Kaukių balius, o kas toliau?

Po nuostabaus veido kaukių madų demonstravimo, kurį atliko aukščiausią prabą atitinkantys „manekenai“, pagaliau viskas pajudėjo! Pradėjome tikrinti medikus, po truputį ir jiems atsirado (gal net ir su Tapino pagalba – ŠAUNUOLIAI!) apsaugos priemonių, o ir „Covi-19“ patikra pagaliau tampa po truputį prieinama.

Išmušė ir Premjero valanda. Jis ramiu veidu, atsisėdęs prieš kamerą (panašiai juk taip daro ir Putinas!) paruošė įrašą, kurį išplatino televizijos. Ten jis įtikino pensininkus ir visą Lietuvos liaudį, kad viskas bus GERAI! Pensijas mokėsime, visi gaus algas (kada nors), nes pasiskolinti milijardai jau plaukia…

Gal ir plaukia, bet ir mūsų Vyriausybė plaukia, deja, pasroviui, gal tik visuomenės pastumdoma, pakritikuojama šį tą nuveikia reikiama linkme. Gal taip ir  turi būti – pagaliau diletantai ministrai (vienas kitas, gal ne visi) irgi šį tą išmoksta, bet kodėl, karantino sąlygomis, vis dar nieko nedaroma pagal Civilinės saugos įstatymus?

Tai va!  Pinigai plaukia, tik kur jie nusės? Čia, tikriausiai, būsiu nepopuliarus, nes siūlysiu mažinti karantino griežtumą. Žinoma, tai reiktų daryti protingai, bet žmonės juk patys turi užsidirbi, o ne laukti tik valdžios centukų, nes „didelius eurus“ jau raitojasi rankoves pasiimti  stambieji  verslai. Deja, žiaurus, bet turintis prasmę posakis „… gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas!“ .Juk jei  pats nesistengsi, vargu ar ir kiti padės (palyginkime: pensininkai, mes jus norime apsaugoti, bet veido kaukes siūdinkitės patys).

Trumpas žvilgsnis į ateitį. Virusas jaukia mums įprasto pasaulio supratimą, taigi ir mūsų planus, greičiausiai keis ir mūsų įpročius. Akivaizdu, kad reiks trumpinti „tiekimo grandines“. Elementarios medicininės apsaugos ir civilinės apsaugos priemonės turėtų būti gaminamos vietoje, trumpinamos turėtų būti ir maisto realizavimo grandinės ir čia net diletantai ( tai yra ne profesionalai) galėtų šį tą nuveikti.

Manau, kad reiktų  skatinti statybų sektorių ir  kuo daugiau naudoti vietinės gamybos medžiagas. Ypač svarbu kritiškai pažvelgti į daugiabučių namų renovavimo sritį. Pagalvokime, ar yra svarbu atlikinėti atskirų namų energetinio efektyvumo, o juo labiau renovavimo projektus, juk net trečios klasės mokinukui aišku, kad apsivilkus žieminę striukę bus šilčiau. Taigi, vienas kitas daugiabutis gal ir bus nepasiekęs tų „energetinių parametrų“, bet pati namų renovacija netruks 50 metų! Belieka tik pradėti vietinę šiltinimo medžiagų gamybą, o valstybės dotacijas, skirtas renovacijai ir skirti tiems gamintojams. Pareiškus daugiabučiams norą renovuotis, jie gautų didžiumą medžiagų pusvelčiui, gal tada nereiktų ir gana sudėtingų kreditavimo sąlygų per vieną ar kitą banką.

Deja, mūsų energetikos sektorius juda nežinia kur. Net mažąsias saulės elektrines „Ignitis“ perima į savo glėbį. Aplamai, būsiu kritiškas – Ignitis akivaizdžiai tampa „Fiks-ničiu“ (atsiprašau už tokį naujadarą). Elektros kainos brangsta be jokio paaiškinimo, jungimasis prie Europos energetinės sistemos tik imituojamas (neįrenginėjami būtini energijos generavimo objektai), kažkodėl  bendrovės pinigai plaukia į užsienį abejotinų objektų įsigijimui.  Tuo tarpu akivaizdu, kad fiziškai atsijungus nuo rusiškos energetinės sistemos ir dėl Astravo būtų ramiau.

Alternatyviosios energetikos ir ciklinės ekonomikos  sinergija Lietuvoje irgi turi nuostabias perspektyvas, bet su „Fiks-ničio“ strategijomis čia tikrai jau ne pakeliui.

Lietuvai reikia permainų, reikia idėjų, reikia naujo požiūrio į daug ką, tame tarpe taip pat ir į politikus, ar verslą. Juk negalima naudojantis KARANTINAIS siekti  žmogaus teisių ribojimų, įstatymų ignoravimo, kaip deja, jau beveik nutiko Vengrijoje…

Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?

Laikas nuo laiko televizijos ekranų titruose prabėga žinutė, kad į Klaipėdos uostą įplaukia rusiškų suskystintų dujų krovinys, kurių kaina žemesnė, nei dujų, esančių vamzdynuose. Ar pajutome, kad dujų kaina krito? Uosto direkcija džiaugiasi galimybe surinkti tokios laivybos rinkliavas. O kaip atrodo mūsų valstybė, pirkdama tokias dempingines dujas ? Gal jos naudojamos mūsų miestų transporte ar gamindamos elektrą suka mūsų elektrinių turbinas? Ne! Jas vežasi estai, todėl jų visuomeninis transportas jau daug kur nemokamas. Jas pas save vežasi ir latviai, gamina elektrą ir ją parduodami lietuviams gerai uždirba. Kodėl tokiomis pigiomis dujomis elektros negamina patys lietuviai, o energetikai užsiima „monkės“ bizniu?

Kam naudojami tokio biznio didžiuliai pelnai? Ar kas nors nagrinėja tokio nusikalstamai sabotažinio elgesio priežastis verslui, gyventojams, visai valstybei? Juk dempingavimas tai ekonomikos narkotikai. Pradžioje pigu, gera, o kai jau prie to pripratinama – darysi kas bus pasakyta, nes jau visą šalies organizmą būsime patys prie to priderinę. Užtenka pakelti kainą. Tad kas sodina Lietuvą ant rusiškos energetinės adatos?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?“

AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?

Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kilus pasipiktinimui, liepos 25 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Kultūros ministras net nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl tai padarė. Akivaizdu, kad taip nepasiruošus eiti viešumon yra visiškai nesusigaudančio biurokrato pernelyg didelis pasitikėjimas savimi,  o gal net ir diletantizmas. Už kultūros sektorių atsakingų institucijų yra apsčiai – ir Seimo Kultūros komisija, ir Kultūros ministerija, aibės smulkių įstaigėlių, tačiau neturime apčiuopiamos kultūros politikos, akivaizdu, kad neturime ir kultūros strategų. 

O jei jau visai atvirai – kultūros politika Lietuvoje yra visiškai apleista. Esu tikras, kad ir politikai, ir ministerijoje dirbantys biurokratai atneštų bent kelis didelius prirašytus segtuvus, baksnotų į mistines lenteles – čia viskas gerai! Tačiau faktas, kad nei aiškų krypčių, nei formuluojamų tikslų ar uždavinių nėra, o jei ir yra, tai jie visiškai nesuprantami nei patiems kultūros biurokratams, nei meno profesionalams, nei kultūros sociumui, o galų gale ir plačiai visuomenei. 

Toliau skaityti „AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?“

Dr. Stasys Malkevičius. Lietuvi, tavo iškovota laisvė yra pavojuje!

Tu skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad nevertas laisvės kas negina jos“– užrašas ant Laisvės varpo.              

Jau 29 metai kaip gyvenam laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje ramų, okupanto nevaržomą gyvenimą. Tuo tarpu, laisvės varpas perspėja mus, kad Laisvę reikia ne tik išsikovoti,  bet ir apginti ją. Tačiau kaip, kodėl ir nuo ko, ypač jei mūsų niekas nepuola? O gal grąsina ar šantažuoja, o gal yra didelės grėsmės tikimybė? Valstybė visų rūšių grėsmes turi būti pasiruošusi atremti.

Nepsiruošimas, ypač elektros – energetikos sektoriuje gali būti labai skaudus. Likti be elektros, ypač politinio šantažo akivaizdoje, tolygu prarasti nepriklausomybę, o tuo pačiu ir laisvę.

Toliau skaityti „Dr. Stasys Malkevičius. Lietuvi, tavo iškovota laisvė yra pavojuje!“

Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?“

Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas

Artėjanti Astravo atominės elektrinės statybų pabaiga vis rimčiau verčia sunerimti, kaip tam pasiruošusi Lietuva. Esamo ir buvusių Energetikos ministrų pasisakymai, konferencijos, prieštaringos specialistų nuomonės, lietuviškųjų elektros tinklų Astravo link statyba ir stiprinimas, pagaliau planai 15-20 procentų branginti elektrą, o net ir šilumą, aiškiai rodo, jog energetikos dirvonai Lietuvoje  pavirto brūzgynais, kuriuose pelno medžioklė vyksta be jokios atsakomybės ir aiškių taisyklių. Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?

Nors Lietuva priėmė įstatymą, kad į jos rinką elektra negali patekti iš tų trečiųjų šalių, kuriose ji gaminama sukeliant grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, bet teisės aktų veikimas energetikoje turi ir savo specifiką. Įstatyminiai draudimai ar leidimai veikia tik tiek, kiek leidžia techninės galimybės. Minėto įstatymo įgyvendinimui techniškai šiandien dar nepadaryta nieko, tad jis yra tik popierius, kuriuo mojuojama dezinformuojant visuomenę.

Toliau skaityti „Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas“

Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.

Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas  iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo  BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!

Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per  teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias  brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.“

Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO

1791 m. gegužės 3 d. bendrame „Dviejų tautų respublikos“ Seime priimtą  „Valdžios įstatymą“ konstitucija pagal šių dienų terminologiją galima vadinti tik sąlyginai.. Mat ir kiti šio seimo teisės aktai, liečiantieji bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo vadinami konstitucijomis. Vis tik šis „Valdžios įstatymas-konstitucija“ yra svarbus ne tik bandymu dvi iki tol egzistavusias valstybes paversti vieninga unitarine valstybe, kiek tokio bandymo pasekmėmis. Kada pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe – Lietuvos valdančio elito atstovai niekaip negalėjo su tuo sutikti. Lenkijos bandymai padėtį švelninti, „konstituciją“ išversti į lietuvių kalbą ir tų pačių metų spalio 22 d. priimti Lietuvos elito reikalaujamą „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, teisės prasme niekas nuo to nepasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų. Žinoma, kad ne be Rusijos politinės įtakos ir atviro jėgos demonstravimo, Lietuvos elitas atsidūrė tarp dviejų pasirinkimų – pasidaryti lenkais arba priimti kad ir žeminančias Rusijos sąlygas, bet išlaikyti lygias teises su lenkais „Dviejų tautų respublikoje“. Kadangi tam trukdė Gegužės 3 d. Konstitucija, ją 1793 m. Gardino Seime panaikino. Visi vėliau sekę įvykiai buvo  dviejų tautų skirtingų požiūrių į vieningumą ir lygybę  pasekmė. Abi tautos prarado savo valstybingumą ir valstybes. Tad kaip iki to buvo nueita? Kokia buvo vienybė ir lygybė Lietuvos- Lenkijos santykiuose?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO“

Liudvikas N. Rasimas. Suverenitetas ir valstybių tarpusavio santykiai

Pasibaigė Vasario 16-osios minėjimas, išsivažinėjo svečiai. Pasirodė eilė straipsnių, raginančių elgtis europietiškiau, nurodoma, nuo ko priklausys Lietuvos ir Lenkijos santykiai, pasidžiaugta, kad pagaliau po krūvos metų  kaimynų Prezidentas apsilankė Lietuvoje. Tad kas vyko per tuos metus? Tiek lietuviai, tiek lenkai masiškai pradėjo važinėti vieni pas kitus, pažino vieni kitus, įsitikino, kad ir vieni ir kiti yra verti pagarbos, kad ramiai galima kalbėtis visomis temomis be išankstinio nusistatymo, žodžiu – prasidėjo geras abiejų šalių piliečių bendravimas. Verslo santykiai per tuos metus irgi vystėsi kuo puikiausiai. Lenkija per Alytaus elektros keitiklį įsiliejo į Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinką, nuperka iš Švedijos į Lietuvą atitekėjusią elektrą, lietuvių kapitalas įsitvirtina Lenkijoje, o lenkų –  Lietuvoje. Ką čia viską beišvardinsi. Aišku viena – tas demonstratyvus viršūnių nevažiavimas vienas pas kitą – nei paprastiems piliečiams, nei verslininkams nieko nereiškė. Tą galiu patvirtinti ir aš pats savo asmeniniais susitikimai tiek su žmonėmis, tiek su meno ar politikos atstovais. Štai kalbėdamasis su buvusiu valdžioje politiku teisininku visiškai sutarėme, kad geri valstybių santykiai galimi tik tada, kada vienos valstybės jurisdikcija neperžengia kitos valstybės ribų, t. y. kada viena valstybė jokia forma nesikėsina į kitos valstybės suverenitetą, o savo vidaus teisės aktų nebando primesti kitiems, t. y. nebando savo jurisdikciją taikyti ir kitoje valstybėje. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Suverenitetas ir valstybių tarpusavio santykiai“

Bronius A. Rasimas. Pasaka – ne pasaka kaip kultūringoji Anna visus sukiršino

Liaudies patirtis byloja: kur du pešasi, laimi trečias.

Iš ties, daug kas yra matęs, kada susipešusiems dėl mėsgalio šuniukams iš jų panosės gardų kąsnelį nugvelbia netoliese pasirodęs katinas. O šioje pasakoje kultūringoji Anna, gerai viską „susirokavojusi“, pati sau, o gal ir kitų paraginta, sumanė gudrų planą ir pasiūlė savo darželio vaikams pastatyti smėlio dėžėje bunkeriuką.

Kol vaikai statė bunkeriukus, lyg ir susipyko Soliukas ir Romaniukas ir pradėjo peštis dėl labai gražaus raitelio figūrėlės, kurią paliko šalia smėlio dėžės. Kiti vaikai buvo užsiėmę jiems primestu žaidimu, tad į peštukus nekreipė dėmesio. Čia, kur buvęs, kur nebuvęs, pasimaišė Visdarvaldas ir tą figūrėlę nušvilpė.

Pastebėję, kad neliko raitelio, Soliukas ir Romaniukas staiga nustojo peštis, o sugėdinti, kad besivaidydami prarado raitelį, atsakė, kad nieko tokio – žaidžiant daug kas nutinka. Bet juk tai tik žaidimas, o taip „vsio zakonno“ (beje, taip mėgo sakyti ir vienas buvęs sekretorius). Anna taip pat nurimo ir džiaugėsi – jos planas puikiai pavyko – viskas lyg pagal polittehnologijų vadovėlį – skaldyk ir valdyk! Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Pasaka – ne pasaka kaip kultūringoji Anna visus sukiršino“