Antroji tema būtų baimės, kad nutarus statyti NAE, bus trukdoma alternatyviosios energetikos plėtra, kuri natūraliai ir logiškai dėl dabartinės energetinės padėties pradeda įsibėgėti. Nukreipus šalies finansinius išteklius NAE statybai, akivaizdu, kad remti alternatyviąją energetiką neliks iš ko.
Trečioji tema būtų planuojamos NAE reaktorių tipai ir jų projektinės galios. Viena vertus dabar gaminami taip vadinamos III+ kartos reaktoriai yra iš pricipo senos technologijos modernizuoti įrenginiai. Spaudoje apie juos jau kalbama, kad tai titnaginis šautuvas su moderniu optiniu taikikliu. Suomija, žinoma kaip finansiškai pajėgi ir inovatyvi šalis, jau apie tris metus atsilieka nu grafiko įdiegiant AREVA III+ rektorių. Lietuvių kilmės amerikiečiai mokslininkai, vasarą pateikę Energetikos ministerijai studiją apie Lietuvos energetikos perspektyvas, nurodo, kad realiai Lietuva gali turėti NAE tik apie 2027 metus. Kita vertus, nemažai rimtų kompanijų deklaruoja, kad visai įmanoma apie 2018 metus turėti su visais sertifikatais taip vadinamus kasetinius branduolinius reaktorius, tinkančius vienam miestui, vienai gamyklai ir t.t. Ir dar žadama, kad taip bus išspręsta ir miestų statinių šildymo problemos, kaip ir elektros perdavimo tinklų problemos. Ši tema taip pat turėtų atsispindėti „NM Rothschild&Sons“ verdikte.
O vietoje ketvirtosios temos užduosiu klausimą – kur numatyta dėti stabdomos Ignalinos AE reaktorius? Apie tai niekas neužsimena, o tai būtų dar viena tema diskusijoms. Juk tai įšaldytos milijoninės sumos, kurias atgavus (pardavus reaktorius) būtų galima investuoti į alternatyviąją energetiką, kogeneracines elektrines, tinklų modernizavimą (įdiegiant ir protingojo tinklo sistemas) ir ramiai išlaukti naujos kartos reaktorių, ar kitų energetinių sprendimų