Kategorija: Kronika

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“.

Martyną Nagevičių kalbina NEFo pirmininkas Bronius Rasimas.

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“.

Akademiko Jurgio Vilemo mintys apie Energetikos strategijas:

 

Nacionalinio energetikos forumo ir Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos bendras projektas „Apie energetikos problemas  suprantamai ir paprastai“

Seimo Energetikos komisijos pirmininko Virgilijaus Poderio mintys apie galimybes nepirkti elektros energijos iš nesaugių branduolinių jėgainių:

Tiek auštojo mokslo, tiek ir viduriniojo mokslo reforma yra būtina, tačiau ką tik paskelbti aukštojo mokslo reformos matmenys iš esmės yra darbas, atliktas skubotai, nors pasiūlytas aukštųjų mokyklų kiekis yra visai logiškas ir priimtinas. Ruošiant šiuos metmenis didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į du dalykus – mokslo kokybę ir… kaip išvengti visiško aukštojo mokslo prestižo žlugimo. Vis tik, pradedant šią svarbią reformą reikia aptarti dar keletą esminių dalykų, svarbių ir visos valstybės raidai.

Pirmiausia – regioninė politika. Svarbu nuspręsti kurių miestų geografinė, demografinė  ar energetinė aplinka yra tinkamiausia, suteikiant regionui palankaus vystymo(si) statusą. Tai būtų svarbi informacija sprendžiant ir mokslo reformas. Čia be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos  galimais kandidatais galėtų būti Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Alytus ir gal net Tauragė.

Toliau, įvertinant pasirinktų regionų esamą potencialą, ten jau veikiančias įmones, turimas tikras ar tariamas „ekonomines zonas“ ir jau esamas tame regione mokslo įstaigas (pradedant profesinio mokymo mokyklomis ir kita), pabandyti modeliuoti reikiamų specialistų poreikį, įvertinant kokius specialistus galima pasiruošti vietose ir centralizuotai. Be to, svarbu išsiaiškinti kokių specialistų iš vis Lietuvai reikia ir ar visus juos galima pasiruošti Lietuvoje. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Tarpinstituciniai ryšiai – Lietuvoje neatrasta žemė?”

Premjeras sakė netiesą. Priede prie mūsų pareiškimo buvo kalbama apie religinių organizacijų turtą. Lietuva, kaip ir Lenkija susideda ne tik iš civilinių administracinių vienetų, bet ir iš religinių provincijų. Kalbant apie Lenkijos, konkrečiai Gdansko religinę provinciją ir buvo panaudotas žodis Lenkijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2013 metų vasario 8 d. nutartimi niekaip neįpareigojo valdžios institucijų perduoti  konventualams minėtą istorijos ir kultūros paminklą. Aukščiausiasis teismas nustatė štai ką: „ konstatavus, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus kasatoriui buvo perduota nesilaikant perdavimo metu galiojančių įstatymų, byloje pritaikyta vindikacija – ginčo pastatai grąžinti valstybei“ (AT nutarties nuoroda). Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro veiksmų”

Kalbant apie kritinį mąstymą visų pirma svarbu aiškiai apibrėžti žodžių „kritika, kritinis“ ir „mąstymas“  esmę. Tą gerai suprato ir žymiausi filosofai, bet tik vienam, lietuvių kilmės vokiečių filosofui Imanueliui Kantui (1724-1804) pavyko tapti pasaulinio mąsto istorine asmenybe dėl to, ką jis apie žmogaus mąstymą, žmogaus proto galimybes parašė veikale „Grynojo proto kritika“. Kadangi kritika turi remtis tam tikrais dėsniais, o mąstymas yra žmogaus smegenų proceso produktas kuriant reiškinių sąvokas, todėl ir pažinimo procesas, pagal I. Kantą, vyksta žmogui sugebant kurti sąvokas remiantis žiniomis ar patyrimu, t.y. gebėjimas gyvenime pasinaudoti tomis žiniomis ar patyrimu, ką jis vadina intelektu, o protas tai vienų teiginių išvedimas iš kitų arba jų paneigimas, pagrįstas pastoviais loginiais dėsniais. Mąstymas yra tikrovės pažinimo procesas pasiremiant intelektu ir protu. Tokiame pažinimo procese galimi ir prieštaravimai (antinomijos), kada vienodai galima įrodyti ir tezę, ir antitezę, kas ir sudaro kritikos teorinį pagrindą ir esmę. Visuotinai pripažinta, kad būtent I. Kantui tenka nuopelnas atskleidus pažinimo prieštaringumą ir tuo pačiu kritinio mąstymo būtinumą visuose pažinimo procesuose.  Toliau skaityti „Algirdas Rasimas. Kritinis mąstymas”

1920 m. liepos 12 d. su Rusija buvo pasirašyta sutartis, kuria ji, kaip buvusi faktinė valdytoja, atsisakė visų teisių į Lietuvą, tame tarpe ir Vilnių su ten buvusia valstybine nuosavybe, perduodant viską Lietuvos valstybės naudai. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Rusijos kariuomenė pasitraukdama ir faktiškai perdavė visą turtą Lietuvos valstybei. Minėtuose pastatuose ir toliau veikė lietuvių kultūrinės ir mokslinės organizacijos, o rugsėjo pabaigoje visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių į teisėtai valstybei nuosavybės teisėmis priklausiusius statinius. Pastatai, kuriuos dabar perdavė Konventualų ordinui, tada buvo valstybinė nuosavybė. Lietuviška veikla minėtuose pastatuose buvo nutraukta ne Lietuvos valstybės valia, o Lenkijai okupavus Vilnių ir, deja, tuo laikotarpiu ilgą laiką  kryptingai naikinant  lietuvybės židinius  ir net jos ženklus. Tai irgi žinomi akivaizdūs faktai. Pastatai, esantys Vilniuje, Pranciškonų g. 1,  Lenkijos bažnytinei provincijai, konkrečiai Konventualų ordinui, buvo perduoti tik 1938 m. okupacinės administracijos teismo sprendimu, nors ir tuo metu tikrasis šių pastatų savininkas buvo Lietuvos valstybė. Teisme nebuvo ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos bažnytinės provincijos atstovų, teismas Lenkijos bažnytinei provincijai atidavė turtą, kuris Lenkijai nepriklausė. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos suverenitetą, tad jo pripažinimas šiandien reikštų Vilniaus okupacijos legatyvumą.  Ar ne to ir buvo siekiama? Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. LDK architektūrinis paveldas perduodamas Lenkijai”

Vis tik prasidėjo neformalios derybos tarp atskirų parlamentarų grupių ir pavyko sutarti, kad reikia parašyti ir pateikti Tautos referendumui Konstituciją, paruošti Seimo ir Prezidento rinkimų įstatymą ir tada Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą paleisti, kai tik Vilniuje susirinks naujai išrinkti Seimo nariai. Skeptikų netrūko kaip ir jau atvirų (o kas galėjo pagalvoti!) nepriklausomybės priešininkų, kurie jau drąsiai į akis sakė:  „Tai ką, pagaliau prisižaidėte nepriklausomybe!?“. Vienus įtikinome, o kiti netikėjo, kad sugebėsime parašyti Konstituciją ir rinkimų įstatymus, tad nutarė žiūrėti kas bus toliau. Parlamente tuo tarpu vėl prasidėjo normalus darbas priiminėjant tik tuos įstatymus, dėl kurių Sąjūdžio ir buvusios kompartijos remti deputatai sutarė iš anksto. Susidarė jokiais teisės aktais neformalizuotos dvi – rinkimų įstatymų ir Konstitucijos rašymo grupės. Aš dalyvavau dvylikos asmenų grupėje, kuri parašė LR Konstituciją. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Bažnyčios ir valstybės santykiai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją”

„Kaip žinia šalys nugalėtojos Antrajame Pasauliniame kare Šiaurinę Prūsiją, kurios nemažą gyventojų dalį sudarė lietuviai, administruoti perdavė Rusijai iki su Vokietija bus pasirašyta Taikos sutartis. Lietuvos valstybė, pati tada buvo Rusijos okupuota ir niekaip negalėjo apginti savo gentainių ar dalyvauti savo kaimynystėje esančio vokiško ir baltiško krašto esminį etninį pakeitimą rusais.

Sovietų Sąjungos oficialioji pozicija skelbė, jog „Kenigzbergo sritis buvo perduoda SSRS siekiant visiems laikams užkirsti galimybę iš to krašto kilti bet kokiems kariniams konfliktams Europoje“. Šiandieninė padėtis yra visiškai priešinga toms intencijoms- kraštas pavojingai apginkluotas ir toliau ginkluojamas puolamaisiais ginklais. Šiandien Rusija be jokių skrupulų laužo tarptautines sutartis ir įsipareigojimus, o ilgalaikiu tikslu nurodo siekį atstatyti buvusios carinės Rusijos imperijos ribas.

Manome, kad šiaurinės Prūsijos administravimo klausimas ir Taikos konferencijos sušaukimas per ilgai užsigulėjo valstybių-nugalėtojų diplomatinėse lentynose ir tolimesnis atidėliojimas gali turėti katastrofiškų padarinių. Esame realistai ir suprantame, kad krašto etninė sudėtis liks ta, kurią suformavo sovietinis genocidas, nes buvusių jo gyventojų neliko, bet šalys nugalėtojos nedelsdamos gali Taikos konferencijoje nustatyti tokius administravimo principus, kurie neleistų Šiaurės Prūsijos paversti karinio bauginimo ar konflikto židiniu“. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Suvalkų trikampis”

Rusų istorikas A. Dugin nurodydamas, kaip Rusija privalo „ dirbti“ Lietuvoje, kad jos „liaudis“ suprastų Eurazijos naudą ir patys pasisuktų Rusijos link, nurodo visaip keisti požiūrį į Lietuvos istoriją „ kad žmonės pasijustų jos neturintys“. Rekomenduoja naudotis žemaičiais save laikančių žmonių polinkiu į separatizmą, kelti jų „patriotizmą“ kartu remiant dabartinės Lenkijos pretenzijas Lietuvai. Lapkričio 20 d. per LRT kultūros kanalą  pravesta laida atsitiktinai ar tyčia kaip tik atitiko tokias rekomendacijas. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Po laidos”