Ką darysim su atominės vizija?

Visiems aišku, kad statyti čia, Lietuvoje, tokią labai galingą energetinį junginį buvo sumanymas aprūpinti energija buvusios Sovietų Sąjungos poreikius, o bėdos (tragedijos) atveju būtų tik kraštinių imperijos teritorijų nurašymas. Dabartinis noras toje pačioje vietoje statyti naują atominę elektrinę (NAE), aprūpinant elektra kelias šalis, ko gero, yra tik sovietinio energetinio mąstymo tęsinys, o gal net kitų šalių pragmatinių interesų tenkinimas. Lenkijai tai būtų lengviausias būdas aprūpinti elektra savo šiaurės rytų zoną ir dar su sava jungtimi, Latvijai ir Estijai – lyg ir stabilios energijos rezervas, Rusijai – būdas išlaikyti Baltijos šalis savo energetinės priežiūros zonoje ir Kaliningrado problemos sprendimas. Švedijos interesų vis dar nematome (švedų specialistai ir prašo parodyti, kad bent turime bendrą rinką su latviais ir estais…). Teisybės dėlei reikia prisiminti, kad neseniai didžiuma Švedijos partijų susitarė, kad netrugdys plėtoti savo šalyje atominę energetiką, bet valstybė į tai nesikiš, palikdama tai daryti verslui. Kita vertus švedai valstybiniu lygiu visaip rems atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtrą, matydami šioje kryptyje ir patrauklaus verslo sritį, ir planetos sveikatą. Gali sudominti galimi Vokietijos interesai, nes ši šalis savo teritorijoje statyti atominės elektrinės negali. Atsiradus tinkamam konsultantui, būtų galima įrodyti, kad pastačius NAE, dalį energijos būtų galima parduoti Vokietijai per jūra nutiestą nuolatinės srovės kabelį. Statyti atominę elektrinę kitos šalies teritorijoje turbūt yra daugelio valstybių svajonė, tik kur čia nauda Lietuvai – visa statyba, materialiniai resursai, atominės atliekos, paaukštintos energijos kainos saviems – ar ne per brangu?Galimi ir kitų šalių interesai, stumiantys mintis statyti NAE Lietuvoje. Tai gali būti reaktorių gamintojai ar stambios tarptautinės statybos firmos. Nutarus statyti NAE, mūsų šalies statybininkai ir montuotojai praktiškai neturės galimybių įsikomponuoti į amžiaus statybas (nors Lietuvos elektros perdavimo tinklai taip pat laukia nemažų investicijų). Kita vertus, liberalizavus atsinaujinančių ir alternatyvių energetinių (AEŠ) šaltinių statybą, bent jau 10 metų (iki NAE bus pastatyta), atsirastų galimybė plėtotis ir statybų, ir montavimo bendrovių verslui, ir visam smulkiam ir vidutiniam verslui apskritai. Be to, manoma, kad remiantis kitų šalių patirtimi ir Lietuva įjungs į žemės ūkio gamybos ciklą ir energetiką (biodujų gamyba, biokuro gamyba, energetiniai augalai ir kita). Paradoksas tai, kad NAE šalininkai bijo AEŠ plėtros, nes kas tada, kokiais kiekiais ir kokia kaina pirks naujosios atominės pagamintą elektrą? Antras paradoksas tas, kad viena iš pagrindinių sąlygų prisijungti prie europinės UCTE sistemos yra šalies vidinių galios rezervų subalansavimas, o tą atlikti neturint labai didelių galių elektrinių yra kur kas paprasčiau. Ar nereiktų iš naujo peržiūrėti Lietuvos energetikos strategiją, iš naujo įvertinant bendrosios Baltijos šalių elektros rinkos įtaką, naujas elektros sistemos valdymo tendensijas, pritraukiant elektros vartojimą prie jos generavimo šaltinių (korinis principas), inicijuojant bazinio elektros generavimo santykio peržiūrėjimą, įvertinant AEŠ plėtrą kelių metų bėgyje ir NAE statybą?