Sutrumpintas ir parafrazuotas Startfor  straipsnis:

Lenkijai, esančiai šiaurės-vidurio Europos lygumos plotmėje, galingos Vokietijos ir Rusijos valstybės jau keliolika amžių kelia jos egzistencijai problemų. Idealus sprendimas būtų tapti buferiu, kuriam Berlynas ir Maskva teiktų tinkamą pagarbą Lenkijai kaip lygiavertei valstybei.  Kitas sprendimas būtų su viena iš jų sudaryti apsaugos sąjungą. Tačiau pastarasis sprendimas  yra labai pavojinga, nes priklausomybė nuo Rusijos ar Vokietijos skatintų lėtą abzorbaciją ir nepriklausomybės praradimą. Trečiasis Lenkijos sprendimas galėtų būti tai, ką Lenkija padarė 1930 m. pasirašydama pagalbos sutartis su Britanija ir Prancūzija. Tačiau šios strategijos trūkumai yra akivaizdūs.  Pirma, ji neatitiko saugumo garantijų suteikti Lenkijai reikiamą pagalbą. Antra, buvo neįmanoma, grėsmės atveju, tiesiogiai padėti Lenkijai dėl įvairių priežasčių. Trečia – trečiųjų šalių garantijos reikšmė yra tik atbaidyti ataką.  Kad ši strategija neveikė, akivaizdžiai patvirtino antras pasaulinis karas ir jo pasekmės.

Nuo 1991 m., Lenkija bando unikaliu sprendimu atsiekti to ko nebuvo galima anksčiau. Tai narystė daugiašalėse organizacijose kaip Europos Sąjunga ir NATO. Tokia narystė yra skirta suteikti didesnę apsaugą nei dvišalės sutartys gali laiduoti.  Svarbiausia, kad tokiame derinyje Lenkija ir Vokietija dalyvauja kaip lygiaverčiai politiniai partneriai. Teoretiškai tai garantuoja saugumą Lenkijai be grėsmės iš Vokietijos pusės.  Šis sprendimas buvo gana veiksmingas, kol Rusija buvo silpna ir orientavosi į vidaus reikalų sprendimą.  Tačiau, kaip rodo Lenkijos istorija, Rusijos dinamika periodiškai keičiasi ir kad Lenkija negali tikėtis, jog Rusija išliks silpna arba amžiams pasyvi.  Kaip ir visi kraštai, Lenkija siekia pagrįsti savo strategiją pagal patį blogiausią scenarijų.

Lenkijos padėtis vis dar yra abejotina, nes daroma prielaida, kad NATO ir Europos Sąjunga (ES) yra patikimos institucijos.  NATO galimybės jėga pasipriešinti, Rusijai tampant agresyviai,  mažiau priklausys nuo europiečių, nei amerikiečių. Šaltojo karo metu strategija buvo atlaikyti Rusijos invaziją per Šiaurės Europos lygumas.  Ar amerikiečiai yra pasirengę tai ir vėl padaryti? Lenkijai būtų sunku to tikėtis, ypač dabartinio NATO apsiginklavimo šiame regijone kontekste.

Mažai lauktina pagalba iš Europos Sąjungos, nes ji ne karinė o tik laisvosios prekybos zonos ekonominė organizacija.  Kaip tokia, ji turi teigiamą vertę Lenkijos ekonominės plėtros srityje. ES be Vokietijos bent šiuo metu yra abejotinos vertės ir jos ateitis yra neaiški. Pagal vieną scenarijų,  Vokietija, nenorinti prisiimti Europos Sąjungos narių skolų, gali riboti arba net nutraukti ryšius su ES ir pradėti glaudų bendravimą su Rusija. Tokio sandėrio atsiradimas būtų Lenkijai pats blogiausias scenarijus.

Lenkija vadovaujasi šiuo metu trimis strategijomis. Pirmoji yra daryti viską kad būtų galima užtikrinti gyvybingą Vokietijos dalyvavimą NATO ir Europos Sąjungos rėmuose, nors pati Lenkija negali to pilnai užtikrinti.  Antra – palaikyti gerus santykius su Vokietija ir Rusija, kurie respektuotų Lenkijos interesus.  Akivaizdu, kad to pasiekti yra ribotos galimybės. Trečioji strategija yra rasti išorine galią užtikrinančią Lenkijos interesų apgynimą.

Šiuo metu tokia galia yra Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Tačiau JAV, po skausmingos patirties islamo pasaulyje, juda  atsargiai, atsižvelgdama į jėgų balanso pasaulyje pasiskirstymą. Vistik tai nereiškia, kad JAV yra abejingos įvykiams Šiaurės Europoje, nes augant Rusijos ekspansiniams siekiams jie neigiamai paveiktų Europos jėgų pusiausvyrą.  Tačiau JAV, bręstanti kaip pasaulinio masto jėga, sieks natūralaus regionų galios balanso išsivystymo ir jeigu grėsmė atrodo suvaldoma, nesistengs forsuoti įvykių.

Lenkijos gynybos analizė parodė, kad Lenkijos vardu gynybinis įsikišimas reikalauja daugiau laiko, nei Lenkijos kariuomenė tai galėjo laiduoti 1939 m.  Nors Lenkijai būtų neįmanoma apsiginti žymiai ilgesniame laikotarpyje, būtina sudaryti ir suderinti Lenkijos minimalų pasipriešinimo laikotarpį su sajungininkais,  garantuojančiais sutartu laiku ateiti į pagalbą.  Tai galėtų reikšti kelių mėnesių laikotarpį.

Nors ekonominė situacija Lenkijoje pastaraisiais metais pagerėjo, tačiau sukurti veiksmingą karinę jėgą reikia laiko ir pinigų.  Laimei, Lenkija šiuo metu dar turi laiko.  Rusijos grėsmė dabartiniu metu yra labiau teorinė nei reali. Lenkijos ekonomika yra pakankamai tvirta paremti nemažą karinį puolimą.
Pagrindinis klausimas yra Lenkijos piliečių pasiryžimas tą atsiekti . Šiandiena, net ir NATO sudėtyje, kiekvienos valstybės atsakomybė yra užtikrinti savo nacionalinį saugumą bent tam tikram laikotarpiui iki atvyks intervencinės pajėgos.

Galimi ir diplomatiniai sprendimai.  Lenkijos aktyvi veikla Ukrainos ir Baltarusijos įsijungimui į ES ir asociacijos su NATO būtų strategiškai tinkami ėjimai.  Šios dvi šalys yra buferis galintis užtikrinti Lenkijos rytinių sienų saugumą.  Lenkija greičiausiai nelaimėtų šiose šalyse varžybų su Rusija dėl įtakos, tačiau tai būtų patikimas manevravimas platesnės strategijos kontekste.

Lenkija gali lengvai priimti strategiją nuolat  derinti santykius su Vokietija, pasinaudojant laikinu Rusijos kariniu silpnumu ir Rusijos užsienio politikos pasyvumu.  Bet tai būtų avantiūra.  Lenkai žino, jog Vokietija ir Rusija gali keisti savo strategijas ir politiką stulbinančiu greičiu.

Konservatyvi Lenkijos ir kitų centro Europos valstybių strategija, paremta dvišaliais ir artimais santykiais su JAV, reikalauja supratimo, kad JAV remiasi galių balansavimo principu, o ne konfliktų sprendimo savo jėgomis  (nebent būtų prieita iki kraštutinio atvejo, reikalaujančio panaudoti jėgą). Tai reiškia, kad ir Lenkija turėtų kurį laiką išlaikyti pakankamas pajėgas atsispirti agresijai.  Toks „nupirktas“ laikas leistų JAV priimti atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendinti.  JAV gali geriau užtikrinti Šiaurės Europos lygumos gynybą vakarinėje dalyje.  Tačiau gynyba toliau į rytus reikauja pačios Lenkijos pastangų, kurios gana daug kainuoja.  Tačiau dideles išlaidas yra sunku pateisinti, kai grėsmė „neduria tiesiai į akis“ ir gali net nerealizuotis.

Šios Stratfor įžvalgos turėtų būti svarbios ne tik Lietuvai bet ir visoms Baltijos valstybėms.  Rusijos agresija Gruzijoje, Asado rėmimas Sirijoje, Irano ginklavimas bei padėjimas išvystyti grėsmingą branduolinę technologiją, disidentų teismai ir net žudymai parodė, jog Rusija nedaug kreipia dėmesio į Vakarų nuomonę.  Neramu klausyti Lietuvoje plačiai pasklidusio galvojimo, kad Lietuva po NATO ir ES lietsargiais yra saugi.  Tačiau, reikia pastebėti, jog nenorima matyti, kad tas skėtis pradeda pleišėti.  Reikia sutikti su Nainiu, kad teoretiškai Lietuva yra saugesnė nei prieš antrą pasaulinį karą.  Kol dar Vokietijoje nėra nei Hitlerio, nei Ribentropo ir kad Rusijai dabar svarbiau užsidirbti parduodant naftą ir dujas, nei leisti pinigus karo veiksmams.  Deja, Rusija neužmiršta, jog jos tikslų įgyvendinimui, (tai yra Rusiją atstatyti į buvusias SSSR ribas) ji gali panaudoti tiek kietą karinį kumštį (hard power) tiek minkštai glostančią pirštinę (soft power).  Kietą kumštį jie smarkiai stiprina savo kariniais pajėgumais.  O minkšta pirštine veikia per diplomatiją, politinį supriešinimą, periminant savo įtakon kitų kraštų energetiką bei pramonę, kultūros ir žiniasklaidos priemones.  Rusų politikai jau kuris laikas skelbia, kad Baltijos valstybių nepriklausomybė yra tik laiko klausimas.  Rusijai Baltijos valstybės buvo ir lieka tik istorinis nesusipratimas.  Svarbiausiu uždaviniu jie, pagal CSIS mokslininką Bugajski, laiko buvusių sovietinių respublikų reintgeraciją: iš pradžių integracija ekonominiu, energetiniu lygmeniu, vėliau politiniais saitais, ir pabaigai bendru saugumo paktu.  Pirmą šio proceso fazę galima pastebėti jau dabar, tai išpirkimas pramoninių sektorių, kontroliavimas energetikos sektorių, tautų palankaus sąmoningumo nuteikimas Rusijos atžvilgiu, politinių sluogsnių manipuliavimas arba net parama sudarymui jiems palankių vyriausybių, kaip kad atsitiko Baltarusijoje ir dabar vyksta Ukrainoje.

Tačiau gal būt pati pavojingiausia situacija Baltijos kraštams yra Rusijos tranzitas per Lietuvą į Karaliaučiaus sritį.  Jis simetriškai analogiškas į buvusį Dancigo per Lenkiją tranzito koridorių iš Vokietijos į Rytprūsius.  Sufabrikuotos tranzito kliutys davė Vokietijai pretekstą užpulti Lenkiją ir taip pradėti antrą pasaulinį karą.  Vokietijai tada per Lenkiją, o rusams dabar nuvažiuoti į Karaliaučiaus kraštą reikia naudotis Lietuvos keliais bei geležinkeliais,  per Lietuvos teritorijoje esančius vamzdynus tiekti gamtines dujas.  Rusija jau kelis kartus yra viešai pakartojusi, kad gins savo ekonominius, strateginius ir rusų mažumų interesus artimame užsienyje net ir ginklu.  Ar daug reikėtų Rusijai išprovokuoti Lietuvos teritorijoje jos traukiniui nedidelę nelaimę arba kurioje nors vietovėje susprogdinti dujų vamzdį ir taip apkaltinti Lietuvą nesugebančią apsaugoti Rusijos interesus.  To pasekoje, Rusija gali ir be Lietuvos sutikimo, pasiusti karinius dalinius apsaugoti jų naudojamus geležinkelius, kelius, dujų vamzdynus, Klaipėdos uosto įrangą, ir tuo kraštą, kad ir neformaliai okupuoti, kaip kad atsitiko su Gruzijos dvejomis provincijomis. Panašūs atvejai gali iškilti ir su Rusijos tautiečių apsauga bei jų finansiniais bei prekybiniais interesais Latvijos ir Estijos teritorijose. Ar kas nors yra paskaičiavęs, kiek nekilnojamo turto ar žemių šiose Baltijos valstybėse valdo piliečiai su rusiškais pasais?

Mažutės šių kraštų karinės pajėgos aiškiai nebūtų pajėgios nei rimtai pasipriešinti aukšta technologija pagrįstai karinei invazijai, nei ją izoliuoti.  Stratfor minimas laiko klausimas gynybos suorganizavimui tikrai nėra palankus nei vienai Baltijos valstybei dėl jų siauro teritorijos pločio pagal rytinį Baltijos jūros krantą.  Neturint jokių natūralių užtvarų ar kalnynų atskiriančių Baltijos kraštus nuo Rusijos, bei efektyvaus ginkluoto pasipriešinimo, okupacinės kariuomenės pervažiavimas per šiuos kraštus galėtų būti lengvai įvykdomas per 24 val. dar prieš Vakarų politikams atsibundant iš po naktinio miego.  Duok Dieve, kad taip neatsitiktų. Tačiau nebūtų keista, jog politiniam reikalui pribrendus, Rusija, sufabrikavusi kiršinantį incidentą, galėtų tai įvykdyti.

Reikia turėti omenyje, kad JAV turi kreipti dėmesį kaip tvarkytis su Kinijos galybės iškilimu Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, kaip pasitraukti iš Afganistano. Tuo tarpu Europos dėmesys yra kuo labiau plėsti komerciją su Rusija, nei rūpintis teoretine jos agresija. JAV prezidento Obamos pradėta „perstatymo” (angl.reset) politika Rusijos atžvilgiu, reiškė sustabdytą NATO plėtrą rytų kryptimi ir žymiai sumažėjusį JAV dėmesį Europai.  Visa tai skatina Maskvą pradėti susigražinimą į savo orbitą buvusias sovietines respublikas.  Pagal Jan Jireš [6], valstybės turinčios su Rusija bendrą sieną yra labiausiai pažeidžiamos įgyvendinant šiuos Rusijos tikslus.  Iš jų nei Baltarusija, Moldova, Ukraina ar Gruzija šiuo metu Vašingtonui nėra prioritetai nei dėl demokratinės plėtros iniciatyvų, nei suvereniteto ar strateginės padėties prasme.  Baltijos kraštai, šių dienų Vašingtono politikoje, yra šiek tiek daugiau verti dėmesio, bet tik tiek kiek jie yra svarbūs Europos Sąjungos ir ypatingai Centro ir Rytiniu Europos valstybių (buvusių satelitų) kontekste. 

Reikia sutikti su Nainio mąstymu, kad išvengti Rusijos agresijos būtų geriausia sutelkti visas centro ir rytų Europos valstybes nuo Suomijos iki Turkijos į bendrą gynybinį sandėrį.  Nors NATO nominaliai būtų geras skydas, bet kaip mini Stratfor straipsnis, regijono apsigynimo iniciatyva turi kilti iš ten esančių valstybių.  Lenkija, kaip didžiausia ir stipriausia regijono valstybė gal būtų geriausia kandidatė vadovauti tokiai sąjungai.  Bet matant, jog nei vienas Lenkijos kaimynas ja nepasitiki, abejojama ar Lenkija sugebės iškilti kaip tikra lyderė, atsisakanti savo mesianistinių, Pilsudskinių ambicijų dominuoti, įsakinėti ar visus prievarta lenkinti?  Iki šiol, bent pagal Lietuvos patirtį su Lenkijos remiama lenkų mažuma ir lietuvybės slopinimu Seinų krašte, matomai tokių imperialistinių ambicijų ji dar yra neatsisakiusi. 

Kita, bet daugiau ribotų galimybių alternatyva yra Balto-Skandinavijos derinys (penkios Šiaurės ir trys Baltijos šalys-NB8).  Jis puoselėjamas daugiausiai Švedijos vyriausybės ir kelių JAV politikos formavimo institutų (Think Tanks).  Tai geras palyginamai mažų kaimyninių šalių bendradarbiavimo modelis tinkantis daugeliui gyvenimo sričių, tame tarpe net ir karinėje plotmėje.  Tačiau, be JAV užnugario, karinė vertė nepilnai 30 mln. gyventojų derinio, būtų daugiau pravarti priversti Rusiją pasverti pasekmes prieš pradedant agresyvius veiksmus, nei rimtam visųBaltijos kraštų apsigynimui.  Vis tik toks derinys sudarytų būtų žymiai geresnę situaciją nei ji buvo 1939 metais. 

Nors dabartinė padėtis Baltijos kraštuose dar gana rami, negalima tikėti, kad ji taip ir toliau tęsis.  Geopolitiniai pokyčiai kartais vyksta sparčiai. Centro ir Rytų Europos kai kurių vyriausybių politinės kryptys neprognozuojamai keičiasi.  Rusija ginkluojasi ir vis dažniau rodo savo agresyvius dantis Baltijos ir net Lenkijos kraštų link.  Tuo pačiu metu ji gana sėkmingai neutralizuoja Vakarų Europos ES narius įvairiais komerciniais bei energetiniais saitais.  NATO, o ypatingai ES, dėl ekonominės krizės artėja prie geroko susilpnėjimo arba net galimo iširimo.  Tuo tarpu JAV, permesdama savo politinę ir karinę koncentraciją iš Europos į Azijos regioną, siekia išvengti konfrontacinių situacijų su Rusija.  Aišku, jog Europoje susidarius jėgų tuštumai, sustiprėjusi Rusija šiame regione bandys pradėti daug agresyviau reikštis.  Tai pastebima jau dabar su žymiai padidėjusiais Rusijos karinės aviacijos skrydžiais Norvegijos Šiaurėje ir Baltijos jūros bei Lenkijos erdvės zonose, agresyviais kariniais manevrais Lietuvos-Lenkijos pašonėje, grasinimais sunaikinti Lenkijoje numatytas priešraketines bazes, bei karinių pajėgų didėjančia koncentracija prie Baltijos valstybių sienų.  Putino valdžia puikiai supranta kaip naudotis dar prieš porą tūkstančių metų išbandytu valdymo principu „skaldyk ir valdyk”.  Tai aliekama pasitelkus daugialypius mechanizmus kaip pvz. energetiką, karinę grėsmę, politinę ardomąją veiklą, žiniasklaidos priemones, kultūrinius ryšius ir tiesioginiai bei netiesioginiai įtakojant valdančiuosius sluoksnius. Šiais metais rinkimai Lietuvoje parodys kiek Rusijos įtaka pažengė ta linkme.

Išlikimo dėlei Lietuvai reikėtų kartu su kitomis Baltijos valstybėmis suderintai formuoti užsienio politiką, aktyviai įsilieti į gynybinius koordinuotus sandėrius, bendrai spręsti energetikos ir kitas ekonomines problemas, bei skatinti trišalio bendrumo išvystymą, t.y. vystyti kažką panašaus į Šveicarijos modelį.  Narystė Europos Sąjungoje ir NATO savaime negarantuoja geros gynybos prieš Rusiją nei „minkštųjų” ir nei „kietųjų” galių prasme.  Visų kraštų valdantieji sluoksniai, nors ir dažnai mirksta tik savo ambicijų liūne, turi suprasti, jog daug pasirinkimo gyvenant Rusijos pašonėje nėra, ir bendrai nesprendžiant svarbius išlikimo klausimus, pavienių Baltijos kraštų nepriklausomybė būtų tiktai laiko klausimas, ko Rusija tik ir laukia.

„Draugas”, 2012 m.rugsėjo 22 d. 

Naudotasi literatūra:

1. Bronius Nainys, Ar Molotov-Ribbentrop paktas gali pasikartoti?”, Draugas,2012 rugpiucio 23;

2. J. Bugajski, “Šiaurės Europos šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės modeliai”, Center for Stategic and International Studies (CSIS), paskaita pristatyta, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2012 rugsejo 4;

3. George Friedman, “Poland’s Strategy”, Stratfor (Strategic Forecasting, Inc.), August 28 , 2012;

4. Kurt Volker, Ieva Kupce, “Nordic-Baltic-American Cooperation”, Center for Transatlantic Relations, Nitze School of Advanced International Studies, Washington, D.C., February 12, 2012;

5. Edward Lucas, “Off the Boil: Why Central Europe Can’t Get Excited About the U.S., Presidential Race”, Thee Economist-CEPA, Washington, D.C., September 5, 2012;

6. Jan Jireš, “Redrawing Maps: Central Europe and the European Monetary Union Crisis”,

Central European Policy Analysis, Washington, D,C., September 5, 2012;

7. Policy Paper, Central and Eastern European Coalition, Spring 2012, Washington, D.C.

O paskutinės naujienos iš Japonijos skelbia, kad Fukušimos branduolinės elektrinės avarija vis tik įvyko dėl žmogaus klaidų ir tai galutinai patvirtina taisyklę, kad visos branduolinių elektrinių avarijos vyko dėl žmogiško faktoriaus veiksmų, nors technika veikė savo galimybių ribose. Absurdas yra tai, kad siekiant didžiosios branduolinės energetikos efektyvumo, kuriamos grandiozinės apsaugos sistemos (gal čia ir Olkiliuoto reaktoriaus įrengimo vėlavimo priežastis), o visa tai veda prie tų sistemų nestabilumo ir priklausomybės nuo žmogiškojo faktoriaus. Jeigu avarija įvyktų būsimoje VAE, Lietuva akivaizdžiai prarastų savo paskutinę istorinę teritoriją ir ko gero tautai reiktų ieškoti naujų teritorijų – gal Sibire, o gal Madagaskare. Černobylio avarijos likvidavime dalyvavo virš 800 tūkst. kariškių, nekalbant apie sutelktus milžiniškus materialinius resursus. Ar Lietuva bus pajėgi susitvarkyti su tokiais iššūkiais – akivaizdu, kad ne.

Niekas sklandžiai negali paaiškinti ir dėl šiuo metu veikiančios BRELL sutarties, pagal kurią Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva elektros energetikoje paklūsta centrinės dispečerinės, esančios Maskvoje, nurodymams. Prie šios sutarties Lietuva prisijungė 2001 metais, nors tuo metu jau galiojo konstitucinis įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinės erdvės bet kokias sutartis. Visuomenei nėra žinoma kokiomis sąlygomis Lietuva galėtų tą sutartį nutraukti. Manoma kad šia sutartimi sumaniai manipuliuoja Maskva, planuodama per Lietuvos teritoriją, naudojantis visa elektros energetikos infrastruktūra (įskaitant ir Kruonio HAE) persiųsti savo būsimos Baltyjsko AE elektrą jiems norimomis kryptimis. Keistai atrodo ir planuojamas statyti Alytuje nuolatinės srovės intarpas Lenkijos-Lietuvos elektros energijos jungčiai, tarsi nenorima sinchronizuoti sistemų darbo su kontinentine Europa, o paklūstama rusų valiai išlikti Rusijos šiaurės vakarų energetiniame žiede. Visa tai sukelia dar didesnių abejonių, ar net pastatę VAE galėsime išeiti iš minėto energetinio žiedo, ar BRELL sutartis nenumato nepakeliamų reparacijų? Ką tik Lietuvą lankę europarlamentarai, nagrinėję Ignalinos AE uždarymo finansavimo klausimus, aiškiai parodė, kad Briuselyje ko gero rusiškas lobizmas veikia puikiai – rusiško kapitalo įmonės NUKEM interesai buvo apginti, lietuviai buvo priversti nusileisti. Kaip NUKEM tapo rusiška – atskira tema, tačiau kas gali paneigti, kad dalis VAE „komercinio“ projekto akcijų kada nors neatsidurs rusų rankose?

Aiškėja, kad laikyti VAE projektą komerciniu yra nerealu – kas beskaičiuotų būsimos VAE elektros kainą, ji gaunasi apie 30 ct/kWh, tuo tarpu Skandinavijos elektros rinkoje, į kurią ir mes orientuojamės, laikosi 12-18 ct/kWh kaina. Vidutinė elektros kaina biržoje Lietuvoje 2011 m. buvo 15,62 ct/kWh. Taigi, be valdžios dotacijų, kurias kaip visada apmoka mokesčių mokėtojas, neapsieisime. Taip pat painiojami keli dalykai – skelbiama, kad būsimos branduolinės jėgainės kaina bus ypač pigi, net referendume siūloma pateikti tokį klausimą: „Ar norite pigios elektros?“. Be to dažnai kalbama, kad dabar dar sunku paskaičiuoti būsimos VAE elektros kainą, nes nežinomas nei kapitalo, nei palūkanų dydis. Papraščiausiai siūloma tikėti (kaip kažkada buvo siūloma tikėti, kad gyvensime komunizme). Tačiau realybė galėtų būti tokia – po 12 metų VAE statybos (remiantis kad ir Suomijos pavyzdžiu) ir 18 metų kapitalo atsipirkimo, tai yra 2042 m., susiklosčius palankioms aplinkybėms (pavyzdžiui, jei nebus jokio ryškaus progreso vystant alternatyviąją energetiką) mes turėsime pigią branduolinę elektrą ir galbūt dar šiuolaikinė 30-mečių karta tą pajus. Tačiau patys kūrybiškiausi tos kartos metai jau bus praėję naudojant ne tik brangiausią mūsų regione elektrą, bet ir brangiausią regione šilumą, kurą automobiliams ar vandenį.

Daug kas nustemba, kai sužino, kad dabar energetikos ūkio vystymui kiekvienas iš mūsų papildomai mokame 7,04 ct už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę – tai jau įtraukta į elektros energijos kainą. Šie centai tai visuomenės interesus atitinkančių paslaugų išlaidų dengimas, sutrumpintai vadinamas VIAP. Daugelyje šalių tai taip pat daroma, tačiau šis mokestis dažniausiai laikomas akcizu, bei biudžeto pajamomis ir kaip taisyklė panaudojamas tik tikslams, patvirtintiems metiniuose valstybių biudžetuose, tai yra absoliučiai skaidriai. Pas mus šio VIAP mokesčio per metus surenkama apie 700 mln. litų ir visa tai prižiūri bei paskirsto Energetikos ministerija. Pagal elektros biržos BaltPool duomenis 1,12 ct/kWh, arba 15,9 % viso surinkto VIAP, skiriama atsinaujinančiai energetikai remti, 0,86 ct/kWh (12 %) strateginiams objektams, o likusi surinkto VIAP dalis skiriama Lietuvos elektrinei ir termofikacinėms elektrinėms ekonominio stabilumo parametrų palaikymui (visi tie objektai naudoja gamtines dujas). Strateginiams objektams pagal šį paskirstymą lieka apie 84 mln. litų, matomai iš šios sumos nemažai yra skiriama popieriui, ant kurio braižomi VAE planai. Iš visa tai kas pateikta, matosi, kad iš esmės didžioji VIAP lėšų dalis, nors ir netiesiogiai, bet atitenka dujų tiekėjui, todėl biokuro naudojimo propaguotojai ir pyksta, kad vietoj to, kad remti vietinių energetinių resursų plėtrą ir jų naudojimą, mes visi, VIAP mokesčio mokėtojai, remiame GASPROM.

Kita vertus, kaip buvo paminėta aukščiau, per VIAP mes visi, naudojant tarifų sistemą, remiame vėjo ar saulės pagrindu pagamintą elektros energiją. Tačiau, lyginant su VAE projektu, atsinaujinančios energetikos objektams nereikia valstybinių investicijų ir po 12 metų visos tos elektrinės nustos gauti dotacijas per tarifą ir savo elektrą pardavinės rinkoje. Palyginus prognozuojamą 30 metų VAE statybos ir atsipirkimo laiką ir dar naudojant mokesčių mokėtojų lėšas (ar valstybės garantijas) su 12 metų atsipirkimu ir dotacijomis per tarifą, naudojant tik privatų kapitalą, akivaizdu kam reikia teikti pirmenybę.

Kalbant su Latvijos ar Estijos energetikos specialistais jie iš esmės remia VAE projektą – tereikia įnešti sutartą sumą ir be jokių rūpesčių, ar gyventojų įtikinėjimo, gauni sutartą elektros energijos kiekį. Tačiau pasiūlius dalintis ne tik elektros energijos kiekiais, bet ir projekto rizika (ypač avarijų likvidavimo problemomis ar panaudoto kuro saugojimu), pasigirsta ir abejonių dėl dalyvavimo VAE projekte. O kaimynų abejonės ypač padidėjo priėmus Seime VAE koncesijos įstatymą, kuriame yra leista strateginiam investuotojui branduolinės jėgainės teritorijoje turėti zoną, kurioje nebus Lietuvos Respublikos jurisdikcijos. Investavai pinigus, o kur ir kaip jie ten sukasi patikrinti bus galima tik per Londono arbitražą. Tikra „juodoji skylė“…

Tiek latviai, tiek ir estai atvirai kalba apie galimas alternatyvas VAE, pavyzdžiui planuojamą termofikacinę elektrinę Ventspilyje, kuri naudotų lenkišką akmens anglį, tačiau taikytų jau naujas, žymiai mažiau teršiančias gamtą, technologijas, arba elektrinių, naudojančių vietinius skalūnus, pertvarką Estijoje. O ar tikrai, kaip tvirtina valdžios atstovai, Lietuva neturi jokių savo alternatyvų VAE?

Bendra Lietuvos elektrinėse instaliuota galia, pastačius naują kombinuoto ciklo 455 MW energetinį bloką Elektrėnuose, yra 4476 MW, tai yra daugiau nei pakankama. Taip pat turime neblogai sutvarkytus elektros energijos tinklus, leidžiančius taikyti decentralizuotą energijos tiekimą, tuo užtikrinant ir energetinį saugumą. Tačiau problema yra tai, kad nemaža dalis elektrinių kaip pagrindinį kurą naudoja gamtines dujas. Taigi ši turima instaliuota galia būtų pilnavertė turint dujų tiekimo alternatyvą – suskystintų dujų terminalą. Nors yra bandymų supriešinti šio terminalo statybą su biokuro naudojimo plėtra – būk tai mažėjančios, ar stabilesnės dujų kainos neskatins naudoti biokuro, vien Būtingės naftos terminalo pavyzdys rodo, kad einame teisingu keliu. O įrengus energetines jungtis su Švedija ir Lenkija, modernizavus Kruonio HAE bei įrengus  kitas modernias energijos kaupimo technologijas , kartu su įrengtomis Latvijos ir Estijos elektros energijos alternatyvinėmis jėgainėmis, galime drąsiai prašytis sinchronizavimo su kontinentinės Europos energetiniais tinklais.

Tvirtinama, kad statant VAE, atsiras apie 6000 darbo vietų. Tai yra tiesa, bet ar tai bus darbo vietos tik Lietuvos piliečiams? Priminsiu neseniai per vieną Lietuvos komercinę televiziją parodytą interviu su Hitachi atstovu. Paklaustas, kaip bus organizuojami darbai, pasakė, kad objekte dirbs per 2000 iš Japonijos atsiųstų specialistų, o pagrindiniai mazgai, agregatai bus surinkinėjami Japonijos gamyklose, taigi pagrindinė problema bus jų transportavimas. Seimo priimtuose dokumentuose Lietuva įsipareigojo įrengti specialius kelius, sustiprintus tiltus ir kita, kas leis į VAE gabenti ypač sunkius ir didelių gabaritų krovinius. Deja ši suma (artima 1 mlrd. litų) yra net neįtraukta į VAE statybų sąmatą. Specialių bet laikinų privažiavimų įrengimas iš tiesų sukurs nemažai laikinų darbo vietų, tačiau išlaidos, nesukuriančios apčiuopiamos pridėtinės vertės, negali duoti teigiamų poslinkių krašto ekonomikai. Tikėti, kad vietiniai statybininkai, ar energetikai laimės konkursus VAE objekte irgi darosi sunku, matant koks kiekis tarptautinių stiprių firmų tuo domisi.

Žinant koks Lietuvai yra aktualus šilumos gamybos klausimas, belieka tikėti, kad biokurą naudojančių jėgainių statybos bumas yra neišvengiamas, o be šilumos gamybos ir elektros energijos gamyba jose didės. Kartu su paties biokuro gamyba tai realios ir ilgalaikės darbo vietos. Specialistai tvirtina, kad biokuro panaudojimo plėtra sukurtų apie 10 tūkst. naujų nuolatinių darbo vietų, o išvysčius ir energetikos įrenginių gamybą galima būtų prognozuoti dar 2-5 tūkst. darbo vietų. Naujai įrengtų biokuro jėgainių atsipirkimo laikas gana įvairus – svyruoja nuo 2 metų (Utena) iki 9 metų (Šiauliai). Tai gana patrauklios investicijos, o jei bus pakankamai patirties ir skaidrumo, atsipirkimo laikas bus palankiai optimizuotas.

Nors mūsų žemdirbiai giriasi, kad šiais metais bus geras grūdų derlius, važiuojant per mūsų mielą kraštą matosi, kad, kaip ir visada, mes vis tik užauginame didžiausią smilgų derlių – tiek daug dirvonų laukia nesulaukia žemdirbio rankos. Galime tvirtinti, kad rezervų ir maisto produktų gamybos plėtrai ir energetiniams augalams turime į valias! Taigi, turime viską ko reikia – puikų kraštovaizdį, derlingą žemę, miškus, ežerus, upelius, o taip pat gerai išvystytą elektros energetikos sistemą su pakankamomis galiomis ir… „apsvaigusius“ branduolinėmis svajonėmis politikus, su 17 mlrd. litų VAE projektu. Perspektyvoje matyti prasiskolinusią, o gal net savo teritoriją praradusią tautą būtų be galo nemalonu. Be to, tik atsisakius ar bent nukėlus šio kontraversiško VAE projekto vykdymą vėlesniam laikui, atsiranda reali ir ko gero net ES palaikoma pozicija dėl branduolinių elektrinių šalia Lietuvos statybų stabdymo.

Prieš dvejus metus dalis Lietuvos žmonių pašiurpo sužinoję, kad Rusija šalia Lietuvos sienos prie Nemuno pradėjo realizuoti šį naują branduolinės intervencijos būdą. Kita dalis žmonių klausėsi A. Sekmoko pasakų, kad mes greičiau už rusus pasistatysime savo VAE, lyg tai galėtų turėti įtakos rusų politiniam apsisprendimui.

 Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, 17 km. į pietus nuo Ragainės miesto pradėta galingos ( 2x 1150 MW). Baltijos AE statyba. Reaktorių šaldymui numatoma panaudoti Nemuno vandenį. Netrukus paaiškėjo, kad ne tik Nemunas bet ir Neris bus panaudoti agresijai vykdyti. Neries aukštupyje Astravo apylinkėse  Baltarusijoje, per 50 km. nuo mūsų sostinės Vilniaus, Rusija planuoja dar vieną galingą (2x 1200MW), AE, kurios reaktoriai galės būti aušinami Neries vandeniu. Kitais žodžiais tariant, Rusija  pradėjo branduolinį karą prieš Lietuvą jo nepaskelbusi. Mūsų mažytė šalis netrukus atsidurs rusiškų AE apsupty, be jokios evakuavimosi galimybės branduolinės agresijos atveju, o mūsų pagrindiniai gėlo vandens šaltiniai Nemunas ir Neris taps potencialiais branduolinės taršos įkaitais.

 Kadenciją baigęs Valstybės prezidentas Valdas Adamkus, vienintėlis iš Lietuvos politikų, viešai kalbėdamas per televiziją, parodė nuoširdų susirūpinimą dėl Lietuvos valstybės patekusios į nepavydėtiną situaciją. Jis  prilygino šį Rusijos žingsnį politinei akcijai nukreiptai prieš Lietuvos valstybę  ir prašė kreiptis į tarptautinę bendruomenę paramos.

 Tačiau prezidento susirūpinimas, ko gero, liko neišgirstas. Nebuvo nei oficialaus valstybinio Rusijos agresijos įvertinimo, nei notos, nei kreipimosi į ES, nei į NATO, nei į NATO energetinio saugumo centrą. Buvo apsiribota tik antraeilių institucijų susirašinėjimu ir pasitenkinta atskirų politikų išsakoma parama mums. Viskas baigia nurimti. Praėjo gerokai daugiau nei metai. Matyt leisimės ramiai numarinami. Tikriausiai beviltiška buvo tikėtis kitokios baigties. Ypač po to, kai premjeras 2011 m. kovo 15d. per televiziją viešai pareiškė, kad Lietuva yra geriausia vieta atominėms elektrinėms statyti, nes  čia nebūna nei cunamių, nei žemės drebėjimų. Taigi, reikėtų manyti, kad Fukušimos masto tragedija čia pas mus  neįmanoma. Tik kažkodėl Černobilyje, kur  taip pat nebuvo cunamio, įvyko  avarija, o jos mastas nebuvo mažesnis už Fukušimos. Po tokio premjero pasisakymo ir realios mūsų vyriausybės branduolinės politikos, beveik neliko argumentų priešintis akivaizdžiai Rusijos politinio šantažo galimybei.

 Savo sumanymu statyti AE Visagine mes ne tik skatinam Rusiją daryti tą patį ką planuojam mes, bet ir įteisinam jų planus. Po to kai pasauliui tapo aišku, kad VAE bus statoma ant sienos su Baltarusija, tik 30 km. nutolusi nuo antro pagal dydį Latvijos miesto, Daugpilio, kad japoniško reaktoriaus šaldymui naudosime Drukšių ežero, kuris priklauso ne tik mums bet ir baltarusiams, vandenį, mes praradom moralinę teisę išsakyti savo reikalavimus. Būsime juokingi reikalaudami rusų nestatyti savo AE arti mūsų valstybinės sienos ir miestų, nenaudoti upių tekančių per mūsų teritoriją vandens, arba reikšime nepasitikėjimą rusiškais branduoliniais reaktoriais.

 Šiandien jau tapo akivaizdu, kad Rusija savo sumanymą, apsupti mus grėsmingais branduoliniais reaktoriais, realizuos, nepriklausomai nuo to pastatysime VAE ar ne. Tai  yra tragiška. Lietuva atsidurs rusiškų branduolinių reaktorių gniaužtuose. Tačiau tai dar ne viskas. Tragedija bus kur kas didesnė jei dar ir VAE pastatysime. Žinoma, ne sau. Ją valdys Maskva. Apie tai jau buvo kalbėta. Maskvai tai bus dovana, nes atsiras galimybė atstatyti situaciją kuri buvo iki uždarant IAE.  IAE pakeis VAE. Skirtumas tik tas, kad IAE buvo statoma už Maskvos, o VAE bus statoma už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus.

 Stebėtis reikia mūsų totaliniu paklydimu, galingu suinteresuotų grupių spaudimu. Niekas nekomentuoja nepergyvena dėl to apie ką rašau aš. Praslydusi viena, kita žinutė, straipsnelis internete ar spaudoje kritikuojantys vyriausybės energetinę politiką, mažai įtakoja viešąją nuomonę.  Televizija „užkimšta“, reklaminio pobūdžio pranešimais apie milžiniškas investicijas Visagine ir darbo vietas. Tik nutylima, kad darbo vietomis naudosis japonai, o investicijas apmokės mūsų mokesčių mokėtojai. Niekas nepaaiškina apie BRELL,  kokią įtaką turi ši sutartis mūsų valstybės politikai.

 Rusiški intrneto portalai jau seniai teikia žymiai daugiau informacijos. Jie nesidrovi kalbėti ne tik apie BRELL, bet ir apie tai kaip rusai naudosis mūsų elektros energetikos infrastruktūra. Ten braižomos schemos, kaip rusiškų elektrinių pigi perteklinė elektra bus kaupiama mūsų Kruonio hidro akumuliacinėje elektrinėje (KHAE) ir paversta į brangią pikinę elektrą, mūsų kabeliu bus eksportuojama į Švediją. Dabar skaitytojui, ko gero, pasidarė aišku kodėl dar sovietmečiu iš KHAE buvo nutiesta aukštos įtampos linija į Sovetsko (Tilžės) elektros pastotę. Tik labai toli matantis Maskvos strategas, galėjo prognozuoti įvykius energetikoje, kuriuos mes stebime šiandien ir jau tada ruošti infrastruktūrą jų realizacijai.

Iš pateiktų pavyzdžių aiškėja, kad šios tylios Baltijos šalių okupacijos scenarijų ruošė Maskva. Scenarijui realizuoti reikės milžiniškų pinigų. Prorusiški prekybos elektra  tarpininkai parūpins jų. Tuo neleidžia abejoti prekybos su Rusija, Ignalinos atominėje elektrinėje pagaminta pertekline elektros energija, patirtis. Matyt dėl to prorusiški šios prekybos partneriai Lietuvoje „iš kailio neriasi“ siekdami IAE, pakeisti analogišku VAE.

 Ištrauka iš ruošiamos knygos „Kas esi, iš kur ir kur eini, žmogau?“