Kažkur prieš karą Lietuvos kaime buvo galima praktiškai susipažinti su tokiu reiškiniu, kurį dabar vadintume „malūno ekonomika“. Kaip papasakojo vienas senolis, tai – labai paprasta ir visiems suprantama malūnininko ir jo paslaugų pirkėjo – ūkininko santykių forma. Ūkininkas, atvežęs į malūną grūdus, gaudavo tokią miltų dalį, kad jam apsimokėjo naudotis malūno paslaugomis, o ir malūnininkui likdavo miltų tiek, kad šiam apsimokėjo tuo verslu verstis. Prisiminęs Prienuose veikusį malūną ir patį jo savininką Syrovą, senolis pasakojo, kad malūnininkas pats kišdavęs ranką į ūkininko atvežtų grūdų maišą ir taip nustatydavo grūdų drėgmę bei kokybę, o tada, pagal ant sienos pakabintą lentelę, nustatydavo miltų išeigą. Taip abi sandorio pusės gaudavo miltų ir galėjo su jais elgtis kaip tinkami – kepti pyragus ar tiesiog miltus parduoti.
Visagino Atominės elektrinės generalinis direktorius Rimantas Vaitkus, konferencijoje kalbėdamas apie naujos branduolinės jėgainės veiklos modelį, taip pat nurodė, kad atominės elektrinės valdyme turėtų veikti panašus modelis: atominei elektrinei vadovautų penki akcininkai (ar kažkas panašaus), kurie pagal akcijų dydį gaus naujosios jėgainės pagamintos elektros energijos kiekį už savikainą, o gautą elektros energiją galėtų parduoti jau tuo metu veiksiančioje atviroje ES elektros rinkoje. Pasak Rimanto Vaitkaus, šis modelis yra panašus į suomių verslininkų aptartą modelį (taip vadinamą „Mankulos“ modelį), pagal kurį privačios verslo struktūros, sudėjusios pinigus į naują atominės elektrinės statybą Suomijoje, dar pridėję ir už jos statybų pabrangimą, žada pasidalinti pagamintą elektrą. Naujos Visagine planuojamos statyti atominės elektrinės akcininkais turėtų būti Lietuva, kuriai priklausytų 34 proc. akcijų, strateginis investuotojas, o taip pat Lenkija, Latvija ir Estija, kurių akcijų kiekis dar iki šiol nėra aptartas. Skaičiuojama, kad naujos Lietuvos atominės elektrinės projekto dydis gali siekti 27,1 mlrd. litų.
Ar veiks „Mankulos-Malūno“ modelis Lietuvoje dabar tikrai sunku pasakyti, nes tarp Suomijos ir Lietuvos susiklosčiusios situacijos yra ir esminių skirtumų. Suomijoje investuotojai yra privačios kompanijos, mūsų atveju – tai keturios valstybės ir vienas privatus strateginis investuotojas, Suomijoje jau veikia laisva elektros energijos rinka, o investavusios į projektą įmonės tikisi energiją naudoti saviems poreikiams, Lietuvoje – laisva elektros energijos rinka su prieigomis į ES elektros energijos rinką yra tik popieriuje. Koks bus strateginio investuotojo akcijų dydis – 51 proc. ar mažiau, taip pat yra labai svarbu. Galų gale kam ir kaip atiteks branduolinių atliekų tvarkymo pareiga? Deja, RimantoVaitkaus pranešime apie tai nebuvo aiškiai užsiminta.
Konferencijoje pasisakęs „Hitachi-GE Nuclear Energy“ valdybos pirmininkas Shozo Saito daugiau kalbėjo apie kompanijos prieraišumą atsakingo verslo principams, nei apie konkretaus Visagino Atominės elektrinės projekto vykdymą, o „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Maurickas, lyg ir norėdamas įrodyti Visagino AE statybos svarbą, nurodė, kad apie 8 mlrd. litų, kuriuos Lietuvoje sumokama už energiją, kasmet iškeliauja užsienin. Bet, kaip jau minėta aukščiau, pastačius atominę elektrinę, Lietuva iš jos turės tik 34 proc. elektros energijos, taigi vėl pinigai už energiją plauks į užsienį, tik gal kitomis kryptimis. Taip vėl tapo neaiškus naujos atominės jėgainės būtinumo pagrindimas.
Dalykiškai konferencijoje buvo pristatyta Lietuvos suskystintų dujų terminalo projekto eiga (pranešėjas „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius Rokas Masiulis), o „LitBioma“ asociacijos prezidentas Remigijus Lapinskas vėl ir vėl prašė atkreipti dėmesį, kad energetiniame Lietuvos balanse šiuo metu yra ypač svarbu susitvarkyti su šilumos gamyba, dujas keičiant biokuru, kurio Lietuvoje yra pakankamai. Pasak Remigijaus Lapinsko, tai būtų ir pinigų, mokamų už energetines žaliavas, grąžinimas į Lietuvą, o taip pat ir mažiausiai 10 tūkst. darbo vietų sukūrimas.
Konferncijoje nagrinėtos temos vertė susimastyti – įvardinta tiek darbų, kuriuos būtina atlikti kuo greičiau ir kuo efektyviau. Deja lėšų, reikalingų viską sujungti, atjungti ar pastatyti niekas nesudėjo. Nėra aišku, ar viską sudėjus mes iš viso išgalėsime pakelti tokią naštą. Taigi ekonominis konferencijos aspektas nebuvo nagrinėtas, nors tokių ambicijų, kaip būtų galima tikėtis iš konferencijos pavadinimo „Nepriklausoma energetika – stipri ekonomika“, būta.
O baigiamoji konferencijos diskusija paliko prastoką įvaizdį – moderatorius uždavinėjo klausimus ministrui A. Sekmokui ir pats į juos atsakinėjo, tuo tarpu ministras sugebėjo tik pasidžiaugti, kad dar yra žiniasklaidos, kuri jo klausosi. Kita vertus per pertraukėles konferencijos dalyviai taip pat stebėjosi konferencijos pranešėjų euforija pristatant būtinumą statyti branduolinę jėgainę. Matėsi, kad dėl to ir klausimų nelabai kas norėjo uždavinėti.