Autorius: Bronius Rasimas

Šitaip atsiradęs deficitas Latvenergo padeda Latvijos biržoje elektros kainas didinti, o Estijoje – nepagrįstai iškreipti. Kadangi Estijoje visi vartotojai elektrą perka per biržą, atsiranda nepasitikėjimas pačios biržos funkcionavimu, todėl Estijos ūkio ministerija žada imtis griežtų priemonių, net iki pasitraukimo iš Baltijos šalių elektros rinkos.

Latvija neseniai įsijungė į Baltijos šalių elektros rinką, tad gali būti ir nepatyrimo, ar net elektros rinkos egzistavimo principų iškreipto suvokimo. Kita vertus, nėra naujiena, kad tarp kaimynų (latvių ir estų) yra nesutarimų, kas turėtų sutvarkyti perdavimo linijas tarp šalių, kad elektros energijos srautai netrukdomai judėtų į abi puses. Ne paslaptis yra tai, kad dalis elektros perdavimo linijų iš Latvijos į Estiją eina per Pskovą, tai yra Rusijos teritoriją, ne paslaptis yra ir tai, kad vis dar nėra bendro Baltijos šalių energetinio žiedo, kuris būtinas ne tik bendros elektros biržos egzistavimui, bet ir perėjimui į sinchroninį darbą su kontinentine ES dalimi. Akivaizdu ir tai, kad kol nebus jungties su Švedija, Baltijos šalių elektros rinka gali egzistuoti tik visų šalių geranoriško supratimo sąlygomis. Tad kyla klausimas ar tai galima pasiekti?  

Kas gali paneigti, kad ko gero pagrindinė nesutarimų priežastis yra VAE! Didžioji paslaptis yra ta, kad vis dar nesusitariama dėl VAE statybos esminių dalykų – statyti ar ne, po kiek dėtis, kieno kokia atsakomybė, tai yra mūsų kaimynai vis dar nenori sakyti nei taip, nei ne – gal taip jie ieško geresnių derybinių pozicijų, gat dangsto nenorą prisidėti prie projekto, o gal net yra spaudžiami trečiųjų šalių. Tuo tarpu japonų Hitachi vėl čia Lietuvoje, vėl daug žada (nors japonai buvo nustebę, kai tik dabar sužinojo, kad Baltijos šalys nori pereiti iš rusiškos sinchronizacijos į europinę!) ir primygtinai laukia sprendimų. O neapibrėžta padėtis  derybose dėl VAE ir neleidžia Lietuvai griežčiau kalbėtis su kaimynais dėl problemų Baltijos šalių elektros biržoje, tad turim tą, ką turim – brangią elektrą. Vietoj rimtų ir griežtų derybų staiga atsiranda jau primiršti gąsdinimai – kol neturėsime VAE, elektra bus brangi! Bet net labai optimistiškai mąstant VAE pigią elektrą galėtų tiekti tik po 20 metų, o ką daryti per tą laikotarpį?

Galima būtų teigti, kad čia išsakyti įtarimai yra nepagrįsti. Tačiau tik viešumas gali padėti išspręsti visas problemas. Tuo tarpu naujai paskirti energetinių struktūrų vadovai, lyg studentai ištraukę neišmoktą bilietą, kažką nerišliai kalba. Gal be „pieno“ karo, mes jau kariaujame ir „elektros“ karą, ir net „euro“ karą – be karvedžių ir strategijų?

Aišku galėtų būti pasiūlyta  ir daugiau alternatyvų, pavyzdžiui, Visagino AE įrenginėti du 1350 MW galios reaktorius, pamečiui juos paleidžiant eksploatacijai. Tačiau matosi, kad toks projektas dar labiau tiktų Rusijos Šiaurės vakarų elektros energetinei sistemai, ko rusai nuolat ir siekė norėdami kitų rankomis atstatyti trūkstamą grandį (uždarytą Ignalinos AE) jų kontroliuojamoje BRELL sistemoje. Ko gero tuo tikslu buvo net rengiami „provokaciniai” branduoliniai projektai aplink Lietuvą.

Kita vertus, Lietuva, Latvija bei Estija ir taip turi pakankamai instaliuotų galių. Teisingai diversifikavus kuro tiekimą, jo panaudojimą ir modernizavus energetikos ūkį bei įvykdžius energetinių jungčių (elektra ir dujos) su Švedija ir ypač su Lenkija projektus, Baltijos šalių gaminama elektra galėtų būti net pigesnė už Visagino AE gaminamą elektrą. Ypač per galimai įrengtos Visagino AE pirmuosius 20-30 metų eksploatacijos, tai yra tol, kol projekto investicijos galimai teoriškai atsipirktų. Apie Lietuvos energetines perspektyvas aiškiai pasisakė ir Lietuvos Energetikos instituto mokslininkai. Be to, iš JAV ateina patikimos žinios, kad naujos kartos mažųjų (apie 170 MW galios) branduolinių reaktorių komerciniai projektai turėtų pasirodyti apie 2023 m. Taigi, atsiranda dar papildomų argumentų, kad Visagino AE projektas gali iš viso neatsipirkti.

Dar vienas galimas pasiūlymas galėtų būti paruoštos statyboms Visagino AE aikštelės perėmimas, tai yra suteikiama vieta ir strateginis investuotojas savo rizika pastato tokią branduolinę jėgainę, kuri rinkos sąlygomis pardavinėtų elektros energiją. Deja, tokios sąlygos jau buvo siūlomos, tačiau joks investuotojas tuo nesusidomėjo. Aplamai verslas vis labiau linksta investuoti į savo poreikius tenkinančius energetinius šaltinius (tai yra taikyti energetikos decentralizacijos principus) ir vis mažiau pasitiki šalimis, kurios už mokesčių mokėtojų pinigus bando statyti brangius centralizuotus energetinius objektus.

Gal vis tik mes be reikalo ieškome galimų projekto „patobulinimų”? Gal tai yra tik būdas apeiti referendumo dėl Visagino AE statybos rezultatus? Lietuvoje, kur aukščiausiu lygiu nepaisoma ne tik teismų sprendimų, bet ir išreikštos referendumu tautos valios, siūlyti „pseudo“ pakeitimus Visagino AE projektui kai kam patiktų, nes taip nušaunami net du zuikiai – atsiranda neva naujas Visagino AE projektas (o tauta tai priešinosi „anam“ projektui) ir vėl laisvos rankos braižyti popieriuje naujus branduolinius ar kitokius švaistančius pinigus projektus. Lai man atleidžia mūsų energetikos specialistai už pasitikėjimą, bet man atrodo, kad du-trys patyrę specialistai per porą-trejetą mėnesių už kokius nors du-tris šimtus tūkstančių litų atliktų išsamią galimybių studiją apie galimybes jungtis sinchroniniam darbui su kontinentinės ES elektros energetine sistema. Dabar už tą darbą švedams žadama mokėti 5 milijonus!

Jau akivaizdžiai matosi neperspektyvių Baltyjsko AE ir Astravo AE projektų likimas, vertęs nerimauti tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek ir Karaliaučiaus srities gyventojus. Kaip skelbia žiniasklaida, Baltyjsko projektas Karaliaučiuje atidedamas, o dėl Astravo projekto finansavimo Baltarusijos vadovas neseniai lyg ir bandė derėtis su… Kinija, nes Astravo AE projektui rusai pinigų vis dar neskuba duoti. Deja, pagal radijo „Svoboda“ pranešimus, kol kas iš Kinijos pusės buvo gautas tik pasiūlymas steigti Baltarusijoje Kinijos verslo centrą, o Astravo AE statybvietė, ten apsilankiusiųjų manymu, labiau primena Vilniaus stadioną, nei rimto energetinio objekto statymą.

 
Vakarų verslo strategai, supratę akivaizdžią tiesą, kad senieji žemynai užsižaidė tik finansiniais reikalais ir pamiršo prekių gaminimą, pradeda raginti gamybą iš Azijos grąžinti į Europą ir JAV – tik taip galima būtų likviduoti užsitęsusios krizės padarinius ir užtikrinti stabilų darbo vietų kūrimą ir šalių ekonominį atsigavimą. Matomai Rytų strategai irgi nesnaudžia bei ieško galimybių jau su savo kapitalu kurti gamybą Europoje – tai ir matosi iš ką tik pateiktų kinų pasiūlymų baltarusiams. Nors tokia verslo „kraustymosi“ strategija lyg ir diktuotų būtinybę vystyti energetiką, šiuolaikinė branduolinė energetika yra per daug griozdiška ir brangi, o jos vystymas užtrunka per ilgai. Tuo tarpu verslo „kraustymasis“ galėtų būti efektyvus, jei jis vyktų greitai ir dabar – krizės padariniai turėtų būti likviduojami kuo greičiau. Taigi tos šalys, kurios sugebės skubiai modernizuoti, restruktūrizuoti savo energetikos ūkius ir turės pakankamai energetinių resursų jungčių su kaimynais, gali būti laimėtojos. Apsidairykime – Baltijos šalys kaip tik turi tokias galimybes. Užuot braižę popierinius projektus, kreipkime savo resursus ir inžinerinį potencialą ta linkme.

 
Branduolinė energetika akivaizdžiai Lietuvai nei reikalinga, nei finansiškai pakeliama. Šioje užsitęsusioje istorijoje dvigubi, trigubi standartai, nekompetencija, slaptumas ar net galimas sukčiavimas yra taip susipynę, kad visus sprendimus reikėtų tiesiog atidėti neribotam laikui.

Planuojamos įrengti „LitPol link“ ir „NordBalt“  elektros energijos jungtys žymiai padidins mūsų regionui elektros energijos tiekimo patikimumą. Egzistuojančios energetinės jungtys su Rusija bei Baltarusija patikimumo atžvilgiu irgi nėra blogai. Tačiau čia priartėjame prie kito termino – energetinio saugumo. Tiekimo patikimumo užtikrinimas ir yra energetinio saugumo pagrindinė dedamoji. Taigi yra svarbu, kad energijos tiekimo linijos būtų techniškai tvarkingos ir tinkamai prižiūrimos, atsparios gamtiniams ir fiziniams pažeidimams, taip pat saugios gamtosaugos (ypač galimos radiacijos išplitimo) ir žmogaus atžvilgiu. Taip pat svarbu, kad sutartys su tiekėjais nebūtų naudojamos politinių tikslų įgyvendinimui (ypač kai yra vienintelis tiekėjas). Energiją generuojančių jėgainių kuras turi turėti galimybę diversifikavimui, pavyzdžiui: dujos – biodujos – mazutas, biokuras – durpės – šiaudų granulės ir t.t. Svarbu suvokti ir įvertinti energetikos decentralizavimo svarbą, nes tik energetinių objektų išskaidymas leidžia užtikrinti didesnį energetinį saugumą, tuo tarpu itin didelės galios energetikos objektai nedidelėse energetinėse sistemose žymiai mažina energetinį saugumą bei gali privesti prie sistemos nestabilumo ar net iki visos sistemos griūties (angl. blackout), visiškai nutraukiant elektros energijos gamybą.
Energetinės sistemos stabilumo užtikrinimas reikalingas tam, kad staiga sustojus vienai ar kelioms jėgainėms (sugedus, įvykus ekstremaliems gamtos atvejams ar diversijai), nedelsiant būtų įjungti kiti generuojantys šaltiniai, galintys kompensuoti trūkstamą energijos kiekį. Kad neįvyktų sistemos griūtis, rezervinės galios turi būti įjungtos per kelias sekundes. Esant decentralizuotai sistemai, tai yra kai nėra išskirtinės galios jėgainių, Lietuvos elektros energetinė sistema, o atskirais atvejais visų trijų Baltijos šalių elektros energetinės sistemos, pirmomis generavimo sutrikimo sekundėmis ir minutėmis galėtų kompensuoti iki 800 MW prarastų galių. Išsijungus didesnės galios generavimo šaltiniui (pavyzdžiui, sustojus planuojamos statyti 1350 MW generatoriui), pirminį rezervą, deja, galėtų užtikrinti tik Rusijos šiaurės vakarų elektros energijos sistema, taigi sistemos stabilumas ir tuo pačiu energetinis saugumas tuomet taptų priklausomas nuo mūsų rytų kaimyno geranoriškumo ar net ir nuo kaimyno objektyvių techninių galimybių. Čia ir prasideda jau minėtų emocijų ekspertų samprotavimai – kas labiau ką myli, kam kas dirba, tačiau nutylima apie technines sistemos galimybes, o pradedama kalbėti apie energetinę nepriklausomybę. Net ir įrengtos per nuolatinės srovės intarpus tarpsisteminės jungtys su Lenkija ir Švedija neužtikrins taip vadinamojo pirmojo rezervo, jos galėtų užtikrinti taip vadinamąjį antrąjį ir tečiajį rezervą, tai yra užtikrinti elektros energijos trūkumo padengimą, praėjus trims-penkioms ar net dešimčiai minučių nuo avarinio įvykio atsiradimo pradžios. Beje, per čia paminėtas minutes generacijos trūkumą jau galėtų užtikrinti ir Kruonio HAE ar kiti vietinės sistemos generatoriai.
Energetinės nepriklausomybės terminas turi labai aiškų anglišką atitikmenį – „Off Grid“ (ne tinkle). Taigi iš ties galime įsirengti didelės galios generatorių, atjungti visas jungtis su kaimyninėmis šalimis ir tikrai būsime nepriklausomi, bet čia pat iškils problemos, apie kurias ką tik kalbėjome. Kita vertus, „Off Grid“ tendencijos pradeda plisti atsinaujinančios energetikos ir mikroenergetikos srityse, ypač kai atskirų šalių norminiai aktai vis dar riboja šios energijos atidavimą į centralizuotus tinklus. Štai mūsų kaimynai lenkai jau gamina ir įrenginėja mažas kogeneracines jėgaines, naudojančias dujas, mazutą ar net biodujas ir biokurą, kurios maždaug 30/ 70 santykiu gamina elektrą ir šilumą, naudojamą  tiek namų ūkių, tiek daugiabučių namų vidinėms reikmėms patenkinti. Panaši tendencija pradeda plisti ir Skandinavijos šalyse, o tai labai neramina centralizuotų ir monopolizuotų sistemų atstovus.
Daug kas domisi, kaip teisingai prognozuoti (strateguoti) mūsų energetikos perspektyvas, jeigu reikia atsižvelgti į tiek daug svarbių faktorių. Dažniausiai tokiems uždaviniams spręsti naudojami matematiniai modeliai (matricos), besiremiantys kombinatorika (matematikos sritimi, nagrinėjančia tam tikros baigtinės elementų ar jų kombinacijų, tenkinančių tam tikrus kriterijus, sudarymo principus). Matomai, naudojant panašius į paminėtus principus, Lietuvos  Energetikos instituto mokslininkai, naudodami net apie 70 matematinių modelių, bandė peržiūrėti mūsų energetinę strategiją, perspektyvinius projektus ir savo įžvalgas neseniai pristatė Seime. Daug kas neatkreipė dėmesio į labai svarbią aplinkybę – ko gero šį kartą energetikos strategiją peržiūrėjo ne politikai, ne teisininkai, ne audito kompanijos, o MOKSLININKAI. Ir dar viena gana šokiruojanti detalė – už visas ankstesnes „energetines galimybių“ studijas buvo dosniai atsiskaitoma, o Energetikos instituto mokslininkams už jų darbą dar vis neatsiskaityta!  Gal politikai laukė svaresnių „už“, kalbant apie Visagino AE, o štai atsirado ir moksliškai pagrįsta alternatyva – tą patį rezultatą galima pasiekti žymiai greičiau ir, ko gero, net pigiau bei su mažesne rizika.
Deja, praėjus dienai, kitai po mokslininkų išvadų paskelbimo, vėl atgijo Visagino AE projekto idėjos, o emocijų ekspertai, painiodami terminus, vėl kartoja: pigiau, saugiau, nepriklausomiau… Hitachi atstovai yra pareiškę – projektą tęsime! Tas ko gero ir vyksta. O kokia čia nauda mums, jei po 40 metų, išsimurgdę skolose ir nepritekliuose, gal ir turėsime tą pigią elektrą? Kokį terminą čia pritaikyti aš vis dar nedrįstu.