Autorius: Bronius Rasimas

2007-07-28 Seimas priima AE įstatymą, kurio 8 straipsnio 4 dalies 4,5, ir 6 punktuose suformuluoti strateginiai Lietuvos energetikos politikos uždaviniai – sujungti Lietuvos EES sistemą sinchroniniam darbui  su UCTE. Atrodo, viskas išspresta belieka tik dirbti. Na ir užvirė darbas. Tik ne tam, kad realizuoti Seimo valią – kuriant savarankišką, nepriklausomą nuo Rusijos, integruotą į ES, Lietuvos EES, o – atvirkščiai, kad viskas liktų nepakitę, o BV EES liktų visiems laikams integruotos į rusiškają IPS/UPS sistemą. Lietuvos mokesčių mokėtojų milijonai švaistomi į kairę ir dešinę. Užsakomos tendencingos studijos, mokslinių darbų ataskaitos, konferencijos, kurių išvados iš anksto žinomos – likti Rusijos sudėtyje. Pirmaisiais smuikais groja  A. Ignotas. R. Juozaitis, V. Paškevičius ir kiti AB „ Lietuvos energija“ buvę ir esami energetikai, vėliau tapę net Leo LT darbuotojais ir vadovais.        Po Seimo rinkimų, matyt išsigandę atsakomybės, atsistatydina R.Juozaitis, S. Spėčius, nelieka vadovybėje A.Ignoto ir kitų prorusiškos energetikos puosėlėtojų. Tačiau išlieka jų dvasia, kurią ir toliau propoguoja, kaip nebūtų gaila, garbūs mokslo atstovai, teigiantys, kad nesvarbu kokia jungtimi sinchronine ar asinchronine susijungsime su Europa, kad asinchroninė netgi turinti privalumų, nesvarbu, kad dėl to liktume sudėtine rusiškos IPS/UPS sistemos dalimi.        Norėtusi, kad dr. A. Bačauskas pats sau atsakytų į klausimą, kodel Višegrado šalys, vos tik sugriuvus SSRS, nedelsdamos atsijungė nuo IPS/UPS, net ir tos kurios turėjo veikiančias asinchronines tarpsistemines jungtis su UCTE, išmontavo keitiklius ir perėjo į sinchroninį darbą su UCTE ? Išmontuoti keitikliai (konverteriai) buvo užkonservuoti ir kantriai laukė pirkėjų iš Rytų

Moderatorius iš KRONIKOS skilties perkėlė šį komentarą: Ašmanto pozicija                                         4 Ketvirtadienis, 30 Balandis 2009 19:35                                                                                                             Liudas

Keista, kad profesorius Ašmantas neužsiminė, jog jis pats neprieštaravo, o džiaugėsi Ignalinos atominio monstro statyba. Juk ir buvę pajėgumai nuo norimų pastatyti ne taip daug ir skiriasi. Tada Drukšių ežeras buvo ežeru, o dabar jau tik techninio vandens bala. Kažkaip nesueina galai. Na o aiškinimas, kad Lietuvai norint atskirai ( ar su Latvija ir Estija) savo eletros tinklais tiekti elektrą pagal europietiškus standartus, tampant UCTE nare, reikės Rusijai mokėti ” milžiniškus pinigus”,- aiškus profesoriaus Leono Ašmanto politikavimas ir advokatavimas Rusijos naudai. Lietuva, kaip patyrusi okupaciją turi tarptautine teise paremtą reikalavimo teisę REPARACIJAI pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes atkuriant situaciją, kuri būtų egzistavusi, jeigu tas pažeidimas nebūtų padarytas. Iki okupacijos ir aneksijos Lietuva nebuvo vieningosios Rusijos energetinės sistemos dalis. Kaip suvereni valstybė ji turi teisę grįžti į buvusius ar pasirinkti kitus standartus, egzistuojančius UCTE. REPERACIJOS formas pasirenka nukentėjusi valstybė. Taigi, kokios geros elektros linijos nutiestos bebūtų, skriaudą patyrusi valstybė pati pasirenka, ką su jomis daryti ir kaip vykdyti restituciją natūra, nemokant jokių kompensacijų. Tai teisinė pozicija. Na o elektoros tinklų specialistai aiškina, kad Rusijai galima pasiūlyti ir toliau naudotis viena iš linijų Baltarusija- Kaliningrado sritis. Šia linija Lietuva ir taip nesinaudoja ir Lietuvai ji nereikalinga. Taigi ir gera kaiminystė lieka ir niekam jokių nuostolių dėl Lietuvos prisijungimo prie UCTE praktiškai nėra. Žinoma, prorusiški energetikai galėjo pasirašyti „slaptas” sutartis, bet tada jomis būtų pažeistas Konstitucinis aktas dėl nesijungimo į postsovietines sistemas. Davę tokius įgaliojimus ar pasirašę tokias sutartis asmenys visvien bus žinomi ir atitinkamai įvertinti. Bet tai jau kita problema. 

Studijoje nagrinėjami keli galimi tų projektų įgyvendinimo scenarijai įvairioms elektros paklausos situacijoms regione iki 2025 m. Toks ilgas laikotarpis reikalingas tiek dėl projektų įgyvendinimo ilgos trukmės, tiek dėl ilgalaikių investicijų.  1 lentelė. Regiono energetikos sistemų duomenys

 Tarpinėje ataskaitoje pateikti elektros rinkos naudos modeliavimo rezultatai (2 lentelė). Pagal juos geriausias sprendimas elektros rinkos naudos požiūriu yra dviejų jungčių projektų – Estija–Suomija („Estlink 2“) ir Lietuva–Lenkija – įgyvendinimas. Tai duoda ne tik socialinę ir ekonominę naudą, bet ir pagerina elektros tiekimo saugumą bei sujungia Skandinavijos, Baltijos ir Europos elektros rinkas. 2 lentelė. Baltijos tarpsisteminių elektros jungčių kaštai

 Antroje vietoje yra tik vienos junties – tarp Lietuvos ir Lenkijos – įgyvendinimas, o trečioje – dviejų jungčių – Lietuva–Lenkija ir Švedija–Baltija įgyvendinimas. Ketvirtoje vietoje pagal elektros rinkos naudą būtų visų trijų jungčių įgyvendinimas. Ataskaitoje pažymima, kad visų trijų jungčių įgyvendinimas, vertinant elektros tiekimo saugumą ir elektros rinkų integraciją, gal būtų geriausias sprendimas, tačiau tuo įsitikinti bus galima tik atlikus detalesnę analizę.    Įvertinus visas projektams įgyvendinti reikalingas procedūras, jų trukmė bus keletas metų, todėl Baltijos jūros regiono perdavimo sistemų operatorių bendrovės ketina toliau bendradarbiauti ir iki šių metų vasaros parengti projektų įgyvendinimo grafiką, įvertinti ir jų naudą elektros tiekimo saugumui bei patikimumui, parinkti labiausia tinkamas jungčių technologijas. Ataskaitoje taip pat pažymima, kad pagal 2015 m. scenarijų regione jau reikės papildomų perdavimo galingumų, o tai reiškia, kad kuo greičiau projektai bus įgyvendinti, tuo didesnę naudą jie atneš. Po vasaros šis darbas bus tęsiamas ENSO-E (European Network of Transmission System Operators – Electricity) Baltijos jūros regioninio planavimo bendradarbiavimo forma. 2010 m. jis turėtų būti paskelbtas pirmame Europos elektros tinklų plėtros dešimtmečio plane.Bet kokios tarpsisteminės elektros jungties įgyvendinimas reikalauja dviejų šalių partnerių pastangų ir bendrų interesų. Lietuva jau antras dešimtmetis nesėkmingai siekia sujungti Lietuvos ir Lenkijos tinklus, nes toks projektas Lenkijai žada daugiau bėdos nei naudos. Lenkijai savos elektros pakanka, todėl, kol veikė Ignalinos AE pilna galia, jos pigi elektra kėlė grėsmę Lenkijos anglį kūrenančioms elektrinės. Be to, Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklų sujungimas, kuris Lenkijai nieko gero nežada, reikalauja didelių investicijų Lenkijos elektros tinklų plėtrai (apie 371 mln. eurų), kuri pačiai Lenkijai nereikalinga. Tik kai Baltijos šalys nusprendė kartu statyti NAE Lietuvoje, Lenkijai atsirado interesas sujungti savo tinklus su Lietuvos. Lenkija planuoja pradėti plėtoti savo atominę energetiką ir jai praverstų Lietuvos patirtis. Be to, toks sujungimas turi ir Europos Sąjungos prioritetą (jo įgyvendinimui yra paskirtas Europos Komisijos koordinatorius), todėl Lenkija tikisi tuo pasinaudoti ir gauti finansinę paramą savo elektros tinklų plėtrai.Lietuva tokio projekto įgyvendinimui jau seniai pasirengus. Yra parengtos kelios studijos. Dar 1999 m. buvo parinkta elektros linijų Lietuvoje trasa. 2008 m. gegužės 19 d. buvo įsteigta bendra Lietuvos ir Lenkijos projektą plėtojanti bendrovė „LitPol Link“. 2008 m. AB „Lietuvos energija“ pradėjo to projekto įgyvendinimui reikalingos 330 kV elektros linijos Kruonio HAE-Alytus techninio projekto darbus. Deja, projekto plėtojimui yra trukdymų ir Lietuvoje, – kai kurie politikai, nelabai žinodami, kaip veikia energetikos sistemos, reikalauja Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus sujungti sinchroniniam darbui ir tapti UCTE nariais. Politiškai tai patrauklu, tačiau sinchroninio sujungimo įgyvendinimas daug brangesnis ir jam įgyvendinti reikia daugiau laiko. Sinchroniškai prisijungti prie UCTE faktiškai reiškia integruoti Baltijos šalių ir Lenkijos energetikos sistemas. Tai daug sudėtingiau ir reikalaus kur kas daugiau laiko ir lėšų nei sujungti Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus. Be to, kaip rodo atliktos tarptautinės studijos, energetikos sistemų asinchroninės jungtys gerina jų galios srautų valdymą ir veikimo stabilumą. Lietuvai ir Baltijos šalims svarbu turėti tarpsisteminę jungtį su Lenkija, nesvarbu – sinchroninę ar asinchroninę, nes ji išplečia elektros rinką ir padidina apsirūpinimo elektra patikimumą.2008 m. buvo baigta „SWECO International“ vykdyta nuolatinės srovės elektros kabelio Lietuva-Švedija galimybių studija, kurią finansavo Svenska Kraftnät ir Lietuvos energija. Šis projektas yra įtrauktas ir į NORDEL elektros tinklų plėtros planą. Reikia pritarti Latvenergo nuomonei, kad Baltijos sisteminius elektros tinklus reikia laikyti bendrais ir kartu nuspręsti, kaip juos tikslinga sujungti su Švedijos elektros tinklais – ar per Lietuvą, ar per Latviją, ar per Estiją. Svarbu sujungti, ir kuo greičiau. Lietuvos energija praeitais metais pradėjo 330 kV elektros linijos Telšiai–Klaipėda techninį projektą. Ta elektros linija reikalinga pagerinti Klaipėdos regiono aprūpinimo elektra patikimumą. Kartu ji būtina ir sujungiant Baltijos ir Švedijos elektros tinklus. Tokia jungtis pagerintų Baltijos ir Skandinavijos elektros rinkų integraciją bei galių mainų tarp Baltijos ir Skandinavijos šalių galimybes, kartu turėtų įtakos ir apsisprendžiant dėl Visagino AE blokų galingumo. Konkurencinė elektros rinka – gerai, bet elektros rinka gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei galime pakankamai ir patikimai pasigaminti elektros. Tai gali užtikrinti energetikų regioninis kooperavimas. Baltijos energetikai turi tokio bendradarbiavimo daugiametę patirtį. Reikėtų, kad tuo pasektų ir kiti, suinteresuoti Baltijos šalių pažanga. Tiek Visagino AE, tiek tarpsisteminės elektros jungtys su Suomija, su Lenkija, su Švedija yra svarbu visoms Baltijos šalims ir Baltijos jūros regionui.

Lietuvoje aukščiausiu politiniu lygmeniu gausu atominės elektrinės advokatų. Atrodo ne paslaptis, kad atominės elektrinės yra rizikingos, tačiau viešumoje formuojama nuomonė, kad rizika yra minimali ir kontroliuojama. Nepaisant Ūkio ministerijos pasamdytų mokslininkų dar 2006 metais pateiktų išvadų, kad Lietuvai neapsimoka statyti naują atominę elektrinę, Lietuvos Nacionalinės energetikos strategijoje yra numatyta statyti naują atominę elektrinę. Numatyta, kad 2015-2017 metais nauja atominė elektrinė bus pradėta eksploatuoti.  Nors ir teigiama, kad Strategija buvo kuriama atsižvelgiant į „energetikos ūkio valdymo ir aplinkosaugos srities pasaulines tendencijas“, ir joje numatyta didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą, tačiau tai, kad vis dar skelbiamas  kontroversiškas sprendimas statyti naują atominę elektrinę, kelia abejones, ar tikrai buvo remtasi naujausiomis tendencijomis, o ne kaip Lietuvoje dažnai įprasta remtis jau pasenusiomis tendencijomis, manant, kad tai ir yra pačios naujausios ir pažangiausios.  Tikrai pažangus klimato kaitos problemos sprendimo būdas būtų skatinti  alternatyvių, ekologiškai patvarių ir decentralizuotų energetikos technologijų vystymą. Dar prieš kurį laiką žurnalas Ode rašė, jog pasaulio politikos ir verslo lyderiai susitarė skatinti perėjimą prie vandenilio energijos panaudojimo, tačiau yra delsiama imti sparčių veiksmų. Naftos magnatai ir automobilių gamintojai dar nori pasipelnyti iš investicijų į seną infrastruktūrą, o politikai vengia įgyvendinti sprendimus, kurių įgyvendinimas reikalauja daugiau laiko nei rinkimų periodas. Todėl protestai nerimsta. Liepos 15d. žmonės buvo raginami protestuoti prieš G8 ekologiškai destruktyvius planus vystyti naftos, anglies, dujų ir atomines energetikas, nes tai dar labiau gilintų vieną iš opiausių globalinių problemų – klimato atšilimą. Tačiau klimato kaita nėra vienintelė problema, kurią padėtų išspręsti perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo. Akmens amžius nesibaigė todėl, kad baigėsi akmenys, tad naftos amžiaus pabaigos nereikia laukti, kol visiškai pasibaigs nafta. Perėjimas prie masinio vandenilio ar kitų atsinaujinančių energijos technologijų panaudojimo duotų naują ekonominį impulsą, padėtų mažinti skurdą, užtikrintų stabilumą ir saugumą, padėtų mažinti oro užterštumą ir stabilizuotų klimato atšilimą. Tai būtų decentralizuotas demokratiškais principais paremtas energijos generavimas.  Profesorius Bragi Arnason iš Islandijos dar 1978 metais buvo įsitikinęs, jog vandenilio energija yra ateities ekonomikos pagrindas, tačiau iš pat pradžių jo mintys buvo priimtos skeptiškai. Idėja pasirodė patraukli kompanijoms DaimlerChrysler, Shell ir Norsk Hydro, ir su profesoriaus pagalba Islandija tapo eksperimentine vandenilio energijos panaudojimo laboratorija. Prieš tris metus Reikjavike buvo atidaryta pirmoji vandenilio degalinė. Palaipsniui  iki 2030 metų yra numatyta visiškai pereiti prie vandenilio energijos panaudojimo.  Rocky Mountain Instituto (JAV)  įkūrėjas Amory Lovinsas, žinomas kaip „vandenilio guru“, išvystė energetikos pertvarkos planą. Pasak jo, investicijos į vandenilio ekonomiką yra perspektyvesnes, efektyvesnės ir pelningesnės nei tęsti įprastą dabartinės energetikos šabloną.  Energija yra ekonomikos pagrindas, o ateities ekonomikos pagrindas turėtų būti ne naujų atominių elektrinių statyba, o atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Įsivaizduokite, kad jūs turite mašiną, kuri yra ne tik yra jūsų transporto priemonė, bet ir neteršiančios energijos jėgainė. Pagamintos energijos perteklių galėsite parduoti vietinėje bendruomenėje ir taip gauti papildomų pajamų. Esant tokioms perspektyvoms, kam reikia brangių, rizikingų ir pavojingų atominių elektrinių?  

*Autorė yra ekonomistė ir Darnios plėtros specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė

** Straipsnis pirmą kartą spausdintas Atgimime 2006 m

Visiems aišku, kad statyti čia, Lietuvoje, tokią labai galingą energetinį junginį buvo sumanymas aprūpinti energija buvusios Sovietų Sąjungos poreikius, o bėdos (tragedijos) atveju būtų tik kraštinių imperijos teritorijų nurašymas. Dabartinis noras toje pačioje vietoje statyti naują atominę elektrinę (NAE), aprūpinant elektra kelias šalis, ko gero, yra tik sovietinio energetinio mąstymo tęsinys, o gal net kitų šalių pragmatinių interesų tenkinimas. Lenkijai tai būtų lengviausias būdas aprūpinti elektra savo šiaurės rytų zoną ir dar su sava jungtimi, Latvijai ir Estijai – lyg ir stabilios energijos rezervas, Rusijai – būdas išlaikyti Baltijos šalis savo energetinės priežiūros zonoje ir Kaliningrado problemos sprendimas. Švedijos interesų vis dar nematome (švedų specialistai ir prašo parodyti, kad bent turime bendrą rinką su latviais ir estais…). Teisybės dėlei reikia prisiminti, kad neseniai didžiuma Švedijos partijų susitarė, kad netrugdys plėtoti savo šalyje atominę energetiką, bet valstybė į tai nesikiš, palikdama tai daryti verslui. Kita vertus švedai valstybiniu lygiu visaip rems atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtrą, matydami šioje kryptyje ir patrauklaus verslo sritį, ir planetos sveikatą. Gali sudominti galimi Vokietijos interesai, nes ši šalis savo teritorijoje statyti atominės elektrinės negali. Atsiradus tinkamam konsultantui, būtų galima įrodyti, kad pastačius NAE, dalį energijos būtų galima parduoti Vokietijai per jūra nutiestą nuolatinės srovės kabelį. Statyti atominę elektrinę kitos šalies teritorijoje turbūt yra daugelio valstybių svajonė, tik kur čia nauda Lietuvai – visa statyba, materialiniai resursai, atominės atliekos, paaukštintos energijos kainos saviems – ar ne per brangu?Galimi ir kitų šalių interesai, stumiantys mintis statyti NAE Lietuvoje. Tai gali būti reaktorių gamintojai ar stambios tarptautinės statybos firmos. Nutarus statyti NAE, mūsų šalies statybininkai ir montuotojai praktiškai neturės galimybių įsikomponuoti į amžiaus statybas (nors Lietuvos elektros perdavimo tinklai taip pat laukia nemažų investicijų). Kita vertus, liberalizavus atsinaujinančių ir alternatyvių energetinių (AEŠ) šaltinių statybą, bent jau 10 metų (iki NAE bus pastatyta), atsirastų galimybė plėtotis ir statybų, ir montavimo bendrovių verslui, ir visam smulkiam ir vidutiniam verslui apskritai. Be to, manoma, kad remiantis kitų šalių patirtimi ir Lietuva įjungs į žemės ūkio gamybos ciklą ir energetiką (biodujų gamyba, biokuro gamyba, energetiniai augalai ir kita). Paradoksas tai, kad NAE šalininkai bijo AEŠ plėtros, nes kas tada, kokiais kiekiais ir kokia kaina pirks naujosios atominės pagamintą elektrą? Antras paradoksas tas, kad viena iš pagrindinių sąlygų prisijungti prie europinės UCTE sistemos yra šalies vidinių galios rezervų subalansavimas, o tą atlikti neturint labai didelių galių elektrinių yra kur kas paprasčiau. Ar nereiktų iš naujo peržiūrėti Lietuvos energetikos strategiją, iš naujo įvertinant bendrosios Baltijos šalių elektros rinkos įtaką, naujas elektros sistemos valdymo tendensijas, pritraukiant elektros vartojimą prie jos generavimo šaltinių (korinis principas), inicijuojant bazinio elektros generavimo santykio peržiūrėjimą, įvertinant AEŠ plėtrą kelių metų bėgyje ir NAE statybą?