Ir visuomenėje, ir teisinių institucijų vadovų tarpe įsivyravo nuomonė, kad viskas, kas yra padaryta pagal įstatymą ir yra teisėta. Lietuva yra teisinė valstybė! Dar priduriama, kad pagal įstatymą „galima“ aiškiai nepagrįstai praturtėti, iššvaistyti gėrybes, pažeisti žmogaus teises, pažeisti asmens neliečiamybę ar pareigūno imunitetą. O kritikuojantieji tokias įstatymu paremtas antivisuomenines veikas – jau apšaukiami valstybės pamatų griovimu, mat, jų nuomone, dar senovėje buvo žinoma, kad Justitia est fundamentum regnorum (iš lotynų kalbos – Teisingumas yra valstybės pagrindas).
Deja, teisingumas (justicija) ir įstatymas nėra tapačios sąvokos. Justicija, kaip teismų vykdoma veika demokratinėje visuomenėje neatsiejama nuo teisingumo, kaip moralinės kategorijos. Demokratinėse šalyse labai reti, ar iš vis negalimi atvejai, kada vykdant įstatymus nusižengiama moralei. Ir Bismarko Vokietija buvo teisinė valstybė, bet ji nebuvo nei morali, nei demokratinė. Ir šių dienų Lietuva yra teisinė valstybė, bet visa jos teisinė sistema nėra demokratinė, nors ir Konstitucija ir Konstitucinis įstatymas, skelbiantis – kad Lietuva yra Demokratinė Respublika – tiesiog įpareigoja sutvarkyti teisinę sistemą taip, kad ji būtų demokratinė, t. y. vienaip ar kitaip visuomenės kontroliuojama. Nėra visuomenės kontroliuojamos teisinės sistemos – nėra ir demokratinės teisinės valstybės. Pasakykite, kurią teisinės sistemos sritį Lietuvoje kontroliuoja visuomenė? Tokios srities nėra, nors tiriant Seime įvykius, susijusius su Pociūno žūtimi ar įvykius, kada Kaune buvo nušautas teisėjas ir moteris,– nustatyti baisūs aplaidumo ar piktnaudžiavimo tarnyba atvejai. Kas pasikeitė? Nieko! Stebime daugybės žmonių žudiko teismą Norvegijoje. Ten žudiką teisia trys visuomenės atstovai ir du profesionalai teisėjai. Sprendžia – visų balsų dauguma.
Mūsų nedemokratinės teisinės sistemos blogybės ypač išryškėjo, o teismų, prokuratūros ar policijos vadovų, taip pat ir Vilniaus universiteto teisės dalykų mokytojų pasisakymais per televiziją dar buvo paryškintos, bandant atsieti Garliavos įvykius nuo žudynių Kaune ar nagrinėjamos teisme pedofilijos bylos. Kiekvieno nusikaltimo motyvai, jų sąveika su kitais įvykiais ir yra tyrimo pagrindas, o visa kita – išvestiniai dalykai ir pasekmės. Neatskleidei motyvų ar juos nuslėpei – nusikaltai teisingumui, nusikaltai visuomenei. Tik nedemokratinių šalių teisininkai atleidžiami nuo pareigos išsiaiškinti motyvus, nes užtenka fakto. Ar jau pamiršta, kad didžiausi nusikaltimai žmonijos istorijoje ir buvo įvykdyti tokių šalių teisininkų rankomis? Kodėl manoma, kad visuomenė neturi žinoti, kam nušautam teisėjui reikėjo tiek daug mobiliųjų telefonų? Kodėl nebaudžiami pareigūnai, kurie nutarė, kad mergaitės parodymai Ūsui prieš jį yra pagrindu atiduoti, kad ir po mirties jį teismui, o tos pačios mergaitės tokie patys parodymai prieš savo mamą – nėra pagrindu atiduoti ją teismui? Kas leido taip elgtis, kada įrodymų vertinimas pavestas teismui ir tik vertindamas įrodymus teismas nusprendžia, galima jais remtis priimant sprendimą, ar ne? Tai ir yra teisingumo vykdymo turinys.
Gal Lietuvos prokurorai, teisėjai, policininkai nežino įstatymo reikalavimų, kad asmenys įstatymui ir teismui yra lygūs ir draudžiama bet kam daryti privilegijas? Žino, be abejo, kad žino. Malonu buvo klausytis policijos vado ar jo pavaduotojo samprotavimų, kad jie neleis miniai vykdyti linčo teismų. Kada pokalbyje dalyvavusi advokatė suabejojo, ar Kedys su Ūsu patys netapo „profesionalaus“ linčo teismo aukomis – tie bandė pasiremti medicinos ekspertize, kurioje teigiama, kad nenustatyta smurto žymių. O ar tos ekspertizės buvo išnagrinėtos rungimosi principu, kaip tai numato įstatymas? Ne! Pasakykite, ar prokurorai, advokatai , teisėjai nėra buvę dalyviais, kada rungimosi proceso metu tokios ekspertizės subyrėdavo lyg kortų nameliai?
Demokratinių šalių teisinės sistemos dalyviai visada glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje ir jų vykdomi logika paremti veiksmai negali trukdyti vykdyti teisingumą. Ar Kėdainių teisėjas, atiduodamas skubos tvarka mergaitę motinai, elgėsi logiškai ir nežinojo, kad vyksta pedofilijos bylos nagrinėjimas, kad mergaitė yra ne tik mažametė dukra, bet ir įrodymas, tame tarpe ir galimas įrodymas prieš savo motiną, jeigu Ūsas bus pripažintas pedofilu? Žinojo, bet vis tiek darė nelogišką veiksmą iš esmės pakenkdamas teisingumo vykdymui baudžiamojoje byloje. Po mergaitės perdavimo motinai, prieš kurią ji buvo davusi parodymus – jos parodymai Ūso byloje pasidarė iš esmės niekiniai. Kokį sprendimą dabar gali priimti teisėjai toje byloje? Bent jau teisininkams – aišku. Na, o kaipgi vyko mergaitės perdavimas? Ar taip buvo galima elgtis demokratinėje teisinėje sistemoje? Miniai išgąsdinti, kaip pripažino patys policijos pareigūnai, sutelkė didžiules policijos pajėgas. Daužomi pareigūno, turinčio neliečiamybės imunitetą, būsto langai, supjaustomos durys, pareigūnui, turinčiam neliečiamybės imunitetą užlaužiamos rankos, jos kaklą apsikabinusi mergaitė jėga atplėšiama nuo jos kaklo ir išnešama į automobilį. Kas tai daro – ogi moteris, prieš kurią mergaitė nustatyta tvarka yra davusi parodymus ir jos advokatas. Policininkai aktyviai talkina. Vaikų teisių apsaugos darbuotojos – stebi. O kaip reikalauja įstatymas? Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalis nustato, kad …“valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui“. Ar to nežinojo antstolė, policijos vadovai, pagaliau mergaitę padėjęs tempti advokatas? Žinojo, bet vis tiek darė? Gal prokurorai nežino, kad neteisėti veiksmai nepagimdo teisės? Žino, bet vis vien kreipiasi į Seimą prašydami panaikinti pareigūno, kurio imunitetą tik ką pažeidė, imunitetą.
Ar galima taip elgtis demokratinėje teisinėje valstybėje? Žinoma, kad ne. Ką gali tirti Socialinių reikalų ministerija? Jos tyrimo objektu gali būti tik tai, ar buvo laikomasi Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. tai, kas jau ir taip aišku, kad nei viena ten buvusi valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijų atstovių mergaitės nepaėmė ir neperdavė. Už jas šį darbą jėga atliko kiti, advokatas irgi. Prisimenu sovietmetį. Žmonės ir tada gyveno, pykosi, bylinėjosi. Kai išieškotojas kartu su dviem milicininkais ir teismo vykdytoju (antstoliu) atvyko iš motinos paimti teismo sprendimu jam priteisto sūnaus – šis palindo po lova. Buvo surašytas aktas, kad vaikas eiti pas tėvą nenori ir milicininkai sudraudė teismo vykdytoją su tėvu, kad nekrapštytų vaiko jėga iš po lovos. Kiek pamenu, byla buvo nagrinėta ir Aukščiausiame Teisme. Gal kas iš ten dirbančiųjų dar tą bylą atsimena? Prieš vaiką jėga nebuvo panaudota. Vaikas pasiliko su motina. Prisimenu ir kitą, vaikų tvirkinimo bylą. Kada dabar nagrinėjant Garliavos įvykius televizijos laidoje pamačiau psichiatrą, pamaniau, kad jis pabandys paaiškinti tipišką vaikų tvirkinimo bylose naudojamą, jaukinimu vadinamą, atvejį, kada lipdomos širdeles, prašoma jas pabučiuoti, paliesti plaukus, paskui aiškinama, kad pas žmogų ir kitur auga plaukai ir kitur lipdomos širdelės ir kitur prašoma pabučiuoti… Deja, jis buvo sužavėtas policijos galia prieš minią ir net nepastebėjo kas jaukino Garliavos mergaitę automobilyje, lipdė širdelę, prašė paliesti plaukus ar pabučiuoti ją.
Ir pabaigai dar kartą apie pareigūnų taip niekinamą minią. Demokratinės teisinės sistemos pareigūnas žmonių taip paniekinamai niekada nevadintų, nes žino, iš kur kyla valdžia, žino, kad ta minia ypač per rinkimus yra aukščiausia jėga, galinti pareikalauti sumažinti policijoje dirbančiųjų skaičių, kada aiškiai jų per daug (Garliavos atveju) ir kai jie nežino, kur, kada ir kuo garbingai užsiimti.