Praėjusių metų pabaiga buvo pažymėta svarbiu įvykiu. Jungtinių Tautų organizuotoje klimato kaitos konferencijoje gruodžio viduryje Paryžiuje 195 valstybės (tame tarpe ir Lietuva) susitarė vykdyti vieną iš ambicingiausių projektų žmonijos istorijoje – stabdyti planetos klimato kaitą, mažinant anglies dvideginio ir kitų dujų emisijas, sukeliančias šiltnamio efektą. Sutarta, kad susitarimą pasirašiusios valstybės iki 2020 m. turi atlikti visus paruošiamuosius darbus, o iki 2022 m. pabaigos turi būti pradėti vykdyti kiekvienos valstybės konkretūs klimato kaitos mažinimo planai. Jų vykdymą nuo 2023 m. prižiūrės tam tikslui sukurti JT padaliniai.
Pagrindiniai CO2 išmetimai į atmosferą vyksta energetikos įmonėse, naudojančiose iškastinį kurą, todėl svarbu aktyvinti atsinaujinančios energetikos vystymą, jos naudojimą tiek buityje, tiek ir pramonėje. Labai svarbiu prioritetu tampa ir žiedinės ekonomikos diegimas visose verslo srityse, tai yra – būtinybė vystyti tokį gamybos ciklą, kai naudojant minimalų energijos kiekį bei tą pačią energiją gaunant iš atsinaujinančių šaltinių, kuriamas ir gaminamas su minimaliomis gamybos atliekomis bei maksimaliai panaudojantis antrines žaliavas ilgalaikio vartojimo produktas. Žiedinė ekonomika negalima be inovacijų diegimo, tad mokslo ir verslo sinergija čia yra būtina.
Mūsų vyriausybė jau yra įpareigojusi Energetikos ir Aplinkos ministerijas iki 2019 m. paruošti Klimato kaitos mažinimo planą, tačiau keista, kad tik dvi ministerijos įpareigotos ruošti tokį svarbų dokumentą. Manau, kad viską pradėti reikėtų nuo Švietimo ministerijos. Nedelsiant į mokymo planus turi būti įtraukta klimato kaitos problematika ir kaitos mažinimo būdai. Turi būti aiškinama, kas konkrečiai kiekviename mieste, gyvenvietėje ar kaime yra potencialūs klimato kaitos sukėlėjai (gamtos teršėjai), ką galima padaryti stabdant klimato kaitą. Kiekviena šeima, šildydama savo būstą, naudodama vandenį, pasirinkdama ir ruošdama maistą, rūšiuodama šiukšles ir atliekas taip pat gali prisidėti prie CO2 mažinimo. Lai šias idėjas į šeimas atneša moksleiviai. Jaunimas greitai perima iniciatyvas – prisiminkime praeitų metų tautinių juostelių pynimo vajų. O čia būtų dar prasmingiau – aptarti, suskaičiuoti ir įgyvendinti, keliomis tonomis galima būtų sumažinti CO2 emisiją jūsų miestelyje, panaudojant minimalias priemones ir įtraukiant vietos verslą bei vietos bendruomenę.
Ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą Ūkio ministerija taip pat turėtų prisiimti nemažai pareigų. Atsinaujinančios energetikos įrangos gamyba, jos optimizavimas – vienas iš pirmųjų prioritetų, taip kaip ir žaliųjų darbo vietų kūrimo skatinimas tiek finansine parama, tiek teisiniu reguliavimu. Kas yra žaliosios darbo vietos? Norint naudoti biokurą, atsiranda daug darbų – reikia paruošti kuro skiedras, šiaudų granules, jas transportuoti į vartojimo vietas, o tai jau darbo vietos – žaliosios darbo vietos. Žaliosios darbo vietos sukuria taip vadinamą plėtros efektą, pavyzdžiui, naudojant tą patį biokurą reikalingas ir projektuotojų indėlis – projektuoti įrenginius, toliau reikia pagaminti suprojektuotus įrenginius, pritaikytus to kuro naudojimui, taip pat reikia ruošti specialistus, mokančius eksploatuoti minėtus įrengimus, pastatyti jėgaines ir t.t. Tačiau biokuras yra ne vien tik medienos skiedros ar šiaudai – tai ir biodegalai, biodujos, o ir čia pradeda veikti minėtas plėtros efektas – atsiranda naujos žaliosios darbo vietos. Tokiu pačiu principu žaliosios darbo vietos atsiranda kuriant, įrenginėjant ar eksploatuojant vėjo, saulės ar vandens jėgaines.
Akivaizdu, kad Lietuva neturi išradinėti dviračio, kuriant saulės ar vėjo elektrines, tačiau čia jau dabar matome svarų mūsų verslo indėlį – Lietuvoje jau gaminama nemažai komponentų vėjo jėgainėms, įvairios paskirties saulės moduliai, kuriuos, gal ir nedrąsiai, bet jau po truputį pradeda naudoti mūsų architektai tiek kaip eksterjero elementus, tiek kaip ir žaliojo namo (tausojančio energiją) būtinąją atributiką. Verslininkus ir mokslininkus reikėtų skatinti kurti atsinaujinančios energetikos įrenginių komplektus, tinkančius sodybai, namui ar net butui, daugiabučiams pastatams ar net jų kvartalams, fermoms, įstaigoms ir t.t. Tai spartintų atsinaujinančios energetikos plitimą.
Naudoti atsinaujinančią energetiką namų ūkiuose ir daugiabučiuose skatintų ir tipiniai sprendiniai – tipiniai renovavimo projektai, tipiniai atsinaujinančios energetikos panaudojimo projektai. Pastarieji turėtų tapti privalomais dieginiais tiek renovuojant, tiek statant naujus namus. Mes jau pereiname prie Aplinkos ministerijos kompetencijų.
Čia reikėtų aptarti vieną įdomią detalę. Europos Sąjungos (ES) direktyvos reikalauja, kad nuo 2016 m. visi statomi nauji namai būtų ne mažesnės nei A energinio naudingumo klasės, tai yra pastatai turi iš esmės naudoti žymiai mažiau energijos ir visi statybų leidimai nuo 2016 m. turi būti išduodami tik A energinio naudingumo pastatų statybai, o nuo 2020 m. turi negalioti iki 2016 m. išduoti leidimai statyti B ar žemesnės klasės pastatus. Kai visas pasaulis džiaugėsi susitarimu dėl klimato kaitos mažinimo, mūsų Aplinkos ministerija paskelbė išsiderėjusi pereinamąjį laikotarpį – minėti reikalavimai pradės veikti tik nuo šių metų lapkričio mėnesio. Taigi Lietuva savotiškai pasižymėjo, atitolindama klimato kaitos mažinimo proceso pradžią. „Kiekvienos šalies situacija yra skirtinga, todėl įgyvendinant ES reikalavimus būtina kiekvienu atveju atsižvelgti į gyventojų interesus ir juos ginti“, – ministerijos pranešime cituojamas aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Tačiau direktyvos galiojimo atidėjimas, ko gero, yra ne gyventojų, o statybų vystytojų interesų tenkinimas – matomai iki šių metų lapkričio dar bus galima gauti leidimus statyti žemesnės energinės klasės namus, kurių statyba yra gerokai pigesnė. Čia galima įžiūrėti net ir korupcijos šešėlio elementų.
Kita vertus, Aplinkos ministerija, pasinaudodama Ignalinos savivaldybėje išbandytu nauju renovuojamų pastatų finansavimo modeliu, 2015 m. sudarė galimybę renovuoti beveik 700 daugiabučių. Tačiau tai tik pradžia, nes iki šių metų pradžios iš viso yra renovuota tik apie 10 proc. mūsų šalyje esančių daugiabučių, tad darbų nusimato daug. Analizuojant paeitų metų renovavimo rezultatus, išryškėjo ir naujos problemos – pradėjo trūkti statybininkų, galinčių kokybiškai atlikti renovavimo darbus, ne visada sklandžiai vyko finansavimas, minimaliai buvo diegiama atsinaujinančios energetikos įranga. Pamažu ryškėja ir seniai prognozuotas konfliktas – kruopščiai renovuoti pastatai net iki 50 proc. mažiau naudoja energijos, o įdiegus atsinaujinančios energetikos elementus šilumos suvartojimas dar labiau sumažėja. Tuo tarpu šilumą centralizuotai tiekiančioms įmonėms, sumažėjus šilumos tiekimams, didėja šilumos transportavimo ir gamybos kaštai. Ši problema tik aštrės, kai masiškai pradėsime statyti A energinio naudingumo pastatus, ar net A +++ energinio naudingumo pastatus (žaliuosius namus). Energetikos centralizacija, ar decentralizacija – kas nugalės? Kalbant apie centralizuotą šilumos tiekimą, turimą infrastruktūrą matomai dar kurį laiką galėsime naudoti, tačiau ateityje gali atsirasti problemų. Diskutuojant apie šilumos tiekimo trasų, o taip pat dujų, ar net elektros tinklų išlaikymo būtinybę ateityje, matomai reikės keisti visą kainodarą, ko gero, visa tai priskiriant prie socialinių poreikių, kuriuos jau tenkiname prižiūrėdami miestų gatves ar įvairius kelius. Šios problemos sprendimas taip pat turi būti aptartas ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą.
Tuo tarpu žalieji pastatai jau statomi. Man teko asmeniškai lankytis viename tokių pastatų, Talino centre stovinčiame įspūdingame verslo centre NAVIGATOR. Paklausus apie šio pastato privalumus, išgirdau netikėtą atsakymą – čia gali nuomotis biurus tik prestižinės, turinčios gerus finansinius rodiklius firmos. Priežastis – aukštos nuomos kainos, kuriomis stengiamasi padengti visų alternatyvių energetinių įrengimų išlaidas. Pastate tikrai panaudota visi žinomi atsinaujinančios energetikos sprendimai, surenkamas ir panaudojamas net lietus vanduo. Toks pastatas – puiki galimybė išbandyti viename objekte įvairias energiją taupančias sistemas, alternatyvios energetikos generavimą, ryšį su centralizuotais energijos tinklais, statybinius sprendimus panaudojant naujas medžiagas, turinčias aukštas termoizoliacines savybes, ar net statinių vadybos naujoves. Yra sukurta ir tobulinama žaliųjų pastatų sertifikavimo sistema. Tokių žaliųjų pastatų statymo išlaidos po truputį pinga. Suomijoje šiuo metu statomi net 79 žalieji pastatai, Estijoje – 4, o Latvijoje ir Lietuvoje – po vieną žaliąjį pastatą. Taigi, atsiradus patirčiai, žalieji pastatai pigs ir plėsis jų panaudojimo ratas.
Tačiau yra ir kitokių sprendimų. Kai kurios šalys, norėdamos įgauti patirties taikant atsinaujinančią energetiką, eksperimentuoja „iš kito galo“. Tam panaudojami socialiniai būstai, kuriuose ir įrengiama visa galima alternatyvioji energetika. Vietoje pašalpų tų būstų gyventojai mažiau moka už karštą vandenį ar elektrą, tuo tarpu tinklo operatoriai ne tik kad gali eksperimentuoti, kaip geriau sutvarkyti elektros mainų sistemą, bet ir gauna naudos surinkdami perteklinę elektrą. Prisiminus, kiek Socialinių reikalų ministerija praeitais metais grąžino nepanaudotų lėšų, arba kiek pašalpų tiesiog prageriama, aptartą praktiką tikrai reiktų įtraukti į Klimato kaitos mažinimo planą.
Pateikta problematika rodo, kad ruošiant Lietuvos Klimato kaito mažinimo planą praktiškai turi dalyvauti visos mūsų šalies ministerijos. Negali likti nuošalėje ir nei viena partija, visuomeninės asociacijos. Kita vertus, reikia kruopščiai sumodeliuoti iškastinio kuro vartojimo mažinimą taip, kad perėjimas prie atsinaujinančios energetikos sutaptų su naujų žaliųjų darbo vietų kūrimu, kurias galėtų užimti su iškastiniu kuru dirbę energetikos darbuotojai.
Pasidairykime kaip reikalai klostosi tradicinėje – iškastinio kuro energetikoje. Apie dujų ir naftos kainų kritimo priežastis yra pateikta daug aiškinimų ir vienas iš jų – spartus atsinaujinančios energetikos technologijų tobulėjimas ir atsinaujinančios energetikos priemonių pigimas. Dar viena priežastis – JAV prasidėjęs skalūninių dujų ir skalūninės naftos išteklių panaudojimas (taip pat taikant naujas technologijas) bei leidimas šiuos išteklius eksportuoti į bet kurią pasaulio vietą. Pirmieji tanklaiviai jau pajudėjo. Pagal JAV mokslininkų ir ekonomistų prognozes skalūninių dujų ir naftos ištekliai yra „neišsenkami“, tad bet kuriai šaliai pradėjus mažinti išgaunamos naftos ar dujų apimtis arba pradėjus jų kainą, JAV verslininkai per du-tris mėnesius galės paleisti jau išžvalgytus skalūninių dujų ar naftos telkinius, kurie vėl neleis kilti šių produktų kainoms. Kita vertus, atsinaujinančios energetikos tobulėjimas ir pigimas leidžia netaupyti minėtų iškastinio kuro resursų, nes gali būti, kad dėl masinės klimato kaitos mažinimo iniciatyvų plėtros ir galimybės apsirūpinti energetikos resursais vietoje, iškastinis kuras iš vis taps nepopuliarus, o jo išgavimo plėtros projektai, pavyzdžiui Arkties regione (Rusijos svajonė), taps labai panašiais projektais į tuos, kai buvo bandoma Sibiro upes nukreipti tekėti į priešingą pusę.
Visgi iškastinis kuras bus dar kurį laiką naudojamas, tačiau jis negalės būti politinio spaudimo įrankiu. Šiuo požiūriu beveik jau galima teigti – „korta mušta“! Tačiau turime dar vieną energetikos sritį, kur naudojamas iškastinis kuras ir kurį panaudojus, jį vėl reikia užkasti. Pasaulis dar nežino, kaip pastarąjį nukenksminti. Taip, kalbame apie branduolinę energetiką ir, deja, politinio spaudimo aspektų šioje srityje vis dar apstu. Vien Rusija siūlosi statyti branduolines jėgaines Indijoje, Irane, Turkijoje, Vengrijoje, net ir Suomijoje, tikėdamasi išlaikyti savo politinę įtaką minėtose šalyse, o Astravo AE statyba Baltarusijoje – akivaizdus politinio spaudimo, provokavimo ar net tautų kiršinimo pavyzdys. Neseniai Lietuvoje lankęsis prof. Bulat Nigmatulinas, 1998-2002 m. buvęs Rusijos Federacijos atominės energetikos viceministru, atvirai pareiškė, kad Astravo AE Baltarusijai nereikalinga, nes jos pagaminta elektra bus nekonkurencinė net Rusijoje, be to Rusija šiaurės vakarų regione turi naujai įrengtų ir stovinčių jėgainių, galinčių pagaminti per metus net 15 GWh elektros energijos, taigi, net jeigu Astravo AE pardavinės elektrą savikaina, tai sudarys konkurenciją Rusijos jėgainėms. Be to, profesoriaus nuomone, Baltarusija tiesiog nepajėgi tokios jėgainės statybą finansuoti, tad Rusija ją tiesiog turės padovanoti „broliškai tautai“. Nors B. Nigmatulino nuomone minėta jėgainė turėtų būti saugi, vis tik Baltarusijos opozicijos atstovai teigia, kad esant nepakankamai kontrolei, Astravo AE statybų aikštelėse tiesiog vagiamas betonas, metalo strypai ir viskas, kas yra nepakankamai saugoma. Tuo pačiu metu Baltarusijos prezidentas tvirtina, kad Astravo AE bus greičiausiai pastatyta ir pigiausia branduolinė jėgainė! Čia dar vienas pretekstas nerimauti dėl eksperimentinės branduolinės patikimumo. Kita vertus, Baltarusijos Astravo rajono administracija džiaugiasi, kad daugybė užsienio kompanijų dirba ir sumoka rajono biudžetui didelius mokesčius. Įdomu, kiek tarp tų užsienio kompanijų yra lietuviškos kilmės „atsakingo verslo“ įmonių?
Prof. B. Nigmatulinas taip pat teigė, kad yra pasaulyje pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės stovi arti didelių miestų, tačiau jis negalėjo pateikti pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės būtų eksploatuojamos šalia kitų valstybių tankiai gyvenamų rajonų, nesuderinus su kaimynine valstybe ar jai prieštaraujant. Priešingai, yra pavyzdžių, kai tokių jėgainių statybos buvo sustabdytos. Pavyzdžiui – Švedija sustabdė jėgainės statybą netoli Danijos, po pastarosios protestų, taip pat bręsta Vokietijos ir Prancūzijos konfliktas dėl šalia Vokietijos pasienio prastai prižiūrimos Prancūzų AE.
Vis tik kodėl Astravo AE yra statoma? Kodėl Rusija investuoja lėšas į ekonomiškai neatsiperkantį objektą? Akivaizdu, kad Lietuvai ir aplinkinėms šalims, įskaitant ir Baltarusiją, minėtoji jėgainė sukels daug rūpesčių. Visos įvykusios branduolinių jėgainių avarijos, pagal galutines ekspertų išvadas, buvo žmogiškojo faktoriaus (žmogaus klaidų) padarinys projektuojant, statant ar eksploatuojant. Tad nesvarbu, kiek apsauginės automatikos sistemų ten buvo įdiegta. Žmogiškojo faktoriaus svarbą patvirtina ir tai, kad Fukušimos AE savininkams ir valdytojams po branduolinės jėgainės avarijos buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Astravo AE avarijos atveju bus užterštos Neries ir Nemuno upės, o fatalios avarijos atveju reikės evakuoti (gal net negrįžtamai!) Vilniaus ir kitų miestų ar kaimų gyventojus. Kita vertus, Astravo AE negalės dirbti stabiliai, nes neprojektuoja įrenginių (tokių, kaip Kruonio HAE), kurie atliktų pirmojo rezervavimo funkcijas. Gal čia ir yra „šuo pakastas“? Rusija akivaizdžiai nenori, kad Baltijos šalys išeitų iš BRELL elektros energetinės sistemos ir sinchronizuotųsi su kontinentinės Europos energetinėmis sistemomis, Rusija taip pat nenori spręsti Karaliaučiaus anklavo aprūpinimo energija klausimo, todėl Rusija ir stato Baltarusijoje branduolinę jėgainę tam, kad turėtų „pagrįstų“ pretenzijų į mūsų Kruonio HAE, taip pat kad galėtų „pramušti langą“ elektros eksportui į vakarus, naudotis jungtimis su Lenkija, Švedija ar net Suomija, o gal net norėdama sukurti pretekstą „apsaugoti regioną nuo galimų branduolinės jėgainės Baltarusijoje avarijų“ įvedant žalius ar kitos spalvos žmogelius.
Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Marošas Šefčovičius, atsakingas už ES energetikos sąjungą ir klimato kaitos valdymo priemones, vasario mėnesį lankėsi Lietuvoje. Susitikime su premjeru Algirdu Butkevičiumi aptarė ir Astravo AE problemą. Jis patikino, kad ES imsis visų priemonių, užtikrinančių branduolinių jėgainių, esančių ar statomų arti ES sienų, saugumą. Įrengus Astravo AE bus pareikalauta atlikti stress test (liet. avaringumo testą). Tačiau esmė juk ne patikimumo bandymuose, o visai kitur – akivaizdu, kad Rusija, statydama Astravo ir bando įgyvendinti anksčiau išsakytas prielaidas dėl BRELL ateities, nori neleisti sinchronizuotis su kontinentinės Europos energetika, be to sudaryti sąlygas laikyti pastovioje įtampoje kaimynines valstybes dėl galimos (ar net tyčia sukeltos) katastrofos. Gal čia norima padaryti tą patį, kaip kad dirbtinai palaikomi „karštieji taškai“ Padnestrėje, Donbase, Gruzijoje, Karabache?
Lietuva dar 2012 m. referendume į klausimą „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“ atsakė – NE. Lietuvos 62,68 proc. piliečių nepritarė atominės jėgainės statybai, tuo faktiškai paskelbdami savo šalį nebranduolinės energetikos zona. Tuo tarpu mūsų energetikos ministras kovo 10 dieną, kalbėdamas per radiją, patvirtino, kad Visagino AE projektas dar yra ministerijos darbotvarkėje. Čia dar ir dar kartą reikia priminti visiems, kurie teigia, kad referendumas neva buvo patariamasis, todėl nebūtina į jį atsižvelgti. Įvykusiame referendume priimti tautos sprendimai yra privalomi pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus – patariamuoju referendumu jis vadintas tik todėl, kad šiuo klausimu nėra privalomos tvarkos dėl šio klausimo referendumą skelbti, tačiau jei jau referendumas paskelbtas ir įvyko –sprendimas yra privalomas.
Lenkija turi abejonių ir vis dar delsia parinkti vietas norimai statyti branduolinei jėgainei, nes vis daugiau gyventojų nenori šalia matyti tokio objekto. Tuo tarpu Suomija įklimpo su savo nesibaigiančia „amžiaus“ statyba – „Olkiluoto 3“ branduoline jėgaine, kurios projektavimas pradėtas dar 2000 m., o statyba pradėta 2005 m. Nors nuo projekto pradžios jau praėjo 16 metų ir statybų kaštai labai padidėjo, teigti kad galimai jau nerentabili jėgainė bus įrengta 2018 m. bei duos naudą suomių ekonomikai – tikrai sunku patikėti. Paskutinės naujienos iš Jungtinės Karalystės – kovo pradžioje kompanija Électricité de France S.A. EDF ( angl. Electricity of France), sutikusi pastatyti ir 35 metus eksploatuoti du branduolinius reaktorius Hinkley Point atominėje elektrinėje, apskaičiavo, kad kompanijai 35 metams garantuotas tarifas 120 eurų/MWh yra nepakankamas be nuostolių baigti tą projektą. Taigi net turinčioms stiprią ekonomiką šalims nesiseka su branduolinės energetikos plėtra. Tad, visa tai įvertinus, gal būtų laikas atsiklausti ir mūsų kaimyninių šalių piliečių – gal ir jie norėtų savo šalis paskelbti nebranduolinės energetikos zonomis? Taip iš esmės atsirastų pagrįstų argumentų, kodėl Astravo AE nereikėtų statyti. Gal nuo to reikėtų pradėti ir mūsų partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir, žinoma, Vyriausybei stabdant Astravo AE statybas. Gal net kaimynai baltarusiai supras, kad minėta jėgainė yra tik Rusijos agresyvių ambicijų vaisius?
Yra dar vienas mitas, kurį paneigė šių metų vasario pabaigoje Hjustone (Techaso valstija, JAV) vykusioje konferencijoje jos dalyviai. Beje, ši kasmetinė konferencija dar vadinama „Energetikos Davosu“ (angl.“Davos of Energy“). Ten buvo teigiama, kad taip vadinamos „bazinės generacijos“ būtinumas gana sparčiai nyksta kai kompleksiškai naudojami pagrindiniai atsinaujinančios energetikos šaltiniai: vėjas, saulė, vanduo ir biomasė. Visa tai mes jau ir Lietuvoje mokame naudoti, belieka tik šias energetikos rūšis vystyti, ypač atkreipiant dėmesį į mūsų Kruonio HAE rekonstravimą bei visų Lietuvos hidroelektrinių sujungimą į vieningą valdymo tinklą (smart grid principas). Taip pat reikia pastebėti, kad pereinamajam laikotarpiui turime pakankamai generavimo šaltinių, galinčių tenkinti taip vadinamą „bazinę generaciją“, ypač kai užsitikrinome stabilų gamtinių dujų tiekimą ir tikras dujų rinkos kainas. Tuo tarpu vienas iš pagrindinių branduolinės energetikos šalininkų argumentų ir yra „užtikrinti bazinę generaciją“, kurios … vykdant klimato kaitos mažinimo priemones tiesiog neprireiks. Gal vis tik mūsų energetikos ministrui Rokui Masiuliui reikėjo vykti ne į Japoniją pasirašyti kažkokio bendradarbiavimo memorandumo apie branduolinę energetiką, o į „Energetikos Davosą“ JAV, ten tikrai būtų prasmingiau praleistas laikas.
Šiuo metu Lietuvos energetikos ūkis turi puikias galimybes. Viską galima būtų palyginti su orkestru – įsigijome daug instrumentų ir dabar reikia išmokti jais groti. Į šį orkestrą puikiai įsilieja ir atsinaujinanti energetika su daugybe žaliųjų darbo vietų, tuo tarpu mistinis Visagino AE projektas tikrai įves disonansą, arba jau kalbant ne alegorijomis – branduolinė jėgainė stabdys atsinaujinančios energetikos plėtrą, kels elektros ir šilumos kainas. Tuo tarpu žaliuoju keliu einančios valstybės išlaisvina verslą ir žmogų nuo centralizuotos ir brangios energetikos, leidžia energijos vartotojui tapti ir energijos gamintoju.
Klimato kaitos mažinimas, pilnai įsisavinus jo būtinybę, gali tapti net mūsų šalies strategija ar net tautos idėja, o šiame pasaulyje tautos be tikslų ir idėjų gali tiesiog neišgyventi. Šiuo straipsniu norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad po džiaugsmu virtusio pasaulio valstybių susitarimo mažinti klimato kaitą, vėl matome „štilį“ ir biurokratų tingulį, bandant formaliai kurti planus, kurių galbūt niekada nereikės įgyvendinti. Tuo tarpu mes turime šansą savo pavyzdžiu įrodyti, kad tausojant gamtą, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, galime sukurti pasiturinčią šalį, einančią žaliuoju keliu.
Kaip jau minėjau, klimato kaitos mažinimas apima ne tik ministerijų, vyriausybės ar partijų koordinuotą ir tikslingą veiklą. Labai svarbi ir verslo pozicija. Dabar daug diskutuojama apie naująjį socialinį modelį, kuris mūsų verslui neva leis pasiekti neregėtai spartų vystymąsi. Tačiau praeito šimtmečio pabaigoje pažangusis verslas Lietuvoje, sekdamas vakariečių patirtimi, propagavo ir net diegė atsakingojo verslo idėjas, deklaruojant, kad tai nustelbs „laukinio kapitalizmo“ plitimą. Lietuvoje ir dabar yra nemažai įmonių, besilaikančių atsakingojo verslo standartų, mokančių teisingus atlyginimus, leidžiančius tenkinti pagrindinius dirbančiųjų poreikius. Deja, dalis mūsų verslo elito tapo turtuoliais, mokėdami savo darbuotojams minimalius ar net mažesnius atlyginimus, o jų stebėtinai aukštas turtingumo lygis paprastai paaiškėja, kai verslo partneriai susipyksta ir jų turtą pradeda dalinti teismai. Tačiau net ir jų administracijos stalčiuose rastume patvirtintus atsakingojo verslo standartus. Tad gal problema yra ne blogas dabartinis Darbo kodeksas, ne būtinybė diegti naująjį socialinį modelį, o tiesiog kai kurių verslininkų gobšumas. Žemas mūsų dirbančiųjų atlyginimų lygis varo jaunimą iš Lietuvos, o besiplečiantis „susisiekiančių indų“ principas įvedus eurą, leidžia teigti, kad išliks tik toks verslas, kuris sugebės savo pelną dalintis su tą pelną sukuriančiais darbuotojais. Ateities ekonomika – tai veikla, pagrįsta pasitikėjimu, švaria ir žalia energetika, žalos aplinkai ir tuo pačiu klimato kaitos mažinimu, verslo etika ir net etnoso apsauga. Tai mūsų žaliasis kelias. Manau, kad tai ir mūsų kaimyninių šalių kelias.