Tiek auštojo mokslo, tiek ir viduriniojo mokslo reforma yra būtina, tačiau ką tik paskelbti aukštojo mokslo reformos matmenys iš esmės yra darbas, atliktas skubotai, nors pasiūlytas aukštųjų mokyklų kiekis yra visai logiškas ir priimtinas. Ruošiant šiuos metmenis didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į du dalykus – mokslo kokybę ir… kaip išvengti visiško aukštojo mokslo prestižo žlugimo. Vis tik, pradedant šią svarbią reformą reikia aptarti dar keletą esminių dalykų, svarbių ir visos valstybės raidai.
Pirmiausia – regioninė politika. Svarbu nuspręsti kurių miestų geografinė, demografinė ar energetinė aplinka yra tinkamiausia, suteikiant regionui palankaus vystymo(si) statusą. Tai būtų svarbi informacija sprendžiant ir mokslo reformas. Čia be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos galimais kandidatais galėtų būti Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Alytus ir gal net Tauragė.
Toliau, įvertinant pasirinktų regionų esamą potencialą, ten jau veikiančias įmones, turimas tikras ar tariamas „ekonomines zonas“ ir jau esamas tame regione mokslo įstaigas (pradedant profesinio mokymo mokyklomis ir kita), pabandyti modeliuoti reikiamų specialistų poreikį, įvertinant kokius specialistus galima pasiruošti vietose ir centralizuotai. Be to, svarbu išsiaiškinti kokių specialistų iš vis Lietuvai reikia ir ar visus juos galima pasiruošti Lietuvoje.
Be galo svarbu įvertinti (ir tuo pačiu skatinti) mokslo ir verslo sinergiją ir ne tik aukštojo mokslo lygmenyje, bet ir žemesniame lygyje. Tai leistų apsispręsti ir dėl naujųjų universitetų lokalizacijos. Taip pat būtina atlikti mokslo įstaigų sugrupavimą (modeliavimą), nustatant kurios profesinės mokyklos, kolegijos ir universitetai užtikrintų galimybę jaunimui mokytis etapais, keliant pagal poreikius savo kvalifikaciją ir išsimokslinimo lygį. Taip pat reiktų įvertinti ir verslo įmonių poreikį kelti savo darbuotojų kvalifikacijas.
O iš esmės reiktų prognozių apie mūsų ekonomikos raidą, tame tarpe „žiedinės ekonomikos“ integravimą, atsinaujinančios energetikos ir jos įrenginių gamybą, pagaliau apie vis plačiau skelbiamą „ketvirtąją industrijos revoliuciją“.
Pradėjau apie mokslo sektoriaus reformas, tačiau iš esmės noriu atkreipti dėmesį į tarpinstitucinio ar tarpžinybinio bendradarbiavimo trūkumą. Nejaugi tai mums vis dar „neatrasta žemė“? Juk švietimo-mokslo reforma yra ne tik Švietimo ministerijos reikalas, o daugelį žinybų ir institucijų apimantis darbas. Čia reiktų prisiminti ir dviejų profesorių „polemiką“ atradus svarbų Lietuvai dokumentą. Galop jie irgi, rodos, sutarė, kad tarpinstituciniai ryšiai yra svarbu.
Paminėsiu keletą faktų, kai tarpinstitucinių ryšių nepaisymas daro nemažus nuostolius. Jeigu didieji miestai būtų susitarę ir bendrai užsakę miesto transporto „elektroninio bilieto“ programą, būtų sutaupyta milijonai eurų. Tas pats yra nutikę atskirai ruošiant daugelio ministerijų informacines sistemas, paralelios, bet atskiros IT sistemos įdiegtos Sodroje ir Mokesčių inspekcijoje, o įvairių, tarpusavyje nebendraujančių duomenų bazių irgi yra apstu. Tai vėl neatsakingai išleisti milijonai. Daugelis savivaldybių skelbia konkursus viešojo transporto įsigijimui, tuo tarpu baigiama įrengti SGD terminalo antžeminė saugykla, leidžianti naudoti suskystintas dujas ir transportui (tame tarpe ir viešajam transportui). Gal ir čia reiktų skelbti vieną konkursą aprūpinant savivaldybes dujas naudojančiu transportu. Tai būtų pigiau ir net ekologiškai švariau, be to pagerintų SGD terminalo ekonominius rodiklius. Deja, ir čia bendrų sprendimų nematyti.
Grįžtant prie mūsų temos, akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų pertvarką reikia vykdyti greitai, kitaip visa sistema pasmerkta žlugti. Tarpžinybinis bendradarbiavimas leistų tai atlikti žymiai kokybiškiau, o požiūris į reformą kitu kampu, tai yra mokslo studijų kokybę sugretinant su nauda valstybei, leistų atsirasti papildomiems argumentams skubinti šią reformą. Belieka tikėtis, kad Vyriausybė ir Seimas tvirtai atsilaikys atskirų universitetų lobistų spaudimui reformą keisti tik jų naudai.