Buvo daug aiškinimų, kaip elektros biržos veikimą palyginti su bulvių pardavimu turguje. Deja, čia dalykai nėra palyginami. Pabandysiu viską paaiškinti suprantamai, nors profesionalai gal ir ras prie ko prikibti.
Pirmiausiai aptarkime elektros generavimo (gaminimo) būdus. Tai – saulės jėgainės (SJ), vėjo jėgainės, hidroelektrinės ir hidroakumuliacinės elektrinės, iškastinį kurą (dujas, mazutą, anglį) naudojančias jėgaines, biokurą, biodujas ir degias atliekas naudojančias jėgaines. Yra dar ir branduolinės (atominės) jėgainės, bet kadangi Lietuvoje tokios generacijos neturime, apie „atominius“ reikalus pakalbėsime atskirai.
Dabar pabandykime minėtas jėgaines sąlyginai suklasifikuoti pagal pagamintos energijos pigumą, gamybos pulsavimus (saulė, debesys, diena, naktis, vėjas, štilis ir t.t.) ir kitus parametrus.
1. Saulės jėgainės: Pigi, nedidelės investicijos, gamtai palanki, prognozuojama pulsacija (diena-naktis), turėtų sistemoje būti nepertraukiamai.
2. Vėjo jėgainės: Investicijos didesnės, bet ir galingumai didesni, gamtai palanki, neprognozuojama pulsacija, tačiau prižiūrint sistemos stabilumą, lengvai stabdoma ir lengvai atkuriama generacija.
3. Hidro jėgainės: Didelės investicijos, bet ilgainiui elektra tampa pigia. Šiuo metu visas hidroelektrines kompiuterinių technologijų pagalba galima paversti ir elektros kaupimo (akumuliacijos) įrenginiais (deja, Lietuvoje visas mažąsias HJ bandoma naikinti!?).
4. Iškastinį kurą naudojančios jėgainės: Investicijos vidutinės, galima stabili generacija, tinkanti palaikyti pastovų minimalų elektros energijos sistemos darbą, tačiau dauguma jėgainių, išskyrus dujas naudojančias, neturi galimybės jas paleisti per ypač trumpą laiką. Svarbu tokias jėgaines turėti kuo arčiau didelių miestų, nes jos gamina ir šilumą. Dujas naudojantis Elektrėnų devintasis kombinuoto ciklo blokas (tikrai pastatytas ne vietoje), galimai jau turi galimybę staigiai pasileisti, nes tai būtina, norint konkuruoti elektros biržoje, o jei tokia galimybė neįdiegta – šansai dalyvauti atviroje elektros biržoje labai sumažėja.
5. Biokurą naudojančios jėgainės: investicijos vidutinės, galima stabili elektros energijos generacija, tačiau tokių jėgainių pagrindinė produkcija – šiluma, tad jos paleidžiamos tik šaltojo sezono metu. Beje, nemaža dalis tokių jėgainių išvis neturi elektros generavimo įrenginių.
Taigi, visas jėgaines sąlyginai suskirstėme pagal prioritetus. Belieka trumpai aptarti ir elektros energijos tinklo sudedamąsias dalis. Pirmoji dalis – perdavimo tinklas, prižiūrimas Litgrid“, Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriaus. Jis palaiko stabilų (subalansuotą) šalies elektros energetikos sistemos darbą, valdo įsigytus elektros energijos srautus, sudaro sąlygas (!) konkurencijai atviroje elektros rinkoje ir atsako už sistemos patikimumą. Antroji dalis – skirstomasis tinklas, prižiūrimas Energijos skirstymo operatoriaus ESO. Jis atsakingas už elektros energijos patiekimą vartotojams. Daugeliui ne visai aišku, kas gi yra tas „Ignitis“? Tai Akcinė bendrovė „Ignitis grupė“, prižiūrima Finansų ministerijos, kuri atlieka visuomeninio elektros energijos tiekėjo (turinčio ir savą generaciją) funkcijas, o pastaruoju metu turi (atitinkamai įformintą) ir nepriklausomo elektros tiekėjo operatoriaus licenciją. Viską prižiūri Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT).
Panagrinėkime hipotetinį nepriklausomą „salos energetinės sistemos“ modelį. Veikia bazinę elektros energiją gaminanti Iškastinio kuro (dujų) jėgainė, užtikrinanti apie 20 proc. salos energijos poreikio. Veikia saulės (1) ir vėjo (2) jėgainės, hidroelektrinės (3) dirba kaupimo režimu, tai yra kaupia vandenį pagal savo baseinų galimybes. Viršijus sistemos poreikį, stabdoma dalis vėjo jėgainių. Nusilpus vėjui, įjungiama galingiausia hidroelektrinė, o nakties metu padidinama bazinę elektros energiją gaminančios jėgainės generacija. Dar trūkstant energijos ji perkama per patikimai veikiančias jungtis iš už salos ribų esančių generavimo šaltinių. Perkama už tokią kainą, už kurią ten parduoda atliekamą energiją. Visa tai organizuoja ir prižiūri kažkoks, panašus į LitGrid, operatorius. Šiame, šiek kiek idiliniame, pavyzdyje vartotojui užtikrinama pigiausia energija, jeigu operatorius nėra pelno siekiantis subjektas.
O kas vyksta realybėje? Lietuva turi pakankamai elektrą generuojančių įrengimų, bet jie yra arba per didelės galios (Elektrėnų devinto kombinuoto ciklo bloko galia – 455 MW) arba nemodernizuoti, tai yra, esant poreikiui, neatitinka elektros biržos reikalavimų nedelsiant pradėti elektros energijos generavimą. Galimai buvo galvojama (planuojama, strateguojama, etc.) jog bus galima pasikliauti pigia skandinaviška elektra per Nord Pool jungtį, bet skandinavai, atsiradus galimybei, dabar dalį savo elektros (brangiau) parduoda anglams. Jungtis su Lenkija yra naudojama tik sistemos stabilumui, perkant tik balansavimui reikalingus elektros kiekius. Veikiausiai mūsų problema yra tinkamos baziniam generavimui jėgainės nebuvimas.
Norisi dabar pakomentuoti tas dejones, kad „oi, oi, anuomet atsisakėme statytis savo branduolinę (atominę) jėgainę“. Saugią atominę jėgainę suomiai pagaliau, ir tik po 18 metų, žada paleisti šį rudenį, o lietuvių pasirinkta japonų „Hitachi“ firma po Fukušimos avarijos savo jėgainės technologiją ir specialistus galutinai sukompromitavo. Taigi, net ir nutarus tą jėgainę statyti, jos šiuo momentu tikrai dar neturėtume. Kita vertus, įvykiai apie Zaporižios atominę elektrinę rodo tendenciją, kad net saugios jėgainės gali būti panaudotos gana efektyviam šantažui. Gal dėl to šiuo metu tik rusai stato, ar siūlosi statyti tas atomines. Tiek to, manykim, kad turim tą atominę, pagal projektą – 1200 MW galios ir ji užtikrina mums bazinę 1200 MW generaciją, nes mažinti jų galią tokių jėgainių pagal rinkos poreikį tiesiog neįmanoma. Turėtume tuomet elektros energijos kainą didesnę net už prancūzus (jie naudoja apie 70 proc. elektros pagamintos branduolinėse jėgainėse). Apimant net tris Baltijos valstybes, tokio elektros kiekio dabar niekas nepirktų, tačiau, likus rusiškame BRELL tinkle, problema „būtų išspręsta“. Saulės ir vėjo elektrinių technologijos tiek ištobulėjo ir atpigo, kad net suomiai dabar beveik visas savo atomines laiko rezerve. Pagaliau net vokiečiai, šių dienų energetinės krizės, sukeltos putinistų rusijos, akivaizdoje vis tik žada laikytis savo branduolinių jėgainių uždarymo grafiko.
Bet, grįžkime prie mūsų reikalų. Vaizdingumo dėlei, pasirinkime Agata Kristi personažą Puaro, kuris jau turi surinkęs pakankamai faktinės medžiagos ir žada visus buvusius ir esamus energetikos ministrus su jų patarėjais uždaryti į vieną, aklinai konsteblių saugomą, erdvę ir per parą nustatyti kalčiausius. Faktų daugybė: Ignalinos AE uždarymas; kažkokie mazuto rezervuarai prie Gariūnų; Venesuelos sieringos naftos Elektrėnuose naudojimo fiasko; Leo.lt ir Visagino AE projektas, pradanginęs Lietuvai apie 3 mlrd. eurų; dar ir privatūs asmenys supirkę apie Ignaliną žemę, o žlungant Visagino AE projektui, tapę aršiausiais to projekto priešininkais ir referendumo rezultato iniciatoriais; sprendimas galingą dujinę jėgainę statyti Elektrėnuose, o ne Vilniuje, juk tiekti šildymą dideliam miestui yra žymiai efektyviau, nei šildyti ežerą (nejaugi Vilniaus valdžia ir jos šilumininkai buvo labiau kompetentingi?). Kas dar: net viena po kitos septynios energetinio ūkio strategijos (priimtos Seimo!); energetinio ūkio nesibaigianti pertvarka, darant energetikos įmones akcinėmis bendrovėmis, siekiančiomis pelno (!?); dažnio keitimo įrenginių optimalios įrengimo vietos „neradimas“, ko gero norint tuos įrenginius pritaikyti net ir Astravo AE elektros tiekimui; pagaliau nenoras pertvarkyti Vilniaus TE-3 į modernią nedidelės galios (pvz. 100 MV) dujinę jėgainę, kuri dabar būtų žymiai palengvinusi visos energetinės sistemos darbą, esant įvairių rūšių elektros generacijai. O dar vėjininkų, saulininkų ir kitų interesų turinčių grupių „rungtynės“, irgi žinant, kad energetinė sistema, turinti kuo įvairesnių generavimo šaltinių, veiks patikimiau. Deja, net įžvalgusis Puaro, visa tai apmąstęs, nutarė šios bylos nesiimti.
Grįžkime į realybę. Aukštų energetikos pareigūnų viešas nerišlus kalbėjimas tikrai verčia susirūpinti, kaip šiomis sąlygomis spręsti energijos kainų šuolių eliminavimą. Padorioje valstybėje energija turi būti įperkama. Vyriausybė turi visus svertus suvaldyti krizę. Jeigu Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) nesugeba arba nepajėgi išsiaiškinti Nord Pool biržos veiklos principų, stiprinkime ją FNTT, STT ar dar kitais pareigūnais. Jeigu reikia dar vienos energetikos strategijos, kalbėkime ir apie tai ir veikime. Pagaliau, pripažinkime klaidas ir kuo skubiau jas taisykime. Visi žinome, kas sukėlė šią energetinę krizę, bet ir čia mes turime laimėti! Gal tuomet ir „kaltųjų“ nereikės ieškoti.