Kategorija: Kronika

Akademikas Jurgis Vilemas, pristatęs vieną rimčiausių pranešimų diskusijoje, oficialiais skaičiais įrodė, kad branduolinis renesansas šiuo metu tėra tik skambūs žodžiai. Pasak p. Vilemo galia, kurią generuoja reaktoriai, didėja, tačiau jų skaičius – ne. Įdomu tai, kad net iki įvykių Japonijos Fukušimos elektrinėje branduolinė energetika buvo sparčiai plėtojama tik Rusijoje ir Tolimuosiuose rytuose, o štai Europos Sąjungos šalyse bei JAV stebimas didžiausias sąstingis. Nuo 2000-tųjų metų Europoje buvo pradėtos statyti tik dvi atominės elektrinės – Suomijoje ir Prancūzijoje. Akademikas pristatydamas savo pranešimą atkreipė dėmesį, kad vis dėlto Lietuvoje per daug optimistiškai vertinami naujos atominės elektrinės statybos kaštai. Pasak p. Vilemo investuotojai neinvestuoja į jokius projektus, jei grąžos tikimasi tik po 60 metų, investicijos galimos tik tada, jei grąža pradeda grįžti ilgiausiai po 10-15 metų.

Taigi tikėtina, kad naujos atominės elektrinės generuojama elektra tikrai nebus tokia pigi, kaip tikisi Lietuvos valdžia, ką jau dabar įrodo statomų elektrinių kaštų analizė, o taip pat ir statomų elektrinių sutartys su investuotojais. Akademikas pabrėžė, kad jau šiuo metu aišku, jog elektros energijos poreikių augimo tempas yra gerokai mažesnis, nei buvo prognozuota netolimoje praeityje. Iškilę branduolinės energetikos saugumo klausimai po įvykių Japonijoje, tik priminė, kad likviduoti galimos avarijos pasekmes gali būti daug brangiau, negu pastatyti atominę elektrinę. Be to, pačiai valstybei vienu ar kitokiu atveju tenka savarankiškai susidoroti su galimos avarijos pasekmėmis. Akademikas savo pranešimą pabaigė pristatydamas labai įdomų faktą, kad šiuo metu 45 procentai visų pasaulio atominių elektrinių dirba su Rusijoje pagamintu uranu (urano konversija). J.Vilemo nuomone viltis apie branduolinę energetiką reikėtų atidėti porai dešimtmečių, o dabar užleisti vietą šiuo metu ypatingai vystomai kitai sričiai – alternatyviai energetikai, kuri Europoje kaip tik šiuo metu ir išgyvena renesansą. 

 Lietuvos energetikos instituto vadovas Eugenijus Ušpuras savo pranešime apžvelgė atominės elektrinės krizę Japonijoje, kuri tapo pagrindu branduolinio saugumo peržiūrai kitoms veikiančioms elektrinėms. Šiuo metu pradėta vykdyti tikslinė Europos atominių elektrinių saugos ribų peržiūra per Fukušimos įvykių prizmę. Pasak p. Ušpuro iki šių metų birželio pabaigos bus paruoštos programos, pagal kurias bus vykdomi streso (nepalankiausių aplinkybių) bandymai veikiančiose atominės elektrinėse. Nepalankiausių aplinkybių bandymų rezultatai turės būti visuomenei pristatyti dar po šešerių mėnesių. Lietuvos energetikos instituto vadovas savo pranešime taip pat akcentavo, kad branduolinė avarija „bet kur“ reiškia, kad ji vyksta visur. Todėl turi būti ypatingai atsakingai įvertinami saugumo klausimai.  

Belgijos ambasadorius Christian Oscar Madeleine Verdonk papasakojo apie branduolinės energetikos situaciją Belgijoje. Atkreipė dėmesį, kad, kaip ir visur, Belgijos visuomenės nuomonė po įvykių Japonijoje pasikeitė į neigiamą pusę, tačiau tai veikiausiai emocijos, kurios ilgainiui gali atslūgti. Šiuo metu Belgijoje veikia tik laikinoji vyriausybė, todėl ankstesni sprendimai uždaryti atomines elektrines iki 2025 metų, lieka neaiškūs. Atkreipė dėmesį, kad renesansas vyksta alternatyvioje energetikoje, nes noras investuoti į šią sritį padidėjo net 30 procentų. Vis dėlto, Belgijos ambasadorius prognozuoti branduolinės energetikos renesanso nesiryžo.  

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Arūnas Molis teigė, kad branduolinės energetikos vystymą lems politinis požiūris.  Dėstytojo nuomone branduoline energetika turėtų atsigauti tik ilguoju laikotarpiu.  

Diskusiją moderavęs Seimo narys Petras Auštrevičius bandė diskusijos pranešimus žaismingai apibendrinti sportine terminologija – visi pranešėjai buvo arba neutralūs, arba pasisakė už branduolinės energetikos renesansą, taigi 4:0 branduolinės energetikos naudai. Vis dėlto, taip ir liko neaišku, ką politikas turėjo mintyje – ar branduolinę energetiką apskritai, ar Lietuvos visuomenei brukamą poziciją dėl naujos atominės elektrinės statybos, ar su branduoline energetika susijusias problemas, galinčias skaudžiai atsiliepti ne tik lietuvių piniginėms, bet gal būt net tautos išlikimui apskritai.

Jau Kirkilo vyriausybė padarė lemtingą klaidą. Pagrindiniu energetikos prioritetu buvo pasirinkta VAE statyba. Tą pačią klaidą tęsia ir A. Kubiliaus kabinetas, nors atsirado reali galimybė išspręsti problemą iš esmės, t.y.realizuoti alternatyvų suskystintų gamtinių dujų tiekimo projektą. Reikia tik sukeisti prioritetus, visas jėgas ir lėšas perkelti į gamtinių dujų tiekimo bei sandėliavimo dalykus. Būtina atsisakyti ne tik VAE projekto, bet ir tuščio lėšų švaistymo įvairioms abejotino reikalingumo studijoms ir struktūroms išlaikyti.  Atsiradus alternatyvai atpigs dujos. Pasinaudodami tuo ir „Lietuvos elektrinės“ energetiniu potencialu, kuris maždaug po metų išaugs iki 2200 MW galios, bei dalyvaudami Europos, Skandinavijos, Baltijos, Rusijos energijos rinkose, mes daugiau nei dešimtmečiui užsitikrinsime elektros energija ir nedalyvaudami rizikingame VAE projekte. Beje, tokią nuomonę išsako ir akademikas Jurgis Vilemas, dr. Stasys Bačkaitis bei daugelis kitų specialistų. Įtraukę „Lietuvos elektrinę“ į bazinės elektrinės režimą mes išnaudosime milžinišką energetinį dabar beveik nedirbančios elektrinės potencialą elektros gamybai. Be to, sutvarkius mūsų perdavimo tinklą, minėta elektrinė, kartu su Kruonio HAE, pelningai galės prekiauti balansavimui skirta elektra su šalimis turinčiomis galingus vėjo elektrinių parkus. Tuo tarpu, mūsų Vyriausybė ir toliau intensyvina strateginio investuotojo į VAE statybas paieškas. 

Fokušimos tragedija išryškino šią mūsų energetinės politikos klaidą, parodė, kad mes savo aklu užsispyrimu išprovokavome tai ką turime šiandien. Rusija negalėdama realizuoti karinės intervencijos, pasirinko branduolinę, o pagrindą tam davėme mes su savo branduolinėmis ambicijomis. Šiandien, dviejų jau pradėtų statyti rusiškų atominių elektrinių Lietuvos pašonėje bei Fokušimos avarijos akivaizdoje, mūsų valstybė buvo priversta kreiptis į tarptautinę bendruomenę su prašymu tarptautiniu mastu riboti tokių objektų statybą šalia didelių miestų, šalia kitų valstybių sienų be jų sutikimo, bei boikotuoti prekybą tokių elektrinių gaminama elektra. Tačiau kokią moralinę teisę tokius reikalavimus teikti turime mes, visam pasauliui išreklamavę savo planus statyti panašią elektrinę Visagine, ant Baltarusijos sienos. Rusai ir baltarusiai tik pasijuoks, nes mūsų elektrinė numatyta statyti tik 30 km. nuo Daugpilio, antro pagal dydį ir svarbą Latvijos miesto. Be to, kaip pranešė vietinė spauda, „INTER RAO LIETUVA“ – rusiško kapitalo įmonė reziduojanti Lietuvoje jau pasirašė tarptautinę sutartį (matyt turėdama mūsų Vyriausybės įgaliojimus tam ?!) su savo motinine firma Rusijoje „INTER RAO JES ROSSII“ dėl Lietuvos įsipareigojimų nuo 2017 m. pirkti elektros energiją iš naujai pastatytos Kaliningrado srityje Baltijos AE. Jei tai teisybė, tad apie kokį prekybos rusiška elektra blokavimą galime kalbėti Europos Sąjungoje po tokios sutarties pasirašymo? Iš esmės toji sutartis reiškia mūsų pritarimą Rusijos planams. Lietuvai lieka tik viena išeitis – pareikšti pasauliui, kad Fokušimos tragedijos akivaizdoje atsisakome savo branduolinių sumanymų ir analogiškų sprendimų laukiame iš kaimynų.

Jei iki Fokušimos tragedijos dar galima buvo ginčytis dėl to ar bus Lietuva daugiau ar mažiau priklausoma nuo Rusijos pasistačiusi VAE, šiandien šis ginčas nebetenka prasmės. Fokušimos atvejis parodė, kad branduolinė energetika nėra 100 proc. saugi, kad įvykus avarijai reaktoriuje, procesų nebesuvaldo net aukščiausios kvalifikacijos specialistų komanda. Žinoma galima tvirtinti, kad Lietuvoje cunamis neįmanomas, o seisminis aktyvumas nežymus, nors nereikėtų pamiršti 2004 m. įvykusį žemės drebėjimą Kaliningrado srityje, kurį pajuto ir vakarų Lietuvos gyventojai, bei 1909 m. Baltarusijoje Astravos rajone (t.y. ten kur numatoma nauja baltarusių AE) įvykusio 7 balų  žemės drebėjimo. Galima būtų pastebėti, kad ne tik žemės drebėjimai, bet ir kitokio pobūdžio intervencija į branduolinį reaktorių būtų tragiški mūsų mažai tautai. Pavyzdžiui teroristo raketa. Branduolinis reaktorius būtų puikiausias taikinys. Net nuolatos budintys 3 NATO naikintuvai neišgelbės mūsų nuo šio pavojaus. Puikiai pamenu, kai į įsibrovusį į mūsų teritoriją rusų žvalgybinį lėktuvą NATO sargai sureagavo tik po to, kai šis prisiskraidęs nukrito ir sudužo mūsų teritorijoje. 

Černobilio ir Fokušimos tragedijos verčia paklausti mūsų politikų, susirgusių branduoline manija, kur evakuosite mus Lietuvos žmones nelaimės atveju? Nebent į Mėnulį, nes Lietuvoje vietos neliks, o gal į Sibirą? Ten vietos lietuviams visada užteko.Tik ar tai nebus per sunki atsakomybės našta prieš istoriją. Niekas nesuteikė jums ponai politikai teisės žaisti su Tautos likimu. Prašom atsipeikėti.

Visi lyg užmiršta vieną tiesą – visos AE avarijos, įvykusios visame pasaulyje ir buvo tos pamokos, kurios vystė branduolinės energetikos teoriją ir praktiką. Daugelis įvykusių avarijų, nesėkmingų bandymų ar tyrimų yra aprašyti ir yra specialistų atidžiai išanalizuoti. Tačiau apie buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje įvykusias avarijas pasaulis sužinojo tik po 1990 metų ir tai ne apie visas. Įvertinus avarijų pasekmes vien Oziorsko gamykloje Majak (Čeliabinsko sritis, Rusija) įvykusias 1948, 1949, 1957 ir 1967 metais, buvusi Sovietų Sąjunga pirmavo nukentėjusių nuo branduolinės veiklos gyventojų skaičiumi – virš 60 tūkst. žmonių, o po Černobilio avarijos 1986 m. – tapo absoliučiai pirmaujanti. Ar tiek branduolinių avarijų patyrusi šalis išmoko gaminti saugiausius branduolinius reaktorius, planuojamus statyti tiek Karaliaučiuje, tiek Baltarusijoje, galės išbandyti tiek Lietuva, tiek aplinkinės jos kaimynės.  

Avarija Japonijos Fukušimos branduolinėje jėgainėje vėl patvirtino, kad žmogiškasis faktorius, likviduojant avariją, yra esminis. Jeigu tikėti informacija, skelbta žiniasklaidoje, jėgainės  personalo veiksmai pirmosios dienos po avarijos metu buvo nusikalstamai pasyvūs ir neprofesionalūs. Gal šie spėjimai ir yra nepagrįsti, tačiau net ir tik 0,005 proc. padidėjęs natūralus radiacinis fonas Lietuvoje perspėja, kad branduolinės energetikos klaidos vienaip ar kitaip paliečia visus pasaulio gyventojus. Ką dar moko Fukušima pamokos? Siekiant maksimalaus saugumo – senąsias branduolines jėgaines reikėtų uždaryti, tačiau tokių pasenusių ir veikiančių jėgainių pasaulyje yra nemažai.  Pavyzdžiui, JAV virš 50 proc. branduolinių jėgainių yra pastatytos prieš 30 metų, Europoje tokių jėgainių yra 20 proc., o nusenusių jėgainių skaičius deja kasmet didėja.  

Remiantis TATENA informacija, 2009 metais pasaulyje buvo paleistos dvi branduolinės jėgainės, o uždarytos trys (įskaitant ir Ignalinos AE). Šiuo metu pasaulyje statomos 31 jėgainės (Bulgarijos AE statybos laikomos žlugusiomis), iš kurių 15 statomos Azijoje. Branduolinių jėgainių gamintojai, po Japonijos įvykių pajutę pavojų savo verslui, suka žvilgsnius į Aziją, o ypač į Jungtinius Arabų Emyratus – jei ten statomi salos miestai, tai greičiausiai atsiras pinigų ir atominėms elektrinėms. O Rusija parodė savo branduolinės energetikos „marketinginį šedevrą“ – jau antra dieną po Fukušimos bėdų pompastiškai pasirašė sutartį dėl Astravo branduolinės Baltarusijoje statybos. 

Deja, didžiulis noras statyti naujas branduolines jėgaines po Japonijos tragedijos turėtų truputį pradėti blėsti. Tą rodo atbundantys pilietiniai judėjimai, reikalaujantys saugios energetikos, Vokietijoje, Švedijoje, JAV bei daugelyje kitų šalių ir, kaip bebūtų keista, net Lietuvoje. Jei ta tendencija vystysis, esamos (deja, jau pasenosios) branduolinės energetikos technologijos turės užleisti vietą naujoms – tiek paremtoms naujomis  branduolinėmis idėjomis (IV branduolinių reaktorių kartai), tiek atsinaujinančios energetikos ir informacinių technologijų naujovėms. O senąsias branduolines reiks atsargiai ir švelniai nukaršinti, kaip ir dera elgtis su visais senoliais.  

Nors daugelio šalių vadovai yra sunermę dėl branduolinės energetikos ateities po įvykių Japonijos Fukušimos – Dajiči atominėje jėgainėje, mūsų premjero viešai išsakytas noras tęsti VAE projektą ir Rusijos vadovą paskubino pasirašyti sutartį su Baltarusija dėl Astravos branduolinės jėgainės statybos. Pasirašydamas sutartį Vladimiras Putinas pareikšė, kad rusų gamybos eksperimentinis (?) reaktorius yra ypatingai saugus, nes jame, kaip niekur kitur bus įdiegta „pasyvioji apsauga“, kuri net be žmogaus įsikišimo, esant ekstremalioms sąlygoms, saugiai išjungs reaktorius. Visos Lietuvos „apjuosimas“  branduoliniais reaktoriais iš esmės yra rusų provokacija – jeigu net lietuviai nesaugo savo teritorijos (vien dėl įvykių Fukušimos – Dajiči atominėje jėgainėje buvo evakuota virš 200 tūkst. gyventojų), rusai niekuo nerizikuoja, statydami eksperimentinius reaktorius svetimose tertorijose. 

Kalbos apie ypač saugias, draugiškas gamtai ir žmonėms branduolines jėgaines tėra mitas. Reaktorių aušinimas (ar tai būtų Drukšių ežero šildymas, ar Nemuno ir Neries vandens panaudojimas vykdant aušinimą per milžiniškas aušintuves) yra toks pats gamtos resursų žalojimas, kaip ir naudojant iškastinį kurą. Prancūzija, turinti daugiausiai ES branduolinių jėgainių, vasaros laikotarpiu dėl perkaitusio upių vandens dažnai priversta jas stabdyti. Branduolinio kuro atliekos šimtmečiams teršia gamtą daugiau, nei bet kuri atlieka. Sudėtingos jėgainių apsaugos sistemos reikalauja ir daug priežiūros, o priežiūrą atlieka žmonės, kurie, geriausiu atveju, mokosi iš vis atsirandančių branduolinės energetikos klaidų. Gamta taip pat visur „mėgsta siurprizus“ – praeitos žiemos apledėjimai ypač Rusijoje stipriai sutrikdė elektros energijos tiekimą. O jei naujųjų jėganių aušyklų išmetami dideli vandens garų kiekiai apledėjimu sutrikdys kurios nors jėgainės skirstyklos darbą, gal nereiks ir cunamio –  pasekmės bus tos pačios, kaip ir Japonijoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad mokslininkai mano, kad netolimos ateities saugiausia branduoline jėgaine galėtų būti nedidelės galios jėgainė, įrengta po žeme (taip vadinami IV kartos branduoliniai reaktoriai).

Eskaluojama idėja apie energetinę nepriklausomybę ir nuosavą (bet pastatytą suradus „labai gerą, lojalų ir turtingą“ investuotoją) branduolinę jėgainę, kuri veiks BRELL (Baltarusijos, Rusijos Estijos Latvijos ir Lietuvos energetinė sistema) tinkle, labiau primena kompartijos kažkada kartotą šūkį – „Ekonominis suverenitetas Tarybų Sąjungos sudėtyje“. Deja, atidžiai įsižiūrėjus ir analizuojant dabartinės valdžios siūlomus strateginius sprendimus, matosi beveik tas pats – „Energetinis suverenitetas Rusijos elektros energetikos sistemoje“. Atvirai kalbant mūsų energetikos strategų sąvokos yra taip painiojamos, kad kartais negali suprasti, apie ką kalbama. Energetinė nepriklausomybė, energetinis saugumas, energetinis stabilumas, energetinis skaidrumas, energetinis patikimumas ir dar daug sąvokų naudojama vienu metu, tad sunku net suvokti ko iš tiesų siekiama. O esmė yra tai, kad turime išsiaiškinti, ar mes savo energetinį ūkį galime savarankiškai tvarkyti ir su kuo norėtume derinti sistemų stabilumo, rezervavimo ar dažnio klausimus. Dabar, kol dar neturime didelės galios generavimo šaltinio (būsimos VAE), visa tai tvarkyti yra žymiai papraščiau. Žinoma tą galėtų daryti energetikos specialistai. Taip pat reiktų teisingai tvarkyti energetikos paramos finansinius srautus, ypač pajamas, gaunamas iš VIAP. Teisingiausia būtų VIAP rinkliavą prilyginti akcizui ir apskaityti valstybės biudžete, tuomet tokių atvejų, kai Energetikos ministras savo nuožiūra skirsto VIAP lėšas, tikrai nebūtų.

 Įvertinus susiklosčiusią padėtį, kai visas pasaulis yra sunerimęs dėl branduolinės energetikos patikimumo, su švariu „munduru“ ir dar švaresne sąžine turėtume stabdyti „VAE idėją“, o jei mes stabdome savo branduolinės jėgainės statybą, to galime ir turime reikalauti tiek iš Baltarusijos, tiek ir iš Rusijos. Juk žmonių saugumas, tautos išlikimo garantija yra svarbiau už kelių žmonių, esančių valdžioje, ambicijas. O alternatyvų apsirūpinti energija yra pakankamai.

NuScale Power  atstovas vienintelis jau konferencijoje įvardijo 45 MW galios reaktoriaus licencijavimo terminą – 2015 m. ir net siūlė jį užsisakyti. Visi kiti mažųjų branduolinių reaktorių vystytojai buvo žymiai atsargesni ir tikino, kad mažieji reaktoriai rinkoje pasirodys po 2020 m. Specialistų nuomone pirmasis komercinis mažasis reaktorius galėtų būti KAERI 100 MW Smart (Pietų Korėja) reaktorius, kuris rinkoje galėtų pasirodyti dar šį dešimtmetį.

Westinghouse Electric Company atstovai pasiūlė tiesiog dabar užsakyti jų gamybos AP1000 (1000 MW) reaktorių, kurį jie pasirengę įrengti Visagine. Papildomiems energijos poreikiams vėliau gali būti statomi ir mažesnės galios reaktoriai. Nors Lietuvoje oficialiai neatskleidžiama konkurso dėl atominio reaktoriaus statybos Visagine dalyvių, patys Westinghouse Electric Company atstovai neoficialiai prisipažino dalyvavę šiame konkurse.  

Čekijos Branduolinių tyrimų instituto direktorius vystymui p. Josef Misak pareiškė, kad jėgainės su III+ klasės reaktoriumi įrengimas pradedant nuo jos planavimo, licencijavimo iki visiško jos paleidimo gali užtrukti nuo 13 iki 17 metų, todėl iš tiesų svarbiausia teisingai ir tiksliai nuspėti ne dabartinį energijos poreikius, o poreikius, kurie bus po 15 – 17 metų. Kaip yra skelbta spaudoje Čekijos Temelino atominės jėgainės plėtros projektas buvo sustabdytas mažiausiai metams, kai Vokietija nutarė pratęsti savo atominių elektinių darbą ir po 2020 metų, taigi elektros energijos trūkumo net po minėtos datos nesijaus, o čekai plėsdami jėgainę tikėjosi daug energijos eksportuoti į Vokietiją ir Austriją.

Čekijos atstovo nuomone mažiesiems branduoliniams reaktoriams neturėtų būti taikomi tokie patys standartai, kurie taikomi dabartinės kartos reaktoriams. Standartų peržiūrėjimas be abejo būtų ir lūžis kalbant apie mažųjų reaktorių licencijavimo procesus. Konferencijos mažoji sensacija buvo tai, kai paaiškėjo, kad mūsų kaimynai lenkai intensyviai tiria mažųjų reaktorių konstravimo aspektus ir net ragina Lietuvą prie to prisidėti.

Dauguma kalbintų konferencijoje dalyvavusių verslininkų pabrėžė, kad jiems energijos reikia dabar ir artimiausiais metais, o ne po 15 – 17 metų, todėl akivaizdus alternatyviosios energetikos vystymo stabdymas „vardan atominės“, o tai taip pat buvo analizuota ir pristatyta konferencijos pranešimuose, yra nepriimtinas.

Įdomu tai, kad Lietuvos Pramonininkų konfederacijos ir žurnalo „Energijos erdvė“ organizuotoje konferencijoje atsisakė dalyvauti Energetikos ministras bei šios institucijos atstovai, nors neseniai InterRAO organizuotoje konferencijoje dalyvavo in corpore, o ten, kaip žinia, ant Lietuvos žemėlapio buvo braižomos energetinės trasos, užtikrinančios Baltyjskaja AE energijos eksportą.

Lenkijos didžiausia energetikos kompanija PGE ir tinklo operatorius PSE jau derasi su Inter RAO dėl energetinės jungties įrengimo su Karaliaučiumi. Tai vasario 14 dieną dienraščiui Rzeczpospolita pranešė PGE.  

Energetinė jungtis bus naudojama perduoti elektros energiją į Lenkiją iš Baltyjskoje AE, kurios du blokus Rusija planuoja paleisti iki 2018 metų.

PGE vadovas Tomasz Zagroda minėtam dienraščiui pranešė, kad derybose nėra kalbama apie galimą Lenkijos dalyvavimą Baltyjskoje AE statyboje, bet deramasi tik dėl energijos pirkimo.

Rusija šiuo metu vertina galimybes, kiek ir kam galėtų parduoti elektros energijos ir apie savo galimybes  parduoti Baltyjskoje AE energiją žada informuoti dar šią vasarą.

1. Rusija be jokių skrupulų „piešia“ per Lietuvos teritoriją savo būsimos Baltyjsko AE elektros eksporto trasas (InterRAO Lietuva pristatymas), panaudojant Kruonio HAE, dar nepastatytą Alytuje LitPol Link energetinės nuolatinės srovės intarpą, bei „tempia“  Kruonis – Alytus – Gardinas liniją iki būsimos Baltarusių AE. Tampa akivaizdu, kodėl LitPol Link intarpą taip atkakliai norima statyti Alytuje, nes tai tenkina Rusijos planus išlaikyti Lietuvą savo energetinio reguliavimo sistemoje bet kuriuo atveju, tai yra ar bus pastatyta VAE, ar bus tik Baltyjsko AE. Tad ir kyla klausimas, kodėl ministras tyli, neprieštarauja tokiai įžūliai „piešybai“? O gal tai jau seniai viskas suderinta BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) energetinio žiedo (amžiams su Rusija) lygiu? 
2. Daugelio ekspertų nuomone šiuo metu veikianti elektros energijos rinka yra tik deklaratyvinio pobūdžio, nes viskas ir toliau vyksta pagal BRELL energetinio žiedo diktuojamas taisykles ir perdavimo linijų galia pirmumo teise gali naudotis InterRAO. Todėl atsiranda visai pagrįstų įtarimų, kad InterRAO ir naudojasi Kruonio HAE, ten permesdama iš Rusijos gautą pigią perteklinę elektros energiją, kurią dienos metu parduoda jau įprastine rinkos kaina. Tikėtina, kad ir Generalinė prokuratūra neras jokių rašytinių Kruonio HAE ir InterRAO nuomos sutarčių, kadangi jų ir nebūtina turėti – užtenka tik suderinti linijų pralaidumus ir kažkiek ignoruoti vietos elektros energijos gamintojų norą pigią naktinę energiją kreipti į Kruonį. Faktai kad Lietuva ir dabar pigiai eksportuoja savo perteklinę elektrą (kaip kad buvo tuo metu, kai dar veikė IAE)  įrodo, kad čia kažkas ne taip. Gal ministras mums ir prokuratūrai pats galėtų tai profesionaliai paaiškinti?
3. Energetikos sektoriuje visuomenės interesą atitinkančių paslaugų reikmėms renkamos lėšos (VIAP priemokos) tik Lietuvoje nelaikomos akcizo mokesčiu, neapskaitomos valstybės biudžete. Visuomenės interesas ir būtų matyti tų lėšų panaudojimo sritis – tik taip būtų galima konsoliduoti visuomenę dėl energetinės nepriklausomybės siekių. Ar ne laikas paskelbti, kur tos milijardinės sumos nuo pat VIAP sugalvojimo iki dabar buvo panaudotos? Įdomu būtų sužinoti ir „VIAP projekto“  autorių.

Nacionalinė energetikos strategija (NES) yra tik lozungai, nes nėra kalendorinio grafiko, eiliškumo, ką ir kokia eile daryti. Kita vertus pastatyti VAE iki 2020 metų yra utopija (vien tik užsakymo specifikacijų paruošimas truks 2-3-4 metus, toliau jų gamyba ir kita irgi užima laiko – net suomiai nesitikėjo, kad jų statoma AE ir ženkliai pabrangs ir užsitęs laike), taigi turi būti įvertinta ir tai.

Nėra jokių skaičiavimų dėl visų Lietuvos energijos poreikių perspektyvoje.  Jau dabar statomi energetikos objektai (pav.naujasis elektros gamybos blokas Elektrėnuose), ar ta pati planuojama VAE,  numato vėl šildyti ežerus, o ne pastatus, taigi tai jau pasenę ir neefektyvūs energijos ruošimo būdai ir bloga įtaka gamtai.

Nėra NES nagrinėjamos ir alternatyvos – gal be VAE viskas būtų pigiau, greičiau ir labiau užtikrintų energetinę nepriklausomybę (pav. decentralizuotas energijos paskirstymas, aktyvesnis atsinaujinančios energetikos rėmimas, suskystintų dujų terminalas,energetinių  tinklų žiedinimas ir t.t.).

„Pasaulyje viskas labai sparčiai keičiasi, ypač energijos rinkoje. Vyksta nepaprastai staigus tobulėjimas technologijų srityje. Todėl mums, mažai šaliai, planuoti grandiozinį projektą yra labai rizikinga. Alternatyvios energijos išteklių mes turime pakankamai”, – neseniai  kalbėjo R. Rudzkis,  aptardamas Baltijos šalių ir Lenkijos ekonominę situaciją, –  „ … o pastačius VAE, strateginiai investuotojai sieks iš mūsų įsipareigojimų, kad energija būtų brangiai supirkta” .

Buvęs ilgametis Lietuvos energetinės sistemos vyriausiasis inžinierius Algirdas Stumbras taip pat negali suprasti, kam šiuo metu vyksta nei energetiškai, nei ekonomiškai nereikalingos VAE propagavimas. Dėl NES abejonių turi ir ekonomistas Raimondas Kuodis. Jis nurodo, kad jo žiniomis, nėra atlikta kaštų ir naudos analizė, tad dar sunkiau vertinti visą NES, o pabrangusi elektra padarytų visą mūsų pramonę nekonkurentabilia.

Energetinių projektų vystyme katastrofiškai trūksta skaidrumo! Kas gali paneigti, kad uždarę LEO LT sukūrėme dar pavojingesnį darinį, kurį norime ne tai parduoti, ne tai išnuomoti, o iš kažkur atsiradusi „konfesijos komisija“ vykdo kažkokių investuotojų atranką?  Kas jie – rafinuoti energetikos  „specai“ ar paprasti naivuoliai? O gal naivuoliais laiko mus visus?

Mūsų tolerantiškame pasaulyje į naivuolius žiūrima atlaidžiai ir kartu pragmatiškai, o tai reiškia, kad sprendimus  už „naivuolius“ priima kiti.

Čekijos energetikos koncernas ČEZ, kurios pagrindinis akcininkas – valstybė, planuoja prie jau veikiančios jėgainės papildomai statyti 2-5 naujus reaktorius. Šiam projektui, kurio vertė virš 25 mlrd. USD, jau buvo atrinktos trys įmonės – Areva, Westinghause ir Atomstroyexport. Manoma, kad Čekija laikinai sustabdė savo branduolinės energetikos plėtrą dėl Vokietijos sprendimo dar po 2020 metų pratęsti savo branduolinių elektrinių darbą. Tai tiesiogiai pakeitė Čekijos planuojamą branduolinės energetikos plėtros Temelino projektą, nes buvo tikimasi didesnę dalį Čekijoje pagamintos elektros energijos tiekti Vokietijai, o kas liks – Lenkijai bei kitoms to regiono šalims. Taip pat Vokietijos sprendimas įvesti branduolinio kuro mokestį ir gautomis lėšomis remti alternatyviąją energetiką verčia čekų energetikos strategus papildomai viską peržiūrėti ir perskaičiuoti iš esmės.

Rusija labai suinteresuota Čekijos projektu ir juo, ko gero, stengsis susigrąžinti po Sovietų Sąjungos subyrėjimo  šiame regione prarastas pozicijas energetikos srityje. Jau būta pareiškimų, kad Rusija tikisi, jog čekai pasirinks būtent juos. Įvertinus tai, kad rytų Europos valstybėms, Vokietijai ir Lenkijai Rusija yra pagrindinis dujų tiekėjas, laimėjus Temelino projektą Čekijoje Rusija gali tikėtis dar didesnio energetinio dominavimo šiame regione (o tai atitinka jų energetinės  politikos strategijos tikslus).

Ar yra pagrindo manyti, kad Rusija nori taip plėsti savo įtakos sferą? Manoma, kad taip. Rusai nenuleidžia rankų ir tikisi įtraukti Čekiją į savo branduolinių reaktorių plėtrą. Viena iš šių priežasčių yra tai, kad Škodos branduolinių įrenginių padalinys gali gaminti įrangą rusiškiems branduoliniams reaktoriams.  Kaip teigiama, jau dabar yra rimtų Rusijos pasiūlymų Škodos įrengimus tiekti Vietnamui, kur jau sutarta statyti rusų VVER reaktorius. Tokie ir panašūs projektai jau planuojami ir Venesueloje. Ar tai „morkos zuikiui“, ar rimta komercija – parodys laikas, tačiau derybos vyksta jau dabar.

Ta proga būtų galima priminti, kad su Lietuva Rusijai yra žymiai papraščiau – čia niekas neskaičiuoja, kam parduos (atiduos) būsimos VAE elektrą, o jei patys lietuviai nori atstatyti trūkstamą grandį (sustabdytą Ignalinos AE) jų šiaurės – vakarų energetinėje sistemoje – tai kam iš viso pradėti derybas?

Ar 2013 metais vienas iš didžiausių Europoje branduolinės energetikos projektų Čekijoje įgaus pagreitį, priklausys nuo to, ar bus surastas tinkamas investuotojas, ar teisingai bus įvertinti tikslai  bei projekto finansavimas. Tačiau po Vokietijos sprendimų  čekai susimąstė dėl savo projekto ateities – kam ČEZ parduos sugeneruotą naujuose reaktoriuose elektrą? Dar rugsėjo mėnesį ČEZ savo potencialiems investuotojams nurodė, kad pagrindiniai energijos pirkėjai bus Vokietija ir Lenkija… Šiuo metu „kabo“ ir dar daugiau branduolinės energetikos projektų Europoje. Vienas mįslingiausių – Karaliaučiaus projektas, ten dar daugiau nežinomųjų, mįslingi ir migloti Lietuvos siekiai. Taigi branduolinės lenktynės tęsiasi. Kurioje vietoje šiuo metu yra Lietuva – spręskite patys.

O gal čia ne prognozavimo įžvalgumas? Gal ministras jau žino, kad Rusija žada didinti kainas? Gal jam kas iš prekiaujančių rusiška elektra ar dujomis apie tai pranešė? O gal šis kainų pokytis suplanuotas Vyriausybės kabinetuose ir ministras tik testuoja visuomenės reakciją į šį „saldainiuką“? Juk 1-2 centai atrodo smulkmena, retas pasilenktų juos nuo žemės pakelti. Tuo labiau tai atrodo smulkmena, kai už elektrą gyventojai moka 45 ct/kWh. Bet pažvelkime į šiuos centus iš kitos pusės- ne iš mokančių, o iš juos gaunančių. 

Laikoma, kad elektros pabrangimas 1 centu Lietuvoje sugeneruoja vidutiniškai 100 milijonų litų per metus. Pavyzdžiui, jei visas 2009 metais suvartotas 9,16 TWh  (TWh – tai toks skaičius su 12 nuliukų) elektros kiekis Lietuvoje būtų parduotas 1 ct brangiau, tai susidarytų 91,6 mln. litų, jei 2ct – 183,2 mln. litų.  Kadangi didelių elektros suvartojimo pokyčių 2011 metais mūsų ekonomikoje nenumatoma, tai galime tikėtis, kad skaičiai kitais metais galėtų gautis panašūs.  

Tuomet iškyla klausimas, kur pateks šie papildomi „1-2 centai“? Variantų yra begalė. Pavyzdžiui, jei šiuos energocentus kas nors “paaukotų” artėjantiems  Seimo rinkimams, tai vienai iš 141 Seimo vietų tektų  nuo 600 tūkstančių iki 1,3 mln litų. Kadangi visi šie pinigai būtų ne iš nežinia kur atkeliavę, o tų pačių Lietuvos rinkėjų sąžiningai uždirbti ir savanoriškai sunešti, tai gautųsi, kad už savo pinigus „demokratiškai“ išsirinktume Seimo narius, kurie, galima tikėtis, būtų 3 – 5 kartus „geresni“ lyginant su dabartiniais, nes būtent tiek kartų, oficialiais duomenimis remiantis, 2008 metų  Seimo rinkimai buvo „pigesni“ – jie partijoms kainavo tik apie 33 mln.  

Paaukokite vieną centą „energetikai“ …