Autorius: Bronius Rasimas

Dirbant vėjo energetikos srityje jau antrą dešimtmetį ir matant į vėjo energetikos verslą ateinančius investuotojus,  juos galima būtų skirstyti į Lietuvos verslininkus ir užsienio investuotojus.

Lietuvos verslininkai dažniausiai ketina investuoti į vėjo energetikos projektus iki 2 mln. Lt nuosavų lėšų, neretai įrengiant vėjo elektrinę šalia savo įmonės gamybos patalpų ir suvartojant dalį pagamintos elektros energijos, kartu įkuriant ir naujas darbo vietas vietinei pramonei, amatams, žemės ūkui.  Kartu su banko paskola tokių investicijų užteka  2 MW vėjo elektrinei.

Užsienio investuotojai dažniausiai veikia per vietinius fizinius asmenis,  ar Lietuvoje įsteigtas įmones ir ketina  investuoti į kuo didesnį vėjo elektrinių parką (15-500 MW). Tokių projektų atsiradimas skatina didesnių (iki 150 mln. EUR)  investicijų pritraukimą, tačiau viešą interesą atitinkančios lėšos , šiuo atveju, iškeliauja į užsienį.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į besikuriantį Lietuvos gyvenviečių bendruomenių, kurių turime virš 700, svarbą bendradarbiaujant su  AEŠ investuotojais. Puikiausias bendruomenių dalyvavimo atsinaujinančiuos energetikos plėtroje pavyzdys yra Smalininkų projektas. Iš įvairių Lietuvos ir ES fondų finansuota vėjo elektrinė ne tik gamina elektros energiją, bet ir sprendžia kitas bendruomenės problemas, pavyzdžiui gyvenvietės gatvių apšvietimo klausimus. Tai  tiesiog klasikinis pavyzdys, leidžiantis investuotojams dirbti kartu su vietine bendruiomene, o jeigu dar toje gyvenvietėje atsiranda daugiau energijos iš AEŠ vartotojų ir naujų darbo vietų – tikslas tikrai bus pasiektas. Taigi rengiant naująjį AEŠ skatinantį įstatymą, svarbu visa tai susieti.

Kalbant apie buitinę vėjo energetiką, reikėtų tai sieti  prie būsto elektros energijos vartojimo ir  galimybės nukrauti  centralizuotus elektros tinklus. Vidutinis privataus būsto elektros energijos poreikis siekia 10 kW. Pritaikius 10-20% buitinės vėjo elektrinės naudingumo koeficientą reikėtų kalbėti apie 50-100 kW nominalios galios vėjo elektrinę. Todėl  100 kW galėtų būti ribinė buitinių vėjo elektrinių galia.

Kalbant apie vėjo elektrinių įrengimą jūroje galima nustatyti skatinimo tarifų diferencijavimą pagal atstumą nuo kranto ir gylį. Šiuo atvejų Vokietijos pavyzdys atrodo labiau logiškas, kai priklausomai nuo atstumo nuo kranto ir gylio pagal tam tikrą formulę apskaičiuojamas skatinamojo tarifo taikymo periodas, kas pilnai galėtų būti taikoma ir Lietuvos sąlygoms. Jei vis dėlto pagal šio įstatymo koncepciją skatinamojo tarifo taikymo laikotarpis turėtų išlikti vienodas visoms skatinamoms energetikos rūšims, taikant tą pačią formulę galima būtų diferencijuoti ir skatinamąjį tarifą. Nustatant formulės kintamuosius reikėtų atkreipti dėmesį į Natura 2000 teritorijas ir jų planuojamą plėtrą. Šiuo metu visos jūrinės teritorijos iki 20 izobatės saugomos Natura 2000, o vėjo elektrinių įrengimas tokiose teritorijose yra komplikuotas ir praktiškai neįmanomas. Daugiau informacijos apie jūrinės vėjo energetikos plėtros galimybes Baltijos jūroje http://www.corpi.ku.lt/power/

Apibendrinant aukščiau pateiktus teiginius ir samprotavimus siūlome tokį vėjo energetikos skatinimo tarifų diferencijavimą:

·          vėjo elektrinėms iki 100 kW (imtinai) galios,

·          vėjo elektrinėms nuo 100 iki 2000 kW (imtinai) galios,

·          vėjo elektrinėms virš 2000 kW (imtinai) galios, esančioms Kretingos, Skuodo, Palangos, Klaipėdos, Neringos, Šilutės, Pagėgių ir Tauragės savivaldybėse,

·          vėjo elektrinėms virš  2000 kW galios, esančioms kitose savivaldybėse,

·          vėjo elektrinėms, veikiančioms jūroje,

Lietuvos vėjo energetikų asociacija

Ūkio ministerija taip pat įstrigusi tarp verslo kreditų ir smulkaus verslo skatinimo. Ministerijos vadovai vis dar nesugebėjo suvokti smulkaus verslo esmės ir svarbos, kaip ir nesugebėjo rasti konkrečių, bei paprastų skatinimo formų. Matomai trūksta kompetensijos, arba tiesiog pasidomėjimo, kaip tai daroma ES ar pasaulyje. Pagrindinė šios krypties veiklos taisyklė yra ta, kad valdžia turi suprasti, jog galimai  patrauklaus verslo zona, kur dar nevyksta konkretus verslas, turėtų būti skatinama mokestinėmis ir investicinėmis lengvatomis. Pagrindinis kriterijus – darbo vietų kūrimas, ypač alternatyviosios energetikos srityje, amatų vystyme ir aptarnavimo sferoje. Laikas mąstyti ir apie krizės pabaigą – reikia vystyti gamybą, ją skatinti, nes vien nekilnojamamojo turto kūrimas naudos mūsų šaliai neduos.

Biurokratinio aparato racionalizavimas taip pat kelia abejonių. Neseniai paiškėjo, kad jokio aparato mažinimo dar nebuvo, „sumažintos“  dažniausiai tik neužimtos vietos, o valdymo aparatas išaugo virš 600 valdininkų. Sunku netikėti Saulėlydžio komisijos vadovo kompetencija, tačiau spaudoje pasirodę Valentino Milaknio pasiteisinimai, kad kažkas jam trukdo realiai ir racionaliai mažinti biurokratinį aparatą – kelia nuostabą. Tokais atvejais pasirenkama – arba įvardijami trukdantieji, arba atsistatydinama. Kita įsigalėjusi tendencija – mažinant realius etatus valstybinėse įstaigose „atsikratoma“ iniciatyvių, kompetetingų jaunų darbuotojų, kurie galėtų pretenduoti į užsisėdėjusių, dar socdemų susodintų, biurokratų kėdes. Taip prarandamas ministerijų ir kitų valstybės įmonių dinamiškumas, bei pasitikėjimas esama (jau laikina!) Vyriausybe, paleidusia tokį svarbų procesą savitakai. Visi tikime, kad krizė pasibaigs, tad kas bus po krizės – valdymo krizė? Juk likę  „po valymų“ valdininkai, nemokantieji užsienio kalbų, ar dirbti su kompiuteriu, vargu ar prisidės prie valdymo krizės pabaigos.

Valstybės biudžeto  ir taupymo klausimai nors ir labai svarbūs, bet sprendžiami naudojant tik kalkuliatorius. Numatyta, kad Lietuvą  vėl išgelbės pensininkai (prisiminkime ne tai Degutienės, ne tai Blinkevičiūtės sugalvotą Sodros lėšų taupymą, nemokant arba mažinant  pensijas dirbantiems pensininkams). Būtų logiška kalbėti apie valstybinėje tarnyboje dirbančius pensininkus – ministerijų klerkai, teisėjai, valstybinių įmonių vadovai turėtų pasirinkti arba darbą, arba pensiją. Privačiame sektoriuje dirbančiam, ar individualia  veikla užsiimančiam pensininkui  pensijos atėmimą galima prilyginti nusikaltimui. Galų gale, jeigu jau tikrai prasti reikalai su valstybės biudžetu, atsisakykime taip pamėgtų seimūnų priedų už „kanceliarines prekes“. Turi veikti vienodi įstatymai ir bet kuriam UAB-ui, ir visoms savivaldybėms, ir visam Seimui. Gal tai ir neišgelbės biudžeto, ar Sodros, bet nuo to turėtų pradėti Finansų ministerija, inicijuodama vieningą fiskalinę tvarką visiems subjektams. Tuomet deklaruojamas solidarumo būtinumas įgautų realesnę prasmę. Tuomet ir Nacionalinis susitarimas, pradėtas propaguoti dabar jau laikinosios Vyriausybės, būtų supratamas daugeliui piliečių. 

Vėjo energetika naudinga visiems 

Vėjo energetikos skatinimas turėtų teigiamos įtakos visiems. Anot Lietuvos bioenergetikos ir energijos taupymo asociacijos prezidento Petro Jonaičio, smulkiajam ir vidutiniam verslui, gyventojams būtina pasiūlyti alternatyvios energetikos išteklių ir taip palengvinti jiems finansinę naštą, kurią itin sunkina išaugusios elektros energijos, šildymo sąnaudos. „Kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra sakoma, kad namas yra ne namas, jeigu jis neturi vieno ar kelių alternatyvių energijos šaltinių. Todėl ir mes turėtume stengtis išnaudoti tokius alternatyvios energetikos šaltinius kaip saulė, vėjas, biomasė“, – įsitikinęs bioenergetikos specialistas. Vėjo energija tai veiksmas, kai statinė vėjo energija paverčiama elektros energija. Lietuvoje pagal priimtus teisės aktus vėjo jėgaines galima būtų skirstyti į tris grupes: buitines, nekvotines ir kvotines–pramonines. Buitinės vėjo jėgainės statomos prie namų ar virš namų, jų pagamintą energiją paprastai naudoja namų ūkiai. Nekvotinės vėjo jėgainės (iki 250 kW galingumo) daugiausia statomos norint kompensuoti verslo objektams ir žemės ūkio produkcijos gamintojams elektros energijos ir šildymo kaštus. Tokiu būdu atsiranda reali galimybė sumažinti jų gaminamos produkcijos ar paslaugų įkainius.  Pramoninės vėjo jėgainės (jų galingumas siekia nuo 250 kW) statomos dažniausia pajūryje, kur vyrauja dideli vėjai.  Vėjo jėgainės mūsų šalyje dirba tik apie 18-30 proc. savo nominalinio pajėgumo, tačiau ir to pakanka ne tik pasigaminti elektros energijos savo reikmėms, bet ir turėti ekonominės naudos. Kaip teigia specialistai, Lietuvoje vėjo jėgainės pilnu pajėgumu gali dirbti vos kelias dienas per metus.  Svarbu pasirinkti ir tinkamą vietą jėgainei, kad vėjo neužstotų miškas ar kiti pastatai. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi supirkti visą vėjo jėgainių pagaminamą elektros energiją, tad svarbu ir jungimosi prie elektros tinklų galimybės (šiuo metu vėjo jėgainių pagaminama elektros energija superkama po 30 centų už kWh). Taip pat privalu paisyti aplinkosauginių reikalavimų bei gauti kaimyninių sklypų savininkų sutikimą statyti vėjo jėgainę. 

Nuo projekto iki pastatytos jėgainės priežiūros 

Derinimai ir jėgainės statybos užtrunka apie metus. Tačiau jėgainės savininkas neprivalo pats gauti kiekvieną reikalingą leidimą. Šiuos klausimus spręsti padeda UAB „Naujoji ranga“ (www.jegaines.lt). Danijos įmonės „Norwin A/S“ gaminamą produkciją teikianti bendrovė vėjo energetikos srityje dirba dvejus metus. UAB „Naujoji ranga“ stato iki 225 kW galingumo horizontalios ašies vėjo jėgaines. Per šį laiką jau pastatytos dvi 225 kW ir keturios 100-150 kW galingumo vėjo jėgainės, pernai metais gauti leidimai statyti dar dvi 225 kW jėgaines Jurbarko rajone. Taip pat rengiami detalieji planai ir techniniai projektai vėjo jėgainių parkų statybai Tauragės, Radviliškio, Lazdijų ir Jurbarko rajonuose bei Kalvarijų savivaldybėje.  Anot UAB „Naujoji ranga“ savininko Ramūno Dumčaičio, susidomėjimas vėjo energetika ir jėgainėmis yra didžiulis. Domėjimosi nestabdo ir nemaža vėjo jėgainės pastatymo kaina – investicija gali siekti 1,5 mln. Lt, jei statoma iki 250 kW galingumo vėjo jėgainė. Tačiau pasinaudojus teikiama parama ši suma gali gerokai sumažėti. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) parama gali siekti net iki 70 proc. projekto vertės, bet ne daugiau nei 600 tūkst. Lt., ūkininkai gali tikėtis ir  Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės mokėjimų agentūros dotacijų. Anot R. Dumčaičio, bankai taip pat mielai kredituoja vėjo jėgainių statybą net ir ekonominio nuosmukio metu, kai daugeliui verslo sričių gauti paskolą itin sudėtinga. Valstybės įsipareigojimas supirkti vėjo pagaminamą energiją teikia realias garantijas, kad projektas atsipirks.  R. Dumčaičio teigimu, per metus vėjo jėgainė, dirbdama 25 proc. pajėgumu, t.y. vidutinis vėjo greitis turėtų būti apie 5-6 m/s, pagamina elektros energijos už maždaug 150 tūkst. Lt, tai yra vėjo jėgainės savininkas per mėnesį turi apie 10 tūkst. Lt pajamų. Preliminariai skaičiuojama, kad statant naują vėjo jėgainę vienas kW kainuoja apie 1800-1900 eurų, renkantis naudotą jėgainę – mokėti reikės apie 800-900 eurų už vieną kW. Naujosios jėgainės yra brangesnės, tačiau naudotų jėgainių techninis aptarnavimas kainuos brangiau, jų darbo našumas bus mažesnis. Naujos vėjo jėgainės atsipirkimas užtruks apie 10-15, naudotos – 5-7 metus.  Vėjas pučia visoje Lietuvoje UAB „Naujoji ranga“ ne tik stato vėjo jėgaines, bet ir projektuoja jas, padeda parinkti vietą, sutvarko visus reikalingus dokumentus, prižiūri jau pastatytas jėgaines. Anot bendrovės specialistų, statyti vėjo jėgaines galima praktiškai visoje Lietuvoje, kiek mažiau vėjuota yra tik Pietų Lietuvoje, o itin palanku vėją paversti elektros energija Vakarų Lietuvoje, ypač pajūryje. „Vėjo jėgainė pradeda dirbti, kai vidutinis vėjo stiprumas yra 3,5 m/s, bet norint, kad jėgainė atsipirktų ekonomiškai, reiktų, jog vėjo greitis būtų 5 m/s. Jėgainė dirba ir vėjo greičiui esant 25 m/s, tuomet atsiperkamumo laikas gerokai sutrumpėtų, tačiau, deja, tokių vėjų nuolat Lietuvoje nebūna“, – teigė UAB „Naujoji ranga“ savininkas R. Dumčaitis. Lietuvos bionergetikos ir energijos taupymo asociacijos prezidento P. Jonaičio teigimu, jeigu turėtume išvystytą vėjo jėgainių tinklą, geriau išnaudotume kitus atsinaujinančios energetikos šaltinius, nepajustume energijos stygiaus ir uždarę Ignalinos atominę elektrinę. „Sutvarkę elektros jungtis per Lenkiją su Vokietija bei su Švedija, turėtume galimybę perteklinę elektros energiją parduoti jiems, o pritrūkę – ten pat įsigyti trūkstamą kiekį. Tačiau tam reikia labiau skatinti vėjo jėgainių statybas, paprastinti biurokratinius procesus, didinti paramą norintiems plėtoti vėjo energetiką“, – įsitikinęs P. Jonaitis. Ne mažiau svarbu susimąstyti ir apie kitą šios energetikos naudojimo pusę. Aplinkosauga kasmet darosi vis svarbesnis klausimas, mat suvokiama, kad jei ir toliau aplinka bus taip teršiama, labai greitai atsidursime ties ekologinės katastrofos riba. Anot P. Jonaičio, ekologinė krizė turės kur kas rimtesnių pasekmių visų mūsų sveikatai ir gyvenimams, negu ekonominė, tad metas rimtai susimąstyti ir išnaudoti tuos energijos šaltinius, kurie neteršia aplinkos.

Nenuostabu, kad Nacionalinė energetikos strategija šiandien tėra tiktai dailiai įrištas popierių pluoštas su maloniai skambančių deklaracijų bei Europos direktyvų lozungų rinkiniu. Tai dokumentas, kurio vykdymas – visai nebūtinas, nes jo, deja, neremia nei politinė valia, nei tvirtas politinis nusistatymas. Tol, kol nebus aiškių prioritetų, kol jų nerems politinė valia, tol nebus finansavimo ir nė vienas rimtas energetinis projektas nebus įgyvendintas.Tad kam tuomet reikalinga tokia Strategija: puikuotis prieš pasaulį, vaizduojant, kokį didelį dėmesį skiriame energetikos klausimams; krautis politinį kapitalą, remiant vienų ar kitų intereso grupių „stumiamus“ projektus ar, paprasčiausiai, saviems piliečiams nuraminti, imituojant begalinį rūpestį verslu ir gyventojais? Ko gero visos minėtos priežastys yra tikros, visos jos padeda paaiškinti nuolatinį mūsų blaškymąsi, realios veiklos imitaciją. Bandydamas pagrįsti išsakytas mintis, pateiksiu tiktai vieną pavyzdį – naujosios atominės elektrinės statybos projektą. Ilgai delsus ir iki paskutinio momento laukus, kol Lietuva atsidurs energetinės nežinomybės akligatvyje, pagaliau buvo sukrusta ir apsispręsta vietoje uždaromos Ignalinos AE statyti naują modernią ir saugią atominę elektrinę. Dar daugiau, projekte pasiūlyta dalyvauti mūsų kaimynėms: Latvijai, Estijai, o kiek vėliau – ir Lenkijai. Atrodė, kad ledai, galų gale, pajudėjo: pasirašytas Memorandumas, Seime skubiai priimtas Atominės elektrinės įstatymas, įkurta nacionalinio investuotojo (NI) bendrovė Leo LT, jos dukterinė įmonė Visagino AE iniciavo naujosios AE Poveikio aplinkai studijos rengimą, prasidėjo preliminarios derybos su potencialiais branduolinių reaktorių gamintojais, technologijų tiekėjais ir t. t. Deja, paaiškėjo, kad Memorandume deklaruotas šalių – projekto partnerių lygiateisiškumas yra visiškai nepriimtinas Lietuvai, nes ji, būdama projekto šeimininkė ir pagrindinė jo vykdytoja, savaime aišku, pageidauja išskirtinių teisių ir sąlygų. O tai, be abejo, nepadidina užsienio partnerių nei entuziazmo, nei pasitikėjimo. Atominės elektrinės įstatyme slypėjusi bomba – konsolidacijos vardan be konkurso į nacionalinį investuotoją įtraukta privati Vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė (VST) – sprogo, matyt, neribotam laikui nukėlusi pataisų ar net naujo Įstatymo priėmimą. Ir tai nenuostabu, nes Įstatyme deklaruotas NI tikslas: „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ bei tai, kad NI „privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą Lietuvoje“ ne be pagrindo kėlė ir kelia šalies gyventojų susirūpinimą. Nacionalinio investuotojo bendrovės Leo LT steigimas, trumpalaikė euforija, totalinis puolimas, marinimas ir, greičiausiai, skausmingas likvidavimas – sunkiai suvokiami procesai, nulemti, iš vienos pusės, beatodairiško siekio kuo greičiau pasistatyti naują atominę elektrinę, tuo užsitikrinant šalies energetinę nepriklausomybę, o iš kitos pusės – žmogiškųjų silpnybių (godulio ir pavydo, tame tarpe) bei politinių motyvų padiktuoto neuždirbto pelno ir politinių dividendų vaikymasis. Tai, kad šalis (tiksliau, jos valdžia) stokoja atsakomybės ir yra dar nesubrendusi rimtų projektų, tokių kaip naujos AE statyba, įgyvendinimui, rodo jos požiūris į branduolinės energetikos infrastruktūros plėtrą bei specialistų rengimą Lietuvoje. Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su bet kurios šalies branduolinės energetikos sektoriumi, puikiai supranta, kad atominės elektrinės pastatai ir įranga, kokie jie modernūs ir patikimi bebūtų, be aptarnaujančio personalo, be aukštos kvalifikacijos specialistų yra beverčiai. Turbūt, nereikia aiškinti, kas kelia didesnį pavojų: geras naujas automobilis, vairuojamas prasto, neatsakingo (girto, kaip dabar madinga) vairuotojo ar ne tokia gera, ne tokia graži mašina, bet vairuojama kvalifikuoto ir pareigingo vairuotojo. Tuo tarpu, kalbant apie naujosios atominės elektrinės statybą Lietuvoje, specialistų rengimo klausimas nepelnytai traktuojamas kaip mažareikšmis arba savaime kažkokiu stebuklingu būdu išsispręsiantis. Apie tai liudija jau vien tas faktas, kad Lietuvos mokslininkų bei aukštųjų mokyklų darbuotojų (o ne strategiškai mąstančių valdžios atstovų) dėka Nacionalinėje energetikos strategijoje bei jos įgyvendinimo priemonių plane atsiradę punktai, įpareigojantys parengti „Nacionalinę aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų rengimo 2008 – 2015 metais programą“ bei sukurti „Branduolinės energetikos specialistų rengimo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo ir palaikymo infrastruktūrą“, taip ir liko gražiomis intencijomis, tuo dar kartą patvirtindami tai, kad Strategija, kaip jau minėta, tėra nerealių svajonių rinkinys. Tiesa, negalima sakyti, kad šioje srityje visiškai nieko nebuvo nepadaryta. Kauno technologijos universitetas, turintis senas branduolinės energetikos specialistų rengimo tradicijas, parengė dvi naujas (Branduolinės energetikos bakalauro ir magistrų) studijų programas, Vilniaus universitetas parengė Branduolinės energetikos fizikos studijų programas. Gaila, tačiau branduolinės energetikos tąsą deklaruojanti mūsų valstybė nesugebėjo rasti šios srities specialistų rengimui būtinų kvotų, lėšų, dalyvauti profesinio orientavimo procese.Šalies aukštųjų mokyklų (daugiausia KTU, VU) bei mokslo institucijų (LEI, FI) pastangomis, aukojant brangų laiką, posėdžiaujant tai Kaune, tai Vilniuje, negaunant nė cento atlygio (nors jis ir numatytas Strategijos įgyvendinimo priemonių plane), pavyko parengti „Nacionalinės aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų rengimo 2008 – 2015 metais programos“ projekto diskusinį variantą bei „Branduolinės energetikos specialistų rengimo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo ir palaikymo infrastruktūros“ metmenis. Deja, rengimo procesą vangiai kuravusios Švietimo ir mokslo bei Ūkio (dabar Energetikos) ministerijos šiuo metu visiškai nesirūpina nei minėtų dokumentų parengimu, nei, juo labiau, juose numatytų priemonių įgyvendinimu. Tai dar kartą patvirtina pragmatiškai mąstančių tautiečių skepticizmą, kad Lietuva naujos atominės elektrinės tikrai nestatys, žymiai realiau, jog tokia jėgainė atsiras Karaliaučiuje, Baltarusijoje ar net Lenkijoje, Estijoje arba Latvijoje. Kita sritis, akivaizdžiai rodantį deklaruojamų lozungų ir realybės skirtumą – valdžios požiūris į valstybinio saugos reguliatoriaus – Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) – vaidmenį. Lietuvoje už Ignalinos atominės elektrinės saugą betarpiškai atsako eksploatuojančioji organizacija, t.y. Ignalinos AE. Tuo tarpu VATESI nustato nacionalines branduolinės energetikos saugos normas, kontroliuoja jų laikymąsi branduolinės energetikos objektuose, taiko atitinkamas poveikio priemones, šiurkščių pažeidimų atveju turi teisę sustabdyti atominę elektrinę ar net nutraukti jos veiklą. Bet kuri pasaulio valstybė, plėtojanti branduolinę energetiką, puikiai supranta, kad tiktai stiprus ir nepriklausomas reguliatorius gali garantuoti aukštą branduolinės energetikos objektų saugos lygį. VATESI, lyginant su kitų šalių analogiškomis struktūromis, negali pasidžiaugti ypatingai gausiomis pajėgomis ar išskirtinai geromis darbo sąlygomis. Tačiau, nepaisant to, jos darbuotojų skaičius ir, kas labai svarbu, kvalifikacija metai iš metų auga, ekspertiniuose vertinimuose dalyvauja ne tiktai geriausios Lietuvos mokslininkų pajėgos, bet ir žinomi užsienio šalių ekspertai. Naujosios atominės elektrinės statyba Lietuvoje kelia VATESI naujų, nepatirtų iššūkių, atveria visiškai naują, dar nežinomą veiklos barą. Bet kuri kita valstybė (pavyzdžiui, Suomija), susidūrusi su analogiškomis problemomis, stengiasi visokeriopai stiprinti reguliatorių (priimama dirbti daugiau žmonių, sudaromos sąlygos tobulintis, didinamas finansavimas ir pan.). Kokie žingsniai, stiprinant VATESI, numatyti Lietuvoje – šalyje, kuri jau keli metai, skelbia visam pasauliui statysianti naują atominę elektrinę? Visu pirma, nuspręsta apriboti reguliatoriaus nepriklausomumą. Jeigu iki dabar VATESI dar yra nepriklausoma nuo kitų institucijų ir už savo veiklą atsiskaito tiesiogiai Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Premjerui), tai artimiausiu metu reguliatorius turėtų atsidurti kažkurios iš ministerijų (Aplinkos, Ūkio, Energetikos ar net Sveikatos apsaugos) žinioje. Apie kokį nepriklausomumą ir interesų nesupriešinimą bus galima kalbėti tada, kai kažkuriai ministerijai pavaldi (arba jos parinkta) organizacija rūpinsis poveikio aplinkai vertinimu, reaktorių technologijos parinkimu, naujosios AE statybos darbais ir pan., o tai pačiai ministerijai priklausanti VATESI turės vertinti minėtų darbų atitikimą branduolinės saugos reikalavimams? Antra, kažkas valdžioje sumąstė (jeigu taupyti, tai taupyti), kad Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija savo svarba nieku ypatingu neišsiskiria iš kitų, šalyje taip gausiai prikeptų, įvairiausių tarnybų, inspekcijų, komisijų. Jeigu taip, tai ją būtina perleisti per Saulėlydžio komisijos (dar viena komisija!?) filtrą ir maksimaliai sumažinti (jau atleisti keturi darbuotojai), apjungti, padaryti pavaldžią, kaip minėta, kažkuriai ministerijai. Ta proga tenka priminti, kad supratimas, jog, pavyzdžiui, Valstybinė lošimų priežiūros komisija (VLPK) yra svarbesnė ir reikalingesnė negu VATESI vien todėl, kad nereikalauja biudžeto lėšų savo išlaikymui, paprastai nelieka nenubaustas, ką labai akivaizdžiai parodė Černobylio avarija. Voliuntarizmui čia tikrai nėra vietos, deja, Lietuvoje – svainių krašte daug kas vyksta kiek kitaip. Argi visa tai dar kartą neįrodo, kad Lietuva, deja, tiktai blefuoja, kalbėdama apie naujos atominės elektrinės statybą, kai tuo tarpu realūs veiksmai prikišamai rodo, jog, bent artimiausiu metu, nieko, išskyrus laukimo būsenos, tikėtis neverta? Nebent naujoji S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkė ryžtųsi pažadinti letargo miegui nusiteikusius Lietuvos politikus – energetikos strategus. Tik laikas parodys, kokią šalies energetikos vystimosi viziją sieks įgyvendinti išrinktoji Prezidentė, kokių veiksmų ji imsis, kokios jėgos ją palaikys ir kokios priešinsis. Nesinorėtų, kad jos nusistatymą lemtų vien tiktai išankstinės nuostatos ar pasirinktos (kitų suformuotos?) komandos narių patarimai, juo labiau, kad LR konstitucija nedraudžia LR Prezidentui burti visuomeninių konsultantų tarybas ir kliautis kvalifikuotų specialistų ekspertų parama.

Kalbėjęs konferencijoje LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas pastebėjo, kad Danijoje bendras vėjo jėgainių instaliuotas galingumas yra tris kartus didesnis už mūsų IAE. Jo nuomone, vėjo yra pakankamai ir Lietuvoje, tačiau pagrindinės problemos – netobuli elektros tinklai, neaptartos elektros tinkų plėtros problemos ir  vis dar nepasiruošę  energetikai priimti vėjo jėgainių pagamintą energiją.

Alvydas  Naujėkas, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos prezidentas atkreipė dėmesį, kad nors vėjo jėgainių pirminės investicijos yra didelės,  toliau šis elektros energijos gavimo  būdas atsiperka, nes nereikia pirkti kuro ir išlaidos yra tik banko palūkanos, bei amortizacija. Taip pat buvo užsiminta apie darnų energetinės sistemos vystymąsi, naujų idėjų, techninių sprendimų ir  gerų specialistų pritraukimą.

Akademikas Jurgis Vilemas, Lietuvos energetikos instituto Taybos pirmininkas, visiems to nelaukiant pareiškė, kad pasaulio energetikos vystymasis per pastaruosius kelis metus rodo, kad atominė energetika, dėl savo brangumo statybų laikotarpiu ir ilgo statymo periodo, akivaizdžiai atsilieka nuo staigiai besivystančios AEŠ industrijos. Pavyzdžiui JAV jau dabar 42 proc. visų instaliuotų elektros generavimo šaltinių sudaro AEŠ, iš jų daugiausia yra vėjo jėgainių. Ši besivystanti šaka yra viena iš nedaugelio sričių, nejaučiančių krizės padarinių ir per pastarajį laikotarpį yra įdarbinusi per 85000 žmonių.

Saulės energijos panaudojimas taip pat sparčiai vystosi, tad tokios sritys, kaip karšto vandens  ruošimas saulės kolektorių pagalba statant naujus objektus jau tampa privalomas daugelyje šalių. Deja Lietuvoje apie tai dar nekalbama.

Labai svarbi veiklos ir tyrinėjimų sritis – supergalingi elektros tinklai, ES didelios galios tarpvalstybinės jungtys (European Supergrid), leistų  panaudoti vėjo elektrinių perteklinę energiją kituose regionuose. Visa tai tampa svarbiau net už naujų AE statybų vizijas ir tam daugelis šalių  skiria didelias  lėšas. Minėta integracija leidžia vystyti ir protingų tinklų (smart grid) koncepciją. Lietuvoje, pasak p. J. Vilemo, tampa aktuali Kruonio HAE vystymo, modernizavimo, bei pilno panaudojimo tema, nes ji pilnai atitinka European Supergrid viziją.

Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys atkreipė dėmesį, kad mūsų energetikai vis dar laikosi senos bazinės apkrovos ir pikinės apkrovos derinimo koncepcijos, paremtos vienos galingos IAE baze, tuo tarpu, kai kitos šalys sugeba priimti visą AEŠ pagamintą energiją naudodamos lanksčią galių balansavimo sistemą (CHP) ir importą-eksportą. AEŠ vystymosi tendencijos leidžia daryti prielaidą, kad vėjo energetikos gamybos kainos taps žemesnės už iškastinį kurą naudojančių jėgainių gaminamos energijos kainą jau 2015 metais.

Didelio susidomėjimo sulaukė kompanijos Power Wind atstovo Peter Klessaschech pranešimas. Jis labai vaizdžiai parodė, kaip aktualu artinti energijos gamintojus prie vartotojų, kaip turi pasiskirstyti investiciniai kaštai, integruojant į infrastruktūrą vėjo jėgaines. Tinklo vystymas, jo stabilumo užtikrinimas – tinklo operatoriaus prerogatyva, taigi, nors ir rekomenduotina naujoms vėjo jėgainėms įrengti trumpo jungimo apsaugos įrenginius, jų įrengimo kaštus turi prisiimti operatorius.

Lietuvos elektros energetikų asociacijos atstovas Darius Šulga pritarė būtinumui  integruotis į UCTE sistemą, tuo nustebindamas auditoriją, nes visi ankstesni tos asociacijos atstovų pasisalymai buvo prieš tai.  Įsijungimas į UCTE, mikroelektrinių integravimas į tinklus, reguliavimo galių tvarkymas, protingi tinklai – gal tai jau naujos (jaunos) energetikų kartos mąstysemos rezultatas.

Apie vėjo energetikos plėtros galimybes Baltijos jūros šelfe išsamiai papasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimo ir planavimo instituto direktoriaus pavaduotojas Saulius Gulbinskas.

Kokios mintys kyla po šios konferencijos? Pirmiausia ar esame pasiruošę priimti maujus iššūkius sparčiai besivystančiame emergetikos  pasaulyje, ar turime tinkamų specialistų, ar teisingai naudojame lėšas energetinių tikslų realizavimui, ar vis dar turime ambicijų statyti naują AE?