Naujoji atominė elektrinė – blefas?

Nenuostabu, kad Nacionalinė energetikos strategija šiandien tėra tiktai dailiai įrištas popierių pluoštas su maloniai skambančių deklaracijų bei Europos direktyvų lozungų rinkiniu. Tai dokumentas, kurio vykdymas – visai nebūtinas, nes jo, deja, neremia nei politinė valia, nei tvirtas politinis nusistatymas. Tol, kol nebus aiškių prioritetų, kol jų nerems politinė valia, tol nebus finansavimo ir nė vienas rimtas energetinis projektas nebus įgyvendintas.Tad kam tuomet reikalinga tokia Strategija: puikuotis prieš pasaulį, vaizduojant, kokį didelį dėmesį skiriame energetikos klausimams; krautis politinį kapitalą, remiant vienų ar kitų intereso grupių „stumiamus“ projektus ar, paprasčiausiai, saviems piliečiams nuraminti, imituojant begalinį rūpestį verslu ir gyventojais? Ko gero visos minėtos priežastys yra tikros, visos jos padeda paaiškinti nuolatinį mūsų blaškymąsi, realios veiklos imitaciją. Bandydamas pagrįsti išsakytas mintis, pateiksiu tiktai vieną pavyzdį – naujosios atominės elektrinės statybos projektą. Ilgai delsus ir iki paskutinio momento laukus, kol Lietuva atsidurs energetinės nežinomybės akligatvyje, pagaliau buvo sukrusta ir apsispręsta vietoje uždaromos Ignalinos AE statyti naują modernią ir saugią atominę elektrinę. Dar daugiau, projekte pasiūlyta dalyvauti mūsų kaimynėms: Latvijai, Estijai, o kiek vėliau – ir Lenkijai. Atrodė, kad ledai, galų gale, pajudėjo: pasirašytas Memorandumas, Seime skubiai priimtas Atominės elektrinės įstatymas, įkurta nacionalinio investuotojo (NI) bendrovė Leo LT, jos dukterinė įmonė Visagino AE iniciavo naujosios AE Poveikio aplinkai studijos rengimą, prasidėjo preliminarios derybos su potencialiais branduolinių reaktorių gamintojais, technologijų tiekėjais ir t. t. Deja, paaiškėjo, kad Memorandume deklaruotas šalių – projekto partnerių lygiateisiškumas yra visiškai nepriimtinas Lietuvai, nes ji, būdama projekto šeimininkė ir pagrindinė jo vykdytoja, savaime aišku, pageidauja išskirtinių teisių ir sąlygų. O tai, be abejo, nepadidina užsienio partnerių nei entuziazmo, nei pasitikėjimo. Atominės elektrinės įstatyme slypėjusi bomba – konsolidacijos vardan be konkurso į nacionalinį investuotoją įtraukta privati Vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė (VST) – sprogo, matyt, neribotam laikui nukėlusi pataisų ar net naujo Įstatymo priėmimą. Ir tai nenuostabu, nes Įstatyme deklaruotas NI tikslas: „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ bei tai, kad NI „privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą Lietuvoje“ ne be pagrindo kėlė ir kelia šalies gyventojų susirūpinimą. Nacionalinio investuotojo bendrovės Leo LT steigimas, trumpalaikė euforija, totalinis puolimas, marinimas ir, greičiausiai, skausmingas likvidavimas – sunkiai suvokiami procesai, nulemti, iš vienos pusės, beatodairiško siekio kuo greičiau pasistatyti naują atominę elektrinę, tuo užsitikrinant šalies energetinę nepriklausomybę, o iš kitos pusės – žmogiškųjų silpnybių (godulio ir pavydo, tame tarpe) bei politinių motyvų padiktuoto neuždirbto pelno ir politinių dividendų vaikymasis. Tai, kad šalis (tiksliau, jos valdžia) stokoja atsakomybės ir yra dar nesubrendusi rimtų projektų, tokių kaip naujos AE statyba, įgyvendinimui, rodo jos požiūris į branduolinės energetikos infrastruktūros plėtrą bei specialistų rengimą Lietuvoje. Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su bet kurios šalies branduolinės energetikos sektoriumi, puikiai supranta, kad atominės elektrinės pastatai ir įranga, kokie jie modernūs ir patikimi bebūtų, be aptarnaujančio personalo, be aukštos kvalifikacijos specialistų yra beverčiai. Turbūt, nereikia aiškinti, kas kelia didesnį pavojų: geras naujas automobilis, vairuojamas prasto, neatsakingo (girto, kaip dabar madinga) vairuotojo ar ne tokia gera, ne tokia graži mašina, bet vairuojama kvalifikuoto ir pareigingo vairuotojo. Tuo tarpu, kalbant apie naujosios atominės elektrinės statybą Lietuvoje, specialistų rengimo klausimas nepelnytai traktuojamas kaip mažareikšmis arba savaime kažkokiu stebuklingu būdu išsispręsiantis. Apie tai liudija jau vien tas faktas, kad Lietuvos mokslininkų bei aukštųjų mokyklų darbuotojų (o ne strategiškai mąstančių valdžios atstovų) dėka Nacionalinėje energetikos strategijoje bei jos įgyvendinimo priemonių plane atsiradę punktai, įpareigojantys parengti „Nacionalinę aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų rengimo 2008 – 2015 metais programą“ bei sukurti „Branduolinės energetikos specialistų rengimo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo ir palaikymo infrastruktūrą“, taip ir liko gražiomis intencijomis, tuo dar kartą patvirtindami tai, kad Strategija, kaip jau minėta, tėra nerealių svajonių rinkinys. Tiesa, negalima sakyti, kad šioje srityje visiškai nieko nebuvo nepadaryta. Kauno technologijos universitetas, turintis senas branduolinės energetikos specialistų rengimo tradicijas, parengė dvi naujas (Branduolinės energetikos bakalauro ir magistrų) studijų programas, Vilniaus universitetas parengė Branduolinės energetikos fizikos studijų programas. Gaila, tačiau branduolinės energetikos tąsą deklaruojanti mūsų valstybė nesugebėjo rasti šios srities specialistų rengimui būtinų kvotų, lėšų, dalyvauti profesinio orientavimo procese.Šalies aukštųjų mokyklų (daugiausia KTU, VU) bei mokslo institucijų (LEI, FI) pastangomis, aukojant brangų laiką, posėdžiaujant tai Kaune, tai Vilniuje, negaunant nė cento atlygio (nors jis ir numatytas Strategijos įgyvendinimo priemonių plane), pavyko parengti „Nacionalinės aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų rengimo 2008 – 2015 metais programos“ projekto diskusinį variantą bei „Branduolinės energetikos specialistų rengimo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo ir palaikymo infrastruktūros“ metmenis. Deja, rengimo procesą vangiai kuravusios Švietimo ir mokslo bei Ūkio (dabar Energetikos) ministerijos šiuo metu visiškai nesirūpina nei minėtų dokumentų parengimu, nei, juo labiau, juose numatytų priemonių įgyvendinimu. Tai dar kartą patvirtina pragmatiškai mąstančių tautiečių skepticizmą, kad Lietuva naujos atominės elektrinės tikrai nestatys, žymiai realiau, jog tokia jėgainė atsiras Karaliaučiuje, Baltarusijoje ar net Lenkijoje, Estijoje arba Latvijoje. Kita sritis, akivaizdžiai rodantį deklaruojamų lozungų ir realybės skirtumą – valdžios požiūris į valstybinio saugos reguliatoriaus – Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) – vaidmenį. Lietuvoje už Ignalinos atominės elektrinės saugą betarpiškai atsako eksploatuojančioji organizacija, t.y. Ignalinos AE. Tuo tarpu VATESI nustato nacionalines branduolinės energetikos saugos normas, kontroliuoja jų laikymąsi branduolinės energetikos objektuose, taiko atitinkamas poveikio priemones, šiurkščių pažeidimų atveju turi teisę sustabdyti atominę elektrinę ar net nutraukti jos veiklą. Bet kuri pasaulio valstybė, plėtojanti branduolinę energetiką, puikiai supranta, kad tiktai stiprus ir nepriklausomas reguliatorius gali garantuoti aukštą branduolinės energetikos objektų saugos lygį. VATESI, lyginant su kitų šalių analogiškomis struktūromis, negali pasidžiaugti ypatingai gausiomis pajėgomis ar išskirtinai geromis darbo sąlygomis. Tačiau, nepaisant to, jos darbuotojų skaičius ir, kas labai svarbu, kvalifikacija metai iš metų auga, ekspertiniuose vertinimuose dalyvauja ne tiktai geriausios Lietuvos mokslininkų pajėgos, bet ir žinomi užsienio šalių ekspertai. Naujosios atominės elektrinės statyba Lietuvoje kelia VATESI naujų, nepatirtų iššūkių, atveria visiškai naują, dar nežinomą veiklos barą. Bet kuri kita valstybė (pavyzdžiui, Suomija), susidūrusi su analogiškomis problemomis, stengiasi visokeriopai stiprinti reguliatorių (priimama dirbti daugiau žmonių, sudaromos sąlygos tobulintis, didinamas finansavimas ir pan.). Kokie žingsniai, stiprinant VATESI, numatyti Lietuvoje – šalyje, kuri jau keli metai, skelbia visam pasauliui statysianti naują atominę elektrinę? Visu pirma, nuspręsta apriboti reguliatoriaus nepriklausomumą. Jeigu iki dabar VATESI dar yra nepriklausoma nuo kitų institucijų ir už savo veiklą atsiskaito tiesiogiai Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Premjerui), tai artimiausiu metu reguliatorius turėtų atsidurti kažkurios iš ministerijų (Aplinkos, Ūkio, Energetikos ar net Sveikatos apsaugos) žinioje. Apie kokį nepriklausomumą ir interesų nesupriešinimą bus galima kalbėti tada, kai kažkuriai ministerijai pavaldi (arba jos parinkta) organizacija rūpinsis poveikio aplinkai vertinimu, reaktorių technologijos parinkimu, naujosios AE statybos darbais ir pan., o tai pačiai ministerijai priklausanti VATESI turės vertinti minėtų darbų atitikimą branduolinės saugos reikalavimams? Antra, kažkas valdžioje sumąstė (jeigu taupyti, tai taupyti), kad Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija savo svarba nieku ypatingu neišsiskiria iš kitų, šalyje taip gausiai prikeptų, įvairiausių tarnybų, inspekcijų, komisijų. Jeigu taip, tai ją būtina perleisti per Saulėlydžio komisijos (dar viena komisija!?) filtrą ir maksimaliai sumažinti (jau atleisti keturi darbuotojai), apjungti, padaryti pavaldžią, kaip minėta, kažkuriai ministerijai. Ta proga tenka priminti, kad supratimas, jog, pavyzdžiui, Valstybinė lošimų priežiūros komisija (VLPK) yra svarbesnė ir reikalingesnė negu VATESI vien todėl, kad nereikalauja biudžeto lėšų savo išlaikymui, paprastai nelieka nenubaustas, ką labai akivaizdžiai parodė Černobylio avarija. Voliuntarizmui čia tikrai nėra vietos, deja, Lietuvoje – svainių krašte daug kas vyksta kiek kitaip. Argi visa tai dar kartą neįrodo, kad Lietuva, deja, tiktai blefuoja, kalbėdama apie naujos atominės elektrinės statybą, kai tuo tarpu realūs veiksmai prikišamai rodo, jog, bent artimiausiu metu, nieko, išskyrus laukimo būsenos, tikėtis neverta? Nebent naujoji S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkė ryžtųsi pažadinti letargo miegui nusiteikusius Lietuvos politikus – energetikos strategus. Tik laikas parodys, kokią šalies energetikos vystimosi viziją sieks įgyvendinti išrinktoji Prezidentė, kokių veiksmų ji imsis, kokios jėgos ją palaikys ir kokios priešinsis. Nesinorėtų, kad jos nusistatymą lemtų vien tiktai išankstinės nuostatos ar pasirinktos (kitų suformuotos?) komandos narių patarimai, juo labiau, kad LR konstitucija nedraudžia LR Prezidentui burti visuomeninių konsultantų tarybas ir kliautis kvalifikuotų specialistų ekspertų parama.