Kategorija: Straipsniai

Šiuo metu paaiškėjo nemažai faktų, skatinančių pakoreguoti mūsų elektros ūkio pertvarką taip, kad ne tik taptume nepriklausomi nuo rusiško energijos monopolio, bet ir gautume naudą iš elektros energijos tranzito per mūsų šalį bei iš racionalesnio elektros energetinės sistemos infrastruktūros panaudojimo. Paaiškėjo, kad VAE projekto realizavimu labiausiai suinteresuoti rusai. Yla išlindo iš maišo, kai buvo paskelbti referendumo rezultatai VAE projekto klausimu ir kai Rusijos energetikos ministras parodė susirūpinimą dėl BRELL‘o sutarties likimo. Kartu paaiškėjo ir noras išlaikyti Lietuvos, Latvijos, ir Estijos elektros energetines sistemas (EES) sinchronizuotas su Rusijos EES. Dar aiškiau pasidarė, kai Kremliaus valdomas „Rosatom“, remiamas Gasprom‘o, pats pasisiūlė įsilieti į VAE projektą. Kol Lietuvoje vyko ginčai dėl VAE projekto, šie Kremliaus atstovai tylėjo – mat maloniau būtų buvę, jei lietuviai patys būtų pasistatę VAE. Patys prisijungę ir užpildę trūkstamą grandį vietoj iškritusios Ignalinos AE Rusijos vieningos energetinės sistemos infrastruktūroje. Prakalbo ir  apie jų  pasiruošimą dalyvauti VAE projekte, tik suvokę, kad lietuvių tauta jau perprato klastą, kuria jai siūloma vietoj lauktos energetinės nepriklausomybės pasilikti Maskvos valdomos energetinės infrastruktūros dalimi.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kaliningrade statoma Baltijos atominė elektrinė (BAE) negalės būti prijungta prie Kaliningrado EES tinklo ir pradėti darbo neužsitikrinusi pirminio galios rezervo iš Rusijos. O tai įmanoma realizuoti tik tranzitu per Lietuvos elektros perdavimo tinklą, atitinkamai sustiprinus tinklo pralaidumą. Ne tik Baltijsko atominės elektrinės statybų vietą toliau nuo Lietuvos sienų, bet ir pačioms statyboms būti ar ne – realiai gali nulemti Lietuvos pozicija. Taigi Baltijsko AE projekto likimas priklauso ir nuo mūsų valios bei politinio apsisprendimo ir tai tik tuomet, jei atsisakysime VAE. Tik tokiu atveju tampam nepriklausomi nuo rusiško rezervavimo sau ir įgyjam galimybę išvengti diktato galimose derybose, kurios greičiausiai bus neišvengiamos. Tik „koziriai“ bus jau mūsų rankose ir sąlygas diktuosime mes.

Jei Rusija prašytų derybų dėl galimybės naudotis mūsų EES infrastruktūra, o tai neišvengiama siekiant užtikrinti BAE veiklą, galėtume sutikti dalyvauti jose, prieš tai pagrindines nuostatas bei reikalavimus suderinę su latviais ir estais bei užsitikrinę, kad suskystintų dujų terminalas ir elektros jungtis su Švedija bus priduoti eksploatacijai iki pasirašant susitarimus su Rusija.

 

Derybose galėtų būti svarstomi šie klausimai:

    1. Baltijsko AE statybų sustabdymas dėl galimai nepakankamo saugumo.

    2. Baltijsko AE statybų perkėlimas į kitą vietą, pvz. prie Aistmarių, t.y. arčiau vartojimo centro. Tuo būtų išvengta Nemuno vandens naudojimo reaktoriams aušinti.

    3. Kaliningrado EES pasiruošimas pereiti prie europinių standartų, siekiant sinchroninio darbo su Europos elektros perdavimo tinklo sistema. Tai ir mums būtų naudinga, nes atsirastų dar viena tarpsisteminė elektros jungtis su kontinentine Europa. Padidėtų tiekimo patikimumas. Planuojamoji Alytus – Elkas tarpsisteminė elektros perdavimo linija per Augustavo miškus ir pelkes nekelia pasitikėjimo dėl galimų gamtosauginių trikdžių bei mažo lenkų entuziazmo bendraujant su Lietuva.

    4. Kaliningrado planai naudotis mūsų EES elektros perdavimo tinklo infrastruktūra bei tarifų už teikiamas paslaugas dydis.

    5. Atsijungimas nuo Rusijos vieningos energetinės sistemos, skirstyklos Ignalinos AE teritorijoje rekonstrukcijos projektas, numatant pakankamos galios konverterių stotį elektros energijos mainams su Rusija ir rezervinei galiai Baltijsko AE užtikrinti.

    6. Pereinamojo periodo, kai jau būsim atsijungę  nuo Rusijos ir dar neprisijungę prie europietiškų tinklų, veiksmai. Alytaus konverterio perorientavimas į Gardino liniją.

    7. Kiti su šia reforma susieti klausimai.

 

Mano nuomone, vertėtų prie Ministro pirmininko sudaryti iš patriotiškai nusiteikusių,  pritariančių atsiskyrimo nuo Rusijos idėjai, kvalifikuotų specialistų ir politikų darbo grupę, minėtiems siūlymams svarstyti ir rekomendacijoms vyriausybei parengti.

Būsiu dėkingas gavęs žinią apie Jūsų apsisprendimą.

 

2013 03 10

Autorius yra Kovo 11-sios Nepriklausomybės akto signataras

Sutrumpintas ir parafrazuotas Startfor  straipsnis:

Lenkijai, esančiai šiaurės-vidurio Europos lygumos plotmėje, galingos Vokietijos ir Rusijos valstybės jau keliolika amžių kelia jos egzistencijai problemų. Idealus sprendimas būtų tapti buferiu, kuriam Berlynas ir Maskva teiktų tinkamą pagarbą Lenkijai kaip lygiavertei valstybei.  Kitas sprendimas būtų su viena iš jų sudaryti apsaugos sąjungą. Tačiau pastarasis sprendimas  yra labai pavojinga, nes priklausomybė nuo Rusijos ar Vokietijos skatintų lėtą abzorbaciją ir nepriklausomybės praradimą. Trečiasis Lenkijos sprendimas galėtų būti tai, ką Lenkija padarė 1930 m. pasirašydama pagalbos sutartis su Britanija ir Prancūzija. Tačiau šios strategijos trūkumai yra akivaizdūs.  Pirma, ji neatitiko saugumo garantijų suteikti Lenkijai reikiamą pagalbą. Antra, buvo neįmanoma, grėsmės atveju, tiesiogiai padėti Lenkijai dėl įvairių priežasčių. Trečia – trečiųjų šalių garantijos reikšmė yra tik atbaidyti ataką.  Kad ši strategija neveikė, akivaizdžiai patvirtino antras pasaulinis karas ir jo pasekmės.

Nuo 1991 m., Lenkija bando unikaliu sprendimu atsiekti to ko nebuvo galima anksčiau. Tai narystė daugiašalėse organizacijose kaip Europos Sąjunga ir NATO. Tokia narystė yra skirta suteikti didesnę apsaugą nei dvišalės sutartys gali laiduoti.  Svarbiausia, kad tokiame derinyje Lenkija ir Vokietija dalyvauja kaip lygiaverčiai politiniai partneriai. Teoretiškai tai garantuoja saugumą Lenkijai be grėsmės iš Vokietijos pusės.  Šis sprendimas buvo gana veiksmingas, kol Rusija buvo silpna ir orientavosi į vidaus reikalų sprendimą.  Tačiau, kaip rodo Lenkijos istorija, Rusijos dinamika periodiškai keičiasi ir kad Lenkija negali tikėtis, jog Rusija išliks silpna arba amžiams pasyvi.  Kaip ir visi kraštai, Lenkija siekia pagrįsti savo strategiją pagal patį blogiausią scenarijų.

Lenkijos padėtis vis dar yra abejotina, nes daroma prielaida, kad NATO ir Europos Sąjunga (ES) yra patikimos institucijos.  NATO galimybės jėga pasipriešinti, Rusijai tampant agresyviai,  mažiau priklausys nuo europiečių, nei amerikiečių. Šaltojo karo metu strategija buvo atlaikyti Rusijos invaziją per Šiaurės Europos lygumas.  Ar amerikiečiai yra pasirengę tai ir vėl padaryti? Lenkijai būtų sunku to tikėtis, ypač dabartinio NATO apsiginklavimo šiame regijone kontekste.

Mažai lauktina pagalba iš Europos Sąjungos, nes ji ne karinė o tik laisvosios prekybos zonos ekonominė organizacija.  Kaip tokia, ji turi teigiamą vertę Lenkijos ekonominės plėtros srityje. ES be Vokietijos bent šiuo metu yra abejotinos vertės ir jos ateitis yra neaiški. Pagal vieną scenarijų,  Vokietija, nenorinti prisiimti Europos Sąjungos narių skolų, gali riboti arba net nutraukti ryšius su ES ir pradėti glaudų bendravimą su Rusija. Tokio sandėrio atsiradimas būtų Lenkijai pats blogiausias scenarijus.

Lenkija vadovaujasi šiuo metu trimis strategijomis. Pirmoji yra daryti viską kad būtų galima užtikrinti gyvybingą Vokietijos dalyvavimą NATO ir Europos Sąjungos rėmuose, nors pati Lenkija negali to pilnai užtikrinti.  Antra – palaikyti gerus santykius su Vokietija ir Rusija, kurie respektuotų Lenkijos interesus.  Akivaizdu, kad to pasiekti yra ribotos galimybės. Trečioji strategija yra rasti išorine galią užtikrinančią Lenkijos interesų apgynimą.

Šiuo metu tokia galia yra Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Tačiau JAV, po skausmingos patirties islamo pasaulyje, juda  atsargiai, atsižvelgdama į jėgų balanso pasaulyje pasiskirstymą. Vistik tai nereiškia, kad JAV yra abejingos įvykiams Šiaurės Europoje, nes augant Rusijos ekspansiniams siekiams jie neigiamai paveiktų Europos jėgų pusiausvyrą.  Tačiau JAV, bręstanti kaip pasaulinio masto jėga, sieks natūralaus regionų galios balanso išsivystymo ir jeigu grėsmė atrodo suvaldoma, nesistengs forsuoti įvykių.

Lenkijos gynybos analizė parodė, kad Lenkijos vardu gynybinis įsikišimas reikalauja daugiau laiko, nei Lenkijos kariuomenė tai galėjo laiduoti 1939 m.  Nors Lenkijai būtų neįmanoma apsiginti žymiai ilgesniame laikotarpyje, būtina sudaryti ir suderinti Lenkijos minimalų pasipriešinimo laikotarpį su sajungininkais,  garantuojančiais sutartu laiku ateiti į pagalbą.  Tai galėtų reikšti kelių mėnesių laikotarpį.

Nors ekonominė situacija Lenkijoje pastaraisiais metais pagerėjo, tačiau sukurti veiksmingą karinę jėgą reikia laiko ir pinigų.  Laimei, Lenkija šiuo metu dar turi laiko.  Rusijos grėsmė dabartiniu metu yra labiau teorinė nei reali. Lenkijos ekonomika yra pakankamai tvirta paremti nemažą karinį puolimą.
Pagrindinis klausimas yra Lenkijos piliečių pasiryžimas tą atsiekti . Šiandiena, net ir NATO sudėtyje, kiekvienos valstybės atsakomybė yra užtikrinti savo nacionalinį saugumą bent tam tikram laikotarpiui iki atvyks intervencinės pajėgos.

Galimi ir diplomatiniai sprendimai.  Lenkijos aktyvi veikla Ukrainos ir Baltarusijos įsijungimui į ES ir asociacijos su NATO būtų strategiškai tinkami ėjimai.  Šios dvi šalys yra buferis galintis užtikrinti Lenkijos rytinių sienų saugumą.  Lenkija greičiausiai nelaimėtų šiose šalyse varžybų su Rusija dėl įtakos, tačiau tai būtų patikimas manevravimas platesnės strategijos kontekste.

Lenkija gali lengvai priimti strategiją nuolat  derinti santykius su Vokietija, pasinaudojant laikinu Rusijos kariniu silpnumu ir Rusijos užsienio politikos pasyvumu.  Bet tai būtų avantiūra.  Lenkai žino, jog Vokietija ir Rusija gali keisti savo strategijas ir politiką stulbinančiu greičiu.

Konservatyvi Lenkijos ir kitų centro Europos valstybių strategija, paremta dvišaliais ir artimais santykiais su JAV, reikalauja supratimo, kad JAV remiasi galių balansavimo principu, o ne konfliktų sprendimo savo jėgomis  (nebent būtų prieita iki kraštutinio atvejo, reikalaujančio panaudoti jėgą). Tai reiškia, kad ir Lenkija turėtų kurį laiką išlaikyti pakankamas pajėgas atsispirti agresijai.  Toks „nupirktas“ laikas leistų JAV priimti atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendinti.  JAV gali geriau užtikrinti Šiaurės Europos lygumos gynybą vakarinėje dalyje.  Tačiau gynyba toliau į rytus reikauja pačios Lenkijos pastangų, kurios gana daug kainuoja.  Tačiau dideles išlaidas yra sunku pateisinti, kai grėsmė „neduria tiesiai į akis“ ir gali net nerealizuotis.

Šios Stratfor įžvalgos turėtų būti svarbios ne tik Lietuvai bet ir visoms Baltijos valstybėms.  Rusijos agresija Gruzijoje, Asado rėmimas Sirijoje, Irano ginklavimas bei padėjimas išvystyti grėsmingą branduolinę technologiją, disidentų teismai ir net žudymai parodė, jog Rusija nedaug kreipia dėmesio į Vakarų nuomonę.  Neramu klausyti Lietuvoje plačiai pasklidusio galvojimo, kad Lietuva po NATO ir ES lietsargiais yra saugi.  Tačiau, reikia pastebėti, jog nenorima matyti, kad tas skėtis pradeda pleišėti.  Reikia sutikti su Nainiu, kad teoretiškai Lietuva yra saugesnė nei prieš antrą pasaulinį karą.  Kol dar Vokietijoje nėra nei Hitlerio, nei Ribentropo ir kad Rusijai dabar svarbiau užsidirbti parduodant naftą ir dujas, nei leisti pinigus karo veiksmams.  Deja, Rusija neužmiršta, jog jos tikslų įgyvendinimui, (tai yra Rusiją atstatyti į buvusias SSSR ribas) ji gali panaudoti tiek kietą karinį kumštį (hard power) tiek minkštai glostančią pirštinę (soft power).  Kietą kumštį jie smarkiai stiprina savo kariniais pajėgumais.  O minkšta pirštine veikia per diplomatiją, politinį supriešinimą, periminant savo įtakon kitų kraštų energetiką bei pramonę, kultūros ir žiniasklaidos priemones.  Rusų politikai jau kuris laikas skelbia, kad Baltijos valstybių nepriklausomybė yra tik laiko klausimas.  Rusijai Baltijos valstybės buvo ir lieka tik istorinis nesusipratimas.  Svarbiausiu uždaviniu jie, pagal CSIS mokslininką Bugajski, laiko buvusių sovietinių respublikų reintgeraciją: iš pradžių integracija ekonominiu, energetiniu lygmeniu, vėliau politiniais saitais, ir pabaigai bendru saugumo paktu.  Pirmą šio proceso fazę galima pastebėti jau dabar, tai išpirkimas pramoninių sektorių, kontroliavimas energetikos sektorių, tautų palankaus sąmoningumo nuteikimas Rusijos atžvilgiu, politinių sluogsnių manipuliavimas arba net parama sudarymui jiems palankių vyriausybių, kaip kad atsitiko Baltarusijoje ir dabar vyksta Ukrainoje.

Tačiau gal būt pati pavojingiausia situacija Baltijos kraštams yra Rusijos tranzitas per Lietuvą į Karaliaučiaus sritį.  Jis simetriškai analogiškas į buvusį Dancigo per Lenkiją tranzito koridorių iš Vokietijos į Rytprūsius.  Sufabrikuotos tranzito kliutys davė Vokietijai pretekstą užpulti Lenkiją ir taip pradėti antrą pasaulinį karą.  Vokietijai tada per Lenkiją, o rusams dabar nuvažiuoti į Karaliaučiaus kraštą reikia naudotis Lietuvos keliais bei geležinkeliais,  per Lietuvos teritorijoje esančius vamzdynus tiekti gamtines dujas.  Rusija jau kelis kartus yra viešai pakartojusi, kad gins savo ekonominius, strateginius ir rusų mažumų interesus artimame užsienyje net ir ginklu.  Ar daug reikėtų Rusijai išprovokuoti Lietuvos teritorijoje jos traukiniui nedidelę nelaimę arba kurioje nors vietovėje susprogdinti dujų vamzdį ir taip apkaltinti Lietuvą nesugebančią apsaugoti Rusijos interesus.  To pasekoje, Rusija gali ir be Lietuvos sutikimo, pasiusti karinius dalinius apsaugoti jų naudojamus geležinkelius, kelius, dujų vamzdynus, Klaipėdos uosto įrangą, ir tuo kraštą, kad ir neformaliai okupuoti, kaip kad atsitiko su Gruzijos dvejomis provincijomis. Panašūs atvejai gali iškilti ir su Rusijos tautiečių apsauga bei jų finansiniais bei prekybiniais interesais Latvijos ir Estijos teritorijose. Ar kas nors yra paskaičiavęs, kiek nekilnojamo turto ar žemių šiose Baltijos valstybėse valdo piliečiai su rusiškais pasais?

Mažutės šių kraštų karinės pajėgos aiškiai nebūtų pajėgios nei rimtai pasipriešinti aukšta technologija pagrįstai karinei invazijai, nei ją izoliuoti.  Stratfor minimas laiko klausimas gynybos suorganizavimui tikrai nėra palankus nei vienai Baltijos valstybei dėl jų siauro teritorijos pločio pagal rytinį Baltijos jūros krantą.  Neturint jokių natūralių užtvarų ar kalnynų atskiriančių Baltijos kraštus nuo Rusijos, bei efektyvaus ginkluoto pasipriešinimo, okupacinės kariuomenės pervažiavimas per šiuos kraštus galėtų būti lengvai įvykdomas per 24 val. dar prieš Vakarų politikams atsibundant iš po naktinio miego.  Duok Dieve, kad taip neatsitiktų. Tačiau nebūtų keista, jog politiniam reikalui pribrendus, Rusija, sufabrikavusi kiršinantį incidentą, galėtų tai įvykdyti.

Reikia turėti omenyje, kad JAV turi kreipti dėmesį kaip tvarkytis su Kinijos galybės iškilimu Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, kaip pasitraukti iš Afganistano. Tuo tarpu Europos dėmesys yra kuo labiau plėsti komerciją su Rusija, nei rūpintis teoretine jos agresija. JAV prezidento Obamos pradėta „perstatymo” (angl.reset) politika Rusijos atžvilgiu, reiškė sustabdytą NATO plėtrą rytų kryptimi ir žymiai sumažėjusį JAV dėmesį Europai.  Visa tai skatina Maskvą pradėti susigražinimą į savo orbitą buvusias sovietines respublikas.  Pagal Jan Jireš [6], valstybės turinčios su Rusija bendrą sieną yra labiausiai pažeidžiamos įgyvendinant šiuos Rusijos tikslus.  Iš jų nei Baltarusija, Moldova, Ukraina ar Gruzija šiuo metu Vašingtonui nėra prioritetai nei dėl demokratinės plėtros iniciatyvų, nei suvereniteto ar strateginės padėties prasme.  Baltijos kraštai, šių dienų Vašingtono politikoje, yra šiek tiek daugiau verti dėmesio, bet tik tiek kiek jie yra svarbūs Europos Sąjungos ir ypatingai Centro ir Rytiniu Europos valstybių (buvusių satelitų) kontekste. 

Reikia sutikti su Nainio mąstymu, kad išvengti Rusijos agresijos būtų geriausia sutelkti visas centro ir rytų Europos valstybes nuo Suomijos iki Turkijos į bendrą gynybinį sandėrį.  Nors NATO nominaliai būtų geras skydas, bet kaip mini Stratfor straipsnis, regijono apsigynimo iniciatyva turi kilti iš ten esančių valstybių.  Lenkija, kaip didžiausia ir stipriausia regijono valstybė gal būtų geriausia kandidatė vadovauti tokiai sąjungai.  Bet matant, jog nei vienas Lenkijos kaimynas ja nepasitiki, abejojama ar Lenkija sugebės iškilti kaip tikra lyderė, atsisakanti savo mesianistinių, Pilsudskinių ambicijų dominuoti, įsakinėti ar visus prievarta lenkinti?  Iki šiol, bent pagal Lietuvos patirtį su Lenkijos remiama lenkų mažuma ir lietuvybės slopinimu Seinų krašte, matomai tokių imperialistinių ambicijų ji dar yra neatsisakiusi. 

Kita, bet daugiau ribotų galimybių alternatyva yra Balto-Skandinavijos derinys (penkios Šiaurės ir trys Baltijos šalys-NB8).  Jis puoselėjamas daugiausiai Švedijos vyriausybės ir kelių JAV politikos formavimo institutų (Think Tanks).  Tai geras palyginamai mažų kaimyninių šalių bendradarbiavimo modelis tinkantis daugeliui gyvenimo sričių, tame tarpe net ir karinėje plotmėje.  Tačiau, be JAV užnugario, karinė vertė nepilnai 30 mln. gyventojų derinio, būtų daugiau pravarti priversti Rusiją pasverti pasekmes prieš pradedant agresyvius veiksmus, nei rimtam visųBaltijos kraštų apsigynimui.  Vis tik toks derinys sudarytų būtų žymiai geresnę situaciją nei ji buvo 1939 metais. 

Nors dabartinė padėtis Baltijos kraštuose dar gana rami, negalima tikėti, kad ji taip ir toliau tęsis.  Geopolitiniai pokyčiai kartais vyksta sparčiai. Centro ir Rytų Europos kai kurių vyriausybių politinės kryptys neprognozuojamai keičiasi.  Rusija ginkluojasi ir vis dažniau rodo savo agresyvius dantis Baltijos ir net Lenkijos kraštų link.  Tuo pačiu metu ji gana sėkmingai neutralizuoja Vakarų Europos ES narius įvairiais komerciniais bei energetiniais saitais.  NATO, o ypatingai ES, dėl ekonominės krizės artėja prie geroko susilpnėjimo arba net galimo iširimo.  Tuo tarpu JAV, permesdama savo politinę ir karinę koncentraciją iš Europos į Azijos regioną, siekia išvengti konfrontacinių situacijų su Rusija.  Aišku, jog Europoje susidarius jėgų tuštumai, sustiprėjusi Rusija šiame regione bandys pradėti daug agresyviau reikštis.  Tai pastebima jau dabar su žymiai padidėjusiais Rusijos karinės aviacijos skrydžiais Norvegijos Šiaurėje ir Baltijos jūros bei Lenkijos erdvės zonose, agresyviais kariniais manevrais Lietuvos-Lenkijos pašonėje, grasinimais sunaikinti Lenkijoje numatytas priešraketines bazes, bei karinių pajėgų didėjančia koncentracija prie Baltijos valstybių sienų.  Putino valdžia puikiai supranta kaip naudotis dar prieš porą tūkstančių metų išbandytu valdymo principu „skaldyk ir valdyk”.  Tai aliekama pasitelkus daugialypius mechanizmus kaip pvz. energetiką, karinę grėsmę, politinę ardomąją veiklą, žiniasklaidos priemones, kultūrinius ryšius ir tiesioginiai bei netiesioginiai įtakojant valdančiuosius sluoksnius. Šiais metais rinkimai Lietuvoje parodys kiek Rusijos įtaka pažengė ta linkme.

Išlikimo dėlei Lietuvai reikėtų kartu su kitomis Baltijos valstybėmis suderintai formuoti užsienio politiką, aktyviai įsilieti į gynybinius koordinuotus sandėrius, bendrai spręsti energetikos ir kitas ekonomines problemas, bei skatinti trišalio bendrumo išvystymą, t.y. vystyti kažką panašaus į Šveicarijos modelį.  Narystė Europos Sąjungoje ir NATO savaime negarantuoja geros gynybos prieš Rusiją nei „minkštųjų” ir nei „kietųjų” galių prasme.  Visų kraštų valdantieji sluoksniai, nors ir dažnai mirksta tik savo ambicijų liūne, turi suprasti, jog daug pasirinkimo gyvenant Rusijos pašonėje nėra, ir bendrai nesprendžiant svarbius išlikimo klausimus, pavienių Baltijos kraštų nepriklausomybė būtų tiktai laiko klausimas, ko Rusija tik ir laukia.

„Draugas”, 2012 m.rugsėjo 22 d. 

Naudotasi literatūra:

1. Bronius Nainys, Ar Molotov-Ribbentrop paktas gali pasikartoti?”, Draugas,2012 rugpiucio 23;

2. J. Bugajski, “Šiaurės Europos šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės modeliai”, Center for Stategic and International Studies (CSIS), paskaita pristatyta, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2012 rugsejo 4;

3. George Friedman, “Poland’s Strategy”, Stratfor (Strategic Forecasting, Inc.), August 28 , 2012;

4. Kurt Volker, Ieva Kupce, “Nordic-Baltic-American Cooperation”, Center for Transatlantic Relations, Nitze School of Advanced International Studies, Washington, D.C., February 12, 2012;

5. Edward Lucas, “Off the Boil: Why Central Europe Can’t Get Excited About the U.S., Presidential Race”, Thee Economist-CEPA, Washington, D.C., September 5, 2012;

6. Jan Jireš, “Redrawing Maps: Central Europe and the European Monetary Union Crisis”,

Central European Policy Analysis, Washington, D,C., September 5, 2012;

7. Policy Paper, Central and Eastern European Coalition, Spring 2012, Washington, D.C.

O paskutinės naujienos iš Japonijos skelbia, kad Fukušimos branduolinės elektrinės avarija vis tik įvyko dėl žmogaus klaidų ir tai galutinai patvirtina taisyklę, kad visos branduolinių elektrinių avarijos vyko dėl žmogiško faktoriaus veiksmų, nors technika veikė savo galimybių ribose. Absurdas yra tai, kad siekiant didžiosios branduolinės energetikos efektyvumo, kuriamos grandiozinės apsaugos sistemos (gal čia ir Olkiliuoto reaktoriaus įrengimo vėlavimo priežastis), o visa tai veda prie tų sistemų nestabilumo ir priklausomybės nuo žmogiškojo faktoriaus. Jeigu avarija įvyktų būsimoje VAE, Lietuva akivaizdžiai prarastų savo paskutinę istorinę teritoriją ir ko gero tautai reiktų ieškoti naujų teritorijų – gal Sibire, o gal Madagaskare. Černobylio avarijos likvidavime dalyvavo virš 800 tūkst. kariškių, nekalbant apie sutelktus milžiniškus materialinius resursus. Ar Lietuva bus pajėgi susitvarkyti su tokiais iššūkiais – akivaizdu, kad ne.

Niekas sklandžiai negali paaiškinti ir dėl šiuo metu veikiančios BRELL sutarties, pagal kurią Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva elektros energetikoje paklūsta centrinės dispečerinės, esančios Maskvoje, nurodymams. Prie šios sutarties Lietuva prisijungė 2001 metais, nors tuo metu jau galiojo konstitucinis įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinės erdvės bet kokias sutartis. Visuomenei nėra žinoma kokiomis sąlygomis Lietuva galėtų tą sutartį nutraukti. Manoma kad šia sutartimi sumaniai manipuliuoja Maskva, planuodama per Lietuvos teritoriją, naudojantis visa elektros energetikos infrastruktūra (įskaitant ir Kruonio HAE) persiųsti savo būsimos Baltyjsko AE elektrą jiems norimomis kryptimis. Keistai atrodo ir planuojamas statyti Alytuje nuolatinės srovės intarpas Lenkijos-Lietuvos elektros energijos jungčiai, tarsi nenorima sinchronizuoti sistemų darbo su kontinentine Europa, o paklūstama rusų valiai išlikti Rusijos šiaurės vakarų energetiniame žiede. Visa tai sukelia dar didesnių abejonių, ar net pastatę VAE galėsime išeiti iš minėto energetinio žiedo, ar BRELL sutartis nenumato nepakeliamų reparacijų? Ką tik Lietuvą lankę europarlamentarai, nagrinėję Ignalinos AE uždarymo finansavimo klausimus, aiškiai parodė, kad Briuselyje ko gero rusiškas lobizmas veikia puikiai – rusiško kapitalo įmonės NUKEM interesai buvo apginti, lietuviai buvo priversti nusileisti. Kaip NUKEM tapo rusiška – atskira tema, tačiau kas gali paneigti, kad dalis VAE „komercinio“ projekto akcijų kada nors neatsidurs rusų rankose?

Aiškėja, kad laikyti VAE projektą komerciniu yra nerealu – kas beskaičiuotų būsimos VAE elektros kainą, ji gaunasi apie 30 ct/kWh, tuo tarpu Skandinavijos elektros rinkoje, į kurią ir mes orientuojamės, laikosi 12-18 ct/kWh kaina. Vidutinė elektros kaina biržoje Lietuvoje 2011 m. buvo 15,62 ct/kWh. Taigi, be valdžios dotacijų, kurias kaip visada apmoka mokesčių mokėtojas, neapsieisime. Taip pat painiojami keli dalykai – skelbiama, kad būsimos branduolinės jėgainės kaina bus ypač pigi, net referendume siūloma pateikti tokį klausimą: „Ar norite pigios elektros?“. Be to dažnai kalbama, kad dabar dar sunku paskaičiuoti būsimos VAE elektros kainą, nes nežinomas nei kapitalo, nei palūkanų dydis. Papraščiausiai siūloma tikėti (kaip kažkada buvo siūloma tikėti, kad gyvensime komunizme). Tačiau realybė galėtų būti tokia – po 12 metų VAE statybos (remiantis kad ir Suomijos pavyzdžiu) ir 18 metų kapitalo atsipirkimo, tai yra 2042 m., susiklosčius palankioms aplinkybėms (pavyzdžiui, jei nebus jokio ryškaus progreso vystant alternatyviąją energetiką) mes turėsime pigią branduolinę elektrą ir galbūt dar šiuolaikinė 30-mečių karta tą pajus. Tačiau patys kūrybiškiausi tos kartos metai jau bus praėję naudojant ne tik brangiausią mūsų regione elektrą, bet ir brangiausią regione šilumą, kurą automobiliams ar vandenį.

Daug kas nustemba, kai sužino, kad dabar energetikos ūkio vystymui kiekvienas iš mūsų papildomai mokame 7,04 ct už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę – tai jau įtraukta į elektros energijos kainą. Šie centai tai visuomenės interesus atitinkančių paslaugų išlaidų dengimas, sutrumpintai vadinamas VIAP. Daugelyje šalių tai taip pat daroma, tačiau šis mokestis dažniausiai laikomas akcizu, bei biudžeto pajamomis ir kaip taisyklė panaudojamas tik tikslams, patvirtintiems metiniuose valstybių biudžetuose, tai yra absoliučiai skaidriai. Pas mus šio VIAP mokesčio per metus surenkama apie 700 mln. litų ir visa tai prižiūri bei paskirsto Energetikos ministerija. Pagal elektros biržos BaltPool duomenis 1,12 ct/kWh, arba 15,9 % viso surinkto VIAP, skiriama atsinaujinančiai energetikai remti, 0,86 ct/kWh (12 %) strateginiams objektams, o likusi surinkto VIAP dalis skiriama Lietuvos elektrinei ir termofikacinėms elektrinėms ekonominio stabilumo parametrų palaikymui (visi tie objektai naudoja gamtines dujas). Strateginiams objektams pagal šį paskirstymą lieka apie 84 mln. litų, matomai iš šios sumos nemažai yra skiriama popieriui, ant kurio braižomi VAE planai. Iš visa tai kas pateikta, matosi, kad iš esmės didžioji VIAP lėšų dalis, nors ir netiesiogiai, bet atitenka dujų tiekėjui, todėl biokuro naudojimo propaguotojai ir pyksta, kad vietoj to, kad remti vietinių energetinių resursų plėtrą ir jų naudojimą, mes visi, VIAP mokesčio mokėtojai, remiame GASPROM.

Kita vertus, kaip buvo paminėta aukščiau, per VIAP mes visi, naudojant tarifų sistemą, remiame vėjo ar saulės pagrindu pagamintą elektros energiją. Tačiau, lyginant su VAE projektu, atsinaujinančios energetikos objektams nereikia valstybinių investicijų ir po 12 metų visos tos elektrinės nustos gauti dotacijas per tarifą ir savo elektrą pardavinės rinkoje. Palyginus prognozuojamą 30 metų VAE statybos ir atsipirkimo laiką ir dar naudojant mokesčių mokėtojų lėšas (ar valstybės garantijas) su 12 metų atsipirkimu ir dotacijomis per tarifą, naudojant tik privatų kapitalą, akivaizdu kam reikia teikti pirmenybę.

Kalbant su Latvijos ar Estijos energetikos specialistais jie iš esmės remia VAE projektą – tereikia įnešti sutartą sumą ir be jokių rūpesčių, ar gyventojų įtikinėjimo, gauni sutartą elektros energijos kiekį. Tačiau pasiūlius dalintis ne tik elektros energijos kiekiais, bet ir projekto rizika (ypač avarijų likvidavimo problemomis ar panaudoto kuro saugojimu), pasigirsta ir abejonių dėl dalyvavimo VAE projekte. O kaimynų abejonės ypač padidėjo priėmus Seime VAE koncesijos įstatymą, kuriame yra leista strateginiam investuotojui branduolinės jėgainės teritorijoje turėti zoną, kurioje nebus Lietuvos Respublikos jurisdikcijos. Investavai pinigus, o kur ir kaip jie ten sukasi patikrinti bus galima tik per Londono arbitražą. Tikra „juodoji skylė“…

Tiek latviai, tiek ir estai atvirai kalba apie galimas alternatyvas VAE, pavyzdžiui planuojamą termofikacinę elektrinę Ventspilyje, kuri naudotų lenkišką akmens anglį, tačiau taikytų jau naujas, žymiai mažiau teršiančias gamtą, technologijas, arba elektrinių, naudojančių vietinius skalūnus, pertvarką Estijoje. O ar tikrai, kaip tvirtina valdžios atstovai, Lietuva neturi jokių savo alternatyvų VAE?

Bendra Lietuvos elektrinėse instaliuota galia, pastačius naują kombinuoto ciklo 455 MW energetinį bloką Elektrėnuose, yra 4476 MW, tai yra daugiau nei pakankama. Taip pat turime neblogai sutvarkytus elektros energijos tinklus, leidžiančius taikyti decentralizuotą energijos tiekimą, tuo užtikrinant ir energetinį saugumą. Tačiau problema yra tai, kad nemaža dalis elektrinių kaip pagrindinį kurą naudoja gamtines dujas. Taigi ši turima instaliuota galia būtų pilnavertė turint dujų tiekimo alternatyvą – suskystintų dujų terminalą. Nors yra bandymų supriešinti šio terminalo statybą su biokuro naudojimo plėtra – būk tai mažėjančios, ar stabilesnės dujų kainos neskatins naudoti biokuro, vien Būtingės naftos terminalo pavyzdys rodo, kad einame teisingu keliu. O įrengus energetines jungtis su Švedija ir Lenkija, modernizavus Kruonio HAE bei įrengus  kitas modernias energijos kaupimo technologijas , kartu su įrengtomis Latvijos ir Estijos elektros energijos alternatyvinėmis jėgainėmis, galime drąsiai prašytis sinchronizavimo su kontinentinės Europos energetiniais tinklais.

Tvirtinama, kad statant VAE, atsiras apie 6000 darbo vietų. Tai yra tiesa, bet ar tai bus darbo vietos tik Lietuvos piliečiams? Priminsiu neseniai per vieną Lietuvos komercinę televiziją parodytą interviu su Hitachi atstovu. Paklaustas, kaip bus organizuojami darbai, pasakė, kad objekte dirbs per 2000 iš Japonijos atsiųstų specialistų, o pagrindiniai mazgai, agregatai bus surinkinėjami Japonijos gamyklose, taigi pagrindinė problema bus jų transportavimas. Seimo priimtuose dokumentuose Lietuva įsipareigojo įrengti specialius kelius, sustiprintus tiltus ir kita, kas leis į VAE gabenti ypač sunkius ir didelių gabaritų krovinius. Deja ši suma (artima 1 mlrd. litų) yra net neįtraukta į VAE statybų sąmatą. Specialių bet laikinų privažiavimų įrengimas iš tiesų sukurs nemažai laikinų darbo vietų, tačiau išlaidos, nesukuriančios apčiuopiamos pridėtinės vertės, negali duoti teigiamų poslinkių krašto ekonomikai. Tikėti, kad vietiniai statybininkai, ar energetikai laimės konkursus VAE objekte irgi darosi sunku, matant koks kiekis tarptautinių stiprių firmų tuo domisi.

Žinant koks Lietuvai yra aktualus šilumos gamybos klausimas, belieka tikėti, kad biokurą naudojančių jėgainių statybos bumas yra neišvengiamas, o be šilumos gamybos ir elektros energijos gamyba jose didės. Kartu su paties biokuro gamyba tai realios ir ilgalaikės darbo vietos. Specialistai tvirtina, kad biokuro panaudojimo plėtra sukurtų apie 10 tūkst. naujų nuolatinių darbo vietų, o išvysčius ir energetikos įrenginių gamybą galima būtų prognozuoti dar 2-5 tūkst. darbo vietų. Naujai įrengtų biokuro jėgainių atsipirkimo laikas gana įvairus – svyruoja nuo 2 metų (Utena) iki 9 metų (Šiauliai). Tai gana patrauklios investicijos, o jei bus pakankamai patirties ir skaidrumo, atsipirkimo laikas bus palankiai optimizuotas.

Nors mūsų žemdirbiai giriasi, kad šiais metais bus geras grūdų derlius, važiuojant per mūsų mielą kraštą matosi, kad, kaip ir visada, mes vis tik užauginame didžiausią smilgų derlių – tiek daug dirvonų laukia nesulaukia žemdirbio rankos. Galime tvirtinti, kad rezervų ir maisto produktų gamybos plėtrai ir energetiniams augalams turime į valias! Taigi, turime viską ko reikia – puikų kraštovaizdį, derlingą žemę, miškus, ežerus, upelius, o taip pat gerai išvystytą elektros energetikos sistemą su pakankamomis galiomis ir… „apsvaigusius“ branduolinėmis svajonėmis politikus, su 17 mlrd. litų VAE projektu. Perspektyvoje matyti prasiskolinusią, o gal net savo teritoriją praradusią tautą būtų be galo nemalonu. Be to, tik atsisakius ar bent nukėlus šio kontraversiško VAE projekto vykdymą vėlesniam laikui, atsiranda reali ir ko gero net ES palaikoma pozicija dėl branduolinių elektrinių šalia Lietuvos statybų stabdymo.

 

Prieš dvejus metus dalis Lietuvos žmonių pašiurpo sužinoję, kad Rusija šalia Lietuvos sienos prie Nemuno pradėjo realizuoti šį naują branduolinės intervencijos būdą. Kita dalis žmonių klausėsi A. Sekmoko pasakų, kad mes greičiau už rusus pasistatysime savo VAE, lyg tai galėtų turėti įtakos rusų politiniam apsisprendimui.

 Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, 17 km. į pietus nuo Ragainės miesto pradėta galingos ( 2x 1150 MW). Baltijos AE statyba. Reaktorių šaldymui numatoma panaudoti Nemuno vandenį. Netrukus paaiškėjo, kad ne tik Nemunas bet ir Neris bus panaudoti agresijai vykdyti. Neries aukštupyje Astravo apylinkėse  Baltarusijoje, per 50 km. nuo mūsų sostinės Vilniaus, Rusija planuoja dar vieną galingą (2x 1200MW), AE, kurios reaktoriai galės būti aušinami Neries vandeniu. Kitais žodžiais tariant, Rusija  pradėjo branduolinį karą prieš Lietuvą jo nepaskelbusi. Mūsų mažytė šalis netrukus atsidurs rusiškų AE apsupty, be jokios evakuavimosi galimybės branduolinės agresijos atveju, o mūsų pagrindiniai gėlo vandens šaltiniai Nemunas ir Neris taps potencialiais branduolinės taršos įkaitais.

 Kadenciją baigęs Valstybės prezidentas Valdas Adamkus, vienintėlis iš Lietuvos politikų, viešai kalbėdamas per televiziją, parodė nuoširdų susirūpinimą dėl Lietuvos valstybės patekusios į nepavydėtiną situaciją. Jis  prilygino šį Rusijos žingsnį politinei akcijai nukreiptai prieš Lietuvos valstybę  ir prašė kreiptis į tarptautinę bendruomenę paramos.

 Tačiau prezidento susirūpinimas, ko gero, liko neišgirstas. Nebuvo nei oficialaus valstybinio Rusijos agresijos įvertinimo, nei notos, nei kreipimosi į ES, nei į NATO, nei į NATO energetinio saugumo centrą. Buvo apsiribota tik antraeilių institucijų susirašinėjimu ir pasitenkinta atskirų politikų išsakoma parama mums. Viskas baigia nurimti. Praėjo gerokai daugiau nei metai. Matyt leisimės ramiai numarinami. Tikriausiai beviltiška buvo tikėtis kitokios baigties. Ypač po to, kai premjeras 2011 m. kovo 15d. per televiziją viešai pareiškė, kad Lietuva yra geriausia vieta atominėms elektrinėms statyti, nes  čia nebūna nei cunamių, nei žemės drebėjimų. Taigi, reikėtų manyti, kad Fukušimos masto tragedija čia pas mus  neįmanoma. Tik kažkodėl Černobilyje, kur  taip pat nebuvo cunamio, įvyko  avarija, o jos mastas nebuvo mažesnis už Fukušimos. Po tokio premjero pasisakymo ir realios mūsų vyriausybės branduolinės politikos, beveik neliko argumentų priešintis akivaizdžiai Rusijos politinio šantažo galimybei.

 Savo sumanymu statyti AE Visagine mes ne tik skatinam Rusiją daryti tą patį ką planuojam mes, bet ir įteisinam jų planus. Po to kai pasauliui tapo aišku, kad VAE bus statoma ant sienos su Baltarusija, tik 30 km. nutolusi nuo antro pagal dydį Latvijos miesto, Daugpilio, kad japoniško reaktoriaus šaldymui naudosime Drukšių ežero, kuris priklauso ne tik mums bet ir baltarusiams, vandenį, mes praradom moralinę teisę išsakyti savo reikalavimus. Būsime juokingi reikalaudami rusų nestatyti savo AE arti mūsų valstybinės sienos ir miestų, nenaudoti upių tekančių per mūsų teritoriją vandens, arba reikšime nepasitikėjimą rusiškais branduoliniais reaktoriais.

 Šiandien jau tapo akivaizdu, kad Rusija savo sumanymą, apsupti mus grėsmingais branduoliniais reaktoriais, realizuos, nepriklausomai nuo to pastatysime VAE ar ne. Tai  yra tragiška. Lietuva atsidurs rusiškų branduolinių reaktorių gniaužtuose. Tačiau tai dar ne viskas. Tragedija bus kur kas didesnė jei dar ir VAE pastatysime. Žinoma, ne sau. Ją valdys Maskva. Apie tai jau buvo kalbėta. Maskvai tai bus dovana, nes atsiras galimybė atstatyti situaciją kuri buvo iki uždarant IAE.  IAE pakeis VAE. Skirtumas tik tas, kad IAE buvo statoma už Maskvos, o VAE bus statoma už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus.

 Stebėtis reikia mūsų totaliniu paklydimu, galingu suinteresuotų grupių spaudimu. Niekas nekomentuoja nepergyvena dėl to apie ką rašau aš. Praslydusi viena, kita žinutė, straipsnelis internete ar spaudoje kritikuojantys vyriausybės energetinę politiką, mažai įtakoja viešąją nuomonę.  Televizija „užkimšta“, reklaminio pobūdžio pranešimais apie milžiniškas investicijas Visagine ir darbo vietas. Tik nutylima, kad darbo vietomis naudosis japonai, o investicijas apmokės mūsų mokesčių mokėtojai. Niekas nepaaiškina apie BRELL,  kokią įtaką turi ši sutartis mūsų valstybės politikai.

 Rusiški intrneto portalai jau seniai teikia žymiai daugiau informacijos. Jie nesidrovi kalbėti ne tik apie BRELL, bet ir apie tai kaip rusai naudosis mūsų elektros energetikos infrastruktūra. Ten braižomos schemos, kaip rusiškų elektrinių pigi perteklinė elektra bus kaupiama mūsų Kruonio hidro akumuliacinėje elektrinėje (KHAE) ir paversta į brangią pikinę elektrą, mūsų kabeliu bus eksportuojama į Švediją. Dabar skaitytojui, ko gero, pasidarė aišku kodėl dar sovietmečiu iš KHAE buvo nutiesta aukštos įtampos linija į Sovetsko (Tilžės) elektros pastotę. Tik labai toli matantis Maskvos strategas, galėjo prognozuoti įvykius energetikoje, kuriuos mes stebime šiandien ir jau tada ruošti infrastruktūrą jų realizacijai.

 

Iš pateiktų pavyzdžių aiškėja, kad šios tylios Baltijos šalių okupacijos scenarijų ruošė Maskva. Scenarijui realizuoti reikės milžiniškų pinigų. Prorusiški prekybos elektra  tarpininkai parūpins jų. Tuo neleidžia abejoti prekybos su Rusija, Ignalinos atominėje elektrinėje pagaminta pertekline elektros energija, patirtis. Matyt dėl to prorusiški šios prekybos partneriai Lietuvoje „iš kailio neriasi“ siekdami IAE, pakeisti analogišku VAE.

 Ištrauka iš ruošiamos knygos „Kas esi, iš kur ir kur eini, žmogau?“

Burinių laivų ištobulinimas leido kolonizuoti Ameriką, tačiau indėnai irgi atsidėkojo – „prastūmė“ Europai ir visam pasauliui tabaką (įsivaizduokite, kiek žmonių dirba šioje absurdiškoje industrijos šakoje). Vėjo malūnai ir garo mašinų paplitimas padėjo pagrindus kapitalistiniam pasaulio vystymuisi, o Henry Fordo „konvejerio“ idėja, bei gaminių standartizavimas sukėlė ištisą industrializacijos  revoliuciją.

Vidaus degimo variklių paplitimas leido vystyti transporto industriją bei sukūrė plačią vartojimo koncepciją, leidžiančią manipuliuoti naftos produktų kainomis, gaunant pasakiškus pelnus. Viso pasaulio energetikos  priklausomumas nuo dujų ir naftos dar labiau iškreipė atskirų regionų vystymąsi. Palmės pavidalo dirbtinių salų Artimuose Rytuose atsiradimas tą gali patvirtinti – milžiniški pinigai švaistomi absurdiškų projektų įgyvendinimui. Atrodo, kad žmonija tą jau kažkada išgyveno – archeologai atranda prabangių miestų liekanas Dievo užmištose dykumose, nesuprasdami, kam jie ten buvo statomi. Deja apgyvendinti jūras, supilant salas ar statant ant platformų ištisus miestus yra ne tik naftos magnatų idėja – ją rimtai aptarinėja tiek JAV tiek Norvegijos piniguočiai.

Naftos eksportuotojams laikas nuo laiko žadamos prastos prognozės. Manoma, kad per ateinančius 8 metus Amerika supurtys pasaulio ekonomiką – apie 60 proc. naftos importo pakeis energetiniai ištekliai gaunami iš skalūnų. Skalūninės dujos teikia vilčių ir mūsų regiono energetikams. Tikimasi kad iki 2020 metų energijos gamybos būdai keisis iš esmės.

Amerikos astronautų išsilaipinimas Mėnulyje irgi buvo viena iš idėjų, tikint kad bus galima panaudoti paslėptus ten kažkokius resursus. Deja išleisti pinigai tik parodė, kas yra vieno etapo nugalėtojas – kai JAV astronautai vaikščiojo Mėnulio paviršiumi, rusai sugebėjo nusiųsti ten tik „lunochodą“.

Idėja pradėta 1954 metais, įkuriant dalelių fizikos laboratoriją CERN, praeitais metais buvo sujaudinusi pasaulį, kai buvo bandoma „sudaužti“ priešais vienas kitą skriejančius protonus – buvo gandų, kad atsivers „juodoji skylė“ ar kils kitos negandos. Laboratorija, įsikūrusi Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijoje, turinti 27 km ilgio supermažų dalelių greitintuvą, yra puikus pasaulio mokslininkų bendradarbiavimo pavyzdys, belieka laukti realių rezultatų.

Labai įdomią verslo idėją po II Pasaulinio karo sugalvojo japonai – jie kūrė prekes, kurios per ištisą aptarnavimo sistemą pririšdavo pirkėją ir skatindavo įsigyti vis naujas tos prekės versijas. Ši idėja išvedė Japonijos ekonomiką į pirmaujančias gretas. Per interneto platformą ši verslo  idėja vis dar yra paplitusi visame pasaulyje. Deja informacinių technologijų produktų plėtrai prognozuojama kelių metų pauzė, nes šiuo metu yra prigaminta daug produktų su akivaizdžiai perteklinėmis funkcijomis – taigi laukia kai kurių sprendimų peržiūra. „Internetas yra Dievas – jis viską žino“ – tokį nusistatymą turi daugelis jo vartotojų, bet tereikėjo vienai parai atjungti Wikipedia tinklalapį ir daugelis pajuto kokia trapi ši žinojimo iliuzija, taip kaip gali būti trapi ir visa E-valdžios idėja, po programišių ar net šnipelių invazijos.

Tiek Peru, tiek Tunise, tiek Meksikoje ar Mongolijoje jūs rasite tą patį dantų pastos gamintoją, o kur bepirktumėte suvenyrus – dažniausiai jie bus pagaminti Kinijoje. Totalinė globalizacija padėjo atsirasti idėjai „Off Grid“ (ne tinkle), tai yra stengtis nedalyvauti globalinio tinklo sistemoje. Ypač ši idėja tampa patraukli, nagrinėjant energetinio saugumo problemas – juk esant decentralizuotam energijos tiekimui ir kiek galima arčiau pritraukiant energijos vartotojus prie energiją generuojančių šaltinių, galima pasiekti ir efektyvaus energijos vartojimo ir pakankamo energetinio saugumo. Taigi kuo daugiau savarankiškai apsirūpinančių energija regionų, tuo jų visuma tampa ir saugesnė ir labiau nepriklausoma nuo įvykių, kurie gali atsitikti „On Grid“ (esantiems tinkle) dalyviams.

Branduolinė energetika, praėjusio šimtmečio viduryje tapusi „super“ idėja, po daugelio išbandymų, ypač po Černobylio  ir Fukušimos avarijų, tampa vis labiau kritikuotina ir vis daugiau valstybių jos atsisako. Žmonijai pradėjus rūpintis Žemės „sveikata“ atsiranda nuostata, kad branduolinio kuro atliekų saugojimo problemų perkėlimas būsimoms kartoms yra amoralus, be to, kad ir labai retos avarijos pasekmė gali būti nuosprendis ištisoms tautoms netekti savo istorinės teritorijos. Absurdas yra ir tai, kad siekiant didžiosios branduolinės energetikos efektyvumo, kuriamos grandiozinės apsaugos, rezervavimo sistemos, o visa tai veda prie sistemų nestabilumo. Čikagos universiteto mokslininkai, 2011 metais atlikę branduolinės energetikos vystymosi tendencijų tyrimus, mano, kad šio tipo energetikos ateitis – mažieji branduoliniai reaktoriai, kurie bus pilnai įrengti gamykloje, lengvai transportuojami į reaktorių paskirties vietas, o atidirbęs kuras iš karto gražinamas į tą pačią gamyklą pakartotinam perdirbimui. Komerciniai minėtų reaktorių moduliai, pagal Čikagos mokslininkus, pasirodys ne vėliau, kaip po 8 metų. Minėti nedidelės galios reaktoriai kaip tik ir tiks decentralizuotos energijos gamybai.

Žemės „sveikatos“ blogėjimas – ozono skylių  didėjimas, klimato atšilimas – priminė atsinaujinančios energijos vartojimo idėją, kuri laikas nuo laiko grįžta į mūsų gyvenimą, o mokslo pasiekimai jai žada nuostabias perspektyvas. Vėjo energetikai tapti konkurencinga, lyginant su iškastinio kuro energetika, prognozuojama apie 2015 metus, saulės energetikai – iki 2018-2020 metų, o biomasės energetika konkurencinga jau dabar. Kas tada nutiks palmės formos saloms, ar pažadintiems iš „atominių“ svajonių sapnų, jei atsinaujinanti energetika užvaldys pasaulį? Deja pasauliui žinoma ir idėjų kova, o „blogiukus“ ar pralaimėjusius vertins istorija.

Vis tik galių koncentracija verčia ieškoti naujų ar pamirštų idėjų. Viena iš jų – decentralizuoti tas galias, o pinigai turi kurti vertę. Deja „gyvenimo skolon“ idėja vis dar labai gyvybinga, nors akivaizdu, kad dabartinės krizės sąlygomis ir įmonės ir net valstybės, turinčios minimalias skolas, neturi problemų. Gal jau ateina laikas, kada verslas vengs kaulyti pigių kreditų, ar negražinamų ES dotacijų, o kurs realius verslo planus, su keliomis alternatyvomis.

  Nors susitarimo sąlygos neskelbiamos, tačiau vien tai, kad investuotojas parinktas pagal Koncesijos komisijos pasiūlymus, rodo kad valstybės turtas bus tam tikromis sąlygomis perduotas privatiems asmenims ar privačioms bendrovėms*. Kadangi naujai sukurta Visagino AE valdo praktiškai visą Lietuvos elektros energetikos ūkį, tik besąlygiškas skaidrumas galėtų parodyti šio susitarimo šalių tikruosius tikslus. Kita vertus per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją nei viena koncesinė sutartis energetikos srityje nepasiteisino. Galų gale vien Ignalinos AE uždarymo – likvidavimo procesas rodo, kad mūsų šalyje vis dar nėra žmonių (ar  teisėsaugos struktūrų),  sugebančių tvarkyti ar prižiūrėti ypač didelius pinigų sriautus, o statant Visagino AE laukiama net 20 mlrd. Lt investicijų!

Po Fukušimos įvykių JAV branduolinės energetikos įmonės bando įvertinti būtinus pakeitimus, galinčius užtikrinti visų šiuo metu JAV veikiančių 104 reaktorių saugumą. Ypač tai aktualu senstančioms 23 branduolinėms jėgainėms, kurios yra tokios pačios konstrukcijos, kaip ir išsilydę Fukušimos reaktoriai. Branduolinio Reguliavimo Komisija (NRC) nori greitų veiksmų, kurie veiksmingai ir efektyviai didintų reaktorių saugumą, todėl skubiai ruošia reguliavimo dokumentų pakeitimus. Numatyti net regioninai reagavimo centrai, galėsiantys operatyviai reaguoti tiek technine pagalba, tiek ir gyventojų apsaugos klausimais neįprastos situacijos atveju. Tuo tarpu reaktorių savininkai ar eksportuotojai  pradeda skaičiuoti būsimas investicijas, nuogąstaudami, kad visa tai gali padaryti branduolinę energetiką nekonkurentabilia, lyginant su vis pingančiomis gamtinėmis dujomis,  sparčiai besivystančiomis „švarios anglies“,  vėjo bei saulės energetikos technologijomis. Šiuo metu yra nemaža tikimybė, kad naujų reguliavimo taisyklių patvirtinimas ir taikymas privers uždaryti kai kurias jėgaines. Branduolinio reguliavimo sugriežtinimas saugumo sumetimais, gali būti dar viena banga (po Černobilio ir Fukušimos), galutinai užliesianti branduolinio renesanso svajonę.

Japonijos Nacionalinės politikos ministras Koichiro Gemba rugpjūčio mėnesį žurnalui The Wall Street Journal pristatė nacionalinės strategijos pakeitimus. Naujos kartos mažieji branduoliniai reaktoriai ko gero ir bus tas atsakas į šalį apėmusią energetinę bei socialinę krizę po kovo mėnesio įvykių Fukušimoje. Japonijos branduolinių reaktorių gamintojai – Hitachi Ltd., Mitsubishi Heavy Industries Ltd. ir Toshiba Corp. – aktyviai dirba mažųjų branduolinių reaktorių vystymo strityje. Manoma, kad dar šį dešimtmetį jie pasirodys rinkoje. Kita naujovė Japonijos energetinėje strategijoje yra perėjimas prie mažos ir vidutinės galios generuojančių šaltinių diegimo, juos priartinant prie vartotojų. Kitaip tariant, tai – perėjimas  prie daugiau decentralizuotos energetinės sistemos, kuri yra priešingybė dabar Japonijoje egzistuojančiai centralizuotai sistemai.

Vietnamas, planuojantis statyti rusiškos technologijos branduolinę jėganę Pietų Kinijos jūros pakrantėje, kuri nutolusi nuo tektoninio lūžio vietos tik apie 100 km, taip pat nutarė nuodugniai ištirti visas grėsmes, susijusias su branduoline energetika. Tyrimas bus baigtas 2013 m. (Reuters informacija). Pagal turimą informaciją Vietnamas  vis dar dar nėra pasirašęs sutarties su Rosatom, kuri ir ketina statyti minėtą jėgainę.

Prancūzijos Energetikos ministras Erikas Besonas (Eric Besson) neseniai paskelbė energetinės  perspektyvos studijos akcentus, kur teigiama, kad apie 2040 m. Prancūzija galimai visai nustos naudoti branduolinę energiją.  „Mes studijuosime visus pasiūlytus scenarijus ir tai bus atlikta objektyviai bei skaidriai,“ – pareiškė ministras. Nuomonių tyrimas Prancūzijoje dėl  energetinės perspektyvos jau yra nepalankus branduolinei energetikai – net du trečdaliai gyventojų norėtų, kad palaipsniui būtų atsisakyta branduolinių jėgainių paslaugų (Reuters info), nors dabar apie 74 proc. elektros energijos pagaminama kaip tik šiose jėgainėse. Energetikos perspektyvų tyrėjai mano, kad Prancūzijos energetinė politika dabar visiškai priklauso nuo artėjančių šalies prezidento rinkimų, įvyksiančių 2012 metų gegužę.

Tuo tarpu Vokietija dar šių metų gegužę pareiškė, kad 2022 metais baigs eksploatuoti savo branduolines jėgaines ir šiuo metu ruošia plačią energijos taupymo ir alternatyviosios energetikos vystymo programą. Apie branduolinės energijos atsisakymą yra pareiškusios ir kitos tankiai apgyvendintos šalys – Italija, Šveicarija, Danija ir kitos. Tokiame kontekste  Lietuvos Vyriausybės sprendimai dėl branduolinės energetikos ateities yra mažų mažiausiai kontraversiški.

Apie 2006 metus buvo pradėta taip vadinama „branduolinės energetikos renesanso“ kampanija, kuriai  pradžią davė JAV laikračio apžvalgininkas, pareiškęs, kad „branduolinė energija yra žalia!“ (angl. Nukes Are Green!). Taip gudriai buvo pradėta viešųjų ryšių kampanija, kuri jaukė ir dar ilgai jauks mūsų protus.  Vertinant jau veikiančią branduolinę jėgainę tikrai gali susidaryti įspūdis, kad tai aplinkos neteršiantis energijos šaltinis, tačiau įvertinus visų jos įrenginių gamybą ir ypač branduolinio kuro gamybą, o taip pat kylančius pavojus eksploatacijos metu, branduolinę energiją vadinti žaliąja būtų šventvagiška. O įvertinus tai, kad branduolinio kuro atliekas paliksim ateinančioms kartoms tūkstanmečiams, galėtumėme prisiminti, kaip šiuo metu mums atrodo beprasmiškos žmonių aukos, kurių buvo pareikalauta statant Egipto faraonų piramides.

Neseniai teko pavartyti „branduolinės energetikos renesanso“ tema  dar 2008 metais parašytą prof. Ričardo A. Miulerio knygą „Fizikos vadovėlis būsimiems prezidentams“ (angl. Richard A.Muller „Physics for Future Presidents“). Tai labai įtaigiai parašyta knyga, itin populiari JAV ir kitose šalyse. Atkreipiau dėmesį, kaip tikroviškai dar 2008 metais buvo aprašyta būsima Fukušimos reaktorių griūtis:

„Kinijos sindromas. Šį terminą sugalvojo kažkas turėjęs keistą humoro jausmą. Taip buvo pavadinta pati blogiausia branduolinio reaktoriaus avarija, kokią tik galėtų įsivaizduoti analitikai, turintys reikalų su šiuolaikinės konstrukcijos JAV branduolinės energijos reaktoriais. Ši hipotetinė avarija prasideda kuro išsilydymu. Prisiminkime, kad pagrindinė branduolinės energijos reaktoriaus užduotis yra gaminti šilumą ir kaitinti vandenį, kurio garai suka turbiną ir elektros generatorių. Branduolinis skilimas parūpina šilumą, o vanduo šią šilumą perduoda toliau. Sakykim, kad vanduo dingo iš sistemos – gal dėl prakiurusio vamzdyno. Kas nutiks toliau?

Vienas dalykų, šitokioje situacijoje atsitinkančių nedelsiant, nustebina daugumą žmonių: grandininė reakcija nutrūksta. Taip įvyksta todėl, kad reaktorių aušinantis vanduo yra tuo pačiu ir moderatorius; jis sulėtina neutronus. Vandeniui dingus, neutronai nebesulėtinami, jie išlieka greitais (t.y., tokiais, kokie ištrūko iš branduolio) ir, dėka ypatingų urano-238 savybių, dauguma jų sugeriami tų branduolių, kurie neišspinduliuoja pakankamai neutronų tam, kad vyktų ilgalaikė grandininė reakcija. Ir ši reakcija nutrūksta. Nedelsiant.

Nežiūrint to, kad grandininė reakcija nutrūksta, reaktoriaus viduje lieka daug radioaktyvumo, sukelto skilimo fragmentų – pakankamai daug, kad neaušinamas vandeniu reaktoriaus vidus kaistų vis labiau. Įprastinio tipo reaktoriuje šitokia situacija iššaukia avarinio aušinimo vandens injekciją. Šia sistema privalomai aprūpinami visi JAV reaktoriai.

Kai Černobylio branduoliniame reaktoriuje įvyko sprogimas, rusai paskelbė, kad grandininė reakcija sustojo – šiuo atveju taip įvyko todėl, kad sprogimas pažeidė reaktoriaus korpusą. JAV Senato Žvalgybos komiteto pirmininkas pavadino tai „akivaizdžiu melu“. Čia aš susigūžiau. Jis painiojo grandininę reakciją su likusių branduolinių fragmentų skilimu. Jis žinojo, kad radioaktyvumas nesiliovė, bet nenutuokė, kad ir sovietai buvo visiškai nuoširdūs. Tačiau faktas, kad grandininė reakcija nutrūko, buvo itin svarbus – jis reiškė, kad gaminamos energijos lygis drastiškai sumažėjo. Būkite geras ir prisiminkite tai, kai tapsite prezidentu.

Kas nutiks, jei ir avarinio aušinimo sistema nesuveiks? (Atsiminkite, mes bandome įsivaizduoti pačią įmanomai blogiausią avariją.) Jei taip atsitiks, reaktoriaus kuras dėl skilimo fragmentų liktinio poveikio kais toliau – kol galiausiai išsilydys. Dėl karščio išsilydys ir kapsulių, kuriose buvo kuras, sienelės, ir karštas išsilydęs kuras sutekės į reaktoriaus plieninio kevalo apačią, kur sudarys klaną. Išsieikvojant irstantiems branduoliams, radioaktyvumo lygis sparčiai kris. Net ir šitokiu atveju, kaip rodo apskaičiavimai, kuro klanas gali įkaisti dar labiau, gal net iki reaktoriaus kevalo plieno lydymosi temperatūros. Jei jis šitaip prasiverš iš kevalo, radioaktyvios medžiagos gali imti ardyti betonines apsauginio pastato grindis. Šios grindys yra keleto pėdų storio – bet ar galime būti tikri, kad karštas išsilydęs kuras neprasiverš ir pro jas? Jei taip atsitiks, radioaktyvumas išeis į išorę. Tada lakios branduolinių atliekų dujos pateks ir į atmosferą. O karštas suskystėjęs kuras galės ir toliau lydyti sau kelią žemyn. Jei jis liks sukoncentruotas, tai tiesiog keliaus sau toliau – „iki pat Kinijos“…

Ne, Kinijos jis vis dėlto nepasieks – be to, Kinija ir nėra kitoje Žemės rutulio pusėje nei vieno iš mūsiškių branduolinių reaktorių atžvilgiu. Nepanašu, kad kuras nukeliautų labai toli, nes jis išplis į šalis ir dėl to atvės. Bet tai menka paguoda. Reaktoriaus apsauga pažeista. Daugiausia rūpesčių pridarys radioaktyvios dujos ir lakūs elementai, kaip, pvz., jodas. Būtent tai ir buvo priežastis daugumos susirgimo vėžiu atvejų po Černobylio avarijos“.  (Richard A.Muller „Physics for Future Presidents“, 2008, Juozo Karvelio vertimas).

Retas kuris futurologas visa tai galėjo geriau aprašyti, tačiau apie vieną dalyką reikėtų pakalbėti plačiau. Dar ir dabar manoma, kad techninių avarijų tikimybė yra arba atsilikusiose šalyse, arba šalyse su neatsakingu požiūriu į žmonių, technologijų ar technikos saugumą. Tačiau tikroviškai aprašyta techninė avarija įvyko Japonijoje – aukštų technologijų, darbo kultūros šalyje, aukštų technologijų šalies gamintojo reaktoriuose.  Išvada labai paprasta – avarija gali įvykti bet kur, lemtingai sutapus gamtos įnoriams, žmonių klaidoms ar jų piktai valiai. Net Černobilio avarijos oficiali versija yra „eksperimento, skirto patikrinti reaktoriaus saugumui vykdymas“,  tai yra visa tai įvyko, kas pagal dabartinę terminologiją vadinama nepalankiausių sąlygų išbandymu (angl. Stress test).

Avarijos tai įvyksta, tai neįvyksta. Liaudies patirtis vistik tvirtina, kad ir lazda gali iššauti. Rizikuoti savo tautos istorine teritorija – ar tai ne savižudybė? Galų gale ko siekia mūsų vyriausybė – elektros vartotojų ar tik pačių energetikų „energetinės nepriklausomybės“?

—————

*koncesija [lot. concessio – leidimas, nuolaida]: 1. sutartis dėl valstybei ar savivaldybėms priklausančių gamtos turtų, įmonių ir kitų ūkinių objektų atidavimo privatiems asmenims ar jų bendrovėms eksploatuoti tam tikromis sąlygomis; 2. koncesijos pagrindais organizuota įmonė. Tarptautinių žodžių žodynas, Alma littera, 2008.

 

 

Kaip kertinis pamatas šiame plane figūruoja naujos atominės elektrinės statyba, nes tik ji viena pagal galingumą ir kuro ilgalaikiškumą gali užtikrinti patikimą aprūpinimą elektros energija Lietuvą  ir visą aplinkinį regioną. Naujos atominės elektrinės statyba laikoma ilgalaikiu ir kompleksiniu procesu, o šio projekto sėkmingas įgyvendinimas yra viena svarbiausių Lietuvos energetinio saugumo ir nepriklausomybės sąlygų.  Visa tam įgyvendinti buvo planuojama dar iki 2010 m. pasirinkti strateginį investuotoją ir kartu su juo spręsti atominės elektrinės reaktorių optimalios galios klausimus, atsižvelgiant tiek į elektros rinkos poreikius, rezervo užtikrinimą, tiek į naujos atominės elektrinės suderinamumą su kitais Lietuvos strateginiais energetikos tikslais.  Strategijoje sakoma, kad kol bus įgyvendintas naujos atominės elektrinės projektas, o tai pagal ENMIN numatoma 2018-20 m. laikotarpyje, Lietuvos elektros energetikos sektorius bus didžia dalimi priklausomas nuo tiesioginio elektros importo, bei elektrinių, deginančių importines dujas, darbo. Visa tai įmanoma perkant  iš Rusijos valdomų koncernų GAZPROM  ir InterRAO dujas ar elektrą.  Strategijoje numatytos naujos atominės elektrinės įgyvendinimui ENMIN prognozuoja išleisti 7 – 8 mlrd. JAV dolerių arba nuo 16 iki 20 mlrd. litų. Manoma, jog šios investicijos leistų kas metai sutaupyti netoli 2 mlrd. litų, kurie dabar išleidžiami padengti šiek tiek daugiau nei pusę išlaidų už elektros ir šilumos gamybai reikalingą žaliavų importą.  Šios išlaidos sudaro apie 2 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto.  Planuojama, kad investicijos į savą branduolinę jėgainę turėtų atsipirkti per 20 metų ir užtikrintų stabilų elektros energijos tiekimą ir stabilias jos kainas.Po įsipareigojimo Europos Sajungai uždaryti IAE 2009 m. gale, Lietuvos valdžios sluogsniuose jau nuo 2004 m. buvo kalbama apie reikalą statyti naują branduolinę elektrinę.  Tačiau sekančių keturių metų bėgyje nieko konkretaus nebuvo nuveikta, išskyrus įsteigtą nacionalinės elektros energetikos bendrovę LEO LT, kurios 38,3 proc. akcijų priklausė privačiai bendrovei „NDX energija“, o 61,7 proc.- valstybei.  Kubiliaus vyriausybei perėmus 2008 m. spalio 27 d. Lietuvos valstybės vairą į savo rankas,  2009 m. vasario 11 d. buvo suformuota ir įteisinta Lietuvos energijos reikalus spręsti Lietuvos energetikos ministerija. LEO LT buvo išformuota 2009 m. gruodžio 4 d. kaip nieko nepasiekusi ir netinkama bendrovė naujos atominės elektrinės statybos realizavimui.

Atominės jegainės statybos įgyvendinimui, Lietuvos vyriausybė paskelbė konkursą 2009 m. gruodžio 8 d. su kvietimu pateikti pirmines paraiškas iki 2010 m. sausio 29 d.  Buvo minima, jog konkurso laimėtojas taps strateginiu investuotoju.  Už atėjimą su reikiamu kapitalu ir už įsipareigojimą pastatyti VAE, bei ją valdyti, buvo planuojama strateginiam investuotojui atiduoti 51 proc. naujos jėgainės akcijų.  Lietuva pasilaikytų 34 proc. akcijų ir likusios tektų Latvijos, Estijos ir Lenkijos investuotojams. Nors neturima oficialių žinių kiek paraiškų buvo gauta, bet iš spaudoje pasitaikiusių ENMIN atstovų užuominų, susidarė įspudis, jog jų buvo apie 20.  Po paraiškų peržiūros, 2010 m. rugsėjo 10 d. Energetikos ministerija išsiuntė penkiems potencialiems VAE strateginiams investuotojams prašymus pateikti jau įpareigojančius pasiūlymus.  Pagal viceministro R.Švedo pateiktą informaciją, į kvietimą pateikti įpareigojančius pasiūlymus iki lapkričio 10 d., buvo gauti du potencialių investuotojų pasiūlymai, kurių vienas buvo pietų korėjiečių „Korea Electric Power Corporation” (KEPCO), o kitas (neviešintas, bet atrodo prancūzų) neatitiko reikalavimų.  Tačiau, visų nuostabai, 2010 m. gruodžio 3 d. vienintelė konkurso sąlygas atitinkantį pasiūlymą pateikusi kandidatė – Pietų Korėjos kompanija – netikėtai jį atsiėmė.

Nors KEPCO pasitraukimas iššaukė Lietuvoje geroką nusivylimą, net reikalaujantį ir energetikos ministro Sekmoko atsistatydinimo, tačiau, viceministro R.Švedo teigimu, ENMIN planuoja tęsti individualias tiesiogines derybas su visais potencialiais strateginiais investuotojais, įskaitant ir KEPCO (yra gandų, kad pastaroji pakartotinai atsisakė dalyvauti VAE projekte).  Iš šio pareiškimo susidaro įspūdis jog visas investitorių ieškojimo procesas turės prasidėti iš naujo, pateikiant naujas statybos apybraižas ir naujas investavimo sąlygas, nes senasis paieškų dokumentas, kaip paaiškėjo, nepatenkino nei vieno potencialaus investuotojo. Kodėl šis VAE statybos konkursas sužlugo, būtų galima daryti daug spėliojimų.  Jų pilna Lietuvos žiniasklaidoje, pradedant  galimu Rusijos spaudimu visiems siūlytojams atsisakyti dalyvauti konkurse iki KEPCO pasitraukimo dėl galimo ginkluoto konflikto apšaudžius Šiaurės Korėjai Pietų Korėją.  Mano nuomone, šio plano sužlugimo priežastys turėjo daug gilesnes ir ilgalaikes šaknis, dėl kurių dabartinės vyriausybės net ir geriausi bei prasmingiausi užmojai negalėjo būti lengvai pasiekti.  Nesėkmė buvo salygojama daugybės vidinių ir išorinių faktorių.  Daugelį iš jų Lietuva negalėjo visa tai nei įtakoti nei kontroliuoti.  Būtų galima paminėti kelis kertinius faktorius – tai politiniai, ekonominiai, finansiniai, ir nepakankama patirtis, o gal net ir stoka pilno suvokimo kaip didžiulės tarptautinės korporacijos, bei jas paremiančios valstybės, siekia jiems palankių ir naudingų tikslų igyvendinimo ir sandorių sudarymo.

 Politiniai faktoriai  

 Nors Lietuva kaip ir kitos Baltijos šalys yra atsiekusios tam tikrą politinės nepriklausomybės laipsnį , jos iki šiol priklauso tiek elektros gamyba tiek dujų tiekimu Rusijos interesų sferai.  Matomai Rusijos intencija yra, nepanaudojant ginkluoto įsikišimo, kontroliuoti Baltijos valstybes per energetiką ir dar iš to nemažai užsidirbti.  Kaip parodė gana pavojinga patirtis su dujų tiekimu Ukrainai (ir per Ukrainą), Rusija gali gana lengvai kontroliuoti daugelio net ir Vakarų Europos valstybių gyvybingumą per dujų tiekimo „užsukimus ar atsukimus“ (apkaltinant kitus!) ir taip pat per jų kainų nustatymą.  Ypatingai sugebama manipuliuoti kainomis, kaip pvz. latviams prabilus apie suskystintų degiųjų dujų (toliau – LNG) importą visam Baltijos valstybių regionui, staiga GAZPROM pradėjo kalbėti apie dujų kainos Latvijai ir Estijai net iki 15 proc. mažinimą. Žemesnės dujų kainos mažina iniciatyvą daryti palyginimai dideles investicijas į LNG importą.  Panašiai bandoma sužlugdyti ir Lenkijos LNG importo iniciatyvą, suteikiant Lenkijai teisę perparduoti iš Rusijos persiunčiamas dujas pagal pačios Lenkijos  nustatytas kainas. Dar iki 2009 m. pradžios Lietuva turėjo gerą progą pasistatyti bendrai su Latvija ir Estija naują atominę elektrinę, tačiau tą galimybę, kaip ir laiką, išeikvojo beveik nieko nenuveikusi.  Iki to meto Kaliningrado AE (toliau Baltyjskoje AE) nebuvo įtraukta į Rusijos energetinės plėtros planus, nes Rusija atrodo akylai stebėjo ar Lietuva su savo partneriais ir ES palaiminimu pradės Visagino atominės elektrinės statybą.  Pamačiusi, kad LEO LT struktūra bei energetikos planas ir Lietuvos atominės jėgainės statybos klausimas yra abejotinas, Rusija surado progą „griebti jautį už ragų” ir pastatyti Lietuvą prieš faktą, kad iki 2016 metų Rusija jau bus pasistačiusi Karaliaučiaus krašte didžiulę dviejų reaktorių jėgainę, kuri išeliminuos VAE konkurencingumą bei jos reikalingumą. Vėliausi Rusijos vadovų pareiškimai, nors daugumos Lietuvos politikų tai buvo laikoma blefu, aiškiai sakė, kad Baltyjskoje AE yra skirta elektros energijos eksportui į Vakarų Europą ir Baltijos šalis, o ne vidiniams Karaliaučiaus srities poreikiams.  Toks Rusijos elgesys, konkurencinėse sąlygose, yra pilnai suprantamas ir normalus, nes Lietuvai uždarius Ignalinos AE ir vilkinant atominės jėgainės statybos klausimą, ji matė ir pasinaudojo proga susidariusią energetinę tuštumą užpildyti sava nauja atomine elektrine. 

Iškilus šiai Rusijos valstybės pinigais pastatytai jėgainei, VAE turėtų su ja konkuruoti, siūlydama patrauklią elektros kainą.  Kadangi VAE būtų pastatyta privačių investuotojų, reikalaujančių paskolintos statybai milžiniskos pinigų sumos bei pelno „atmokėjimo” maždaug per 20 metų, VAE elektros kaina jokiu būdu nepajėgtų konkuruoti su Baltyjskoje AE, kuri statoma Rusijos valstybės biudžeto pinigais be privalomų kam nors “atmokų”.  Tuo pačiu, tiek Lenkija tiek Latvija šiuo metu yra Rusijos „gundomos“ dalyvauti partneriais Baltyjskoje AE statyboje, raginant jas atsisakyti dalyvavimo Lietuvos VAE projekte.  Dar toliau, Lenkija viliojama ne tik pigiomis elektros energijos kainomis, bet ir galimybe užsidirbti už elektros perdavimą į Vakarų Europą, pasinaudojant esamais Lenkijos elektros tinklais.  Nors Baltyjskoje AE atrodo bus pilnai Rusijos kontroliuojama, yra įdomu pastebėti, kad Rusijos valdomos ir į Lietuvą elektrą importuojančios įmonės “Lietuvos InterRAO” direktorius, kaunietis Dangiras Mikalajūnas, 2010 m. gruodžio mėn., buvo paskirtas visos “InterRAO Ru” vicedirektoriumi ir visos Šiaurės Vakarų RAO sistemos valdytoju, su atsakomybe organizuoti Baltyjskoje AE elektros tiekimą į vakarų Europą (Dangiras Milalajūnas 2003 metais R.Pakso buvo paskirtas „Lietuvos energija“ generaliniu direktoriumi, vėliau dirbo rusams Gruzijoje, ir kituose Rusijos regionuose).Reikia pažymėti, jog tuo pačiu metu kai Baltijos valstybės stengiasi atsikratyti Rusijos energetinės “globos”, EU vakarų valstybės noriai mezga vis glaudesnius sandorius su Rusija kuo didesniems dujų ir elektros importams. Jau šiuo metu EU importuoja is Rusijos daugiau nei 50% dujų savo poreikiams, o pastačius Karaliaučiuje Baltyjskoje AE, prasidės ir masinis elektros eksportas į Vakarus. 

Tad Lietuvos siekis uždarius Ignalinos AE visiškai pasprukti iš Rusijos energetinės priklausomybės pasistatant Visagine naują AE, yra taurus ir labai pageidaujamas tikslas, bet šių dienų politinių realybių prasme yra per daug idealistiškas, nebent EU sutiktų pakankamai finansiškai paremti šio tikslo pasiekimą.  Šiuo metu nėra ženklų, išskyrus deklaracijų skelbimą, apie energetinės nepriklausomybės svarbą, kad EU suteiks finansinę paramą VAE statybai, ypač žinant, kad Rusija neužilgo žada tiekti tai pačiai vakarų Europai elektros energiją be jokių kapitalinių investicijų.  Taip pat iki šiol nėra aišku, ar Latvija ir Estija tikrai siekia pilno atsiribojimo nuo BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) elektros tinklo, ar tik nominalaus užsitikrinimo, kad esant reikalui jie VAE turės kaip alternatyvų elektros energijos šaltinį.  Nors nuo IAE pirmojo bloko sustabdymo 2004 m. Lietuvos ūkio ministerija kartas nuo karto prasitardavo  apie naujos atominės jėgainės statybą ir sandorių sudarymą su Latvija ir Estija, vėliau ir su Lenkija, praktiškai viskas liko, dėl neaiškių priežasčių, tik gražiai apdailintų ir gana miglotų komunikatų lygyje, be jokių formalių ir visoms šalims įsipareigojančių sutarčių.  Normaliai tokio didžiulio masto efektyvių tarpvalstybinių sandorių sudarymui ir investicijų pritraukimui visi partneriai sutarčių pagrindu sutaria projekto reikalingumą, jo apimtis ir pagrindines dalis, nustatant ir veiklos sekas. Formaliai sutariamas ir dalininkų finansinis indėlis, pasidalinimas darbų, atsakomybės ribos ir t.t.  Kad toks projektas būtų visų lygiaverčiai remiamas, visi partneriai turėtų būti nuo pat pradžios įtraukti į jo planavimą ir visus darbus, apimančius nuo derybų ir finansų sutelkimo iki elektrinės statybos, elektros tinklų sutvarkymo, pasirūpinimo šios imonės efektyvia veikla ir pagamintos elektros paskirstymu tarp partnerių.  Net ir po Kirkilo vyriausybės „keturių užuominų metų“ ir neaiškių pažadų, nieko konkretaus šia linkme nebuvo padaryta.  Tačiau ir Kubiliaus suformuota Energetikos ministerija matomai nepasinaudojo proga įtraukti galimus partnerius aktyviai dalyvauti numatomo projekto apimties ir aiškaus ir teisiniai įpareigojančio sandorio sudaryme. Mūsų manymu, tai žymiai sumažino projekto reikšmę, bei svarbą konkurso dalyvių akyse, nes tiek Latvija, tiek Estija jau atvirai kalba apie artėjančią būtinybę  jiems patiems pradėti atominių elektrinių statybą, ar būtinybę ieškoti kitų alternatyvų. 

Ekonominiai faktoriai 

Nuo Ignalinos pirmojo bloko uždarymo iki maždaug 2007 m. atominių jėgainių statyba pasaulyje buvo merdėjimo stadijoje.  Užklupus ekonominei krizei ir smarkiai pradėjus kilti naftos ir dujų kainoms, prasidėjo domėjimasis elektros gamyba, naudojant  branduolinį kurą, ypač Kinijai ir Indijai pradėjus smarkiai plėsti savo industrinį potencialą. Trijų paskutinių metų laikotarpyje pasaulyje pradėta statyti daugiau nei 60 branduolinių jėgainių.  Padidėjus branduolinių jėgainių įrangos poreikiui ir esant pasaulyje tik keliolikai firmų, galinčių įrengti reikiamas konstrukcijas ir pagaminti tinkamus agregatus, statybos ne tik sparčiai pabrango, bet ir pagrindinių agregatų pagaminimo ir pateikimo nuo užsakymo laikas žymiai pailgėjo.  Pakitusios sąlygos yra ypač nepalankios mažiems kraštams, siekiantiems pastatyti tik vieną jėgainę ir dar skolintais pinigais. Tai ypatingai nepatrauklus uždavinys giliai prasiskolinusiai mažai valstybei, prisimenant, kad dauguma valstybių, ketinančių statyti branduolines jėgaines yra ne tik pajėgios finansuoti didesnę dalį reikiamų išlaidų, bet ir gali pateikti mokėjimo garantijas “strateginiam investuotojui” už jo investicijas. Matant Lietuvos didžiulius finansinius nepriteklius, bei Rusijos įtaką pasaulio energetikos reikaluose, nestebina ir vakarų Europos firmų menkas susidomėjimas šiuo VAE projektu.  Rusijos bandymą dominuoti „atominiame versle” galima pailiustruoti neseniai viename vakarų verslo laikraštyje pasirodžiusia žinute, kur siūloma Čekijai prisidėti prie  Rusijos branduolinių elektrinių projektų, panaudojant kompanijos Škoda įrangą, bei diegiant ir Čekijos jėgainėse rusų gamybos reaktorius.  Už tai Čekijai siūloma garantuota ilgalaikė paskola, branduolinio kuro tiekimas ir atliekų atsiėmimas, bei Čekijos įmonių įtraukimas į didžiųjų atominės jėgainės agregatų gamybą, pagal  Rusijos sutartis statomiems įvairiose pasaulio valstybėse.Dažnai diskutuojama ar VAE pagamintos elektros kaina galėtų būti konkurencinga.  Čia iškyla keletas esminių klausimų – kiek finansų prireiks pastatyti Visagine branduolinę jėgainę, kokios bus paskolos sąlygos, koks bus elektros gamybos poreikis, kiek kainuos elektros gamybinių rezervų palaikymas (ir ar tai bus daroma BRELL sistemoje), bei kokie bus kaštai susiję su atominių atliekų apdorojimu ir sauga. 

 Bendrai paėmus, urano ir darbo jėgos kaštai pagaminti 1 kWh elektros energijos yra palyginimai maži. Jie siekia apie 2,2 JAV centus (Lietuvoje IAE gamybos kaštai buvo vertinami apie 7 LT centus). Tačiau, pridėjus visas kitas operacines ir elektros energijos perdavimo išlaidas, Lietuvos vartotojui 1kWh elektros energijos, dar veikiant IAE, kainavo apie 30 LT centų.  Kiek kainuotų pagaminti vieną kilovatvalandę elektros užsieniečių pastatytoje ir valdomoje VAE šiuo metu niekas nežino.  Spėjama, kad VAE pagaminta elektra galėtų kaštuoti apie 34 ct/kWh.  Neseniai pasirašytoje naujos branduolinės jėgainės statybos sutartyje Turkija garantavo Rusijai  mokėti 35 LT centus už kiekvieną pagamintą kilovatvalandę.  Tad būtų galima vertinti, kad 35 centai ir būtų minimali VAE jėgainės elektros energijos pardavimo kaina Lietuvoje.  Ar VAE gamintojas sugebėtų įtikinti Baltijos elektros biržos “perkupčius” pirkti jų elektrą tokiomis kainomis, kai Baltyjskoje AE galėtų ją, dar ir ir su pelnu, parduoti keliolika arba net 10 centų pigiau? Sunku tai patikėti, nebent vyriausybė apsiimtų subsidijuoti kainų skirtumą.  Elektros kaina vartotojui dar priklauso ir nuo perdavimo tinklų amotizacijos, elektros energijos nuostolių perdavimo tinkluose ir paskirstyme, bei ją vagiant (Lietuvoje ir tai gali nutikti).  Tačiau dar net ir prieš pradedant elektros gamybą, už suteiktas paskolas jau reikės pradėti mokėti palūkanas.  Kadangi Lietuva yra valstybė, turinti pakankamai skolų, prognozuojama kad palūkanų lygis bus apie 10-12 proc.  Įvertinant, kad jėgainės statybiniai kaštai bus 18 – 20 mlrd. litų, tai reikštų jog palūkanų pinigų kiekis statybos laikotarpyje kas metais didės ir paleidžiant objektą (apytikriai po dešimties metų) bus pakankamai didelis. Tai būtų apie 2 mlrd. litų per metus ir tai net nepagaminus nei vieno vato energijos!  Įvertinant, jog šie kaštai būtų padalinti visiems elektros vartotojams pagal sunaudotą elektros kiekį, priemoka vien už palūkanas gali siekti 15 – 20 centų už kiekvieną kilovatvalandę.  Tokią permoką būtų sunku pateisinti perkant elektrą iš VAE, kai ją būtų galima gauti iš Baltyjskoje AE be šių ką tik išvardintų pridėtinių tarifų.

  Finansų sutelkimas

 Lietuva sukurdama LEO LT siekė sudaryti stambią energetikos įmonę galinčią sutelkti finansiškai pajėgius partnerius pastatyti net ir visą atominę jegainę.  Tačiau įsteigus LEO LT paaiškėjo, jog ji sudaryta tik iš dvejų dalyvių – valstybės ir vieno privataus investuotojo, kurių interesai buvo visiškai skirtingi.  Valstybės interesas buvo užtikrinti energetinį saugumą, o privataus investuotojo interesas buvo pelnas.  Toks interesų neatitikimas nesudarė sąlygų vykdyti atominės jegainės projektą, juo labiau, kad „NDX energijos“ atstovai pripažino, jog kompetencijų patiems statyti VAE trūksta, ir jie galų gale prisipažino, jog tai tai sunkiai įgyvendinamas dalykas.Stambaus masto vakarų investuotojams Baltijos kraštų ar Lietuvos energetikos iniciatyvos jau nuo nepriklausomybės pradžios buvo komerciškai neįdomios ir nepatrauklios.  Tą teko patirti pokalbiuose su keliais stambiais tarptautinio masto investuotojais ir su vienos didžiulės kompanijos, statančios branduolines jėgaines, viceprezidentu. Jie mato šį regioną kaip mažą rinką, apsuptą pigios energijos šaltinių, su galingais kaimynais ir grėsmingais jų tikslais. Tokia šalis, kaip Lietuva, net ir kartu su kaimyninėmis šalimis, nėra pajėgi pastatyti milijardus kainuojančios  branduolinės jėgainės, nei garantuoti išorinių investicijų atsipirkimą be ES garantijų.  Ypatingai šios finansinės krizės laikotarpyje būtų be galo sunku rasti bankus, norinčius ir galinčius rizikuoti kreipiant dideles investijas į valstybes, turinčias pakankamai dideles skolas ir konkuruoti tokioje rinkoje, kur kaimynystėje gaminama žymiai pigesnė elektra.Paskelbus VAE statybos konkursą, kiek mums žinoma, Lietuva nebuvo ir dar nėra pasirašiusi jokių detalių įsipareigojančių sutarčių su kaimyninėmis valstybėmis – Lenkija, Latvija ir Estija, kad šios šalys prisideda tam tikromis finansinėmis sumomis ir tikrai pirks elektros energiją pagal indėlių didumą. 

 Surasti rimtą investuotoją, jeigu nėra pasirašytos sutartys su kitomis partnerėmis būtų labai sunku, nes investuotojui aptarnauti vien Lietuvą būtų netikslinga ir net neprotinga. Vistik konkurso sąlygas atitinkantį ir įpareigojantį pasiūlymą 2010 m. gruodžio 3 d. pateikė KEPCO. Jo esmė – investuoti į projektą ir patvirtintomis „fiksuotos kainos sandorio” sąlygomis pastatyti atominę elektrinę iki 2020 metų. Su jos pasiūlymu, pagal viceministro R.Švedo pateiktą informaciją, buvo supažindinti regioniniai partneriai Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje.  Tačiau, paprašius pateikti patikslintą galutinį pasiūlymą, po dviejų savaičių KEPCO netikėtai pareiškė jį atsiimanti. Pasitraukus is konkurso paskutiniam kandidatui, aišku tik viena, kad antro etapo derybose galimas investuotojas savo rankose turės visus kozirius ir galės išsireikalauti itin palankių sau sąlygų. Bet jos jau bus nenaudingos valstybei. Vyriausybė, nenorėdama „likti ant ledo“, turės su jomis sutikti arba iš viso atsisakyti VAE statybos.  Kitaip tariant, galima sutartis reikalaus papildomų milijardinių investicijų.

Ribota patirtis didžiulių tarptautinių korporacijų politikoje ir sandorių sudaryme

Nors Lietuva paveldėjo po nepriklausomybės atgavimo keletą didžiulių (net pasauliniu mastu) gamybinių Įmonių, tarp jų Ignalinos AE, Mažeikių Naftą ar Lietuvos Dujas, tačiau nesugebėjo jų nei suvaldyti, nei tinkamai panaudoti savo reikmėms.  Žvelgiant į įvairių vyriausybių bandymus organizuoti ir perorganizuoti energetikos valdymą, sunku įsivaizduoti, ypač dabartinių Lietuvos energetikos problemų akivaizdoje, kuri kryptis būtų buvusi teisingiausia ilgalaikiam Lietuvos energetikos saugos užtikrinimui. Tačiau akivaizdu, kad turėtas didžiulis potencialas buvo prarastas dėl partijų savanaudiškumo, buvusių ar esančių valdžioje politikų asmeninių  tikslų, visiškai neatsižvelgiant į valstybės interesus, bei galimai paklustant  kaimyninės valstybės manipuliacijoms. Nekalbant net apie pasirašytą įsipareigojimą uždaryti IAE, yra visiškai neaišku, ką galvojo ankstenės Lietuvos vyriausybės energetikos ateities klausimais uždarius 2004 m. pirmąjį IAE bloką. Žiūrint iš šalies matėsi aiškus nepriklausomos energetinės ateities klausimo vilkinimas ir nenoras pradėti spręsti susidariusias problemas. Atrodė, kad viskas išsispręs savaime, nieko nekeičiant arba laukiant Briuselio pasiūlymų. Taip buvo „pravilkintas“ keturių metų laikotarpis, nemąstant ko Lietuvai reikės ateityje ir kaip to atsiekti.  Nors 2006 m. buvo padarytas neformalus susitarimas su Latvija ir Estija pastatyti Lietuvoje naują atominę, stebėtina, kad tokiame svarbiame dokumente, kaip  „Nacionalinė Energetikos Strategija 2007“ (NES 2007) tik vienu sakiniu užsimenama „kad uždarius antrąjį Ignalinos AE bloką, kol bus pastatyta nauja atominė elektrinė, pagrindiniu energijos gamybos šaltiniu taps Lietuvos Elektrinė“.  Tuo tarpu NES 2007 dokumente gana plačiai kalbama apie Lietuvos energetikos plėtrą spartinant energetikos šaltinių diversifikavimą pagal ES nustatytas kryptis, konkurencingumą, energetinį saugumą, ir pasiūlymų rengimą dėl bendros ES energetikos strategijos palaikant dialogą su Rusija.  Nors nenurodoma, kaip bus apsirūpinama elektra be IAE,  gana akivaizdu, jog neturint kitų prieinamų žaliavų šaltinių, ja apsirūpinti bus galima tik importuojant dujas iš Rusijos, arba tiesiog perkant elektrą iš Rusijos.

A.Kubiliui perėmus vyriausybę ir įsteigus ENMIN, valdžios lygmenyje buvo pradėta bandyti giliau apmąstyti Lietuvos energijos ateitį, bandoma aiškiau nustatyti tolimesnes gaires į energetinę nepriklausomybę.  2010 spalio 6 d. buvo paskelbta nauja Nacionalinė Energetikos Strategija (NES 2010).  Pora mėnesių vėliau buvo išardyta LEO LT, bei vėl atskirtos dar tik prieš metus sujungtos Lietuvos vakarų ir rytų elektros tinklų sistemos.  Tačiau šiuo atveju, vyriausybė naudojo buldozerio taktiką, mažai ką viešindama ir nesitardama nei su visuomene, nei su nepriklausomomis technologinėmis organizacijomis, aiškinantis ko Lietuvai reikės ateityje ir kaip būtų galima norimus tikslus geriausiai pasiekti.Po KEPCO pasitraukimo atrodytų, kad sekantis derybų etapas bus tikrai nelengvas ir galintis Lietuvai daug daugiau kaštuoti nei ji ir jos partneriai galėtų pakelti net ir su didžiausiomis paskolomis.  Ypatingai svarbu būtų ENMIN ir plačiai lietuvių visuomenei artimiausiu laiku susėsti prie bendro stalo ir nutarti ar Lietuva turi likti atomine valstybe ir ar yra kitų alternatyvų, ypatingai pasikeitusios situacijos akivaizdoje, kai išsibėgiojo „strateginiai partneriai“, artėja Rusijos ir Gudijos atominių elektrinių konkurencija, sparčiai mažėja gyventojų skaičius, atsiranda kitų technologijų elektros energijai gaminti ar esamų technologijų spartus tobulėjimas, bei galimos visos kitos įmanomos alternatyvos. 

Lietuvai labiausiai trūksta tokių viešų diskusijų, per kurias visuomenė turėtų galimybę įsiklausyti ne vien į valstybės sektoriaus nuolat deklaruojamą šviesesnės energetinės ateities viziją (kuri pagal siūlomas priemones iš tiesų yra labai miglota), o išgirsti ir nepriklausomų energetikos ekspertų, bei įvairaus lygio vartotojų pozicijas, galinčias pateikti gal ir labiau realybę atitinkančius pasiūlymu, bei padėti drauge ieškoti racionalių sprendimų.  Klaida buvo (ir dabar dar daroma) aklai pasitikint samdytų užsienio konsultantų išvadomis ir neįvertinant saviškių analizės ir nuomonių.  Atrodo Vyriausybės sluoksniuose vis dar nesuvokiama, kad pirktos – užsakytos studijos, ar įvairios analizės, dažniausiai daromos pataikaujant užsakovui, nes taip galima tikėtis ir daugiau užsakymų.  Šiuo atveju keliolika milijonų kainavusios Rothchild studijos atrodo pateikė ENMIN „labai pelningą” naujos branduolinės jėgainės finansinę analizę ir viziją.  Pastačius jėgainę, Lietuvai ji būtų kaip „višta, dedanti aukso kiaušinius”.  Deja to pirmojo auksinio kiaušinio reikėtų laukti mažiausiai trisdešimt metų, vis tikint kad ta višta per tiek laiko „nepakratys kojų” naujų technologijų akivaizdyje.  Iš tikrųjų, kaip jau buvo minėta aukščiau, kita alternatyvi studija, įvertinusi visus kaštus, susijusius su elektrinės statybos paskolų ir palūkanų „atmokėjimu“, rezervinių galių palaikymu, bei panaudoto kuro sandėliavimu, parodytų visai kitą vaizdą ir vietoj „aukso kiaušinių“ gal matytume „suskilusią geldą“. Pagal šio straipsnio autoriaus patirtį analizuojant didžiulio masto valstybinių projektų įgyvendinimą, valstybė darydama sprendimus turi apsvarstyti ir įvertinti ne vieną, bet bent kelias, oponuojančias su „oficialiomis“, studijas, kad būtų galima pasiekti objektyvų ir geriausią sprendimą.

Pabaigai

Matant kaip Rusija gudriai įpina visos vakarų Europos energetikos tiekimą bei paskirstymą į savo tinklus, tikėtis ją aplenkti, pastatant VAE, būtų naivu. Tik visų trijų Baltijos valstybių ir jos piliečių bendrų pastangų dėka, bei palaikant ES, dar yra įmanoma pasiekti maksimaliai įmanomus energetinės nepriklausomybės tikslus. Būtina sąlyga – mąstymo pasikeitimai, skaidriai ir atvirai valdžioms bendraujant su savo piliečiais, priimant energetinės perspektyvos planus.Prisiminkime, kokiais apokalipsiniais vaizdais buvome gąsdinami žmonės, artėjant Ignalinos AE uždarymui. Dabar matome, kad elektros energijos pakanka, tik jos kaina pakilo. Jei Lietuvoje realiai veiktų elektros energijos rinkos dėsniai, elektros kaina tikrai būtų žemesnė.

Situacija  tampa vis keblesnė, turint omenyje, kad mes formaliai tarsi esame apsisprendę dėl strateginių energetikos krypčių (tai yra statome naują atominę), bet, de facto, sutarimo nepasiekėme. Kokia čia nepriklausomybė, jeigu VAE bus pastatyta už svetimus pinigus – tuo pačiu ji bus ne Lietuvos, o ir pelnas bus išvežamas iš Lietuvos. Dėl branduolinio kuro taip pat didelės laisvės nėra – Rusijoje ir Kazachstane išgaunama 60 proc. pasaulio urano, šios šalys daro didelę įtaką ir likusiems branduolinio kuro gamintojams. Urano įsodrinimas taip pat labai sukoncentruotas ir apskritai visa branduolinės energijos rinka yra labiai monopolizuota.

Seime taip pat akivaizdžiai konfliktuoja santykis tarp NES 2010 ir atsinaujinančių išteklių energetikos. Logiška būtų iš pradžių naujai aptarti energetinę strategiją apskritai, o paskui priiminėti (ar atšaukti) atitinkamų sričių įstatymus (nors jie yra be galo persipynę su įvairiais, o kartais net korumpuotais, interesais). O svarbiausia yra nepamiršti savo šalies ir jos gyventojų interesų, tad gal geriau nestatyti tos branduolinės, bet statyti biokuro, kogeneracines, hidro, vėjo elektrines, diegti išmaniųjų tinklų technologijas, sustiprinti ir modernizuoti vidaus elektros energijos perdavimo tinklus, įsirengti LNG terminalą.  Šioms alternatyvoms įvertinti reiktų ir studijų, tačiau akivaizdu, kad artimai perspektyvai (20 – 30 metų) tai yra daug patrauklesnis dalykas – ir kainuos bent dešimt kartų mažiau nei VAE, ir sukursime tikrai labai daug pastovių darbo vietų. Kita vertus, jeigu net valstybės vadovė pradeda abejoti, ar  nepražiopsotas palankus laikas atominės elektrinės projektui, reikia nuo ambicijų kurstymo pereiti prie realių darbų ir įgyvendinamų strategijų. 

Autorius yra Amerikos Lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams.

Sutrumpinta versija – „Lietuvos Žinios”, 2011 02 07

Visuomenei reikėtų atvirai pateikti visus planus ir aiškiai įvardinti, kad Lietuvos prioritetas yra vidaus energetinių resursų paieška, įtraukiant tiek alternatyviosios energetikos resursus, tiek ir inžinerinius bei išmaniųjų tinklų sprendimus, leidžiančius racionaliai ir taupiai naudoti energetinius resursus. Vyriausybė galų gale turėtų apsispręsti ir visuomenei pareikšti, kad šiuo metu būtina remti tiek alternatyviąją energetiką, tiek ir visų energetikos sistemų perorientavimą, kuris leistų naudotis ne tik įprastiniais resursais, bet ir alternatyviosios energetikos resursais. Be abejo, reikėtų įvardinti ir konkretų paramos terminą alternatyviąjai  energetikai, pavyzdžiui 10-12 metų.

Lėšos, sukauptos per elektros energijos akcizo mokesčius, turi būti aiškiai ir skaidriai apskaitytos ir visuomenė turi žinoti kokiems objektams vystyti jos skiriamos. Šiuo metu Lietuvoje taikoma VIAP (visuomenės interesus atitinkančios paslaugos) priemoka prie elektros energijos kainos tarifo (4,73 ct/kWh) nėra apskaitoma kaip visi kiti mokesčiai ir nepapuola į valstybės biudžetą.  2010 metais planuojama surinkti iš šios priemokos per 450 mln. litų, o nuo šios sumos apie  86 proc. atiteks Lietuvos elektrinei, (kuri šiuo metu jau priklauso naujajam deriniui – VAE) ir tik 10 proc. – atsinaujinančiai energetikai. Milžiniška VIAP dalis Lietuvos elektrinei Elektrėnuose skiriama dėl to, kad ji užtikrina sistemos rezervą ir elektros energijos tiekimo saugumą. Tai būtini dalykai, tačiau niekas nėra paskaičiavęs ar visa tai atliekama mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis. Taigi visuomenė turi teisę aiškiai žinoti, kam naudojamos jų mokamos VIAP priemokos lėšos. Prieš kelis metus jau buvo skelbta, kad elektros energijos kaina brangsta 2 ct/kWh vien dėl to, kad numatoma kaupti lėšas energetinių tinklų su Švedija ir Lenkija įrengimui, bet kaip jau buvo minėta –  VIAP lėšos valstybės biudžete neapskaitomos, tad ir lieka neaišku, kur tos surinktos lėšos (virš 2 mlrd. litų) buvo panaudotos.

Su visuomenės parama pasitvirtinę neatidėliotinų darbų planus energetikos sektoriuje, galima pradėti energetinės strategijos planavimą po 2020 metų. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad dėl techologijų tobulėjimo apie 2015 metus vėjo energetika jau bus konkurentabili, o fotovoltinė energija konkurentabilumą turėtų pasiekti iki 2020 m. Tikimasi, kad apie 2020 metus jau bus ir veikiančių modulinių branduolinių reaktorių. Tikimasi proveržio ir išmaniųjų matavimų bei tinklų diegime, kas taip pat leis racionaliau naudoti atsinaujinančios energetikos resursus.

Galų gale galime pradėti derybas su Rusija. Kaliningrado srityje planuojama statyti Baltijos atominė elektrinė (BAE)  be Lietuvos ar Lenkijos energetinės sistemos praktiškai negalės egzistuoti. Jeigu politinių derybų keliu būtų pasiekta, kad naujoji rusų atominė dirbs sinchroniniu režimu su UCTE ir atviros rinkos sąlygomis, visoms Baltijos šalims ir Lenkijai iš to būtų tik nauda. Vienintelis klausimas, kur negalima nusileisti – BAE reiktų statyti prie Aistmarių, arčiau vartojimo šaltinių, o ne prie Nemuno, kur atominės elektrinės statyba sukeltų daug gamtosaugos problemų visam Nemuno deltos regionui. Keista, kad apie tai vis dar mažai kalbama.

Taigi visiems suprantamų ir reikalingų darbų, priartinančių mus prie energetinės nepriklausomybės, yra daug, bet jie įveikiami ir žymiai pigesni už visokias VAE.

Mes jau kalbėjome, kad tai tolygu branduolinio karo pakelbimui, kur laimėtojas aiškus, jei tik Lietuva pasiduos provokacijai, tai yra įsitrauks į branduolines lenktynes. Laimės Rusija. Jos gaminama elektra bus nepalyginamai pigesnė nei mūsų. Visagino AE bus nekonkurentabili. Laikas pamiršti apie pigią Ignalinos atominės elektrinės (IAE) elektrą, kai į tarifą nebuvo traukiami nei statybos nei uždarymo kąštai. Mūsiškės, brangios elektros nepirks net mūsų Visagino atominės elektrinės statybos partneriai. Tiek Estija ir Latvija, tiek Lenkija turės pasirinkimą Skandinavijos ir Europos rinkose. Pasirinkimo neturės tik Lietuvos vartotojas, kuris turės ne tik padengti valstybės skolas, padarytas investuojant į Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą, bet ir turės užtikrinti jos išlaikymą – gamins ji elektrą, ar stovės be darbo.      

Atrodo, kad Lietuva pati užkibo  ant provokacijos kabliuko. Klausantis oficialių pasisakymų, galima daryti prielaidą, kad patys ruošiamės kišti galvą į kilpą ir kuo skubiau, o Rusija, žinoma, nepavėluos ją užveržti. Užteks pasistatyti Visagine atominę elektrinę su 1000 – 1500 MW galios reaktoriumi, nereikės karinės intervencijos, kad grižtume ten iš kur su dideliu vargu ištrūkome. Esmė, populiariai aiškinant, yra tame, kad  įvykus bet kurio elektros šaltinio (generatoriaus) avarijai ir jam atsijungus, atsiradęs elektros galios stygius turi būti staigiai (sekundžių bėgyje) padengtas kitų elektros sistemoje dirbančių generatorių sąskaita. Ypač pavojingas yra labai galingo generatoriaus avarinis atsijungimas, galintis sukelti totalinę elektros sistemos avariją. Pasistatę VAE su galingais reaktoriais patys turėsim kreiptis į Rusiją,  prašydami rezervo. Kito varianto nėra. Tapsim priklausomi nuo jos malonės.         

Rusija, valdydama avarinį rezervą, manipuliuodama elektros kainomis, valdys VAE ir Lietuvos energetiką, o tuo pačiu ir mūsų politinę sistemą. Užteks Rusijai pasakyti, kad Baltarusijoje sugedo Smolensko elektros perdavimo linija, kad dėl to avarinis rezervas nebus užtikrintas ir mes klusniai išjungsime mūsų naujai pastatytą VAE. Argi mes spėjome pamiršti, kad šis scenarijus jau buvo panaudotas  “Družbos” naftotiekio atveju. Laimėti šį karą neturime jokių galimybių, tačiau nepralaimėti galime. Reikia atsisakyti, kol dar nevėlu, mūsų branduolinių ambicijų, nebedalyvauti branduolinėse lenktynėse. Laikas paaiškinti visuomenei, kad projektuojamoji VAE mūsų  energetikos problemų nesprendžia. Ne elektra, o energetinės žaliavos, tiekiamos tik iš Rusijos, daro mus priklausomais nuo jos.  Už dujas mokame pusantro karto brangiau, nei europiečiai. Niekas netrukdys Rusijai pakelti kainas iki tokio lygio, kuris mus uždusins. Nuo to neišgelbės ir VAE. Ne todėl, kad ji gali atsirasti ne anksčiau, kaip po 15- 20 metų, bet todėl, kad šiluminės energijos Lietuvoje suvartojama žymiai daugiau nei elektros, o jai pagaminti vis vien bus reikalingos ir dujos, kad Elektrėnuose pradėta Lietuvos elektrinės modernizacija taip pat  remiasi gamtinių dujų vartojimo plėtra. Lietuvos elektrinė Elektrėnuose po modernizcijos pasiekusi 2200 MW galią, gerokai viršys uždarytos IAE reaktoriaus galingumą (1300 MW) ir dar ilgai neleis pajusti elektros energijos stygiaus. 

Taigi, pagrindinis vyriausybės rūpestis turėtų būti ne elektros gamyba, o gamtinių dujų tiekimo alternatyva, elektros jungčių su Skandinavija ir kontinentine ES realizavimas, alternatyvios energetikos (vėjo, bio, agroenergetikos) skatinimas, inžinierinių tinklų modernizavimas ir plėtra. Prie branduolinės energetikos galima būtų grįžti, kai rinkoje pasirodys mažesni reaktoriai, pagal galingumą, ekonomiškumą labiau tinkami mažos valstybės energetikai. Šitoks valstybės energetikos politikos prioritetų surikiavimas, būtų žymiai saugesnė, patikimesnė ir ekonomiškesnė alternatyva lyginant su Vyriausybės siūlymu statyti VAE su galingais reaktoriais. Pigią elektrą galėsime turėti tik turėdami elektros jungtis su kaimynais bei galėdami pasirinkti gamintoją ir tiekėją, t.y. dalyvaudami Baltijos valstybių, Skandinavijos, Europos ir Rusijos elektros rinkose. Reikėtų paminėti, kad panaudojant šiuolaikines technologijas, galima žymiai greičiau ir pigiau realizuoti suskystintų gamtinių dujų tiekimo jūra problemą ir taip išspręsti energetinės nepriklausomybės problemas, nei pastatyti VAE, kuri net pastatyta tos problemos nespręs. Tik išvengę branduolinių varžybų, galėsime išvengti neprognozuojamų ekologinių, ekonominių bei politinių pasėkmių. 

Stebina mūsų vyriausybės, manančios, kad pasistatę VAE tapsim nepriklausomi nuo Rusijos energetikos,  naivumas. Atvirkščiai, jei realizuosim vyriausybės planus, kokius matome šiandien, liksim ilgiems dešimtmečiams Rusijos vasalais, jos energetinės sistemos sudėtine dalimi. Susidaro įspūdis, kad vyriausybė jau susitaikė su tuo, kad pasiliekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Apie tai liūdija šie  jos veiksmai:    

–  Dar negavusi iš ENSO-E ( UCTE) techninių sąlygų prisijungimui prie Europos tinklo, t.y. dar nežinodama kokia galia bus apribotas didžiausias BV elektros sistemos generatorius, Vyriausybė jau ieško strateginio investuotojo į VAE statybą.    

– Numatomas 1000 – 1300 MW galios VAE reaktorius. Apie tai buvo kalbėta „INTER RAO Lietuva“ organizuotoje konferencijoje, dalyvaujant energetikos ministrui. Toks pilnai tenkina Rusijos interesus,

– Elektros srovės keitiklis (nuolatinės srovės intarpas) kainuosiantis virš 300 milijonų litų, skirtas keisti europinius elektros standartus į rusiškus ir atvirkščiai, numatomas statyti ne Visagine – ant išorinės ES sienos, o Alytuje.

Taigi liekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Naudą  turės tik lenkai galėdami pirkti pigią rusišką elektrą ir rusai, galėdami ją eksportuoti į Europą, o mums tai reikš išmestus milžiniškus pinigus ir dar sunkmečiu. O darbai vyksta pilnu tempu.  Stebina tai, kad vengiama viešų diskusijų. Sprendimai priimami slepiant juos nuo visuomenės. Nesitariama nei su politikais, nei su specialistais. Neatsiklausiama visuomenės nuomonės dėl sprendimų galinčių pakenkti mūsų šalies valstybingumui ir nepriklausomybei.

Negalima nepaminėti, kad Nepriklausomybės Akto signatarai – klaipėdiečiai bei KTU elektros sistemų katedros profesoriai, jau pradedant 2005 metais, sistemingai perspėdavo įvairių kadencijų vyriausybes dėl galimų grėsmių valstybės saugumui ir nepriklausomybei (žiūr. www.kovo11.lt).  Deja, nors vairininkai keitėsi, energetikos politikos laivas plaukė nekeisdamas kurso, ištikimai laikydamasis nurodymų iš Maskvos. Rusiški pinigai pumpuojami, ko gero, per parazituojančius dujų (Dujotekana) bei elektros realizavimo (ERC – INTER RAO LIETUVA) tarpininkus darė savo juodą darbą. Atsirado ne tik nauji milijonieriai. Susiformavo energetikų klanas, didele dalimi iš tų kurie kūrė  sovietinę elektros sistemą, tapęs penktąja Rusijos energetikos kolona Lietuvoje.      Politikai prisidėję prie Lietuvos savanoriško įsijungimo į rusišką elektros energetikos IPS/UPS sąjungą, turės prisiimti ir atsakomybę už tai. Tikimės, kad šis Lietuvos Seimas atsakingai pažvelgs į vyriausybės siūlymus, išdiskutuos juos, priims optimalų sprendimą ir neleis pasikartoti 1940 metų šiandieniniam variantui – „savanoriškam“ įsijungimui į postsovietinę energetinę Rusijos valdomą sąjungą.   

        TEISINIS VERTINIMAS.

Bandymas projektuoti naują atominę elektrinę neprisilaikant ENSO-E (UCTE) reikalavimų, t.y. – priklausomą nuo INTER RAO JES, vertintinas kaip veiksmas prieštaraujantis Konstituciniam įstatymui : „Dėl Lietuvos valstybės“ (1991 m. vasario 11 d., Nr.1 – 1051 ), nes taip bandoma apriboti Lietuvos suverenitetą padarant jos veiksmus priklausomus nuo kitų valstybių sprendimų ir valios ir svarbiausia prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituciniam AKTUI „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“( 1992 birželio 8 d., Nr.1 – 2622). Šis aktas, pagal turinį skirtas įtvirtinti nepriklausomybę, taigi pagal reikšmę prilygintinas 1990 m. kovo 11 aktui „ dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo“.

Iš to seka kad AKTAS „ dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ Lietuvoje nustato tokią VIEŠAJĄ TVARKĄ, kad tiek valstybinės, tiek viešajį interesą aptarnaujančios privačios įmonės negali jokiu pavidalu tiesiogiai ar per tarpininkus bandyti Lietuvos valstybės viso ūkio ar to ūkio dalies sugražinti į buv. SSRS pagrindu sukurtas ar kuriamas sandraugas, tame tarpe ekonomines bei energetines. Bandymas nesilaikyti minėtų konstitucinio įstatymo ar AKTO vertintinas kaip nusikalstama veika prieš Valstybę. Prie tokių veikų priskirtinos sutartys, numatančios dabar ar ateityje Lietuvos elektros energetinę priklausomybę nuo Rusijos, arba planai Lietuvos elektros energetinės sistemos, kaip sudėtinės INTER RAO JES dalies, jungimąsi kartu su Rusija ir NVS šalimis prie ENSO-E  (UCTE) elektros tinklų sinchroniniam darbui.

Sunku patikėti, kad dabar esantieji  valdžioje konservatoriai ir visa koalicija, deklaruojantys energetinę nepriklausomybę, sąmoningai nori likti Rusijos energetinio reguliavimo zonoje. Sąžininga būtų prisipažinti, kad pagal dabar vykdomus darbus yra nesiruošiama dirbti sinchroniniu režimu Europos elektros perdavimo tinkle (UCTE), nors to ir reikalauja Seimo priimtas įstatymas. Todėl kyla esminis klausimas – ar to neleidžia daryti kažkokie susitarimai su Rusija, kurių nevykdymas gresia milžiniškomis reparacijomis (apie tai yra viešai 2008 metais yra užsiminęs buvęs Energetikos ministras), ar yra tik  noras kuo skubiau pasipelnyti išparduodant pagrindinius energetinius objektus? Tik viešumas galėtų padėti suprasti „nepriklausomos energetikos signatarų“ motyvus. Svarbus yra ir atsakomybės klausimas. Ar tokie sprendimai, kaip naujos branduolinės jėgainės statyba yra tik dabar veikiančios koalicijos reikalas, ar visos tautos, patvirtinusios savo sprendimą referendumu, reikalas?

2. Dėl naujosios branduolinės jėgainės statybos

Jau ne kartą yra įrodyta, kad buvusioje IAE vietoje statant panašaus galingumo branduolinę jėgainę mes liekame Rusijos energetinio reguliavimo zonoje, tai yra atstatome „iškritusią“ svarbią grandį Rusijos šiaurės – vakarų energetinėje sistemoje. Tarpsisteminės jungties Lenkija – Lietuva nuolatinės srovės intarpo statymas Alytuje taip pat patvirtina, kad šia linija yra planuojama tiekti Lenkijai rusišką elektrą, o nauda pačiai Lietuvai, finansuojančiai šį projektą (su nuolatinės srovės intarpu Aytuje , o ne Visagine) yra abejotina. Daugelis Lietuvos ir užsienio mokslininkų, specialistų tvirtina kad Lietuva finansiškai yra nepajėgi atstatyti (pastatyti) Visagine branduolinę jėgainę, nes tai net kelioms Lietuvos gyventojų kartoms ir žinoma visam verslui bus užkrauta pakankamai didelė finansinė našta (pagrindinai per energijos kainas). Taip pat Lietuvai paliekama ir visų atominių atliekų tvarkymo reikalai mažiausiai vienam šimtmečiui. Tuo tarpu kitos šalys, deklaruojančios  norą dalyvauti VAE statyboje, nori prisidėti tik finansiniu indėliu, jokiu būdu neįtraukiant savo šalių žmonių ar verslo kokiems nors naujiems papildomiems finansiniams įsipareigojimams. Esant tokiai situacijai akivaizdu, kad Lietuva bando prisiimti per didelius ir nepakeliamus įsipareigojimus.

Įvertinus visa tai, siūloma buvusios IAE teritoriją paversti specialia ekonomine zona ir ten, paskelbus konkursą, siūlyti statyti komerciniais pagrindais naują branduolinę jėgainę. Lietuva toje zonoje VAE statybai galėtų prisidėti su jau esančia infrastruktūra, žemės nuoma ir kita. Taip mes galėtume  tapti  lygiaverčiais komercinio projekto dalyviais ir išgelbėti savo šalies gyventojus nuo bereikalingų papildomų mokesčių. Verslas šiuo atveju pats spręstų ką statyti, kokio galingumo turėtų būti jėgainė, kokiomis kainomis parduodant elektros energiją įmanoma tą projektą daryti pelningą, o valstybė gautų naudą mokesčių pavidalu.

3. Dėl Lietuvos energetikos vystymosi prognozių.

Dėl suaktyvėjusios  branduolinės energetikos taikymo, ilgėja branduolinių jėgainių įrengimo laikas. Vistik nutarus statyti VAE, net esant itin palankioms sąlygoms, daugelis ekspertų  prognozuoja, kad naujos branduolinės jėgainės užsakomosios įrengimų specifikacijos galėtų būti paruoštos per 4-5 metus, užsakymai ir jų vykdymas (vėl esant itin palankioms aplinkybėms) truktų dar 5-6 metus. Matosi, kad apsisprendus statyti branduolinę jėgainę, ji  galėtų pradėti dirbti tik 2027 metais. Taigi net ir artimoje ateityje Lietuvai yra būtini kiti (realūs) sprendimai, užtikrinantys energetinę nepriklausomybę, nes 17 metų tarpas yra per ilgas tikėti pažadais, kad tuomet (po 17 metų!) jau būsime pilnai apsirūpinę pigia ir nepriklausoma energija.

Visiems žinomas faktas, kad likus vienam reaktoriui IAE padengdavo visus Lietuvos poreikius. Likdavo elektros dar ir kaimynams. Uždarę 1300 MW galios Ignalinos AE, ją galime pakeisti žymiai galingesne 1800 MW Lietuvos elektrine, o po modernizacijos 2011 m. ji turės net 2200 MW instaliuotą  galią. Senuosius agregatus taip pat galima pritaikyti kūrenti biokuro dulkes, taip sumažinant ir gamtinių dujų iš Rusijos ar kitų kraštų naudojimą.

Pateikiamų prognozių, kiek Lietuva turėtų sunaudoti elektros energijos 2020 metais, patikimumu galima būtų taip pat suabejoti. Lyginant davinius su kitomis ES šalimis matosi, kad tik buityje Lietuvos gyventojas sunaudoja mažiau elektros energijos, o gamyboje, dėl žemo darbo našumo, elektros  energijos sunaudojama iki 2 kartų daugiau. Diegiant naujas technologijas (ypač kai gąsdinama brangia elektra) tikrai bus atsižvelgta į energiją taupančių įrenginių diegimą. Taigi realus energijos sunaudojimo augimas per dešimtmetį galėtų būti apie 1,3 – 1,4 karto ir didelio naujų generavimo šaltinių poreikio lyg ir nereikalauja.

Kita vertus yra labai svarbus energijos tiekimo patikimumo didinimas, pirmoje eilėje sukuriant Lietuvos 330 kV energetinių tinklų žiedą , kuris leistų sistemai stabiliai dirbti, net atsiradus tiekimo iš šalies trikdžiams.

4. Artimiausi  būtini darbai

Niekam nėra paslaptis, kad dabartinė energetinė padėtis reikalauja turėti patikimą dujų tiekimą. Čia valdžios pastangos, skubinančios suskystintų dujų terminalo statybą, yra matomos ir pateisinamos ir visuotinai remiamos. Turėdami dujų tiekimo alternatyvas, mes užtikrintume ir pakankamą elektros energijos generavimą ir pramonės vystymą. Svarbus ir degiųjų dujų rinkos įkūrimo klausimas.

Biokuro resursų įsisavinimas leistų atsisakyti gamtinių dujų šildant pastatus ir sukurtų keletą tūkstančių realių darbo vietų.Lietuvos biokuro asociacijos duomenimis per 10 metų galima pasiekti, kad apie 80 proc.šilumos bus pagaminta naudojant tik biokurą (pavysime Švediją!). Naujos techologijos biokuro ruošime (pav.mikronizacija – pagal vienodą standartą paruoštos medienos, šiaudų, kitų augalų degiosios dulkės), degiųjų dulkių fabrikai visoje Lietuvos teritorijoje, degiųjų dulkių gabenimo konteinerių gamyba bei diegimas, gabenimo infrastruktūros sukūrimas vėl sukurtų  tūkstančius realių darbo vietų. Tikimasi, kad atsirastų ir degiųjų dulkių rinka ar net eksporto galimybės.

Alternatyviosios energetikos diegimas turėtų būti taip pat prioritetinė energetikos kryptis. Deja jos vystymas, remiant (nustatant) sugeneruotos elektros energijos pardavimo tarifus, ko gero jau nėra perspektyvus. Šios energetikos skatinimas galėtų būti atliekamas dengiant kokią nors dalį įrengimo išlaidų, kaip tai bandoma daryti renovuojant daugiabučius namus. „Žaliųjų namų“ (kai energijai taupyti naudojamos įvairios atsinaujinančios energijos sistemos) statyba ar renovavimas iki „žaliųjų namų‘‘ lygio taip pat turėtų būti remtina veikla. Čia ir turėtų būti leidžiama ir dalis pinigų, sukauptų per VIAP (visuomeninį interesą atitinkanti paslauga) naujos branduolinės statybai (ar imitacijai).

Atskirai reiktų aptarti energijos taupymo galimybes vystant mikro alternatyviąją energetiką. Labai mažų vėjo elektrinių (1-3-5 kW) gamyba ir diegimas, saulės kolektorių (karštam vandeniui ruošti) ir mikro saulės elektrinių (fotovoltinė elektra) gamyba ir diegimas yra dar viena skatintina verslo sritis, kurią labai greitai užpildytų smulkusis verslas. Vartotojui mikro energetika sudaro galimybę būti bent dalinai nepriklausomu nuo centalizuotų energijos šaltinių, o „žaliasis“ energijos skaitliukas (leidžiantis tuo pačiu tarifu pirkti  iš tinklo ir parduoti į tą patį tinklą energiją) stabilizuotų ir energijos kainas. Keliant tinklo operatoriui elektros energijos kainas, vartotojas galvotų apie savo „mini energetinio ūkio“ galių didinimą ir apie kuo didesnio kiekio brangesnės energijos pardavimą tinklui.

Taigi prioritetai artimiausiam laikotarpiui (gal net ne ilgiau kaip penkmečiui) galėtų būti:

–Suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba

-Dujų rinkos įvedimas (skatinimas)

-Biokuro naudojimo skatinimas. Naujų techologijų biokuro ruošime įdiegimas

-Biokuro bendros rinkos įvedimas (skatinimas)

-Kruonio HAE pilnas projektinis paleidimas

-Energetinių jungčių tarp Lietuvos ir Lenkijos bei Švedijos įdiegimas

-Senųjų Lietuvos AE blokų pritaikymas deginti biokuro dulkes

-Baltijos šalių energetinio ūkio sinchronizacija

-Lietuvos elektros energijos 330 kV tinklo žiedo įrengimas

-Baltijos šalių elektros energijos rinkos įvedimas

Minėti darbai taip pat pareikalaus didelių inesticijų, tačiau tam bus panaudoti žymiai mažesni finansiniai resursai lyginant su VAE statyba ir per 10 metų bus galima užsitikrinti pilną Lietuvos energetinę nepriklausomybę.