Evoliucija

Mes jau kalbėjome, kad tai tolygu branduolinio karo pakelbimui, kur laimėtojas aiškus, jei tik Lietuva pasiduos provokacijai, tai yra įsitrauks į branduolines lenktynes. Laimės Rusija. Jos gaminama elektra bus nepalyginamai pigesnė nei mūsų. Visagino AE bus nekonkurentabili. Laikas pamiršti apie pigią Ignalinos atominės elektrinės (IAE) elektrą, kai į tarifą nebuvo traukiami nei statybos nei uždarymo kąštai. Mūsiškės, brangios elektros nepirks net mūsų Visagino atominės elektrinės statybos partneriai. Tiek Estija ir Latvija, tiek Lenkija turės pasirinkimą Skandinavijos ir Europos rinkose. Pasirinkimo neturės tik Lietuvos vartotojas, kuris turės ne tik padengti valstybės skolas, padarytas investuojant į Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą, bet ir turės užtikrinti jos išlaikymą – gamins ji elektrą, ar stovės be darbo.      

Atrodo, kad Lietuva pati užkibo  ant provokacijos kabliuko. Klausantis oficialių pasisakymų, galima daryti prielaidą, kad patys ruošiamės kišti galvą į kilpą ir kuo skubiau, o Rusija, žinoma, nepavėluos ją užveržti. Užteks pasistatyti Visagine atominę elektrinę su 1000 – 1500 MW galios reaktoriumi, nereikės karinės intervencijos, kad grižtume ten iš kur su dideliu vargu ištrūkome. Esmė, populiariai aiškinant, yra tame, kad  įvykus bet kurio elektros šaltinio (generatoriaus) avarijai ir jam atsijungus, atsiradęs elektros galios stygius turi būti staigiai (sekundžių bėgyje) padengtas kitų elektros sistemoje dirbančių generatorių sąskaita. Ypač pavojingas yra labai galingo generatoriaus avarinis atsijungimas, galintis sukelti totalinę elektros sistemos avariją. Pasistatę VAE su galingais reaktoriais patys turėsim kreiptis į Rusiją,  prašydami rezervo. Kito varianto nėra. Tapsim priklausomi nuo jos malonės.         

Rusija, valdydama avarinį rezervą, manipuliuodama elektros kainomis, valdys VAE ir Lietuvos energetiką, o tuo pačiu ir mūsų politinę sistemą. Užteks Rusijai pasakyti, kad Baltarusijoje sugedo Smolensko elektros perdavimo linija, kad dėl to avarinis rezervas nebus užtikrintas ir mes klusniai išjungsime mūsų naujai pastatytą VAE. Argi mes spėjome pamiršti, kad šis scenarijus jau buvo panaudotas  “Družbos” naftotiekio atveju. Laimėti šį karą neturime jokių galimybių, tačiau nepralaimėti galime. Reikia atsisakyti, kol dar nevėlu, mūsų branduolinių ambicijų, nebedalyvauti branduolinėse lenktynėse. Laikas paaiškinti visuomenei, kad projektuojamoji VAE mūsų  energetikos problemų nesprendžia. Ne elektra, o energetinės žaliavos, tiekiamos tik iš Rusijos, daro mus priklausomais nuo jos.  Už dujas mokame pusantro karto brangiau, nei europiečiai. Niekas netrukdys Rusijai pakelti kainas iki tokio lygio, kuris mus uždusins. Nuo to neišgelbės ir VAE. Ne todėl, kad ji gali atsirasti ne anksčiau, kaip po 15- 20 metų, bet todėl, kad šiluminės energijos Lietuvoje suvartojama žymiai daugiau nei elektros, o jai pagaminti vis vien bus reikalingos ir dujos, kad Elektrėnuose pradėta Lietuvos elektrinės modernizacija taip pat  remiasi gamtinių dujų vartojimo plėtra. Lietuvos elektrinė Elektrėnuose po modernizcijos pasiekusi 2200 MW galią, gerokai viršys uždarytos IAE reaktoriaus galingumą (1300 MW) ir dar ilgai neleis pajusti elektros energijos stygiaus. 

Taigi, pagrindinis vyriausybės rūpestis turėtų būti ne elektros gamyba, o gamtinių dujų tiekimo alternatyva, elektros jungčių su Skandinavija ir kontinentine ES realizavimas, alternatyvios energetikos (vėjo, bio, agroenergetikos) skatinimas, inžinierinių tinklų modernizavimas ir plėtra. Prie branduolinės energetikos galima būtų grįžti, kai rinkoje pasirodys mažesni reaktoriai, pagal galingumą, ekonomiškumą labiau tinkami mažos valstybės energetikai. Šitoks valstybės energetikos politikos prioritetų surikiavimas, būtų žymiai saugesnė, patikimesnė ir ekonomiškesnė alternatyva lyginant su Vyriausybės siūlymu statyti VAE su galingais reaktoriais. Pigią elektrą galėsime turėti tik turėdami elektros jungtis su kaimynais bei galėdami pasirinkti gamintoją ir tiekėją, t.y. dalyvaudami Baltijos valstybių, Skandinavijos, Europos ir Rusijos elektros rinkose. Reikėtų paminėti, kad panaudojant šiuolaikines technologijas, galima žymiai greičiau ir pigiau realizuoti suskystintų gamtinių dujų tiekimo jūra problemą ir taip išspręsti energetinės nepriklausomybės problemas, nei pastatyti VAE, kuri net pastatyta tos problemos nespręs. Tik išvengę branduolinių varžybų, galėsime išvengti neprognozuojamų ekologinių, ekonominių bei politinių pasėkmių. 

Stebina mūsų vyriausybės, manančios, kad pasistatę VAE tapsim nepriklausomi nuo Rusijos energetikos,  naivumas. Atvirkščiai, jei realizuosim vyriausybės planus, kokius matome šiandien, liksim ilgiems dešimtmečiams Rusijos vasalais, jos energetinės sistemos sudėtine dalimi. Susidaro įspūdis, kad vyriausybė jau susitaikė su tuo, kad pasiliekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Apie tai liūdija šie  jos veiksmai:    

–  Dar negavusi iš ENSO-E ( UCTE) techninių sąlygų prisijungimui prie Europos tinklo, t.y. dar nežinodama kokia galia bus apribotas didžiausias BV elektros sistemos generatorius, Vyriausybė jau ieško strateginio investuotojo į VAE statybą.    

– Numatomas 1000 – 1300 MW galios VAE reaktorius. Apie tai buvo kalbėta „INTER RAO Lietuva“ organizuotoje konferencijoje, dalyvaujant energetikos ministrui. Toks pilnai tenkina Rusijos interesus,

– Elektros srovės keitiklis (nuolatinės srovės intarpas) kainuosiantis virš 300 milijonų litų, skirtas keisti europinius elektros standartus į rusiškus ir atvirkščiai, numatomas statyti ne Visagine – ant išorinės ES sienos, o Alytuje.

Taigi liekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Naudą  turės tik lenkai galėdami pirkti pigią rusišką elektrą ir rusai, galėdami ją eksportuoti į Europą, o mums tai reikš išmestus milžiniškus pinigus ir dar sunkmečiu. O darbai vyksta pilnu tempu.  Stebina tai, kad vengiama viešų diskusijų. Sprendimai priimami slepiant juos nuo visuomenės. Nesitariama nei su politikais, nei su specialistais. Neatsiklausiama visuomenės nuomonės dėl sprendimų galinčių pakenkti mūsų šalies valstybingumui ir nepriklausomybei.

Negalima nepaminėti, kad Nepriklausomybės Akto signatarai – klaipėdiečiai bei KTU elektros sistemų katedros profesoriai, jau pradedant 2005 metais, sistemingai perspėdavo įvairių kadencijų vyriausybes dėl galimų grėsmių valstybės saugumui ir nepriklausomybei (žiūr. www.kovo11.lt).  Deja, nors vairininkai keitėsi, energetikos politikos laivas plaukė nekeisdamas kurso, ištikimai laikydamasis nurodymų iš Maskvos. Rusiški pinigai pumpuojami, ko gero, per parazituojančius dujų (Dujotekana) bei elektros realizavimo (ERC – INTER RAO LIETUVA) tarpininkus darė savo juodą darbą. Atsirado ne tik nauji milijonieriai. Susiformavo energetikų klanas, didele dalimi iš tų kurie kūrė  sovietinę elektros sistemą, tapęs penktąja Rusijos energetikos kolona Lietuvoje.      Politikai prisidėję prie Lietuvos savanoriško įsijungimo į rusišką elektros energetikos IPS/UPS sąjungą, turės prisiimti ir atsakomybę už tai. Tikimės, kad šis Lietuvos Seimas atsakingai pažvelgs į vyriausybės siūlymus, išdiskutuos juos, priims optimalų sprendimą ir neleis pasikartoti 1940 metų šiandieniniam variantui – „savanoriškam“ įsijungimui į postsovietinę energetinę Rusijos valdomą sąjungą.   

        TEISINIS VERTINIMAS.

Bandymas projektuoti naują atominę elektrinę neprisilaikant ENSO-E (UCTE) reikalavimų, t.y. – priklausomą nuo INTER RAO JES, vertintinas kaip veiksmas prieštaraujantis Konstituciniam įstatymui : „Dėl Lietuvos valstybės“ (1991 m. vasario 11 d., Nr.1 – 1051 ), nes taip bandoma apriboti Lietuvos suverenitetą padarant jos veiksmus priklausomus nuo kitų valstybių sprendimų ir valios ir svarbiausia prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituciniam AKTUI „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“( 1992 birželio 8 d., Nr.1 – 2622). Šis aktas, pagal turinį skirtas įtvirtinti nepriklausomybę, taigi pagal reikšmę prilygintinas 1990 m. kovo 11 aktui „ dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo“.

Iš to seka kad AKTAS „ dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ Lietuvoje nustato tokią VIEŠAJĄ TVARKĄ, kad tiek valstybinės, tiek viešajį interesą aptarnaujančios privačios įmonės negali jokiu pavidalu tiesiogiai ar per tarpininkus bandyti Lietuvos valstybės viso ūkio ar to ūkio dalies sugražinti į buv. SSRS pagrindu sukurtas ar kuriamas sandraugas, tame tarpe ekonomines bei energetines. Bandymas nesilaikyti minėtų konstitucinio įstatymo ar AKTO vertintinas kaip nusikalstama veika prieš Valstybę. Prie tokių veikų priskirtinos sutartys, numatančios dabar ar ateityje Lietuvos elektros energetinę priklausomybę nuo Rusijos, arba planai Lietuvos elektros energetinės sistemos, kaip sudėtinės INTER RAO JES dalies, jungimąsi kartu su Rusija ir NVS šalimis prie ENSO-E  (UCTE) elektros tinklų sinchroniniam darbui.

Sunku patikėti, kad dabar esantieji  valdžioje konservatoriai ir visa koalicija, deklaruojantys energetinę nepriklausomybę, sąmoningai nori likti Rusijos energetinio reguliavimo zonoje. Sąžininga būtų prisipažinti, kad pagal dabar vykdomus darbus yra nesiruošiama dirbti sinchroniniu režimu Europos elektros perdavimo tinkle (UCTE), nors to ir reikalauja Seimo priimtas įstatymas. Todėl kyla esminis klausimas – ar to neleidžia daryti kažkokie susitarimai su Rusija, kurių nevykdymas gresia milžiniškomis reparacijomis (apie tai yra viešai 2008 metais yra užsiminęs buvęs Energetikos ministras), ar yra tik  noras kuo skubiau pasipelnyti išparduodant pagrindinius energetinius objektus? Tik viešumas galėtų padėti suprasti „nepriklausomos energetikos signatarų“ motyvus. Svarbus yra ir atsakomybės klausimas. Ar tokie sprendimai, kaip naujos branduolinės jėgainės statyba yra tik dabar veikiančios koalicijos reikalas, ar visos tautos, patvirtinusios savo sprendimą referendumu, reikalas?

2. Dėl naujosios branduolinės jėgainės statybos

Jau ne kartą yra įrodyta, kad buvusioje IAE vietoje statant panašaus galingumo branduolinę jėgainę mes liekame Rusijos energetinio reguliavimo zonoje, tai yra atstatome „iškritusią“ svarbią grandį Rusijos šiaurės – vakarų energetinėje sistemoje. Tarpsisteminės jungties Lenkija – Lietuva nuolatinės srovės intarpo statymas Alytuje taip pat patvirtina, kad šia linija yra planuojama tiekti Lenkijai rusišką elektrą, o nauda pačiai Lietuvai, finansuojančiai šį projektą (su nuolatinės srovės intarpu Aytuje , o ne Visagine) yra abejotina. Daugelis Lietuvos ir užsienio mokslininkų, specialistų tvirtina kad Lietuva finansiškai yra nepajėgi atstatyti (pastatyti) Visagine branduolinę jėgainę, nes tai net kelioms Lietuvos gyventojų kartoms ir žinoma visam verslui bus užkrauta pakankamai didelė finansinė našta (pagrindinai per energijos kainas). Taip pat Lietuvai paliekama ir visų atominių atliekų tvarkymo reikalai mažiausiai vienam šimtmečiui. Tuo tarpu kitos šalys, deklaruojančios  norą dalyvauti VAE statyboje, nori prisidėti tik finansiniu indėliu, jokiu būdu neįtraukiant savo šalių žmonių ar verslo kokiems nors naujiems papildomiems finansiniams įsipareigojimams. Esant tokiai situacijai akivaizdu, kad Lietuva bando prisiimti per didelius ir nepakeliamus įsipareigojimus.

Įvertinus visa tai, siūloma buvusios IAE teritoriją paversti specialia ekonomine zona ir ten, paskelbus konkursą, siūlyti statyti komerciniais pagrindais naują branduolinę jėgainę. Lietuva toje zonoje VAE statybai galėtų prisidėti su jau esančia infrastruktūra, žemės nuoma ir kita. Taip mes galėtume  tapti  lygiaverčiais komercinio projekto dalyviais ir išgelbėti savo šalies gyventojus nuo bereikalingų papildomų mokesčių. Verslas šiuo atveju pats spręstų ką statyti, kokio galingumo turėtų būti jėgainė, kokiomis kainomis parduodant elektros energiją įmanoma tą projektą daryti pelningą, o valstybė gautų naudą mokesčių pavidalu.

3. Dėl Lietuvos energetikos vystymosi prognozių.

Dėl suaktyvėjusios  branduolinės energetikos taikymo, ilgėja branduolinių jėgainių įrengimo laikas. Vistik nutarus statyti VAE, net esant itin palankioms sąlygoms, daugelis ekspertų  prognozuoja, kad naujos branduolinės jėgainės užsakomosios įrengimų specifikacijos galėtų būti paruoštos per 4-5 metus, užsakymai ir jų vykdymas (vėl esant itin palankioms aplinkybėms) truktų dar 5-6 metus. Matosi, kad apsisprendus statyti branduolinę jėgainę, ji  galėtų pradėti dirbti tik 2027 metais. Taigi net ir artimoje ateityje Lietuvai yra būtini kiti (realūs) sprendimai, užtikrinantys energetinę nepriklausomybę, nes 17 metų tarpas yra per ilgas tikėti pažadais, kad tuomet (po 17 metų!) jau būsime pilnai apsirūpinę pigia ir nepriklausoma energija.

Visiems žinomas faktas, kad likus vienam reaktoriui IAE padengdavo visus Lietuvos poreikius. Likdavo elektros dar ir kaimynams. Uždarę 1300 MW galios Ignalinos AE, ją galime pakeisti žymiai galingesne 1800 MW Lietuvos elektrine, o po modernizacijos 2011 m. ji turės net 2200 MW instaliuotą  galią. Senuosius agregatus taip pat galima pritaikyti kūrenti biokuro dulkes, taip sumažinant ir gamtinių dujų iš Rusijos ar kitų kraštų naudojimą.

Pateikiamų prognozių, kiek Lietuva turėtų sunaudoti elektros energijos 2020 metais, patikimumu galima būtų taip pat suabejoti. Lyginant davinius su kitomis ES šalimis matosi, kad tik buityje Lietuvos gyventojas sunaudoja mažiau elektros energijos, o gamyboje, dėl žemo darbo našumo, elektros  energijos sunaudojama iki 2 kartų daugiau. Diegiant naujas technologijas (ypač kai gąsdinama brangia elektra) tikrai bus atsižvelgta į energiją taupančių įrenginių diegimą. Taigi realus energijos sunaudojimo augimas per dešimtmetį galėtų būti apie 1,3 – 1,4 karto ir didelio naujų generavimo šaltinių poreikio lyg ir nereikalauja.

Kita vertus yra labai svarbus energijos tiekimo patikimumo didinimas, pirmoje eilėje sukuriant Lietuvos 330 kV energetinių tinklų žiedą , kuris leistų sistemai stabiliai dirbti, net atsiradus tiekimo iš šalies trikdžiams.

4. Artimiausi  būtini darbai

Niekam nėra paslaptis, kad dabartinė energetinė padėtis reikalauja turėti patikimą dujų tiekimą. Čia valdžios pastangos, skubinančios suskystintų dujų terminalo statybą, yra matomos ir pateisinamos ir visuotinai remiamos. Turėdami dujų tiekimo alternatyvas, mes užtikrintume ir pakankamą elektros energijos generavimą ir pramonės vystymą. Svarbus ir degiųjų dujų rinkos įkūrimo klausimas.

Biokuro resursų įsisavinimas leistų atsisakyti gamtinių dujų šildant pastatus ir sukurtų keletą tūkstančių realių darbo vietų.Lietuvos biokuro asociacijos duomenimis per 10 metų galima pasiekti, kad apie 80 proc.šilumos bus pagaminta naudojant tik biokurą (pavysime Švediją!). Naujos techologijos biokuro ruošime (pav.mikronizacija – pagal vienodą standartą paruoštos medienos, šiaudų, kitų augalų degiosios dulkės), degiųjų dulkių fabrikai visoje Lietuvos teritorijoje, degiųjų dulkių gabenimo konteinerių gamyba bei diegimas, gabenimo infrastruktūros sukūrimas vėl sukurtų  tūkstančius realių darbo vietų. Tikimasi, kad atsirastų ir degiųjų dulkių rinka ar net eksporto galimybės.

Alternatyviosios energetikos diegimas turėtų būti taip pat prioritetinė energetikos kryptis. Deja jos vystymas, remiant (nustatant) sugeneruotos elektros energijos pardavimo tarifus, ko gero jau nėra perspektyvus. Šios energetikos skatinimas galėtų būti atliekamas dengiant kokią nors dalį įrengimo išlaidų, kaip tai bandoma daryti renovuojant daugiabučius namus. „Žaliųjų namų“ (kai energijai taupyti naudojamos įvairios atsinaujinančios energijos sistemos) statyba ar renovavimas iki „žaliųjų namų‘‘ lygio taip pat turėtų būti remtina veikla. Čia ir turėtų būti leidžiama ir dalis pinigų, sukauptų per VIAP (visuomeninį interesą atitinkanti paslauga) naujos branduolinės statybai (ar imitacijai).

Atskirai reiktų aptarti energijos taupymo galimybes vystant mikro alternatyviąją energetiką. Labai mažų vėjo elektrinių (1-3-5 kW) gamyba ir diegimas, saulės kolektorių (karštam vandeniui ruošti) ir mikro saulės elektrinių (fotovoltinė elektra) gamyba ir diegimas yra dar viena skatintina verslo sritis, kurią labai greitai užpildytų smulkusis verslas. Vartotojui mikro energetika sudaro galimybę būti bent dalinai nepriklausomu nuo centalizuotų energijos šaltinių, o „žaliasis“ energijos skaitliukas (leidžiantis tuo pačiu tarifu pirkti  iš tinklo ir parduoti į tą patį tinklą energiją) stabilizuotų ir energijos kainas. Keliant tinklo operatoriui elektros energijos kainas, vartotojas galvotų apie savo „mini energetinio ūkio“ galių didinimą ir apie kuo didesnio kiekio brangesnės energijos pardavimą tinklui.

Taigi prioritetai artimiausiam laikotarpiui (gal net ne ilgiau kaip penkmečiui) galėtų būti:

–Suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba

-Dujų rinkos įvedimas (skatinimas)

-Biokuro naudojimo skatinimas. Naujų techologijų biokuro ruošime įdiegimas

-Biokuro bendros rinkos įvedimas (skatinimas)

-Kruonio HAE pilnas projektinis paleidimas

-Energetinių jungčių tarp Lietuvos ir Lenkijos bei Švedijos įdiegimas

-Senųjų Lietuvos AE blokų pritaikymas deginti biokuro dulkes

-Baltijos šalių energetinio ūkio sinchronizacija

-Lietuvos elektros energijos 330 kV tinklo žiedo įrengimas

-Baltijos šalių elektros energijos rinkos įvedimas

Minėti darbai taip pat pareikalaus didelių inesticijų, tačiau tam bus panaudoti žymiai mažesni finansiniai resursai lyginant su VAE statyba ir per 10 metų bus galima užsitikrinti pilną Lietuvos energetinę nepriklausomybę.

Tad kas labiausiai suinteresuoti, kad viskas būtų taip, kaip buvo? Ignalinos atominė elektrinė gamino daug perteklinės energijos. Ji tekėjo vienintele reikšminga jungtimi į Rusijos vieningą energetinę sistemą IPS/UPS. Valstybė nustatydavo žemiausią kainą, kuria buvo galima į užsienį parduoti Ignalinos elektrą. Tuo metu, tik atvirkštiniu procesu, Lietuvoje dirbo ir dujų importo tarpininkai.  Nutarta šia Stela Vitea – Dujotekanos patirtimi pasinaudoti, juo labiau, kad tarpininkavimas parduodant perteklinę elektrą irgi galėtų būti partijų  (vadovybės) finansavimo šaltiniu. 2000 m. balandžio 26 d. Lietuvos Vyriausybėje jau svarstomas klausimas „Dėl eksportuojamos elektros energijos kainos.“ Pranešėjas – Ūkio ministras V.Milaknis. Jam pritaria E. Makelis, K.Masiulis, G.Balčiūnas, V.Ušackas, F.Kšanas, V.Junevičius, R.Stanikūnas, A.Kubilius. Nusprendžiama pritarti Ūkio ministro pasiūlymui, kad Ignalinos atominėje elektrinėje elektros kaina būtų ne mažesnė, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka apskaičiuotos trumpalaikės ribinės sąnaudos. O tai jau teorija. Po to Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas V.Jankauskas patvirtina tokią metodiką, kur kaina priklauso nuo į formulę įrašomų sunkiai patikrinamų skaičių. Juos galima parinkti ir pagal norą, ir pagal suinteresuotumą. Tada Kauno energetikai jau gali kurti panašų į Dujotekanos verslą – pigi lietuviška elektra teka į Rusijos vieningąją energetinę sistemą, pinigai į tarpininkų kasą. Mat 2002 metų pradžioje Garbaravičiams artimas „Kauno energija“ direktorius R.Juozaitis paskiriamas „ Lietuvos energija“ vadovu. Po kelių mėnesių užregistruojama nedidukė UAB „Adifika“. Po to įkuriama įmonė „Elektros realizavimo centras“, vėliau jos apsijungia ir laimėję konkursą tampa perteklinės Ignalinos atominės elektrinės energijos pardavėjais. Pasinaudojant buvusia UAB „Adifika“ 2004 m. lapkričio 10 d. Energijos realizacijos centras (ERC) pereina į Rusijos elektros energijos eksporto – importo operatoriaus „ Inter RAO JES“ rankas, o tai reiškė, kad Lietuva savanoriškai perdavė savo, kaip pardavėjo, teises pirkėjui. Už kiek pirkėjas pirks, už tiek pardavėjas ir privalės parduoti.

Šiame tarpininkavimo biznyje dalyvauja daug politikų, o artėjantis Ignalinos atominės elektrinės uždarymas  rodo, kad bizniui ateina galas. Štai tada 2005 m. liepos 20 d. Kintuose gimsta Konservatorių partijos vadovo A. Kubiliaus ir iždininko R. Garbaravičiaus pasirašytas politinis memorandumas, jog uždarius Ignalinos atominę elektrinę, toje pačioje vietoje būtų pastatyta nauja atominė elektrinė. Pokalbyje su klaipėdiečiais tam pritarė ir Prezidento V. Adamkaus patarėjas Januška, o po kurio laiko ir pats Prezidentas V. Adamkus pareiškė, kad Lietuva turi likti branduoline valstybe. Prezidentas A. M. Brazauskas tvirtos nuomonės – statyti ar ne branduolinę elektrinę – neturėjo ir nepareiškė, tačiau buvusi premjerė D. Prunskienė tokios elektrinės statybos idėją entuziastingai parėmė. Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, europarlamentaras V. Landsbergis savo nuomonės nepareiškė iki šiol. Branduolinės elektrinės statybai pritarė ir G.Kirkilas, todėl jam būnant Vyriausybės vadovu, aktyviai talkininkaujant opozicijos lyderiui A. Kubiliui ir kitiems, Visagino atominei elektrinei pastatyti sukuriamas  LEO1. Po šio darinio baigties (kurio sukūrimas, mano ir kitų teisininkų nuomone, padarė valstybei didžiulę moralinę ir piniginę žalą) perteklinės energijos pardavinėjimo (tarpininkavimo) verslo nebuvo atsisakyta. Vykdant Lietuvos energetinio ūkio pertvarką jau sukurtas ir laukia Seimo pritarimo naujas darinys – LEO2 (VAE). Iš oficialiai parodytų schemų matosi, kad jis dar baisesnis už LEO1 ir siekia pajungti savo nuosavybėn visą Lietuvos energetinį ūkį, o bankams sudaryti galimybę netesybų atveju perimti savo nuosavybėn dar ir Lietuvos miškus. Tada suprantamas ir p.G.Nausėdos aktyvus dalyvavimas propaguojant Visagino atominę elektrinę. Simtomatiška, kad išsigandus akivaizdžiai matomo Rusijos suinteresuotumo atstatyti iškritusį atominį generatorių jos energetiniame žiede, šiandien jau rusų kapitalo įmonė Energijos realizavimo centras (ERC) kontrolę iš „Inter RAO JES“ perduodamas UAB „ Scaent Baltic“, o jos akcijas valdo Švedijoje registruota „Scaent AB“. Tik jos vadovas vėl – J. Garbaravičius. 

Ar yra alternatyva? Žiūrint kam? Sukūrusieji Energijos realizavimo centrą ir vėliau atidavę jį Rusijai, šiandien Lietuvoje imituoja elektros rinkos dalyvį, prekiauja elektra po 14 centų už kilovatvalandę. Mes tuo tarpu mokame 43-45 centus. Kas tai? Nejaugi tik jie alternatyvos nemato?

valstybei alternatyva Atominei elektrinei yra. Visų pirma reikia sutvarkyti elektros tinklus taip, kad niekam neapsimokėtų kur nors ar ką nors atjunginėti, tai yra net atjungus išorės tiekimus, Lietuvoje elektros lemputė turi degti. Tokie, o ir kiti darbai sukurtų daugybę darbo vietų, o pinigai tokiems darbams galėtų būti ir tie, kurie sudaro skirtumą tarp 14 ir 45 centų. Tai milžiniški pinigai. Vienas mūsų sumokėtas centas jau duoda 100 milijonų. Per du metus pastatytas suskystintų dujų terminalas leistų Elektrėnų naujajam blokui dirbi rentabiliai, stabiliai ir ilgam aprūpinti Lietuvą elektra. Dar pridėjus galimybę rekonstruoti senosios elektrinės pakuras susmulkinto biokuro dulkių deginimui – atsirastų elektros ir eksportui. Panaudojus naujausias technologijas iš Elektrėnų galimas ir Kauno bei Vilniaus miestų šildymas. Ir vėl darbo vietos ir būdas racionaliai naudoti bankuose laikomus žmonių pinigus. O dar vėjas, saulė, regioninės kogeneracinės elektrinės, galimybės naudoti dvigubos krypties (žaliuosius) elektros skaitiklius sukurtai atsinaujinančiai elektrai teikti į tinklus ar patiems ją naudoti. O Kruonio galimybės racionaliau naudoti vėjo elektrą taip pat kurtų daug darbo vietų. Beja kalbama, kad vienas Kruonio HAE blokas jau išnuomuotas ?! Jeigu tai tiesa, būtina kuo skubiau ištirti aplinkybes ir  faktus paskelbti, arba viešai paneigti tuos visus gandus. Na o susitvarkius, nesunkiai, t. y. nustačius importo kvotas, galima apsiginti ir nuo dempinginės kitų šalių elektros. Tik taip atsiras konkurencija ir tikra elektros rinka. Išnyks tokios baisios pirkimo (gaminimo) ir vartojimo elektros kainų „žirklės“. Ateityje pagal poreikį į Lietuvą ateis ir mažieji branduoliniai reaktoriai, lengvai ir saugiai (net nuo teroristų) pastatomi numatomose pramonės koncentracijos vietose ir gal jau kitas energetikos ministras supras, kad ketvirtos kartos branduoliniai mini reaktoriai – joks branduolinis ginklas. 

Tad kodėl visos tokios alternatyvos, kurias Lietuvai siūlo ne tik savi, bet ir užsienio specialistai – nesvarstomos ar arogantiškai atmetamos? Atsakymo reikia ieškoti ir korupcinėje partijų (vadovybės) finansavimo sistemoje (pav.kaip kad ir noras pasilikti VRM pavaldume finansinių nusikaltimų tyrimą). Čia žodį visų pirma turi tarti eiliniai, bet sąžiningi visų be išimties partijų nariai. Tada tikrai pasikeis ir požiūris į Visagino AE, kaip ir į galimybes apsirūpinti sava elektros energija be jos. O gal pirmojo LEO sumanytojai, šiandien pabėgę į užsienį ir savo verslo valdymą ten perkėlę, vis dar reiškia pretenzijas?

Biodujos – tai specifinis produktas, kuris išgaunamas iš organinės (tiek žmogaus, tiek gyvūninės) kilmės atliekų. Susidarantys biodujų kiekiai (kiaulidėse, skerdyklose, sąvartynuose ir pan.) santykinai nėra dideli, energetiniu požiūriu visos Lietuvos atžvilgiu jie nėra naudingi, todėl neturi būti finansuojami prioriteto tvarka. Gamintojas, vystantis gyvulininkystės kompleksus tikrai neplės gyvulių skaičiaus vien dėl didesnio išgaunamų biodujų kiekio, nes tai nėra jo pagrindinė veikla. Pabrėžtina, kad biodujų išgavimas yra daugiau susijęs su susidariusių atliekų tvarkymu (aplinkos kokybės gerinimu), o ne su energijos gamyba bei vartojimo efektyvumo bei atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo didinimu. Biokuras – atvirkščiai – tai alternatyva importuojamam iškastiniam kurui. Biokuro naudojimas Lietuvos energetikos sistemoje galėtų ženkliai mažinti iškastinio kuro sunaudojimą, taip pat mažintų šilumos, elektros energijos gamybos savikainą.

Tai, kad Ūkio ministerijos patvirtintas projektų finansavimo aprašas bei jo metodikos nėra tinkamai paruoštos taip pat liudija ir tai, kad pagal jame nustatytą metodiką prioritetinį finansavimą šiuo metu gauna tik biodujų gamintojai. Daugelyje šalių iš viso negalima pradėti verslo (gamybos), jei yra teršiama aplinka. Tai yra verslininko, o ne visuomenės atsakomybė, susiskaičiuoti su verslo organizavimu susijusius kaštus ir organizuoti verslą taip, kad nenukentėtų aplinka. Deja, šiuo metu galiojantis projektų finansavimo aprašas skatina verslus, kurie teršia aplinką, nes susidariusių atliekų sutvarkymas yra organizuojamas ne verslininko rizika, o ES struktūrinių fondų paramos pinigais. Akivaizdu, kad tokia praktika yra ydinga, nes ES struktūrinė parama privalo pirmiausia tenkinti viešuosius interesus, o ne atskirus verslo interesus. Tikimasi, kad Ūkio ministras peržiūrės šiuo metu patvirtintą projektų finansavimo tvarką ir ją pataisys taip, kad skirstoma ES paramos dalis bus naudojama ne siauriems verslo interesams tenkinti, o plačiam visuomenės ratui aktualių problemų sprendimui – pigesnio (alternatyvaus) kuro panaudojimas energijos gamybai, infrastruktūros pritaikymas, jos plėtojimas ir pan. Taip pat rimtai svarstytina, ar projektų energetikos srityje finansavimo klausimai neturėtų būti perduoti Energetikos ministerijai.