros energijos gamybos sektoriuje panaudojamų pagrindinių generavimo pajėgumų panaudojimas šiuo metu pasiskirsto taip: Ignalinos atominėje elektrinėje – 74 proc., dujomis ir mazutu kūrenamose šiluminėse elektrinėse – 21 proc., atsinaujinančius šaltinius naudojančiose jėgainėse – 5 proc. Apie 2/3 atsinaujinančių šaltinių energijos pagamina hidroelektrinės, mažiau kaip ketvirtadalį – vėjo jėgainės ir dešimtadalį – biomasę naudojančios jėgainės. Iškastinio kuro naudojimą elektros energijos gamyboje palaipsniui mažinti padės vėjo energetikos plėtra. Tačiau esminį iškastinio kuro naudojimo elektros energijos gamybai Lietuvoje sumažinimą iki 2020 m. įmanoma pasiekti tik panaudojus branduolinę energiją.
Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, 2010 metais didesnį importinio iškastinio kuro poreikį teįmanoma kompensuoti elektros energijos importu. 2010 m. mažiau kaip pusę viso šaliai reikalingo metinio elektros energijos kiekio (apie 5,1 GWh) numatoma pagaminti įvairiose Lietuvos elektrinėse, o kitą pusę (apie 6 GWh) importuoti iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Estijos ir Suomijos. Pusę visos Lietuvoje planuojamos pagaminti elektros energijos (2,5 GWh) numatoma pagaminti dujas ir mazutą galinčioje deginti Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose. Joje, kaip ir vėjo jėgainėse pagamintos perdavimo į tinklus kaina bus didžiausia – apie 30 ct/kWh. Ši kaina sumažės tik 2012 m. su Europos Sąjungos finansine parama pastačius Lietuvos elektrinėje naują 400 MW galios kombinuoto ciklo turbinos bloką. Kitose Lietuvos elektrinėse (išskyrus Panevėžio) gaminamos energijos kaina 2010 m. bus nuo 16 ir 20 ct/kWh, o numatoma iš užsienio importuojamos energijos kaina apie – 15 ct/kWh. Skaičiuojama, kad nuo naujųjų metų elektros energija gyventojams pabrangs vidutiniškai 11-12 ct/kWh.
Pagrindinės branduolinės energetikos plėtros problemos
Lietuva planuoja statyti atominę elektrinę, tačiau tokiai investicijai stokoja nuosavo kapitalo. Todėl naująją elektrinę gali pastatyti tik užsienio investuotojas, kurio konkursą skelbia Vyriausybė. Kaip jau minėjome, atominė elektrinė leistų labai ženkliai sumažinti elektros energijos generavimo priklausomybę nuo brangaus dujinio kuro. Tačiau atominės elektrinės projektas turi būti vystomas taip, kad užtikrintų strategiškai svarbų elektros perdavimo sistemos (EPS) perjungimą iš sinchroninio veikimo Rusijos sistemoje į sinchroninį veikimą UCTE sistemoje. Tai ne tik energetinio, bet ir nacionalinio saugumo interesas. Lietuvos-Baltijos valstybių EPS prisijungimui prie UCTE sistemos sinchroniniam darbui būtina ne tik įrengti sinchroniškai su pastarąja veikiančias jungtis, bet ir užtikrinti, kad naujo didelės galios generavimo šaltinio (branduolinio reaktoriaus bloko) galia būtų proporcinga sistemos pajėgumui ir kad būtų užtikrintos galios rezervavimo galimybės toje pačioje sinchronišku dažniu veikiančioje energijos perdavimo sistemoje. Todėl nerimta, neatsakinga ir nesąžininga kalbėti apie naująją atominę elektrinę atsietai nuo maksimalios vienetinio bloko galios, nutylint kurioje sinchroniškai funkcionuojančioje energijos perdavimo sistemoje elektrinė veiks, iš kur ir kokiu būdu bus užtikrinti pirminiai galios rezervai, bei dinaminis sistemos pastovumas.Lietuvos atominės elektrinės maksimalią vienetinio bloko (reaktoriaus) galią riboja nedidelė Baltijos valstybių (net ir kartu su Karaliaučiaus sritimi) EPS maksimali galia (maksimalus suminis apkrovimas), kuri artimiausioje ateityje neviršys 6 GW. Todėl ir vieno reaktoriaus bloko didžiausias galingumas turės neviršyti Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje nustatytą 800 MW dydį. Priešingu atveju Baltijos EPS prisijungti prie UCTE sinchroniškam veikimui negalėtų.
Ligšioliniai „Lietuvos energijos“ planai pasirinkti iki 1300 MW galios reaktorių ir statyti asinchroniškai veiksiančią jungtį su Lenkija (su pastoviosios srovės intarpu – dažnių keitikliu Alytuje) prieštarauja Lietuvos įstatymuose įtvirtintai strateginei Lietuvos EPS sinchroninio prisijungimo prie UCTE dažnių valdymo sistemos sąlygai. Taigi, esminis klausimas dėl galimo naujosios atominės elektrinės projekto indėlio į energetinį saugumą yra šis: kurioje sinchroniškai veikiančioje sistemoje – Europos ar Rusijos – sistemoje naujoji atominė elektrinė galės veikti? Kitaip tariant, ar Lietuvos elektros energetikos sistema su naująja elektrine bus integruota į žemyninės Europos elektros perdavimo valdymo sistemą, ar bus priversta pasilikti Rusijos sistemoje. Kitaip tariant, klausimas kyla dėl to ar naujosios atominės elektrinės statyba sustiprins Lietuvos nacionalinį saugumą, ar priešingai – nacionalinio saugumo interesams padarys nepataisomą žalą. Todėl sprendimai dėl naujosios atominės elektrinės parametrų turi būti priimti kompleksiškai, perdavimo sistemos europinės integracijos techninių sprendimų kontekste ir aiškiai atsakyti į šiuos klausimus.
Turint visa tai omenyje, Lietuvai reikia tokio potencialaus strateginio Vakarų investuotojo, kuris būtų suinteresuotas ne tik statyti Lietuvoje atominę elektrinę, bet ir dalyvauti įgyvendinant Baltijos EPS sinchronizaciją su UCTE, padėti užtikrinti tinkamus naujosios elektrinės pirminius galios rezervus, bei elektrinės veikimą Europos dažnių sistemoje. Strateginiam investuotojui kontrolinis akcijų paketas galėtų būti perleistas tik prisiimant minėtas sąlygas tenkinančius įsipareigojimus. Dabar Baltijos regione realiai planuojamos jau dvi – Lietuvos ir Karaliaučiaus srities atominės elektrinės. Vadinamąjį Baltijos elektrinės Karaliaučiaus srityje projektą reikėtų laikyti gana realiu, kadangi Rusija pati gamina reaktorių, pati gali sutelkti 51 proc. kontroliniam investiciniam paketui reikalingas nuosavas lėšas. Abiejų elektrinių pagamintą energiją numatyta tiekti Europos Sąjungos elektros energijos rinkai. Elektros energijos poreikiai šioje rinkoje yra pakankami, kad abi elektrinės galėtų sėkmingai veikti. Tačiau Baltijos elektrinė gali kelti Lietuvai ekologinę grėsmę, kadangi ją ketinama statyti prie pat sienos su Lietuva, kur reaktoriaus aušinimo vandenys gali greitai patekti į Šešupę ar Nemuną. Rusijos gaminamo reaktoriaus galia yra 1150 MW. Tokios galios reaktorius keliolika kartų viršytų regiono EPS pajėgumui proporcingą galią. Jo pirminiai galios rezervai gali būti užtikrinti tik jėgainę integravus į daug kartų didesnės galios sistemą. Todėl dėl didelės vienetinės galios reaktoriaus Baltijos elektrinė susiduria su didesne nei Lietuvos atveju elektros perdavimo sistemos stabilumo problema. Pagrindinis klausimas tas pats kaip ir Lietuvos elektrinės projekto atveju – į kurią dažnių valdymo sistemą ją numatoma integruoti – į Rusijos RAO JeES, ar Europos – UCTE?
Kadangi Lietuva, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis yra tvirtai nusprendusi savo EPS sinchroniškai sujungti su UCTE sistema, ji turėtų siūlyti ir Rusijai tuo pat metu planuoti ir Karaliaučiaus srities EPS sinchronišką prisijungimą prie tos sistemos. Tokiu būdu būtų lengviausiai išsprendžiami tarpsisteminių jungčių plėtros ir regiono energijos perdavimo sistemų dinaminio stabilumo problemos. Tik bendradarbiaujant Lietuvai, Rusijai, Lenkijai ir Vokietijai reikalingus principinius sprendimus būtų galima priimti ir sėkmingai įgyvendinti.
Parengta pagal „Apžvalga” publikaciją