Visi lyg užmiršta vieną tiesą – visos AE avarijos, įvykusios visame pasaulyje ir buvo tos pamokos, kurios vystė branduolinės energetikos teoriją ir praktiką. Daugelis įvykusių avarijų, nesėkmingų bandymų ar tyrimų yra aprašyti ir yra specialistų atidžiai išanalizuoti. Tačiau apie buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje įvykusias avarijas pasaulis sužinojo tik po 1990 metų ir tai ne apie visas. Įvertinus avarijų pasekmes vien Oziorsko gamykloje Majak (Čeliabinsko sritis, Rusija) įvykusias 1948, 1949, 1957 ir 1967 metais, buvusi Sovietų Sąjunga pirmavo nukentėjusių nuo branduolinės veiklos gyventojų skaičiumi – virš 60 tūkst. žmonių, o po Černobilio avarijos 1986 m. – tapo absoliučiai pirmaujanti. Ar tiek branduolinių avarijų patyrusi šalis išmoko gaminti saugiausius branduolinius reaktorius, planuojamus statyti tiek Karaliaučiuje, tiek Baltarusijoje, galės išbandyti tiek Lietuva, tiek aplinkinės jos kaimynės.
Avarija Japonijos Fukušimos branduolinėje jėgainėje vėl patvirtino, kad žmogiškasis faktorius, likviduojant avariją, yra esminis. Jeigu tikėti informacija, skelbta žiniasklaidoje, jėgainės personalo veiksmai pirmosios dienos po avarijos metu buvo nusikalstamai pasyvūs ir neprofesionalūs. Gal šie spėjimai ir yra nepagrįsti, tačiau net ir tik 0,005 proc. padidėjęs natūralus radiacinis fonas Lietuvoje perspėja, kad branduolinės energetikos klaidos vienaip ar kitaip paliečia visus pasaulio gyventojus. Ką dar moko Fukušima pamokos? Siekiant maksimalaus saugumo – senąsias branduolines jėgaines reikėtų uždaryti, tačiau tokių pasenusių ir veikiančių jėgainių pasaulyje yra nemažai. Pavyzdžiui, JAV virš 50 proc. branduolinių jėgainių yra pastatytos prieš 30 metų, Europoje tokių jėgainių yra 20 proc., o nusenusių jėgainių skaičius deja kasmet didėja.
Remiantis TATENA informacija, 2009 metais pasaulyje buvo paleistos dvi branduolinės jėgainės, o uždarytos trys (įskaitant ir Ignalinos AE). Šiuo metu pasaulyje statomos 31 jėgainės (Bulgarijos AE statybos laikomos žlugusiomis), iš kurių 15 statomos Azijoje. Branduolinių jėgainių gamintojai, po Japonijos įvykių pajutę pavojų savo verslui, suka žvilgsnius į Aziją, o ypač į Jungtinius Arabų Emyratus – jei ten statomi salos miestai, tai greičiausiai atsiras pinigų ir atominėms elektrinėms. O Rusija parodė savo branduolinės energetikos „marketinginį šedevrą“ – jau antra dieną po Fukušimos bėdų pompastiškai pasirašė sutartį dėl Astravo branduolinės Baltarusijoje statybos.
Deja, didžiulis noras statyti naujas branduolines jėgaines po Japonijos tragedijos turėtų truputį pradėti blėsti. Tą rodo atbundantys pilietiniai judėjimai, reikalaujantys saugios energetikos, Vokietijoje, Švedijoje, JAV bei daugelyje kitų šalių ir, kaip bebūtų keista, net Lietuvoje. Jei ta tendencija vystysis, esamos (deja, jau pasenosios) branduolinės energetikos technologijos turės užleisti vietą naujoms – tiek paremtoms naujomis branduolinėmis idėjomis (IV branduolinių reaktorių kartai), tiek atsinaujinančios energetikos ir informacinių technologijų naujovėms. O senąsias branduolines reiks atsargiai ir švelniai nukaršinti, kaip ir dera elgtis su visais senoliais.