Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Deja, energetikų „karteliui“ (– kitaip pavadinti, deja, sunku) dabar vadovaujantieji iki šiol nieko iš esmės nepadarė, o buvusieji  už veiksmus rytinio kaimyno naudai iš vakariečių ėmė milijoninius kyšius, o už ką konkrečiai, niekas taip ir nežino. Akivaizdžiai matome kad virš pastarųjų galvų prokuratūra laiko nuo teisingumo lietaus saugantį skėtį, kuris bus nereikalingas, kada sušvis jiems senaties saulė.

Buvęs JAV Europoje pajėgų vadas Benas Hodgesas labai konkrečiai nurodo: „Artimiausius penkerius metus didžiausią grėsmę Lietuvai kelia Baltijos šalių energetikos priklausomybė nuo Maskvos. Gali būti sutrikdytas energijos tiekimas, kol Baltijos šalys nėra visiškai apsirūpinančios ar bent jau nėra atsijungiančios nuo Rusijos tinklų. Energetika – tai įrankis, kurį Rusija naudoja politikoje“. Kaip matome, jis atkreipia dėmesį visų pirma į būtinybę turėti technines galimybes pačioms Baltijos valstybėms apsirūpinti energija ir tai akivaizdžiai suprantama. Laukti penkis metus, pakol Baltijos valstybių pradės veikti kontinentinės Europos elektros tinkle, kam, kodėl?!  Kai elektros gamybą pakeičia tik prekyba – perku, parduodu, uždirbu, vėl perku, parduodu, uždirbu … ir dar būti visiškai priklausomu nuo Maskvos – pavojinga ne tik Lietuvai, bet ir sąjungininkų kariuomenei Lietuvoje. Kas sutiks mus ginti, jeigu bet kada iš Maskvos gali būti sutrikdytas energijos tiekimas, o pakankamos vidinės generacijos nėra? Ir taip dar penkis metus? O ir tie penki metai dėl jau esamų kitos šalies kaprizų gali nusitęsti iki begalybės. Pagaliau kodėl Karaliaučiaus sritis gali, o Lietuva, turėdama daug geresnes sąlygas, negali techniškai pasiruošti pati apsirūpinti elektra bent jau kurį laiką? Juk Rusijos įvykdytas energetinis savarankiškumas Karaliaučiaus krašte ar elektros linijos nuo Astravo nutiesimas iki Petrogrado nėra priverstinis. Tai ir galimai karinis projektas – jie ruošiasi, o mes miegam?

Savo laiku iš visų Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės buvo surinktas didžiulis energetinis fondas. Vėliau, sukūrus eilę valstybinių energetinių įmonių, jis buvo padalintas tarp jų. Ar tie didžiuliai pinigai dar yra?

Šiandien viešai skelbiama, kad Lietuvos elektrinės du blokai konservuojami. Pamename, kažkada buvo skelbiama, kad Elektrėnuose bus kūrenamas iš Venesuelos atplukdytas pigus kuras, ant kaminų uždėti filtrai. Projektas žlugo – pinigai išleisti vėjais. Vėliau Elektrėnų blokai buvo ruošiami gamtinių dujų kūrenimui, nupirkti modernūs įrengimai. Tačiau tinkamam darbui taip ir nesureguliavus – jau konservuojami. Devintas naujas blokas irgi turėjo būti aprūpintas papildoma kompiuterine įranga, įgalinančia paleisti agregatus elektros gaminimui per kelias ar keliolika sekundžių, t .y. tai, ko šiandien Lietuvai ir trūksta. Kodėl trūksta? Apibendrintai galima pasakyti, kad iki šiol Lietuvos energetinę sistemą valdė savanaudžiai. Prekiauti pigiau, negu gaminti, taigi gamintojus atleiskime iš darbo ir juos pakeiskime prekybos vadybininkais. Ir jokio galvos sukimo. Atlyginimai puikiausi, konferencijos, nuolatinių studijų, kaip sinchronizuotis su Europa užsakinėjimas ir vis pažadai, kurių bet kada galima atsisakyti. Juk šiandien net Vilniaus regionas dar yra baltarusiškos sistemos dalis. Turiu dokumentą, kad tik 2018 m. energetikai kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl elektros perdavimo linijos Vilnius-Neris vystymo plano rengimo. O Baltarusijos pusėje Pastavy vietovėje jau pastatyta elektros pastotė, tikintis Astravo AE energiją tiekti mums.  Lietuva ir Utenoje jau pasiruošė bet kokioms sąlygoms priimti Astravo elektrą. Tad kam verti Seimo priimti teisės aktai? Visa tai verčia labai rimtai suklusti, kas gi vyksta Lietuvos energetikoje? Šiandien niekas nežino, kokios sutartys dėl energijos tiekimo ir naudojimosi Lietuvoje esančiais elektros tinklais yra sudarytos. Nežinoma, ar Kruonis kažkokiu susitarimu tikrai yra įtrauktas kaip Astravo AE saugumą užtikrinantis objektas? Ir lyg nujausdami, kad teks už tuos pinigus, kurie buvo sukaupti energetikos įmonėse ir už kuriuos jau dabar galima nusipirkti norvegų laivą, teks atsiskaityti, pradeda skleisti paskalas – lyg susitarę su Rusijos valdovais ar jų energetikos ministru, gąsdina  mus milijardiniais sinchronizavimo kaštais? Ir įdomiausia, kad dar nesusitvarkę ir neatsiskaitę namuose, „Lietuvos energija“ steigia komercinę organizaciją sujungiant tris įmones į vieną ir taip siekia su visais mūsų pinigais išplaukti į tarptautinius vandenis, tad  šiandien niekas net nesiruošia išnaudoti „Independence“ galimybių. Vėl tik perku, parduodu, uždirbu, o Lietuvos saugumas gal būt atsiras 2025 metais. Ar tikrai!?

Ne tiek sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros tinklais daro mus nepriklausomus nuo politinio ar kitokio spaudimo tiek iš rytų, tiek iš vakarų, kiek galimybė apsirūpinti patiems reikiamais elektros kiekiais, kai tik to prireikia ir taip greit, kaip to reikalauja iškilusi situacija. O tada galima naudoti elektros tinklus ir prekybai. Šiandieninėje situacijoje būtina tuoj pat atlikti visų valstybinių energetikos įmonių sudarytų sutarčių ar susitarimų auditą. Iki to būtina sustabdyti komercinės organizacijos steigimą „Lietuvos energijoje“. Iš tose įmonėse esančių (?) pinigų būtina nusipirkti „ Independence“ laivą, kas ženkliai atpigintų dujas, o tuo pačiu ir elektros gamybą. Nepadarius siūlomo audito niekas nežino, kurie „Lietuvos energijos“ pažadai yra tikri, o kurie tik netikros žinios. Kaip buvo rašyta anksčiau, būtina sukurti prie Vyriausybės Elektros energijos sinchronizavimo su kontinentine Europa grupę, kuri be kita ko kuo greičiau atstatytų Lietuvos elektros energijos gamybos potencialą iki reikiamo lygio. Šiandien, kada iš Kaliningrado p. Putinas, iš Minsko p. Lukašenka, o „per vakarus“ Rusijos energetikos ministras ragina Lietuvą pasilikti postsovietinėje energetinėje erdvėje, kai vykdomoji valdžia šiame bare nieko nedarė ir, atrodo, nesiruošia daryti, kada per televiziją nepagrįstai gąsdinama milijardiniais sinchronizavimo kaštais, kada Lietuvoje, o ir Maskvoje laukiama, kas bus Lietuvos prezidentas – tai tikrai labai sunkus darbas. Kas imsis jį padaryti? Jeigu to nedarysime, tai  energetinė nepriklausomybė, sinchronizacija su Europa nugrims tolimoje nežinomybėje. Kas toliau, nesunku numatyti…

© 2009-2024 NEFAS | Visos teisės saugomos. Sprendimas: gale.lt