Apie vėjo energetikos skatinimą

Dirbant vėjo energetikos srityje jau antrą dešimtmetį ir matant į vėjo energetikos verslą ateinančius investuotojus,  juos galima būtų skirstyti į Lietuvos verslininkus ir užsienio investuotojus.

Lietuvos verslininkai dažniausiai ketina investuoti į vėjo energetikos projektus iki 2 mln. Lt nuosavų lėšų, neretai įrengiant vėjo elektrinę šalia savo įmonės gamybos patalpų ir suvartojant dalį pagamintos elektros energijos, kartu įkuriant ir naujas darbo vietas vietinei pramonei, amatams, žemės ūkui.  Kartu su banko paskola tokių investicijų užteka  2 MW vėjo elektrinei.

Užsienio investuotojai dažniausiai veikia per vietinius fizinius asmenis,  ar Lietuvoje įsteigtas įmones ir ketina  investuoti į kuo didesnį vėjo elektrinių parką (15-500 MW). Tokių projektų atsiradimas skatina didesnių (iki 150 mln. EUR)  investicijų pritraukimą, tačiau viešą interesą atitinkančios lėšos , šiuo atveju, iškeliauja į užsienį.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į besikuriantį Lietuvos gyvenviečių bendruomenių, kurių turime virš 700, svarbą bendradarbiaujant su  AEŠ investuotojais. Puikiausias bendruomenių dalyvavimo atsinaujinančiuos energetikos plėtroje pavyzdys yra Smalininkų projektas. Iš įvairių Lietuvos ir ES fondų finansuota vėjo elektrinė ne tik gamina elektros energiją, bet ir sprendžia kitas bendruomenės problemas, pavyzdžiui gyvenvietės gatvių apšvietimo klausimus. Tai  tiesiog klasikinis pavyzdys, leidžiantis investuotojams dirbti kartu su vietine bendruiomene, o jeigu dar toje gyvenvietėje atsiranda daugiau energijos iš AEŠ vartotojų ir naujų darbo vietų – tikslas tikrai bus pasiektas. Taigi rengiant naująjį AEŠ skatinantį įstatymą, svarbu visa tai susieti.

 

Kalbant apie buitinę vėjo energetiką, reikėtų tai sieti  prie būsto elektros energijos vartojimo ir  galimybės nukrauti  centralizuotus elektros tinklus. Vidutinis privataus būsto elektros energijos poreikis siekia 10 kW. Pritaikius 10-20% buitinės vėjo elektrinės naudingumo koeficientą reikėtų kalbėti apie 50-100 kW nominalios galios vėjo elektrinę. Todėl  100 kW galėtų būti ribinė buitinių vėjo elektrinių galia.

Kalbant apie vėjo elektrinių įrengimą jūroje galima nustatyti skatinimo tarifų diferencijavimą pagal atstumą nuo kranto ir gylį. Šiuo atvejų Vokietijos pavyzdys atrodo labiau logiškas, kai priklausomai nuo atstumo nuo kranto ir gylio pagal tam tikrą formulę apskaičiuojamas skatinamojo tarifo taikymo periodas, kas pilnai galėtų būti taikoma ir Lietuvos sąlygoms. Jei vis dėlto pagal šio įstatymo koncepciją skatinamojo tarifo taikymo laikotarpis turėtų išlikti vienodas visoms skatinamoms energetikos rūšims, taikant tą pačią formulę galima būtų diferencijuoti ir skatinamąjį tarifą. Nustatant formulės kintamuosius reikėtų atkreipti dėmesį į Natura 2000 teritorijas ir jų planuojamą plėtrą. Šiuo metu visos jūrinės teritorijos iki 20 izobatės saugomos Natura 2000, o vėjo elektrinių įrengimas tokiose teritorijose yra komplikuotas ir praktiškai neįmanomas. Daugiau informacijos apie jūrinės vėjo energetikos plėtros galimybes Baltijos jūroje http://www.corpi.ku.lt/power/

Apibendrinant aukščiau pateiktus teiginius ir samprotavimus siūlome tokį vėjo energetikos skatinimo tarifų diferencijavimą:

·          vėjo elektrinėms iki 100 kW (imtinai) galios,

·          vėjo elektrinėms nuo 100 iki 2000 kW (imtinai) galios,

·          vėjo elektrinėms virš 2000 kW (imtinai) galios, esančioms Kretingos, Skuodo, Palangos, Klaipėdos, Neringos, Šilutės, Pagėgių ir Tauragės savivaldybėse,

·          vėjo elektrinėms virš  2000 kW galios, esančioms kitose savivaldybėse,

·          vėjo elektrinėms, veikiančioms jūroje,

 

Lietuvos vėjo energetikų asociacija

 

Sprendimų belaukiant

Ūkio ministerija taip pat įstrigusi tarp verslo kreditų ir smulkaus verslo skatinimo. Ministerijos vadovai vis dar nesugebėjo suvokti smulkaus verslo esmės ir svarbos, kaip ir nesugebėjo rasti konkrečių, bei paprastų skatinimo formų. Matomai trūksta kompetensijos, arba tiesiog pasidomėjimo, kaip tai daroma ES ar pasaulyje. Pagrindinė šios krypties veiklos taisyklė yra ta, kad valdžia turi suprasti, jog galimai  patrauklaus verslo zona, kur dar nevyksta konkretus verslas, turėtų būti skatinama mokestinėmis ir investicinėmis lengvatomis. Pagrindinis kriterijus – darbo vietų kūrimas, ypač alternatyviosios energetikos srityje, amatų vystyme ir aptarnavimo sferoje. Laikas mąstyti ir apie krizės pabaigą – reikia vystyti gamybą, ją skatinti, nes vien nekilnojamamojo turto kūrimas naudos mūsų šaliai neduos.

Biurokratinio aparato racionalizavimas taip pat kelia abejonių. Neseniai paiškėjo, kad jokio aparato mažinimo dar nebuvo, „sumažintos“  dažniausiai tik neužimtos vietos, o valdymo aparatas išaugo virš 600 valdininkų. Sunku netikėti Saulėlydžio komisijos vadovo kompetencija, tačiau spaudoje pasirodę Valentino Milaknio pasiteisinimai, kad kažkas jam trukdo realiai ir racionaliai mažinti biurokratinį aparatą – kelia nuostabą. Tokais atvejais pasirenkama – arba įvardijami trukdantieji, arba atsistatydinama. Kita įsigalėjusi tendencija – mažinant realius etatus valstybinėse įstaigose „atsikratoma“ iniciatyvių, kompetetingų jaunų darbuotojų, kurie galėtų pretenduoti į užsisėdėjusių, dar socdemų susodintų, biurokratų kėdes. Taip prarandamas ministerijų ir kitų valstybės įmonių dinamiškumas, bei pasitikėjimas esama (jau laikina!) Vyriausybe, paleidusia tokį svarbų procesą savitakai. Visi tikime, kad krizė pasibaigs, tad kas bus po krizės – valdymo krizė? Juk likę  „po valymų“ valdininkai, nemokantieji užsienio kalbų, ar dirbti su kompiuteriu, vargu ar prisidės prie valdymo krizės pabaigos.

Valstybės biudžeto  ir taupymo klausimai nors ir labai svarbūs, bet sprendžiami naudojant tik kalkuliatorius. Numatyta, kad Lietuvą  vėl išgelbės pensininkai (prisiminkime ne tai Degutienės, ne tai Blinkevičiūtės sugalvotą Sodros lėšų taupymą, nemokant arba mažinant  pensijas dirbantiems pensininkams). Būtų logiška kalbėti apie valstybinėje tarnyboje dirbančius pensininkus – ministerijų klerkai, teisėjai, valstybinių įmonių vadovai turėtų pasirinkti arba darbą, arba pensiją. Privačiame sektoriuje dirbančiam, ar individualia  veikla užsiimančiam pensininkui  pensijos atėmimą galima prilyginti nusikaltimui. Galų gale, jeigu jau tikrai prasti reikalai su valstybės biudžetu, atsisakykime taip pamėgtų seimūnų priedų už „kanceliarines prekes“. Turi veikti vienodi įstatymai ir bet kuriam UAB-ui, ir visoms savivaldybėms, ir visam Seimui. Gal tai ir neišgelbės biudžeto, ar Sodros, bet nuo to turėtų pradėti Finansų ministerija, inicijuodama vieningą fiskalinę tvarką visiems subjektams. Tuomet deklaruojamas solidarumo būtinumas įgautų realesnę prasmę. Tuomet ir Nacionalinis susitarimas, pradėtas propaguoti dabar jau laikinosios Vyriausybės, būtų supratamas daugeliui piliečių. 

Vėjas – neišsenkantis energijos šaltinis

Vėjo energetika naudinga visiems 

Vėjo energetikos skatinimas turėtų teigiamos įtakos visiems. Anot Lietuvos bioenergetikos ir energijos taupymo asociacijos prezidento Petro Jonaičio, smulkiajam ir vidutiniam verslui, gyventojams būtina pasiūlyti alternatyvios energetikos išteklių ir taip palengvinti jiems finansinę naštą, kurią itin sunkina išaugusios elektros energijos, šildymo sąnaudos. „Kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra sakoma, kad namas yra ne namas, jeigu jis neturi vieno ar kelių alternatyvių energijos šaltinių. Todėl ir mes turėtume stengtis išnaudoti tokius alternatyvios energetikos šaltinius kaip saulė, vėjas, biomasė“, – įsitikinęs bioenergetikos specialistas. Vėjo energija tai veiksmas, kai statinė vėjo energija paverčiama elektros energija. Lietuvoje pagal priimtus teisės aktus vėjo jėgaines galima būtų skirstyti į tris grupes: buitines, nekvotines ir kvotines–pramonines. Buitinės vėjo jėgainės statomos prie namų ar virš namų, jų pagamintą energiją paprastai naudoja namų ūkiai. Nekvotinės vėjo jėgainės (iki 250 kW galingumo) daugiausia statomos norint kompensuoti verslo objektams ir žemės ūkio produkcijos gamintojams elektros energijos ir šildymo kaštus. Tokiu būdu atsiranda reali galimybė sumažinti jų gaminamos produkcijos ar paslaugų įkainius.  Pramoninės vėjo jėgainės (jų galingumas siekia nuo 250 kW) statomos dažniausia pajūryje, kur vyrauja dideli vėjai.  Vėjo jėgainės mūsų šalyje dirba tik apie 18-30 proc. savo nominalinio pajėgumo, tačiau ir to pakanka ne tik pasigaminti elektros energijos savo reikmėms, bet ir turėti ekonominės naudos. Kaip teigia specialistai, Lietuvoje vėjo jėgainės pilnu pajėgumu gali dirbti vos kelias dienas per metus.  Svarbu pasirinkti ir tinkamą vietą jėgainei, kad vėjo neužstotų miškas ar kiti pastatai. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi supirkti visą vėjo jėgainių pagaminamą elektros energiją, tad svarbu ir jungimosi prie elektros tinklų galimybės (šiuo metu vėjo jėgainių pagaminama elektros energija superkama po 30 centų už kWh). Taip pat privalu paisyti aplinkosauginių reikalavimų bei gauti kaimyninių sklypų savininkų sutikimą statyti vėjo jėgainę. 

Nuo projekto iki pastatytos jėgainės priežiūros 

Derinimai ir jėgainės statybos užtrunka apie metus. Tačiau jėgainės savininkas neprivalo pats gauti kiekvieną reikalingą leidimą. Šiuos klausimus spręsti padeda UAB „Naujoji ranga“ (www.jegaines.lt). Danijos įmonės „Norwin A/S“ gaminamą produkciją teikianti bendrovė vėjo energetikos srityje dirba dvejus metus. UAB „Naujoji ranga“ stato iki 225 kW galingumo horizontalios ašies vėjo jėgaines. Per šį laiką jau pastatytos dvi 225 kW ir keturios 100-150 kW galingumo vėjo jėgainės, pernai metais gauti leidimai statyti dar dvi 225 kW jėgaines Jurbarko rajone. Taip pat rengiami detalieji planai ir techniniai projektai vėjo jėgainių parkų statybai Tauragės, Radviliškio, Lazdijų ir Jurbarko rajonuose bei Kalvarijų savivaldybėje.  Anot UAB „Naujoji ranga“ savininko Ramūno Dumčaičio, susidomėjimas vėjo energetika ir jėgainėmis yra didžiulis. Domėjimosi nestabdo ir nemaža vėjo jėgainės pastatymo kaina – investicija gali siekti 1,5 mln. Lt, jei statoma iki 250 kW galingumo vėjo jėgainė. Tačiau pasinaudojus teikiama parama ši suma gali gerokai sumažėti. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) parama gali siekti net iki 70 proc. projekto vertės, bet ne daugiau nei 600 tūkst. Lt., ūkininkai gali tikėtis ir  Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės mokėjimų agentūros dotacijų. Anot R. Dumčaičio, bankai taip pat mielai kredituoja vėjo jėgainių statybą net ir ekonominio nuosmukio metu, kai daugeliui verslo sričių gauti paskolą itin sudėtinga. Valstybės įsipareigojimas supirkti vėjo pagaminamą energiją teikia realias garantijas, kad projektas atsipirks.  R. Dumčaičio teigimu, per metus vėjo jėgainė, dirbdama 25 proc. pajėgumu, t.y. vidutinis vėjo greitis turėtų būti apie 5-6 m/s, pagamina elektros energijos už maždaug 150 tūkst. Lt, tai yra vėjo jėgainės savininkas per mėnesį turi apie 10 tūkst. Lt pajamų. Preliminariai skaičiuojama, kad statant naują vėjo jėgainę vienas kW kainuoja apie 1800-1900 eurų, renkantis naudotą jėgainę – mokėti reikės apie 800-900 eurų už vieną kW. Naujosios jėgainės yra brangesnės, tačiau naudotų jėgainių techninis aptarnavimas kainuos brangiau, jų darbo našumas bus mažesnis. Naujos vėjo jėgainės atsipirkimas užtruks apie 10-15, naudotos – 5-7 metus.  Vėjas pučia visoje Lietuvoje UAB „Naujoji ranga“ ne tik stato vėjo jėgaines, bet ir projektuoja jas, padeda parinkti vietą, sutvarko visus reikalingus dokumentus, prižiūri jau pastatytas jėgaines. Anot bendrovės specialistų, statyti vėjo jėgaines galima praktiškai visoje Lietuvoje, kiek mažiau vėjuota yra tik Pietų Lietuvoje, o itin palanku vėją paversti elektros energija Vakarų Lietuvoje, ypač pajūryje. „Vėjo jėgainė pradeda dirbti, kai vidutinis vėjo stiprumas yra 3,5 m/s, bet norint, kad jėgainė atsipirktų ekonomiškai, reiktų, jog vėjo greitis būtų 5 m/s. Jėgainė dirba ir vėjo greičiui esant 25 m/s, tuomet atsiperkamumo laikas gerokai sutrumpėtų, tačiau, deja, tokių vėjų nuolat Lietuvoje nebūna“, – teigė UAB „Naujoji ranga“ savininkas R. Dumčaitis. Lietuvos bionergetikos ir energijos taupymo asociacijos prezidento P. Jonaičio teigimu, jeigu turėtume išvystytą vėjo jėgainių tinklą, geriau išnaudotume kitus atsinaujinančios energetikos šaltinius, nepajustume energijos stygiaus ir uždarę Ignalinos atominę elektrinę. „Sutvarkę elektros jungtis per Lenkiją su Vokietija bei su Švedija, turėtume galimybę perteklinę elektros energiją parduoti jiems, o pritrūkę – ten pat įsigyti trūkstamą kiekį. Tačiau tam reikia labiau skatinti vėjo jėgainių statybas, paprastinti biurokratinius procesus, didinti paramą norintiems plėtoti vėjo energetiką“, – įsitikinęs P. Jonaitis. Ne mažiau svarbu susimąstyti ir apie kitą šios energetikos naudojimo pusę. Aplinkosauga kasmet darosi vis svarbesnis klausimas, mat suvokiama, kad jei ir toliau aplinka bus taip teršiama, labai greitai atsidursime ties ekologinės katastrofos riba. Anot P. Jonaičio, ekologinė krizė turės kur kas rimtesnių pasekmių visų mūsų sveikatai ir gyvenimams, negu ekonominė, tad metas rimtai susimąstyti ir išnaudoti tuos energijos šaltinius, kurie neteršia aplinkos.

Naujoji atominė elektrinė – blefas?

Nenuostabu, kad Nacionalinė energetikos strategija šiandien tėra tiktai dailiai įrištas popierių pluoštas su maloniai skambančių deklaracijų bei Europos direktyvų lozungų rinkiniu. Tai dokumentas, kurio vykdymas – visai nebūtinas, nes jo, deja, neremia nei politinė valia, nei tvirtas politinis nusistatymas. Tol, kol nebus aiškių prioritetų, kol jų nerems politinė valia, tol nebus finansavimo ir nė vienas rimtas energetinis projektas nebus įgyvendintas.Tad kam tuomet reikalinga tokia Strategija: puikuotis prieš pasaulį, vaizduojant, kokį didelį dėmesį skiriame energetikos klausimams; krautis politinį kapitalą, remiant vienų ar kitų intereso grupių „stumiamus“ projektus ar, paprasčiausiai, saviems piliečiams nuraminti, imituojant begalinį rūpestį verslu ir gyventojais? Ko gero visos minėtos priežastys yra tikros, visos jos padeda paaiškinti nuolatinį mūsų blaškymąsi, realios veiklos imitaciją. Bandydamas pagrįsti išsakytas mintis, pateiksiu tiktai vieną pavyzdį – naujosios atominės elektrinės statybos projektą. Ilgai delsus ir iki paskutinio momento laukus, kol Lietuva atsidurs energetinės nežinomybės akligatvyje, pagaliau buvo sukrusta ir apsispręsta vietoje uždaromos Ignalinos AE statyti naują modernią ir saugią atominę elektrinę. Dar daugiau, projekte pasiūlyta dalyvauti mūsų kaimynėms: Latvijai, Estijai, o kiek vėliau – ir Lenkijai. Atrodė, kad ledai, galų gale, pajudėjo: pasirašytas Memorandumas, Seime skubiai priimtas Atominės elektrinės įstatymas, įkurta nacionalinio investuotojo (NI) bendrovė Leo LT, jos dukterinė įmonė Visagino AE iniciavo naujosios AE Poveikio aplinkai studijos rengimą, prasidėjo preliminarios derybos su potencialiais branduolinių reaktorių gamintojais, technologijų tiekėjais ir t. t. Deja, paaiškėjo, kad Memorandume deklaruotas šalių – projekto partnerių lygiateisiškumas yra visiškai nepriimtinas Lietuvai, nes ji, būdama projekto šeimininkė ir pagrindinė jo vykdytoja, savaime aišku, pageidauja išskirtinių teisių ir sąlygų. O tai, be abejo, nepadidina užsienio partnerių nei entuziazmo, nei pasitikėjimo. Atominės elektrinės įstatyme slypėjusi bomba – konsolidacijos vardan be konkurso į nacionalinį investuotoją įtraukta privati Vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė (VST) – sprogo, matyt, neribotam laikui nukėlusi pataisų ar net naujo Įstatymo priėmimą. Ir tai nenuostabu, nes Įstatyme deklaruotas NI tikslas: „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ bei tai, kad NI „privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą Lietuvoje“ ne be pagrindo kėlė ir kelia šalies gyventojų susirūpinimą. Nacionalinio investuotojo bendrovės Leo LT steigimas, trumpalaikė euforija, totalinis puolimas, marinimas ir, greičiausiai, skausmingas likvidavimas – sunkiai suvokiami procesai, nulemti, iš vienos pusės, beatodairiško siekio kuo greičiau pasistatyti naują atominę elektrinę, tuo užsitikrinant šalies energetinę nepriklausomybę, o iš kitos pusės – žmogiškųjų silpnybių (godulio ir pavydo, tame tarpe) bei politinių motyvų padiktuoto neuždirbto pelno ir politinių dividendų vaikymasis. Tai, kad šalis (tiksliau, jos valdžia) stokoja atsakomybės ir yra dar nesubrendusi rimtų projektų, tokių kaip naujos AE statyba, įgyvendinimui, rodo jos požiūris į branduolinės energetikos infrastruktūros plėtrą bei specialistų rengimą Lietuvoje. Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su bet kurios šalies branduolinės energetikos sektoriumi, puikiai supranta, kad atominės elektrinės pastatai ir įranga, kokie jie modernūs ir patikimi bebūtų, be aptarnaujančio personalo, be aukštos kvalifikacijos specialistų yra beverčiai. Turbūt, nereikia aiškinti, kas kelia didesnį pavojų: geras naujas automobilis, vairuojamas prasto, neatsakingo (girto, kaip dabar madinga) vairuotojo ar ne tokia gera, ne tokia graži mašina, bet vairuojama kvalifikuoto ir pareigingo vairuotojo. Tuo tarpu, kalbant apie naujosios atominės elektrinės statybą Lietuvoje, specialistų rengimo klausimas nepelnytai traktuojamas kaip mažareikšmis arba savaime kažkokiu stebuklingu būdu išsispręsiantis. Apie tai liudija jau vien tas faktas, kad Lietuvos mokslininkų bei aukštųjų mokyklų darbuotojų (o ne strategiškai mąstančių valdžios atstovų) dėka Nacionalinėje energetikos strategijoje bei jos įgyvendinimo priemonių plane atsiradę punktai, įpareigojantys parengti „Nacionalinę aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų rengimo 2008 – 2015 metais programą“ bei sukurti „Branduolinės energetikos specialistų rengimo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo ir palaikymo infrastruktūrą“, taip ir liko gražiomis intencijomis, tuo dar kartą patvirtindami tai, kad Strategija, kaip jau minėta, tėra nerealių svajonių rinkinys. Tiesa, negalima sakyti, kad šioje srityje visiškai nieko nebuvo nepadaryta. Kauno technologijos universitetas, turintis senas branduolinės energetikos specialistų rengimo tradicijas, parengė dvi naujas (Branduolinės energetikos bakalauro ir magistrų) studijų programas, Vilniaus universitetas parengė Branduolinės energetikos fizikos studijų programas. Gaila, tačiau branduolinės energetikos tąsą deklaruojanti mūsų valstybė nesugebėjo rasti šios srities specialistų rengimui būtinų kvotų, lėšų, dalyvauti profesinio orientavimo procese.Šalies aukštųjų mokyklų (daugiausia KTU, VU) bei mokslo institucijų (LEI, FI) pastangomis, aukojant brangų laiką, posėdžiaujant tai Kaune, tai Vilniuje, negaunant nė cento atlygio (nors jis ir numatytas Strategijos įgyvendinimo priemonių plane), pavyko parengti „Nacionalinės aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų rengimo 2008 – 2015 metais programos“ projekto diskusinį variantą bei „Branduolinės energetikos specialistų rengimo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo ir palaikymo infrastruktūros“ metmenis. Deja, rengimo procesą vangiai kuravusios Švietimo ir mokslo bei Ūkio (dabar Energetikos) ministerijos šiuo metu visiškai nesirūpina nei minėtų dokumentų parengimu, nei, juo labiau, juose numatytų priemonių įgyvendinimu. Tai dar kartą patvirtina pragmatiškai mąstančių tautiečių skepticizmą, kad Lietuva naujos atominės elektrinės tikrai nestatys, žymiai realiau, jog tokia jėgainė atsiras Karaliaučiuje, Baltarusijoje ar net Lenkijoje, Estijoje arba Latvijoje. Kita sritis, akivaizdžiai rodantį deklaruojamų lozungų ir realybės skirtumą – valdžios požiūris į valstybinio saugos reguliatoriaus – Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) – vaidmenį. Lietuvoje už Ignalinos atominės elektrinės saugą betarpiškai atsako eksploatuojančioji organizacija, t.y. Ignalinos AE. Tuo tarpu VATESI nustato nacionalines branduolinės energetikos saugos normas, kontroliuoja jų laikymąsi branduolinės energetikos objektuose, taiko atitinkamas poveikio priemones, šiurkščių pažeidimų atveju turi teisę sustabdyti atominę elektrinę ar net nutraukti jos veiklą. Bet kuri pasaulio valstybė, plėtojanti branduolinę energetiką, puikiai supranta, kad tiktai stiprus ir nepriklausomas reguliatorius gali garantuoti aukštą branduolinės energetikos objektų saugos lygį. VATESI, lyginant su kitų šalių analogiškomis struktūromis, negali pasidžiaugti ypatingai gausiomis pajėgomis ar išskirtinai geromis darbo sąlygomis. Tačiau, nepaisant to, jos darbuotojų skaičius ir, kas labai svarbu, kvalifikacija metai iš metų auga, ekspertiniuose vertinimuose dalyvauja ne tiktai geriausios Lietuvos mokslininkų pajėgos, bet ir žinomi užsienio šalių ekspertai. Naujosios atominės elektrinės statyba Lietuvoje kelia VATESI naujų, nepatirtų iššūkių, atveria visiškai naują, dar nežinomą veiklos barą. Bet kuri kita valstybė (pavyzdžiui, Suomija), susidūrusi su analogiškomis problemomis, stengiasi visokeriopai stiprinti reguliatorių (priimama dirbti daugiau žmonių, sudaromos sąlygos tobulintis, didinamas finansavimas ir pan.). Kokie žingsniai, stiprinant VATESI, numatyti Lietuvoje – šalyje, kuri jau keli metai, skelbia visam pasauliui statysianti naują atominę elektrinę? Visu pirma, nuspręsta apriboti reguliatoriaus nepriklausomumą. Jeigu iki dabar VATESI dar yra nepriklausoma nuo kitų institucijų ir už savo veiklą atsiskaito tiesiogiai Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Premjerui), tai artimiausiu metu reguliatorius turėtų atsidurti kažkurios iš ministerijų (Aplinkos, Ūkio, Energetikos ar net Sveikatos apsaugos) žinioje. Apie kokį nepriklausomumą ir interesų nesupriešinimą bus galima kalbėti tada, kai kažkuriai ministerijai pavaldi (arba jos parinkta) organizacija rūpinsis poveikio aplinkai vertinimu, reaktorių technologijos parinkimu, naujosios AE statybos darbais ir pan., o tai pačiai ministerijai priklausanti VATESI turės vertinti minėtų darbų atitikimą branduolinės saugos reikalavimams? Antra, kažkas valdžioje sumąstė (jeigu taupyti, tai taupyti), kad Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija savo svarba nieku ypatingu neišsiskiria iš kitų, šalyje taip gausiai prikeptų, įvairiausių tarnybų, inspekcijų, komisijų. Jeigu taip, tai ją būtina perleisti per Saulėlydžio komisijos (dar viena komisija!?) filtrą ir maksimaliai sumažinti (jau atleisti keturi darbuotojai), apjungti, padaryti pavaldžią, kaip minėta, kažkuriai ministerijai. Ta proga tenka priminti, kad supratimas, jog, pavyzdžiui, Valstybinė lošimų priežiūros komisija (VLPK) yra svarbesnė ir reikalingesnė negu VATESI vien todėl, kad nereikalauja biudžeto lėšų savo išlaikymui, paprastai nelieka nenubaustas, ką labai akivaizdžiai parodė Černobylio avarija. Voliuntarizmui čia tikrai nėra vietos, deja, Lietuvoje – svainių krašte daug kas vyksta kiek kitaip. Argi visa tai dar kartą neįrodo, kad Lietuva, deja, tiktai blefuoja, kalbėdama apie naujos atominės elektrinės statybą, kai tuo tarpu realūs veiksmai prikišamai rodo, jog, bent artimiausiu metu, nieko, išskyrus laukimo būsenos, tikėtis neverta? Nebent naujoji S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkė ryžtųsi pažadinti letargo miegui nusiteikusius Lietuvos politikus – energetikos strategus. Tik laikas parodys, kokią šalies energetikos vystimosi viziją sieks įgyvendinti išrinktoji Prezidentė, kokių veiksmų ji imsis, kokios jėgos ją palaikys ir kokios priešinsis. Nesinorėtų, kad jos nusistatymą lemtų vien tiktai išankstinės nuostatos ar pasirinktos (kitų suformuotos?) komandos narių patarimai, juo labiau, kad LR konstitucija nedraudžia LR Prezidentui burti visuomeninių konsultantų tarybas ir kliautis kvalifikuotų specialistų ekspertų parama.

Vėjo energetikos plėtra

Kalbėjęs konferencijoje LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas pastebėjo, kad Danijoje bendras vėjo jėgainių instaliuotas galingumas yra tris kartus didesnis už mūsų IAE. Jo nuomone, vėjo yra pakankamai ir Lietuvoje, tačiau pagrindinės problemos – netobuli elektros tinklai, neaptartos elektros tinkų plėtros problemos ir  vis dar nepasiruošę  energetikai priimti vėjo jėgainių pagamintą energiją.

Alvydas  Naujėkas, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos prezidentas atkreipė dėmesį, kad nors vėjo jėgainių pirminės investicijos yra didelės,  toliau šis elektros energijos gavimo  būdas atsiperka, nes nereikia pirkti kuro ir išlaidos yra tik banko palūkanos, bei amortizacija. Taip pat buvo užsiminta apie darnų energetinės sistemos vystymąsi, naujų idėjų, techninių sprendimų ir  gerų specialistų pritraukimą.

Akademikas Jurgis Vilemas, Lietuvos energetikos instituto Taybos pirmininkas, visiems to nelaukiant pareiškė, kad pasaulio energetikos vystymasis per pastaruosius kelis metus rodo, kad atominė energetika, dėl savo brangumo statybų laikotarpiu ir ilgo statymo periodo, akivaizdžiai atsilieka nuo staigiai besivystančios AEŠ industrijos. Pavyzdžiui JAV jau dabar 42 proc. visų instaliuotų elektros generavimo šaltinių sudaro AEŠ, iš jų daugiausia yra vėjo jėgainių. Ši besivystanti šaka yra viena iš nedaugelio sričių, nejaučiančių krizės padarinių ir per pastarajį laikotarpį yra įdarbinusi per 85000 žmonių.

Saulės energijos panaudojimas taip pat sparčiai vystosi, tad tokios sritys, kaip karšto vandens  ruošimas saulės kolektorių pagalba statant naujus objektus jau tampa privalomas daugelyje šalių. Deja Lietuvoje apie tai dar nekalbama.

Labai svarbi veiklos ir tyrinėjimų sritis – supergalingi elektros tinklai, ES didelios galios tarpvalstybinės jungtys (European Supergrid), leistų  panaudoti vėjo elektrinių perteklinę energiją kituose regionuose. Visa tai tampa svarbiau net už naujų AE statybų vizijas ir tam daugelis šalių  skiria didelias  lėšas. Minėta integracija leidžia vystyti ir protingų tinklų (smart grid) koncepciją. Lietuvoje, pasak p. J. Vilemo, tampa aktuali Kruonio HAE vystymo, modernizavimo, bei pilno panaudojimo tema, nes ji pilnai atitinka European Supergrid viziją.

Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys atkreipė dėmesį, kad mūsų energetikai vis dar laikosi senos bazinės apkrovos ir pikinės apkrovos derinimo koncepcijos, paremtos vienos galingos IAE baze, tuo tarpu, kai kitos šalys sugeba priimti visą AEŠ pagamintą energiją naudodamos lanksčią galių balansavimo sistemą (CHP) ir importą-eksportą. AEŠ vystymosi tendencijos leidžia daryti prielaidą, kad vėjo energetikos gamybos kainos taps žemesnės už iškastinį kurą naudojančių jėgainių gaminamos energijos kainą jau 2015 metais.

Didelio susidomėjimo sulaukė kompanijos Power Wind atstovo Peter Klessaschech pranešimas. Jis labai vaizdžiai parodė, kaip aktualu artinti energijos gamintojus prie vartotojų, kaip turi pasiskirstyti investiciniai kaštai, integruojant į infrastruktūrą vėjo jėgaines. Tinklo vystymas, jo stabilumo užtikrinimas – tinklo operatoriaus prerogatyva, taigi, nors ir rekomenduotina naujoms vėjo jėgainėms įrengti trumpo jungimo apsaugos įrenginius, jų įrengimo kaštus turi prisiimti operatorius.

Lietuvos elektros energetikų asociacijos atstovas Darius Šulga pritarė būtinumui  integruotis į UCTE sistemą, tuo nustebindamas auditoriją, nes visi ankstesni tos asociacijos atstovų pasisalymai buvo prieš tai.  Įsijungimas į UCTE, mikroelektrinių integravimas į tinklus, reguliavimo galių tvarkymas, protingi tinklai – gal tai jau naujos (jaunos) energetikų kartos mąstysemos rezultatas.

Apie vėjo energetikos plėtros galimybes Baltijos jūros šelfe išsamiai papasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimo ir planavimo instituto direktoriaus pavaduotojas Saulius Gulbinskas.

Kokios mintys kyla po šios konferencijos? Pirmiausia ar esame pasiruošę priimti maujus iššūkius sparčiai besivystančiame emergetikos  pasaulyje, ar turime tinkamų specialistų, ar teisingai naudojame lėšas energetinių tikslų realizavimui, ar vis dar turime ambicijų statyti naują AE?

Nei pats valgo, nei kitam duoda

Nerimą kelia tai, kad nesimato tikslaus plano, kaip turi elgtis vyriausybė su realiai jau bankrutavusiu junginiu. Manykime, kad vyriausybė perima pagrindinį Leo LT akcijų paketą, o visi iškelti tam junginiui uždaviniai lieka – tai yra lieka tas pats bizantiškas verslo modelis ( visa finansinė našta užkraunama vartotojams), tie patys energetikos ideologai, iš esmės nemokantieji dirbti naujomis sąlygomis.

Prisiminus nesenus blokados laikus, galima tikėtis, kad išradingieji tautiečiai arba įsirengs alternatyviuosius energijos šaltinius ( kas vis dar trukdoma, bet laisva rinka čia padarys savo tvarką!), arba taupys tiek, kad bizantiškas modelis tikrai nesuveiks. Privalumas būtų gal tik tai, kad gautas pelnas už brangią elektrą liks valstybės ižde, net įvertinant visus galimus korupcinius nuostolius.

O kaip čia bus su mūsų nauja AE? Vienintelis privalumas, kuo mes čia galime pasigirti, tai jau sukurta IAE elektrinės infrastruktūra (beliktų tik apskaitą galų gale įrengti Lietuvos teritorijoje) ir gal būt dalis aptarnaujančio atominę stotį personalo ( jei jie neišsibėgios po 10-12 metų). Visa tai galėtų atpiginti investicijas apie 30 proc. Belieka ieškoti investuotojo!

Kad būtų lengviau suprasti investuotojo mąstyseną, pabandykime modeliuoti paprastesnį modelį – investuotojas, turintis didelę patirtį batų gamyboje, atvyksta Į Lietuvą statyti naujo batų fabriko. Apsidairęs jis pasakys – rinka maža, be to jau seniai atvira, praktiškai didžiumos žinomų gamintojų prekės jau čia, o ir turtingų žmonių nedaug, norinčių pirkti išskirtinę avalynę. Taigi naujo batų fabriko nebus. Dabar apie AE. Pasidairykime ir paskaičiuokime, kiek kaimynų aplink mus žada statyti atomines? Parodykite nors vieną rimtą studiją, kaip žadama parduoti elektros energiją į rytus –manau  jos tikrai nerasite. Tačiau  pigiai perimti perteklinę energiją tikrai yra norinčių. Išvada labai paprasta – imkime ir susiskaičiuokime, ką turime, ko norime. Pirmiausiai reikia susitvarkyti vidinius tinklus, jų žiedus, kad būtų galima realiai parinkti minimalų asinchroninių jungčių skaičių su Rusija ( Baltarusija), taip pereinant prie UCTE standartų.  Prof. Anzelmas Bačauskas yra rašęs, kad prekiauti  sėkmingai elektra galima ir per asincroninius intarpus, nes „energetikos sistemų asinchroninės jungtys gerina jų galios srautų valdymą ir veikimo stabilumą. Lietuvai ir Baltijos šalims svarbu turėti tarpsisteminę jungtį su Lenkija, nesvarbu – sinchroninę ar asinchroninę, nes ji išplečia elektros rinką ir padidina apsirūpinimo elektra patikimumą“. Tai yra lyg ir nėra jokių problemų atsijungti nuo Rusijos standartų  ir tuo pačiu prekiauti su ja. Kita vertus UCTE privalumas būtų ir tai, kad dėl  stabilesnio dažnio palaikymo būtų sutaupoma nemažai elektros energijos.

Taigi, kaip ir kada ieškoti  AE investuotojo? Sukuriame bendrą  Baltijos šalių elektros energijos rinką, bendrus prekybos elektros energija licenzijavimo principus, galimo dempingavimo priežiūros mechanizmą, susitvarkome perdavimo ir skirstymo tinklus, modernizuojame generavimo šaltinius, pereiname  į UCTE sistemą, susitariame dėl būtino bazinio generavimo lygio, pilnai išnaudojame Kruonio HAE privalumus, integruojame į energetikos sistemą visas galimas alternatyviosios energetikos rūšis ( įtraukiant į žemės ūkio gamybos ciklą ir energetiką), suderiname centralizuoto ir decentralizuoto emergijos valdymo principus, bei juos įgyvendiname. Taip pat pilnai išnaudojame Lenkijos ir Švedijos energetines jungtis. Nepadarius šių darbų ( ar bent labai nuodugniai neišanalizavus visos šių darbų sekos) ieškoti investuotojo neverta.

Stebint dabartinę situaciją energetikoje, kada ir vyriausybė ir NDX ir naujoji Energetikos ministerija kažko delsia, kažką trukdo, vilkina, prisimenu savo senelio posakį: „Nei pats valgo, nei kitam duoda“. Apsispręskime pagaliau.

Inteligentiškas energijos vartojimas

Otmar Frey: ZWEI siekia išsamiai informuoti visuomenę, politiką, žiniasklaidą ir sprendimus priimančius profesionalus apie energetiškai efektyvių technologijų potencialus ir galimybes. Rinkoje  siūlomų inovatyvių sprendimų pagalba, juos greitai įsisavinant, jau šiandien Vokietijoje per metus būtų galima sutaupyti apie 57 milijardus kWh elektros energijos, ir tik vėdinimo-šaldymo, elektros variklių ir apšvietimo srityse. Apytiksliai tai yra 40 procentų visų Vokietijos namų ūkių elektros energijos sąnaudų. Visose elektrotechnikos ir elektronikos srityse šiandien jau turime plačią energetiškai efektyvių gaminių pasiūlą: pasiūla apima pramonės ir verslo, o taip pat  privatųjį ir viešąjį sektorius. Paklausa, deja, labai atsilieka nuo pasiūlos, nepaisant, kad energetiškai efektyvūs gaminiai turi daugelį privalumų: iš verslo administravimo pusės – nedidelis energijos suvartojimas ir kartu vartotojimo išlaidų sumažėjimas; iš darnaus vystymosi  pusės – greitas ir veiksmingas poveikis klimato apsaugai; iš pramonės pusės – inovacijų, aukščiausios klasės technologijų ir darbo vietų skatinimas. Iniciatyva Inteligentiška energija – EnQ yra reikalinga, kad būtų imtasi priemonių paskatinti rinką iš vartotojų pusės ir kad būtų pagerintas politinis akstinas energetiškai efektyvių elektrotechnikos ir elektronikos produktų sklaidai ir sprendimų skatinimui.  

Klausimas: White-papers, EnQ žurnalas ir interneto platformos- esate plačiai atstovaujami žiniasklaidos priemonėse. Ką Jūs tikitės pasiekti?

Otmar Frey: White-papers aprašo energetiškai inteligentiškų technologijų potencialus nuo elektros gavimo, paskirstymo, iki jos panaudojimo mažinant elektros suvartojimą bei CO2 išskyrimą, o taip pat ir kliūtis, iškylančias diegiant efektyvias technologijas ir pasiūlymus jų pašalinimui. Čia pateikiami gausūs best practice pavyzdžiai, su konkrečiais duomenimis mažinančiais CO2  išmetimą,  didinančiais efektyvų energetinį potencialą  ir ekonominio atsiperkamumo skaičiavimais. Informacija yra orientuojama į sprendimus priimančius aukšto rango politikus, valdančiuosius, pramonės atstovus bei žurnalistus. White-papers galite paskaityti ar parsisiųsti: http://www.en-q.de/weissbuch.html arba http://www.en-q.de/whitebook.html 

Klausimas: Kas yra EnQ?

Otmar Frey: EnQ – iniciatyvos žurnalas apie inteligentišką energetiką. Du kartus per metus išeinantis EnQ žurnalas informuoja apie plačią inteligentiškų ir energetiškai efektyvių technologijų pasiūlą, pristato didžiuosius iniciatorius, dalyvauja politiniuose debatuose ir pristato reikšmingiausius pavyzdžius, sprendimus ir produktus. Šis žurnalas yra orientuotas į įmones ZVEI nares, kitų pramonės šakų įmones, sprendimus priimančius politikus, valdančiuosius ir žurnalistus. Iniciatyvos internetinė svetainė www.en-q.de. Patekęs į internetinę svetainę www.en-q.de lankytojas atsiduria virtualiame pasaulyje su trimis pasirinkimo galimybėmis (pramoninė halė, privatus  būstas ir viešoji erdvė), kuriose galima interaktyviai susipažinti su energetiškai efektyviomis technologijomis. Interneto svetainės lankytojui yra išsamiai paaiškinama, kad energetiškai efektyvių technologijų panaudojimas yra ir elektros energijos taupymas ir kartu pristatomi inteligentiški energijos naudojimo produktai. Internetinės svetainės pagalba ZVEI papildo teikiamą informaciją ir interaktyviu elementu, kuriuo galutinis vartotojas, o taip pat ir priimantieji sprendimus ekonomikos, pramonės ir politikos atstovai, gali susipažinti su šiuolaikiškomis energijos naudojimo technologijomis.  

Klausimas: Svarbiu potencialu energijos taupymui yra laikomas elektros  variklių modernizavimas. Kaip galima šioje srityje pasiekti užsibrėžtą 10 proc .energijos  sutaupymą?

Otmar Frey: Esant įprastam vartojimui, pasenusių elektros variklių sistemų modernizavimas per metus sutaupytų 27,5 milijardus kilovatvalandžių elektros. Tai yra 11 proc. visos pramonėje suvartojamos elektros energijos, arba per metus energijos išlaidoms sutaupyti 2,2 milijardai eurų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas variklių apsisukimų skaičiaus reguliavimui ir elektriniams varikliams, priskiriamiems energetiškai efektyviai EFF1 klasei  . ZVEI informacinės kampanijos dėka, modernizavimo ir elektros variklių keitimo programos įmonėse po truputį įsibėgėja. Įgyvendinimas vyksta lėtai iš dalies ir dėl informacijos stokos apie energijos suvartojimą įmonėse, išanalizuojant ir įvardinant daugiausiai energijos vartotojančius įrengimus. Kita priežastis yra tai, kad įmonėse dažniausiai skirtingi skyriai atsakingi  už įrenginių pirkimą, aptarnavimą, bei elektros energijos išlaidas. Informacinių kampanijų tikslas yra best practice pavyzdžių pagalba parodyti, kaip nedidelių investicijų pagalba galima sutaupyti energijos išlaidas (informacinę brošiūrą galima nemokamai užsisakyti adresu antriebe@zvei.org). 

Klausimas: Jei 99 proc. visų Vokietijoje gaminamų skalbimo mašinų yra priskiriamos A klasei, ar tai yra ženklas, kad energijos efektyvumo klasių paskirstymas jau  nebeatitinka efektyvios energijos naudojimo nuostatų? Ką čia reikia daryti?

Otmar Frey: Dėl klausime pateiktos problemos Briuselyje yra performuluojami reikalavimai dėl energijos efektyvumo klasifikavimo. Matomai A klasė nebebus pati efektyviausia, gal  net priešingai. Galima tikėtis, kad visos efektyvumo klasės bus peržiūrėtos. Numatoma, kad naujasis klasifikatorius įsigalios 2010 m. viduryje arba metų pabaigoje. 

Klausimas: Kaip Jūs įsivaizduojate ateities energijos infrastruktūrą, kokį vaidmenį vartojimo optimizavimui turi taip vadinami inteligentiški skaitliukai ir inteligentiška pastatų technika?

Otmar Frey: Aprūpinimas elektros energija Vokietijoje ir Europoje turi paklusti visiškai naujiems reikalavimams. Ypač prie šių reikalavimų priskiriama didelės išorinių vėjo parkų galios integravimas į perdavimo tinklus ir decentralizuotų gamybos šaltinių pagausėjimas, kurie tiesiai jungtųsi į skirstomuosius tinklus. Problema gali atsirasti, norint kai kuriuose atskiruose regionuose  nedidelio galingumo saulės baterijų pagamintą elektros energiją jungti į paskirstymo tinklus,  tačiau  tikimasi ir šią problemą artimiausiu metu  techniškai išspręsti.Iš principo pasikeitus pagrindinėms sąlygoms, privalu išlaikyti šiandien egzistuojančias energijos aprūpinimo garantijas. Perdavimo tinkluose tai pareikalaus didesnio eksploatavimo, bei valdymo lankstumo. Tam reikalingos inovatyvios technologijos jau parengtos ir diegiamos. Galingų tarpvalstybinių tinklų (European Supergrid) kūrimas – viena iš pagrindinių idėjų. Aprūpinimo elektra infrastruktūros inteligencija ateityje vis daugiau priklausys nuo elektroninių bei komunikacinių komponentų,  perdavimo, bei skirstymo tinklų pralaidumo ir techninių sistemų tobulinimo. Tai ypatingai atsilieps decentralizuotam (atskirame nedideliame regione) energijos valdymui. Decentralizuoto energijos valdymo sistemos inteligencija glūdi sklandžiame kompleksiškame skirtingų elektros gamybos įrengimų suderinime ir optimizuotame elektros energijos poreikyje. Tikslas yra per vidinį pasiskirstymą išvengti neefektyvių apkrovų ir kartu elektros energijos aprūpinimo sistemoje išvengti papildomų rezervinės galios šaltinių įrengimo.  Pastatų energijos infrastruktūra ateityje tūrėtų būti taip suformuota, kad energijos suvartojimas galėtų būti organizuotas pagal poreikį ir vartojimą, o taip pat optimizuojant išlaidas. Būtent čia inteligentiški skaitliukai ir būtų svarbus lūžis, nes būtent šių skaitliukų pagalba gali būti aiškiai įvertinti vartojimo rodikliai. Tai būtų ir komunikacinis lūžis pastato energijos valdyme, nes greta energijos infrastruktūros atsiranda interaktyvi informacija  ir vartotojui. Tokiu būdu gali būti realizuotos pastangos (ir planai) dėl vartojimo optimizavimo. Mūsų dispozicijoje esantys centralizuoti ar decentralizuoti energijos šaltiniai galėtų būti naudojami optimaliai. Vartotojams šiame procese padeda inteligentiška (moderni) pastatų energetikos technika, kuri energijos vartojimą reguliuoja pagal vartotojo poreikius ir optimaliomis išlaidomis. Inteligentiškos pastatų technologijos energijos vartojimo optimizavimui turi papildomą potencialą, kaip pavyzdžiui automatinis apšvietimo reguliavimas, taupymas vėdinimui skirtos energijos optimizavimas, automatinis šviesos išjungimas ir kita. 

Interviu paruoštas bendradarbiaujant su žurnalu BussSysteme (Vokietija)

Apšiltinami pastatai tik už 10 proc. nuo sutaupytos energijos

Klausimas: Pone Dr. Balanai, kokių priemonių imasi Rumunija, kad pasiektų ES suformuluotus energijos taupymo tikslus? Dr. Balan: Rumunijoje mes pradedame įgyvendinti ambicingą programą, kurios pagalba iki 2020 m. turėtume sutaupyti 20 proc. energijos. Didelį vaidmenį mūsų šalyje atliks vandens jėgainių panaudojimas, jas modernizuojant. Kaip nacionalinis Pasaulio energetikos tarybos komitetas, drauge su 160 šio komiteto narių Rumunijoje, dirbame prie skirtingų programomų, kad optimizuotume energijos taupymą visoje srityse, pradedant nuo energiją generuojančių šaltinių, iki perdavimo,  skirstymo ir vartojimo. Klausimas: Kur būtent Jūs čia matote didžiausius energijos taupymo potencialus? Dr. Balan: Iš šiuo metu vykstančio Rumunijos elektrotehninio sektoriaus privatizavimo proceso mes tikimės, kad būsimi tinklo operatoriai, tokie kaip EON arba CES, arba nacionalinė įmonė „Transelektrika“ savo iniciatyva ir dėl savo ekonominių interesų elektros tinklus rekonstruostinkamai. Prisijungimas prie Europos energetinių tinklų pareikalaus investicijų ir galimybę prisiderinti  prie Europinių standartų. Vėjo parkas, esantis netoli mūsų atominės elektrinės Dobrojane, ilgainiui taip pat turės tapti rimta pirminės energijos taupymo alternatyva. Rūpesčių mums kelia tik tai, kaip mes vien vėjo ir vandens jėgainėmis galėsime užtikrinti nuolatinę energijos gamybą. Klausimas: O kokie galimi pokyčiai vartojimo sektoriuje? Dr. Balan: Vartotojų iniciatyva, vietinis projektavimo institutas ISPE atliko tyrimus ir nustatė, kad praradimai pastatuose Rumunijoje yra palyginus nedideli. Kita vertus, daugiau nei 90 % pastatų yra privati nuosavybė, tad mes manome, kad vartotojai patys rūpinsis, kad energijos praradimai pastatuose būtų kaip įmanoma mažesni.  Klausimas:Energijos taupymas pirmiausia kainuoja. Ar privačios nuosavybės savininkai Rumunijoje pasirengę padaryti tokias žymias investicijas? Dr. Balan: Mūsų nacionalinio komiteto narys ESCO siūlo paslaugą, kuri turėtų būti įdomi pastatų savininkams. Siekiant pagerinti energetinį balansą, ESCO pateikė pasiūlymą, kad jų firmai apšiltinant pastatus 10 proc. nuo sutaupytų energijos išlaidų keletą metų atiteks ESCO, kaip kompensacija už patirtas išlaidas. Tai turėtų būti įdomus paskatinimas energijos taupymui.  

Interviu paruoštas bendradarbiaujant su žurnalu BusSystem (Volietija) 

Kas semia vandenį rėčiu? II dalis

 

 

Jei elektra būtų perduodama aukštos įtampos 330kv laidais, tai ji kaip per rėtį iš Lietuvos patektų arba į Kaliningradą, arba į Latviją. Žinoma, galima tikėtis, kad kaimyninės valstybės bus labai draugiškos ir už mums skirtos elektros perdavimą per savo teritoriją naudos neieškos, bet tuomet kyla klausimas, koks tikslas šitaip konkuruoti su Latvija dėl jungties į Švediją?

Tiesa, yra numatyti tam tikri planai nutiesti aukštos įtampos 330kv laidus nuo Telšių iki Klaipėdos, bet lieka kitas laido galas į Kaliningradą.

 

 

 

 

Iš schemos matyti, kad šis laidas tik „truputį“ dingsta iš Lietuvos teritorijos. Taip „truputį“, kad sustambinto mastelio schemose dažnai atrodo, jog jis visas ir yra Lietuvos teritorijoje. Vis dėlto dabar niekur neteko ne tik matyti šių laidų sujungimo Lietuvoje, bet ir girdėti apie planus sutvarkyti šį mažą plyšį ir tapti nepriklausomiems nuo, pvz., Kaliningrado teritorijoje esančios pastotės kaprizų.

 

Tilto į Švediją perspektyvos rodo Lietuvos energetinės sistemos pritaikymą dirbti ne Lietuvos suverenios valstybės, o senosios sovietinės energetinės sistemos funkcionavimui užtikrinti, o ypač Kaliningrado karinės apygardos kovinės galiai palaikyti.

 

 

 

Yra dar du projektai, kurie turėtų išgelbėti Lietuvą nuo energetinio bado, – nauja atominė elektrinė ir elektros energijos tiltas į Lenkiją.

 

Po tokio ilgo elektros tilto statybos per Lenkijos teritoriją vilkinimo, atrodo, dabar net kurmiui turėtų būti aišku, jog tol, kol Lenkijos pusė pati iš tikrųjų nebus suinteresuota šio projekto vykdymu, visos derybos bus tik imitacija ir tuščias laiko švaistymas, nukreipiantis dėmesį nuo realesnių energetinių problemų sprendimo būdų.

Vėlgi – kam bus naudinga ši lenkiškoji jungtis, jei Lietuva vykdys tik Vieningos energetinės sistemos elektros tranzitą į Europą? Turėtų būti aišku kam, bet kodėl tuomet mes tą jungtį turime už savo pinigus pastatyti ir padovanoti Vieningajai energetinei sistemai?

 

Jei jau mes leisimės „nutempiami“ į Europą kaip IPS/UPS sudėtinė dalis, tai yra kaip Ukraina ar Baltarusija, tai turėtume žinoti ir Rusijos analitikų požiūrį į tokias šalis, „jos partneres“.

Savo prisijungimo prie UCTE per Ukrainą naudą jie vertina taip:

„Ukraina, turėdama jungtį su Europos elektros tinklais, prisiėmė įsipareigojimus atnaujinti sistemų sujungimą, o dėl to reikia investuoti 2,5 mlrd. JAV dolerių į Ukrainos energetikos modernizavimą. Rusija tokių įsipareigojimų neprisiėmė, bet vis vien gavo UCTE pakvietimą prisijungti prie šios sistemos per pastovios įtampos intarpus, kurie nereikalauja tokių didelių investicijų“.

Ar neprimena šie intarpai elektros tiltų iš Estijos į Suomiją ar iš Lietuvos į Švediją?

Kodėl ieškomos tokios paralelės?

Ogi todėl, kad mūsų „energetikai“, labai ilgai neviešinę elektros tilto į Švediją projekto, po to įrodinėję, kad toks projektas savo sudėtingumu vos ne lygus lietuvių skrydžiui į Mėnulį, staiga atlyžo ir patys atsistojo jo realizavimo priekyje. Ar tai nesusiję su 2008 metais Briuselyje pasirašytu IPS/UPS sujungimo su  UCTE techniniu ekonominiu pagrindimu?

Toks klausimas kyla susipažinus su Rusijos požiūriu į dabartinius jos IPS/UPS partnerius:

„Rusijos elektros energija gali būti eksportuojama per pastovios srovės intarpus, kuriuos Rusija galės pasistatyti Ukrainos ir Baltarusijos teritorijoje. Kadangi Ukraina yra valstybė, pasirašiusi Energetinę chartiją, ji neturi teisės neleisti Rusijai pasistatyti pastovios srovės intarpų“.

Ar susiklosčius atitinkamai situacijai Rusija to paties nepareikš Baltijos šalims?

Įdomu tai, kad pati Rusija Energetikos chartijos sutartį pasirašė, tačiau jos neratifikavo. Tokios jos pozicijos pasekmes Europa jau pajuto per dabartinę „dujų krizę“. Išaiškėjo, kad Europai įsipareigojusi tik Ukraina, per kurią dujos transportuojamos, o Rusija – ne, todėl ji su savo dujomis gali elgtis kaip užsimano. 

 

Gal nauja atominė jėgainė Lietuvai bus panacėja nuo energetinio bado?

Kodėl Lenkija labai nori, kad Lietuvoje būtų statoma kuo galingesnė atominė elektrinė?

Lietuviai dažnai pakimba ant kabliuko, ant kurio užkabintas jaukas: „Lietuva yra tokia šalis, kuri nustebins visą pasaulį savo originalumu“.

Energetikoje yra numatytas toks reikalavimas – galios rezervavimas. Jei elektrinė kam nors tiekia energiją, tai jos gavėjas turi būti ramus, jog jai staiga nustojus dirbti elektros tekėjimas nesustos, tai yra turi būti prijungtas atitinkamo galingumo energijos šaltinis, kuris pavaduos sustojusį.

Ką reiškia pastatyti naują, ypač galingą atominę elektrinę Lietuvoje? Tai reiškia, kad Lietuva savo galingumais negarantuos energijos rezervavimo, taigi mes būsime pasmerkti virti didesniame energetiniame katile, o kaip rodo ligšiolinė praktika, „virėjai“ – dispečeriniai pultai yra už  mūsų šalies ribų. Taip su naujuoju energetiniu monstru mūsų energetika ir toliau liks priklausoma nuo kitų šalių valios.

Gal nieko baisaus, kad neturėsime savarankiškos energetikos, gal užsiimsime elektros gamyba ir eksportu ir gyvensime vargo nematydami?

Galima pasirinkti variantą naujos atominės jėgainės, kurios galingumus sugebėsime rezervuoti patys, tad, kaip ir dabar, laikysime paruoštą, bet nenaudojamą Elektrėnų jėgainę. Tai sau galėjome leisti, kol veikė nuo tarybinių laikų likusi Ignalinos AE, bet ar ūkiška investuoti milijardus į naują elektrinę, žinant, kad dėl to teks išjungti veikiančią jėgainę, ir tokioje mažoje šalyje, kaip mūsų, turėti dvigubai jos poreikius viršijantį elektros energijos potencialą ir pusę jo laikyti nenaudojamą?!

Pažvelkime į Vakarų Europos šalių patirtį. Kad ir kaip atrodytų keista, ten neribotu elektros energijos eksportu nesižavi nė viena valstybė. Europos energetinė sistema UCTE yra savarankiškų valstybių energetinių sistemų kooperacija, kur jos susijungia tam, kad galėtų viena kitai pagelbėti perleisdamos atsiradusį energijos perteklių arba padengdamos laikinus elektros trūkumus. Europos šalių elektros energijos importo-eksporto balansas neviršija 20 procentų jų gaminamos energijos. Europos šalys taip susitvarkiusios savo energetines sistemas, kad kiekviena gali išgyventi ir savarankiškai, o Lietuva viliasi savo atomine elektra pamaitinti „pusę Europos“.

Niekas jos iš mūsų nepirks mums palankiomis kainomis, jei jos tiekimo pastovumas nebus garantuotas!

Centralizuotam elektros energijos siuntinėjimui iš vieno regiono į kitą buvo sukurta ir dabar vystoma Rusijos valdoma Vieninga energetinė sistema IPS/UPS. Šiandien būtent ji gauna tikrąją naudą iš perteklinės energijos, atsirandančios galingose AE ne piko metu.

Ši sistema turi kelis privalumus: vienas – ji hidroelektrinėmis gali rezervuoti dideles galias, kitas – sistema apima daugelį laiko zonų, todėl vienos zonos perteklinė (pigi) elektra, kitur tampa pikinė.  

 

 

 

 

Taigi ateityje, kaip ir dabar, pelną iš elektros kainų skirtumo turės tas, kuris sugebės ją iš perteklinės paversti pikine, mes tam turime Kruonio hidroakumuliacinę, o Rusija – „ilgą laidą“ per keletą laiko zonų.

 

Lietuvai apsimoka pardavinėti tik tą energiją, kuri neša pelną mums, o ne tarpininkams rytuose, vakaruose ar šiaurėje.  Dėl to verta paskaičiuoti, kiek realiai bus tokių pelningų pirkėjų.

 

Dar vienas argumentas dėl statomų elektrinių galios. Mus gąsdina Rusijos planais statyti atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Kai kurie mūsų energetikos korifėjai džiūgauja, kad Kaliningradas, pasistatęs AE ir  neturėdamas kur dėti savo  perteklinės  energijos, maitins Lietuvą pigia elektra (kaip mes dabar ją dovanojame Baltarusijai ir Rusijai). Nemanau, kad Rusijos energetikai tokie trumparegiai. 

Pavyzdžiui, Kaliningrado technikos universiteto profesorius, technikos mokslų daktaras V. Gnatiukas, 2008 metais kalbėdamas apie optimalų šio regiono energetinio komplekso kūrimą, ne tik nemini atominės elektrinės projektavimo, bet laiko klaidingu sprendimu ir nuo 2002 metų vykdomas dujomis kūrenamos stambios  elektrinės, vadinamos „ТЭЦ-2“, statybas. Numatoma, kad ši elektrinė ne tik turi  patenkinti Kaliningrado srities elektros poreikius, bet planuojama, kad ji galės eksportuoti elektrą į gretimas valstybes. Tačiau šios elektrinės statybos tikslas – ne prekyba, o Kaliningrado energetinio saugumo užtikrinimas, jei Baltijos šalys sumanytų tarifais ar prisijungimu prie Europos energetinės sistemos sutrikdyti elektros tiekimą iš Rusijos į Kaliningradą. Todėl tokį energetikos vystymą V. Gnatiukas laiko neoptimaliu.

Rusijai siūlomos dvi veikos kryptys – siekti išsaugoti elektros tiekimą per Lietuvos teritoriją, kurti mažesnio galingumo elektrinių tinklą, kad nekiltų problemos dėl didelių galių rezervavimo vienai stambiai įmonei.

 

Lietuva turėtų bent kartais, ne tik per šventinius paradus, prisiminti, kad ji yra NATO narė, prisiminti Gruzijos karinį konfliktą su Rusija ir įvertinti savo energetikos funkcionavimą ekstremalioje situacijoje. Rusija tokią situaciją Kaliningrade vertina pakankamai rimtai. Pacituosiu tą patį  V. Gnatiuką:

 

„Kaliningrado srities energetinė problema turi dar vieną labai svarbią sudėtinę dalį: stacionarios energetinės sistemos būklė ypatingojo Kaliningrado rajono teritorijoje (jungtinių Baltijos laivyno sausumos ir pakrantės pajėgų grupuotės, karinių oro pajėgų ir priešlėktuvinės gynybos,  strateginės paskirties raketinių pajėgų, pasienio ir vidaus reikalų pajėgų) operatyvine strategine prasme yra nepatenkinama. Pavojaus atveju atsiras aštrus elektros energijos deficitas, kuris stipriai dezorganizuos karinių pajėgų ir laivyno vadovavimą, kai reikės juos mobilizuoti karinei parengčiai. Kariniuose miesteliuose, kaip taisyklė, nėra rezervinių energijos šaltinių. Net patys svarbiausi objektai Kaliningrado ypatingajame rajone negali autonomiškai funkcionuoti ilgiau nei dvi paras“.

 

Įdomu, kaip situacija atrodytų Lietuvoje, jei sudėtingu momentu mums būtų smogta per dabartinę energetinę sistemą?!

 

Atrodo, taip paprasta ieškoti regioninės energetikos vystymo klausimo sprendimo būdų, kai tikslas – energetinio saugumo užtikrinimas.

Kodėl Lietuva jau beveik 20 metų blaškosi tarp grandiozinių planų bei neįgyvendintų pažadų ir lieka nepažengusi nė žingsnio iš tos energetinės sistemos, su kuria gyvavo tarybiniais laikais?

Manding, atsakymas – aiškaus tikslo nebuvimas. Visuomenė nežino, kur galima būtų pasukti, o energetikai nenori keisti senos sistemos. Jei visuomenei kartais ir pasiseka „išspausti“ iš energetikų kokį projektą, tai šie jį taip atsainiai vykdo, kad galiausiai jis lieka tik tuščia forma be pradinio turinio ir nesprendžia tų tikslų, dėl kurių buvo raginama jį įgyvendinti. Taip įvyko su derybų dėl Ignalinos AE veiklos pratęsimo sužlugdymu, naujos AE statybos uždelsimu, elektros tilto per Lenkiją statyba.

 

 Ką daryti?

Tikriausiai yra ne vienintelis Lietuvos energetikos vystymosi kelias. Daugeliu kelių galima eiti, bet to ėjimo prasmė ir vertingumas priklauso nuo to, ar mes einame į numatytą tikslą, ar šiaip klaidžiojame žengdami kiekvieną žingsnį ten, kur šiandien atrodo eiti patogiau.

Pradėkime nuo tikslo.

Kaip jau minėjau, daugelis šalių rūpinasi savo energetiniu saugumu, kurį jos užtikrina gebėjimu savarankiškai išgyventi ne tik ekonomikos augimo, bet ir kriziniais laikotarpiais.

Taigi tikslas – Lietuvos energetinis saugumas, kurį užtikrintų jos savarankiškumas. 

Dori lietuviai nuo seno pratę patys savarankiškai susitvarkyti  savo  namuose, išvedžioti elektrą taip, kaip jiems reikia, pastatyti skaitiklius, kad nešvaistytų pinigų veltui. Iš pradžių gali tekti kartais pakentėti dėl sutrikimų, pasispausti, pataupyti, bet vėliau, būdamas pats sau šeimininkas, esi ramus, kad nereikės prašinėti kitų nei malonės, nei išmaldos.

Jei paprastas ūkininkas gali susitvarkyti savo namuose, ar negali to padaryti valstybė?

 

Iš pradžių imkime ir pasidarykim lietuvišką elektros žiedą, kad nepriklausomai nuo mūsų kaimynų nuotaikų kiekviena mūsų šalies vieta turėtų galimybę gauti mūsų šalyje gaminamą elektrą.

Iš karto norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos elektros žiedinimas nereiškia jos atsijungimo nuo kitų energetinių sistemų, o atvirkščiai, pareiškimas, kad mes galime ir pasiruošę bendrauti su visais ir kiekvienu, bet kaip partneriai, o ne kaip jungtis kažkieno sistemoje.

 

Gal toks žiedinimas yra techniškai labai sudėtingai įgyvendinamas projektas arba yra neišsprendžiamų žemės nuosavybės klausimų tiesiamų elektros linijų kelyje, jei iki šiol jo niekas nepadarė?

Dar kartą pažvelkime į Lietuvos Energijai priklausančių tinklų schemą – iš tikrųjų, laidai išvedžioti tik mažo galingumo – 110 kv. Net pati „Lietuvos Energija“ yra numačiusi šiaurėje tiesti galingesnes  elektros  linijas, tik gabaliukas ties Kaliningrado siena jai, matyt,  yra „uždrausta zona“.

Bet kam kalbėti apie planus, juk Lietuvoje toks žiedas jau seniausiai egzistuoja!

Veikiantis žiedas yra net sujungtas su Lenkija.

Gaila, kad vietoj energetinio žiedo „Lietuvos Energija“ per savo stulpus nutiesė šviesolaidžius. Na, bet juos galima suprati – viena vertus, Rusija neprieštaravo, kita vertus, – gal tuomet ūkio ministru buvusiam V.Milakniui, kaip informacijų technologijų bendrovės įkūrėjui, šis projektas pasirodė artimesnis ir suprantamesnis?

Kad ir kaip būtų, kelias Lietuvos energetiniam žiedui yra pramintas.

 

Dabar apie lietuvišką elektros gamybą. Kaip aiškina mūsų energetikai, Lietuvoje elektros stygiaus ir uždarius Ignalinos AE nebus – Elektrėnų „Lietuvos elektrinės“ pajėgumų užteks. Problema yra tik kuro kaina ir galios rezervavimas (kas pavaduos Elektrėnus, jei jų elektrinė visai sustos?)

Tai gal derėtų rimčiau pasvarstyti šias dvi problemas?

Norint sumažinti galios rezervavimo problemą, reikia nestatyti tokių galingų elektrinių, kad jų veiklos problemos taptų visos Lietuvos galvos skausmu, skatinti mažesnių, bet ekonomiškai efektyvių elektrinių tinklo plėtrą.  Jei jau turime Lietuvai per daug galingą elektrinę Elektrėnuose ir potencialą statyti naują atominę jėgainę, tai bent  nestatykime jos galingesnės už Lietuvos elektrinę. Tegul jos viena kitą ir „prižiūri“.

Ir išvis vertėtų atsisakyti vilties gyventi iš elektros energijos eksporto, tuomet sumažėjus gigantiškų elektrinių statybų apetitui sutaupysime lėšų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei – svarbiausia jos neperleisti į IPS/UPS rankas tiesiogiai ar per tarpininkus Lietuvoje ar Europoje.

Dabar apie kuro kainą elektros gamybai.

Kodėl ji tokia, kodėl ji mus gąsdina?

Todėl, kad mes neturime alternatyvų ir priklausome nuo monopolinio tiekėjo.

Tai ir spręskime šią problemą, o ne svajokime, kad bus kažkada gerai, kai pastatysime naują atominę.

Jei mums tiekiamos per brangios dujos, tai arba pasistenkime padaryti taip, kad jas parduotų pigiau, arba pakeiskime jas kitu kuru. Įvairesnio kuro naudojimas būtų pravartus ir tuo, kad praradę galimybę apsirūpinti viena jo rūšimi neliksime visiškai „ant ledo“.

Džiaugiuosi, kad kol kas mūsų vyriausybė nesusigundė lenkų vilionėmis ir neperleido jiems Klaipėdos naftos terminalo –  mūsų galimybės apsirūpinti skystu kuru atgabenamu laivais.  

 

Lietuva jau prarado galimybę derėtis dėl dujų kainų, kai Gazpromui atidavė dujų vamzdį, einantį į Kaliningradą, bet per Lietuvos teritoriją į šią sritį vis dar tiekiama IPS/UPS sistemos elektra, o rusiško standarto bėgiais rieda jų vagonai. 

 

Tik realiai, o ne deklaratyviai sukūrę savarankišką energetinę sistemą, atjungę ją nuo dispečerinės Maskvoje, galėsime pradėti derybas dėl mums palankių kainų kurui ir elektros energijai, žinoma, jei eliminuosime tarpininkus, kurie dabar pelnosi iš energijos kainų skirtumo skirtingose sistemose.

Atlikus šiuos veiksmus ir šalies viduje sutvarkiusi energetinę sistemą pagal Lietuvai priimtiniausius standartus, mūsų šalis galėtų dalyvauti ir energetinių sistemų sujungimo projektuose, bet kaip UCTE ar NORDEL narė, o ne Rusijos sistemos dalis

 

 

330 kV elektros stulpas Bitėnų kaime – vieša energetikų paslaptis

 

Vakuuminiai saulės kolektoriai

 

 

Esmė yra naujo tipo kolektorių taikymas .Skystis, esantis variniame vamzdelyje (kuris yra centre dviejų stiklinių stiprių borosilikato vamzdžių) užverda, kai saulė kolektorių įkaitina iki 25 laipsnių Celsijaus. Skysčio virimas vyksta dėl to, kad vamzdelis yra vakuume, kuriame reikia žymiai mažesnės temperatūros vandeniui užvirti. Borosilikato stiklas atsparus krušai, lietui, sniegui. Sistemos viduje cirkuliuoja antifrizas, todėl kolektorius veikia ir žiemą. Kolektoriaus įkaitimui nebūtina saulė, jis šyla ir debesuotą dieną nuo saulės „radiacijos” per debesis. Vamzdžiai yra labai stiprūs ir nelengvai sudaužomi, bet jeigu taip atsitiktų, saulės kolektoriaus vamzdžiai pakeičiami labai lengvai. Saulės kolektoriai gali veikti su keletu sudaužytų vamzdžių, tik efektyvumas bus sumažintas. Saulės kolektorius nepakeičia dujų ar elektrinio šildymo, jis yra šių sistemų geras pagalbininkas. Ne visos dienos metuose yra saulėtos, bet jeigu imsime metų vidurkį, teisingai parinkta saulės sistema gali patenkinti apie 70% karšto vandens poreikio namui. Didinti sistemą neverta, nes vasaros metu šilumos bus perdaug, jeigu tik turėsite didesnę akumuliacinę talpyklą  arba  vandens baseiną karšto vandens kaupimui.Saulės kolektoriai gali būti naudojami ir žiemą prie -30 laipsnių Celsijaus temperatūros,  nors efektyvumas sumažėja. Šilumos gavimas vyksta temperatūroje, svyruojančioje apie -5 – 0 laipsnių Celsijaus. Vidutinis kasdieninis saulės energijos spinduliavimas į horizontalų paviršių (kWh/m2/dieną).

   Besidominantiems daugiau informacijos galima rasti  http://montech.lt/lt/sale.htm

   arba: www.kompresina.lt ,  www.viessmann.com