Kitas žingsnis – branduolinė intervencija prieš Lietuvą. Pradėta dviejų labai galingų – eksperimentinių atominių elektrinių statyba Lietuvos pašonėje. Viena – Kaliningrado srityje, ant Nemuno kranto, per 50 km. nuo Jurbarko ir Šilutės. Kita – Baltarusijoje, ant Neries kranto, 50 km. į Rytus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Tai ne tik ekologinė intervencija, kelianti pavojų tautos išlikimui, apie kurią per Lietuvos televiziją neseniai su nerimu kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus, siūlydamas kreiptis pagalbos į tarptautinę bendruomenę, tai ir politinė intervencija, kelianti pavojų Lietuvos valstybingumui. Tai tolygu branduolinio karo pakelbimui, kur laimėtojas aiškus, jei tik Lietuva pasiduos provokacijai, t.y. – įsitrauks į branduolines lenktynes. Laimės Rusija. Jos gaminama elektra bus nepalyginamai pigesnė nei mūsų. Visagino AE bus nekonkurentabili. Laikas pamiršti apie pigią Ignalinos atominės elektrinės (IAE) elektrą, kai į tarifą nebuvo traukiami nei statybos nei uždarymo kaštai. Mūsiškės, brangios elektros nepirks net mūsų Visagino atominės elektrinės statybos partneriai. Tiek Estija ir Latvija, tiek Lenkija turės pasirinkimą Skandinavijos ir Europos rinkose. Pasirinkimo neturės tik Lietuvos vartotojas, kuris turės ne tik padengti valstybės skolas, padarytas investuojant į Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą, bet ir užtikrinti jos išlaikymą – gamins ji elektrą, ar stovės be darbo.
Rusijos politika šiandien, ko gero, labiausiai suinteresuota, kad Lietuva pati užkibtų ant provokacijos kabliuko. Klausantis oficialių pasisakymų, galima daryti prielaidą, kad patys ruošiamės kišti galvą į kilpą ir kuo skubiau, o Rusija, žinoma, nepavėluos ją užveržti. Užteks pasistatyti Visagine atominę elektrinę su 1000 – 1500 MW galios reaktoriumi, nereikės karinės intervencijos, kad grižtume ten iš kur su dideliu vargu ištrūkome. Rusija, valdydama avarinį rezervą, manipuliuodama elektros kainomis, valdys VAE ir Lietuvos energetiką, o tuo pačiu ir mūsų politinę sistemą. Laimėti šį karą neturime jokių galimybių, tačiau nepralaimėti galime. Reikia atsisakyti, kol dar nevėlu, mūsų branduolinių ambicijų, nebedalyvauti branduolinėse lenktynėse. Laikas paaiškinti visuomenei, kad VAE mūsų energetikos problemų nesprendžia. Ne elektros energijos stygius, kurio nėra ir dar ilgai nebus, o energetinės žaliavos, tiekiamos tik iš Rusijos, daro mus priklausomais nuo jos. Už dujas mokame pusantro karto brangiau, nei europiečiai. Niekas netrukdys Rusijai pakelti kainas iki tokio lygio, kuris mus uždusins. Nuo to neišgelbės VAE. Ne todėl, kad ji gali atsirasti ne anksčiau, kaip po 10 – 15 metų, bet todėl, kad šiluminės energijos Lietuvoje suvartojama žymiai daugiau nei elektros, o jai pagaminti reikalingos dujos, kad Elektrėnuose pradėta Lietuvos elektrinės modernizacija remiasi gamtinių dujų vartojimo plėtra.
Pagrindinis vyriausybės rūpestis turėtų būti ne elektros gamyba, o gamtinių dujų tiekimo alternatyvos paieška, elektros jungčių su Skandinavija ir Europa realizavimas, alternatyvios energetikos (vėjo, bio, agroenergetikos) skatinimas, inžinierinių tinklų modernizavimas ir plėtra. Pigią elektrą galėsime turėti tik turėdami elektros jungtis su kaimynais, bei galėdami pasirinkti gamintoją ir tiekėją, t.y. dalyvaudami Baltijos valstybių, Skandinavijos, Europos ir Rusijos elektros rinkose. Reikėtų paminėti, kad panaudojant šiuolaikines technologijas, galima žymiai greičiau ir pigiau realizuoti suskystintų gamtinių dujų tiekimo jūra problemą ir taip išspręsti energetinės nepriklausomybės problemas, nei pastatyti VAE. Atsisakius branduolinių ambicijų, išsilaisvinusių lėšų užteks viskam. Tam, kad sušvelninus galimas ekologines pasekmes, kurios tikėtinos Rusijai įgyvendinus savo planus, reikia diplomatinių pastangų.
Atsisakius mūsų branduolinių sumanymų, palengvėtų derybos. Reikia siekti, kad eksperimentinės branduolinės jėgainės nebūtų statomos prie upių, tekančių per kitų valstybių teritorijas ar netoli stambių gyvenviečių, priklausančių kitoms valstybėms, be jų sutikimo. Tai būtų kreipimosi į tarptautines institucijas esmė. Žinoma, tiek Rusija, tiek Baltarusija gali nekreipti dėmesio į tarptautinės bendruomenės kritiką, nes jos nėra ratifikavusios Energetikos chartijos. Derybose su šiomis šalimis reikėtų naudoti svertus, įgalinančius susitarti taikiomis priemonėmis.Tariantis dėl galimybės pakeisti numatytų branduolinių jėgainių statybos vietą, reikėtų įvertinti Baltarusijos norą dalyvauti bendrame suskystintų gamtinių dujų projekte bei Rusijos – naudotis mūsų elektros perdavimo tinklu, Rusijoje pagamintos elektros energijos tranzitui. Tik išvengę branduolinių varžybų, galėsime išvengti neprognozuojamų ekologinių, ekonominių bei politinių pasėkmių. Stebina mūsų vyriausybės, manančios, kad pasistatę VAE tapsim nepriklausomi nuo Rusijos energetikos, naivumas. Atvirkščiai. Jei realizuosim vyriausybės planus, liksim ilgiems dešimtmečiams Rusijos energetinės sistemos sudėtine dalimi, Rusijos, o ne Europos elektros standartų erdvėje.
Stebina tai, kad vengiama viešų diskusijų. Nesitariama nei su politikais, nei su specialistais. Neatsiklausiama visuomenės nuomonės dėl sprendimų galinčių pakenkti mūsų šalies valstybingumui ir nepriklausomybei. Atsakomybę už pasekmes turės prisiimti parlamentinės partijos.