Pakelės kavinėse, nuošalesnėse didžiųjų miestų vietose, o Neringos mieste visuotinai (apie tai kalba visi!), vietoje atsiskaitymo fiskalinių čekių išduodami arba ranka rašyti lapukai, arba kažkokie tarpiniai čekiukai. Taigi, po šių metų sausio 16 dienos Seimo langų daužymo, pilkosios ekonominės zonos atstovai, profsąjungų padedami, ko gero tapo visai laisvi nuo bet kokios kontrolės, o kalbos apie visuotiną diržų veržimąsi, važiuojant savaitgaliais į kurortus, arba net apsilankius didžiosiose parduotuvėse netenka prasmės – autostradose automobilių spūstis, kurorte taip pat sunku prasigrūsti iki pliažo, o parduotuvių pirkėjų krepšiai nei kiek nesumažėję. Jeigu manoma, kad penktadalis Lietuvos darbingų gyventojų nemoka mokesčių, dėl spūsčių nėra ko stebėtis.
Grįžkime prie to įdėklo kompiuteriui, kurio taip ir nepirkau. Lai tai būna principo laikymasis – nėra čekio, neperku. Prekė pagaminta Kinijoje, žymiai pigesnė, nei parduotuvėse. Kas galėtų paneigti, kad gal būt tai net kontrabandinė prekė – juk ir muitininkai ne viską kruopščiai suskaičiuoja. Pabandykime sudėlioti juodąjį scenarijų. Pirkdamas tą indėkliuką paremčiau kinų ekonomiką, kontrabandininkus, nemokančius mokesčių prekeivius. Tai yra skylių biudžete (mokytojai, gydytojai, teisėsauga), Sodroje didinimas. Kita vertus tvarkos įvedimas vėl gali privesti prie langų X dieną daužymo, tačiau kada nors reikės to imtis.
Mes vis daugiau kalbame apie smulkaus verslo problemas, bet mokesčių nemokėjimas tai nėra smulkaus verslo bruožas, ar privilegija. Problema čia kita – Lietuvoje jis nepuoselėjamas. Jeigu kaimietis žino, kad norint kad telyčaitė duotų pieno, ją reikia užauginti iki karvės. Taip ir su verslu – jeigu norima, kad verslas mokėtų mokesčius, reikia jam leisti įsitvirtinti. Reikia puoselėti tas verslo sritis, kurios po kurio laiko pajėgs mokėti mokesčius. Deja gariūnų tipo verslas niekada pilnai mokesčių nemokėjo ir nemokės, tad, ko gero tokio verslo ir nereikia.
Smulkų verslą galima būtų skirstyti į dvi grupes, tai savarankiškai dirbantieji asmenys paslaugų ir gamybos (dažniausiai vienetinės) srityse ir smulkus verslas, dirbantis (aptarnaujantis) stambųjį ar vidutinį verslą. Geriausias stambaus ir smulkaus verslo bendradarbiavimo pavyzdys – stambaus verslo pagamintų gaminių garantinis aptarnavimas, gaminių montavimas, priežiūra ir t.t. Bendradarbiavimo įvairovė ir yra abiejų partnerių sėkmės laidas. Smulkaus verslo bendradarbiavimo su vidutiniu ir stambiuoju verslu problemos irgi yra dvejopos. Stambesnieji, dažnai nesuvokdami esmės, visą aptarnavimą, paslaugas nori perimti patys, tuo padidindami savo verslo sąnaudas, bet manydami, kad taip kovoja su konkurentais. Kita vertus, smulkus verslininkas, truputį perpratęs stambaus verslo pobūdį, bei pasiskaitęs Verslo Žiniose apie puikius gazelės šuolius, pradeda mąstyti apie konkuravimą su buvusiu ir jį apmokiusiu partneriu, save jau matydamas nerūpestingu milijonieriumi.
Smulkusis verslas sukuria vidurinįjį visuomenės sluoksnį, vidurinę klasę, kuri, kaip sako vakariečiai, ir yra visos visuomenės stabilumo, bei gerovės garantas. Man labai įstrigo pasakojimas apie vienos pakelės užeigos (smuklės) savininko Austrijoje verslo filosofiją. Pakelės smukę prižiūri jau trečia šeimos karta, o paklaustas ar per tą ilgą (trijų kartų) verslo laikotarpį nesinorėjo išsiplėsti į kelias vietas, tampant jau maitinimo tinklo savininkais ar dar kuo nors, atsakė, kad laikas patikrino jų šeimos verslą – o tų, kurie užsiiminėjo panašiu verslu, bet bandė išsiplėsti, jau seniai nėra, o mums visko užtenka – turime tris automobilius, netoli užeigos sodybą, vaikai išmokyti, savo verslo ypatumus irgi esame perpratę – kam rizikuoti. Netikėta ir įdomi detalė buvo tai, kad paaiškėjo, kad užeigos pastatai šiai šeimai nepriklauso – per visą jų verslo istoriją jie buvo nuomojami iš kitos šeimos, kurios verslas (pastatų nuoma) irgi tęsiasi per kelias kartas. Tai gal čia ir yra raktas, nurodantis viduriniosios klasės ypatumus – supratimas ką galima pasiekti, ko vengti, saiko turėjimas, bei realių tikslų siekimas.
Taip gyventi, manau, vidurinė klasė norėtų ir pas mus. Deja apsidairius matome tik monopolijas, trukdančias smulkiajam verslui vystytis. Gariūnų (ir visų turgų, su pakankama kontrabanda) monopolija, prekybos tinklų monopolija, elektros tiekimo monopolija, šilumos tiekimo monopolija, ryšio paslaugų ir kitos monopolijos. 40 proc. koncentracija mūsų mažoje rinkoje tikrai yra per didelė ir ji neturėtų viršyti 20 proc.(su mažomis išimtimis). Belieka „pasidžiaugti“, kad bankrutuoja kompiuterinės technikos prekybos didieji tinklai, tad šiame sektoriuje jau atsiranda galimybės smulkiam verslui.Reikia naujo požiūrio į Lietuvos verslo sklaidą, jo įvairovę. Vien tik alternatyvioji energetika galėtų sukurti kelis tūkstančius darbo vietų. Reikia ir politinės valios, bei profesinio supratimo – to ir laukiame. Ir dar – pasiilgau jau seniai rodytų per televiziją viešų kontrabandinių prekių naikinimo akcijų…