Nuo šių metų kovo 11-osios dienos pradėsime dvidešimt trečiuosius nepriklausomos valstybės gyvavimo metus, o tai jau daugiau nei gyvavo 1918 m. vasario 16 d. atkurta Lietuvos Respublika.
Įtvirtinę nepriklausomą Lietuvą Europos Sąjungoje ir pasaulyje, gavę per tuos metus milžinišką moralinę ir piniginę paramą šiandien apie daugelį bėdų jau turėtume kalbėti tik kaip apie savo pačių asmeninius trūkumus. Štai valstybę ėdanti korupcija. Kodėl Lietuvoje taip ilgai užtruko miškų grąžinimas ar žemės reforma? Dėl didžiulio savanaudiškumo pradedant nuo žemės perkėlimų, visokių „detaliųjų“ planų, įtakingo ir labai godaus žemėtvarkininkų klano susikūrimo. Kaip teisininkas galiu tvirtinti, kad nukentėjo tie, kurie buvo ir yra nesavanaudžiai, kuriems net į galvą neatėjo už savo teisių į nuosavybę atkūrimą duoti kyšį. Lietuvos gyvenime, deja, yra taip: nedavei, todėl ir neturi. Kodėl toks klanas neatsiradopas mūsų kaimynus? O juk tais ar panašiais valdininkais dirba mūsų kaimynas, pažįstamas, žiūrėk – net giminaitis. Ar garsiai, kitiems girdint, paklausėme, iš kur tu turi tą žemę prie pat jūros, kai nei tu, nei tavo tėvai jos ten neturėjo?
Šiandien jau privalome garsiai klausti, nes kiekvieno iš mūsų atskirai ir bendrai, kaip Lietuvių Tautos, to jau klausia kaimyninės valstybės ir tautos: „Kodėl Lietuvoje tokia baisi korupcija?“ Taigi, kodėl? Neapsimetinėkime, kad nežinome, jog patys niekuo dėti, kaltos tik vyriausybės, kai Lietuvos įstaigose sėdi tiek daug iš niekur neimportuotų, o savų savanaudžių. Šiandien pasirinkę pavyzdžiu šiaurinius kaimynus ir pasiryžę eiti jų jau pramintais demokratijos ir gerovės takais turime prokurorams, visų lygių teisėjams ar valstybės tarnautojams kiekvienas atskirai ir visi kartu pasakyti: „Jau eikite lauk iš savo kabinetų, nes su tokiais kaip Jūs mūsų Tautos ten nepriims.“
Kodėl kalbu ir apie teisėjus? Todėl, kad nesant jokios visuomeninės jų darbo kontrolės jiems nereikia bijoti ir pačioskorupcijos, nes visiškai galima „visagalė teisminė diktatūra, kaip valstybinės ar net konstitucinės teisės dalis“. Suvokę, kad niekas jų nestabdo net tada, kai savo nutarimais keičia referendumu (visuomenės sutartimi) priimtos Konstitucijos prasmę, pajutę tokios nekontroliuojamos valdžios skonį, šiandien ja mėgaujasi vis labiau ir labiau, sudarydami prielaidas ne tik nuolatiniam Konstitucijos esmės keitimui, bet ir apskritai niekaip nesibaigiančių bylų „nagrinėjimui“. Toks bendras poveikis mūsųvalstybę privedė prie to, kad priimami painūs ir sudėtingi įstatymai su dar sudėtingesnėmis ataskaitų formomis iš esmės tam, kad nieko patys, be tokios teisės specialistų pagalbos, nesuprastume ir negalėtume dirbti. Lietuvoje vienam gyventojui tokių „specialistų“ tenka penkis ar šešis kartus daugiau negu mažai korumpuotose valstybėse. Taip kliudoma kovai su korupcija, niekais eikvojamas laikas ir verslo ištekliai, trukdoma stabdyti vyriausybines išlaidas, kenkia verslo efektyvumui, visiškai susiaurinama pasitikėjimo juo erdvė. Štai kas ta „visagalė teisminė diktatūra“. O juk pakeisti padėtį galima vos kelis kartus mūsų išrinktiems parlamentarams vieningai pakeliant ranką Seime.
Teisiškai tapę europiečiais tiesiog privalome stengtis, kad ir savo forma, elgesiu, kultūra būtume į juos panašūs, nes forma kuria turinį. Kaip kinta kažkada net Rusijos carus savo santūriu elegantiškumu sužavėję mūsų tautiniai drabužiai? Iš kur juose atsiranda tiek daug užuolaidinio blizgesio? Pagaliau kodėl dainų šventės iš tautos paveldo virsta prasto skonio balaganu? Kodėl mūsų gimnazistai taip šlykščiai rusiškai keikiasi, savo bendres vadina rusiškai, kas reikštų kreipinį į kekšes, o tos, gal nesuprasdamos žodžio reikšmės, patenkintos juokiasi? Pagaliau kodėl eidami gatve žiūrime tik sau į batus, nematome kitų žmonių ir vieni kitiems nenusišypsome? Kurgi dingo mūsų inteligentiškumas? Sakysite, Europoje esame viena iš labai išsilavinusių tautų. Tikrai taip, bet žmogų inteligentu daro ne išsilavinimas, profesija ar pareigos. Savanaudžiai nėra inteligentai.
Taigi šiandien gyvenimo kokybė priklauso ir nuo mūsų pačių, tad linkiu būti aktyviems piliečiams, o pilietiškumas ir patriotizmas prasideda nuo savo kaimo, gatvės, mokyklos, miesto, upės ar mūsų miškų.
Straipsnio autorius yra Kovo 11-sios signataras