Aišku galėtų būti pasiūlyta ir daugiau alternatyvų, pavyzdžiui, Visagino AE įrenginėti du 1350 MW galios reaktorius, pamečiui juos paleidžiant eksploatacijai. Tačiau matosi, kad toks projektas dar labiau tiktų Rusijos Šiaurės vakarų elektros energetinei sistemai, ko rusai nuolat ir siekė norėdami kitų rankomis atstatyti trūkstamą grandį (uždarytą Ignalinos AE) jų kontroliuojamoje BRELL sistemoje. Ko gero tuo tikslu buvo net rengiami „provokaciniai” branduoliniai projektai aplink Lietuvą.
Kita vertus, Lietuva, Latvija bei Estija ir taip turi pakankamai instaliuotų galių. Teisingai diversifikavus kuro tiekimą, jo panaudojimą ir modernizavus energetikos ūkį bei įvykdžius energetinių jungčių (elektra ir dujos) su Švedija ir ypač su Lenkija projektus, Baltijos šalių gaminama elektra galėtų būti net pigesnė už Visagino AE gaminamą elektrą. Ypač per galimai įrengtos Visagino AE pirmuosius 20-30 metų eksploatacijos, tai yra tol, kol projekto investicijos galimai teoriškai atsipirktų. Apie Lietuvos energetines perspektyvas aiškiai pasisakė ir Lietuvos Energetikos instituto mokslininkai. Be to, iš JAV ateina patikimos žinios, kad naujos kartos mažųjų (apie 170 MW galios) branduolinių reaktorių komerciniai projektai turėtų pasirodyti apie 2023 m. Taigi, atsiranda dar papildomų argumentų, kad Visagino AE projektas gali iš viso neatsipirkti.
Dar vienas galimas pasiūlymas galėtų būti paruoštos statyboms Visagino AE aikštelės perėmimas, tai yra suteikiama vieta ir strateginis investuotojas savo rizika pastato tokią branduolinę jėgainę, kuri rinkos sąlygomis pardavinėtų elektros energiją. Deja, tokios sąlygos jau buvo siūlomos, tačiau joks investuotojas tuo nesusidomėjo. Aplamai verslas vis labiau linksta investuoti į savo poreikius tenkinančius energetinius šaltinius (tai yra taikyti energetikos decentralizacijos principus) ir vis mažiau pasitiki šalimis, kurios už mokesčių mokėtojų pinigus bando statyti brangius centralizuotus energetinius objektus.
Gal vis tik mes be reikalo ieškome galimų projekto „patobulinimų”? Gal tai yra tik būdas apeiti referendumo dėl Visagino AE statybos rezultatus? Lietuvoje, kur aukščiausiu lygiu nepaisoma ne tik teismų sprendimų, bet ir išreikštos referendumu tautos valios, siūlyti „pseudo“ pakeitimus Visagino AE projektui kai kam patiktų, nes taip nušaunami net du zuikiai – atsiranda neva naujas Visagino AE projektas (o tauta tai priešinosi „anam“ projektui) ir vėl laisvos rankos braižyti popieriuje naujus branduolinius ar kitokius švaistančius pinigus projektus. Lai man atleidžia mūsų energetikos specialistai už pasitikėjimą, bet man atrodo, kad du-trys patyrę specialistai per porą-trejetą mėnesių už kokius nors du-tris šimtus tūkstančių litų atliktų išsamią galimybių studiją apie galimybes jungtis sinchroniniam darbui su kontinentinės ES elektros energetine sistema. Dabar už tą darbą švedams žadama mokėti 5 milijonus!
Jau akivaizdžiai matosi neperspektyvių Baltyjsko AE ir Astravo AE projektų likimas, vertęs nerimauti tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek ir Karaliaučiaus srities gyventojus. Kaip skelbia žiniasklaida, Baltyjsko projektas Karaliaučiuje atidedamas, o dėl Astravo projekto finansavimo Baltarusijos vadovas neseniai lyg ir bandė derėtis su… Kinija, nes Astravo AE projektui rusai pinigų vis dar neskuba duoti. Deja, pagal radijo „Svoboda“ pranešimus, kol kas iš Kinijos pusės buvo gautas tik pasiūlymas steigti Baltarusijoje Kinijos verslo centrą, o Astravo AE statybvietė, ten apsilankiusiųjų manymu, labiau primena Vilniaus stadioną, nei rimto energetinio objekto statymą.
Vakarų verslo strategai, supratę akivaizdžią tiesą, kad senieji žemynai užsižaidė tik finansiniais reikalais ir pamiršo prekių gaminimą, pradeda raginti gamybą iš Azijos grąžinti į Europą ir JAV – tik taip galima būtų likviduoti užsitęsusios krizės padarinius ir užtikrinti stabilų darbo vietų kūrimą ir šalių ekonominį atsigavimą. Matomai Rytų strategai irgi nesnaudžia bei ieško galimybių jau su savo kapitalu kurti gamybą Europoje – tai ir matosi iš ką tik pateiktų kinų pasiūlymų baltarusiams. Nors tokia verslo „kraustymosi“ strategija lyg ir diktuotų būtinybę vystyti energetiką, šiuolaikinė branduolinė energetika yra per daug griozdiška ir brangi, o jos vystymas užtrunka per ilgai. Tuo tarpu verslo „kraustymasis“ galėtų būti efektyvus, jei jis vyktų greitai ir dabar – krizės padariniai turėtų būti likviduojami kuo greičiau. Taigi tos šalys, kurios sugebės skubiai modernizuoti, restruktūrizuoti savo energetikos ūkius ir turės pakankamai energetinių resursų jungčių su kaimynais, gali būti laimėtojos. Apsidairykime – Baltijos šalys kaip tik turi tokias galimybes. Užuot braižę popierinius projektus, kreipkime savo resursus ir inžinerinį potencialą ta linkme.
Branduolinė energetika akivaizdžiai Lietuvai nei reikalinga, nei finansiškai pakeliama. Šioje užsitęsusioje istorijoje dvigubi, trigubi standartai, nekompetencija, slaptumas ar net galimas sukčiavimas yra taip susipynę, kad visus sprendimus reikėtų tiesiog atidėti neribotam laikui.