Evoliucija

Dabartinėje Europos Sąjungos ambicingoje energetikos politikoje svarbiausi yra trys tikslai:

• Sumažinti anglies dvideginio išlakas į atmosferą ir taip sustabdyti pasaulio klimato kaitą;
• Užtikrinti patikimą energijos tiekimą, ribojant jo priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro (naftos, dujų) ir stiprinant solidarumą tarp Europos Sąjungos narių krizinėse situacijose;
• Užbaigti elektros ir dujų vidaus rinkų pertvarką, jas integruojant į vieną bendrą Europos rinką ir sujungiant ją su kaimyniniais regionais (Viduržemio jūros šalimis, Rusija).

Įgyvendinant tokią politiką Europos energijos ūkyje elektrai ir elektros sistemų elektros tinklams teks strateginis vaidmuo. Elektros naudojimas leidžia padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Pramonės procesų elektrifikavimas sumažina energijos suvartojimą tiek patalpų šildymui, tiek vėdinimui. Elektromobiliai žymiai sumažins naftos vartojimą, bet padidins elektros paklausą. Todėl prognozuojama, kad 2020 m. dvidešimt septyniose Europos Sąjungos šalyse energijos paklausa, lyginant su šiandiena, žymiai sumažės. Tačiau elektros paklausa turės didėti, nors ne taip sparčiai, kaip dabar, – nemažiau kaip po vieną procentą kasmet. Taigi, elektros dalis bendrame energijos balanse didės.  Europos Sąjungos energetikos politika skatina išnaudoti visus elektros privalumus. Pirmiausia, reikia panaudoti visas beanglines (angl. low carbon) elektros gamybos technologijas – hidroenergiją, vėjo, geoterminę, saulės bei branduolinę energiją. Ateityje, turbūt po 2020 m., kai bus pasiektas anglies dvideginio šalinimo ir saugojimo technologijų pramoninis lygis, galime įsivaizduoti Europos elektros energetiką be anglies dvideginio išlakų. Tokią viziją pasiūlė Europos elektros energetikos sąjunga (angl.  EURELECTRIC). Europos Sąjungoje 2005 m. iškastiniu kuru kūrenamos elektrinės pagamino 54,6 proc. elektros (anglies – 28 proc., dujų – 21 proc.), elektrinės be anglies dvideginio išlakų –  45,4 proc. (atominės – 30,2 proc., hidroelektrinės – 10,4 proc.). Atsinaujinančių energijos išteklių elektrinės (be hidroelektrinių) pagamino tik 4,8 proc. elektros. Taigi, laukiant 2020 m. reikės milžiniškų investicijų į atsinaujinančių energijos išteklių elektrines, nes du trečdaliai elektros turės būti pagaminama be anglies dvideginio išlakų – vienas trečdalis iš atsinaujinančių energijos išteklių, įskaitant ir hidroelektrines, ir vienas trečdalis iš atominių elektrinių. 2020 m. Europos Sąjungoje planuojama iš atsinaujinančių energijos išteklių apie 13 proc. elektros gaminti vėjo elektrinėse (2005 m. jos gamino tik 1,9 proc.). 2020 m. Europos metinė elektros gamyba pasieks apie 4000 TWh (2005 m. buvo 3300 TWh). Taigi, 2020 m. vėjo elektrinės turės pagaminti apie 500 TWh elektros. Kadangi vėjo elektrinių didžiausios apkrovos metinė trukmė siekia tik 2000-2500 valandų, tai per metus pagaminti 500 TWh reikės 200-250 GW suminės galios vėjo elektrinių. Europos Sąjungos visų elektrinių suminė įrengta galia sieks apie 1000 GW.Tokios laukiamos drastiškos permainos elektros gamyboje reikalauja žymių pokyčių Europos elektros energetikos sistemose. Deja, į tai kreipiamas nepakankamas politikų dėmesys tiek visos Europos Sąjungos, tiek nacionaliniame lygyje. Kodėl reikia žymių pokyčių elektros sistemose? Pagal Europos energetikos politiką tokie pokyčiai būtini dėl trijų priežasčių:

• Didžiulių elektros kiekių integracija į Europos elektros sistemas, kuriose atsinaujinančios energijos išteklių elektrinės elektrą gamina su pertrūkiais (pvz., vėjas ne visą laiką pučia);
• Europos Sąjungos narių tarpusavio ir kaimyninių regionų solidarumo didinimas teikiant pagalbą elektros sistemų sutrikimų atvejais;
• Bendros Europos elektros rinkos sukūrimas.

Europos Komisija skelbia, kad tarpsisteminių elektros jungčių plėtros tikslas – didinti Europoje konkurenciją tarp elektros rinkos dalyvių. Europos perdavimo sistemų operatoriai mano, kad svarbiausias tarpsisteminių jungčių plėtros rezultatas – sumažinta sisteminių avarijų rizika. Tą patvirtino 2006 m. lapkritį įvykusi avarija Europoje, 2003 metų avarijos Italijoje, Šiaurės rytų JAV ir Kanadoje, dėl kurių milijonai gyventojų buvo likę be elektros keliolika valandų. Be to, kai daugėja vėjo elektrinių elektros tinkluose, tarpsisteminių jungčių plėtra yra svarbi priemonė užtikrinti elektros tiekimo ir paklausos balansą – kuo daugiau jungčių, tuo kitos elektrinės gali geriau kompensuoti vėjo elektrinių kintančią elektros gamybą. Neteisinga yra plintanti idėja, kad elektros perdavimo tinklų plėtra tampa nereikalinga dėl elektros gamybos paskirstymo. Yra priešingai. Sunkiai nuspėjama vėjo elektrinių elektros gamyba, kurios atsargų negalima sukaupti, reikalauja tarpsisteminių jungčių plėtros, proporcingai didėjant vėjo elektrinių gamybai Europos elektros tinkluose. Tik taip galima patikimai apsirūpinti elektra.

Tarpsistemines elektros jungtis reikia plėtoti ir už Europos energetikos sistemų ribų dviem kryptimis – aplink Viduržemio jūros baseiną, remiant Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono projektus, ir į rytus, su Rusijos energetikos sistema, taip sudarant galimybę Baltijos šalių elektros mainams su Lenkija ir Skandinavijos šalimis. Tai pabrėžia ir CIGRE prezidentas.Pagaliau svarbu pasiekti didesnį Europos elektros tinklų veiksmingumą, gerinant esamų įrenginių galimybių išnaudojimą, didėjant elektros sistemų sudėtingumui, bei blogai nuspėjamai decentralizuotos elektros gamybai. Tam taip pat reikalinga tarpsisteminių jungčių plėtra. Kokių reikia technologinių naujovių pasitinkant naujus elektros sistemų iššūkius? Reikalingos technologinės naujovės nėra kuo nors ypatingos Europai, tačiau jos gali būti skirtingos priklausomai nuo regiono bei įgyvendinamos politikos. CIGRE prezidentas nurodo dvi svarbiausias kryptis:

• Tarpsisteminių jungčių plėtra ir jų stiprinimas tarp svarbiausių jungtinių energetikos sistemų kontinente ir tarp kontinentų (Europa-Azija ar Europa-Afrika);
• išmaniųjų elektros tinklų (angl. smart grids) plėtra.

Stiprinant ir plėtojant tarpsisteminius elektros ryšius kontinente reikės plėtoti dideles hibridines elektros perdavimo sistemas. Tai bus kintamos srovės (AC) jungtys, kurios sudaro energetikos sistemų pagrindą, ir aukštos įtampos nuolatinės srovės (DC) linijos. Nuolatinės srovės linijos  būtinos, kertant natūralias kliūtis – kalnagūbrius ar jūras, kai jų kabeliai klojami po žeme ar po vandeniu. Kol kas labai aukštos įtampos kintamos srovės kabeliai pasaulyje nėra ilgesni kaip 40 km. Be to, nuolatinės srovės linijos, teisingiau – jų keitikliai, leidžia valdyti galių srautus.Europa vargiai paseks Kinija ar Indija, kurios ketina plėtoti labai aukštų įtampų oro linijas (virš 1000 kilovoltų AC ar 800 kV DC), nes Europoje atstumai yra mažesni, o aplinka jautresnė labai aukštos įtampos konstrukcijoms. CIGRE prezidentas mano, kad ateinančiais dešimtmečiais aukštos įtampos AC elektros linijų su dujine izoliacija technologijos gali rasti pritaikymą, kai susidūrus su aplinkosauginėmis problemomis reikės perduoti energiją gana toli (virš 50 km). Kita kryptis – išmaniųjų elektros tinklų plėtra. Tai – vis didėjančios decentralizuotos elektros gamybos dalies iš atsinaujinančių energijos išteklių, taip pat poreikio nuolat užtikrinti efektyvų gamybos ir paklausos balansą pasekmė.

Elektros tinklų intelektualizacija prasidėjo XX amžiaus septintajame dešimtmetyje sparčiai tobulėjant informacinėms ir komunikacinėms technologijoms, jas pradėjus naudoti įrenginių valdymui, automatizavimui ir apsaugų sistemoms elektros perdavimo tinkluose. Visiškai decentralizuotos elektros gamybos skirstomuose elektros tinkluose plėtra keičia tų elektros tinklų esmę ir funkcijas. Iki šiol jų paskirtis buvo tik perduoti elektrą vartotojams, paprastai – vieninteliu taku. Dabar jie tampa aktyviais, t.y. tam tikromis sąlygomis, priklausomai nuo elektros gamybos ir apkrovos, jie gali elektrą tiekti ne tik vietiniams vartotojams, bet ir į aukštesnės įtampos tinklus. Tokia skirstomųjų elektros tinklų plėtra pareikalaus sumanesnės integracijos, tokios, kokia jau yra aukštos įtampos elektros perdavimo tinkluose. Be to, visiškas elektros rinkos atvėrimas visiems vartotojams ves į išmaniųjų elektros apskaitos įtaisų (angl. smart metering devices) įrengimą gyventojams, siekiant išnaudoti jų sumanumą veiksmingam elektros vartojimui.Pagaliau, tarpsisteminių elektros mainų padidėjimas visoje Europoje tiek dėl elektros rinkų integracijos, tiek dėl didesnio atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros, bei siekis didesnio solidarumo tarp Europos Sąjungos narių, ypač kritinėse situacijose, reikalaus didesnio Europos energetikos sistemų darbo koordinavimo.

Tuo tikslu buvusios Europos perdavimo sistemų operatorių asociacijos ETSO, UCTE, NORDEL, BALTSO, UKTSOA, ATSOI 2009 m. birželį nutraukė savo veiklą. Jas pakeitė 2008 m. įkurta ENTSO-E – Europos perdavimo sistemų operatorių organizacija elektrai (angl. European Network of Transmission System Operators for Electricity). Tikimasi, kad tas koordinavimas turės būti įgyvendintas didinant perdavimo sistemų išmanumo integravimą, bent Europos kontinentinėje dalyje, įsteigiant elektros perdavimo koordinavimo Europos centrą. Jis neturėtų pakeisti esamų nacionalinių energetikos sistemų valdymo centrų, tačiau turėtų jiems padėti geriau koordinuoti energijos srautų tarp energetikos sistemų valdymą. Europos Sąjungos ambicinga energetikos politika turi tikslą užtikrinti patikimą apsirūpinimą energija ir kovoti su klimato kaita. Ją įgyvendinant elektros svarba vis didės Europos energetikoje tiek mobilizuojant visus mažų anglies dvideginio išlakų elektros gamybos būdus, tiek didinant energijos vartojimo efektyvumą. Tokia elektros energetikos plėtra reikalauja didelių permainų pačiuose elektros tinkluose. Tos permainos turi pasireikšti per didelių jungtinių energetikos sistemų ryšių ir išmaniųjų elektros tinklų, ypač žemesnių įtampų (skirstomųjų), plėtrą. Tarptautinė didelių elektros sistemų taryba (CIGRE) turės atlikti svarbų vaidmenį tiek Europoje, tiek pasaulyje skatindama naujoves, kurios leistų realizuoti tokias permainas.Lietuvos energetikos sistemos jungčių su Lenkija ir Švedija, taip pat savų elektros tinklų plėtra svarbi tiek didinant apsirūpinimo elektra patikimumą, tiek plėtojant vėjo elektrinių statybą, tiek naujai atominei elektrinei. Iš kitos pusės, kaimynams susijungti su Lietuva bus naudinga, jei Lietuva turės patikimą elektros gamybą.

Lietuvos energetika tebėra  visiškai priklausoma nuo dujų tiekimo. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę ši priklausomybė padidės maždaug dvigubai. Dujos energetikos reikmėms Lietuvai tegali būti tiekiamos iš vienintelio tiekėjo  (Gazprom) ir vieninteliu,  jau gerokai susidėvėjusiu vamzdžiu per Baltarusiją. Lietuvos dujotakiai nesujungti su Lenkijos-Europos dujų tiekimo tinklais. Lietuva neturi nei suskystintų dujų terminalo, nei požeminės dujų saugyklos.  Patikimam dujų tiekimui,  kartu su tarpsisteminių jungčių projektais, reikalinga įgyvendinti ir požeminės dujų saugyklos Syderiuose projektą,  bei alternatyvaus tiekimo galimybę galinčio suteikti suskystintų dujų terminalo projektą. Kartu su tiekimo infrastruktūros plėtra, reikia sukurti efektyviai  funkcionuojančias regioninės ir tarp-regioninės  elektros energijos ir dujų prekybos rinkas.  

Kita Lietuvos energetinio nesaugumo problema – tebesantis elektros energetikos sistemos, jos perdavimo tinklų, energijos srautų  ir generavimo dažnių valdymo, integruotumas  į Rusijos elektros energetikos sistemą. Todėl energetinis saugumas elektros energetikos sektoriuje tegali būti išspręstas tik kryptingos sisteminės  integracijos pagrindais, o ne daliniais sprendimais.  Strateginis uždavinys – elektros energetikos sistemą integruoti į žemyninės Europos elektros energijos perdavimo koordinavimo  sistemą (sutrumpinai vadinamą UCTE) sinchroniniam veikimui joje ir visaverčiam dalyvavimui  Europos perdavimo sistemų operatorių sąjungos (sutrumpintai vadinamos ENTSO-E) veikloje.  Nemažiau svarbus strateginis uždavinys Lietuvos energetiniam saugumui – užtikrinti dujų naudojimo poreikio elektros ir šilumos gamybos reikmėms sumažinim1 apie 2,5 karto, per realiai įmanomos trukmės (tarkime dešimties  metų)  laikotarpį. Šio uždavinio įgyvendinimui reikalinga išnaudoti atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių potencialą, taip pat atkurti ir branduolinę energetiką. 

Dar vienas strateginis uždavinys – energijos naudojimo efektyvumo ir energijos taupymo potencialo išnaudojimas. Lietuva yra viena iš labiausiai Europos Sąjungoje šilumą švaistančių šalių – kasmet Lietuvoje pro “kiauras” daugiabučių gyvenamųjų sienas gyventojai vėjais išleidžiama apie  pusę milijardo litų. Todėl pagrindines pastangas valstybė turi nukreipti žymiai spartesniam masinio pastatų, ypač daugiabučių gyvenamųjų namų, energetinio modernizavimo programos įgyvendinimui.  Minėto uždavinio įgyvendinimo aptarimas būtų atskiro straipsnio tema.

Būtina spartesnė atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtra

 Europos parlamento ir ES Tarybos direktyva 2008/0016 dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtros nustato užduotį Lietuvai padidinti atsinaujinančių šaltinių energiją nuo 15 proc. 2005 metais  iki 23 proc. 2020 metais. Tam, kad ši  užduotis būtų įvykdyta,  atsinaujinančių šaltinių naudojimą transporto, šilumos ir elektros energijos sektoriuose reikia padidinti bent 1,5 karto. Centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje šilumos gamybai šiuo metu naudojama apie  77 proc. dujų,  5 proc.  mazuto ir tik  18 proc. šilumos pagaminama naudojant biokurą. 2001-2008 m. biokuro naudojimo šilumos sektoriuje didėjimo tempas buvo labai menkas –  vidutiniškai vos 2 proc. per metus (bet ne 2 proc. punktai!). Lietuvos atsinaujinančių šaltinių panaudojimo užduočiai įvykdyti kasmetinį biokuro panaudojimo prieaugį reikia padidinti apie 2,5 karto.  Tai leistų iki 2020 metų biomasės panaudojimo apimtį padidinti  nuo 157 ktne iki bendro turimų  šio kuro  išteklių  – 570 ktne, t.y. 3,5 karto.  Biokurą deginančiose katilinėse  vidutinė  šilumos kaina apie  49 proc. mažesnė už dujas deginančiose katilinėse. Panaudojus dabar neišnaudojamą  biokuro potencialą centralizuoto  šilumos teikimo sektoriuje atsinaujinančių šaltinių dalį nuo 18 iki 70 proc. (atitinkamai dujų kuro dalį  sumažinus iki 28 proc.), šilumos gamintojų išlaidos kurui ir vartotojų išlaido šildymui būtų mažesnės 20 procentų. Be to, dabar kasmet Gazprom‘ui už šilumai gaminti sunaudotas dujas sumokamą apie 1 mlrd. Lt. Išnaudojus turimą biokuro potencialą šią sumą būtų galima sumažinti perpus. Tie pinigai liktų Lietuvoje. Gaminant daugiau šilumos biokurą deginančiose kogeneracinėse  katilinėse, kartu  būtų pagaminama ir daugiau  elektros energijos nenaudojant dujų.    

Elektros energijos gamybos sektoriuje panaudojamų pagrindinių  generavimo pajėgumų panaudojimas šiuo metu pasiskirsto taip: Ignalinos atominėje elektrinėje – 74 proc.,  dujomis ir mazutu kūrenamose šiluminėse elektrinėse  –  21 proc., atsinaujinančius šaltinius naudojančiose jėgainėse  – 5 proc. Apie 2/3 atsinaujinančių šaltinių energijos pagamina hidroelektrinės, mažiau kaip ketvirtadalį  – vėjo jėgainės ir dešimtadalį – biomasę naudojančios jėgainės. Iškastinio kuro naudojimą elektros energijos gamyboje palaipsniui mažinti padės vėjo energetikos plėtra. Tačiau  esminį iškastinio kuro naudojimo elektros energijos  gamybai Lietuvoje sumažinimą  iki 2020 m. įmanoma pasiekti  tik panaudojus branduolinę energiją.   

Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, 2010 metais didesnį importinio iškastinio kuro poreikį teįmanoma kompensuoti elektros energijos importu. 2010 m. mažiau kaip  pusę viso šaliai reikalingo metinio elektros energijos kiekio (apie 5,1 GWh) numatoma pagaminti įvairiose Lietuvos elektrinėse, o kitą pusę (apie 6 GWh) importuoti iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Estijos ir Suomijos. Pusę visos  Lietuvoje planuojamos pagaminti elektros energijos (2,5 GWh) numatoma pagaminti dujas ir mazutą galinčioje deginti Lietuvos elektrinėje  Elektrėnuose. Joje, kaip ir vėjo jėgainėse pagamintos  perdavimo į  tinklus kaina bus didžiausia – apie 30 ct/kWh.  Ši kaina sumažės tik 2012 m. su Europos Sąjungos finansine parama pastačius Lietuvos elektrinėje  naują 400 MW galios kombinuoto ciklo turbinos bloką. Kitose Lietuvos elektrinėse (išskyrus Panevėžio)  gaminamos energijos kaina 2010 m. bus nuo  16 ir 20 ct/kWh, o numatoma iš užsienio importuojamos energijos  kaina apie – 15 ct/kWh.  Skaičiuojama, kad nuo naujųjų metų elektros energija gyventojams pabrangs vidutiniškai 11-12  ct/kWh.   

Pagrindinės branduolinės energetikos plėtros problemos 

 Lietuva planuoja statyti atominę elektrinę, tačiau  tokiai investicijai stokoja nuosavo kapitalo. Todėl naująją elektrinę gali pastatyti tik  užsienio investuotojas, kurio konkursą skelbia  Vyriausybė. Kaip jau minėjome, atominė elektrinė leistų labai ženkliai sumažinti elektros energijos generavimo priklausomybę nuo brangaus dujinio kuro. Tačiau atominės elektrinės projektas turi būti vystomas taip, kad užtikrintų strategiškai svarbų elektros perdavimo sistemos  (EPS) perjungimą iš sinchroninio veikimo Rusijos sistemoje į sinchroninį veikimą  UCTE sistemoje. Tai ne tik energetinio, bet ir nacionalinio saugumo interesas. Lietuvos-Baltijos valstybių EPS prisijungimui prie UCTE sistemos sinchroniniam darbui būtina  ne tik įrengti sinchroniškai su pastarąja veikiančias jungtis, bet ir užtikrinti, kad naujo didelės  galios generavimo šaltinio (branduolinio reaktoriaus bloko) galia būtų proporcinga  sistemos pajėgumui ir kad būtų užtikrintos galios rezervavimo galimybės toje pačioje sinchronišku dažniu veikiančioje energijos perdavimo sistemoje. Todėl nerimta, neatsakinga ir nesąžininga kalbėti apie naująją atominę elektrinę atsietai nuo maksimalios vienetinio bloko galios,  nutylint kurioje sinchroniškai  funkcionuojančioje energijos perdavimo sistemoje elektrinė veiks, iš kur ir kokiu būdu bus užtikrinti pirminiai  galios rezervai, bei dinaminis sistemos pastovumas.Lietuvos atominės elektrinės maksimalią vienetinio bloko (reaktoriaus) galią riboja nedidelė  Baltijos valstybių (net ir kartu su Karaliaučiaus sritimi) EPS maksimali galia (maksimalus  suminis apkrovimas), kuri artimiausioje ateityje neviršys 6 GW. Todėl ir vieno reaktoriaus bloko didžiausias galingumas turės neviršyti Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje nustatytą 800 MW dydį. Priešingu atveju Baltijos EPS prisijungti  prie UCTE sinchroniškam veikimui negalėtų.

Ligšioliniai   „Lietuvos energijos“ planai pasirinkti iki 1300 MW galios reaktorių ir statyti asinchroniškai veiksiančią  jungtį su Lenkija (su pastoviosios srovės intarpu – dažnių keitikliu Alytuje) prieštarauja Lietuvos įstatymuose įtvirtintai strateginei Lietuvos EPS sinchroninio prisijungimo prie UCTE dažnių valdymo sistemos sąlygai.  Taigi, esminis  klausimas dėl galimo naujosios atominės elektrinės projekto indėlio į energetinį saugumą yra šis: kurioje sinchroniškai veikiančioje sistemoje – Europos ar Rusijos –  sistemoje naujoji atominė elektrinė galės veikti? Kitaip tariant, ar Lietuvos elektros energetikos sistema su naująja elektrine bus integruota į žemyninės Europos elektros perdavimo valdymo sistemą, ar bus priversta pasilikti Rusijos sistemoje. Kitaip tariant, klausimas kyla dėl to ar naujosios atominės elektrinės statyba sustiprins Lietuvos nacionalinį saugumą, ar priešingai – nacionalinio  saugumo interesams padarys nepataisomą žalą. Todėl sprendimai dėl naujosios atominės elektrinės parametrų turi būti priimti kompleksiškai, perdavimo  sistemos europinės integracijos techninių sprendimų kontekste ir aiškiai atsakyti į šiuos klausimus.  

Turint visa tai omenyje, Lietuvai reikia tokio potencialaus strateginio Vakarų investuotojo, kuris būtų suinteresuotas ne tik statyti Lietuvoje atominę elektrinę, bet ir dalyvauti įgyvendinant Baltijos EPS sinchronizaciją su UCTE, padėti užtikrinti tinkamus naujosios elektrinės pirminius galios  rezervus, bei elektrinės veikimą Europos dažnių sistemoje. Strateginiam investuotojui kontrolinis akcijų paketas galėtų būti perleistas tik prisiimant minėtas sąlygas tenkinančius įsipareigojimus.   Dabar Baltijos regione realiai planuojamos jau dvi – Lietuvos ir Karaliaučiaus srities atominės elektrinės. Vadinamąjį Baltijos elektrinės Karaliaučiaus srityje projektą reikėtų laikyti gana realiu, kadangi Rusija pati gamina reaktorių, pati gali sutelkti 51 proc. kontroliniam  investiciniam paketui reikalingas nuosavas lėšas.  Abiejų elektrinių pagamintą energiją numatyta tiekti Europos Sąjungos elektros energijos rinkai. Elektros energijos poreikiai šioje rinkoje yra pakankami, kad abi elektrinės galėtų sėkmingai veikti. Tačiau Baltijos elektrinė gali kelti Lietuvai ekologinę grėsmę, kadangi ją ketinama statyti prie pat  sienos su Lietuva, kur reaktoriaus aušinimo vandenys gali greitai patekti į Šešupę ar Nemuną.  Rusijos gaminamo reaktoriaus galia yra 1150 MW. Tokios galios reaktorius keliolika kartų   viršytų regiono EPS pajėgumui proporcingą galią. Jo pirminiai galios  rezervai  gali būti užtikrinti tik jėgainę integravus į daug kartų didesnės galios sistemą. Todėl dėl didelės vienetinės galios reaktoriaus Baltijos elektrinė susiduria su didesne nei Lietuvos atveju elektros perdavimo sistemos stabilumo problema. Pagrindinis klausimas tas pats kaip ir Lietuvos elektrinės projekto atveju – į kurią dažnių valdymo sistemą ją numatoma integruoti  – į Rusijos RAO JeES, ar Europos – UCTE?    

Kadangi Lietuva, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis yra tvirtai nusprendusi savo  EPS sinchroniškai sujungti su UCTE sistema, ji turėtų siūlyti ir  Rusijai tuo pat metu planuoti ir Karaliaučiaus srities  EPS sinchronišką  prisijungimą prie tos sistemos. Tokiu būdu būtų lengviausiai išsprendžiami tarpsisteminių jungčių  plėtros ir regiono energijos perdavimo sistemų  dinaminio stabilumo problemos. Tik bendradarbiaujant Lietuvai, Rusijai, Lenkijai ir Vokietijai reikalingus principinius sprendimus būtų galima priimti ir sėkmingai  įgyvendinti. 

Parengta pagal „Apžvalga” publikaciją

Jeigu naudosime akademinius išsireiškimus, tai politika yra ne kas kita, kaip darbai, nukreipti esamai padėčiai išsaugoti, arba  darbai, siekiant esamą padėtį pakeisti. Tie, kurie tuo užsiima ir yra politikai. Tai liečia ir energetiką.Ikiokupacinė Lietuvos energetika nebuvo vieningos Rusijos ( SSRS) energetinės sistemos dalimi. Tokia pasidarė tik vėliau, taigi, kaip okupacijos pasekmė. Sudarant Lietuvos – Rusijos tarptautinius santykius reguliuojančią sutartį buvo įrašyta , kad sutarties šalys padės viena kitai likviduoti tas pasekmes. Tai kertinis juridinis dokumentas tarpusavio energetiniams santykiams sutvarkyti. Antras kertinis juridinis dokumentas- Konstitucinis įstatymas dėl nesijungimo į postsovietinę erdvę jokiais pavidalais. Tai liečia ir energetiką.

Kada aukščiausią mokslinį laipsnį turintį L. Ašmantą kviečia į televiziją, ar klausinėja laikraščių žurnalistai, jie neslepia, kad kalba su juo ir kaip su buvusiu ministru, taigi ir kaip su politiku, kokių jis pats prašo neprileisti prie energetikos nei iš tolo. Ir iš tikro jis yra puikus branduolinės fizikos specialistas, bet energetinių sistemų specialistu , t. y. energetiku jis nėra. Tuo, žinoma, nenorima pasakyti, kad energetikoje jis nenusimano, vienok kur kas geriau L. Ašmantas galėtų paaiškint, ar Ignalinos atominė elektrinė buvo pastatyta tik elektros gamybai ar ir kariniams tikslams? Tą manau jis tikrai žino. Gal tada būtų aiškiau, kodėl ji uždaroma? Pastarieji jo vieši pasisakymai, kad  Lietuvos energetinei sistemai geriausia būti Rusijos IPS/UPS dalimi, antraip Rusijai ar kitiems dalyviams tektų sumokėti milžiniškus pinigus už savarankiškumą- atitinka Rusijos energetinę politiką ir yra politiniai (pagal V. Jankauską –  „…labai politizuoti“).

Labai aktyviai publikacijose esamą padėtį remia ir A. Bačiauskas, įrodinėdamas, kad tik kartu su Rusija (IPS/UPS) Lietuva gali tapti Europos energetinės sąjungos (ENTSO-E) dalyve. Kadangi galimi ir kitokie sprendimai- tokia minėto asmens pozicija yra politinė ir šiandien atitinka Rusijos energetinę politiką. Už panašią energetinę politiką, būtent POLITIKĄ, yra pasisakę ar tiesiog ją vykdę  A. Stumbras, R. Juozaitis, D. Mikalajūnas, V. Paškevičius , A. Ignotas, net V. Milaknis, sudarydamas sąlygas  iš esmės pakeisti Ignalinos gaminamos elektros kainų nustatymą. Visa tai paskatino ERC atsiradimą Lietuvoje ir jo patekimą į „Inter RAO JES „ rankas.

Taigi, buvusiųjų noras neleisti net artyn naujųjų energetikos politikų kaip tik ir yra politika, siekiant išlaikyti okupacines energetinės priklausomybės pasekmes, t. y. status quo. Šiandien ji pilnai atitinka ir Rusijos vykdomą energetinę politiką. Būtent POLITIKĄ.