Nepergyvenkime, Estija su rytų „savanoriais“ tikrai susidoros pati, ten tam jau pasiruošta iki tiek, kad ir ginklų iš sandėlių prašyti nereiks. Juos turi namuose visi tie, kurie pasiruošę ginti savo šalį. O štai Lietuvoje padėtis visiškai kita. Ramiai laukiama, kada Kremlius „pasiryš nelaukti“. Kas tai, susitarimas ar kažkam nurodymai iš ten? Kur sąlygos šauliams įsigyti liemenes, galimybė susiremontuoti kad ir senus džipus, iš kurių būtų galima šaudyti. O šaulių ginklai? Deja, tas pats ir su mūsų savanoriais. Čia valstybei net jokių lėšų nereikia, žmonės pasiruošę valstybę ginti ir mokytis tą daryti, bei visa tai daryti savomis lėšomis. Kodėl kliudoma? Pagaliau, kodėl valstybės lygiu niekas garsiai žmonėms neaiškina, kad pasipriešinimas rytų „savanoriams“ yra ir savigyna, ir konstitucinė pareiga, nes šiandien bijomasi, kad užverbuotieji ar iš tokių gavę nurodymus nepradėtų kelti baudžiamųjų bylų. Turime greitai, ne per metus, o per mėnesiais skaičiuojamus terminus pasiekti, kad būtų lyg toje pokario partizanų dainoje, kur du ištrūkę okupantų baudėjai samprotauja: „…tokio krašto nemačiau, kur kiek vienas krūmas šauna, kai tik prieini arčiau“. Štai apie ką iš esmės ir teigia tie JAV veikėjai: ginkitės, tada ir kiti gins.
Istorija moko ir tai, kad NATO yra skirta jos narių gynybai iš išorės. Aštrių tarpusavio nesutarimų buvo ir bus. Prisiminkime Graikijos ir Turkijos konfliktą Kipre. Pagaliau Prancūzija visada buvo akmenuku NATO bate. Ir šiandien iš tenai ar atvykus pas mus aiškinama, kad Kremliaus politika jiems pavojaus nekelia, o Madam nieko prieš savo partneriu turėti, kad ir plėšiką. Taigi, jau čia akivaizdūs nesutarimai, tačiau dėl to NATO sutarties penktasis straipsnis neišnyksta. Istorija mus moko ir primena, kad Europos sąjunga visų pirma ir atsirado, kad vėl nesusipeštų savimylos prancūzai su pragmatikais vokiečiais. Prie šios sutarties tokiais pat tikslais prisijungė ir mažesnieji Europos peštukai, mat laisvas judėjimas, laisva prekyba, žodžiu bendra ekonomika bet kokius vidaus karinius konfliktus padaro labai daug kainuojančiais. Taigi, to daryti tiesiog neapsimoka, kai yra visos galimybės tartis. Po pirmojo Pasaulinio karo Europoje atsirado virš dvidešimt naujų valstybių. Dar nėra nei šimto metų, kaip jos egzistuoja – istorijai, tai menkutis laiko tarpas. Šios valstybės atsirado todėl, kad būtų išvengta didžiųjų valstybių „nurodymų“, kaip tvarkytis mažoms tautoms savo žemėje, dėl ko praeityje buvo daug sukilimų, pučų ar regioninių karinių konfliktų.
Globalizmas, pervažiavęs per Europą, savo pradžioje buvo vienos nacijos noras primesti savo tvarką kitoms. Tai ir švietėjiškas Napaleono globalizmas, didžiojoje Europos dalyje brutaliai įtvirtinęs teisės principą, kad įstatymo galybė glūdi jo aiškume, tai ir bolševikinis Rusijos globalizmas atvirai pamynęs žmogaus teises vienos klasės naudai, tai ir nacistinės Vokietijos globalizmas į aukštybes kėlęs rasės grynumo būtinybę ir t.t. Šiandien Briuselyje nedidelės grupės žmonių, save vadinančių elitu ir jų parankinių klerkų iš esmės slapta projektuojamas europinis globalizmas irgi yra dviejų skirtingo mentaliteto prancūzų ir vokiečių noras nustatyti savo tvarką visoms kitoms ES narėms. Prisimenu vokiečių pulkininko karo metų memuarus, kur jis aprašo, kaip dar karui neprasidėjus trys draugai, jis – vokietis, anglų lordas ir prancūzų grafas žingsniavo Londono parko alėja. Anglas lyg niekur nieko padavė ranką parkritusiam valkatai ir mandagiai padrąsinęs nužingsniavo toliau. Prancūzas nudavė to nepastebėjęs, o jis, vokietis, susimastė, kad taip būtų pasielgęs, jeigu būtų pamatę kiti ir jis už tai būtų pagirtas. Babilono bokštas ne be reikalo Dievo buvo sugriautas. Geografinė šalies padėtis, kita kalba, kiti papročiai suformuoja kitokį žmogų ir kitokią tautą. Argi šių dienų įvykiai Anglijoje ir kitur nerodo, kad Europos tautos dar nepasiruošę giedoti vieno himno ir kuo daugiau iš Briuselio kils raginimų atsisakyti savų himnų, tuo labiau Europa eižės. Dar ne laikas, dar labai anksti. Galų gale, vieni plėšikų bijo, kitiems plėšikai prie širdies.
D. Britanijos žmonės pasakė tokiam Briuselio klerkų siūlomam globalizmui – ne. Atrodo, kas čia tokio – tai tik gairės jų valdantiesiems. O kaip sukruto atsikratyti anglais prancūzai su vokiečiais! Girdi, greičiau lauk net iš Europos parlamento, greitai greitai, marš… Betgi britai juk turi savo tradicijas ir tvarką kaip elgtis tokiais atvejais, atsiradusią beveik per tūkstantį metų parlamentarizmo. O kiek klyksmo dėl Lenkijos vadovų vykdomos politikos, norint, kad demokratija šioje šalyje nebūtų grupelės teisėjų pakeista į teismokratiją. Kitaip sakant, kaip drįsta Lenkija savo valstybėje turėti lenkišką tvarką? Pagaliau, argi tikslai, kuriems pasiekti buvo sukurta Europos Sąjunga, reikalauja paversti šią sąjungą viena valstybe? Ne! Antraip pjaunama Pasaulio medžio šaka ant kurios sėdime.
Anglai patys sako, kad niekur iš Europos nedings. Galimai atsiras ir naujų darinių, pavyzdžiui Britanijos ir Skandobaltų blokas kartu su Kanada. Tai panašaus mentaliteto kraštai. O Rusijos siekis užvaldyti ir Šiaurės ašigalį tik stiprėja.