Apie pandemijos (su)valdymą.
Pirmiausia yra pasitikėjimas valdžia. Veryga atėjo į valdžią kaip kovotojas su alkoholizmu, tačiau daugelis abejojo jo skelbiama informacija apie labiausiai nusigėrusią tautą. Taigi, daug kas abejojo ir jo tarnybų skelbiama informacija apie Covid-19. Keistas suskirstymas amžiaus grupėmis, milžiniškomis teritorijomis dar labiau stiprino nepasitikėjimą teikiama informacija. Abejonių kėlė ir teikiama informacija apie užsikrėtimus praėjusių rinkimų metu.
Kita „problema – bėda“ tapo pasirinktas keistas pandemijos valdymo modelis. Atsirado diktatorius (lyg ir fiureris, tikriausiai pagal rytietišką polittechnologų modelį), kuris turėjo draudimais valdyti situaciją ir tuo pačiu ruošti dirvą sekančių rinkimų laimėjimams, tačiau pamiršo vykdytojus, kurie ir turėjo atlikinėti eilinius neatidėliotinus darbus. Taigi visi laukė nurodymų, nes vietinė iniciatyva tapo „ideologiškai netoleruotina“.
Tačiau pagrindinė šio fiasko problema buvo (ir yra) tai, kad nebuvo įveiklintas Civilinės saugos įstatymas, kuriame taip pat yra kovos su įvairiomis pandemijomis skyrius. Deja, įstatymas buvo (ir vis dar liko) netobulas, bet jį reikėjo jau tada staigiai tobulinti ir įgalinti visas tarnybas ir visas savivaldybes veikti pagal jį. Kita vertus, minėtas įstatymas turi įsigalioti ir atsitikus stichinėms nelaimėms ar net branduolinei nelaimei. Įstatymo tobulinimas – naujosios valdžios pirmaeilis darbas. Deja, dėl išplitusios pandemijos greitai visa tai įgyvendinti būtų sunku, tad gal pirmiausiai turėtų atsirasti kiekvienoje savivaldybėje visuomenės sveikatos centro kompetentingi darbuotojai, kurie ir padėtų išaiškinti bei izoliuoti lokalius epidemijos židinius.
Energetikos problemos
Dabar visi įvardintų pagrindinę problemą energetikoje – kaip ignoruoti baltarusių norą „iškišti“ į vakarų rinkas savo elektrą, generuojamą nesaugios Astravo AE. Taip, tai aktuali problema, bet…
Gruodžio 10 dieną pradėtas pirmas elektros rinkos liberalizavimo etapas buitiniams vartotojams, kurių metinis elektros energijos suvartojimas objekte ne mažesnis, kaip 5000 kWh. Nuo 2022.01.01 limitas bus sumažintas iki 1000 kWh/metams, o dar po metų, t.y. nuo 2023 metų – visiems. Taigi, visiems siūloma skubiai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, o nepasirinkusiems bus taikomos baudos (padidintos elektros energijos kainos). Tačiau jau pasirinkusieji tą „nepriklausomą“ tiekėją signalizuoja, kad jie už elektrą irgi mokės daugiau!
Su vakarais pakankamo elektros energijos perdavimo ryšio ir laisvos elektros prekybos beveik nėra, latviai elektrą gaminasi patys (naudodami ir Independence dujas), estai irgi turi pakankamą vidaus generaciją, Lietuvoje tuo tarpu generuojama tik „pulsuojanti“ (vėjo, saulės) elektra, o pakankamos išlyginamosios generacijos kaip ir nėra. Mes vis dar susieti su BRELLu, tai yra Rusijos šiaurės vakarų elektros energetine sistema, taigi, tiems „nepriklausomiems“ tiekėjams elektrą belieka pirkti iš Rusijos, o per ją ir iš Baltarusijos (įskaitant ir latvių teikiamas paslaugas).
Faktiškai nėra ir tikrai nepriklausomos elektros biržos, taigi, visų „nepriklausomų“ tiekėjų siūloma elektra yra brangesnė už dabar tiekiamą elektros energijos kainą. Kita vertus, biržą reikia sukurt ir tik tada gąsdinti baudomis. Taip pat neaišku, kokios baudos (tai yra padidinta elektros kaina) bus taikomos ir kaip bus skaičiuojamos „nepaklusniems“ (nespėjusiems ar nesupratusiems iš ko rinktis) elektros vartotojams, kaip ir kas visa tai prižiūrės, kur nueis taip surinktos piniginės įplaukos.
Iš visa tai, kas išdėstyta akivaizdžiai matosi du dalykai. Pirma – buitinius elektros vartotojus „stumiama“ pirkti baltarusišką elektrą (!?). Antra – visa tai prieštarauja dabar plačiai proteguojamam Gerovės valstybės modeliui, kur energijos (šilumos, vandens, elektros) tiekimas turėtų būti paslauga, o ne pelno siekimo objektas.
Mokymo(si) sistemų sinergija
Viduriniojo mokslo įstaigos stengiasi išimtinai ruošti mokinius siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, lyginant su kitais kraštais, ten apie 60 proc. baigusiųjų vidurinę grandį moksleivių renkasi profesinį išsilavinimą, tai yra nori turėti amatą.
Esmė – vidurinės grandies mokymo programos (įskaitant ir profesines mokyklas) bei aukštesnio mokslo programos turėtų būti sudarytos taip, kad jau įsigijęs amatą (specialybę) jaunuolis, esant jo norui, mokslus galėtų tęsti aukštesnės pakopos mokykloje, tai yra būtų tam tikroms specialybėms ar specializacijoms sudaryta atskirų mokyklų grandinėlė. Visa tai leistų tiek jaunam žmogui, tiek jo tėvams nebijoti, kad jų atžala „liks be mokslo“.
Prieš susisteminant išsilavinimo grandinėles, tai yra sugrupuojant mokyklas iki aukščiausio lygio, reiktų atsižvelgti į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus regionus ir verslo tuose regionuose poreikius. Visuose išvardintuose regionuose galima būtų vystyti atskiras mokslo šakų specializacijas. Pagrindiniai universitetai turėtų likti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, įvertinant, kad ir jie turės savas sąsajos grandinėles su žemesnio lygio mokyklomis.
Kultūrinės raidos kryptys
Jau tikrai laikas atsiriboti nuo „Vyšnių sodo“, „Boriso Godunovo“ ar dar ko nors panašaus – deja, nors tai ir nostalgiška rytuose besimokiusiems kultūrininkams, bet tai jau praeitis. Belieka tikėti, kad naujasis ministras atskirs kas yra Kremliaus peršama propaganda, o kas yra tikroji kultūra.
Norėčiau užsiminti ir apie visiškai apleistą sritį – kultūrinius ryšius su etniškai artima Latvija. Artimos kultūros tautos, turi žymiai glaudžiau bendradarbiauti, tuo tarpu, matydami tik trumpus ir abejotinus ekonominius interesus, tautos, turinčios seniausias Europos kalbas, tolsta.
Namų renovavimas ir kita
Daugiabučių, o gal net ir individualių namų renovacija pagal esančias tendencijas užruks dešimtmečius. Reikia ieškoti naujų būdų, o gal net ir idėjų.
Ruošiantis renovacijai pirmiausiai reikia atsisakyti visokių nereikalingų projektų. Turėtų būti svarbūs du rodikliai – namo stabilumas, tai yra tvirtas namo konstruktyvas (namas negriūva) ir renovuotinų namų pastatymo metai (pvz. prieš 30 metų ir dar anksčiau). Toliau pagal tipinius projektus parenkamas apšiltinimo variantas, naudojant Lietuvoje gaminamas apšiltinimo medžiagas (gal net ir iš kanapių pluošto). Valstybės įsikišimas į renovacijos procesą galėtų būti apšiltinimo medžiagų gamybos dotavimas, jei tos medžiagos naudojamos pagal suprastintas procedūras atrinktiems renovuoti namams. Pagal valstybės galimybes galėtų būti dotuojami ir kiti darbai, ypač atsinaujinančios energetikos elementų diegimas. Vietinių resursų naudojimas taip pat būtų teigiamas poveikis tiek mūsų žemės ūkiui, tiek ir pramonei.
Dar viena sritis, reikalaujanti skubaus reglamentavimo – tai daugiabučių namų statyboje naudojamas terminas „dalinė apdaila“. Projektų vystytojai statomus namus tik iš išorės apdailina, nudažo, o viduje lieka tik „dėžutės“, tai yra nebūna nei elektros, santechnikos vamdžių instaliavimas, neįrengiami ar net laiptai tarp aukštų. Taip nekilnojamo turto pirkėjas dažniausiai apsigauna, manydamas, kad pigiai nusipirko butą, kotedžą ar net namą, nors paaiškėja, kad pilna apdaila kainuoja panašiai tiek, kiek ir nusipirkta „dėžutė“.
Apie tiekimo grandinių trumpinimą
Jau seniai įrodyta kad „masto“ ekonomika ir tarptautiniai prekybos tinklai sugeba užsidirbti maksimalius pelnus, tuo tarpu ciklinė ekonomika ir trumpos tiekimo grandinės niekaip nedera su dideliais (ir finansiškai galingais) prekybos tinklais. Čia nusimato gana rimtas konfliktas ir ne tik Lietuvoje.
Tiekimo grandinių trumpinimą galėtume pradėti skatinant ūkininkus tiesiogiai pardavinėti savo produkciją. Schemos čia paprastos: ūkininkas –artimiausias turgelis (įrengtas su tam tikra valdžios parama), arba internetinė prekyba, arba net produkcijos pristatymas užsakovui ir taip toliau. Pavydžių kad tokia prekyba jau vyksta – apstu, reikia tik dar ir nedidelių paskatų, pavyzdžiui įvedant didiesiems tinklams pradžioje kad ir nedidelį tinklo mokestį, o surinktos lėšos būtų naudojamas sudaryti trumpesnes tiekimo grandines. Čia pasiūlymai tik mažam segmentui, bet nuo mažų darbų ir lengviausia pradėti. Žinoma, laukia ir dideli darbai – pandemija parodė, kad tampa net pavojinga tikintis, kad viską galima nusipirkti tik Kinijoje.
Apie gerąsias investicijas
Žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad policija, investavusi į TRIKOJUS vieną milijoną eurų jau surinko net penkis milijonus eurų baudų – čia tai bent investicija! Šaunuoliai, investuokite dar – valstybės iždas pasipildys milijonais neklaužadų pinigėlių.
O jei rimtai – gal jau laikas laikytis visiems suprantamų taisyklių? Gal čia ir yra mūsų sėkmės raktas!?